HDR fotografijos kelių ekspozicijų sujungimas

Kas iš tikrųjų yra HDR fotografija

Turbūt ne kartą esate matę nuotraukas, kuriose dangus atrodo nuostabiai mėlynas su debesų detalėmis, o tuo pačiu metu šešėliai pastatuose nepraranda jokių smulkmenų. Arba peizažą, kur saulėlydis spindi visomis spalvomis, bet priekyje esantys medžiai nėra vien juodi siluetai. Štai čia ir slypi HDR fotografijos magija.

HDR reiškia High Dynamic Range – didelį dinaminį diapazoną. Paprastai tariant, tai būdas užfiksuoti daug platesnį šviesumo spektrą nei įmanoma vienu fotoaparato užrakto paspaudimu. Mūsų akys puikiai prisitaiko prie skirtingo apšvietimo – galime vienu metu matyti detales tiek šviesiausiose, tiek tamsiausiose vietose. Deja, fotoaparato jutiklis tokiu stebuklingu prisitaikymu nepasižymi. Jis turi ribotą gebėjimą užfiksuoti šviesumo skirtumus, todėl dažnai tenka rinktis: arba teisingai eksponuoti dangų (ir gauti tamsią žemę), arba žemę (ir gauti pereksponuotą, baltą dangų).

Kelių ekspozicijų sujungimas sprendžia šią problemą gana elegantiškai. Darote kelias nuotraukas su skirtingomis ekspozicijomis – vieną šviesią, vieną tamsią, vieną vidurinę – o paskui specialia programine įranga jas sujungiate į vieną galutinį vaizdą, kuriame matosi visos detalės.

Kaip fotoaparato jutiklis mato šviesą

Norint suprasti, kodėl reikia kelių ekspozicijų, verta įsigilinti, kaip veikia fotoaparato jutiklis. Kiekvienas pikselis jutiklyje yra tarsi mažytė kibiriukė, renkanti šviesos fotonus. Kai daug šviesos – kibiriukė greitai prisipildo. Kai mažai – reikia ilgiau laukti, kol ji užsipildys.

Problema ta, kad tos kibiriukės turi ribotą talpą. Jei scena turi labai ryškias ir labai tamsias vietas vienu metu, kibiriukės, renkančios šviesą iš ryškių vietų, greitai perpildžios (gaunate baltus plotus be detalių), o tos, kurios renka šviesą iš tamsių vietų, liks beveik tuščios (gaunate juodus plotus be detalių).

Šiuolaikiniai fotoaparatai paprastai užfiksuoja apie 10-14 stopų dinaminį diapazoną. Skamba įspūdingai, bet realybėje skirtumai gali siekti 20 ar net daugiau stopų. Vienas stopas – tai dvigubai daugiau arba dvigubai mažiau šviesos. Taigi skirtumas tarp ryškiausios ir tamsiausios scenos dalies gali būti milžiniškas.

Ekspozicijų serijos fotografavimas

Dabar pereikime prie praktinės dalies. Norint sukurti kokybišką HDR nuotrauką, pirmiausia reikia nufotografuoti kelias ekspozicijas. Paprastai fotografuojamos trys nuotraukas: viena normaliai eksponuota, viena pereksponuota (+2 EV) ir viena nepakankamai eksponuota (-2 EV). Tačiau sudėtingesnėse situacijose gali prireikti penkių ar net septynių skirtingų ekspozicijų.

Svarbiausia taisyklė – fotoaparatas turi būti visiškai nejudantis. Net menkiausias judesys tarp kadrų sukels problemų sujungimo metu. Todėl trikojis yra beveik privalomas. Jei neturite trikojo, bent jau raskite stabilų paviršių, ant kurio galėtumėte padėti fotoaparatą.

Naudokite fotoaparato bracketing funkciją, jei tokia yra. Ji automatiškai padarys kelias nuotraukas su skirtingomis ekspozicijomis vienu mygtuko paspaudimu. Dažniausiai galite nustatyti, kiek kadrų norite (3, 5 ar 7) ir kokiu žingsniu keisti ekspoziciją (paprastai 1 ar 2 EV).

Dar vienas patarimas – fotografuokite RAW formatu. Taip turėsite daug daugiau informacijos kiekviename kadre ir galėsite geriau kontroliuoti galutinį rezultatą. JPEG jau yra suspaustas ir praradęs dalį duomenų, todėl HDR rezultatas bus žymiai prastesnis.

Programinė įranga ekspozicijoms sujungti

Kai turite kelias skirtingas ekspozicijas, ateina laikas jas sujungti. Yra nemažai programų, kurios tai gali padaryti. Populiariausios: Adobe Lightroom, Adobe Photoshop, Aurora HDR, Photomatix, Luminance HDR (nemokama).

Lightroom yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems. Tiesiog pažymite visas ekspozicijas, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ir pasirinkite „Photo Merge > HDR”. Programa automatiškai suderina kadrus, sukuria vieną DNG failą su visu dinaminiu diapazonu. Paskui galite jį redaguoti kaip įprastą nuotrauką.

Photoshop siūlo daugiau kontrolės. Čia galite rinktis skirtingus tonavimo algoritmus, reguliuoti, kaip bus sujungtos ekspozicijos, net rankiniu būdu pataisyti vietas, kur objektai pajudėjo tarp kadrų. Tačiau mokymosi kreivė šiek tiek statesė.

Specializuotos HDR programos kaip Photomatix ar Aurora HDR suteikia dar daugiau galimybių. Jos turi daugybę paruoštų stilių, leidžia tiksliai kontroliuoti tonavimą, mikrokontrasto didinimą ir kitus parametrus. Tiesa, kartais lengva peraugti ir gauti nenatūraliai atrodančias nuotraukas.

Tonavimo procesas ir dažniausios klaidos

Sujungus ekspozicijas, gaunate 32 bitų HDR vaizdą, kuriame yra visa informacija. Problema ta, kad nei jūsų monitorius, nei spausdintuvas negali tokio vaizdo parodyti. Reikia jo „suglaudinti” atgal į standartinį 8 ar 16 bitų formatą. Šis procesas vadinamas tonavimu (tone mapping).

Būtent tonavimo metu atsiranda didžioji dalis problemų. Pernelyg agresyvus tonavimas sukuria tas bjaurias HDR nuotraukas, kurias visi esame matę – su švytinčiomis aureolėmis aplink objektus, nerealistiškais spalvų sodrumais ir pernelyg ryškiais šešėliais. Tai atrodo tarsi piešinys, o ne fotografija.

Pagrindinis patarimas – būkite santūrūs. HDR tikslas nėra sukurti kuo keistesnį vaizdą, o užfiksuoti sceną taip, kaip ją matė jūsų akys. Reguliuokite parametrus atsargiai. Jei kažkas atrodo per daug – tikriausiai taip ir yra.

Atkreipkite dėmesį į šešėlius ir šviesumas. Nepakelkite šešėlių iki galo – natūralios nuotraukos turi turėti tamsių vietų. Taip pat neperdarykite kontrastingumo. Mikrokontrasto didinimas gali išryškinti detales, bet per daug jo sukuria dirbtinį vaizdą.

Judančių objektų problema

Viena didžiausių HDR fotografijos problemų – judantys objektai. Jei fotografuojate peizažą su medžiais, o tarp kadrų pūstelėjo vėjas, lapai bus skirtingose vietose kiekviename kadre. Sujungus gaunasi keistos šmėklos, dvigubi kontūrai ar išplaukę plotai.

Šiuolaikinė programinė įranga turi įrankius kovoti su šia problema. Vadinasi „ghost removal” arba „deghosting”. Programa bando aptikti sritis, kurios pasikeitė tarp kadrų, ir naudoja informaciją tik iš vienos ekspozicijos toje vietoje.

Tačiau automatinis sprendimas ne visada veikia idealiai. Kartais tenka rankiniu būdu nurodyti problemingas vietas arba net atsisakyti HDR ir naudoti vieną ekspoziciją tam tikrose vaizdo dalyse.

Geriausias sprendimas – fotografuoti, kai objektai juda kuo mažiau. Rinkitės ramų orą peizažams, laukite, kol žmonės išeis iš kadro miesto fotografijose. Jei fotografuojate interjerą, uždarykite langus, kad neplazdėtų užuolaidos.

Kada HDR tikrai praverčia

HDR nėra universalus sprendimas visoms fotografijoms. Yra situacijos, kur jis tikrai padeda, ir situacijos, kur jis visiškai nereikalingas ar net kenkia.

Nekilnojamojo turto fotografija – viena geriausių HDR panaudojimo sričių. Fotografuojant kambarius su langais, dinaminis diapazonas paprastai per didelis vienam kadrui. Su HDR galite parodyti ir kambario interjerą, ir vaizdą pro langą.

Peizažų fotografija, ypač saulėtekių ir saulėlydžių metu. Dangus dažnai būna daug ryškesnis už žemę, todėl HDR leidžia išsaugoti detales abiejose vietose. Tiesa, čia galima naudoti ir gradientinį filtrą, bet HDR suteikia daugiau lankstumo.

Architektūros fotografija, ypač vidaus-lauko deriniai. Pavyzdžiui, fotografuojant iš tamsaus pastato vidaus į šviesų kiemą ar gatvę.

Kur HDR nenaudotinas? Portretus geriau fotografuoti be HDR – oda gali atrodyti nenatūraliai, o švytintys šešėliai sunaikina veidų plastiškumą. Sporto ir veiksmo fotografija taip pat netinka, nes objektai juda. Makrofotografijoje paprastai pakanka vienos ekspozicijos, nes dinaminis diapazonas nedidelis.

Alternatyvūs būdai išplėsti dinaminį diapazoną

Nors HDR yra galingas įrankis, kartais galima pasiekti panašių rezultatų ir paprastesniais būdais. RAW failai turi stebėtinai daug informacijos, kurią galima ištraukti redagavimo metu. Šiuolaikiniai fotoaparatai leidžia pakelti šešėlius ir sumažinti šviesumas 3-4 stopais be didelio kokybės praradimo.

Gradientiniai ir ND filtrai – klasikinis peizažų fotografų sprendimas. Gradientinis filtras užtamsina dangų, sulyginant ekspoziciją su žeme. Tai veikia vienu kadru, nereikia jokio sujungimo. Tiesa, filtrai yra mažiau lankstūs – jie tinka tik scenoms su aiškia horizontalia riba tarp šviesios ir tamsios dalies.

Ekspozicijų suliejimas (exposure blending) – rankinis metodas, kai Photoshop sluoksniuose sudedamos skirtingos ekspozicijos ir kaukėmis išryškinamos geriausios kiekvieno kadro dalys. Tai užima daugiau laiko nei automatinis HDR, bet suteikia maksimalią kontrolę ir natūraliausius rezultatus.

Flash arba blykstė – jei fotografuojate portretus ar mažus objektus, papildomas apšvietimas gali subalansuoti ekspoziciją. Pavyzdžiui, fotografuojant žmogų priešais šviesų langą, blykstė apšvies veidą, o langą galima eksponuoti teisingai.

Kai viskas susideda į vietą

HDR fotografija nėra nei stebuklinga technologija, nei apgaulė. Tai tiesiog įrankis, padedantis įveikti fotoaparato jutiklio apribojimus ir užfiksuoti sceną artimiau tam, kaip ją mato mūsų akys. Kaip ir su bet kuriuo įrankiu, svarbiausia žinoti, kada ir kaip jį naudoti.

Pradėkite paprastai – su trimis ekspozicijomis ir automatiniu sujungimu Lightroom. Kai įgausite patirties, galėsite eksperimentuoti su sudėtingesnėmis technikomis ir programomis. Atminkite, kad tikslas – natūraliai atrodanti nuotrauka, o ne kuo keistesnis efektas.

Fotografuokite RAW, naudokite trikojį, būkite kantrus laukdami tinkamo momento. Redaguodami būkite santūrūs – geriau per mažai nei per daug. O svarbiausia – praktikuokitės. Kiekviena scena skirtinga, kiekviena situacija reikalauja savo požiūrio. Tik fotografuodami ir eksperimentuodami išmoksite jausti, kada HDR tikrai praverčia ir kaip išgauti geriausius rezultatus.