Elektroninių veidrodėlių kameros

Kas tie elektroniniai veidrodėliai ir kodėl jie automobiliuose

Pirmą kartą išvydus automobilį be įprastų veidrodėlių gali kilti keistas jausmas – tarsi kažko trūktų. Tačiau tai nėra dizainerių užgaida ar bandymas būti kitokiems. Elektroniniai veidrodėliai, arba kaip juos oficialiai vadina – kamerų stebėjimo sistemos (CMS – Camera Monitor System), yra technologinė evoliucija, kuri keičia tai, kaip vairuotojai mato aplinką aplink automobilį.

Tradiciniai veidrodėliai automobiliuose naudojami jau daugiau nei šimtą metų. Jų principas paprastas kaip grėblio kotas – atspindėti šviesą ir leisti vairuotojui matyti, kas vyksta už nugaros ar šonuose. Tačiau fiziniai veidrodėliai turi nemažai trūkumų: jie kuria aerodinamines kliūtis, turi ribotą matomumo kampą, gali apšalti, aprasoti ar tiesiog būti blogai sureguliuoti.

Elektroniniai veidrodėliai šią problemą sprendžia radikaliai – išorėje montuojamos mažos kameros, o vairuotojas vaizdą mato ekranuose salono viduje. Skamba futuristiškai? Galbūt, bet ši technologija jau čia ir dabar, o kai kurie gamintojai aktyviai ją diegia savo modeliuose.

Kaip veikia kamerų sistema vietoj veidrodėlių

Pati sistema nėra sudėtinga koncepcijos prasme, nors techniškai ji gana pažangi. Išorėje, ten kur paprastai būtų veidrodėliai, montuojamos kompaktiškos vaizdo kameros. Dažniausiai tai HD arba net 4K raiškos įrenginiai su plačiakampiais objektyvais, kurie gali užfiksuoti didesnį matomumo kampą nei tradiciniai veidrodėliai.

Šios kameros perduoda vaizdą realiu laiku į ekranus, įmontuotus automobilio salone. Paprastai tai būna du ekranai durų apdailos vietose (kur vairuotojas įprastai žiūrėtų į šoninius veidrodėlius) ir vienas centrinis arba integruotas į esamą veidrodėlį viduje automobilio. Vaizdo perdavimo vėlavimas yra kritiškai svarbus parametras – jis neturi viršyti kelių milisekundžių, nes priešingu atveju vairuotojas gautų pasenusią informaciją apie aplinką.

Kameros turi specialius procesorius, kurie ne tik perduoda vaizdą, bet ir jį apdoroja. Pavyzdžiui, automatiškai reguliuoja ryškumą priklausomai nuo apšvietimo sąlygų, pagerina kontrastą, gali paryškinti tam tikrus objektus ar net pridėti pagalbines linijas, rodančias automobilio trajektoriją. Kai kurios sistemos gali automatiškai padidinti vaizdą, kai aktyvuojamas posūkio signalas, kad vairuotojas geriau matytų akląją zoną.

Privalumai, kuriuos pajunti iš karto

Pirmasis ir akivaizdžiausias pranašumas – aerodinamika. Tradiciniai veidrodėliai sukelia nemažą oro pasipriešinimą. Gali atrodyti, kad tai smulkmena, bet inžinieriai skaičiuoja, kad pakeitus juos kameromis galima sumažinti degalų sąnaudas ar elektromobilių energijos suvartojimą apie 2-5 procentus. Tai gal ir neskamba daug, bet ilgalaikėje perspektyvoje sudaro solidžią sumą.

Matomumo kampas – čia elektroniniai veidrodėliai tikrai šviečia. Plačiakampės kameros gali parodyti daug platesnę aplinką nei fizinis veidrodėlis. Be to, nėra tos klasikinės „aklosios zonos”, kuri tradiciniuose veidrodėliuose visada egzistuoja. Sistema gali rodyti vaizdą iš kelių kamerų vienu metu arba automatiškai perjunginėti tarp jų priklausomai nuo situacijos.

Naktinis matymas – štai kur technologija tikrai praneša analogą. Šiuolaikinės kameros su jautriomis matricomis gali matyti tamsoje daug geriau nei žmogaus akis. Kai vairuoji naktį su tradiciniais veidrodėliais ir užpakalyje važiuoja automobilis su ryškiomis LED žibintais, būna akinama. Elektroninė sistema automatiškai sureguliuoja ryškumą, kad vairuotojas neregiautų.

Oro sąlygos taip pat mažiau trukdo. Kameros gali turėti šildymo funkcijas, vandens atstatančius padengimus, o kai kurios sistemos net automatiškai valo objektyvą. Lietus ar sniegą sistema apdoroja geriau nei tradicinis veidrodėlis, kuris tiesiog aprasoja.

Iššūkiai ir kodėl ne visi džiaugiasi naujove

Žinoma, kaip ir bet kuri nauja technologija, elektroniniai veidrodėliai turi savo problemų. Pirmiausia – įpročiai. Vairuotojai dešimtmečius mokėsi naudotis tradiciniais veidrodėliais, jų akys automatiškai žino, kur žiūrėti. Su ekranais reikia permąstyti šiuos įgūdžius. Kai kuriems žmonėms tai duodasi lengvai, kitiems – ne itin.

Ekrano vieta ir dydis taip pat gali kelti klausimų. Jei ekranas per mažas, sunku įžiūrėti detales. Jei per didelis – gali blaškyt dėmesį. Gamintojams tenka ieškoti aukso viduriukelės, o tai ne visada pavyksta iš pirmo karto.

Patikimumas – štai kas tikrai verčia susimąstyti. Tradicinis veidrodėlis yra paprastas kaip durys – jis arba veikia, arba sudužęs. Elektroninė sistema turi kameras, laidus, procesorius, ekranus – daug daugiau dalių, kurios gali sugesti. Jei kelionės metu suges kamera ar ekranas, vairuoti tampa pavojinga ar net neįmanoma. Tiesa, šiuolaikinės sistemos turi atsarginius sprendimus ir diagnostiką, bet rizika išlieka.

Kaina – čia be komentarų. Elektroninė sistema kainuoja daug daugiau nei paprastas stiklinis veidrodėlis. Ir ne tik pirkimo metu – remontas ar keitimas po avarijos taip pat gerokai brangesnis.

Kas leidžia ir kas draudžia naudoti tokias sistemas

Įdomu tai, kad ne visose šalyse elektroniniai veidrodėliai yra legalūs. Automobilių saugos reglamentai daugelyje valstybių buvo rašyti dar tada, kai niekas net nesvajojo apie kameras vietoj veidrodėlių. Todėl įstatymai tiesiog reikalavo fizinių veidrodėlių buvimo.

Japonija buvo viena pirmųjų, kuri 2016 metais oficialiai patvirtino elektroninių veidrodėlių naudojimą. Europos Sąjunga sekė paskui 2019-aisiais, priėmusi atitinkamus reglamentus. JAV procesai vėlavo, bet galiausiai ir ten situacija keičiasi. Tačiau vis dar yra šalių, kur tokia technologija tiesiog nelegali, nepriklausomai nuo to, kokia pažangi ji būtų.

Reglamentai nustato griežtus reikalavimus: kokios raiškos turi būti vaizdas, koks maksimalus leistinas vėlavimas, kaip sistema turi veikti gedimo atveju, kokio dydžio turi būti ekranai ir kur jie gali būti montuojami. Tai reiškia, kad negalima tiesiog priklijuoti bet kokios kameros ir vadinti tai saugiu sprendimu.

Kas jau naudoja ir kaip tai atrodo praktikoje

Lexus ES buvo vienas pirmųjų serijinės gamybos automobilių su elektroniniais veidrodėliais 2018 metais. Japonijos rinkoje šis modelis pasirodė su kamerų sistema kaip papildoma įranga. Vėliau sekė Audi e-tron, kuris Europoje taip pat siūlė šią technologiją.

Honda e – kompaktiškas elektrinis miesto automobilis – elektroniniais veidrodėliais aprūpintas standartiškai. Čia tai ne prabangos funkcija, o integrali automobilio dizaino dalis. Vairuotojai, kurie turėjo galimybę išbandyti, dažniausiai giria platų matomumo kampą ir gerą vaizdo kokybę, nors kai kurie pastebi, kad reikia laiko įprasti.

Sunkvežimių ir komercinių transporto priemonių sektoriuje ši technologija taip pat sparčiai plinta. Čia privalumai dar akivaizdesni – dideli tradiciniai veidrodėliai sunkvežimiuose kuria didžiulį oro pasipriešinimą ir turi milžiniškas akląsias zonas. Kameros gali būti išdėstytos taip, kad vairuotojas matytų praktiškai viską aplink savo transporto priemonę.

Ateitis ir kas laukia toliau

Technologija nestovi vietoje. Jau dabar kuriamos sistemos, kurios ne tik rodo vaizdą, bet ir analizuoja jį dirbtinio intelekto pagalba. Pavyzdžiui, sistema gali automatiškai aptikti dviratininką aklojoje zonoje ir įspėti vairuotoją ne tik vaizdu, bet ir garsiniu signalu ar net vibracija.

Integracijos su kitomis automobilio sistemomis taip pat plečiasi. Elektroniniai veidrodėliai gali būti susieti su parkavimosi asistentais, juostos išlaikymo sistemomis, automatinio stabdymo funkcijomis. Tai jau ne tik pasyvus įrankis matyti aplinką, bet aktyvus saugos sistemos komponentas.

Papildyta realybė – štai kas tikrai įdomu. Ateityje ekranuose gali būti rodoma ne tik kamerų vaizdas, bet ir papildoma informacija: atstumas iki objektų, greitis, navigacijos rodyklės, įspėjimai apie pavojus. Visa tai integruota taip, kad vairuotojui nereikėtų akių nukrypti nuo kelio stebėjimo.

Kainos mažėjimas taip pat neišvengiamas. Kaip ir su bet kuria technologija, kai ji tampa masinė, komponentai pigsta. Tai, kas šiandien yra premium funkcija, po kelių metų gali tapti standartu net biudžetinėse klasėse.

Ar verta rinktis automobilį su tokia technologija

Atsakymas priklauso nuo kelių dalykų. Jei esi technologijų entuziastas ir greitai prisitai prie naujovių – tikrai verta išbandyti. Privalumai realūs ir juntami, ypač jei daug vairuoji naktį ar sudėtingomis oro sąlygomis.

Jei esi konservatyvesnis vairuotojas ir vertini paprastumą bei patikimumą – galbūt dar ne laikas. Technologija vis dar bręsta, kainos aukštos, o ilgalaikis patikimumas dar nevisiškai įrodytas. Nėra gėda palaukti, kol sistema taps brandesnė ir prieinamesnė.

Praktinis patarimas tiems, kas svarsto: jei įmanoma, prieš perkant išbandyk automobilį su elektroniniais veidrodėliais bent kelias valandas įvairiomis sąlygomis. Pavažinėk mieste, greitkelyje, naktį, lietuje. Tik tada pajusi, ar ši technologija tau tinka. Kai kurie žmonės iš karto jaučiasi patogiai, kiti – ne. Ir tai visiškai normalu.

Dar vienas aspektas – draudimas ir remontas. Prieš perkant verta pasitikslinti, kiek kainuos kamerų ar ekranų keitimas po avarijos, ar draudimo kompanija tai padengs, kokios būtų remonto išlaidos. Kartais šie skaičiai gali būti nemaloniai netikėti.

Galiausiai, elektroniniai veidrodėliai – tai ne revoliucija, o evoliucija. Jie nekeičia vairavimo esmės, bet gali jį padaryti šiek tiek saugesnį, patogesnį ir efektyvesnį. Ar tai verta papildomų investicijų – kiekvienas turi nuspręsti pats, atsižvelgdamas į savo poreikius, įpročius ir biudžetą.