Kodėl elektrinė gitara fonuoja stiprintuve

Kai gitara pradeda gyventi savo gyvenimą

Turbūt kiekvienas, kas bent kartą laikė rankose elektrinę gitarą ir įjungė stiprintuvą, yra susidūręs su tuo keliančiu nervus foniniiu ūžesiu ar net aukštu cyptelėjimu. Kartais atrodo, kad instrumentas tiesiog nusprendžia gyventi savo gyvenimą – pradeda sklisti įvairūs garsai, kuriuos tikrai negroji. Šis reiškinys vadinamas fonu arba triukšmu, o kai jis tampa itin intensyvus ir persiverčia į aukštą cypimą – tai jau grįžtamasis ryšys arba feedback.

Fonui atsirasti reikia kelių veiksnių kombinacijos. Elektrinė gitara veikia elektromagnetiniu principu – styga virpa virš specialaus daviklio (pickup), kuris šias vibracijas paverčia elektros signalu. Šis signalas keliauja per laidą į stiprintuvą, o ten sustiprėja kartais net šimtus kartų. Problema ta, kad davikliai yra itin jautrūs – jie sugauna ne tik stygų vibraciją, bet ir visokius elektromagnetinius laukus aplinkui, elektros tinklo triukšmą, radijo bangas ir net stiprintuvo garsiakalbio skleidžiamas vibracijas.

Elektromagnetinis chaosas mūsų namuose

Vienas didžiausių foninio triukšmo kaltininkų – paprasčiausias elektros tinklas mūsų namuose. Kintamoji srovė teka 50 Hz dažniu (Europoje), ir šis dažnis sukuria elektromagnetinį lauką aplink visus elektros laidus. Gitaros davikliai, ypač vienos ritės (single-coil) tipo, veikia kaip antenos – jie tiesiog sugaudo šį 50 Hz ūžesį ir perduoda jį į stiprintuvą.

Štai kodėl kartais pastebite, kad fonas stiprėja ar silpnėja, kai pasukate gitarą skirtingomis kryptimis. Tai ne magija – tiesiog keičiate daviklio padėtį elektromagnetinio lauko atžvilgiu. Kai daviklis nukreiptas statmenai į triukšmo šaltinį, jis sugauna maksimaliai daug trukdžių. Pasukus gitarą 90 laipsnių kampu, fonas gali žymiai sumažėti.

Dviejų ritelių (humbucker) davikliai buvo išrasti būtent tam, kad kovotų su šia problema. Jie turi dvi rites, sujungtas taip, kad elektromagnetinis triukšmas iš abiejų ritelių atsitrenkia priešingomis fazėmis ir panaikina vienas kitą. Deja, kartu šiek tiek keičiasi ir pats gitaros skambesys – humbucker’iai skamba šilčiau ir storiau, o ne taip ryškiai kaip single-coil davikliai.

Įžeminimas – ne tik saugos reikalas

Daugelis gitaristų nežino, kad metalinės gitaros detalės – stygų laikiklis, potenciometrai, lizdas – yra sujungtos su žeme būtent triukšmo mažinimui. Kai liečiate šias dalis, jūsų kūnas tampa papildomu įžeminimu ir dažnai fonas sumažėja. Tai galite lengvai patikrinti – įjunkite gitarą į stiprintuvą su iškraipymu, pakelkite garsą ir palaikykite ranką ore, neliesdami jokių metalinių dalių. Paskui palieskite stygų laikiklį ar lizdą – foninis ūžesys turėtų sumažėti.

Tačiau jei jūsų namuose nėra tvarkingo įžeminimo, arba naudojate pigiausius laidus be ekranavimo, problema tik blogėja. Blogai įžeminta elektros instaliacija gali ne tik sukelti didesnį foną, bet ir tapti pavojinga – elektros smūgio rizika niekur nedingsta. Todėl visada verta pasitikrinti, ar jūsų repeticijų vieta ar namų studija turi tinkamą įžeminimą.

Įdomu tai, kad kartais fonui atsirasti prisideda ir pats gitaristas. Jei dėvite sintetinius drabužius ar stovite ant kilimo, galite kaupti statinę elektros krūvį. Šis krūvis gali sukelti papildomą triukšmą, ypač sausomis žiemos dienomis, kai oro drėgmė žema.

Laidų ir jungiamųjų elementų paslaptys

Ne visi laidai sukurti vienodai. Pigūs, neekranuoti arba prastai ekranuoti laidai veikia kaip antenos, gaudančios radijo bangas, mobiliųjų telefonų signalus ir kitą elektromagnetinį triukšmą. Geras gitaros laidas turi turėti kokybišką ekranavimą – dažniausiai tai metalo pynė aplink vidinį laidininką. Ši pynė sujungiama su įžeminimu ir „sugauna” visus trukdžius prieš jiems patenkant į signalo kelią.

Laidų ilgis taip pat turi reikšmės. Kuo ilgesnis laidas, tuo daugiau jis gali sugauti triukšmo ir tuo daugiau aukštųjų dažnių prarandama dėl kabelio talpos. Profesionalūs gitaristų techniniai specialistai rekomenduoja naudoti kuo trumpesnius laidus – tik tokius, kokių tikrai reikia. Jei jums reikia ilgo atstumo, geriau naudoti belaidę sistemą arba aktyvią gitarą su įmontuotu stiprintuvu.

Jungiamieji lizdai ir kištukėliai – dar viena silpna grandis. Senas, oksidavęsis ar atsilaisvinęs lizdas gali sukelti traškėjimą, fonini ūžesį ar net laikinus kontakto praradimus. Reguliariai valykite kontaktus specialiu valiklio purškalu ir patikrinkite, ar kištukai tvirtai įsijungia į lizdus.

Stiprintuvo nustatymai ir jų įtaka

Kai kurie gitaristai mėgsta sukti visus rankenėlius iki dešimties, tikėdamiesi gauti maksimalų skambesį. Deja, tai dažnai veda tiesiai į foninio triukšmo ir grįžtamojo ryšio pragarą. Ypač tai pasakytina apie gain (įkrovos) rankenėlį – kuo labiau stiprinate signalą, tuo labiau stiprinate ir visus triukšmus.

Moderniuose stiprintuvuose dažnai yra triukšmo slopinimo grandinės (noise gate), kurios automatiškai nutildo signalą, kai jis nukrenta žemiau tam tikro lygio. Tai puikus sprendimas, kai groji su dideliu iškraipymu, bet reikia atsargiai nustatyti slenkstį – per aukštai nustatytas noise gate gali „nukirpti” švelniai grojamų natų pabaigą arba sutrumpinti sustain’ą.

Treble ir presence rankenėliai taip pat turi įtakos fonui. Aukštieji dažniai labiau pabrėžia šnypštimą ir ūžesį, todėl jei jūsų sąranka linkusi fonuoti, bandykite šiek tiek sumažinti šiuos parametrus. Kartais net nedidelis pasukimas gali žymiai pagerinti situaciją, o skambesio praradimas bus minimalus.

Aplinkos įtaka ir grįžtamasis ryšys

Kambario akustika ir jūsų pozicija erdvėje gali radikaliai pakeisti foninio triukšmo lygį. Kai stovite tiesiai priešais stiprintuvą, ypač didelio garsumo, garsiakalbio skleidžiamos garso bangos priverčia virpėti gitaros stygas ir net pačią medieną. Šios vibracijos vėl patenka į daviklius, vėl sustiprėja, vėl grįžta atgal – ir štai jau turite klasikinį grįžtamąjį ryšį, kuris gali baigtis ausį rėžiančiu cypimu.

Profesionalūs gitaristų scenose dažnai naudoja kryptingus monitorius arba ausines, kad išvengtų šios problemos. Kai stiprintuvas nukreiptas į šoną arba atgal, o jūs girdite save per monitorių sistemą, grįžtamojo ryšio tikimybė žymiai sumažėja. Tačiau kai kurie gitaristai tyčia naudoja kontroliuojamą feedback’ą kaip kūrybinį įrankį – tai dažnai girdime roko ir blues muzikoje.

Tuščiame kambaryje su kietomis sienomis fonas ir grįžtamasis ryšys bus daug didesni nei kambaryje su kilimais, užuolaidomis ir minkštais baldais. Garso bangos atsimuša nuo kietų paviršių ir sukuria stovinčias bangas, kurios gali sustiprinti tam tikrus dažnius. Todėl repeticijų patalpose verta turėti bent minimalų akustinį apdorojimą.

Praktiniai sprendimai kasdienai

Jei jus kamuoja nuolatinis fonas, štai keletas konkrečių žingsnių, kuriuos galite imtis šiandien:

Pirma, patikrinkite visus laidus ir jungtis. Pakeiskite senus laidus naujais, ekranuotais. Įsitikinkite, kad visi kištukai tvirtai įsijungia į lizdus. Jei turite daug efektų pedalų, naudokite kokybišką maitinimo šaltinį su atskirais išėjimais kiekvienam pedalui – tai sumažins tarpusavio trukdžius.

Antra, pažiūrėkite į savo gitarą. Atverkite elektronikos skyrelį ir patikrinkite, ar visi laidai tvirtai prisukti, ar nėra šaltų litavimo vietų. Jei davikliai nėra ekranuoti, galite juos apklijuoti varine folija arba specialia ekranuojančia dažų. Taip pat įsitikinkite, kad visi metaliniai komponentai yra tinkamai sujungti su įžeminimu.

Trečia, eksperimentuokite su pozicija erdvėje. Pasukiokite gitarą skirtingomis kryptimis, paieškokite vietos kambaryje, kur fonas mažiausias. Kartais net pusės metro pasislinkimas gali duoti gerų rezultatų. Jei naudojate fluorescentinius šviestuvus ar halogenines lempas su transformatoriais, pabandykite juos išjungti – jie gali būti stiprūs elektromagnetinio triukšmo šaltiniai.

Ketvirta, jei naudojate daug iškraipymo, įsigykite noise gate pedalą arba įjunkite stiprintuvo triukšmo slopinimą, jei jis turi tokią funkciją. Nustatykite jį taip, kad triukšmas būtų slopinamas pauzių metu, bet nenukirptų grojamų natų.

Kai technika tampa muzika

Įdomu tai, kad tai, kas pradžioje atrodė kaip techninė problema, ilgainiui tapo dalimi elektrinės gitaros skambesio ir net kūrybinio proceso. Daugelis legendinių gitaros solo įrašų turi kontroliuojamą grįžtamąjį ryšį, kuris prideda emocijos ir energijos. Jimi Hendrix, Jeff Beck, Carlos Santana – visi šie meistrai mokėjo paversti techninius apribojimus į meninę išraišką.

Šiuolaikiniai gitaristai turi nepalyginamai daugiau įrankių kovoti su norimu fonu. Skaitmeniniai procesoriai gali beveik visiškai pašalinti triukšmą nedarydami žalos signalui. Aktyvūs davikliai su įmontuotais stiprintuvais sumažina trukdžių jautrumą. Belaidės sistemos pašalina laidų problemą. Tačiau daugelis profesionalų vis tiek renkasi tradicinius single-coil daviklius su visais jų trūkumais, nes jie suteikia tą autentišką, gyvą skambesį.

Galiausiai, foninio triukšmo valdymas – tai ne tik techninė užduotis, bet ir dalis gitaristo meistriškumo. Mokėjimas sureguliuoti įrangą, suprasti, kodėl atsiranda tam tikri garsai ir kaip juos kontroliuoti, atskiria pradedantįjį nuo patyrusiojo. Kartais fonui sumažinti užtenka paprasčiausio rankų judėjimo – paliesti gitarą, pasukti garsumą, pakeisti poziciją. Kartais reikia giliau įsigilinti į elektroniką, pakeisti komponentus ar net permontuoti visą gitarą.

Svarbiausia suprasti, kad tobulos tylos su elektrine gitara ir stiprintuvu pasiekti neįmanoma – tai analoginė sistema, veikianti elektromagnetiniais principais, ir tam tikras triukšmo lygis yra neišvengiamas. Bet šis triukšmas, šis fonas, šis gyvas, kvėpuojantis garsas ir yra dalis to, kas daro elektrinę gitarą tokią ypatingą. Juk būtent dėl šio šilto, šiek tiek „purvo” turinčio skambesio mes ir renkamės analoginę įrangą vietoj steriliai švarių skaitmeninių simuliacijų.