Kaip užtepti terminę pastą ant procesoriaus

Kas ta terminė pasta ir kodėl ji tokia svarbi

Terminė pasta – tai specialus medžiagų mišinys, kuris galbūt neatrodo kaip kažkas ypatingo, bet kompiuterio pasaulyje atlieka kritiškai svarbų vaidmenį. Pagrindinė jos užduotis – užtikrinti efektyvų šilumos perdavimą nuo procesoriaus paviršiaus į aušintuvą. Tarp dviejų metalo paviršių, net jei jie atrodo lygūs, egzistuoja mikroskopinės oro kišenės. O oras, kaip žinome, yra puikus šilumos izoliatorius – visai ne tai, ko mums reikia, kai procesorius veikia ir generuoja dešimtis ar net šimtus vatų šilumos.

Terminė pasta užpildo tas mikroskopines ertmes ir leidžia šilumai efektyviai keliauti iš vieno paviršiaus į kitą. Be jos procesorius greitai perkaistų ir pradėtų throttle’intis (mažinti savo darbinį dažnį) arba net visiškai išsijungtų apsisaugodamas nuo gedimo. Šiuolaikiniai procesoriai gali pasiekti 90-100°C temperatūras normalaus darbo metu, todėl kokybiškas aušinimas nėra prabanga, o būtinybė.

Kokią pastą pasirinkti ir ar tikrai svarbu

Rinkoje rasite daugybę terminių pastų – nuo pigių, kainuojančių porą eurų, iki premium klasės produktų, kurių kaina gali siekti 15-20 eurų ar net daugiau. Ar verta mokėti daugiau? Atsakymas priklauso nuo jūsų situacijos.

Pigesnės pastos paprastai pagamintos iš cinko oksido ar panašių junginių. Jos veikia visai neblogai ir daugumai vartotojų bus daugiau nei pakankamos. Vidurinės klasės pastos dažnai turi keramikos dalelių, kurios geriau praleidžia šilumą. O premium segmente rasite pastų su sidabro, vario ar net deimanto dalelėmis.

Praktiškai temperatūrų skirtumas tarp pigiausios ir brangiausios pastos paprastai svyruoja 3-5°C ribose. Tai nėra dramatiškas skirtumas, bet jei užsiimate overclockingu arba turite galingą procesorių, kuris ir taip veikia aukštose temperatūrose, tie keli laipsniai gali būti svarbūs. Paprastam naudotojui pakaks ir vidutinės klasės pastos – Arctic MX-4, Noctua NT-H1 ar panašios.

Svarbus niuansas – venkite elektrai laidžių pastų, jei nesate tikri, ką darote. Pastos su metalo dalelėmis gali sukelti trumpąjį jungimą, jei atsitiktinai pateks ne ten, kur reikia.

Pasiruošimas darbui – ką reikia turėti po ranka

Prieš pradedant tepti terminę pastą, reikia pasirūpinti keliais dalykais. Pirma, jums reikės pačios terminės pastos – tai savaime suprantama. Antra, būtina turėti kuo švaresnį audinį arba specialius bezpūkius šluostukus. Tualetinis popierius ar įprastos servetėlės netinka, nes palieka pūkelius ir skaidulas.

Labai praverčia izopropilo alkoholis (90% ar daugiau koncentracijos). Jis puikiai valo senus pastos likučius ir greitai išgaruoja nepalikdamas jokių pėdsakų. Jei neturite alkoholio, galite naudoti specialius termopastos valiklių tirpalus, bet jie paprastai brangesni ir ne tokie efektyvūs.

Dar vienas naudingas daiktas – plastikinis ar guminis šepetėlis arba kortelė. Kai kurie žmonės mėgsta paskleidžiant pastą plonu sluoksniu, nors tai ne visada būtina. Lateksinės pirštinės taip pat gali praversti, jei nenorite sutepti rankų, nors tai nebūtina – pasta neskenksmingas odai.

Svarbu dirbti švarioje aplinkoje. Dulkės ar kitos smulkios dalelės, patekusios į pastą, sumažins jos efektyvumą. Taip pat įsitikinkite, kad turite pakankamai laiko – skubėti čia tikrai neverta.

Seno sluoksnio pašalinimas – dažnai pamirštamas žingsnis

Jei keičiate seną pastą nauja, pirmiausia reikia kruopščiai nuvalyti seną sluoksnį. Tai kartais būna sudėtingiau nei atrodo, ypač jei pasta jau keleri metai džiūvo ant procesoriaus. Sena pasta gali būti kieta kaip akmuo ir nelabai noriai atitrūkti nuo paviršiaus.

Pradėkite švelniai – užpilkite šiek tiek izopropilo alkoholio ant senos pastos ir palaukite minutę ar dvi. Alkoholis suminkštins pastą ir ją bus lengviau pašalinti. Tada švelniai nuvalykite švariu audiniu ar bezpūkiu šluostuku. Kartais reikia pakartoti šį procesą kelis kartus, kol paviršius taps visiškai švarus.

Būkite atsargūs su procesoriaus paviršiumi – jis nėra toks trapus kaip daugelis mano, bet vis tiek geriau neverta brėžti ar triniti per stipriai. Ypač atsargiai elkitės su aušintuvo pagrindu, jei jis varinis – varis minkštesnis už procesoriaus dangtelį ir lengviau subraižomas.

Kai abu paviršiai švarus, dar kartą apžiūrėkite juos geram apšvietime. Neturėtų likti jokių pastos likučių, pūkelių ar kitų nešvarumų. Jei matote kokių nors dalelių, nuvalykite dar kartą. Švarumas čia iš tiesų svarbus.

Pastos užtepimo technikos – kuri geriausia

Dabar prasideda įdomiausia dalis, apie kurią internete vyksta begalės diskusijų. Kaip teisingai užtepti terminę pastą? Tiesą sakant, yra keletas metodų, ir kiekvienas turi savo šalininkų.

Populiariausias metodas – „žirnio grūdo” arba lašo viduryje. Tiesiog išspaudžiate nedidelį pastos kiekį (maždaug žirnio grūdo dydžio) procesoriaus centre ir tada prispaudžiate aušintuvą. Aušintuvo slėgis paskleidžia pastą po visu paviršiumi. Šis metodas veikia gerai su dauguma procesorių ir yra paprasčiausias.

Kitas metodas – linijos būdu. Išspaudžiate ploną pastos liniją per visą procesoriaus ilgį. Tai gerai veikia su stačiakampiais procesoriais, ypač Intel platformoje. Pasta pasiskirsto gana tolygiai, kai prispaudžiate aušintuvą.

Trečias variantas – rankinis pasklidimas. Naudodami plastikine kortele ar specialiu įrankiu, paskleisdiate pastą plonu sluoksniu po visą procesoriaus paviršių. Tai užtikrina tolygiausią pasiskirstymą, bet reikia daugiau laiko ir yra didesnis rizika padaryti per storą sluoksnį arba įtraukti oro burbuliukų.

Koks metodas geriausias? Eksperimentai rodo, kad temperatūrų skirtumai tarp skirtingų metodų yra minimalūs – paprastai 1-2°C ribose. Svarbiausia – nenaudoti per daug pastos. Per storas sluoksnis iš tikrųjų blogina šilumos perdavimą, o ne gerina jį.

Kiek pastos reikia – dažniausia klaida

Čia daugelis žmonių suklysta. Instinktyviai atrodo, kad daugiau pastos turėtų būti geriau, bet tai netiesa. Terminės pastos šiluminis laidumas yra geresnis nei oro, bet prastesnis nei metalo. Idealiu atveju norėtume, kad metalai liestųsi tiesiogiai, bet kadangi tai neįmanoma dėl paviršių netobulumo, naudojame pastą kaip kompromisą.

Optimalus pastos sluoksnio storis yra apie 0.5-1 milimetrą. Tai iš tikrųjų labai plonas sluoksnis. Jei naudojate „žirnio grūdo” metodą, tai reiškia tikrai nedidelį kiekį – apie ryžio ar žirnio grūdo dydžio. Jei pasta pradeda išsiveržti iš procesoriaus kraštų, kai prispaudžiate aušintuvą, vadinasi naudojote per daug.

Per daug pastos ne tik nepadeda, bet gali ir pakenkti. Storesnis sluoksnis reiškia ilgesnį atstumą, kurį šiluma turi įveikti, o tai didina termines varžas. Be to, per daug pastos gali išsiveržti ant motininės plokštės, nors tai labiau estetinė nei funkcinė problema.

Jei abejojate, geriau pradėkite nuo mažesnio kiekio. Visada galite nuimti aušintuvą, patikrinti kaip pasta pasiskleidė ir prireikus pridėti šiek tiek daugiau. Nors, žinoma, tai reiškia, kad vėl reikės valyti ir pradėti iš naujo.

Aušintuvo montavimas – paskutinis žingsnis

Kai pasta jau ant procesoriaus, liko paskutinis žingsnis – tvirtai ir tolygiai pritvirtinti aušintuvą. Čia taip pat yra keletas niuansų, kuriuos verta žinoti.

Pirmiausia, kai dedame aušintuvą ant procesoriaus, reikia jį nuleisti tiesiai žemyn, be šoninių judesių. Jei stumdysite aušintuvą į šonus jau priglaudę prie procesoriaus, rizikuojate sukurti nelygų pastos sluoksnį arba įtraukti oro burbuliukų. Tiesiog atsargiai pozicionuokite aušintuvą virš procesoriaus ir švelniai nuleiskite žemyn.

Priveržant tvirtinimo varžtus ar užsegant tvirtinimo mechanizmą, svarbu daryti tai tolygiai. Jei naudojate aušintuvą su keturiais varžtais, priveržkite juos kryžminiu būdu – šiek tiek vieno, paskui priešingo, tada kito ir t.t. Tai užtikrina tolygų slėgį po visu aušintuvu.

Nepriveržkite per stipriai. Jums reikia tvirto kontakto, bet ne tokio, kad sulankstytumėte motininę plokštę ar pažeistumėte procesorių. Dauguma šiuolaikinių aušintuvų turi tvirtinimo mechanizmus, kurie fiziškai neleidžia priveržti per stipriai, bet su senesniais modeliais reikia būti atsargesniems.

Po montavimo patikrinkite, ar aušintuvas nejuda. Jis turėtų būti tvirtai pritvirtintas be jokio linguavimo. Taip pat įsitikinkite, kad aušintuvo ventiliatorius laisvas ir nieko neliečia – kartais kabeliai gali įstrigti tarp ventiliatoriaus mentėlių.

Patikrinimas ir kas toliau – ar viskas veikia kaip reikia

Dabar, kai viskas surinkta, laikas patikrinti rezultatus. Įjunkite kompiuterį ir iš karto stebėkite temperatūras BIOS’e arba specialiomis programomis kaip HWMonitor, Core Temp ar CPU-Z. Ramybės būsenoje procesorius turėtų būti gana vėsus – paprastai 30-45°C, priklausomai nuo kambario temperatūros ir procesoriaus modelio.

Bet tikrasis testas – apkrovos metu. Paleiskite kokią nors apkrovos testą – Prime95, AIDA64 arba tiesiog kažką resursų reikalaujančio kaip žaidimą ar video renderinimą. Stebėkite temperatūras. Šiuolaikiniai procesoriai gali pasiekti 70-85°C pilnoje apkrovoje ir tai yra normalu. Jei temperatūros viršija 90°C arba procesorius pradeda throttle’intis, gali būti problema su aušinimu.

Jei temperatūros atrodo per aukštos, pirmiausia patikrinkite, ar aušintuvo ventiliatorius veikia. Tai gali atrodyti akivaizdu, bet kartais žmonės pamiršta prijungti ventiliatoriaus kabelį. Jei ventiliatorius veikia, bet temperatūros vis tiek aukštos, gali būti, kad aušintuvas nepakankamai gerai priglaudžiamas arba pastos kiekis netinkamas.

Nebijokite perdaryti, jei rezultatai nepatenkina. Kartais reikia kelių bandymų, kol viskas pavyksta idealiai. Su praktika šis procesas tampa vis paprastesnis ir greitesnis. Daugelis entuziastų keičia terminę pastą kas metai ar dvejus, nors kokybiškai užteptas sluoksnis gali veikti efektyviai ir 3-5 metus. Jei pastebite, kad temperatūros pamažu kyla per laiką, tai gali būti ženklas, kad pasta džiūsta ir laikas ją atnaujinti.

Terminės pastos keitimas nėra raketų mokslas, bet reikalauja kruopštumo ir kantrybės. Svarbiausios taisyklės paprastos – švarus paviršius, tinkamas pastos kiekis ir tolygus aušintuvo priglaudimas. Laikykitės šių principų ir jūsų procesorius veiks vėsiai ir stabiliai dar ilgus metus.