Dalijimosi paspirtukais paslaugos: kaip jos keičia miestų transporto sistemą

Miestų mobilumo revoliucija ant dviejų ratų

Paskutinį dešimtmetį miestų gatvėse įvyko tylus, bet reikšmingas pokytis. Tradicinį transporto kraštovaizdį, kuriame dominavo automobiliai, viešasis transportas ir dviračiai, papildė naujas dalyvis – elektriniai paspirtukai. Tai, kas prasidėjo kaip pavienė iniciatyva keliuose pasaulio miestuose, šiandien išaugo į globalų reiškinį, keičiantį kaip žmonės juda miesto erdvėse. Dalijimosi paspirtukais paslaugos tapo neatskiriama šiuolaikinių miestų infrastruktūros dalimi, siūlydamos lankstų, ekologišką ir dažnai ekonomišką sprendimą trumpų atstumų kelionėms.

Šios paslaugos veikia paprastai – vartotojai per mobiliąją programėlę randa, atrakina ir apmoka kelionę elektriniu paspirtuku, o baigę važiuoti, palieka jį kitam naudotojui. Nors koncepcija skamba nesudėtingai, jos įtaka miestų transporto sistemoms yra daugiasluoksnė ir kompleksiška. Nuo eismo spūsčių mažinimo iki oro taršos problemų sprendimo, nuo paskutinio kilometro iššūkio įveikimo iki naujų mobilumo įpročių formavimo – dalijimosi paspirtukais paslaugos keičia miestų gyventojų judėjimo paradigmą.

Paspirtukų dalijimosi ekonomikos augimas ir plėtra

Dalijimosi paspirtukais verslas prasidėjo 2017 metais, kai pirmosios kompanijos pradėjo siūlyti šias paslaugas Kalifornijoje. Per nepilnus metus šis reiškinys išplito po JAV didmiesčius, o netrukus pasiekė Europą ir Aziją. Šiandien tokios įmonės kaip Lime, Bird, Bolt, Tier ir kitos veikia daugiau nei 100 pasaulio šalių, o jų paspirtukai tapo įprastu reginiu didžiuosiuose miestuose.

Lietuvoje pirmieji dalijimosi paspirtukai pasirodė 2019 metais, kai tarptautinės ir vietinės kompanijos pradėjo siūlyti šias paslaugas Vilniuje, vėliau plėsdamosi į kitus šalies miestus. Nuo to laiko rinka išaugo eksponentiškai – vien Vilniuje vasaros sezono metu gatvėse galima rasti tūkstančius dalijimosi paspirtukų.

Šio augimo priežastys yra įvairios. Pirmiausia, paspirtukai puikiai užpildo transporto spragą – jie greitesni už ėjimą pėsčiomis, bet lankstesni už viešąjį transportą. Antra, jie idealiai tinka „paskutinio kilometro” problemai spręsti – tai atstumas nuo viešojo transporto stotelės iki galutinio tikslo. Trečia, augantis aplinkosauginis sąmoningumas skatina žmones rinktis mažiau taršias transporto priemones.

Paspirtukų integracija į miestų transporto sistemas

Sėkminga paspirtukų integracija į miestų transporto ekosistemas nėra savaiminė – ji reikalauja kruopštaus planavimo ir bendradarbiavimo tarp paspirtukų operatorių, miestų valdžios ir bendruomenių. Miestuose, kur ši integracija vyksta sklandžiai, paspirtukai tampa vertinga viešojo transporto papildymo priemone.

Pavyzdžiui, Helsinkyje paspirtukų stotys strategiškai išdėstytos šalia metro ir tramvajų stotelių, sukuriant vientisą mobilumo grandinę. Vienoje paspirtukai integruoti į bendrą miesto transporto programėlę, leidžiančią planuoti keliones derinant skirtingas transporto rūšis. Paryžius įkūrė specialias paspirtukų stovėjimo zonas, užtikrinančias tvarką viešosiose erdvėse.

Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose taip pat matome integracijos pastangas. Paspirtukų operatoriai bendradarbiauja su savivaldybėmis, kurdami virtualias stoteles ir draudžiamas zonas per geolokacijos technologijas. Tai leidžia reguliuoti, kur paspirtukai gali būti palikti ir kur jų greitis automatiškai ribojamas (pavyzdžiui, pėsčiųjų zonose).

Tačiau integracija susiduria ir su iššūkiais. Paspirtukų naudotojai dažnai neturi aiškių taisyklių, kur ir kaip važiuoti – dviračių takais, gatvėmis ar šaligatviais. Šis neapibrėžtumas sukelia konfliktus su kitais eismo dalyviais ir saugumo problemas.

Ekonominis ir aplinkosauginis poveikis

Dalijimosi paspirtukais paslaugos sukuria naują ekonominę veiklą miestuose. Pirmiausia, jos generuoja darbo vietas – nuo paspirtukų surinkėjų ir įkrovėjų iki techninės priežiūros specialistų ir programėlių kūrėjų. Vilniuje ir kituose miestuose nemažai žmonių papildomai uždirba rinkdami ir įkraudami paspirtukus nakties metu.

Taip pat pastebimas teigiamas poveikis smulkiajam verslui. Tyrimai rodo, kad paspirtukų naudotojai dažniau sustoja spontaniškiems apsipirkimams ar užkandžiams nei automobilių vairuotojai. Tai ypač naudinga mažoms parduotuvėms ir kavinėms, esančioms toliau nuo pagrindinių gatvių.

Aplinkosauginiu požiūriu paspirtukai siūlo mažiau taršią alternatyvą automobiliams. Vidutinė paspirtuko kelionė išmeta 97% mažiau CO2 nei ta pati kelionė automobiliu. Tačiau būtina atsižvelgti į visą paspirtukų gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki utilizavimo, įskaitant kasdienį surinkimą ir įkrovimą.

Pirmosios kartos dalijimosi paspirtukai tarnaudavo vos 1-3 mėnesius, kas kėlė rimtų abejonių dėl jų tvarumo. Naujausios kartos modeliai sukurti tarnauti 18-24 mėnesius, turi keičiamas baterijas (mažinant poreikį transportuoti visą paspirtuką įkrovimui) ir yra gaminami iš perdirbamų medžiagų. Šie patobulinimai reikšmingai pagerina bendrą aplinkosauginį paspirtukų balansą.

Saugumo iššūkiai ir reguliavimo evoliucija

Vienas didžiausių dalijimosi paspirtukais paslaugų iššūkių – saugumas. Nelaimingų atsitikimų statistika rodo, kad paspirtukai gali būti pavojingi tiek jų naudotojams, tiek pėstiesiems. Dažniausios nelaimių priežastys – netinkama infrastruktūra, naudotojų patirties stoka ir neatsargus vairavimas.

Siekiant spręsti šias problemas, daugelis miestų įvedė specialius reglamentus. Pavyzdžiui, Paryžius apribojo paspirtukų greitį iki 20 km/h (o tam tikrose zonose – iki 8 km/h), Berlynas uždraudė paspirtukus tam tikrose miesto dalyse, o Madridas reikalauja, kad naudotojai dėvėtų šalmus.

Lietuvoje nuo 2022 metų įsigaliojo griežtesni reikalavimai elektriniams paspirtukams – jie prilyginti mopedams, kai viršija 25 km/h greitį, o jaunesniems nei 14 metų vaikams draudžiama jais važiuoti be suaugusiųjų priežiūros. Taip pat nustatyti reikalavimai dėl šviesų, garsinių signalų ir stabdžių.

Operatoriai taip pat imasi iniciatyvos gerinti saugumą. Dauguma kompanijų įdiegė privalomas saugaus vairavimo instrukcijas programėlėse, reikalauja nusifotografuoti su šalmu prieš pradedant kelionę ir netgi atlieka automatinius girtumo testus (prašydami atlikti tam tikrus veiksmus programėlėje prieš atrakinant paspirtuką).

Socialinės įtraukties aspektai ir prieinamumas

Dalijimosi paspirtukais paslaugos turi potencialą didinti mobilumo prieinamumą įvairioms visuomenės grupėms, tačiau praktikoje kyla ir tam tikrų iššūkių. Viena vertus, paspirtukai gali padėti žmonėms, gyvenantiems rajonuose su ribotu viešojo transporto prieinamumu. Kita vertus, jų naudojimas reikalauja išmaniojo telefono, mokėjimo kortelės ir tam tikrų fizinių gebėjimų.

Kai kurie operatoriai bando spręsti šias problemas. Pavyzdžiui, Lime siūlo „Lime Access” programą žmonėms su mažomis pajamomis, suteikdama nuolaidas ir galimybę naudotis paslauga be išmaniojo telefono. Bird bendradarbiauja su neįgaliųjų organizacijomis, kurdama pritaikytus paspirtukų modelius.

Lietuvoje socialinės įtraukties iniciatyvos dar tik pradedamos vystyti. Kai kurie operatoriai siūlo nuolaidas studentams ir senjorams, tačiau sisteminio požiūrio į prieinamumo didinimą vis dar trūksta. Tai sritis, kurioje reikalingas aktyvesnis bendradarbiavimas tarp operatorių, savivaldybių ir socialinių organizacijų.

Svarbu paminėti ir paspirtukų pasiskirstymo mieste problemą – dažnai jie koncentruojasi centrinėse ir turistinėse zonose, palikdami periferines zonas neaptarnautas. Kai kurie miestai, pavyzdžiui, Lisabona, įvedė reikalavimus operatoriams užtikrinti minimalų paspirtukų skaičių mažiau populiariuose rajonuose.

Ateities perspektyvos: nuo chaoso link tvarios mobilumo ekosistemos

Žvelgiant į ateitį, dalijimosi paspirtukais paslaugos neabejotinai išliks miestų transporto sistemų dalimi, tačiau jų vaidmuo ir veikimo modelis evoliucionuos. Pirmoji „laukinio vakarų” era, kai paspirtukai atsirado miestuose be aiškių taisyklių, palaipsniui užleidžia vietą labiau struktūruotam ir integruotam modeliui.

Technologinės inovacijos leis spręsti dabartines problemas. Naujos kartos paspirtukai jau turi tikslesnę GPS sistemą, leidžiančią kontroliuoti, kur jie gali būti palikti. Kai kurie modeliai aprūpinti kameromis ir jutikliais, atpažįstančiais, ar paspirtukas paliktas tinkamoje vietoje, ar užkerta kelią pėstiesiems.

Didžiausias pokytis tikriausiai bus gilesnis paspirtukų integravimas į bendrą mobilumo kaip paslaugos (MaaS) ekosistemą. Vietoj atskirų programėlių kiekvienai transporto rūšiai, vartotojai galės naudoti vieną platformą, apjungiančią viešąjį transportą, dviračius, paspirtukus, taksi ir dalijimosi automobiliais paslaugas. Helsinkis jau žengė šiuo keliu su savo „Whim” programėle, o kiti miestai, įskaitant Vilnių, planuoja panašias iniciatyvas.

Reguliavimo srityje tikėtinas tolimesnis taisyklių tikslinimas, atsižvelgiant į sukauptą patirtį. Daugelis miestų juda link modelio, kuriame operatoriai veikia pagal licencijas su aiškiai apibrėžtomis teisėmis ir pareigomis, įskaitant reikalavimus dėl paspirtukų skaičiaus, jų išdėstymo mieste ir duomenų dalijimosi su miesto valdžia.

Naujas mobilumo horizontas: ko galime pasimokyti iš paspirtukų revoliucijos

Dalijimosi paspirtukais paslaugų atsiradimas ir evoliucija atskleidžia gilesnę tiesą apie šiuolaikinių miestų transporto sistemas – jos nebėra statiškos struktūros, o dinamiškos ekosistemos, galinčios greitai adaptuotis prie naujų technologijų ir besikeičiančių gyventojų poreikių.

Paspirtukai tapo savotišku eksperimentu realiame pasaulyje, leidžiančiu miestams išbandyti naujus mobilumo modelius. Iš šio eksperimento išmoktos pamokos bus vertingos integruojant kitas inovacijas – nuo autonominių transporto priemonių iki skraidančių taksi.

Praktiniai patarimai miestams, siekiantiems maksimaliai išnaudoti dalijimosi paspirtukais potencialą:

• Kurkite specialią infrastruktūrą – atskirus takus, aiškiai pažymėtas stovėjimo zonas ir saugius maršrutus, jungiančius pagrindinius traukos taškus
• Įtraukite gyventojus į sprendimų priėmimą – organizuokite apklausas, viešas konsultacijas ir bandomuosius projektus prieš įvedant naujus reglamentus
• Reikalaukite duomenų iš operatorių – informacija apie kelionių srautus, populiariausius maršrutus ir piko valandas gali būti neįkainojama planuojant miesto infrastruktūrą
• Skatinkite atsakingą naudojimą – investuokite į švietimo kampanijas apie saugų paspirtukų vairavimą ir tinkamą jų parkavimą
• Užtikrinkite socialinę įtrauktį – bendradarbiaukite su operatoriais kuriant programas, skirtas mažas pajamas turintiems gyventojams ir žmonėms su negalia

Galiausiai, paspirtukų fenomenas primena mums, kad miestų transporto ateitis nebus paremta vienu „sidabriniu kulka” sprendimu, o įvairių mobilumo formų deriniu, pritaikytu skirtingiems poreikiams ir situacijoms. Paspirtukai nėra universalus atsakymas į visas transporto problemas, tačiau jie neabejotinai yra svarbi dėlionės dalis kuriant prieinamesnius, švaresnius ir gyvybingesnius miestus.