Kaip nustatyti GoPro stabilizavimo lygį

Kas tas stabilizavimas ir kodėl jis toks svarbus

Kai pirką kartą paėmiau į rankas GoPro kamerą, maniau, kad tiesiog prisegsiu ją prie šalmo ir gausiu nuostabius kadrus. Na, realybė buvo šiek tiek kitokia – vaizdo įrašas atrodė tarsi būčiau filmavęs per žemės drebėjimą. Čia ir prasideda stabilizavimo tema, kuri daugeliui atrodo kaip kažkokia magiška funkcija, bet iš tikrųjų tai gana paprasta technologija, kuri išgelbėjo ne vieną mano nufilmuotą akimirką.

GoPro kameros turi integruotą elektroninį stabilizavimą, kurį jie vadina HyperSmooth. Šis dalykas veikia panašiai kaip jūsų telefono stabilizavimas, tik daug galingesnis. Kamera analizuoja vaizdo įrašo kadrų judesį ir bando kompensuoti visus tuos netyčinius drebėjimus, šuoliavimus ir kitokius judesius, kurių jūs nenorite matyti galutiniame rezultate.

Bet čia slypi esminis dalykas – stabilizavimas nėra vieno dydžio visiems sprendimas. Priklausomai nuo to, ką filmuojate, jums gali prireikti skirtingo intensyvumo stabilizavimo. Kartais per daug stabilizavimo gali net sugadinti kadrą, nes vaizdo įrašas atrodys per daug „plastikinis” arba prarasite svarbią dalį kadro.

Kokie stabilizavimo lygiai egzistuoja GoPro kamerose

Naujesniuose GoPro modeliuose (nuo Hero 7 Black ir vėlesnių) rasite kelis stabilizavimo lygius. Paprastai tai būna Off (išjungtas), On (įjungtas), High (aukštas) ir Boost (maksimalus). Kai kuriuose modeliuose šie pavadinimai gali šiek tiek skirtis, bet principas išlieka tas pats.

Kai stabilizavimas visiškai išjungtas, kamera tiesiog fiksuoja tai, ką mato, be jokių korekcijų. Tai gali būti naudinga, kai filmuojate nuo trikojo arba kai norite išlaikyti maksimalų kadro kampą. Taip, stabilizavimas „suvalgo” šiek tiek jūsų kadro, nes kamerai reikia vietos manevruoti vaizdui.

Standartinis stabilizavimas (On arba Normal) tinka daugumai kasdienių situacijų. Jei tiesiog vaikštote su kamera rankoje arba važiuojate dviračiu ne per daug nelygiu keliu, šis lygis puikiai susidoros su užduotimi.

High arba aukštas lygis jau rimtesnis dalykas. Jį naudoju, kai žinau, kad bus daug judesio – pavyzdžiui, bėgant arba važiuojant kalnų dviračiu. Čia kamera dirba aktyviau ir kompensuoja stipresnius smūgius bei drebėjimus.

Boost režimas – tai GoPro stabilizavimo viršūnė. Šis lygis išties įspūdingas, bet turi savo kainą. Pirma, jis dar labiau apkerpa kadrą. Antra, jis gali šiek tiek sumažinti vaizdo kokybę tam tikromis sąlygomis. Bet kai jums reikia filmuoti iš tikrųjų ekstremalias situacijas, Boost režimas gali būti tikras gelbėtojas.

Kaip praktiškai pakeisti stabilizavimo nustatymus

Gerai, dabar prie konkrečių veiksmų. Stabilizavimo nustatymai GoPro kamerose yra gana lengvai pasiekiami, nors tikslus kelias gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo jūsų modelio.

Ant pačios kameros tai daroma taip: įjunkite kamerą ir braukite žemyn nuo viršaus ekrano (jei turite lietimui jautrų ekraną). Turėtumėte pamatyti greitųjų nustatymų meniu. Čia paprastai rasite stabilizavimo piktogramą – ji atrodo kaip rankos su kamera simbolis arba tiesiog parašas „Stabilization”.

Paspaudę ant šios piktogramos, pamatysite galimus variantus. Kai kuriuose modeliuose tai bus paprastas On/Off jungiklis, kituose – pasirinkimas tarp kelių lygių. Tiesiog pasirinkite tą, kuris jums reikalingas, ir viskas.

Jei naudojate GoPro programėlę telefone (o tikrai turėtumėte – ji labai patogi), procesas dar paprastesnis. Prijunkite kamerą prie telefono per WiFi arba Bluetooth, atidarykite programėlę ir eikite į nustatymus. Ten rasite visas stabilizavimo parinktis ir galėsite jas keisti net nespausdami kameros mygtukų.

Vienas patarimas iš patirties: kai keičiate stabilizavimo nustatymus, atkreipkite dėmesį į tai, kaip keičiasi kadro kampas. Kai kurie žmonės nustebę, kodėl jų kadras staiga tapo siauresnis – tai būtent dėl to, kad įjungė aukštesnį stabilizavimo lygį.

Kada naudoti kurį stabilizavimo lygį

Čia prasideda įdomiausia dalis, nes teorija yra viena, o praktika – visai kas kita. Per metus intensyvaus GoPro naudojimo išmokau, kad taisyklės yra geros, bet kartais jas reikia laužyti.

Išjungtas stabilizavimas man praverčia, kai filmuoju nuo stabilaus pagrindo – trikojo, automobilio prietaisų skydelio ar kitokio nejudančio paviršiaus. Taip pat jį išjungiu, kai filmuoju timelapse’us arba kai man reikia absoliučiai maksimalaus kadro kampo. Pavyzdžiui, filmuojant architektūrą ar kraštovaizdžius, kai kiekvienas laipsnis svarbus.

Standartinį stabilizavimą naudoju kasdienėms situacijoms. Vaikštinėjimas po miestą, lėtas važiavimas dviračiu, filmavimas iš rankos stovint vietoje – visa tai puikiai veikia su baziniu stabilizavimu. Jis pašalina tuos smulkius rankos drebėjimus, bet nepadaro vaizdo per daug „dirbtinio”.

Aukštą lygį įjungiu, kai žinau, kad bus aktyvaus judėjimo. Bėgimas, greitesnis važiavimas dviračiu, slidinėjimas vidutinio sunkumo trasose – čia High stabilizavimas daro stebuklus. Kadras išlieka gana platus, bet drebėjimai efektyviai pašalinami.

Boost režimą rezervuoju pačioms ekstremaliausioms situacijoms. Kalnų dviračio važiavimas per akmenų laukus, slidinėjimas per kauburėlius, filmavimas iš greitaeigės valties – čia Boost tikrai pasiteisina. Taip, prarandate dalį kadro, bet alternatyva būtų visiškai nenaudojamas vaizdo įrašas.

Technologijos užkulisiai ir apribojimai

Įdomu tai, kad GoPro stabilizavimas iš tikrųjų nėra optinis, kaip kai kuriuose profesionaliuose fotoaparatuose. Čia viskas vyksta programiškai – kamera naudoja giroskopo duomenis ir vaizdo analizę, kad suprastų, kaip juda, ir tada atitinkamai „pastumia” vaizdą priešinga kryptimi.

Štai kodėl stabilizavimas apkerpa kadrą – kamerai reikia tos papildomos vietos, kad galėtų judinti vaizdą. Įsivaizduokite, kad turite didelį paveikslą ir mažesnį rėmelį. Kai rėmelis juda, jūs galite jį „stabilizuoti” judindami paveikslą priešinga kryptimi. Bet tam reikia, kad paveikslas būtų didesnis už rėmelį.

Vienas dalykas, kurį pastebėjau – stabilizavimas geriau veikia geromis apšvietimo sąlygomis. Kai tamsu, kamerai sunkiau analizuoti judesį, ir kartais stabilizavimas gali sukelti keistų artefaktų. Tokiais atvejais kartais geriau sumažinti stabilizavimo lygį arba net jį išjungti ir vėliau stabilizuoti montaže.

Dar vienas apribojimas – baterijos naudojimas. Aukštesni stabilizavimo lygiai reikalauja daugiau procesorių galios, o tai reiškia greitesnį baterijos išsikrovimą. Jei filmuojate ilgą laiką, gali tekti rinktis tarp stabilumo ir baterijos tarnavimo laiko.

Derinimas su kitais nustatymais

Stabilizavimas neegzistuoja vakuume – jis sąveikauja su kitais kameros nustatymais, ir tai svarbu suprasti. Pavyzdžiui, skiriamoji geba ir kadrų dažnis turi įtakos tam, kaip veikia stabilizavimas.

Kai filmuojate 4K raiška, stabilizavimas paprastai veikia šiek tiek geriau nei 1080p, nes yra daugiau pikselių, su kuriais dirbti. Tačiau kai kurie senesni GoPro modeliai gali turėti apribojimų – pavyzdžiui, Boost režimas gali būti neprieinamas aukščiausioje raiškoje.

Kadrų dažnis taip pat svarbus. Filmuojant 60fps arba daugiau, stabilizavimas turi daugiau duomenų analizei, todėl gali veikti efektyviau. Bet čia vėl – kai kuriuose modeliuose aukščiausi stabilizavimo lygiai gali būti neprieinami su žemesniais kadrų dažniais.

Matymo laukas (FOV – Field of View) – dar vienas svarbus faktorius. Jei pasirenkate Wide (platų) kampą, turite daugiau vietos stabilizavimui. Linear arba Narrow (siauresnių) kampų atveju stabilizavimas gali būti ribotas arba net neprieinamas, nes tiesiog nėra pakankamai „atsarginės” kadro vietos.

Vienas praktiškų patarimų: jei nežinote, kokius nustatymus naudoti, pradėkite nuo GoPro rekomenduojamų numatytųjų nustatymų jūsų veiklai. Kamera paprastai turi iš anksto sukonfigūruotus profilius – Action, Cinematic, Slow Motion ir pan. Šie profiliai jau turi optimizuotus stabilizavimo nustatymus.

Montažo programose ir papildomas stabilizavimas

Kartais net su geriausiais kameros nustatymais vaizdo įrašas gali būti ne visai toks stabilus, kaip norėtumėte. Gera žinia – galite pridėti papildomą stabilizavimą montaže.

Programos kaip Adobe Premiere, Final Cut Pro ar net nemokamas DaVinci Resolve turi galingus stabilizavimo įrankius. Bet čia yra gudrybė – jei jau naudojote maksimalų stabilizavimą kameroje, papildomas stabilizavimas montaže gali sukelti problemų. Vaizdo įrašas gali atrodyti per daug „glotniai”, netgi nenatūraliai.

Mano praktika tokia: filmuoju su vidutiniu stabilizavimu kameroje, o jei reikia, pridėdu dar šiek tiek montaže. Taip išlaikau daugiau kontrolės ir galiu tiksliau sureguliuoti galutinį rezultatą.

Dar vienas dalykas – jei planuojate stabilizuoti montaže, filmuokite su šiek tiek platesniu kampu nei galutiniame rezultate norite matyti. Montažo stabilizavimas taip pat apkerps kadrą, tad geriau turėti atsargą.

Realios situacijos ir ką iš jų išmokau

Prieš kelerius metus filmavau kalnų dviračio nusileidimą ir maniau, kad Boost režimas bus idealus. Rezultatas? Vaizdo įrašas buvo stabilus, bet atrodė tarsi žiūrėčiau per tunelį – kadras buvo toks siauras, kad praradau visą kontekstą. Dabar toje pačioje situacijoje naudočiau High lygį ir šiek tiek stabilizuočiau montaže, jei reikėtų.

Kita pamoka – paplūdimio filmavimas. Vaikščiojau su kamera rankoje, naudojau standartinį stabilizavimą ir viskas atrodė gerai ekranėlyje. Bet kai peržiūrėjau namuose, pastebėjau keistą „bangavimą” vaizde. Pasirodo, smėlis po kojomis sukėlė specifinį judėjimo pobūdį, su kuriuo standartinis stabilizavimas nesusidorojo. Aukštesnis lygis būtų buvęs geresnis pasirinkimas.

Dar viena įdomi situacija – filmavimas iš automobilio. Iš pradžių naudojau Boost, manydamas, kad kelių duobės reikalaus maksimalaus stabilizavimo. Bet rezultatas buvo keistas – kai automobilis greitai sukdavo, vaizdo įrašas atrodė tarsi būtų uždelstas. Tai vadinama „rolling shutter” efektu, ir jis gali būti pabrėžtas per agresyvaus stabilizavimo. Sumažinus iki High lygio, problema išnyko.

Kai stabilizavimas tampa kūrybiniu įrankiu

Įdomiausia tai, kad stabilizavimas nėra tik techninis dalykas – jis gali būti ir kūrybinis sprendimas. Kartais šiek tiek drebėjimo prideda autentiškumo ir dinamiškumo. Visiškai stabilus vaizdo įrašas gali atrodyti per daug „steriliai”, ypač kai filmuojate veiksmo scenas.

Pavyzdžiui, filmuojant BMX triukus, aš dažnai naudoju žemesnį stabilizavimo lygį nei galėčiau. Tas šiek tiek chaotiškesnis kadras perteikia energiją ir intensyvumą geriau nei tobulai stabilus vaizdas. Žiūrovas jaučia tą adrenaliną, tą judesio jausmą.

Arba filmuojant dokumentinį stilių – per daug stabilumo gali padaryti kadrą per daug „profesionalų”, kai kartais norite to „found footage” jausmo, tarsi kas nors tiesiog paėmė kamerą ir pradėjo filmuoti. Čia išjungtas arba minimalus stabilizavimas gali būti teisingas pasirinkimas.

Dar vienas kūrybinis panaudojimas – greitas perjungimas tarp stabilizavimo lygių tame pačiame vaizdo įraše. Kai kurie žmonės filmuoja ramias scenas su aukštu stabilizavimu, o veiksmo akimirkas – su žemesniu, kad sukurtų kontrastą. Tai reikalauja planavimo ir galbūt kelių dublių, bet rezultatas gali būti įspūdingas.

Taip pat pastebėjau, kad skirtingi stabilizavimo lygiai gali padėti pasakoti istoriją. Pradedant su nestabiliu kadru ir palaipsniui pereinant prie stabilesnio, galite vizualiai perteikti perėjimą iš chaoso į tvarką, iš pavojaus į saugumą. Tai subtilus, bet efektyvus būdas naudoti techninius nustatymus kaip pasakojimo įrankį.

Ką daryti, kai kažkas negerai

Kartais net su teisingais nustatymais kažkas gali nutikti ne taip. Štai keletas dažniausių problemų ir kaip jas spręsti.

Jei pastebite, kad stabilizavimas tarsi „vėluoja” – vaizdo įrašas reaguoja į judesius su uždelsimu – greičiausiai naudojate per aukštą stabilizavimo lygį per greitam judėjimui. Sumažinkite lygį arba padidinkite kadrų dažnį.

Kai vaizdo įrašas atrodo „bangavęs” arba „guminis”, tai dažnai reiškia, kad kamera kovoja su labai pasikartojančiu judesiu – pavyzdžiui, bėgimu arba važiavimu per kauburėlius. Pabandykite pakeisti stabilizavimo lygį arba, jei įmanoma, pakeiskite kameros padėtį – kartais net nedidelis kampo pasikeitimas gali padėti.

Jei stabilizavimas visai neveikia arba veikia keistai, pirmiausiai patikrinkite programinės įrangos versiją. GoPro reguliariai išleidžia atnaujinimus, kurie pagerina stabilizavimo algoritmą. Kartais paprastas atnaujinimas gali išspręsti visas problemas.

Dar viena dažna problema – stabilizavimas gerai veikia horizontaliems judesiams, bet ne vertikaliems (arba atvirkščiai). Tai gali būti susijęs su kameros orientacija. Įsitikinkite, kad kamera žino, kaip ji orientuota – kai kurie modeliai turi automatinį sukimosi nustatymą, kuris gali suklaidinti stabilizavimo sistemą.

Ir paskutinis patarimas – jei viskas kita nepavyksta, kartais paprasčiausias sprendimas yra mechaninis stabilizavimas. Pigus rankinis gimbalas arba net tiesiog tvirtesnis kameros laikymas gali padaryti daugiau nei bet kokie programiniai nustatymai. Technologija yra nuostabi, bet fizika vis dar turi savo vietą.

Taigi, stabilizavimo nustatymas GoPro kameroje nėra raketų mokslas, bet reikalauja supratimo, kada ir kaip naudoti skirtingus lygius. Eksperimentuokite, filmuokite testavimo kadrus prieš svarbius įvykius ir nebijokite keisti nustatymų skirtingoms situacijoms. Su laiku išmoksite intuityviai jausti, kuris stabilizavimo lygis tiks konkrečiai situacijai, ir jūsų vaizdo įrašai atrodys profesionaliai nepriklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis filmuojate.