Aklųjų zonų stebėjimo sistema

Kas slepiasi už automobilio kampo

Kiekvienas vairuotojas bent kartą gyvenime yra patyręs tą nemalonų jausmą, kai keičiant eismo juostą staiga iš niekur atsiranda kitas automobilis. Veidrodėliuose jo nebuvo matyti, galva buvo pasukta, bet vis tiek kažkas liko nepastebėta. Tai ir yra ta pati aklioji zona – erdvės plotas aplink automobilį, kurio vairuotojas tiesiog negali matyti naudodamas standartinius veidrodėlius. Šiuolaikiniai automobiliai vis dažniau įrengiami specialiomis aklųjų zonų stebėjimo sistemomis, kurios tarsi antros akys seka, kas vyksta šalia ir už automobilio.

Aklųjų zonų stebėjimo sistema, angliškai vadinama Blind Spot Monitoring (BSM) arba Blind Spot Detection (BSD), veikia kaip budrus apsaugos angelas kelyje. Ji naudoja radaro jutiklius, ultragarso daviklius arba kameras, kad nuolat stebėtų tas erdves, kurias vairuotojas fiziškai negali matyti. Kai sistema aptinka kitą transporto priemonę pavojingoje zonoje, ji įspėja vairuotoją – dažniausiai užsidega geltonas ar oranžinis indikatorius šoniniame veidrodėlyje. Jei vairuotojas vis tiek įjungia posūkio signalą ir ruošiasi keisti juostą, įspėjimas tampa intensyvesnis – pradeda mirksėti arba pasigirsta garso signalas.

Kaip sistema „mato” tai, ko nemato vairuotojas

Technologiškai aklųjų zonų stebėjimo sistemos yra gana sudėtingos, nors vairuotojui jos veikimas atrodo paprastas. Dauguma šiuolaikinių sistemų naudoja trumpojo diapazono radaro jutiklius, sumontuotus automobilio gale – paprastai už galinių bamperių arba šoniniuose žibintuose. Šie jutikliai veikia 24 GHz arba 77 GHz dažniu ir gali aptikti objektus iki 5-7 metrų atstumu nuo automobilio.

Radaro bangos sklinda iš jutiklio ir atsimušusios nuo kliūties grįžta atgal. Sistema analizuoja ne tik tai, ar objektas yra aklojoje zonoje, bet ir jo judėjimo greitį bei kryptį. Tai labai svarbu, nes sistema turi atskirti stacionarų objektą (pavyzdžiui, kelio atitvarus) nuo judančio automobilio. Pažangesnės sistemos naudoja kelių jutiklių duomenis kartu – radaro ir kamerų kombinaciją, kuri leidžia tiksliau identifikuoti objektus ir sumažinti klaidingų įspėjimų skaičių.

Kai sistema nustato, kad šalia ar šiek tiek už automobilio juda kita transporto priemonė, ji perduoda šią informaciją valdymo blokui. Šis blokas priima sprendimą, ar reikia įspėti vairuotoją. Skaičiavimai vyksta labai greitai – kelių milisekundžių laikotarpyje, todėl įspėjimas pasirodo beveik akimirksniu, kai automobilis patenka į akląją zoną.

Nuo pirmųjų bandymų iki masinės gamybos

Pirmieji aklųjų zonų stebėjimo sistemų prototipai atsirado dar XX amžiaus pabaigoje, kai automobilių gamintojai pradėjo eksperimentuoti su įvairiomis saugos technologijomis. Tačiau tikroji šios technologijos era prasidėjo 2005-2007 metais, kai Volvo ir Mazda pristatė pirmuosius serijinius automobilius su tokiomis sistemomis. Volvo pavadino savo sistemą BLIS (Blind Spot Information System), o Mazda – RVM (Rear Vehicle Monitoring).

Pradžioje ši technologija buvo prieinama tik prabangiausiuose automobiliuose kaip papildoma įranga už nemažą primoką. Jutikliai buvo brangūs, o jų gamyba – sudėtinga. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį situacija kardinaliai pasikeitė. Jutiklių gamybos technologijos pagerėjo, kainos smuko, o saugos reikalavimai sugriežtėjo. Dabar aklųjų zonų stebėjimo sistemą galima rasti net vidutinės klasės ar kompaktiškuose automobiliuose, o kai kurie gamintojai ją įtraukia į standartinę įrangą.

Įdomu tai, kad skirtingi gamintojai kūrė šiek tiek skirtingus sprendimus. Vieni pirmenybę teikė radaro technologijai, kiti – kameroms. Kai kurie automobiliai naudoja ultragarso daviklius, panašius į tuos, kurie naudojami parkavimo sistemose. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų, bet galutinis tikslas visada tas pats – padėti vairuotojui išvengti pavojingų situacijų kelyje.

Įspėjimai, kurie gali išgelbėti gyvybę

Aklųjų zonų stebėjimo sistema įspėja vairuotoją keliais būdais, priklausomai nuo automobilio gamintojo ir sistemos sudėtingumo lygio. Paprasčiausias variantas – tai geltonas ar oranžinis simbolis šoniniame veidrodėlyje. Kai sistema aptinka automobilį aklojoje zonoje, šis simbolis užsidega ir dega tol, kol objektas išvažiuoja iš stebimos zonos. Tai diskretiška ir neatitraukianti dėmesio įspėjimo forma, kuri veikia kaip papildoma informacija vairuotojui.

Jei vairuotojas įjungia posūkio signalą, nors aklojoje zonoje yra kitas automobilis, sistema reaguoja intensyviau. Simbolis veidrodėlyje pradeda mirksėti, o daugelyje automobilių pasigirsta ir garso signalas – pyptelėjimas ar perspėjamasis tonas. Kai kuriose pažangesnėse sistemose, ypač tose, kurios integruotos su kitomis saugos technologijomis, gali būti aktyvuojama net lengva stabdymo korekcija arba vairo pasipriešinimas, jei vairuotojas vis tiek bando keisti juostą.

Moderniausiose sistemose įspėjimai gali būti rodomi ir centriniame ekrane arba prietaisų skydelyje. Kai kurie automobiliai turi net specialias kameras, kurios rodo aklųjų zonų vaizdą ekrane, kai įjungiamas posūkio signalas. Tai ypač naudinga dideliems automobiliams ar sunkvežimiams, kurių akliosios zonos yra ypač didelės.

Kai sistema dirba kartu su kitomis technologijomis

Šiuolaikiniuose automobiliuose aklųjų zonų stebėjimo sistema retai veikia izoliuotai. Ji dažnai yra integruota į platesnę saugos sistemų ekosistemą, kuri apima parkavimo jutiklius, galinės eismo dalies kirtimo įspėjimo sistemą (RCTA – Rear Cross Traffic Alert), eismo juostos palaikymo sistemą ir kitas technologijas. Visi šie komponentai dalijasi informacija ir kartu kuria išsamų automobilio aplinkos vaizdą.

Pavyzdžiui, išvažiuojant iš parkavimo vietos atbuline eiga, ta pati radaro sistema, kuri stebi akliąsias zonas, gali aptikti šonu artėjančius automobilius ar pėsčiuosius ir įspėti vairuotoją. Tai ypač naudinga perpildytose automobilių stovėjimo aikštelėse, kur matomumas yra ribotas. Kai kuriose sistemose net galima automatiškai sustabdyti automobilį, jei sistema nustato neišvengiamą susidūrimą.

Integruotos sistemos taip pat gali bendrauti su adaptyviu greičio palaikymo reguliatoriumi. Jei automobilis važiuoja greitkeliu naudodamas adaptyvų tempomatą ir kitas automobilis staiga įsiterpia į jūsų juostą iš akliosios zonos, sistema gali automatiškai koreguoti greitį, kad išlaikytų saugų atstumą. Tokia technologijų sąveika daro vairavimą ne tik saugesnį, bet ir patogesnį, ypač ilgose kelionėse.

Kada sistema gali suklaidinti

Nors aklųjų zonų stebėjimo sistemos yra labai naudingos, jos nėra tobulos. Yra situacijų, kai sistema gali duoti klaidingus įspėjimus arba, priešingai, neaptikti realios grėsmės. Viena dažniausių problemų – tai klaidingi įspėjimai dėl kelio infrastruktūros. Siaurose gatvėse, kur šaligatviai ar kelio atitvai yra arti automobilio, sistema gali juos interpretuoti kaip kitus automobilius ir nuolat rodyti įspėjimus.

Blogos oro sąlygos taip pat gali paveikti sistemos veikimą. Smarkus lietus, sniegynai ar tirštai krintantis sniegas gali trukdyti radaro bangoms arba užteršti jutiklius. Kai kurie automobiliai turi jutiklių šildymo sistemas, bet net ir jos ne visada gali užtikrinti nepriekaištingą veikimą ekstremaliais atvejais. Dėl šios priežasties svarbu reguliariai valyti automobilio galinius kampus, kur sumontuoti jutikliai.

Motociklai ir dviračiai kartais gali būti per maži, kad sistema juos patikimai aptiktų, ypač jei jie juda labai greitai arba neįprastu kampu. Tai reiškia, kad vairuotojas niekada neturėtų visiškai pasikliauti tik sistema – ji yra pagalbinė priemonė, o ne vairuotojo akių pakaitalas. Fizinis žvilgsnis per petį prieš keičiant juostą vis dar yra būtinas saugumo įprotis.

Ar galima įsirengti sistemą sename automobilyje

Daugelis vairuotojų, kurie vairuoja senesnius automobilius be gamyklinės aklųjų zonų stebėjimo sistemos, klausia, ar galima ją įsirengti papildomai. Atsakymas yra teigiamas – rinkoje yra nemažai universalių sistemų, kurias galima sumontuoti beveik bet kokiame automobilyje. Šios sistemos paprastai susideda iš radaro jutiklių, kurie tvirtinami prie galinio bamperio, ir indikatoriaus modulių, kurie montuojami prie šoninių veidrodėlių arba automobilio viduje.

Papildomų sistemų kokybė ir patikimumas gali labai skirtis. Pigesnės sistemos dažnai naudoja ultragarso daviklius vietoj radaro, o tai reiškia mažesnį aptikimo tikslumą ir daugiau klaidingų įspėjimų. Kokybiškesnės aftermarket sistemos naudoja tikrą radaro technologiją ir gali veikti beveik taip pat gerai kaip gamyklinės sistemos. Tačiau jų montavimas paprastai reikalauja profesionalios pagalbos, nes reikia integruoti sistemą į automobilio elektros grandinę.

Prieš sprendžiant įsirengti papildomą sistemą, verta paskaičiuoti, ar tai ekonomiškai prasminga. Kokybiškos sistemos kaina kartu su montavimu gali siekti kelis šimtus eurų. Jei planuojate keisti automobilį artimiausiu metu, galbūt geriau investuoti į naują automobilį su gamykline sistema. Tačiau jei turite gerą automobilį, kurį planuojate naudoti dar kelerius metus, papildoma aklųjų zonų stebėjimo sistema gali būti protinga investicija į saugumą.

Ateities technologijos ir kaip iš jų išspausti maksimumą

Aklųjų zonų stebėjimo sistemos nuolat tobulėja. Naujausiose sistemose naudojamos pažangesnės kameros su dirbtinio intelekto algoritmais, kurie gali ne tik aptikti objektus, bet ir klasifikuoti juos – atskirti automobilius nuo motociklų, dviračių ar pėsčiųjų. Tai leidžia sistemai tiksliau įvertinti pavojaus lygį ir suteikti informatyvesnius įspėjimus.

Kai kurie gamintojai jau eksperimentuoja su sistemomis, kurios gali „matyti” ne tik šonines akliąsias zonas, bet ir stebėti visą 360 laipsnių erdvę aplink automobilį. Tokios sistemos naudoja kelias kameras ir radaro jutiklius, sukurdamos išsamų automobilio aplinkos žemėlapį realiuoju laiku. Ateityje šios technologijos taps dar svarbesnės, kai automobiliai taps vis labiau autonomiški.

Kad maksimaliai išnaudotumėte savo automobilio aklųjų zonų stebėjimo sistemą, svarbu suprasti jos galimybes ir apribojimus. Perskaitykite automobilio instrukciją ir išsiaiškinkite, kokią erdvę sistema stebi, kaip veikia įspėjimai ir kokiomis sąlygomis sistema gali veikti ne taip efektyviai. Reguliariai tikrinkite, ar jutikliai yra švarūs ir neužteršti. Ir svarbiausia – niekada nepamirškite, kad sistema yra tik pagalbinė priemonė. Jūsų dėmesys, patirtis ir atsargumas kelyje vis dar yra svarbiausi saugumo veiksniai.

Sistema veikia geriausiai, kai ja naudojatės kaip papildoma informacijos šaltiniu, o ne vieninteliu. Įpratę pasitikrinti veidrodėlius ir žvilgtelėti per petį, bet kartu atkreipti dėmesį į sistemos įspėjimus, sukursite daugiasluoksnę saugumo strategiją. Tai ypač svarbu sudėtingose eismo situacijose – greitkeliuose, perpildytose miesto gatvėse ar keičiantis oro sąlygoms. Technologija mums padeda, bet atsakomybė už saugų vairavimą visada lieka mūsų rankose.