Kėglių aikštelės automatizavimas: kaip surenkami kėgliai

Kai technologija sutinka tradiciją

Kėglių žaidimas – tai vienas iš tų retų pramogų, kuris sujungia įvairaus amžiaus žmones. Bet ar kada susimąstėte, kas vyksta už tos sienos, kur nukrinta jūsų numušti kėgliai? Kaip jie taip greitai ir tiksliai sugrįžta į savo vietas? Šiandien pažvelgsime už kulisų ir išsiaiškinsime, kaip veikia kėglių aikštelės automatizavimas – technologija, kuri dažnai lieka nepastebėta, bet be kurios šiuolaikinis boulingas būtų neįsivaizduojamas.

Pirmosios kėglių aikštelės buvo visai kitokios. Dar XX amžiaus pradžioje žmonės dirbo kaip „pinsetters” – rankiniu būdu surinkdavo nukritusius kėglius ir juos vėl statydavo. Tai buvo ne tik varginantis, bet ir gana pavojingas darbas, ypač kai kamuoliai skriedavo dideliu greičiu. Tik 1936 metais Fredas Schmidtas išrado pirmąją automatinę kėglių surinkimo mašiną, kuri visam laikui pakeitė šios pramoginės industrijos veidą.

Mechanizmo širdis: kaip visa tai prasideda

Kai jūsų kamuolys numuša kėglius, prasideda tikras technologinis baletas. Pirmiausia reikia suprasti, kad visa sistema yra suskirstyta į kelis etapus, kurie vyksta beveik akimirksniu. Moderniose kėglių aikštelėse naudojamos dvi pagrindinės technologijos: senesnė mechaninė sistema (dažniausiai Brunswick ar AMF gamintojų) ir naujesnis, laisvai kabančių kėglių principas (String pinsetters).

Tradicinėje sistemoje viskas prasideda nuo detektoriaus, kuris fiksuoja, kada kamuolys pereina tam tikrą liniją. Šis signalas aktyvuoja visą mechanizmą. Virš kėglių iš lubų nusileisdamas specialus rėmas – tai tarsi mechaninė ranka su daugybe pirštų. Kiekvienas kėglys turi savo vietą šiame rėme, o sistema naudoja magnetinius arba mechaninius fiksatorius, kad išskirtų, kurie kėgliai dar stovi, o kurie jau nugriuvo.

Šluotė, grabai ir kiti pagalbininkai

Po to, kai sistema identifikuoja, kurie kėgliai nukrito, į aikštelę įvažiuoja tai, ką bouleriai šmaikščiai vadina „šluote” arba „grėbliu”. Tai platus, dažniausiai guminis ar plastikinis strypas, kuris pereina per visą takelį ir nustumia nukritusius kėglius bei kamuolį į specialią surinkimo zoną. Šis procesas vyksta labai greitai – vos per kelias sekundes.

Įdomu tai, kad šluotė turi būti tiksliai sukalibruota. Ji turi būti pakankamai žemai, kad nustumtų visus nukritusius kėglius, bet ne per žemai, kad nesutriktų jos judėjimas. Dažnai būtent šios dalies gedimas sukelia daugiausiai problemų kėglių aikštelėse. Kai kurie techninės priežiūros specialistai sako, kad šluotės būklė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių visos sistemos patikimumą.

Kėglių kelionė atgal į namą

Nukritę kėgliai nepasimeta – jie keliauja specialiu transporteriu. Tai primena miniatiūrinį konvejerį, kuris kėglius pakelia ir nugabena į specialią surūšiavimo zoną. Čia įvyksta tikras technologinis stebuklas: kiekvienas kėglys turi būti pastatytas tiesiai, nes tik tokiu būdu jis gali būti grąžintas į savo vietą aikštelėje.

Surūšiavimo mechanizmas naudoja gravitaciją ir specialiai suprojektuotus takelius. Kėgliai, krisdami į tam tikrą poziciją, natūraliai atsistoja vertikaliai dėl savo formos ir svorio centro. Tai labai protingas sprendimas – nereikia sudėtingų variklių ar jutiklių, kad kėglys atsistotų tiesiai. Gamta ir fizikos dėsniai padaro didžiąją darbo dalį.

Kai kėgliai jau pastatyti vertikaliai, jie keliauja į taip vadinamą „laikiklių” zoną. Tai eilė specialių vietų, kur kiekvienas kėglys laukia savo eilės grįžti į aikštelę. Sistema tiksliai žino, kuriose pozicijose kėgliai dar stovi (jei žaidėjas neišmušė visų), todėl grąžina tik tuos, kurių reikia.

Grįžimo į aikštelę choreografija

Dabar prasideda pats įdomiausias etapas. Tas pats rėmas, kuris anksčiau identifikavo stovinčius kėglius, dabar tampa jų „taksi”. Kiekvienas kėglys yra pakeltas specialiu mechanizmu ir perkeliamas į tikslią poziciją – vieną iš dešimties galimų vietų trikampyje. Visa tai vyksta sinchronizuotai, tarsi gerai surepetuotas šokis.

Moderniose sistemose šis procesas užtrunka apie 6-8 sekundes. Tai gali pasirodyti ilgai, bet atsižvelgiant į tai, kiek mechaninių operacijų turi įvykti, tai tikrai įspūdinga. Kai kurios naujausios sistemos gali tai padaryti dar greičiau – per 4-5 sekundes, naudodamos patobulintus variklius ir efektyvesnį maršrutizavimą.

Styginė revoliucija boulingų pasaulyje

Pastaraisiais metais vis populiaresnė tampa nauja technologija – laisvai kabantys kėgliai ant virvučių (string pinsetters). Kiekvienas kėglys yra pritvirtintas prie plonutės, bet tvirtos virvutės, kuri išlieka beveik nematoma žaidimo metu. Kai kėglys nuvirsta, sistema tiesiog patraukia virvutę ir kėglys pakyla atgal į savo vietą.

Ši sistema turi nemažai privalumų. Pirma, ji daug paprastesnė mechaniškai – mažiau judančių dalių reiškia mažiau gedimų. Antra, ji veikia tyliau ir greičiau. Trečia, jos priežiūra kainuoja mažiau. Tačiau yra ir trūkumų – kai kurie profesionalūs žaidėjai teigia, kad virvutės gali šiek tiek paveikti kėglių elgesį po smūgio, nors šis skirtumas yra minimalus.

Įdomu tai, kad styginės sistemos iš pradžių buvo naudojamos tik namų boulingų aikštelėse ar mažesnėse pramogų vietose, bet dabar jos vis dažniau įrengiamos ir komercinėse aikštelėse. Technologija tobulėja, ir daugelis žaidėjų net nepastebi skirtumo.

Kai kas nors sutrinka: dažniausios problemos

Net ir tobuliausia technologija kartais sutrinka. Dažniausia problema – kėglys neatsistato savo vietoje arba lieka gulėti aikštelėje. Tai gali nutikti dėl kelių priežasčių: nusidėvėję kėgliai, netinkamai sukalibruota šluotė arba užstrigęs transporterio mechanizmas.

Kita dažna bėda – kamuolys negrįžta. Tai paprastai nutinka ne dėl surinkimo sistemos gedimo, o dėl kamuolių grąžinimo mechanizmo problemų. Kamuoliai keliauja atskiru tuneliu po žeme ir kartais gali užstrigti, ypač jei jie neatitinka standartinių matmenų arba yra per sunkūs.

Techninės priežiūros specialistai rekomenduoja reguliariai tepti visas judančias dalis, tikrinti šluotės būklę ir keisti nusidėvėjusius kėglius. Geras priežiūros grafikas gali pratęsti sistemos tarnavimo laiką dešimtmečiais. Kai kurios senos Brunswick sistemos vis dar veikia po 50 metų, jei jos buvo tinkamai prižiūrimos.

Kai technologija tampa nematomu partneriu

Grįžtant prie pradžios – kėglių surinkimo automatizavimas yra puikus pavyzdys, kaip technologija gali pagerinti mūsų laisvalaikį, likdama fone. Daugelis žmonių nė nesusimąsto apie sudėtingą mechaniką, kuri dirba už tos sienos, o tai ir yra geriausias komplimentas inžinieriams, sukūrusiems šias sistemas.

Šiuolaikinės kėglių aikštelės yra tikri technologijų centrai – nuo automatinio surinkimo iki skaitmeninių rezultatų lentelių ir kompiuterizuotos takelių priežiūros. Bet viskas prasideda nuo tos paprastos idėjos: kaip padaryti, kad žmonėms nereikėtų rankiniu būdu rinkti kėglių? Atsakymas, kurį radome per pastaruosius 80 metų, yra įspūdingas mechaninės ir elektroninės inžinerijos derinys.

Tad kitą kartą, kai lauksite, kol kėgliai sugrįš į savo vietas, galite įsivaizduoti tą sudėtingą baletą, vykstantį už sienos. Ar tai tradicinė mechaninė sistema su šimtais judančių dalių, ar modernus styginis sprendimas – abi technologijos rodo, kaip žmogaus išradingumas gali paversti varginantį darbą į sklandžią, automatizuotą patirtį. Ir kas žino – galbūt ateityje pamatysime dar naujesnių sprendimų, kurie padarys boulingą dar prieinamesnį ir malonesnį.