Giljotinos mechanizmas ir jos kraupus vaidmuo istorijoje

Kai mechanika susitiko su mirtimi

Giljotina – tikriausiai vienas iš labiausiai atpažįstamų egzekucijų įrankių istorijoje. Vien jos pavadinimas sukelia nerimą, o mintys nukelia į Prancūzijos revoliucijos laikotarpį, kai šis įrenginys dirbo beveik be pertraukos. Tačiau už šios bauginančios reputacijos slypi įdomus technologinis sprendimas, kuris savo laikais buvo laikomas… humaniškesniu. Taip, skamba keistai, bet būtent taip ir buvo.

Prieš giljotinos atsiradimą egzekucijos būdavo tikrai siaubingos. Kirtikai ne visada buvo profesionalūs, kirviai – aštrūs, o nuteistieji kartais kentėdavo kelias minutes ar net ilgiau. Viduramžių Europoje galvos nukirsdavo kirčiais, ir kartais tam reikėdavo kelių bandymų. Istoriniai šaltiniai mini atvejus, kai budeliai turėdavo smogti penkis ar net dešimt kartų. Giljotina turėjo tai pakeisti – užtikrinti greitą, tikslią ir (bent teoriškai) beveik momentinę mirtį.

Kas iš tiesų išrado šį mechanizmą

Nors įrenginys pavadintas daktaro Josepho-Ignace’o Guillotin’o vardu, jis nėra tikrasis išradėjas. Guillotin’as buvo prancūzų gydytojas ir Nacionalinės asamblėjos narys, kuris 1789 metais pasiūlė, kad visos egzekucijos turėtų būti vykdomos mechanizuotu būdu, nepriklausomai nuo nusikaltėlio socialinės padėties. Iki tol kilmingieji paprastai būdavo nukirsdinami (kas laikyta garbingesne mirtimi), o paprasti žmonės – pakarti ar sudeginti.

Pats mechanizmas buvo sukurtas chirurgo Antoine’o Louis ir vokiečių inžinieriaus Tobiaso Schmidto. Louis pasiūlė techninę konstrukciją, o Schmidtas pagamino pirmąjį veikiantį prototipą. Beje, iš pradžių prancūzai šį įrenginį vadino „Louison” arba „Louisette” – pagal tikrojo kūrėjo pavardę. Tik vėliau įsigalėjo pavadinimas „guillotine”, nors pats Guillotin’as ir jo šeima buvo ne itin laimingi dėl tokios „garbės”.

Panašūs įrenginiai, tiesą sakant, egzistavo ir anksčiau. Italijoje XVI amžiuje naudota „mannaia”, Škotijoje – „Scottish Maiden”, o Vokietijoje – „Fallbeil”. Taigi prancūzai iš esmės patobulinęs ir populiarinęs jau egzistavusią idėją, o ne išrado ką nors visiškai naujo.

Kaip veikia šis mirtinas mechanizmas

Giljotinos konstrukcija iš esmės paprasta, bet efektyvi. Du vertikalūs mediniai arba metaliniai stulpai, tarp kurių slysta sunkus įstrižai nušlifuotas peilis. Apačioje – mediena su pusapskrite išpjova galvai ir kita – kaklui. Viršuje – sunkus metalinis ašmenys, dažniausiai svėręs apie 40 kilogramų, kartais net daugiau.

Veikimo principas grindžiamas gravitacija ir impulso jėga. Kai atleidžiamas fiksavimo mechanizmas, sunkus peilis laisvai krenta iš maždaug 2-3 metrų aukščio. Krisdamas jis įgauna pagreitį ir smūgio momentu pasiekia apie 7 metrus per sekundę greitį. Tokia kinetinė energija kartu su aštriu įstrižu ašmenimis užtikrina, kad stuburo smegenys ir pagrindinės arterijos būtų perkirstos akimirksniu.

Įdomu tai, kad ašmenys buvo įstrižas – ne statmenas. Tai ne estetinis pasirinkimas. Įstrižas pjūvis veikia panašiai kaip pjautuvo ašmenys – ne tik spaudžia, bet ir „pjauna” audinį. Tai sumažina reikalingą jėgą ir padidina efektyvumą. Inžinerinis sprendimas, kuris, deja, buvo pritaikytas tokiam bauginančiam tikslui.

Revoliucijos mašina ir jos statistika

Prancūzijos revoliucijos metu, ypač per vadinamąjį Teroro laikotarpį (1793-1794), giljotina tapo siaubingo efektyvumo simboliu. Paryžiuje, Revoliucijos aikštėje (dabar Concorde aikštė), ji veikė beveik kasdien. Istorikai skaičiuoja, kad per vieną mėnesį galėjo būti nukirsdintos kelios dešimtys žmonių.

Pats garsiausias giljotinos „klientas” turbūt buvo karalius Liudvikas XVI, nukirsdintas 1793 metų sausio 21 dieną. Jo žmona Marija Antuanetė sekė paskui jį tų pačių metų spalį. Tačiau revoliucijos vadai patys neišvengė savo sukurtos mašinos – Robespierre’as ir jo bendražygiai 1794 metais taip pat baigė savo dienas po giljotinos ašmenimis.

Per visą Teroro laikotarpį Prancūzijoje buvo nukirsdinta apie 16-17 tūkstančių žmonių. Tai gana tikslūs skaičiai, nes revoliucionieriai buvo kruopštūs biurokratai – kiekviena egzekucija buvo užregistruota. Kai kuriomis dienomis Paryžiuje būdavo nukirsdinama po 20-30 žmonių per dieną. Giljotina tapo ne tik bausmės įrankiu, bet ir politinės propagandos elementu – viešos egzekucijos turėjo įbauginti priešus ir parodyti revoliucijos galią.

Medicininė perspektyva: ar tai tikrai buvo humaniška

Čia prasideda nemaloni tema. Giljotinos kūrėjai tikėjo, kad mirtis yra momentinė – smegenys netenka deguonies tiekimo ir sąmonė išnyksta per kelias sekundes. Tačiau XVIII-XIX amžiuje kilo diskusijų, ar nukirsdinta galva dar kurį laiką išlaiko sąmonę.

Yra istorinių pranešimų apie tai, kad nukirsdintos galvos dar mirkčiojo, judino lūpas ar net reagavo į dirgiklius. Vienas iš garsesnių atvejų – Charlotte Corday, kuri nužudė revoliucionierių Maratą. Pasakojama, kad po egzekucijos budelis pakėlė jos galvą už plaukų ir pliaukštelėjo per skruostą – liudininkai tvirtino, kad veidas paraudo ir išraiška pasikeitė, tarsi reaguodama į įžeidimą.

Šiuolaikinė medicina mano, kad sąmoningas suvokimas po nukirsdinimo gali išlikti apie 2-7 sekundes, kol smegenys patiria deguonies badą. Tai trumpas laikas, bet vis tiek… pakankamas, kad galva „suprastų”, kas atsitiko. Eksperimentai su žiurkėmis ir kitais gyvūnais parodė, kad smegenų aktyvumas neišnyksta akimirksniu. Taigi „humaniškumo” klausimas lieka diskutuotinas.

Giljotina už revoliucijos ribų

Daugelis mano, kad giljotina – tai XVIII-XIX amžių reikalas, bet tiesą sakant, ji buvo naudojama Prancūzijoje iki… 1977 metų. Taip, 1977-aisiais! Paskutinė egzekucija įvyko rugsėjo 10 dieną, kai buvo nukirsdintas Hamida Djandoubi, nuteistas už kankinimą ir žmogžudystę. Tai reiškia, kad giljotina buvo naudojama tuo pačiu metu, kai žmonės klausėsi „Star Wars” muzikos ir žiūrėjo spalvotą televiziją.

Prancūzija panaikino mirties bausmę tik 1981 metais, kai prezidentu tapo François Mitterrand. Iki tol giljotina buvo oficialus egzekucijų metodas, nors pastaraisiais dešimtmečiais egzekucijos vyko už kalėjimo sienų, o ne viešai.

Kitos šalys taip pat naudojo panašius įrenginius. Vokietijoje „Fallbeil” buvo naudojama net nacių Vokietijoje – tūkstančiai žmonių, įskaitant pasipriešinimo narius, buvo nukirsdinti per Antrąjį pasaulinį karą. Paskutinė egzekucija Vokietijoje giljotina įvyko 1949 metais Rytų Vokietijoje.

Technologiniai patobulinimai ir variacijos

Per daugiau nei 180 metų naudojimo giljotina patyrė įvairių patobulinimų. Ankstyvieji modeliai buvo visiškai mediniai, vėliau stulpai tapo metaliniai, o slydimo mechanizmas – tikslesnis. Kai kuriuose modeliuose buvo pridėtos spyruoklės, kurios dar labiau pagreitindavo ašmenų kritimą.

Ašmenų forma taip pat evoliucionavo. Ankstyvieji buvo įstrižai nupjauti vienu kampu, vėliau išbandyti įvairūs kampai ir formos. Prancūzai net atliko „mokslinius” tyrimus su gyvūnais (dažniausiai avimis), kad nustatytų optimalų ašmenų kampą ir svorį. Baisu pagalvoti, bet tai buvo rimti inžineriniai tyrimai.

Kai kuriose kolonijose, pavyzdžiui, Prancūzų Indokinijoje ir Alžyre, buvo naudojamos mobilios giljotinos – jos galėjo būti išardytos ir pervežtos į skirtingas vietas. Tai rodo, kaip praktiškai prancūzai žiūrėjo į šį įrenginį – ne kaip į bauginantį simbolį, bet kaip į funkcinį įrankį.

Kultūrinis pėdsakas ir šiuolaikinė atmintis

Giljotina paliko neišdildomą pėdsaką kultūroje. Ji minima nesuskaičiuojamuose romanuose, filmuose, dainose. Charles Dickens’o „Dviejų miestų pasakojimas” – vienas garsiausių literatūros kūrinių, kuriame giljotina vaidina svarbų vaidmenį. Filmuose ji dažnai naudojama kaip Prancūzijos revoliucijos simbolis.

Šiandien autentiškos giljotinos yra eksponuojamos muziejuose. Paryžiaus policijos muziejuje galima pamatyti tikrą XIX amžiaus giljotiną. Madame Tussauds vaškų muziejuje Londone yra rekonstrukcija su vaško figūromis. Šie eksponatai kelia diskusijų – ar etiškai demonstruoti tokius mirties įrankius? Ar tai istorijos išsaugojimas, ar morbidiškumas?

Įdomu tai, kad kai kuriose šalyse žodis „giljotina” įgavo metaforinę reikšmę. Parlamente „giljotina” reiškia debatų nutraukimo procedūrą. Popierinės giljotinos – įrenginiai popieriui pjauti – taip pat pavadinti šiuo vardu dėl panašaus veikimo principo.

Kai istorija primena apie žmogiškumo ribas

Žvelgiant į giljotinos istoriją, susiduriame su keista ironija. Įrenginys, sukurtas būti „humaniškesniu” nei ankstesni egzekucijų metodai, tapo masinio žudymo simboliu. Technologija, kuri turėjo sumažinti kančias, buvo panaudota efektyvumui maksimizuoti – ne gailestingumui, o našumui.

Giljotinos mechanizmas veikia pagal paprastus fizikos dėsnius – gravitacija, kinetinė energija, pjovimo mechanika. Bet jos poveikis visuomenei buvo daug sudėtingesnis. Ji pakeitė požiūrį į mirties bausmę, į valstybės galią, į tai, kaip technologija gali būti panaudota prieš žmones.

Šiandien, kai dauguma Europos šalių yra panaikinusios mirties bausmę, giljotina primena ne tik Prancūzijos revoliucijos laikotarpį, bet ir platesnę žmonijos istoriją – kaip mes elgiamės su tais, kuriuos laikome nusikaltėliais, kaip technologijas naudojame bausmėms vykdyti, ir kur yra riba tarp teisingumo ir keršto.

Giljotinos istorija – tai ne tik mechanizmo aprašymas. Tai pasakojimas apie tai, kaip visuomenė bando racionalizuoti mirtį, kaip inžinerija susiduria su etika, ir kaip net geriausiomis intencijomis sukurti įrankiai gali tapti siaubo simboliais. Galbūt svarbiausia pamoka yra ta, kad jokia technologija negali padaryti mirties „humaniškos” – ji gali tik padaryti ją efektyvesnę, o tai, kaip paaiškėja, nėra tas pats dalykas.