Kodėl kompiuterio pelė vadinama pele

Kaip atsirado tas keistas pavadinimas

Turbūt kiekvienas esame kada nors susimąstę – kodėl tas plastmasinis daiktas ant mūsų darbo stalo vadinamas pele? Juk jis nė iš tolo neprimena tikro graužiko. Na, gal šiek tiek formos prasme, bet vis tiek – kodėl būtent pelė, o ne, sakykim, skruzdė ar vabzdys?

Viskas prasidėjo 1960-aisiais, kai Stanfordo tyrimų instituto inžinierius Douglas Engelbart su savo komanda kūrė naują būdą valdyti kompiuterį. Iki tol žmonės naudojo klaviatūrą arba įvairius keistus manipuliatorius, kurie buvo ne itin patogūs. Engelbart’o komanda sugalvojo įrenginį su dviem ratukais apačioje ir mygtuku viršuje. Šis prietaisas buvo prijungtas prie kompiuterio laidu, kuris išeidavo iš galinės dalies.

Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis. Kai tas pirmasis prototipas gulėjo ant stalo su laidu, išeinančiu iš galo, jis tikrai priminė mažą pelytę su uodega. Inžinieriai tarp savęs pradėjo jį vadinti „pele” (mouse), ir tas pavadinimas tiesiog prigijo. Niekas nesėdo galvoti oficialaus, techninio pavadinimo – jie paprasčiausiai pavadino tą daiktą taip, kaip atrodė natūralu.

Pirmosios pelės anatomija

Ta pirmoji pelė buvo gana primityvus įrenginys, bet revoliucinis savo idėja. Viduje buvo du statmeni vienas kitam esantys metaliniai ratukai, kurie lietėsi su paviršiumi. Kai judindavai pelę į priekį, vienas ratukas sukdavosi, kai į šoną – kitas. Šie ratukai buvo sujungti su potenciometrais, kurie matavo sukimosi kampą ir siųsdavo signalus kompiuteriui.

Korpusas buvo pagamintas iš medžio – taip, tikro medžio! Tai buvo rankų darbo prototipas, kurį pagamino dirbtuvėse. Jame buvo vienas raudonas mygtukas viršutinėje dešinėje pusėje. Visas įrenginys atrodė gana masyvus ir nerangus pagal šiandieninius standartus, bet tuomet tai buvo tikras technologinis proveržis.

Laidas, išeinantis iš galinės dalies, buvo gana storas ir nelankstus. Būtent dėl šio laido, panašaus į pelės uodegą, pavadinimas tapo dar akivaizdesnis. Vėlesnėse versijose kai kurie gamintojai bandė perkelti laidą į priekinę dalį, bet tai nebuvo patogu naudoti, todėl „uodega” grįžo atgal.

Kaip pelė užkariavo pasaulį

Nors Engelbart’as pristatė savo išradimą 1968 metais garsiosoje demonstracijoje, kuri vėliau buvo pavadinta „visų demonstracijų motina”, pelė tapo masinė tik po gerų penkiolikos metų. Kodėl taip ilgai? Nes kompiuteriai tuomet buvo valdomi tekstinėmis komandomis, o grafinės sąsajos dar neegzistavo.

Situacija pasikeitė, kai 1984 metais Apple išleido Macintosh kompiuterį. Tai buvo pirmasis masinis kompiuteris su grafine vartotojo sąsaja, kur pelė buvo būtina. Steve Jobs suprato, kad žmonės nenori mokytis sudėtingų komandų – jie nori tiesiog spustelėti ant to, ką mato ekrane. Ir pelė buvo idealus įrankis tam.

Įdomu tai, kad Apple pelė turėjo tik vieną mygtuką. Jobs manė, kad du mygtukai yra per daug sudėtinga paprastiems vartotojams. Tuo tarpu IBM kompiuteriuose ir jų klonavose pelės turėjo du mygtukus, o vėliau atsirado ir trečias – ratukinis viduryje. Šis skirtumus tarp Apple ir PC pelių išliko daugelį metų ir sukėlė ne vieną ginčą tarp fanų.

Technologinė evoliucija nuo rutuliuko iki lazerio

Komercinėse pelėse ilgą laiką buvo naudojamas ne ratukai, o guminis rutuliukas apačioje. Kai judindavai pelę, rutuliukas riedėdavo ir sukdavo du mažus volelius viduje – vieną horizontaliam, kitą vertikaliam judėjimui. Šie voleliai turėjo plyšius, pro kuriuos šviesdavo infraraudonieji spinduliai. Specialūs jutikliai skaičiuodavo, kiek kartų spindulys buvo užblokuotas, ir taip nustatydavo pelės judėjimo kryptį bei greitį.

Problema su tokiomis pelėmis buvo ta, kad rutuliukas rinkdavo visokias šiukšles, plaukus ir dulkes. Po kurio laiko pelė pradėdavo veikti nervingai – žymeklis ekrane šokinėdavo arba judėdavo tik viena kryptimi. Reikėdavo atidaryti apačią, išimti rutuliuką ir nuvalyti tuos volelius. Kas dirbo su tokiomis pelėmis 1990-aisiais, tikrai prisimena tą malonumą.

Revoliucija įvyko apie 2000-uosius, kai atsirado optinės pelės. Jose nebuvo jokių judančių dalių – tik LED lemputė ir mažytė kamera apačioje. Kamera daro tūkstančius nuotraukų per sekundę ir specialus procesorius pelės viduje palygina jas, nustatydamas, kaip pelė pajudėjo. Tai veikia net ant įvairių paviršių, nors labai blizgančios ar skaidrios paviršiai kartais sukelia problemų.

Dar vėliau atsirado lazerinės pelės, kurios naudoja lazerį vietoj LED. Jos dar tikslesnės ir veikia ant daugiau paviršių tipų. Šiandien profesionalūs žaidėjai ir dizaineriai naudoja labai tikslias lazerines peles su reguliuojamu jautrumu – galite nustatyti, kiek pikselių ekrane pajudės žymeklis, kai pelę pajudinate vienu centimetru.

Belaidės pelės ir jų magija

Vienas didžiausių pokyčių buvo perėjimas prie belaidžių pelių. Pirmos belaidės pelės atsirado dar 1980-aisiais, bet jos buvo brangios ir nepatikimos. Jos naudojo infraraudonuosius spindulius, kaip televizoriaus pulteliai, todėl reikėjo, kad tarp pelės ir imtuvo nebūtų kliūčių.

Šiuolaikinės belaidės pelės naudoja radijo bangas – dažniausiai 2.4 GHz dažnį. Prie kompiuterio prijungiate mažytį USB imtuvą, kartais ne didesni už nagą, ir pelė veikia be jokių laidų. Baterijos šiuolaikinėse pelėse gali veikti mėnesius ar net metus, nes pelė „miega”, kai ja nenaudojate, ir pabunda akimirksniu, kai ją pajudinate.

Yra ir Bluetooth pelės, kurios jungiasi tiesiogiai prie kompiuterio be atskiro imtuvo. Tai patogu nešiojamiems kompiuteriams, nes nereikia užimti USB prievado. Tačiau kartais Bluetooth ryšys būna šiek tiek lėtesnis nei specialus 2.4 GHz ryšys, todėl profesionalūs žaidėjai vis dar dažnai renkasi laidines peles – jose nėra jokio vėlavimo, net minimalaus.

Kodėl pavadinimas išliko per dešimtmečius

Grįžkime prie pagrindinio klausimo – kodėl tas pavadinimas „pelė” išliko iki šiol? Juk technologija pasikeitė iš esmės, šiuolaikinė pelė neturi nieko bendro su ta medinę Engelbart’o konstrukcija. Ir daugelis šiuolaikinių pelių net neturi laido – tos „uodegos”, kuri ir davė pavadinimą.

Atsakymas paprastas – pavadinimas buvo toks intuityvus ir lengvai įsimenamas, kad tiesiog įsišaknijo. Kai pelė tapo masinė 1980-aisiais, visi jau ją vadino pele. Niekas nebandė sugalvoti naujo, „rimtesnio” pavadinimo, nes šis veikė puikiai. Žmonės iškart suprasdavo, apie ką kalba.

Be to, forma vis dar šiek tiek primena pelę – ypač senesnės, apvalesnės pelės. Yra galvutė (priekinė dalis su mygtukais) ir užapvalinta nugarėlė. Kai laikote pelę rankoje, ji kaip tik telpa į delną, kaip laikytumėte mažą gyvūnėlį. Šis ergonominis panašumas taip pat prisidėjo prie pavadinimo išlikimo.

Pelės alternatyvos ir jų pavadinimai

Įdomu tai, kad atsirado ir kitų įrenginių, kurie daro panašius dalykus kaip pelė, bet turi visai kitokius pavadinimus. Pavyzdžiui, trackball – tai tarsi apversta pelė, kur rutuliukas yra viršuje ir jį sukinėjate nykščiu ar pirštais, o pats įrenginys nejuda. Jis taip pat turi pelės formos asociaciją, bet pavadinimas kitoks.

Yra touchpad’ai nešiojamuose kompiuteriuose – tai lytėjimui jautrus paviršius, kuriuo braukiate pirštais. Jie atsirado kaip kompaktiška pelės alternatyva kelionėse. Kai kurie žmonės juos mėgsta labiau nei peles, kiti negali pakęsti. Pavadinimas čia aprašomasis – „lietimo kilimėlis”, jokios gyvūnų karalystės.

Dar yra trackpoint’ai – tie raudoni guminukai tarp klavišų, kuriuos IBM įdėjo į savo ThinkPad nešiojamus kompiuterius. Juos vadina „pointing stick” arba žargoniškai „clit mouse” (dėl formos ir vietos), bet oficialiai IBM jį vadino TrackPoint. Profesionalūs vartotojai, kurie prie jo priprato, prisiekia, kad tai greičiausias būdas valdyti žymeklį, nes rankos nereikia kelti nuo klaviatūros.

Grafiniuose planšetėse naudojamas stylus – pieštukas, kuriuo brėžiate ant specialaus paviršiaus. Čia pavadinimas kilęs iš senovės rašymo įrankio. Dizaineriai ir menininkai dažnai naudoja tokius planšetus vietoj pelės, nes jie leidžia tiksliau valdyti liniją ir spaudimo jėgą.

Pelės kultūrinis pėdsakas

Per daugiau nei penkis dešimtmečius pelė tapo ne tik technologiniu įrankiu, bet ir kultūros dalimi. Atsirado specialūs pelės kilimėliai su įvairiausiais dizainais – nuo paprastų vienaspalvių iki kilimėlių su animaciniais personažais ar meno kūrinių reprodukcijomis. Žaidimų industrija sukūrė visą pelių kategoriją su RGB apšvietimu, reguliuojamu svoriu ir programuojamais mygtukais.

Pelės tapo tokia savaime suprantama kompiuterio dalimi, kad net pateko į kalbą. Sakome „paspausti pelę”, „tempti pele”, „dešinysis pelės mygtukas”. Visa grafinių sąsajų filosofija buvo sukurta aplink pelę – langai, meniu, piktogramos, tempimas ir numėtymas. Visa tai veikia, nes turime pelę.

Įdomu tai, kad skirtingose kalbose pelė vadinama labai panašiai. Angliškai „mouse”, vokiškai „Maus”, prancūziškai „souris”, ispaniškai „ratón” – visi šie žodžiai reiškia pelę gyvūną. Tai rodo, kad pavadinimas buvo toks natūralus, kad kiekviena kalba tiesiog išvertė jį, o ne bandė sugalvoti kažką savito. Lietuvių kalboje taip pat sakome „pelė”, nors kartais girdėti ir „manipuliatorius”, bet tai skamba per oficialiai ir niekas taip nekalba.

Ką pelė mums pasako apie technologijų pavadinimus

Pelės istorija yra puikus pavyzdys, kaip technologijos gauna savo vardus. Dažnai tai nėra kruopščiai apgalvoti, marketingo komandų sugalvoti pavadinimai, o paprasčiausiai tai, kaip kūrėjai tarpusavyje pradeda vadinti savo išradimą. Jei pavadinimas yra intuityvus ir lengvai įsimenamas, jis prigyjа.

Panašiai nutiko su „bug” (klaida programoje) – pavadinimas atsirado, kai tikra kandis įstrigo kompiuterio relėje 1940-aisiais. Arba „spam” (šlamštas el. pašte) – pavadinimas kilęs iš Monty Python skečo apie konservuotą mėsą. Technologų pasaulis mėgsta tokius organiškus, kartais net juokingus pavadinimus.

Pelės atvejis taip pat rodo, kad geras dizainas yra intuityvus. Žmonės iškart suprato, kaip naudoti pelę, nes ji atrodė natūraliai. Judini ją ant stalo, ir žymeklis juda ekrane ta pačia kryptimi. Spaudžiаi mygtuką, ir kažkas nutinka. Nereikia jokių instrukcijų ar mokymų.

Šiandien, kai turime jutiklinius ekranus, balso valdymą ir gestų atpažinimą, pelė vis dar išlieka. Daugelis profesionalų – programuotojai, dizaineriai, video montažo specialistai – negali įsivaizduoti darbo be pelės. Ji yra tiksli, greita ir patikima. Galbūt ateityje atsirado kažkas naujo, kas ją pakeis, bet kol kas ta maža „pelytė” ant mūsų stalo niekur nesirengią dingti.

Ir kai kitą kartą pakelsite savo pelę, prisiminkite – laikote rankoje įrenginį, kurio pavadinimas gimė spontaniškai inžinierių dirbtuvėse prieš daugiau nei šešis dešimtmečius, tiesiog todėl, kad kažkam pasirodė, jog tas daiktas su laidu primena mažą graužiką. Kartais paprasčiausi pavadinimai būna geriausi ir ilgaamžiausi.