NFC technologijos artimojo lauko ryšys

Kai telefonas tampa raktu, pinigine ir dar daugiau

Prisimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį žmonės žiūrėjo į mane kaip į keistuolį, kai bandžiau paaiškinti, kad ateityje mokėsime telefonu tiesiog jį pridėdami prie kasos aparato. Dabar tai kasdienybė – NFC technologija nepastebimai įsiliejo į mūsų gyvenimą. Bet kiek iš mūsų tikrai supranta, kaip veikia tas „magiškas” ryšys tarp dviejų prietaisų?

NFC arba Near Field Communication – tai artimojo lauko ryšio technologija, leidžianti dviem įrenginiams keistis informacija labai mažu atstumu, paprastai iki 4 centimetrų. Tai tarsi labai trumpo nuotolio belaidis ryšys, kuris veikia tik tada, kai prietaisai yra beveik susiliečiantys. Ir būtent šis trumpumas yra vienas didžiausių privalumų – juk niekas negali nuskaityti jūsų mokėjimo kortelės duomenų iš kito kambario ar net iš kelių metrų atstumo.

Kaip dvi magnetinės ritės sukuria ryšį

Techninis NFC veikimo principas iš tikro nėra toks sudėtingas, kaip galėtumėte pagalvoti. Viskas sukasi aplink elektromagnetinį indukciją – tą patį principą, kuris veikia belaidžiuose įkrovikliuose ar senose transformatoriuose.

Kiekviename NFC įrenginyje yra maža antena – iš esmės tai tiesiog vario viela suvyniota į ritę. Kai vienas įrenginys (pavyzdžiui, jūsų telefonas) nori perduoti duomenis, jis sukuria kintamą magnetinį lauką aplink savo anteną. Šis laukas veikia kaip nematomas tiltas tarp dviejų prietaisų.

Įdomiausia tai, kad NFC gali veikti dviem režimais. Aktyvusis režimas – kai abu įrenginiai turi savo maitinimo šaltinį ir gali generuoti elektromagnetinį lauką. Pasyvusis režimas – kai vienas įrenginys (pavyzdžiui, mokėjimo kortelė ar NFC žyma) neturi baterijos, bet gauna energiją iš kito įrenginio magnetinio lauko. Būtent todėl jūsų bekontaktė banko kortelė veikia net neturėdama jokio maitinimo šaltinio!

Duomenų perdavimas vyksta 13.56 MHz dažniu, o greitis siekia nuo 106 iki 424 kilobitų per sekundę. Tai nėra greitai, palyginus su WiFi ar Bluetooth, bet NFC ir nėra skirtas dideliems duomenų kiekiams perduoti. Jis sukurtas greitiems, paprastiems ir saugiems duomenų mainams.

Nuo Japonijos traukinių iki pasaulinės revoliucijos

NFC istorija prasidėjo ne vakar. Technologijos šaknys siekia RFID (radijo dažnių identifikavimo) sistemas, kurios buvo naudojamos dar Antrojo pasaulinio karo metu lėktuvams identifikuoti. Tačiau modernus NFC gimė 2002 metais, kai Sony ir Philips bendradarbiavo kurdami naują standartą.

Japonija buvo pirmoji šalis, kur NFC technologija (ten vadinama FeliCa) tapo masiniu reiškiniu. Jau 2004 metais japonai naudojo telefonus viešojo transporto bilietams pirkti ir net parduotuvėse atsiskaityti. Vakarų pasaulis į šią technologiją žiūrėjo skeptiškai dar keletą metų.

Lūžis įvyko 2011 metais, kai Google pristatė Google Wallet – pirmąją rimtą mobiliųjų mokėjimų platformą. Nors iš pradžių ji nebuvo labai populiari, tai atvėrė kelią Apple Pay, Samsung Pay ir kitoms sistemoms. Kai 2014 metais Apple įdiegė NFC į iPhone 6, technologija pagaliau tapo masinė.

Dabar NFC rasite beveik kiekviename išmaniajame telefone, išskyrus pačius pigiausius modelius. Tai tapo standartu, o ne privalumu.

Trys NFC veikimo būdai praktikoje

NFC technologija gali veikti trimis skirtingais režimais, ir kiekvienas jų turi savo panaudojimo atvejus.

Skaitytuvo/rašytuvo režimas – čia jūsų telefonas veikia kaip aktyvus skaitytuvs, o kitas įrenginys yra pasyvi žyma. Pavyzdžiui, kai pridedate telefoną prie NFC žymos restorane, kad perskaitytumėte meniu, arba prie muziejaus eksponato, kad gautumėte daugiau informacijos. Žyma neturi jokios baterijos – ji gauna energiją iš jūsų telefono magnetinio lauko ir atsiunčia atgal saugomą informaciją.

Peer-to-peer režimas – abu įrenginiai yra aktyvūs ir gali keistis duomenimis abiem kryptimis. Tai naudojama, kai norite perduoti nuotrauką ar kontaktą kitam telefonui tiesiog juos susilietus. Android įrenginiai turi „Android Beam” funkciją būtent šiam tikslui (nors ji pamažu keičiama į kitų technologijų derinį).

Kortelės emuliavimo režimas – jūsų telefonas apsimeta esąs bekontaktė kortelė. Būtent taip veikia Apple Pay, Google Pay ir kitos mobiliųjų mokėjimų sistemos. Jūsų telefonas elgiasi kaip virtuali kredito kortelė, ir mokėjimo terminalas „mato” jį kaip įprastą bekontaktę kortelę.

Saugumas: ar tikrai reikia bijoti vagių su skaitytuvais?

Vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu: ar kas nors gali nuskaityti mano kortelės duomenis metro traukinyje ar perpildytoje parduotuvėje? Trumpas atsakymas – teoriškai taip, praktiškai beveik neįmanoma.

Pirma, atstumas. NFC veikia tik iki 4 centimetrų, o realybėje patikimas ryšys dažnai reikalauja dar mažesnio atstumo. Vagis turėtų būti tikrai arti su specialiu įrenginiu, ir jūs greičiausiai tai pastebėtumėte.

Antra, šiuolaikinės mokėjimo kortelės ir telefonai naudoja tokenizaciją. Tai reiškia, kad perduodami ne tikri jūsų kortelės duomenys, o laikinas vienkartinis kodas (tokenas). Net jei kas nors jį pergrobtų, jis būtų nenaudingas kitam mokėjimui. Kiekvieną kartą generuojamas naujas kodas.

Trečia, daugelis mokėjimo sistemų reikalauja autentifikacijos didesnėms sumoms. Jei bandote sumokėti daugiau nei 25-50 eurų (priklausomai nuo šalies), reikės įvesti PIN kodą arba naudoti biometrinę autentifikaciją telefone.

Vis dėlto, jei esate itin atsargūs, galite įsigyti RFID blokuojančią piniginę. Jos viduje yra metalizuota medžiaga, kuri blokuoja radijo bangas. Bet sąžiningai – tikimybė tapti tokios atakos auka yra mažesnė nei būti trenktiems žaibo.

Kur dar naudojamas NFC be mokėjimų

Nors daugelis žmonių NFC asocijuoja tik su mokėjimais, technologijos panaudojimas yra daug platesnis ir įdomesnis.

Viešasis transportas – daugelyje miestų galite naudoti telefoną ar specialią kortelę kaip bilietą. Vilniuje tai „Vilniečio kortelė”, Londone – „Oyster card”. Tiesiog pridedate kortelę ar telefoną prie skaitytuvo, ir sistema automatiškai nuskaičiuoja kelionės kainą.

Prieigos kontrolė – vis daugiau viešbučių, biurų ir net namų naudoja NFC raktelius. Užuot dalinus fizines raktas, galite gauti virtualų raktą savo telefone. Praradote telefoną? Administratorius gali akimirksniu atšaukti prieigą, ko negalima padaryti su fiziniais raktais.

Produktų autentiškumo tikrinimas – kai kurios prabangių prekių kompanijos įdeda NFC žymas į savo produktus. Pridėję telefoną, galite patikrinti, ar produktas tikrai autentiškas, pamatyti jo gamybos istoriją ir net gauti specialaus turinio.

Sveikatos priežiūra – kai kurie gliukozės matuokliai diabetikams naudoja NFC technologiją. Pacientas prideda telefoną prie sensoriaus ant odos ir akimirksniu gauna gliukozės lygio duomenis be jokių adatų ar kraujo lašų.

Išmanieji namai – NFC žymos gali būti naudojamos automatizacijai. Pavyzdžiui, pridėjus telefoną prie žymos ant nakties stalelio, gali automatiškai įsijungti „miego režimas” – išsijungia visi garsai, sumažėja ekrano ryškumas, nustatomas žadintuvas.

Kaip patys galite naudoti NFC žymas

Vienas įdomiausių dalykų apie NFC – galite pirkti tuščias NFC žymas už kelis eurus ir jas užprogramuoti patys. Jos atrodo kaip maži lipdukai ar raktų pakabukai.

Galite užprogramuoti žymą, kad ji:
– Įjungtų WiFi ir automatiškai prisijungtų prie jūsų namų tinklo (puiku svečiams)
– Paleistų navigaciją į darbą, kai ryte sėdate į automobilį
– Išsiųstų iš anksto paruoštą SMS žinutę („Jau beveik namie!”)
– Atidarytų konkretų interneto puslapį ar programą
– Pakeistų telefono nustatymus (garsumą, ryškumą, režimą)

Programuoti jas labai paprasta. Android telefonuose galite naudoti nemokamas programas kaip „NFC Tools” ar „Trigger”. Tiesiog atidarote programą, pasirenkate, ką norite, kad žyma darytų, ir pridedate prie jos telefoną – viskas užprogramuojama per kelias sekundes.

Aš asmeniškai turiu NFC žymą ant darbo stalo, kuri automatiškai įjungia „netrukdyti” režimą ir paleidžia produktyvumo laikmatį. Kita žyma prie durų išjungia visus nereikalingus ryšius ir įjungia energijos taupymo režimą, kai išeinu iš namų.

Ateitis: NFC evoliucija ir naujos galimybės

NFC technologija nėra statinė – ji nuolat tobulėja. Naujausias standartas leidžia didesnį duomenų perdavimo greitį ir šiek tiek didesnį veikimo atstumą. Bet svarbiausia ne techniniai parametrai, o nauji panaudojimo būdai.

Automobilių pramonė aktyviai integruoja NFC. Kai kurie nauji automobiliai leidžia naudoti telefoną kaip raktą – tiesiog pridedate telefoną prie durų rankenos, ir automobilis atsidaro. Dar įdomiau, kad galite dalintis virtualiais raktais su draugais ar šeimos nariais per programą.

Mažmeninė prekyba eksperimentuoja su „paliesti ir pirkti” koncepcija. Įsivaizduokite, kad parduotuvėje matote patikusį produktą, pridedate prie jo telefoną ir jis automatiškai pridedamas į krepšelį. Išeidami tiesiog patvirtinate pirkimą – jokių eilių prie kasos.

Medicinos srityje NFC gali būti naudojamas vaistų pakuotėse. Pridėjus telefoną, gautumėte priminimus kada vartoti vaistą, informaciją apie galimus šalutinius poveikius ir net galėtumėte pranešti apie problemas tiesiogiai vaistų gamintojui.

Kai technologija tampa nematomu pagalbininku

Grįžtant prie pradžios – NFC yra viena iš tų technologijų, kurios dirba geriausiai, kai jų visai nepastebime. Nereikia jokių sudėtingų nustatymų, porų kūrimo ar laukimo. Tiesiog pridedate du įrenginius – ir viskas veikia.

Tai puikus pavyzdys, kaip technologija turėtų tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Nereikia būti technologijų guru, kad sumokėtumėte telefonu ar nuskaitytumėte informaciją iš išmaniosios etiketės. Tai intuityvus judesys – pridėti ir palaukti sekundę.

Žinoma, NFC nėra tobula technologija. Ji lėta dideliems duomenų kiekiams, veikia tik labai mažu atstumu (nors tai ir privalumas saugumo požiūriu), ir ne visi įrenginiai ją palaiko. Bet savo nišoje – greituose, paprastuose ir saugiuose duomenų mainuose – ji veikia puikiai.

Ar verta rūpintis NFC palaikymu perkant naują telefoną? Absoliučiai taip. Net jei dabar nesinaudojate mobiliaisiais mokėjimais ar išmaniosiomis žymomis, greičiausiai pradėsite ateityje. Ir kai tas momentas ateis, būsite dėkingi, kad jūsų telefonas turi šią funkciją. Nes kai įprantate mokėti telefonu ar atidaryti duris juo, grįžti prie plastikinių kortelių ir metalinių raktų tampa tikrai sunku.