Turbūt kiekvienas esame pastebėję, kaip greitai dulkės kaupiasi ant baldų, televizoriaus ar kitų paviršių. Bet ar kada nors susimąstėte, kas vyksta jūsų kompiuterio viduje? Ten dulkių situacija dar blogesnė – kompiuteris veikia kaip dulkių siurblys, nuolat traukdamas orą vėsinimui. Per metus viduje gali susikaupti stebėtinai daug nešvarumų.

Dulkės kompiuteryje nėra tik estetinė problema. Jos veikia kaip šiluminė izoliacija, užkemšdamos vėdinimo angas ir kaupydamosi ant radiatorių. Procesorius, vaizdo plokštė ir kiti komponentai pradeda kaisti labiau nei turėtų. Rezultatas? Kompiuteris lėtėja, nes sistema automatiškai mažina našumą, kad apsisaugotų nuo perkaitimo. Blogiausiu atveju gali sugesti brangūs komponentai.

Aš pats prieš kelerius metus turėjau situaciją, kai mano žaidimų kompiuteris pradėjo keistai elgtis – staiga išsijungdavo žaidžiant. Pasirodė, kad procesorių dengė tiesiog milimetrų storio dulkių sluoksnis, o radiatorius buvo beveik visiškai užsikimšęs. Po valymo problema išnyko.

Kokių įrankių ir priemonių reikės

Prieš pradedant valyti, reikia pasiruošti. Gera žinia – jums nereikės jokių brangių ar egzotiškų įrankių. Dauguma dalykų tikriausiai jau turite namuose.

Pirmiausiai – suslėgto oro balionėlis. Tai svarbiausias įrankis kompiuterio valymui. Galite įsigyti bet kurioje elektronikos ar kompiuterių parduotuvėje už kelias eurus. Kai kurie žmonės naudoja dulkių siurblius, bet tai rizikinga – statinė elektra gali pakenkti jautriems komponentams. Be to, siurblys gali būti per galingas ir nutraukti smulkius elementus nuo plokštės.

Taip pat pravers:
– Kryžminis ir plokščias atsuktuvas (kompiuterio korpusui atidaryti)
– Minkštas šepetėlis arba dažymo teptuko (stambioms dulkių sankaudoms)
– Mikroplaušo šluostė
– Izopropilo alkoholis (jei planuojate gilų valymą)
– Termopasta (jei nuimsite procesorių)
– Geros lempos arba žibintuvėlis

Pasirinkite erdvią, gerai apšviestą vietą. Aš paprastai vežu kompiuterį į garažą arba išnešu į balkoną – tikrai nenorite, kad visos tos dulkės pasklista po jūsų kambarį. Vasarą tai padaryti lengviausia, bet ir žiemą įmanoma, tik reikia leisti kompiuteriui sušilti kambario temperatūroje prieš įjungiant.

Pasiruošimas ir saugos priemonės

Prieš liesdami bet ką kompiuterio viduje, būtina jį visiškai išjungti. Ne užmigdyti, ne hibernuoti – būtent išjungti ir ištraukti maitinimo laidą iš lizdo. Kai kurie komponentai gali išlaikyti elektros krūvį net ir išjungtam kompiuteriui, todėl palaukite bent penkias minutes.

Statinė elektra – tai didžiausia grėsmė kompiuterio komponentams. Žiemą, kai oras sausas ir vaikštote po kilimu, galite susikaupti pakankamai statinės elektros, kad pakenkti RAM atmintinei ar pagrindinei plokštei. Todėl prieš pradedant darbą, palieškite kažką metalinio ir įžeminto – pavyzdžiui, radiatorių arba kompiuterio korpuso metalinę dalį (kai jis dar prijungtas prie išjungto, bet įkišto į lizdą maitinimo bloko).

Aš paprastai dirbu ant medinio stalo arba ant nekilimuotos grindų. Jei turite antistatinę apyrankę – puiku, bet tai nebūtina. Tiesiog kas kelias minutes vėl palieškite kažką metalinio.

Dar vienas patarimas – nufotografuokite viską prieš atjungdami laidus. Ypač jei tai jūsų pirmasis kartas. Vėliau bus daug lengviau viską sujungti atgal, kai turėsite nuotraukas kaip atrodė anksčiau.

Korpuso atidarymas ir pirminis apžiūrėjimas

Dauguma šiuolaikinių kompiuterių korpusų atsidaro gana paprastai. Paprastai reikia atsukti du varžtus gale ir nustumt šoninį skydelį. Kai kurie korpusai turi greitojo atlaisvinimo mechanizmus – net varžtų nereikia. Jei abejojate, pažiūrėkite savo korpuso modelio instrukciją internete.

Kai atidarote kompiuterį pirmą kartą po ilgo laiko, vaizdas gali būti įspūdingas. Dulkės kaupiasi visur, bet labiausiai ties vėdinimo angomis, ant ventiliatorių ir radiatorių. Kartais matosi tiesiog dulkių „antklodės” ant komponentų.

Pirmiausia apžiūrėkite, kur dulkių daugiausiai. Paprastai tai:
– Priekinis ventiliatorius ir jo filtras (jei yra)
– Procesorių vėsintuvas ir radiatorius
– Vaizdo plokštės vėsintuvas
– Maitinimo bloko ventiliatorius
– Korpuso dugnas (jei kompiuteris stovi ant grindų)

Kai kurie korpusai turi išimamus dulkių filtrus – juos galima tiesiog ištraukti ir išplauti po vandeniu. Tai didžiulis privalumas, nes filtrai sulaiko didžiąją dalį dulkių.

Valymo procesas žingsnis po žingsnio

Pradėkite nuo stambiausių dulkių sankauų. Suslėgto oro balionėlį laikykite vertikaliai (jei pakreipsite, gali išpurkšti skystis) ir trumpais pliūpsniais pūskite į dulkes. Laikykite balionėlį maždaug 10-15 cm atstumu nuo komponentų.

Svarbi detalė – kai pučiate ant ventiliatoriaus, prilaikykite jį pirštu arba kažkuo kitu, kad nesisuktu. Greitai besisukantis ventiliatorius gali sugeneruoti elektros srovę ir teoriškai pakenkti komponentams. Be to, jis gali pradėti suktis greičiau nei suprojektuotas ir sugesti.

Pradėkite nuo viršaus ir judėkite žemyn – taip dulkės kris į apačią ir galėsite jas pašalinti. Ypatingą dėmesį skirkite:

**Procesorių vėsintuvui** – čia dulkės kaupiasi tarp radiatorių plokštelių. Pūskite iš įvairių kampų, kol radiatorius vėl atrodys švarus. Jei radiatorius labai užsikimšęs, galite jį išmontuoti (bet tada reikės keisti termopastą).

**Vaizdo plokštei** – šiuolaikinės vaizdo plokštės turi sudėtingus vėsinimo sprendimus. Pūskite pro ventiliatorius ir vėdinimo angas. Jei dulkių daug, gali tekti išmontuoti visą plokštę geresnei prieigai.

**Maitinimo blokui** – čia būkite atsargūs. Maitinimo bloką geriausia valyti nepurškiant oro tiesiai į vidų, o tik nuo išorės. Jei norite giliau išvalyti, geriau jį išmontuokite ir valykite atskirai, bet niekada neatidarykite jo vidaus – ten gali būti pavojinga įtampa net išjungtam.

Naudokite šepetėlį sunkiai pasiekiamose vietose. Aš turiu seną dažymo teptuką, kuris puikiai tinka šiam tikslui. Švelniai nukratykite dulkes, o tada nupūskite jas suslėgtu oru.

Giluminis valymas ir termopastos keitimas

Jei jūsų kompiuteris tikrai senas arba labai užterštas, gali tekti atlikti giluminį valymą. Tai reiškia komponentų išmontavimą.

Procesorių vėsintuvas paprastai laikomas keturiais varžtais arba specialia tvirtinimo sistema. Prieš jį nuimdami, nufotografuokite kaip prijungtas ventiliatoriaus laidas. Kai nuimsite vėsintuvo, pamatysite termopastą tarp procesoriaus ir radiatoriaus pagrindo. Ši pasta laikui bėgant išdžiūsta ir praranda efektyvumą.

Jei jau nuėmėte vėsintuvo, verta pakeisti termopastą. Seną pastą nuvalykite izopropilo alkoholiu ir mikroplaušo šluoste. Būkite švelnūs – nepažeiskite procesoriaus paviršiaus. Naują pastą užtepkite plonu sluoksniu – pakanka ryžio grūdo dydžio lašelio viduryje. Kai pritvirtinsite vėsintuvo, pasta pati pasiskirs.

Vaizdo plokštės valymas sudėtingesnis, nes reikia išmontuoti visą vėsinimo sistemą. Tai rekomenduoju tik jei jaučiatės pasitikintys savo gebėjimais ir jei plokštė tikrai to reikalauja. Netyčia galite sugadinti garantiją arba pažeisti plokštę.

RAM atmintinės ir kiti komponentai paprastai nereikalauja išmontavimo. Tiesiog apipūskite juos suslėgtu oru ir esant reikalui nušluostykite mikroplaušo šluoste.

Korpuso išorės valymas ir surinkimas

Kol kompiuterio vidus išardytas, puiki proga išvalyti ir korpusą. Mikroplaušo šluoste, lengvai sudrėkinta vandeniu (ne alkoholiu – jis gali pažeisti plastiką), nušluostykite visas vidines ir išorines paviršius.

Jei turite stiklinį šoninį skydelį, valykite jį kaip ir įprastą stiklą – stiklų valikliu ir minkšta šluoste. Tik įsitikinkite, kad viskas gerai išdžiūvo prieš surinkdami kompiuterį atgal.

Dulkių filtrus, jei jie yra, galima išplauti po šiltu vandeniu su šiek tiek muilo. Gerai išskalaukite ir leiskite visiškai išdžiūti prieš grąžindami į vietą. Aš paprastai paliekiu juos džiūti per naktį.

Surinkdami viską atgal, patikrinkite ar visi laidai tvirtai prijungti. Ypač ventiliatorių laidai – jei pamiršite prijungti procesorių ventiliatoriaus, kompiuteris gali perkaitinti procesorių per kelias sekundes. Dauguma šiuolaikinių pagrindinių plokščių net neįsijungs, jei procesorių ventiliatorius neprijungtas, bet geriau nesirinkuoti.

Prieš uždarydami korpusą, verta įjungti kompiuterį ir patikrinti ar visi ventiliatoriai sukasi. Palikite korpusą atvirą ir stebėkite kelias minutes. Jei viskas gerai – galite uždaryti ir mėgautis švariu, tyliau veikiančiu kompiuteriu.

Kaip dažnai valyti ir prevencija ateičiai

Valymo dažnumas priklauso nuo kelių veiksnių. Jei turite naminius gyvūnus, rūkote patalpose arba kompiuteris stovi ant grindų – reikės valyti dažniau. Bendrai rekomenduoju:

– Lengvą valymą (suslėgtu oru) kas 3-6 mėnesius
– Vidutinį valymą (su daline išmontavimu) kas 6-12 mėnesių
– Giluminį valymą (su termopastos keitimu) kas 2-3 metus

Yra keletas dalykų, kuriuos galite padaryti, kad kompiuteris liktų švaresnis ilgiau. Pirma, jei įmanoma, kelkite kompiuterį nuo grindų – ant stalo arba specialios stovo. Ant grindų dulkių daug daugiau, ypač jei turite kilimą.

Antra, jei jūsų korpusas neturi dulkių filtrų, galite juos įsidiegti. Parduodamos magnetinės tinklinės medžiagos, kurias galima priklijuoti prie vėdinimo angų. Jos kainuoja nedaug, bet gerokai sumažina dulkių kiekį viduje.

Trečia, palaikykite švarą kambaryje. Reguliariai dulkinkite ir valykite grindis aplink kompiuterį. Kuo mažiau dulkių ore, tuo mažiau jų pateks į kompiuterį.

Dar vienas patarimas – jei turite senesnį kompiuterį su daug ventiliatorių, pagalvokite apie jų konfigūraciją. Idealiu atveju turėtumėte turėti teigiamą slėgį korpuse – tai reiškia, kad daugiau oro įpučiama nei ištraukiama. Taip oras daugiausia įeina pro filtrus, o ne pro visas įmanomas plyšeles.

Kai kompiuteris vėl kvėpuoja laisvai

Po kruopštaus valymo jūsų kompiuteris turėtų veikti tyliau ir vėsiau. Galite tai patikrinti naudodami programas kaip HWMonitor ar Core Temp, kurios rodo komponentų temperatūras. Paprastai po valymo temperatūros nukrenta 10-20 laipsnių, o kartais ir daugiau.

Švaraus kompiuterio privalumai akivaizdūs – ilgesnis komponentų tarnavimo laikas, geresnis našumas, mažesnis triukšmas. Ventiliatoriai nesuka taip greitai, nes komponentai nekaitsta. Sistema nebemažina našumo dėl perkaitimo. Viskas veikia taip, kaip turėtų.

Valymas gali atrodyti bauginantis, ypač jei niekada anksčiau to nedarėte. Bet tai tikrai ne raketos mokslas. Būkite atsargūs, neskubėkite, ir viskas bus gerai. Po pirmojo karto jau žinosite ką darote, ir kitas valymas bus daug greitesnis ir paprastesnis. Jūsų kompiuteris jums padėkos ilgesniu ir patikimesniu darbu, o tai verta kelių valandų pastangų kartą per metus.

The post Kaip išvalyti kompiuterį nuo dulkių namuose appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas, kuris naudojasi elektriniais įrankiais, yra susidūręs su ta nemalonią akimirką, kai senasis patikimas šlifuoklis ar gręžtuvas staiga tampa beveik nenaudojamas. Ne dėl to, kad pats įrankis sugedo – problema slypi akumuliatoriuje. Įdomiausia tai, kad pats įrankis gali būti puikios būklės, o štai baterija tiesiog atsisako laikyti įkrovą ilgiau nei kelias minutes.

Akumuliatorių „mirtis” nėra staigi – tai laipsniško nusidėvėjimo procesas. Litžio jonų baterijose, kurios šiandien dominuoja rinkoje, vyksta cheminiai procesai, kurie laikui bėgant keičia elementų struktūrą. Nikio-kadmio (Ni-Cd) ir nikio-metalhidrido (Ni-MH) akumuliatoriuose problemos šiek tiek kitokios, bet rezultatas panašus – vis trumpėjantis darbo laikas.

Ar galima tokį akumuliatorių atgaivinti? Atsakymas – tai priklauso. Ne visi atvejai vienodi, ir ne visada atgaivinimas yra prasminga investicija. Tačiau daugeliu atvejų tikrai galima pratęsti baterijos gyvenimą arba bent jau suprasti, kodėl ji nebefunkcionuoja tinkamai.

Kokių tipų akumuliatoriai naudojami elektriniuose įrankiuose

Prieš bandant bet ką atgaivinti, svarbu suprasti, su kokio tipo baterija turite reikalą. Skirtingi akumuliatorių tipai reikalauja skirtingų požiūrių.

Nikio-kadmio (Ni-Cd) akumuliatoriai – tai senosios kartos technologija, kuri vis dar sutinkama senesnėse įrankių serijose. Šie akumuliatoriai garsėja savo „atminties efektu” – jei juos įkraunate nevisiškai išsikrovusius, jie tarsi „įsimena” trumpesnį darbo ciklą. Tačiau jie labai atsparus šalčiui ir gali atlaikyti daug įkrovimo ciklų.

Nikio-metalhidrido (Ni-MH) baterijos atsirado kaip ekologiškesnė alternatyva Ni-Cd. Jos turi didesnę talpą, bet jautresnės temperatūrai ir greičiau savaime išsikrauna. Šie akumuliatoriai buvo populiarūs maždaug 2000-2010 metais.

Litžio jonų (Li-ion) akumuliatoriai šiandien yra standartas. Jie lengvesni, talpesni ir neturi atminties efekto. Tačiau jie jautresni perkrovimui, per giliam iškrovimui ir temperatūros svyravimams. Dauguma šiuolaikinių elektrinių įrankių naudoja būtent šio tipo baterijas.

Diagnostika – pirmasis žingsnis prieš bet kokį atgaivinimą

Prieš bandant atgaivinti akumuliatorių, reikia suprasti, kas iš tikrųjų negerai. Kartais problema nėra pačiose celėse, o kroviklyje ar kontaktuose.

Pirmiausia patikrinkite kontaktus. Dažnai ant akumuliatoriaus ir įrankio kontaktų susikaupęs purvas, dulkės ar oksidacija gali sukelti blogą ryšį. Nuvalykite kontaktus švelniu audiniu, suvilgytu izopropilo alkoholiu. Jei matote žalsvą ar baltą apnašą, tai oksidacija – ją galima atsargiai nuvalyti smulkiu šlifavimo popieriumi.

Išmatuokite įtampą. Jums reikės multimetro – nebrangaus prietaiso, kurį galima įsigyti už 10-20 eurų. Visiškai įkrautas 18V litžio jonų akumuliatorius turėtų rodyti apie 20-21V. Jei rodmenys žymiai mažesni arba visai nuliniai, problema tikrai baterijoje.

Patikrinkite kroviklį. Bandykite įkrauti kitą akumuliatorių tuo pačiu krovikliu arba probleminį akumuliatorių kitu krovikliu. Kartais problema slypi būtent krovimo įrenginyje, o ne pačioje baterijoje.

Giliojo iškrovimo problema ir kaip ją spręsti

Viena dažniausių litžio jonų akumuliatorių problemų – per gilus iškrovimas. Šios baterijos turi apsauginę elektroniką, kuri turėtų išjungti elementus prieš jiems pernelyg iškraunantis, bet kartais ši sistema nesuveikia arba akumuliatorius ilgai guli nenaudojamas ir lėtai savaime išsikrauna.

Kai litžio jonų celė nukrenta žemiau kritinės įtampos (paprastai apie 2.5V vienai celei), daugelis standartinių kroviklių tiesiog atsisako ją krauti. Tai saugumo funkcija, bet ji nereiškia, kad baterija visiškai negyvybinga.

Štai kaip galima bandyti atgaivinti per giliai iškrautą Li-ion akumuliatorių:

Atsargiai išardykite akumuliatoriaus korpusą. Paprastai jis suklijuotas ar sukabintas fiksatoriais. Būkite atsargūs, kad nepažeistumėte viduje esančių laidų ir apsauginės plokštės (BMS – Battery Management System).

Išmatuokite kiekvienos celės įtampą atskirai. Jei visos celės rodo panašią žemą įtampą (pavyzdžiui, 2.0-2.8V), yra vilties. Jei viena ar kelios celės rodo 0V arba labai skiriasi nuo kitų, problemos rimtesnės.

Galite bandyti atsargiai „pažadinti” celes naudodami reguliuojamą maitinimo šaltinį arba kitą litžio jonų kroviklį. Nustatykite įtampą apie 3.7V ir labai mažą srovę (0.1A ar mažiau). Prijunkite prie probleminės celės ar visos baterijos sekcijos trumpam – 10-30 sekundžių. Paskui patikrinkite įtampą. Jei ji pakilo, galite kartoti procesą, kol celė pasieks apie 3.0-3.2V. Tada standartinis kroviklis turėtų ją atpažinti.

ĮSPĖJIMAS: Darbas su litžio jonų celėmis gali būti pavojingas. Jos gali užsidegti ar net sprogti, jei netinkamai elgiatės. Niekada netrumpinkite celių, nekaitinkite jų ir dirbkite gerai vėdinamoje patalpoje, turėdami netoliese gesintuvą.

Nikio-kadmio akumuliatorių atgaivinimo metodai

Ni-Cd akumuliatoriai turi kitokias problemas, bet juos atgaivinti dažnai lengviau ir saugiau nei litžio jonus.

Atminties efekto šalinimas – tai klasikinė Ni-Cd problema. Akumuliatorius tarsi „užmiršta”, kad gali laikyti daugiau energijos. Sprendimas gana paprastas: keletas pilnų iškrovimo-įkrovimo ciklų.

Visiškai įkraukite akumuliatorių, tada jį naudokite įrankyje, kol jis visiškai išsikraus. Galite tiesiog palikti įrankį veikti tuščiąja eiga (pavyzdžiui, gręžtuvą be apkrovos). Pakartokite šį ciklą 3-5 kartus. Dažnai tai ženkliai pagerina baterijos veikimą.

„Šoko” metodas – tai kontraversiškas, bet kartais veikiantis būdas. Idėja yra trumpam prijungti daug didesnę įtampą, nei akumuliatorius skirtas, kad „prastumiami” užsikimšę kristalai celėse. Pavyzdžiui, 12V Ni-Cd bateriją trumpam (1-2 sekundes) prijungiate prie automobilio akumuliatoriaus.

Šis metodas tikrai rizikinga – galite visiškai sunaikinti bateriją arba net sukelti gaisrą. Taikykite jį tik kaip paskutinę priemonę ir būkite itin atsargūs. Niekada netaikykite šio metodo litžio jonų akumuliatoriams!

Celių keitimas – radikalus, bet efektyvus sprendimas

Jei diagnostika parodė, kad viena ar kelios celės tikrai nebeveikia, o kitos dar geros, galite apsvarstyti celių keitimą. Tai reikalauja tam tikrų įgūdžių ir įrankių, bet gali būti ekonomiškai prasminga, ypač brangiems profesionaliems įrankiams.

Akumuliatoriaus viduje rasite kelias 18650 formato celes (litžio jonų atveju) arba kitokio formato elementus, sujungtus nuosekliai ir lygiagrečiai. Pavyzdžiui, 18V akumuliatorius paprastai turi 5 nuosekliai sujungtas celių grupes po 2 lygiagrečiai sujungtas celes (5S2P konfigūracija).

Celių keitimo procesas:

Nusipirkite tinkamas pakaitines celes. Labai svarbu, kad jos būtų tos pačios talpos ir tipo kaip originalios. Geriausia pirkti iš patikimų tiekėjų – pigios „no-name” celės gali būti pavojingos.

Atsargiai išlitinkite arba atjunkite senus elementus. Jei celės suvirintos taškinio suvirinimo būdu (o taip dažniausiai ir būna), jums reikės arba taškinio suvirinimo aparato, arba turėsite naudoti specialius laikiklus ir litavimą. Litavimas tiesiogiai prie celių pavojingas – jos negali būti kaitinamos ilgai.

Sujunkite naujas celes tiksliai taip pat, kaip buvo sujungtos senos. Fotokopijuokite ar nufotografuokite originalią schemą prieš ardydami.

Patikrinkite, ar apsauginė plokštė (BMS) vis dar veikia. Kartais problema būna joje, o ne celėse. Jei BMS sugadinta, ją taip pat reikės keisti.

Pirmą kartą įkraukite atnaujintą akumuliatorių prižiūrint. Stebėkite, ar jis nekaista pernelyg, ar kroviklis tinkamai jį atpažįsta.

Praktiniai patarimai akumuliatoriaus ilgaamžiškumui

Geriausia atgaivinimo strategija – tai prevencija. Tinkamai prižiūrimas akumuliatorius gali tarnauti dvigubai ar trigubai ilgiau nei apleistas.

Laikymo sąlygos: Litžio jonų akumuliatorius geriausia laikyti įkrautą apie 40-60%. Visiškai įkrauti ar visiškai išsikrovę akumuliatoriai sensta greičiau. Jei žinote, kad įrankio nenaudosite kelis mėnesius, įkraukite bateriją iki pusės ir laikykite vėsioje (bet ne šaltoje) vietoje.

Temperatūra turi didžiulę įtaką. Karštis – akumuliatorių priešas numeris vienas. Niekada nepalikite įrankių su akumuliatoriais automobilyje vasarą. Idealus laikymo temperatūros diapazonas – 10-25°C.

Naudojimo įpročiai: Nors litžio jonų baterijos neturi atminties efekto, jos vis tiek mėgsta „vidutiniškumą”. Geriau dažniau pakrauti nuo 20% iki 80%, nei visada naudoti pilną ciklą nuo 0% iki 100%.

Venkite gilaus iškrovimo. Jei pastebite, kad įrankis pradeda silpnėti, geriau sustokite ir įkraukite bateriją, nei spaudžiate ją iki visiško išsikrovimo.

Naudokite originalius arba kokybiškas pakaitines kroviklius. Pigūs krovikliai gali netinkamai valdyti įkrovimo procesą, kas trumpina baterijos gyvenimą.

Periodiškai valykite kontaktus. Kartą per kelis mėnesius nuvalykite ir akumuliatoriaus, ir įrankio kontaktus – tai užtikrina gerą elektrinį ryšį ir mažina perkaitimą.

Kada atgaivinimas nebeprasminga ir ko tikėtis

Reikia būti realistams – ne kiekvienas akumuliatorius gali būti atgaivintas, ir ne visada tai ekonomiškai prasminga.

Jei akumuliatorius fiziškai pažeistas – išsipūtęs, deformuotas, iš jo tekėjo skystis – jokiu būdu nebandykite jo atgaivinti. Tai pavojinga, ir tokią bateriją reikia tinkamai utilizuoti.

Labai seni akumuliatoriai (7-10+ metų) paprastai nebeverta atgaivinti. Net jei pavyks juos „pažadinti”, jie greičiausiai nebeturės daug talpos ir greitai vėl suges.

Kai nauja pakaitinė baterija kainuoja 30-50 eurų, o celių keitimas pareikalautų 20-30 eurų už medžiagas plius kelias valandas darbo, ekonominė nauda abejotina – nebent jums tai įdomu kaip hobis ar mokymasis.

Realistiški lūkesčiai: Sėkmingai atgaivintas akumuliatorius retai atgaus 100% originalios talpos. Jei pavyks atkurti 70-80% – tai puikus rezultatas. Dažnai atgaivinimas suteikia dar 6-12 mėnesių naudojimo, kas gali būti visiškai pakankama, kol planuojate įsigyti naują įrankį ar bateriją.

Atminkite, kad darbas su akumuliatoriais, ypač litžio jonų, nėra visiškai saugus. Jei neturite patirties su elektronika ir nejaučiate pasitikėjimo, geriau kreipkitės į profesionalus arba tiesiog įsigykite naują bateriją.

Tačiau tiems, kurie nori suprasti, kaip veikia jų įrankiai, ir nėra svetima eksperimentuoti, akumuliatoriaus atgaivinimas gali būti ir naudingas, ir įdomus užsiėmimas. Svarbu tik elgtis atsakingai, laikytis saugumo taisyklių ir žinoti savo ribas.

The post Elektrinio įrankio akumuliatoriaus atgaivinimas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Nešiojamų kompiuterių baterijos – tai viena didžiausių vartotojų skausmų galvų. Nusipirkus naują loptopą, baterija laiko puikiai, bet po metų ar dviejų jau tenka sėdėti prie kištukinio lizdo kaip pririštam. Problema ta, kad ličio jonų baterijos, kurios naudojamos beveik visuose šiuolaikiniuose nešiojamuose kompiuteriuose, turi ribotą ciklų skaičių.

Vienas įkrovimo ciklas – tai kai baterija iškraunama nuo 100% iki 0% ir vėl įkraunama. Tačiau čia yra niuansas: nebūtinai tai turi įvykti vienu metu. Jei šiandien išnaudojate 50%, o rytoj dar 50%, tai jau vienas pilnas ciklas. Dauguma šiuolaikinių baterijų išlaiko apie 300-500 pilnų ciklų, po kurių jų talpa sumažėja iki maždaug 80% pradinės. Tai nereiškia, kad baterija visiškai sugenda – ji tiesiog laiko vis mažiau.

Bet ne tik ciklai kalta. Temperatūra, įkrovimo įpročiai, net tai, kaip laikote kompiuterį nenaudodami – visa tai veikia baterijos ilgaamžiškumą. Gera žinia ta, kad suprasdami šiuos mechanizmus, galime gerokai prailginti baterijos tarnavimo laiką.

Temperatūra – didžiausias baterijos priešas

Jei norėtumėte kuo greičiau sunaikinti savo nešiojamojo bateriją, tiesiog palikite jį vasarą uždarytoje mašinoje arba nuolat naudokite ant minkštos antklodės, kad oro cirkuliacija būtų kuo prastesnė. Skamba absurdiškai? Bet daugelis žmonių netyčia daro būtent tai.

Ličio jonų baterijos nemėgsta karščio. Ideali veikimo temperatūra yra 20-25 laipsniai Celsijaus. Kai temperatūra pakyla virš 30 laipsnių, cheminiai procesai baterijoje pagreitėja, o tai reiškia greitesnį senėjimą. Jei baterija reguliariai įkaista iki 40 laipsnių ar daugiau, jos talpa gali sumažėti dvigubai greičiau nei normaliais atvejais.

Praktiškai tai reiškia keletą dalykų. Pirma, niekada nenaudokite nešiojamojo ant lovos, sofos ar kitų minkštų paviršių, kurie blokuoja ventiliacijos angas. Antra, jei žaidžiate žaidimus ar naudojate resursus reikalaujančias programas, geriau pakelkite laptopą specialia stovu arba bent jau padėkite knygą po galiniu kraštu, kad oras geriau cirkuliuotų. Trečia, jei pastebite, kad kompiuteris nuolat karštas, galbūt verta išvalyti ventiliatorių nuo dulkių – tai gali drastiškai pagerinti aušinimą.

Šaltis taip pat nėra idealus, bet jis mažiau kenkia ilgalaikiam baterijos sveikatai. Tiesa, šaltoje aplinkoje baterija laikinai laiko mažiau, bet grįžus į normalią temperatūrą, visa grįžta į normalias vėžes.

Įkrovimo įpročiai, kurie keičia viską

Yra populiarus mitas, kad bateriją reikia visada naudoti nuo 100% iki 0%, kad ji „neužsimirštų” savo talpos. Tai buvo tiesa senesnių nikelio-kadmio baterijų laikais, bet šiuolaikinėms ličio jonų baterijoms tai ne tik nereikalinga, bet net kenksminga.

Geriausia baterijos būklė palaikoma, kai ji laikoma tarp 20% ir 80% įkrovimo lygio. Nuolatinis įkrovimas iki 100% ir naudojimas iki beveik visiško išsikrovimo sukelia didesnį stresą baterijos celėms. Kai kurie gamintojai net integruoja specialius režimus – pavyzdžiui, Dell turi „Battery Extender” režimą, kuris riboja maksimalų įkrovimą iki 80%, o Lenovo turi „Conservation Mode” su panašia funkcija.

Jei tokios funkcijos neturite, galite tiesiog stebėti įkrovimo lygį ir atjungti kroviklį, kai pasiekia apie 80%. Taip, tai šiek tiek nepatogu, bet jei nešiojamasis jums svarbus ir planuojate jį naudoti ilgai, tai verta pastangų. Kai kurie žmonės net naudoja išmaniąsias kištukines rozetės, kurios automatiškai nutraukia elektros tiekimą pasiekus tam tikrą įkrovimo lygį.

Dar vienas svarbus dalykas – greitas įkrovimas. Taip, šiuolaikiniai nešiojamieji dažnai palaiko greitą įkrovimą, bet tai reiškia didesnę srovę ir kartu didesnę šilumą. Jei neskubate, geriau naudoti mažesnės galios kroviklį arba įjungti lėtesnio įkrovimo režimą, jei toks yra.

Kaip laikyti nenaudojamą nešiojamąjį

Tarkime, turite atsarginį laptopą arba išvykstate atostogų ir paliksite kompiuterį namuose mėnesiui. Kaip jį palikti, kad baterija nenukentėtų? Daugelis žmonių arba palieka visiškai įkrautą, arba visiškai iškrautą – abu variantai nėra idealūs.

Jei planuojate nenaudoti nešiojamojo ilgiau nei savaitę, idealus įkrovimo lygis yra apie 50-60%. Visiškai įkrauta baterija, kuri ilgai stovi, sensta greičiau dėl aukšto įtampos lygio celėse. Visiškai iškrauta baterija gali pereiti į gilų iškrovimo režimą, iš kurio sunku atsigauti – kartais net nebeįmanoma.

Temperatūra vėl svarbi. Jei laikote nenaudojamą kompiuterį, raskite vėsią (bet ne šaltą) vietą. Rūsys ar spintelė toli nuo radiatorių būtų idealu. Venkite palėpių vasarą ar kitų vietų, kur temperatūra gali smarkiai kilti.

Dar vienas niuansas – net neįjungtas nešiojamasis lėtai kraunasi. Todėl jei planuojate laikyti jį labai ilgai (keletą mėnesių), kas 2-3 mėnesius verta patikrinti įkrovimo lygį ir, jei reikia, pakrauti iki to paties 50-60%.

Programinės įrangos optimizavimas baterijos tausojimui

Aparatinė dalis – tai tik pusė istorijos. Tai, kaip naudojate kompiuterį ir kokias programas leidžiate, turi didžiulę įtaką baterijos tarnavimo laikui tarp įkrovimų ir ilgalaikiam sveikatai.

Pirmiausia – ekrano ryškumas. Tai skamba banaliai, bet ekranas yra vienas didžiausių energijos vartotojų. Sumažinus ryškumą nuo 100% iki 50%, galite laimėti net 30-40% ilgesnį veikimo laiką. Dauguma žmonių laiko ryškumą per aukštą – patalpoje retai reikia daugiau nei 50-60% ryškumo.

Fono programos – kitas didelis energijos ėdėjas. Pasitikrinkite užduočių tvarkytuvą (Task Manager Windows ar Activity Monitor Mac) ir pažiūrėkite, kas vyksta fone. Dažnai ten rasite programas, kurių net nežinojote, kad veikia. Galbūt koks nors atnaujinimo servisas, sinchronizavimo įrankis ar seniai įdiegta programa, kurios nebeprisiminate. Išjunkite tai, ko nereikia.

Windows 10 ir 11 turi puikų „Battery Saver” režimą, kuris automatiškai sumažina fono aktyvumą, ekrano ryškumą ir procesorius veikimą. Mac OS turi „Low Power Mode”. Naudokite šiuos režimus, kai dirbate su baterija – skirtumas tikrai jaučiamas.

Dar vienas patarimas – išjunkite nereikalingus įrenginius. Bluetooth, jei jo nenaudojate, gali būti išjungtas. RGB klaviatūros apšvietimas gali atrodyti gražiai, bet jis ėda bateriją. Išorinė pelė per USB vietoj touchpad taip pat naudoja papildomos energijos.

Fizinė priežiūra ir realybė apie baterijos keitimą

Dulkės ventiliatoriuje ne tik trukdo aušinimui – jos verčia ventiliatorių suktis greičiau ir ilgiau, o tai reiškia didesnį energijos suvartojimą. Jei niekada nevalysite savo nešiojamojo vidaus, po metų ar dviejų ten susikaups tiek dulkių, kad aušinimo efektyvumas sumažės perpus.

Nebijokite atidaryti laptopo ir išvalyti jo vidų. Dauguma šiuolaikinių nešiojamųjų turi gana paprastą prieigą prie vidaus – reikia tik atsukti keletą varžtų. YouTube pilna vadovų konkretiems modeliams. Naudokite suslėgtą orą (galima nusipirkti balionėlį) ir švelniai išpūskite dulkes. Darykite tai bent kartą per metus, o jei naudojate kompiuterį dulkėtoje aplinkoje ar turite naminių gyvūnėlių – dar dažniau.

Dėl baterijos keitimo – tai neišvengiama. Nesvarbu, kaip gerai prižiūrėsite bateriją, po 3-5 metų ji vis tiek praras nemažą dalį savo talpos. Kai pastebite, kad baterija laiko mažiau nei pusę to, ką laikė nauja, laikas galvoti apie keitimą.

Originalios baterijos brangios, bet verta investuoti. Pigios kinų kopijos gali būti pavojingos – yra buvę atvejų, kai tokios baterijos užsidegė ar net sprogo. Jei nešiojamasis dar garantijoje, tikrinkite, ar baterijos keitimas įeina į garantiją (dažnai neįeina, bet kai kurie gamintojai turi specialias baterijos garantijas).

Kai kuriuose modeliuose bateriją pakeisti paprasta – atsukate keletą varžtų ir ištraukiate. Kituose (ypač ultraploukuose) baterija priklijuota, ir keitimas tampa sudėtinga operacija. Prieš perkant nešiojamąjį verta pasižiūrėti, kaip lengva bus pakeisti bateriją ateityje.

Mitai ir tiesa apie baterijas

Internete pilna prieštaringos informacijos apie tai, kaip prižiūrėti baterijas. Pabandykime išsiaiškinti, kas tiesa, o kas mitas.

**Mitas: Reikia visiškai iškrauti bateriją prieš kraunant.** Tiesa: Tai buvo aktualu senoms nikelio-kadmio baterijoms. Šiuolaikinėms ličio jonų baterijoms tai kenkia. Geriau krauti dažniau, bet ne visiškai.

**Mitas: Negalima naudoti kompiuterio prijungto prie elektros.** Tiesa: Tai sudėtinga. Šiuolaikiniai nešiojamieji turi išmaniąją įkrovimo valdymo sistemą. Kai baterija pilna, maitinimas eina tiesiai į kompiuterį, aplenkiant bateriją. Tačiau jei baterija nuolat laikoma 100%, tai vis tiek ją veikia. Idealus variantas – naudoti su elektra, bet ribojant maksimalų įkrovimą iki 80%, jei jūsų kompiuteris turi tokią funkciją.

**Mitas: Baterija turi „atmintį” ir ją reikia „kalibruoti”.** Tiesa: Ličio jonų baterijos neturi atminties efekto. Tačiau kartais baterijos valdymo sistema gali netiksliai rodyti likusį įkrovimo lygį. Tokiu atveju kartą per 2-3 mėnesius galima padaryti pilną ciklą (100% → 0% → 100%) ne baterijos, o valdymo sistemos kalibravimui.

**Mitas: Originalūs krovikliai – tik pinigų švaistymas.** Tiesa: Originalūs krovikliai sukurti konkrečiam modeliui ir turi tinkamas apsaugas. Pigūs analogai gali tiekti netolygią įtampą, perkaisti ar net sukelti gaisrą. Jei perkate neoriginalų, rinkitės žinomų gamintojų (Anker, Belkin ir pan.), ne pigius no-name iš AliExpress.

Realūs skaičiai ir ko tikėtis

Kalbant apie praktiką – kiek realiai galima prailginti baterijos gyvenimą? Jei laikysitės visų paminėtų rekomendacijų, galite tikėtis, kad po 3 metų jūsų baterija išlaikys apie 80-85% pradinės talpos, vietoj įprastų 70-75%. Tai gali neskambėti daug, bet praktiškai tai reiškia, kad kompiuteris, kuris turėtų laikyti 3 valandas, laikys 4-4.5 valandos.

Svarbu suprasti, kad baterijos senėjimas yra neišvengiamas procesas. Net jei niekada nenaudosite nešiojamojo, baterija vis tiek lėtai senes. Tai cheminė reakcija, kurią galime sulėtinti, bet ne sustabdyti.

Skirtingi gamintojai naudoja skirtingos kokybės baterijas. Paprastai verslo klasės nešiojamieji (Dell Latitude, Lenovo ThinkPad, HP EliteBook) turi geresnes baterijas nei vartotojų klasės modeliai. Tai dar viena priežastis, kodėl brangesni nešiojamieji dažnai ilgiau tarnauja.

Dar vienas aspektas – programiniai atnaujinimai. Gamintojai kartais išleidžia BIOS ar firmware atnaujinimus, kurie pagerina baterijos valdymą. Verta sekti tokius atnaujinimus ir juos įdiegti.

Gyvenimas su baterija – balansas tarp patogumo ir ilgaamžiškumo

Viskas, ką aptarėme, galiausiai susiveda į vieną klausimą: kiek pastangų verta įdėti į baterijos priežiūrą? Atsakymas priklauso nuo jūsų situacijos.

Jei keičiate nešiojamąjį kas 2-3 metus, galbūt nereikia per daug rūpintis – baterija ir taip išlaikys pakankamai gerai. Bet jei planuojate naudoti kompiuterį 5-6 metus ar ilgiau, tuomet verta įdėti pastangų.

Gera žinia ta, kad daugelis šių įpročių tampa automatiniais. Pradėjus stebėti temperatūrą, naudoti baterijos taupymo režimus ir vengti kraštutinių įkrovimo lygių, tai tampa įpročiu. Nebereikia nuolat galvoti – tiesiog darai.

Svarbiausia – nerasti kraštutinumų. Jei nuolat stresijatės dėl kiekvieno procento baterijos įkrovimo, prarandate nešiojamojo kompiuterio esmę – mobilumą ir patogumą. Raskite balansą tarp priežiūros ir normalaus naudojimo.

Baterijos technologijos tobulėja. Naujesni nešiojamieji turi geresnes baterijas, kurios ilgiau išlaiko talpą. Gamintojai vis labiau dėmesio skiria baterijos valdymui. Bet pagrindiniai principai lieka tie patys – venkite karščio, naudokite vidutiniame įkrovimo diapazone ir prižiūrėkite kompiuterį. Šie paprasti dalykai gali reikšti skirtumą tarp baterijos, kuri po trejų metų beveik nenaudojama, ir tos, kuri vis dar patikimai tarnauja.

The post Kaip prailginti nešiojamo kompiuterio baterijos tarnavimo laiką appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai pirmą kartą susidūriau su šiuo klausimu prieš kokius dešimt metų, atsakymas buvo gana paprastas – HDD pigus ir talpos daug, SSD greitas bet brangus. Dabar, 2026-aisiais, situacija pasikeitė kardinaliai, bet klausimas vis dar aktualus. Tik dabar jis skamba kiek kitaip: ar apskritai dar reikia HDD? O gal vis tik tam tikrais atvejais jie vis dar turi prasmę?

Technologijos vystosi taip sparčiai, kad kas buvo tiesa prieš metus, šiandien jau gali būti pasenę. SSD kainos krenta kaip akmenys, o jų talpa auga geometrine progresija. Tačiau HDD dar nėra pasiruošę išeiti į pensiją – bent jau ne visose srityse. Pabandykime išsiaiškinti, kas vyksta šiame technologijų kare ir kaip jums priimti teisingą sprendimą.

Kaip iš tikrųjų veikia šie dalykai

HDD (Hard Disk Drive) veikia pagal principą, kuris šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti beveik steampunk’inis. Įsivaizduokite vinilo plokštelę, tik ji sukasi 7200 kartų per minutę (o kai kurie modeliai net 15000), o ant jos magnetiniais impulsais įrašyta informacija. Speciali galvutė, kuri juda pirmyn atgal, skaito ir rašo duomenis. Tai mechaninis įrenginys su judančiomis dalimis, todėl jis triukšmauja, šyla ir gali sugesti nuo smūgio.

SSD (Solid State Drive) – visiškai kitoks žvėris. Jokių judančių dalių, tik lustai su tranzistoriais. Informacija saugoma elektriškai specialiose atminties ląstelėse. Galite kratyti SSD kaip norite (na, protingai), jam nieko neatsitiks. Tai tarsi milžiniška USB atmintinė, tik daug greitesnė ir patikimesnė.

Skirtumas tarp jų – kaip tarp senovinio gramofono ir Spotify. Abu groja muziką, bet vienas tai daro su mechaniniais komponentais ir fiziniais apribojimais, kitas – grynai elektroniškai, be jokių judančių dalių.

Greitis – ar tai vis dar svarbu?

Trumpai – taip, greitis vis dar svarbu. Bet ne taip, kaip galvojate. 2026 metais net pigiausias SSD yra tiek greitesnis už HDD, kad skirtumas akivaizdus net technologijomis nesidominčiam žmogui. Operacinė sistema, kuri HDD įsikrautų per minutę ar dvi, SSD pakyla per 10-15 sekundžių. Programos atsidaro akimirksniu, failai kopijuojasi žaibiškai.

Bet štai kas įdomu – daugeliui kasdienių užduočių to greičio skirtumo jau nebejuntate. Jei naudojate kompiuterį naršymui internete, dokumentų redagavimui, filmų žiūrėjimui – skirtumas tarp vidutinio SSD ir super greito NVMe SSD bus minimalus. Jūsų interneto greitis, procesoriaus galia ir kiti faktoriai tampa svarbesniais.

HDD greitis 2026-aisiais vis dar toks pat kaip buvo prieš penkerius metus – apie 100-200 MB/s skaitymo greičiu. SSD? Net pigiausi SATA SSD duoda 500-550 MB/s, o NVMe modeliai lengvai pasiekia 7000 MB/s ir daugiau. Tai 35-70 kartų greičiau. Skaičiai kalba patys už save.

Kaina ir talpa – čia prasideda įdomumai

Štai kur HDD vis dar laiko pozicijas. 2026 metais galite nusipirkti 4TB HDD už maždaug 60-80 eurų. Tai išeina apie 15-20 eurų už terabaitą. Tuo tarpu 4TB SSD kainuos jums kažkur 180-250 eurų – tai jau 45-60 eurų už terabaitą. Skirtumas vis dar tris kartus.

Tačiau pažiūrėkime į mažesnes talpas. 1TB SSD dabar galima rasti už 50-70 eurų. Tai jau visai kita kalba. Daugeliui žmonių 1TB visiškai pakanka operacinei sistemai, programoms ir aktualiems failams. O jei reikia daugiau vietos – visada galima pridėti antrą diską.

Įdomus dalykas – HDD talpos augimas sustojo. Rinkoje vis dar dominuoja 1-4TB modeliai, o didesni diskai (8-20TB) skirti daugiausia profesionalams ir serveriams, jų kainos kosmoso. SSD tuo tarpu jau pasiekė 8TB ir net 16TB vartotojų segmente, nors ir už nemažus pinigus.

Patikimumas ir ilgaamžiškumas

Čia prasideda mitų griovimas. Daugelis vis dar mano, kad HDD patikimesni, nes jie „išbandyti laiko”. Realybė kitokia. Šiuolaikiniai SSD yra itin patikimi – jie neturi judančių dalių, kurios galėtų susidėvėti ar sulūžti nuo smūgio. Numetus nešiojamą kompiuterį su HDD, yra didelė tikimybė, kad diskas sugenda. Su SSD tokia rizika minimali.

Tiesa, SSD turi ribotą įrašymų skaičių. Kiekviena ląstelė gali būti perrašyta tik tam tikrą kartų skaičių – nuo kelių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių, priklausomai nuo tipo (SLC, MLC, TLC, QLC). Bet praktikoje tai reiškia, kad normaliam vartotojui SSD tarnaus 10-15 metų be problemų. Yra atlikti tyrimai, kur SSD įrašinėjo duomenis 24/7 ir jie ištvėrė šimtus terabaitų įrašymo prieš pradėdami rodyt gedimo požymius.

HDD irgi nėra amžini. Mechaninės dalys dyla, galvutės gali sudužti, paviršius pažeidžiamas. Vidutinė HDD tarnavimo trukmė – apie 3-5 metai intensyvaus naudojimo sąlygomis. Gali tarnauti ir ilgiau, bet rizika auga.

Dar vienas aspektas – duomenų išsaugojimas ilgam laikui. Jei atjungsite HDD ir padėsite į stalčių, duomenys išliks metų metus. SSD atjungtas nuo maitinimo ilgam laikui (keli metai) gali pradėti prarasti duomenis dėl elektros krūvio nutekėjimo. Tai svarbu archyvavimui.

Energijos suvartojimas ir triukšmas

Jei naudojate nešiojamą kompiuterį, šis aspektas jums labai svarbus. HDD suvartoja apie 6-7 vatus veikimo metu, o ramybės būsenoje – apie 4-5 vatus. SSD? Veikimo metu tik 2-3 vatus, o ramybės būsenoje – beveik nieko, apie 0.1-0.5 vato. Tai reiškia ilgesnį baterijos veikimo laiką – kartais net iki 30-40% ilgesnį.

Triukšmas – čia HDD pralaimi visiškai. Net tyliausi HDD modeliai skleidžia tam tikrą ūžesį, o kai diskas intensyviai dirba, girdite charakteringą galvutės judėjimo garsą. SSD – absoliuti tyla. Jokio garso. Jei jums svarbi tyra darbo aplinka arba naudojate kompiuterį nakties metu, kai namuose tylu, šis skirtumas labai juntamas.

Konkrečios rekomendacijos skirtingoms situacijoms

Jei kuriate naują kompiuterį ar atnaujinat seną: Eikite su SSD kaip pagrindiniu disku. Minimumas 500GB, bet geriau 1TB. Tai bus geriausias investavimas į savo kompiuterio spartą. Jei reikia daug vietos dideliems failams (filmai, didelės žaidimų bibliotekos), pridėkite HDD kaip antrąjį diską duomenims. Tai idealus balansas tarp greičio ir kainos.

Nešiojamam kompiuteriui: Tik SSD, jokių kompromisų. Nešiojamas kompiuteris su HDD 2026 metais – tai kaip pirkti naują automobilį su kasete vietoj Bluetooth. Techniniai galima, bet kam? Ilgesnė baterija, atsparumas smūgiams, tyla – visi privalumai jūsų pusėje.

Duomenų archyvavimui: HDD vis dar turi prasmę. Jei turite didelę nuotraukų, vaizdo įrašų ar kitų failų kolekciją, kurią retai naudojate, bet norite išsaugoti – 4TB ar didesnis HDD bus ekonomiškas sprendimas. Tik nepamirškite daryti atsarginių kopijų – geriausia turėti du HDD su tomis pačiomis kopijomis skirtingose vietose.

Žaidimams: Priklauso nuo jūsų kantrybės ir piniginės. Šiuolaikiniai žaidimai užima po 100-200GB. Jei žaidžiate daug skirtingų žaidimų, 2TB SSD gali būti per brangus. Sprendimas – 500GB-1TB NVMe SSD aktualiems žaidimams (greitas įkrovimas) ir 2-4TB HDD bibliotekai. Žaidimus galima perkelti tarp diskų pagal poreikį.

Video montažui ir kūrybiniam darbui: Greitas NVMe SSD projektams, su kuriais dirbate dabar, ir HDD archyvui. Video failai milžiniški, o montažo programos reikalauja greičio. Idealus variantas – 1-2TB NVMe SSD darbui ir keli TB HDD užbaigtiems projektams.

Ką rodo rinkos tendencijos ir ateities perspektyvos

Pažiūrėjus į gamintojų strategijas, matosi aiški tendencija – HDD gamyba mažėja vartotojų segmente. Didieji gamintojai vis daugiau dėmesio skiria SSD technologijoms. Nauji kompiuteriai, ypač nešiojami, jau beveik visi ateina su SSD. HDD lieka nišinėje rinkoje – didelės talpos sprendimai serveriams, NAS sistemoms, duomenų centrams.

SSD kainos krenta sparčiau nei kada nors. Prognozės rodo, kad 2027-2028 metais kaina už gigabaitą gali sulygėti su HDD. Tai būtų lūžio taškas – HDD prarastų paskutinį savo pranašumą. Tiesa, tokios prognozės buvo daromos ir anksčiau, bet technologijos tobulėja, gamyba didėja, konkurencija auga.

Naujos technologijos kaip PCIe 5.0 SSD jau pasiekia 14000 MB/s greičius. Tai dvigubai greičiau nei dabartiniai PCIe 4.0 modeliai. Ar jums reikia tokio greičio? Tikriausiai ne, bet tai rodo, kad SSD technologija vis dar sparčiai vystosi, kai HDD jau pasiekė savo fizines ribas.

Ką daryti su senu HDD ir kaip pereiti prie SSD

Jei nusprendėte pakeisti seną HDD į SSD, procesas paprastesnis nei galvojate. Yra daug nemokamų programų, kurios perkelia visą jūsų sistemą į naują diską – Macrium Reflect, Clonezilla, o daugelis SSD gamintojų teikia savo migravimo įrankius.

Procesas paprastas: prijungiate naują SSD (per USB adapterį arba tiesiogiai, jei turite vietą), paleidžiate klonuojančią programą, palaukiate kol nukopijuos viską, pakeičiate diskus vietomis – ir viskas. Jūsų sistema pakyla kaip nauja, tik daug greičiau.

Senąjį HDD galite paversti išoriniu disku – nusipirkti paprastą USB dėklą už 10-15 eurų ir turėsite nešiojamą saugyklą. Arba palikti kompiuteryje kaip antrąjį diską duomenims, jei yra vietos.

Svarbus patarimas – prieš bet kokius veiksmus pasidarykite atsarginę kopiją. Nors migravimas paprastai vyksta sklandžiai, visada yra rizika. Geriau būti atsargiam.

Kas iš tikrųjų svarbu jūsų sprendimui

Grįžtant prie pradinio klausimo – 2026 metais pasirinkimas tarp SSD ir HDD daugeliui žmonių jau nėra tikras pasirinkimas. SSD tapo standartu, o HDD – papildoma opcija specifinėms užduotims. Jei perkate naują kompiuterį ar atnaujinat seną, SSD turėtų būti jūsų pirmasis pasirinkimas sistemai ir programoms.

Bet tai nereiškia, kad HDD visiškai bevertis. Jei jums reikia daug vietos ir turite ribotą biudžetą, HDD kaip antrasis diskas vis dar turi prasmę. Jei archyvuojate didelius duomenų kiekius, kuriuos retai naudojate – HDD ekonomiškai efektyvesnis.

Pats naudoju hibridinį sprendimą – 1TB NVMe SSD sistemai ir programoms, 4TB HDD nuotraukoms ir vaizdo archyvui. Tai veikia puikiai ir kainuoja protingai. Bet jei turėčiau pasirinkti tik vieną diską šiandien, be jokių abejonių tai būtų SSD. Skirtumas kasdienėje patirtyje tiesiog per didelis, kad galėčiau grįžti prie HDD kaip pagrindinio disko.

Technologijos juda į priekį, ir kartais tiesiog reikia pripažinti, kad seni sprendimai užleidžia vietą naujiems. HDD buvo puikūs savo laiku ir vis dar turi vietą tam tikrose situacijose, bet ateitis akivaizdžiai priklauso SSD. Klausimas ne ar pereiti, o kada ir kaip tai padaryti protingai pagal savo poreikius ir biudžetą.

The post SSD ar HDD: kurį pasirinkti 2026 metais appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Pirmiausia reikia suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, kai paspaudžiate tą mažą šiukšliadėžės ikonėlę šalia svarbios žinutės. Daugelis žmonių mano, kad pranešimas tiesiog išgaruoja į skaitmeninį niekur, bet realybė šiek tiek sudėtingesnė.

Kai ištrinate SMS žinutę ar pokalbį kokioje nors programėlėje, dažniausiai pašalinama tik nuoroda į tą informaciją. Įsivaizduokite biblioteką – kai knygą „ištrinate”, iš tikrųjų tik išmetate kortelę iš katalogo, bet pati knyga dar kurį laiką guli lentynoje. Taip pat veikia ir telefono atmintis. Duomenys fiziškai lieka įrenginyje, kol sistema juos perrašo nauja informacija.

Štai kodėl greitumas yra kritiškai svarbus. Kuo ilgiau naudojatės telefonu po ištrynimo, kuo daugiau nuotraukų darote, programėlių atsisiunčiate ar failų saugote, tuo didesnė tikimybė, kad tie duomenys bus nepataisomai perrašyti. Todėl, jei ką tik ištrynėte svarbią žinutę, pirmasis patarimas – nustokite aktyviai naudotis telefonu.

Atsarginės kopijos – jūsų geriausias draugas

Prieš lendant į sudėtingas atstatymo procedūras, verta patikrinti akivaizdžiausią dalyką – ar neturite atsarginės kopijos. Šiuolaikiniai išmanieji telefonai nuolat kuria atsargines kopijas, tik ne visi apie tai žino.

iPhone naudotojams: Apple ekosistema automatiškai sinchronizuoja jūsų duomenis su iCloud. Eikite į Nustatymus → [Jūsų vardas] → iCloud → Tvarkyti saugyklą → Atsarginės kopijos. Čia pamatysite, kada paskutinį kartą buvo sukurta atsarginė kopija. Jei ji pakankamai šviežia, galite atkurti telefoną į ankstesnę būseną. Tiesa, tai reiškia, kad prarasite visus duomenis, sukurtus po tos atsarginės kopijos datos.

Android vartotojams: Google taip pat automatiškai sinchronizuoja daugelį dalykų. Nustatymai → Google → Atsarginė kopija. Čia rasite informaciją apie tai, kas ir kada buvo išsaugota. SMS žinutės dažniausiai yra įtrauktos į šią atsarginę kopiją, nors ne visos programėlės automatiškai dalyvauja šiame procese.

Svarbu paminėti, kad populiarios žinučių programėlės kaip WhatsApp, Telegram ar Messenger turi savo atsarginių kopijų sistemas. WhatsApp, pavyzdžiui, kiekvieną naktį gali automatiškai kurti atsarginę kopiją į Google Drive ar iCloud, priklausomai nuo jūsų telefono tipo.

Specialios programėlės duomenų atkūrimui

Jei atsarginių kopijų nėra arba jos per senos, laikas žvilgtelėti į specializuotas atstatymo programas. Rinkoje jų tikrai netrūksta, nors ne visos veikia vienodai gerai.

Populiariausios programos kompiuteriui: Dr.Fone, EaseUS MobiSaver, Disk Drill, Tenorshare UltData. Šios programos veikia panašiu principu – jungiате telefoną prie kompiuterio, programa nuskaito atmintį ir bando rasti ištrinto turinio likučius. Kai kurios iš jų nemokamos, kitos reikalauja mokėti už pilną funkcionališkumą.

Kaip tai veikia praktiškai? Parsisiunčiate programą į kompiuterį, prijungiate telefoną USB laidu, leidžiate programai pasiekti telefono atmintį (kartais reikia įjungti kūrėjo režimą Android telefonuose), o tada programa atlieka gilų skenavimą. Procesas gali užtrukti nuo kelių minučių iki valandų, priklausomai nuo telefono atminties dydžio.

Reikia būti realistais – šios programos nėra stebukladarės. Jos gali rasti dalį duomenų, bet ne visada viską. Ypač sunku atkurti duomenis iš naujesnių telefonų su šifruota atmintimi. iPhone atveju, jei telefonas turi įjungtą FileVault šifravimą (o jis įjungtas beveik visuose naujesniuose modeliuose), galimybės labai ribotos be atsarginės kopijos.

Programėlių vidinis funkcionalumas

Daugelis žmonių nežino, kad kai kurios žinučių programėlės turi integruotą „šiukšliadėžę” arba archyvavimo funkciją. Tai tarsi saugos tinklas prieš galutinį ištrynimą.

WhatsApp: Nors WhatsApp neturi tradicinės šiukšliadėžės, jei esate ištrynęs pokalbį, bet ne pačią programėlę, galite pabandyti atkurti iš vietinės atsarginės kopijos. Android telefonuose WhatsApp saugo vietines atsargines kopijas failų tvarkyklėje: WhatsApp → Databases. Ištrinkite programėlę ir įdiekite iš naujo – ji pasiūlys atkurti iš paskutinės atsarginės kopijos.

Telegram: Čia situacija paprastesnė – visos jūsų žinutės saugomos debesyje. Net jei ištrinsite pokalbį viename įrenginyje, galite jį pamatyti kitame. Tiesa, jei paspaudėte „Ištrinti visiems” arba „Ištrinti ir išvalyti istoriją”, tada duomenys pašalinami visur ir negrįžtamai.

Facebook Messenger: Turi „Archyvuoti” funkciją, kuri slepia pokalbius, bet jų neištrina. Patikrinkite archyvuotus pokalbius prieš bandydami sudėtingesnius metodus. Taip pat Messenger leidžia atsisiųsti visą savo Facebook duomenų kopiją, įskaitant žinutes – tai gali užtrukti kelias dienas, bet veikia.

Root ir Jailbreak – paskutinė priemonė

Jei jau viskas kita nepavyko, galima pamėginti radikalesnius metodus. Android telefonuose tai vadinama „root”, o iPhone – „jailbreak”. Šie procesai suteikia jums administratoriaus prieigą prie telefono sistemos, leidžiant pasiekti duomenis, kurie įprastai paslėpti.

Tačiau čia būtina didelė įspėjimo lemputė. Root ar jailbreak atlikimas panaikina gamintojo garantiją, gali padaryti telefoną nesaugų kibernetinėms atakoms ir, jei kažką suklysitе, galite visiškai „užmušti” įrenginį. Tai tikrai ne pradedantiesiems.

Jei vis dėlto nusprendžiate eiti šiuo keliu, būtinai sukurkite pilną atsarginę kopiją prieš pradėdami. Yra daug internetinių vadovų konkretiems telefono modeliams, bet procesas visada rizikingas. Paprastai reikia parsisiųsti specialią programinę įrangą, prijungti telefoną prie kompiuterio ir sekti tikslias instrukcijas.

Po sėkmingo root/jailbreak galite naudoti dar galingesnes duomenų atkūrimo programas, kurios gali tiesiogiai skaityti telefono atmintį žemo lygio lygmenyje. Bet dar kartą – tai ekspertų teritorija.

Specifiniai atvejai: SMS vs. programėlių žinutės

Svarbu suprasti skirtumą tarp paprastų SMS žinučių ir žinučių, siunčiamų per internetines programėles. Jie saugomi skirtingai ir atkuriami kitaip.

Paprastos SMS žinutės saugomos telefono vidinėje duomenų bazėje. Android telefonuose tai dažniausiai SQLite duomenų bazė, kurią galima pasiekti su tinkamomis teisėmis. Kai kurios programėlės kaip „SMS Backup & Restore” gali automatiškai kurti šių žinučių atsargines kopijas į Google Drive. Jei niekada nesate to darę, dabar puikus metas pradėti.

Internetinės žinutės (WhatsApp, Messenger, Telegram, Signal ir pan.) veikia visiškai kitaip. Jos dažnai šifruojamos ir saugomos tiek telefone, tiek serveriuose. Kai kurios, kaip Signal, naudoja „end-to-end” šifravimą, reiškiantį, kad net pati kompanija negali pasiekti jūsų žinučių. Tai puiku privatumui, bet blogai, jei norite atkurti ištrinto turinio.

Kiekviena programėlė turi savo atkūrimo galimybes. Pavyzdžiui, iMessage (Apple) automatiškai sinchronizuojasi tarp visų jūsų Apple įrenginių, jei įjungėte „Messages in iCloud”. Tai reiškia, kad ištrynimas viename įrenginyje ištrina visur, bet taip pat reiškia, kad galite pamatyti senas žinutes kitame įrenginyje, jei dar nesinchronizavosi.

Prevencinės priemonės ateičiai

Geriausia duomenų atkūrimo strategija – niekada jų neprarasti. Skamba akivaizdžiai, bet daugelis žmonių nesiima jokių atsargumo priemonių, kol neįvyksta nelaimė.

Štai keletas praktinių patarimų:

Automatizuokite atsargines kopijas. Nustatykite telefoną taip, kad jis automatiškai kurtų atsargines kopijas kas naktį, kai įsijungia į Wi-Fi ir kraunasi. Tai beveik nieko nekainuoja (daugelis debesų paslaugų siūlo nemokamą bazinę saugyklą) ir gali išgelbėti gyvybę.

Naudokite kelias atsarginių kopijų sistemas. Nepriklausykite tik nuo vieno sprendimo. Pavyzdžiui, galite turėti ir iCloud, ir Google Photos nuotraukoms, ir atskirą programėlę SMS žinutėms.

Reguliariai eksportuokite svarbias žinutes. Jei turite itin svarbių pokalbių (verslo susirašinėjimas, teisiniai dokumentai), periodiškai juos eksportuokite į PDF ar tekstinius failus ir saugokite kompiuteryje ar debesyje.

Pagalvokite prieš trindami. Daugelis programėlių turi archyvavimo funkciją, kuri slepia pokalbius, bet jų neištrina. Naudokite ją vietoj ištrynimo, jei nesate 100% tikri.

Įjunkite dviejų faktorių autentifikaciją. Nors tai tiesiogiai nesusiję su žinučių atkūrimu, apsaugo jūsų atsargines kopijas nuo pašalinių asmenų.

Kada kreiptis į profesionalus ir ko tikėtis

Kartais situacija tokia kritinė, kad verta investuoti į profesionalias duomenų atkūrimo paslaugas. Tai gali būti aktualu, jei praradote svarbius verslo duomenis, teisinius įrodymus ar nepakeičiamas asmenines žinutes.

Profesionalios laboratorijos turi įrangą ir žinių, kurių neturi eiliniai vartotojai. Jos gali fiziškai skaityti telefono atmintį, apeiti šifravimą (kai tai teisėta) ir atkurti duomenis net iš sugadintų įrenginių. Tokios paslaugos kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo sudėtingumo.

Prieš kreipdamiesi, įsitikinkite, kad kompanija yra patikima. Perskaitykite atsiliepimus, patikrinkite, ar ji turi sertifikatus ir paklausite apie sėkmės garantijas. Rimtos kompanijos paprastai siūlo nemokamą pradinį įvertinimą ir tik tada prašo mokėti.

Taip pat žinokite, kad net profesionalai negali garantuoti 100% sėkmės. Jei duomenys buvo perrašyti, šifruoti su stipriu šifravimu arba fiziškai sugadinti, gali būti neįmanoma juos atkurti.

Dar vienas svarbus momentas – privatumas. Atiduodami telefoną į duomenų atkūrimo laboratoriją, suteikiate jiems prieigą prie visų savo duomenų. Įsitikinkite, kad pasirašote konfidencialumo sutartį ir kad kompanija laikosi GDPR ar kitų duomenų apsaugos reikalavimų.

Kai technologijos pasiekia savo ribas

Realybė tokia, kad ne visada įmanoma atkurti ištrinto turinio. Šiuolaikiniai telefonai tampa vis saugesni, o tai reiškia, kad duomenys geriau apsaugoti – tiek nuo vagių, tiek nuo atkūrimo bandymų. Tai dvipusis kardas.

Jei išbandėte visus metodus – patikrinote atsargines kopijas, naudojote atkūrimo programas, kreipėtės į profesionalus – ir nieko neveikė, galbūt laikas priimti praradimą. Tai skaudu, ypač jei praradote sentimentaliai vertingas žinutes, bet kartais reikia judėti į priekį.

Svarbiausia pamoka čia – prevencija. Pradėkite kurti atsargines kopijas dabar, kol dar neįvyko nelaimė. Nustatykite automatinius procesus, kurie veiks fone be jūsų įsikišimo. Šiek tiek pastangų šiandien gali sutaupyti daug skausmo rytoj.

Ir atminkite – technologijos nuolat tobulėja. Metodai, kurie neveikė prieš metus, gali veikti dabar. Taip pat atvirkščiai – tai, kas veikė seniau, gali nebeveikti su naujausiais telefonais. Visada verta pasitikrinti naujausią informaciją konkrečiam jūsų telefono modeliui ir operacinės sistemos versijai.

The post Kaip atstatyti ištrintus pranešimus telefone appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Lazeriniame spausdintuve būgnas – tai ne tas dalykas, kuriuo būgnininkai muša koncertuose. Tai cilindro formos komponentas, padengtas specialiu fotojautriu sluoksniu, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį perkeliant tonerį ant popieriaus. Galima sakyti, kad būgnas yra širdis viso spausdinimo proceso – be jo jūsų dokumentai liktų tik skaitmeniniai failai kompiuteryje.

Daugelis žmonių painioja būgną su tonerio kasetė. Tai visiškai skirtingi dalykai, nors jie ir dirba kartu. Toneris – tai milteliai, kurie tampa jūsų tekstu ar paveikslėliu ant popieriaus. Būgnas – tai įrenginys, kuris padeda tuos miltelius perkelti tiksliai ten, kur reikia. Kai kuriuose spausdintuvo modeliuose būgnas ir toneris yra viename bloke, o kituose – atskirai. Antrajame variante būgną galima keisti nepriklausomai, o tai ilgainiui gali sutaupyti nemažai pinigų.

Fotojautrus būgno paviršius yra itin jautrus mechaniniams pažeidimams. Net mažytis įbrėžimas ar pirštų atspaudai gali sugadinti spausdinimo kokybę. Todėl būgną reikia keisti atsargiai, geriau su pirštinėmis, ir tikrai negalima liesti jo žalios ar mėlynos spalvos paviršiaus.

Kaip suprasti, kad laikas keisti būgną

Spausdintuvas paprastai pats praneša, kai būgno resursas baigiasi. Ekranėlyje ar kompiuteryje pasirodys pranešimas, kad būgno gyvavimo laikas artėja į pabaigą arba jau baigėsi. Tačiau ne visada verta laukti šio pranešimo – kartais būgnas duoda aiškių ženklų, kad su juo kažkas negerai.

Pirmasis ir ryškiausias požymis – juodos linijos arba dėmės ant atspausdintų lapų. Jos gali būti horizontalios, vertikalios arba pasikartojančios tam tikru intervalu. Jei matote tokius defektus, tai greičiausiai būgno paviršius jau nusidėvėjęs arba pažeistas. Kartais gali padėti būgno valymas, bet dažniausiai tai reiškia, kad artėja keitimo laikas.

Antras požymis – blankus spausdinimas arba nevienodas tonerio pasiskirstymas. Jei viename lapo krašte tekstas ryškus, o kitame – vos matomas, nors tonerio dar yra, tai greičiausiai būgno problema. Fotojautrus sluoksnis nusidėvi nevienodai, ypač jei spausdinate daug dokumentų su tekstu vienoje pusėje.

Dar vienas įdomus dalykas – būgno resursas matuojamas puslapiais, paprastai nuo 10 000 iki 30 000, priklausomai nuo modelio. Tačiau realybėje šis skaičius gali skirtis. Jei spausdinate daug grafinių elementų ar nuotraukų, būgnas dėvisi greičiau. Jei tik tekstą – gali tarnauti ilgiau nei nurodo gamintojas.

Originalus ar analogas – amžinas klausimas

Kai ateina laikas pirkti naują būgną, iškyla dilema: pirkti originalų gamintojo būgną ar pigesnį analogą? Čia nėra vieno teisingo atsakymo, nes viskas priklauso nuo jūsų poreikių ir biudžeto.

Originalūs būgnai paprastai kainuoja dvigubai ar net trigubai brangiau nei analogai. Tačiau jie garantuoja geresnę spausdinimo kokybę ir ilgesnį tarnavimo laiką. Gamintojų būgnai tiksliai atitinka spausdintuvo specifikacijas, todėl problemos kyla retai. Be to, naudojant originalias dalis, išlieka gamintojo garantija – svarbus dalykas, jei jūsų spausdintuvas dar naujas.

Analoginiai būgnai – tai trečiųjų šalių gamintojai produktai. Kokybė čia labai įvairi. Yra puikių analogų, kurie veikia beveik taip pat gerai kaip originalai, bet už perpus mažesnę kainą. Tačiau yra ir šlamšto, kuris gali sugadinti spausdintuvą arba duoti prastos kokybės spaudą. Čia svarbu skaityti atsiliepimus ir rinktis patikimus prekės ženklus.

Praktinis patarimas: jei spausdintuvas dar garantijoje, geriau naudokite originalias dalis. Jei garantija jau pasibaigusi, o spausdintuvas jau kelių metų senumo, galima drąsiai bandyti kokybiškus analogus. Taip pat verta žinoti, kad kai kurie gamintojai turi „high yield” arba „XL” būgnų versijas – jos kainuoja šiek tiek brangiau, bet tarnauja gerokai ilgiau.

Pasiruošimas keitimo procedūrai

Prieš pradedant keisti būgną, reikia kelių paprastų dalykų. Pirma, įsitikinkite, kad turite naują būgną, kuris tinka jūsų spausdintuvo modeliui. Skamba akivaizdžiai, bet žmonės kartais perka netinkamas dalis, nes modelių numeriai būna panašūs.

Pasiruoškite švarią darbo vietą. Būgno keitimas nėra chirurginė operacija, bet šiek tiek tvarkos nepakenks. Geriausia tai daryti ant stalo, užtiesto laikraščiu ar senu rankšluosčiu, nes tonerio milteliai gali išsibirti. Tie milteliai labai smulkūs ir lipnūs, todėl geriau jų neišbarstyti po visą kambarį.

Labai rekomenduoju įsigyti vienkartines pirštines. Kaip minėjau anksčiau, būgno fotojautrus paviršius jautrūs pirštų riebalams. Net mažytis prisilietimas gali palikti žymę, kuri vėliau matysis ant kiekvieno atspausdinto lapo. Pirštinės kainuoja centus, o naują būgną sugadinti būtų gaila.

Dar vienas svarbus dalykas – spausdintuvas turi būti išjungtas ir atvėsęs. Lazeriniuose spausdintuvuose yra kaitinimo blokas, kuris įkaitina iki 200 laipsnių Celsijaus. Jei ką tik spausdinote, palaukite bent 15-20 minučių, kad viskas atvėstų. Nudegti pirštus keičiant būgną – ne pats maloniausias patyrimas.

Keitimo procesas žingsnis po žingsnio

Gerai, dabar prie pačios procedūros. Kiekvienas spausdintuvo modelis šiek tiek skiriasi, bet bendras principas panašus. Pirmiausia atidarykite spausdintuvo priekinį ar viršutinį dangtį – priklausomai nuo modelio. Dažniausiai reikia ištraukti tonerio kasetes. Kai kuriuose modeliuose toneris ir būgnas yra viename bloke, tada ištraukiate viską kartu.

Jei būgnas ir toneris atskirai, pamatysite būgno bloką po tonerio kasetėmis. Paprastai jis tvirtinamas su fiksatoriais arba svirtimis, kurias reikia paspausti ar pakelti. Čia labai praverčia spausdintuvo instrukcija – pasižiūrėkite į ją arba ieškokite vaizdo įrašų internete su jūsų konkrečiu modeliu. YouTube pilna tokių pamokų, ir vizualiai pamatyti daug paprasčiau nei skaityti aprašymus.

Ištraukdami seną būgną, laikykite jį už plastmasinių dalių, ne už fotojautraus cilindro. Dėkite jį į maišą ar suvyniokite į popierių, ypač jei kambaryje šviesi saulės šviesa. Fotojautrus sluoksnis reaguoja į šviesą, todėl senas būgnas, jei planuojate jį grąžinti ar perdirbti, neturėtų gulėti saulėje.

Naują būgną išpakuokite atsargiai. Paprastai jis būna apsaugotas plastikiniu dangteliu ar juosta, kurią reikia nuimti prieš įdedant. Perskaitykite instrukcijas ant pakuotės – ten būna nurodyti visi apsauginiai elementai, kuriuos reikia pašalinti. Kai kuriuose būgnuose yra specialus užraktas transportavimui – jį irgi reikia atleisti.

Įdėkite naują būgną tiksliai taip pat, kaip buvo senas. Turėtų įsifiksuoti su spragtelėjimu ar aiškiu fiksavimosi pojūčiu. Jei kažkas netelpa ar reikia per daug jėgos – sustokite ir patikrinkite, ar viskas teisingai orientuota. Grubios jėgos naudojimas čia tikrai nereikalingas.

Grąžinkite tonerio kasetes į vietas, uždarykite dangtį. Dabar svarbi detalė – daugelis spausdintuvų reikalauja, kad atstatytumėte būgno skaitiklį. Tai daroma per spausdintuvo meniu arba specialia mygtukų kombinacija. Jei to nepadarysite, spausdintuvas ir toliau rodys, kad būgnas senas, nors įdėjote naują.

Po keitimo: kas toliau

Įdėję naują būgną, atspausdinkite testinį puslapį. Beveik visi spausdintuvai turi tokią funkciją savo meniu. Testinis puslapis parodys, ar viskas veikia gerai, ar nėra dėmių, linijų ar kitų defektų. Jei matote problemas iš karto po keitimo, greičiausiai kažką ne taip įdėjote arba neišėmėte visų apsauginių elementų iš naujo būgno.

Kartais naujas būgnas gali duoti šiek tiek šviesesnį spaudą pirmuosius kelis puslapius. Tai normalu – fotojautrus sluoksnis dar „įsibėgėja”. Atspausdinkite 5-10 puslapių, ir kokybė turėtų stabilizuotis. Jei po 20 puslapių vis dar matote problemas, tada reikia ieškoti giliau – galbūt būgnas buvo pažeistas transportavimo metu arba gavote brakuotą vienetą.

Svarbu tinkamai utilizuoti seną būgną. Fotojautrus sluoksnis ant būgno yra pavojingas aplinkai, todėl tiesiog išmesti jo į šiukšlių dėžę nereikėtų. Daugelis parduotuvių, prekiaujančių spausdintuvų priedais, priima senus būgnus perdirbimui. Kai kurie gamintojai net siūlo grąžinimo programas – siunčiate seną būgną jiems, o jie duoda nuolaidą naujam.

Dar vienas dalykas – įsidėmėkite datą, kada pakeitėte būgną, ir maždaug kiek puslapių spausdinote. Tai padės ateityje planuoti kitą keitimą ir suprasti, ar būgnas tarnauja pagal specifikacijas. Galite net užsirašyti spausdintuvo skaitliuko rodmenis – daugelis modelių rodo, kiek iš viso puslapių atspausdinta.

Kaip pratęsti būgno gyvenimą

Nors būgnas ir yra nusidėvintis komponentas, yra būdų, kaip padaryti, kad jis tarnautų ilgiau. Pirmas ir svarbiausias – naudokite kokybišką tonerį. Prastos kokybės toneris gali turėti stambesnius arba nelygaus dydžio miltelius, kurie greičiau nudėvi būgno paviršių. Tai kaip važinėti automobiliu su blogais padangomis – veikia, bet variklis kenčia.

Reguliariai valykite spausdintuvą. Dulkės ir tonerio likučiai kaupiasi viduje ir gali pažeisti būgną. Dauguma spausdintuvų turi automatinį valymo ciklą, kurį galima paleisti per meniu. Naudokite jį kas kelis mėnesius. Taip pat galite švelniai nuvalyti būgno paviršių specialia šluoste, bet tik jei tikrai žinote, ką darote – netinkamas valymas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Venkite spausdintuvo laikymo labai drėgnoje ar sausoje aplinkoje. Ekstremalios sąlygos veikia fotojautrų sluoksnį. Idealus drėgnumas – apie 40-60%. Taip pat neverta laikyti spausdintuvo tiesioginėje saulės šviesoje – UV spinduliai gali paveikti būgną net kai spausdintuvas neveikia.

Jei ilgą laiką nenaudojate spausdintuvo, vis tiek paleiskite jį kartą per savaitę ir atspausdinkite bent vieną puslapį. Tai padeda išlaikyti visus komponentus „gyvas” ir neleidžia toneriui sukietėti ar būgnui „užmiršti” savo funkcijos. Spausdintuvai, kaip ir automobiliai, mėgsta būti naudojami, o ne stovėti be veiklos.

Kai kažkas eina ne taip ir kaip tai išspręsti

Net ir tinkamai pakeitę būgną, galite susidurti su problemomis. Viena dažniausių – juodos dėmės ar linijos ant popieriaus. Jei jos pasikartoja tiksliai tuo pačiu intervalu, tai tikrai būgno problema. Išmatuokite atstumą tarp dėmių – jei jis atitinka būgno apskritimą (paprastai apie 94 mm), tai patvirtina, kad kažkas negerai su būgnu.

Kartais problema ne pačiame būgne, o valymo ašmenyje (cleaning blade), kuris nuima perteklinį tonerį nuo būgno paviršiaus. Jei šis ašmuo nusidėvėjęs arba užsikimšęs, toneris nebus tinkamai pašalinamas ir paliks dėmes. Kai kuriuose modeliuose šį ašmenį galima pakeisti atskirai, kituose jis yra būgno bloko dalis.

Jei spausdinimas visiškai neįskaitomas arba labai blankus, patikrinkite, ar tikrai išėmėte visas apsaugines juostas ir dangtelius iš naujo būgno. Taip pat įsitikinkite, kad tonerio kasetė tinkamai įdėta ir turi pakankamai tonerio. Kartais problema atrodo kaip būgno gedimas, nors iš tikrųjų kaltas toneris.

Dar viena galimybė – būgno kontaktai. Būgnas turi elektrinius kontaktus, per kuriuos gauna krūvį spausdinimo metu. Jei šie kontaktai purvinai ar pažeisti, būgnas neveiks tinkamai. Galite švelniai nuvalyti kontaktus sausu audiniu, bet būkite atsargūs – jei nežinote, ką darote, geriau kreipkitės į specialistą.

Ar verta pačiam keisti, ar geriau kviesti meistrą

Būgno keitimas nėra raketų mokslas, bet ne visiems tai patogu ar norisi tuo užsiimti. Jei turite biure didelį spausdintuvą, kuris kainavo kelių tūkstančių eurų, ir jis dar garantijoje – tikrai verta kviesti specialistą. Garantijos sąlygos dažnai reikalauja, kad techninę priežiūrą atliktų įgalioti servisai.

Namų ar mažo ofiso spausdintuvams, kurie kainuoja iki 300-400 eurų, būgno keitimas savo rankomis yra visiškai įmanomas. Internete rasite instrukcijų ir vaizdo pamokų praktiškai bet kuriam modeliui. Jei esate bent šiek tiek techniškai įgudęs ir nesibaiminate atidaryti elektronikos, tikrai duosite sau radę.

Finansiškai taip pat apsimoka. Serviso iškvietimas gali kainuoti 30-50 eurų, plius darbas. Jei būgnas kainuoja 50 eurų, o servisas prašo 80 eurų už keitimą, tai jau pusė naujo spausdintuvo kainos. Tokiu atveju keisti pačiam tampa labai patrauklia opcija.

Tačiau yra situacijų, kai verta kviesti specialistą. Jei spausdintuvas turi kelias būgnų sistemas (spalvotam spausdinimui), jei tai pramoninis modelis su sudėtinga konstrukcija, arba jei po pirmų bandymų supranti, kad visiškai nesiorientuoji – geriau sumokėti profesionalui. Sugadintas spausdintuvas gali kainuoti daug brangiau nei meistro vizitas.

Ką daryti su senu būgnu ir kelios paskutinės mintys

Būgno keitimas – tai įprasta lazerinio spausdintuvo priežiūros dalis, kuri laukia kiekvieno vartotojo. Nebijokite šios procedūros, bet ir nežiūrėkite į ją per daug lengvabūdiškai. Tinkamas pasiruošimas, šiek tiek kantrybės ir dėmesio detalėms užtikrins, kad viskas vyks sklandžiai.

Seną būgną būtinai utilizuokite atsakingai. Daugelyje miestų yra elektronikos atliekų surinkimo punktai, kurie priima tokius komponentus. Kai kurie gamintojai turi grąžinimo programas – patikrinkite jų svetainėse. Perdirbimas ne tik padeda aplinkai, bet kartais dar ir suteikia nuolaidą naujiems pirkiniams.

Investuokite į kokybiškas dalis, net jei jos kainuoja šiek tiek brangiau. Pigus būgnas, kuris tarnaus tik pusę nurodomo laiko ir duos prastos kokybės spaudą, galiausiai kainuos brangiau nei vidutinės klasės analogas ar originalas. Skaičiuokite ne tik pradinę kainą, bet ir kainą vienam puslapiui – tai tikrasis rodiklis.

Ir paskutinis patarimas – vedžiokite spausdinimo žurnalą. Užsirašykite, kada keitėte būgną, kokį modelį naudojote, kiek jis tarnavo. Po kelių keitimų turėsite vertingų duomenų, kurie padės priimti geresnius sprendimus ateityje. Galbūt pastebėsite, kad tam tikras būgno gamintojas jūsų spausdintuve tarnauja ilgiau, arba kad tam tikros sąlygos spartina nusidėvėjimą.

Spausdintuvas su nauju būgnu vėl spausdins ryškiai ir gražiai, o jūs žinosite, kad tai padarėte patys. Nėra nieko geriau nei suprasti, kaip veikia jūsų įranga ir mokėti ją prižiūrėti. Tai sutaupo pinigų, laiko ir suteikia pasitikėjimo savimi. O kai kitą kartą kolega ar draugas skundsis, kad jo spausdintuvas blogai spausdina, galėsite pasiūlyti konkrečią pagalbą, o ne tik bendrą patarimą „pabandyk išjungti ir vėl įjungti”.

The post Lazerinio spausdintuvo būgno keitimas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esame patyrę tą nemalonų jausmą, kai įjungus kompiuterį ekrane pasirodo klaidos pranešimas arba sistema tiesiog atsisako krautis. Viena dažniausių priežasčių – kompiuteris tiesiog neaptinka kietojo disko. Ši problema gali kilti dėl įvairiausių priežasčių, pradedant nuo atsilaisvinusio kabelio ir baigiant rimtesniais aparatūros gedimais.

Pirmiausia reikia suprasti, kad kietasis diskas su kompiuterio sistema bendrauja per kelis lygius. Yra fizinis prijungimas (kabeliai), BIOS/UEFI lygmuo (kur sistema pirmą kartą „pamato” diską) ir operacinės sistemos lygmuo. Problema gali slypėti bet kuriame iš šių etapų, todėl reikia metodiškai tikrinti kiekvieną galimybę.

Įdomu tai, kad kartais diskas gali būti visiškai sveikas, tačiau dėl programinių sutrikimų ar neteisingų nustatymų sistema jo tiesiog „nemato”. Kitais atvejais problema tikrai fizinė – diskas sugedo arba jo jungtys nebeveikia tinkamai.

Pirmieji žingsniai diagnozuojant problemą

Kai susiduriate su šia problema, pirmiausia verta patikrinti pačius paprasčiausius dalykus. Jei tai stacionarus kompiuteris, išjunkite jį iš elektros tinklo, atidarykite korpusą ir patikrinkite, ar visi kabeliai tvirtai prijungti prie kietojo disko. Gali atrodyti juokinga, bet atsilaisvinęs SATA kabelis yra viena dažniausių priežasčių, kodėl diskas neaptinkamas.

Kietajam diskui reikia dviejų kabelių – duomenų perdavimo (paprastai SATA) ir maitinimo. Patikrinkite abu. Kartais maitinimo kabelis gali būti prijungtas, bet ne iki galo įkištas į lizdą. Paspauskite jį tvirtai – turėtumėte išgirsti lengvą spragtelėjimą.

Jei naudojate nešiojamąjį kompiuterį, situacija šiek tiek sudėtingesnė, nes dauguma šiuolaikinių nešiojamųjų reikalauja specialių įrankių korpusui atidaryti. Tačiau principas tas pats – reikia patikrinti fizinį prijungimą. Kai kuriuose nešiojamuosiuose diskai prijungti per specialius jungtis, kurie kartais gali oksituoti ar užsiteršti.

BIOS ir UEFI nustatymai – kur ieškoti disko

Jei fizinis prijungimas atrodo tvarkoje, kitas žingsnis – patikrinti BIOS arba UEFI nustatymus. Įjunkite kompiuterį ir iš karto spauskite atitinkamą klavišą (dažniausiai tai Del, F2, F10 arba Esc – priklauso nuo gamintojo). Ekrane paprastai trumpam parodoma, kurį klavišą reikia spausti.

BIOS/UEFI meniu ieškokite skyriaus, kuris vadinasi „Boot”, „Storage Configuration” arba panašiai. Čia turėtumėte matyti visus prijungtus kaupiklius. Jei jūsų kietasis diskas čia nerodomas, tai reiškia, kad sistema jo neaptinka aparatūros lygmenyje.

Kartais BIOS nustatymuose SATA prievadai gali būti išjungti. Ieškokite nustatymo „SATA Configuration” ar „SATA Mode” ir įsitikinkite, kad jis nustatytas į „AHCI” arba „IDE” režimą (AHCI yra modernesnė ir greitesnė parinktis). Jei matote „Disabled” – štai jūsų problema.

Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – kai kuriose motininėse plokštėse yra keli SATA valdikliai, ir BIOS gali leisti juos įjungti ar išjungti atskirai. Patikrinkite, ar valdiklis, prie kurio prijungtas jūsų diskas, yra aktyvuotas.

Kai problema slypi kabeliuose ir prievaduose

SATA kabeliai nėra amžini. Nors jie atrodo patikimi, laikui bėgant gali atsirasti vidinių gedimų, ypač jei kabelis buvo daug kartų lenkiamas. Jei turite atsarginį SATA kabelį, pabandykite jį – tai greitas būdas atmesti arba patvirtinti kabelio gedimą.

Taip pat verta pabandyti prijungti diską prie kito SATA prievado motininėje plokštėje. Kartais konkretus prievadas gali sugesti, nors kiti veikia puikiai. Motininėse plokštėse paprastai būna 4-6 SATA prievadai, tad turite iš ko rinktis.

Maitinimo kabelis taip pat gali būti problemos šaltinis. Jei jūsų maitinimo blokas turi kelis laisvus maitinimo jungtis, pabandykite kitą. Kartais viena šaka maitinimo bloko viduje gali turėti problemų, nors kitos veikia normaliai.

Dar viena galimybė – išorinis USB-SATA adapteris. Jei turite tokį arba galite pasiskolinti, prijunkite diską per jį kaip išorinį kaupiklį. Jei diskas atsiras – problema tikrai ne pačiame diske, o kažkur kompiuterio viduje.

Programinės priežastys ir jų sprendimas

Kartais diskas puikiai veikia ir sistema jį mato BIOS, bet operacinė sistema jo nerodo. Tai dažnai nutinka su naujais, nesuformatuotais diskais arba diskais, kurie buvo naudojami kitose sistemose.

Windows sistemoje atidarykite „Disk Management” įrankį (spauskite Win+X ir pasirinkite „Disk Management”). Čia pamatysite visus diskus, net tuos, kurie neturi raidės ir nematomi „My Computer”. Jei matote savo diską, bet jis pažymėtas kaip „Unallocated” arba „Not Initialized” – tai lengvai išsprendžiama.

Dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant disko ir pasirinkite „Initialize Disk”. Tuomet sukurkite naują partition ir suformatuokite jį. Po kelių minučių diskas turėtų pasirodyti sistemoje su priskirta raide.

Linux sistemose galite naudoti komandas lsblk arba fdisk -l terminale, kad pamatytumėte visus prijungtus diskus. Jei diskas matomas, bet neprijungtas, galite jį sumontuoti rankiniu būdu arba sukonfigūruoti automatinį montavimą per /etc/fstab failą.

Kietojo disko gedimo požymiai

Deja, kartais problema yra pats diskas. Mechaniniai kietieji diskai (HDD) turi judančių dalių, kurios galiausiai nusidėvi. SSD diskai, nors neturi mechaninių komponentų, taip pat turi ribotą rašymo ciklų skaičių.

Jei girdite keistus garsus iš disko – cypimą, traškėjimą ar pasikartojantį spragtelėjimą – tai blogas ženklas. Sveikas HDD turėtų suktis tyliai, galbūt tik su lengvu ūžesiu. Bet kokie neįprasti garsai rodo mechaninius gedimus.

Kitas požymis – diskas aptinkamas, bet labai lėtai reaguoja arba sistema užstringa bandydama jį pasiekti. Tai gali reikšti, kad diskas turi daug blogų sektorių ir desperatiškai bando iš jų perskaityti duomenis.

SSD atveju problema dažnai pasireiškia staiga – diskas tiesiog nustoja būti aptinkamas be jokių išankstinių įspėjimų. Tai gali nutikti dėl valdiklio gedimo arba atminties lustų problemų.

Specialūs atvejai: M.2, NVMe ir kitos technologijos

Šiuolaikiniai kompiuteriai vis dažniau naudoja M.2 formato diskus, kurie prijungiami tiesiogiai į motininę plokštę. Šie diskai kompaktiški ir greiti, bet turi savo specifinių problemų.

M.2 lizdas motininėje plokštėje gali palaikyti skirtingus protokolus – SATA arba NVMe. Jei įkišote NVMe diską į lizdą, kuris palaiko tik SATA, arba atvirkščiai, diskas neveiks. Patikrinkite motininės plokštės specifikacijas ir įsitikinkite, kad jūsų diskas suderinamas.

Taip pat M.2 diskai dažnai dalijasi PCIe linijomis su kitais komponentais. Kai kuriose motininėse plokštėse, jei užpildote visus PCIe slotus, vienas ar keli M.2 lizdai automatiškai išsijungia. Perskaitykite motininės plokštės instrukciją – ten turėtų būti nurodyta, kokie apribojimai egzistuoja.

NVMe diskai taip pat reikalauja atitinkamų tvarkyklių. Senesnėse Windows versijose (iki Windows 7) NVMe palaikymas buvo ribotas arba jo apskritai nebuvo. Jei bandote naudoti NVMe diską su sena sistema, gali reikėti papildomų tvarkyklių arba BIOS atnaujinimo.

Kai viskas kitas nepadeda – paskutinės priemonės

Jei išbandėte viską, kas aprašyta aukščiau, bet diskas vis tiek neaptinkamas, liko kelios galimybės. Pirmiausia – BIOS/UEFI atnaujinimas. Kartais seni BIOS versijos turi klaidų, kurios trukdo teisingai aptikti tam tikrus diskus. Apsilankykite motininės plokštės gamintojo svetainėje ir patikrinkite, ar yra naujesnė versija.

Atnaujinti BIOS reikia atsargiai – jei procesas nutrūks, galite sugadinti motininę plokštę. Įsitikinkite, kad kompiuteris prijungtas prie maitinimo (nešiojamojo atveju – pilnai įkrautas), ir sekite gamintojo instrukcijas tiksliai.

Jei turite svarbių duomenų diske, kuris nebeaptinkamas, neverta eksperimentuoti per daug. Kiekvienas įjungimo bandymas gali pabloginti situaciją, ypač jei diskas turi mechaninių problemų. Geriau kreipkitės į profesionalius duomenų atkūrimo specialistus – jie turi specialią įrangą ir švarių patalpų, kur gali atidaryti diską ir pabandyti išgelbėti duomenis.

Dar viena galimybė – problema gali būti motininėje plokštėje ar net maitinimo bloke. Jei įmanoma, pabandykite diską kitame kompiuteryje. Jei ten jis veikia – problema tikrai ne diske.

Kaip išvengti problemų ateityje

Geriau prevencija nei gydymas – tai tinka ir kompiuterių techninei priežiūrai. Reguliariai valykite kompiuterio vidų nuo dulkių – jos gali sukelti perkaitimą ir kontaktų problemas. Naudokite suspausto oro balionėlį ir švelniai išpūskite dulkes iš visų kampelių.

Patikrinkite, ar jūsų kietasis diskas turi gerą ventiliaciją. Perkaistantis diskas greičiau nusidėvi. Jei pastebite, kad diskas labai įkaista, galbūt verta įdiegti papildomą ventiliatorių arba perkelti diską į kitą vietą korpuse.

Modernūs diskai turi S.M.A.R.T. technologiją, kuri stebi disko būklę ir gali įspėti apie artėjančius gedimus. Naudokite programas kaip CrystalDiskInfo (Windows) arba smartmontools (Linux), kad reguliariai tikrintumėte disko būklę. Jei programa rodo įspėjimus – laikas daryti atsarginę kopiją ir galvoti apie disko keitimą.

Ir, žinoma, visada darykite atsargines kopijas. Nesvarbu, koks patikimas jūsų diskas – jis gali sugesti bet kada. Naudokite išorinius diskus, debesų saugyklas arba NAS įrenginius svarbiems duomenims dubliuoti. Geriausia strategija – 3-2-1 taisyklė: trys kopijos, dviejose skirtingose laikmenose, viena už namų ribų.

Kai kompiuteris neaptinka kietojo disko, tai tikrai nemalonu, bet dažniausiai problema išsprendžiama. Svarbiausia – nepanikuoti ir metodiškai tikrinti kiekvieną galimą priežastį, pradedant nuo paprasčiausių. Dažnai sprendimas būna daug paprastesnis, nei iš pradžių atrodė.

The post Kompiuteris neaptinka kietojo disko: ką daryti? appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nepatogų jausmą, kai telefonas kišenėje ar rankoje staiga tampa keistai karštas. Kartais tai nutinka žaidžiant žaidimus, kartais – tiesiog naršant internete ar net nieko nedarant. Telefono perkaitimas nėra tik nepatogumas – tai gali būti signalas apie rimtesnes problemas, kurios trumpina įrenginio tarnavimo laiką ir net kelia pavojų saugumui.

Šiuolaikiniai išmanieji telefonai yra iš esmės miniatiūriniai kompiuteriai, kuriuose sutelkta neįtikėtina galia mažame korpuse. Procesoriai dirba milijardų operacijų per sekundę, ekranai šviečia vis ryškiau, belaidžiai ryšiai nuolat ieško signalų, o visa tai vyksta įrenginyje, kuris telpa delne. Visas šis darbas generuoja šilumą – tai fizikos dėsnis, kurio niekaip neapeisite.

Tačiau normalus šilimas ir perkaitimas – tai skirtingi dalykai. Telefonas gali būti šiltas po intensyvaus naudojimo, bet jei jis tampa toks karštas, kad nejauku laikyti rankoje, arba jei jis kaista be akivaizdžios priežasties – tai jau problema, kurią reikia spręsti.

Kas vyksta telefono viduje, kai jis pradeda kaisti

Pagrindinė šilumos šaltinis bet kuriame išmaniajame telefone yra procesorius (CPU). Kai paleidžiate reiklią programą, žaidimą ar atlieka kelias užduotis vienu metu, procesorius dirba visu pajėgumu. Kiekvienas tranzistorius procesoriuje, o jų ten milijonai, generuoja šiek tiek šilumos. Sudėjus viską kartu, gaunamas gana stiprus šilumos šaltinis.

Baterija – tai antrasis pagrindinis kaltininkas. Ličio jonų baterijos, naudojamos visuose šiuolaikiniuose telefonuose, natūraliai šyla kraunantis ir išsikraunant. Tai normalu. Bet kai baterija sensta, jos vidinė varža didėja, o tai reiškia, kad ji generuoja daugiau šilumos atlikdama tą patį darbą. Pažeista ar defektuota baterija gali kaisti pavojingai stipriai.

Ekranas taip pat prisideda prie bendros šilumos gamybos, ypač jei naudojate maksimalų ryškumą. OLED ekranai šiek tiek mažiau kaista nei senesni LCD, bet vis tiek generuoja nemažai šilumos, ypač rodydami šviesius vaizdus.

Belaidžiai moduliai – Wi-Fi, mobilusis ryšys, Bluetooth, GPS – visi jie dirba perduodami ir gaudami radijo bangas, o tai reikalauja energijos ir generuoja šilumą. Ypač intensyviai kaista telefonas, kai signalas silpnas ir įrenginys turi dirbti visu pajėgumu, kad palaikytų ryšį.

Kada karštas telefonas virsta problema

Šiuolaikiniai telefonai suprojektuoti dirbti temperatūroje iki maždaug 35-40 °C. Kai vidinė temperatura viršija 45-50 °C, įrenginys paprastai pradeda save riboti – lėtina procesorių, mažina ekrano ryškumą, sustabdo krūvį. Tai apsauginė funkcija, skirta išvengti gedimų.

Bet jei telefonas reguliariai pasiekia tokias temperatūras, tai nėra gerai. Ilgalaikis perkaitimas spartina baterijos senėjimą – kiekvienas perkaitimo epizodas mažina jos talpą ir trumpina tarnavimo laiką. Aukšta temperatūra taip pat gali pažeisti procesorių, atmintį ir kitus komponentus, sukelti litavimo vietų plyšimus ar net sugadinti pagrindinę plokštę.

Yra ir akivaizdžių pavojaus ženklų. Jei telefonas kaista tiek, kad neįmanoma jo laikyti rankoje ilgiau nei kelias sekundes, jei jis kaista netgi nieko nedarant, jei pastebite išsipūtusią bateriją (telefonas tampa storesnis, ekranas pradeda atsikelti nuo korpuso) – tai rimti signalai, reikalaujantys skubių veiksmų. Išsipūtusi baterija gali užsidegti ar net sprogti, nors tai ir reta, bet visiškai reali grėsmė.

Programinės priežastys: kai kaltas ne geležis, o kodas

Ne visada perkaitimo priežastis slypi aparatūroje. Dažnai kaltos būna programos ir tai, kaip jos naudoja telefono išteklius.

Foninės programos – viena dažniausių problemų. Kai kurios programėlės, ypač socialinių tinklų, žinių ir navigacijos, nuolat dirba fone, atnaujina duomenis, siunčia pranešimus, stebi jūsų vietą. Jei tokių programų daug, jos kartu gali sukurti nemažą apkrovą procesoriui ir išsekinti bateriją, kartu generuodamos šilumą.

Blogai optimizuotos ar klaidingas programos gali sukelti tai, kas programuotojų slangu vadinamas „infinite loop” – begalinį ciklą, kai programa kartoja tą pačią operaciją be perstojo. Tai gali užkrauti procesorių 100% ir labai greitai įkaitinti telefoną.

Kenkėjiškos programos ir virusai taip pat gali būti priežastis. Kai kurios kenkėjiškos programos naudoja telefono procesorių kriptovaliutų kasybai (taip vadinamas „cryptojacking”). Jūsų telefonas dirba visu pajėgumu kažkieno kito naudai, o jūs pastebite tik tai, kad jis karštas ir baterija greitai išsenka.

Sistemos atnaujinimai kartais gali sukelti laikinų problemų. Naujai įdiegta operacinė sistema gali turėti klaidų, kurios sukelia netikėtą resursų naudojimą. Paprastai tai išsprendžiama vėlesniais pataisymais, bet iš karto po atnaujinimo galite pastebėti padidėjusį kaitimą.

Išoriniai veiksniai, kurie verčia telefoną kaisti

Aplinkos temperatūra turi didžiulę įtaką. Jei naudojate telefoną vasaros kaitroje, ypač tiesioginėje saulėje, jis gali įkaisti net ir nedarydamas nieko intensyvaus. Telefonai nėra skirti dirbti aplinkos temperatūroje virš 35 °C, o automobilyje, paliktame saulėje, temperatūra gali pasiekti 60-70 °C ar net daugiau.

Dėklas gali būti ne tik apsauga, bet ir problema. Stori, blogai vėdinami dėklai trukdo šilumai išsiskirti iš telefono korpuso. Ypač problemiški yra pigūs silikoniniai dėklai, kurie veikia kaip termoizoliacijos sluoksnis. Jei pastebite, kad telefonas dažnai kaista, pabandykite jį naudoti be dėklo ir pažiūrėkite, ar tai padeda.

Krūvis – kritinis momentas. Greitas krovimas (fast charging) pagal apibrėžimą generuoja daugiau šilumos nei lėtas. Tai normalu ir numatyta. Bet jei naudojate neoriginalų kroviklį, kuris netinkamai reguliuoja įtampą ir srovę, telefonas gali kaisti pavojingai stipriai. Dar blogiau – krausite telefoną po pagalve ar ant minkšto paviršiaus, kuris neleidžia šilumai išsiskirti.

Kaip apsaugoti telefoną nuo perkaitimo

Pirmiausia – stebėkite, kurios programos naudoja daugiausiai išteklių. Android telefonuose eikite į Nustatymus > Baterija > Baterijos naudojimas. iPhone – Nustatymai > Baterija. Ten pamatysite, kurios programos labiausiai išsekina bateriją, o tai paprastai koreliuoja su procesoriaus apkrova ir šilumos generavimu.

Uždarykite nereikalingas foninės programas. Nebūtina uždaryti visų – šiuolaikinės operacinės sistemos gerai valdo atmintį – bet programos, kurios aktyviai dirba fone (Facebook, Instagram, navigacija), tikrai vertos dėmesio. Išjunkite foninio atnaujinimo funkciją programoms, kurioms ji nereikalinga.

Sumažinkite ekrano ryškumą. Automatinis ryškumo reguliavimas paprastai veikia gerai, bet jei jį išjungėte ir naudojate maksimalų ryškumą, tai tikrai prisideda prie perkaitimo. Taip pat apsvarstykite tamsųjį režimą (dark mode) – OLED ekranuose jis ne tik maloniau atrodo, bet ir mažiau kaista bei taupo bateriją.

Atnaujinkite programas ir operacinę sistemą. Kūrėjai nuolat taiso klaidas ir optimizuoja veikimą. Sena programos versija gali turėti problemų, kurios jau seniai išspręstos naujesnėje.

Išjunkite nereikalingus belaidžius ryšius. Jei nenaudojate Bluetooth – išjunkite. GPS taip pat nereikia laikyti įjungtą visą laiką – leiskite programoms naudoti vietą tik kai jos aktyvios, o ne nuolat fone. Jei esate vietoje su silpnu mobiliuoju signalu, apsvarstykite lėktuvo režimą – kitaip telefonas nuolat dirbs visu pajėgumu bandydamas prisijungti prie tinklo.

Praktiniai patarimai kasdieniam naudojimui

Kai žaidžiate reiklius žaidimus ar naudojate intensyvias programas, darykite pertraukas. Leiskite telefonui atvėsti. Jei jis tampa labai karštas, uždarykite programą ir palaukite 10-15 minučių.

Kraudami telefoną, išimkite jį iš dėklo, ypač jei naudojate greitą krovimą. Padėkite ant kieto, gerai vėdinamo paviršiaus – ne ant lovos, ne po pagalve, ne ant sofos. Idealu – ant stalo ar kitos šaltos paviršiaus, kuris gali padėti išsklaidyti šilumą.

Venkite kraštutinių temperatūrų. Nepalikite telefono automobilyje vasarą. Žiemą, jei telefonas buvo šaltame ore, nesinaudokite juo iš karto intensyviai – leiskite jam pamažu sušilti. Staigūs temperatūros pokyčiai gali sukelti kondensaciją telefono viduje.

Jei telefonas staiga tampa labai karštas, nedelsiant:

• Uždarykite visas programas
• Išjunkite belaidžius ryšius arba įjunkite lėktuvo režimą
• Sumažinkite ekrano ryškumą arba išjunkite ekraną
• Nuimkite dėklą
• Perkelkite telefoną į vėsesnę vietą (bet ne į šaldytuvą!)
• Jei kraunate – atjunkite kroviklį

Niekada nebandykite dirbtinai atvėsinti telefono šaldytuve ar užšaldytuve. Staigus temperatūros pokytis gali sukelti kondensaciją, kuri sugadins elektroniką. Taip pat gali sutrūkinėti litavimo vietos dėl skirtingų medžiagų plėtimosi koeficientų.

Kada laikas kreiptis į specialistus arba keisti telefoną

Jei išbandėte visus programinius sprendimus, bet telefonas vis tiek reguliariai perkaista, greičiausiai problema aparatūrinė. Dažniausiai tai būna baterija. Baterijos keičiamos gana nesudėtingai ir nebrangiai – tai gali pratęsti telefono gyvenimą metams ar net dvejiems.

Jei telefonas naujas ir kaista nuo pat pradžių, tai gali būti gamyklos defektas. Neabejodami kreipkitės į pardavėją ar gamintoją – garantija turėtų tai padengti. Yra žinomų atvejų, kai tam tikri telefonų modeliai turėjo sistemines perkaitimo problemas dėl konstrukcijos trūkumų.

Išsipūtusi baterija – tai skubos signalas. Jei pastebėjote, kad telefonas tampa storesnis, ekranas atsikelė nuo korpuso, arba nugarėlė išsigaubė – nedelsiant nustokite naudoti telefoną ir nugabenkite jį į servisą. Pažeista ličio jonų baterija gali užsidegti, ir tai nėra teorinė grėsmė – yra daug dokumentuotų atvejų.

Kartais problema būna paprasčiausia – dulkės ir nešvarumai. Per metus naudojimo telefono viduje gali susikaupti dulkių, kurios trukdo šilumos išsiskyrimui. Profesionalus valymas servise gali išspręsti problemą, nors šiuolaikiniai telefonai, būdami sandarūs, šią problemą patiria rečiau nei senesni modeliai.

Kai telefonas ir šiluma dirba kartu harmoningai

Telefonų perkaitimas nėra neišvengiamas likimas. Suprasdami, kodėl tai vyksta ir kaip veikia jūsų įrenginys, galite imtis konkrečių veiksmų problemai išvengti ar išspręsti. Dauguma perkaitimo atvejų kyla ne dėl gedimų, o dėl to, kaip naudojame telefoną ir kokiomis sąlygomis.

Šiuolaikiniai telefonai yra nuostabūs inžinerijos stebuklai, bet jie turi fizinių apribojimų. Jie generuoja šilumą – tai neišvengiama. Svarbiausia – užtikrinti, kad ši šiluma galėtų normaliai išsiskirti ir kad telefonas nedirbtų nuolat maksimaliomis apkrovomis.

Atidumas programų valdymui, protingas naudojimas, tinkama priežiūra – visa tai pratęs ne tik telefono tarnavimo laiką, bet ir užtikrins, kad jis veiks sklandžiai ir greitai. O kai telefonas dirba gerai ir nevirsta nešiojamu šildytuvu, technologijos malonumas tampa tikru, ne aptemdytu nuolatinio nepatogumo ar rūpesčio dėl įrenginio sveikatos.

Taigi kitą kartą pajutę, kad telefonas kišenėje tampa karštas, jau žinosite, kas vyksta jo viduje ir ką galite dėl to padaryti. O tai jau pusė pergalės.

The post Telefono perkaitimas: priežastys ir prevencija appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekvieną kartą įjungdami kompiuterį, net neįtardami, dalyvaujate sudėtingame technologiniame procese. Dar prieš pasirodant Windows logotipui ar Linux užkrovimo ekranui, jūsų kompiuteris jau atlieka daugybę operacijų. Už visa tai atsakingas BIOS – Basic Input/Output System, arba lietuviškai – bazinė įvesties/išvesties sistema.

BIOS yra tarsi kompiuterio „pirmoji sąmonė”. Tai nedidelė programinė įranga, įrašyta tiesiai į motininę plokštę specialiame mikroschemoje. Kai paspaudžiate maitinimo mygtuką, BIOS pabunda pirmasis ir pradeda tikrinti, ar viskas kompiuteryje veikia kaip reikia. Jis patikrina procesorių, atmintį, kietąjį diską, klaviatūrą ir kitus komponentus. Tik įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, BIOS perduoda valdymą operacinei sistemai.

Daugelis žmonių naudoja kompiuterius metų metus ir niekada neatsidaro BIOS nustatymų. Tai visiškai normalu – jei viskas veikia, kam kištis? Tačiau yra situacijų, kai be BIOS nustatymų tiesiog neišsiversite. Pavyzdžiui, norite įdiegti naują operacinę sistemą iš USB atmintuko, bet kompiuteris vis kraunasi iš kietojo disko. Arba įsigijote naują SSD ir reikia perjungti iš Legacy režimo į UEFI. O gal tiesiog norite išjungti tuos erzinančius pyptelėjimus paleidžiant kompiuterį.

Kaip patekti į BIOS nustatymus

Patekimas į BIOS yra vienas iš tų dalykų, kurie skirtinguose kompiuteriuose veikia skirtingai. Nėra vieno universalaus būdo, ir tai kartais žmones tikrai glumina. Dažniausiai reikia spausti tam tikrą klavišą būtent tą akimirką, kai kompiuteris įsijungia – ne per anksti, ne per vėlai.

Populiariausi klavišai patekimui į BIOS yra Delete, F2, F10, F12 arba Esc. Kai kuriuose senesniuose kompiuteriuose tai gali būti F1 ar net F8. Dell kompiuteriuose dažniausiai veikia F2, HP – F10 arba Esc, Lenovo – F1 arba F2. Jei turite stacionarų kompiuterį, kurį surinkote patys, greičiausiai veiks Delete klavišas.

Štai kaip tai padaryti: įjunkite kompiuterį ir iškart pradėkite kartotinai spaudinėti reikiamą klavišą. Spaudinėkite kas pusę sekundės, kol nepasirodys BIOS meniu. Jei per greitai pakrovėsi Windows, tiesiog perkraukite kompiuterį ir bandykite dar kartą. Kartais ekrane trumpam pasirodo užrašas „Press [klavišas] to enter Setup” – tai jūsų pagrindinis orientyras.

Windows 10 ir 11 vartotojai turi ir alternatyvų būdą. Eikite į Settings → Update & Security → Recovery, ir po „Advanced startup” paspauskite „Restart now”. Kompiuteris perkrausis į specialų meniu, kur galėsite pasirinkti „Troubleshoot” → „Advanced options” → „UEFI Firmware Settings”. Šis būdas ypač naudingas, kai turite ultra greitą SSD ir kompiuteris kraunasi taip žaibiškai, kad nesuspėjate paspausti reikiamo klavišo.

BIOS sąsaja ir navigacija

Atsidarę BIOS nustatymus, greičiausiai pamatysite vieną iš dviejų dalykų: arba senovinę mėlyną ar pilką tekstinę sąsają, arba šiuolaikišką grafinę aplinką su pelės palaikymu. Senasis BIOS atrodo tarsi grįžtumėte į 1990-uosius – jokių grafinių elementų, tik tekstas ir paprastos lentelės. Naujasis UEFI (Unified Extensible Firmware Interface) gali turėti net gražių piktogramų, spalvų ir galimybę naudoti pelę.

Navigacija senajame BIOS vyksta tik klaviatūra. Rodyklės aukštyn/žemyn juda tarp parinkčių, rodyklės kairėn/dešinėn perjungia skirtukus viršuje. Enter klavišas atidaro parinktį arba patvirtina pasirinkimą, Esc – grįžta atgal arba išeina iš BIOS. Paprastai F10 išsaugo pakeitimus ir išeina, o F9 atkuria gamyklinius nustatymus.

UEFI sąsaja daug draugiškesnė. Galite naudoti pelę, dažnai yra lietuviška arba bent jau aiški anglų kalba, o pats meniu organizuotas intuityviau. Kai kurie UEFI netgi turi paprastą ir išplėstinį režimus – pradedantiesiems rodoma tik svarbiausia, o pažengusiems – visos galimos parinktys.

Vienas svarbus patarimas: jei nežinote, ką reiškia tam tikra parinktis, geriau jos nelieskite. BIOS nustatymai gali rimtai paveikti kompiuterio veikimą, o kai kurie neteisingi pakeitimai gali net užkirsti kelią kompiuteriui paleistis. Jei eksperimentuojate, užsirašykite pradinius nustatymus arba padarykite nuotrauką telefonu – taip visada galėsite grįžti prie to, kas veikė.

Svarbiausi BIOS nustatymų skyriai

BIOS meniu organizuojami skirtingai priklausomai nuo gamintojo, bet pagrindinės kategorijos paprastai būna panašios. Pirmasis skyrius dažnai vadinamas Main arba System Information – čia rasite bendrą informaciją apie jūsų sistemą. Procesoriaus modelį, kiek turite RAM atminties, kokia BIOS versija įdiegta, sistemos laiką ir datą.

Advanced arba Advanced Settings – tai jau rimtesnių nustatymų teritorija. Čia galite keisti procesoriaus darbo režimus, atminties nustatymus, USB portų konfigūraciją ir panašius dalykus. Šiame skyriuje būna ir tokios parinktys kaip Intel Virtualization Technology (svarbu, jei naudojate virtualias mašinas) ar SATA režimo pasirinkimas (IDE, AHCI arba RAID).

Boot arba Boot Options – vienas iš dažniausiai lankomų skyrių. Čia nustatote, iš kokio įrenginio kompiuteris turėtų krautis pirmiausia. Galite nustatyti prioritetų seką: pirma USB, paskui kietasis diskas, paskui DVD. Tai būtina keisti, kai diegiate operacinę sistemą iš USB atmintuko ar kompaktinio disko.

Security skyriuje galite nustatyti slaptažodžius – tiek patį BIOS apsaugoti, tiek kompiuterio įjungimą. Čia pat dažnai būna Secure Boot parinktis, kuri leidžia krautis tik patikrintoms operacinėms sistemoms. Tai saugumo funkcija, bet kartais ji trukdo įdiegti Linux ar senesnę Windows versiją.

Power arba Power Management – energijos valdymo nustatymai. Galite nustatyti, kas atsitinka paspaudus maitinimo mygtuką, kaip kompiuteris elgiasi pabundęs iš miego režimo, ar įjungti Wake-on-LAN funkciją (kompiuterio pažadinimą per tinklą).

Dažniausiai keičiami nustatymai ir kam jų reikia

Įkrovimo tvarkos (Boot Order) keitimas – tai turbūt dažniausia priežastis, kodėl žmonės lenda į BIOS. Jei norite įdiegti Windows ar Linux iš USB atmintuko, privalote nustatyti, kad kompiuteris pirmiausia bandytų krautis iš USB. Kitaip jis tiesiog užkraus esamą operacinę sistemą iš kietojo disko ir jūsų įdiegimo atmintuko net nepastebės.

Kai kuriuose BIOS tai daroma Boot Priority meniu, kur tiesiog perkeliate USB į pirmą vietą. Kituose reikia paspausti specialų klavišą (dažnai F12 arba F8) įjungimo metu, kad pasirodytų vienkartinis įkrovimo meniu – tai patogiau, nes nereikia keisti nuolatinių nustatymų.

XMP arba DOCP profilio įjungimas – jei nusipirkote greitą RAM atmintį (pavyzdžiui, 3200 MHz ar 3600 MHz), ji iš gamyklos greičiausiai veiks tik baziniais 2133 MHz ar 2400 MHz. Kodėl? Dėl suderinamumo ir stabilumo. Kad atmintis veiktų deklaruojamu greičiu, reikia BIOS įjungti XMP (Intel) arba DOCP/A-XMP (AMD) profilį. Tai vieno mygtuko paspaudimas, bet našumo skirtumas gali būti apčiuopiamas, ypač žaidimuose.

Virtualizacijos įjungimas – jei planuojate naudoti virtualias mašinas (VirtualBox, VMware, Hyper-V), privalote įjungti Intel VT-x arba AMD-V. Kai kuriuose kompiuteriuose ši funkcija išjungta pagal nutylėjimą. Be jos virtualios mašinos arba visai neveiks, arba veiks labai lėtai.

Secure Boot išjungimas – ši funkcija užtikrina, kad kompiuteris krautųsi tik iš pasirašytų, patikrintų šaltinių. Tai gerai saugumui, bet gali trukdyti įdiegti kai kurias Linux distribucijas ar senesnę Windows 7. Jei susiduriate su pranešimu „Secure Boot Violation” arba tiesiog nepavyksta įdiegti sistemos, pabandykite šią funkciją išjungti.

SATA režimo keitimas – moderniuose kompiuteriuose turėtų būti nustatytas AHCI režimas, ne IDE. AHCI yra greitesnis ir palaiko šiuolaikines funkcijas kaip NCQ ir hot swapping. Tačiau jei diegiate labai seną Windows XP ar panašią sistemą, gali tekti perjungti į IDE režimą.

BIOS atnaujinimas: ar reikia ir kaip tai daryti

BIOS atnaujinimas – tai vienas iš tų dalykų, apie kuriuos galioja aukso taisyklė: „Jei veikia, nelieski”. Skirtingai nuo įprastų programų atnaujinimų, BIOS atnaujinimas nėra kasdienis reikalas ir nėra būtinas, nebent turite konkrečią problemą arba norite palaikymo naujam komponentui.

Kada verta atnaujinti BIOS? Pirma, jei įsigijote naują procesoriaus kartą, kuri turi veikti jūsų motininėje plokštėje, bet ji nepasileido – greičiausiai reikia BIOS atnaujinimo. Antra, jei turite stabilumo problemų, kurias gamintojas nurodo kaip išspręstas naujesnėje BIOS versijoje. Trečia, jei naujame BIOS pridėtos funkcijos, kurių jums tikrai reikia.

Atnaujinimo procesas skiriasi priklausomai nuo gamintojo, bet bendroji schema tokia: einate į motininės plokštės gamintojo svetainę, surandate savo modelį, atsisiunčiate naujausią BIOS versiją. Paprastai tai bus ZIP archyvas su failu viduje. Išarchyvuojate jį į USB atmintuko šaknį (atmintukais turėtų būti suformatuotas FAT32 formatu).

Perkraunate kompiuterį, įeinate į BIOS ir ieškote funkcijos, kuri gali būti pavadinta „Q-Flash”, „EZ Flash”, „M-Flash” ar panašiai – priklauso nuo gamintojo. Pasirenkate atsisiųstą failą iš USB atmintukas ir patvirtinate atnaujinimą. Dabar pats svarbiausias dalykas: NIEKADA neišjunkite kompiuterio BIOS atnaujinimo metu! Jei atnaujinimas nutrūks, motininė plokštė gali tapti visiškai neveikianti. Todėl įsitikinkite, kad maitinimas stabilus (jei nešiojamas kompiuteris – prijunkite įkroviklį), ir tiesiog kantriai laukite.

Kai kurios modernios motininės plokštės turi BIOS Flashback funkciją – specialų mygtuką užpakalinėje plokštėje, kuris leidžia atnaujinti BIOS net be veikiančio procesoriaus ar RAM. Tai gelbėjimas, jei įdėjote per naują procesorių ir sistema nepasileido.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Viena dažniausių klaidų – pernelyg agresyvus „tvarkymas” nežinant, ką darai. Matote parinktį su intriguojančiu pavadinimu, pakeičiate ją, ir staiga kompiuteris nebepasileido arba veikia nestabiliai. Todėl pirmasis patarimas: jei eksperimentuojate, keiskite po vieną nustatymą ir testuokite. Taip žinosite, kuris pakeitimas sukėlė problemą.

Kita problema – slaptažodžio užmiršimas. Jei nustatėte BIOS slaptažodį ir jį pamiršote, situacija gali būti sudėtinga. Nešiojamuose kompiuteriuose dažnai teks kreiptis į servisą. Stacionariuose galima pabandyti išimti CMOS bateriją iš motininės plokštės maždaug 10-15 minučių – tai atkurs gamyklinius nustatymus, įskaitant slaptažodžio pašalinimą. Arba raskite ant motininės plokštės „Clear CMOS” jumperį ir trumpam jį perjunkite.

Neteisingas įkrovimo režimo (Legacy vs UEFI) nustatymas gali sukelti problemų. Jei įdiegėte Windows UEFI režimu, bet BIOS nustatytas Legacy, sistema nepasikraus. Ir atvirkščiai. Šiuolaikiniams kompiuteriams ir operacinėms sistemoms rekomenduojama naudoti UEFI su GPT skaidymu, bet senesnėms sistemoms gali tekti naudoti Legacy su MBR.

Procesorių „overclock’inimas” per BIOS – tai atskirą straipsnį vertas dalykas, bet trumpai: jei nežinote, ką darote, geriau nelieskite dažnių, įtampų ir panašių nustatymų. Neteisingi nustatymai gali sugadinti procesorių arba kitą įrangą. Jei vis dėlto norite eksperimentuoti, darykite tai pamažu, nedideliais žingsniais, ir stebėkite temperatūras.

UEFI – BIOS evoliucija

Senasis BIOS tarnavęs ištikimai nuo 1970-ųjų, bet technologijos tobulėjo, o BIOS liko beveik nepakitęs. Jis turėjo rimtų apribojimų: galėjo dirbti tik su diskais iki 2.2 TB, neturėjo tikro saugumo mechanizmų, kraunasi lėtai, turėjo primityvią sąsają.

UEFI atsirado kaip atsakas į šias problemas. Tai ne tiesiog „naujas BIOS” – tai visiškai kitokia architektūra. UEFI palaiko diskus didesnių nei 2 TB, turi greitesnį užsikrovimą, integruotą tinklo palaikymą, galimybę naudoti pelę, grafinę sąsają, ir svarbiausia – Secure Boot saugumo funkciją.

Daugelis šiuolaikinių kompiuterių vis dar vadina UEFI „BIOS” nustatymais, nes žmonės priprato prie šio termino. Tačiau techniškai tai jau ne BIOS. Jei jūsų kompiuteris pagamintas po 2012-2013 metų, greičiausiai jis naudoja UEFI, net jei ekrane parašyta „BIOS Setup”.

Vienas iš UEFI privalumų – galimybė turėti „dual BIOS” arba atsarginę BIOS kopiją. Kai kurios motininės plokštės turi du BIOS mikroschemus – jei vienas sugenda atnaujinimo metu, automatiškai persijungia į antrą. Tai gerokai sumažina riziką.

Ką daryti, kai viskas sugenda

Pakeičėte kažką BIOS nustatymuose ir dabar kompiuteris nepasileido? Pirma, nesipanikuokite. Dažniausiai situacija pataisoma. Pirmasis bandymas – įeikite atgal į BIOS (jei įmanoma) ir paspauskite „Load Optimized Defaults”, „Load Setup Defaults” arba panašią parinktį. Tai atkurs gamyklinius nustatymus, kurie tikrai turėtų veikti.

Jei kompiuteris visai nepasileido ir net BIOS ekranas neatsidaro, bandykite Clear CMOS procedūrą. Stacionariame kompiuteryje: išjunkite maitinimą, ištraukite maitinimo laidą, atidarykite korpusą, raskite ant motininės plokštės apvalią sidabrinę bateriją (panaši į monetą), atsargiai ją išimkite, palaukite 10-15 minučių, įdėkite atgal. Arba raskite „CLR_CMOS” ar „JBAT1” jumperį – paprastai reikia jį perjungti iš 1-2 pozicijos į 2-3 poziciją, palaukti kelias sekundes ir grąžinti atgal.

Nešiojamuose kompiuteriuose tai sudėtingiau, nes ne visada lengva pasiekti CMOS bateriją. Kai kuriuose modeliuose yra speciali skylutė su užrašu „CMOS Reset” – į ją reikia įkišti ištiestą sąvaržėlę ir palaikyti kelias sekundes įjungus kompiuterį.

Jei ir tai nepadeda, o kompiuteris vis dar neveikia, gali būti, kad pakeitėte kažką tikrai kritinio arba sugedo pati BIOS mikroschemė. Tokiu atveju greičiausiai reikės profesionalios pagalbos. Servise gali iš naujo įrašyti BIOS naudojant specialią įrangą arba, blogiausiu atveju, pakeisti BIOS mikroschemą.

Kai BIOS tampa jūsų draugu, ne priešu

BIOS nustatymai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti bauginantys, pilni nesuprantamų terminų ir pavojaus sugadinti kompiuterį. Bet realybėje, su šiek tiek atsargumo ir sveiko proto, BIOS tampa galingu įrankiu valdyti savo kompiuterį būtent taip, kaip jums reikia.

Nebijokite užeiti į BIOS nustatymus ir tiesiog pasižiūrėti, kas ten yra. Kol nieko nekeičiate ir neišsaugote, jokios žalos nepadarysite. Tai kaip apžiūrėti automobilio variklį – galite pažiūrėti, kur kas yra, net jei nieko neliečiate.

Įsiminkite kelis pagrindinius dalykus: visada galite grįžti prie gamyklinių nustatymų, jei kažkas nutiko. Keiskite po vieną nustatymą vienu metu. Jei nežinote, ką daro tam tikra parinktis, paieškokite internete arba geriau nelieskite. Ir svarbiausia – BIOS atnaujinimą darykite tik tada, kai tikrai reikia, ir niekada nepertraukite proceso.

Su šiomis žiniomis galėsite įdiegti naują operacinę sistemą, optimizuoti kompiuterio veikimą, išspręsti įkrovimo problemas ar tiesiog geriau suprasti, kaip jūsų kompiuteris veikia giliausiame lygyje. BIOS gali atrodyti kaip reliktai iš praeities, bet jis vis dar yra pagrindas, ant kurio stovi visas jūsų kompiuterio veikimas.

The post BIOS nustatymai: ką reikia žinoti kiekvienam appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nemalonų jausmą, kai dar visai neseniai pirktas kompiuteris pradeda veikti kaip senas traktorius. Programos kraunasi amžinybę, naršyklė užstringa, o paprasčiausias failų atidarymas tampa kantrybės išbandymu. Įdomiausia tai, kad dažniausiai problema slypi ne aparatūroje – ji tiesiog paskendusi po įvairiausių nereikalingų dalykų sluoksniu.

Kompiuteriai lėtėja ne todėl, kad jie „susidėvi” kaip mechaniniai įrenginiai. Problema paprastai kyla dėl programinės įrangos kaupimosi, netinkamai sukonfigūruotų nustatymų ir per ilgą laiką susikaupusių skaitmeninių šiukšlių. Gera žinia ta, kad didžiąją dalį šių problemų galima išspręsti visiškai nemokamai, tiesiog žinant kur ir kaip paspausti.

Paleidimo programų tvarkymas – greičiausias būdas pajusti skirtumą

Viena didžiausių kompiuterio lėtėjimo priežasčių – per daug programų, kurios automatiškai paleidžiamos kartu su sistema. Kai perkate naują kompiuterį ar įdiegiate programas, daugelis jų automatiškai įsiterpia į paleidimo sąrašą. Rezultatas? Jūsų kompiuteris kraunasi 5 minutes, nes bando paleisti 30 skirtingų programų vienu metu.

Windows sistemoje tai patikrinti labai paprasta. Paspauskite Ctrl+Shift+Esc, kad atidarytumėte užduočių tvarkytuvę, tada pasirinkite „Startup” arba „Paleidimas” kortelę. Čia pamatysite visas programas, kurios laukia eilėje paleistos kartu su kompiuteriu. Dauguma jų jums tikrai nereikalingos – įvairūs atnaujinimo tikrintojai, debesų sinchronizavimo programos, kurių nenaudojate, ar programos, kurias paleidžiate kartą per mėnesį.

Išjunkite viską, kas nėra būtina. Nebijokite – išjungus programą iš automatinio paleidimo, ji neišnyks iš kompiuterio, tiesiog nebepaleis save automatiškai. Kai jos prireiks, galėsite ją paleisti rankiniu būdu. Ypač atkreipkite dėmesį į programas, kurios turi „High” arba „Didelė” poveikio įvertinimą – jos labiausiai lėtina paleidimą.

Kietojo disko valymas ir defragmentavimas

Kietasis diskas – tai tarsi jūsų kompiuterio sandėlis. Ir kaip bet kuris sandėlis, jis su laiku užsipildo nereikalingais daiktais. Laikinųjų failų kaupiasi iš interneto naršymo, programų diegimo, sistemos atnaujinimų. Visi šie failai užima vietą ir lėtina sistemos veikimą.

Windows turi integruotą valymo įrankį, kurį rasti nesudėtinga. Atverkite „This PC” arba „Šis kompiuteris”, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant C: disko ir pasirinkite „Properties” (Savybės). Ten rasite mygtuką „Disk Cleanup” arba „Disko valymas”. Programa nuskenuos diską ir parodys, ką galima išvalyti. Būtinai pažymėkite „Temporary files” (Laikini failai) ir „Recycle Bin” (Šiukšlinė). Jei matote parinktį „Clean up system files” – spauskite ir ją, ten dažnai slypi kelių gigabaitų vertės senų sistemos atnaujinimų likučiai.

Defragmentavimas – tai proceso, kurio metu išsibarstę duomenys kietajame diske sutvarkomi į vientisus blokus. Įsivaizduokite, kad jūsų knyga išplėšta į atskirus puslapius ir išmėtyta po visą kambarį – kiek laiko užtruktų ją perskaityti? Tas pats vyksta su fragmentuotu disku. Tiesa, jei naudojate SSD diską, defragmentavimo NEREIKIA – tai net gali pakenkti. SSD diskams Windows automatiškai atlieka „TRIM” operaciją, kuri veikia kitaip.

Atminties valgytojai ir kaip juos suvaldyti

RAM atmintis yra vieta, kur kompiuteris laiko aktyviai naudojamus duomenis. Kai ji užsipildo, sistema pradeda naudoti kietąjį diską kaip papildomą atmintį, o tai nepalyginamai lėčiau. Dažnai pastebite, kad kompiuteris staiga pradeda „galvoti” ir kietasis diskas dirba kaip pamišęs? Greičiausiai baigėsi RAM atmintis.

Atidarykite užduočių tvarkytuvę (Ctrl+Shift+Esc) ir pažiūrėkite į „Memory” stulpelį. Jei matote, kad naudojama 90-100% atminties, turite problemą. Surikiuokite programas pagal atminties naudojimą ir pažiūrėkite, kas labiausiai ėda resursus. Dažnai nusikaltėliai būna naršyklės su dešimtimis atvirų kortelių, arba programos, kurias seniai užmiršote, bet jos vis dar veikia fone.

Chrome naršyklė yra garsiai pagarsėjusi kaip atminties rijikė. Kiekviena kortelė veikia kaip atskira programa. Jei turite įprotį laikyti atidarytas 50 kortelių „vėlesniam perskaitymui” – štai jums ir atsakymas, kodėl kompiuteris lėtai veikia. Arba uždarykite jas, arba naudokite išplėtimus kaip „The Great Suspender”, kurie automatiškai „užmigdo” neaktyvias korteles.

Vizualinių efektų mažinimas – grožis už našumo kainą

Windows mėgsta gražiai atrodančius efektus – permatomus langus, šešėlius, animacijas. Tai atrodo šauniai, bet kainuoja našumą, ypač senesniuose ar silpnesnės konfigūracijos kompiuteriuose. Gera žinia – visa tai galima išjungti, o sistema veiks žymiai greičiau.

Ieškokite „Performance” arba „Našumas” Windows paieškoje ir pasirinkite „Adjust the appearance and performance of Windows”. Pamatysite ilgą sąrašą įvairiausių vizualinių efektų. Greičiausias būdas – pasirinkti „Adjust for best performance”, bet tai padarys Windows išvaizdą gana… sakykime, asketišką. Geriau pasirinkite „Custom” ir rankiniu būdu išjunkite tai, ko tikrai nepastebėsite: animacijas langams atidarant/uždarant, šešėlius po pele, permatomumą. Palikite „Smooth edges of screen fonts” – kitaip tekstas atrodys šiurpiai.

Virusų ir kenkėjiškų programų medžioklė

Kartais kompiuterio lėtumą sukelia ne jūsų įdiegtos programos, o tos, kurias įdiegė… kas kitas. Kenkėjiškos programos, reklaminė programinė įranga ir kiti skaitmeniniai parazitai gali ėsti resursus fone, o jūs net nežinosite.

Windows Defender, kuris dabar vadinamas Microsoft Defender, yra visiškai pakankamas daugumai vartotojų ir jau integruotas į sistemą. Nebūtina pirkti papildomų antivirusinių programų – jos pačios dažnai lėtina sistemą labiau nei apsaugo. Paleiskite pilną sistemos nuskanavimą – tai užtruks kokią valandą, bet gali rasti paslėptų problemų.

Papildomai rekomenduoju nemokamai parsisiųsti „Malwarebytes” ir paleisti nuskanavimą. Ši programa specializuojasi būtent reklaminėje ir šnipinėjančioje programinėje įrangoje, kurią įprasti antivirusai kartais praleidžia. Nemokama versija puikiai tinka vienkartiniam nuskanavimui – nereikia pirkti premium versijos.

Naršyklės optimizavimas – kur praleidžiame didžiąją laiko dalį

Šiais laikais daugelis žmonių kompiuterį naudoja beveik išimtinai interneto naršymui. Todėl naršyklės greitis tiesiogiai veikia bendrą kompiuterio naudojimo patirtį. Lėta naršyklė = lėtas kompiuteris jūsų suvokime.

Pirmas dalykas – išplėtimai. Kiekvienas naršyklės išplėtimas naudoja resursus. Peržiūrėkite savo išplėtimų sąrašą (Chrome: chrome://extensions, Firefox: about:addons) ir pašalinkite viską, ko nesinaudojate. Ypač įtartini būna išplėtimai, kurių net neprisimename įdiegę – jie galėjo atsirasti kartu su kita programine įranga.

Išvalykite naršyklės podėlį (cache). Tai padarys naršyklę švaresnę ir greitesnę. Tiesa, pirmą kartą po valymo kai kurie tinklapiai gali krautis šiek tiek ilgiau, nes turės iš naujo atsisiųsti duomenis, bet vėliau viskas veiks sklandžiau. Chrome atveju: Settings → Privacy and security → Clear browsing data. Pažymėkite „Cached images and files” ir pasirinkite „All time”.

Jei naudojate Chrome ir turite Google paskyrą, patikrinkite, kiek profilių sinchronizuojate. Sinchronizavimas yra naudingas, bet jei sinchronizuojate tūkstančius žymių ir šimtus išplėtimų keliuose įrenginiuose, tai gali lėtinti naršyklę.

Kai viskas padaryta, bet vis tiek per lėta

Jei išbandėte visus šiuos metodus, o kompiuteris vis dar veikia kaip senas, yra dar keletas radikalesnių, bet vis dar nemokamų sprendimų.

Operacinės sistemos atnaujinimas gali padėti – kartais Microsoft išleidžia našumo pataisymus. Bet paradoksalu, kartais naujausi atnaujinimai gali ir sulėtinti sistemą. Jei pastebėjote, kad kompiuteris sulėtėjo po konkretaus atnaujinimo, galite pabandyti jį pašalinti per „Update History” → „Uninstall updates”.

Sistemos atkūrimas į ankstesnę būseną – jei kompiuteris anksčiau veikė gerai, o dabar ne, galite pabandyti „System Restore”. Tai grąžins sistemos nustatymus į ankstesnį tašką, kai viskas veikė sklandžiai. Failai (dokumentai, nuotraukos) nebus paliesti, bet naujai įdiegtos programos gali būti pašalintos.

Kraštutinis, bet efektyviausias metodas – švaraus Windows įdiegimas. Tai užtrunka kelias valandas ir reikalauja pasiruošimo (atsarginių kopijų), bet rezultatas būna tarsi naujas kompiuteris. Windows 10 ir 11 turi „Reset this PC” funkciją, kuri palengvina procesą – galite pasirinkti išsaugoti asmeninius failus, bet pašalinti visas programas ir nustatymus.

Ką daryti, kad kompiuteris ir toliau veiktų greitai

Dabar, kai jūsų kompiuteris vėl veikia kaip naujas, norėtųsi, kad taip ir liktų, tiesa? Keletas paprastų įpročių padės išvengti greitumo praradimo ateityje.

Reguliariai peržiūrėkite paleidimo programas – bent kartą per kelis mėnesius. Programos mėgsta save įterpti atgal į automatinį paleidimą po atnaujinimų. Kas mėnesį skirkite 10 minučių disko valymui – tai užkerta kelią problemų kaupimui. Būkite atidūs diegdami nemokamas programas – jos dažnai bando įdiegti papildomą programinę įrangą, kurią tikrai nenorite. Visada rinkitės „Custom installation” ir atidžiai skaitykite, ką pažymite.

Nepalikite šimtų failų darbalaukyje – kiekvienas failas darbalaukyje yra papildomas elementas, kurį sistema turi apdoroti kiekvieną kartą. Susikurkite tvarkingą failų struktūrą dokumentų aplanke. Uždarykite programas, kurių nesinaudojate – ne tik sumažinkite langą, o būtent uždarykite. Daugelis programų, net sumažinus langą, toliau veikia ir naudoja resursus.

Kompiuterio greitis be papildomų investicijų – tai ne magija, o tiesiog šiek tiek dėmesio ir elementarios priežiūros. Didžioji dalis problemų kyla ne iš aparatūros senėjimo, o iš to, kaip mes tvarkome programinę įrangą. Šie metodai nepadarys iš 10 metų senumo kompiuterio žaidimų mašinos, bet tikrai padės išspausti maksimumą iš to, ką turite. O geriausia – viskas kainuoja tik jūsų laiko, ne pinigų.

The post Kaip padidinti kompiuterio greitį be papildomų investicijų appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.