Įjungiate kompiuterį, laukiate įprasto Windows logotipo, bet vietoj to ekrane matote juodą foną su klaidos pranešimu apie Boot Manager. Skamba pažįstama? Ši problema yra viena dažniausių, su kuria susiduria Windows vartotojai, ir ji gali pasireikšti įvairiais būdais – nuo pranešimo „BOOTMGR is missing” iki „Windows failed to start” ar „Boot Configuration Data file is missing”.

Windows Boot Manager (BOOTMGR) iš esmės yra nedidelė programa, kuri paleidžiama dar prieš operacinę sistemą. Jos darbas – surasti Windows failus kietajame diske ir paleisti juos tinkama tvarka. Galima sakyti, kad tai tarsi dirigentas orkestre, kuris duoda ženklą kiekvienam muzikantui, kada pradėti groti. Kai šis dirigentas neatsiranda arba pamiršta natas, visas spektaklis sustoja.

Dažniausios priežastys, kodėl atsiranda ši klaida, yra gana įvairios. Kartais tai būna fiziniai kietojo disko pažeidimai, kai tam tikri sektoriai tampa nebeįskaitomi. Kitu atveju kaltininkas gali būti neteisingai atliktas Windows atnaujinimas arba netikėtas elektros energijos dingimas kompiuteriui veikiant. Dar viena populiari priežastis – bandymas įdiegti kelias operacines sistemas arba manipuliacijos su diskų skaidiniais. Net ir paprastas BIOS/UEFI nustatymų pasikeitimas gali sukelti šią problemą.

Pirmieji žingsniai susidūrus su problema

Prieš lendant į sudėtingesnius sprendimus, verta patikrinti keletą paprastų dalykų. Pirma, įsitikinkite, kad jūsų kompiuteryje nėra įkištos jokios USB atmintinės, išorinių kietųjų diskų ar DVD diskų. Skamba kvailai, bet kompiuteris kartais bando paleisti sistemą iš šių įrenginių, ir jei jie nėra „bootable”, gaunate klaidą.

Antra, patikrinkite BIOS nustatymus. Perkraukite kompiuterį ir spauskite atitinkamą klavišą (paprastai F2, F10, F12 arba Delete) įėjimui į BIOS. Ten ieškokite Boot Order arba Boot Priority skyriaus. Įsitikinkite, kad pirmoje vietoje yra tas kietasis diskas, kuriame įdiegta Windows. Kartais po BIOS baterijos išsikrovimo ar kitų priežasčių ši tvarka gali pasikeisti.

Dar vienas paprastas dalykas – fizinis diskų prijungimas. Jei turite stacionarų kompiuterį ir jaučiatės pakankamai drąsiai, galite atidaryti korpusą ir patikrinti, ar visi kabeliai tvirtai prijungti prie kietojo disko. Kartais paprastas kabelio atsilaisvinimas gali sukelti visą šią problemą.

Automatinis taisymas naudojant Windows Recovery

Jei paprasti sprendimai nepadėjo, laikas naudoti Windows atkūrimo aplinką. Tam reikės Windows diegimo USB atmintinės arba DVD. Jei jos neturite, galite ją sukurti kitu veikiančiu kompiuteriu naudodami Microsoft Media Creation Tool įrankį.

Įkiškite diegimo laikmeną ir paleiskite kompiuterį. Gali tekti pakeisti boot tvarką BIOS, kad kompiuteris pirmiausiai bandytų paleisti sistemą iš USB. Kai pamatysite Windows diegimo langą, nepaspauskite „Install now” – vietoj to ieškokite nuorodos „Repair your computer” apačioje kairėje.

Atsidariusioje atkūrimo aplinkoje pasirinkite Troubleshoot → Advanced options → Startup Repair. Šis įrankis automatiškai nuskansuos jūsų sistemą ir bandys pataisyti dažniausias boot problemas. Procesas gali užtrukti nuo kelių minučių iki pusvalandžio, priklausomai nuo problemos sudėtingumo ir kompiuterio greičio.

Kartais vieno bandymo nepakanka. Jei pirmą kartą nepadėjo, pabandykite paleisti Startup Repair dar 2-3 kartus. Tai nėra juokas – įrankis kartais randa ir taiso problemas pakopomis, ypač jei jų yra kelios vienu metu.

Rankinis boot sektoriaus atkūrimas per Command Prompt

Kai automatinis taisymas nepadeda, reikia imtis rimtesnių priemonių. Grįžkite į tą pačią Advanced options meniu ir šį kartą pasirinkite Command Prompt. Atsidariusiame juodame lange turėsite įvesti kelias komandas rankiniu būdu.

Pirmiausia patikrinkime ir pataisykime boot įrašus naudodami bootrec įrankį. Įveskite šias komandas po vieną, po kiekvienos paspausdami Enter:

bootrec /fixmbr

Ši komanda perrašo Master Boot Record – pačią pirmąją disko dalį, kuri nurodo, kur ieškoti boot manager.

bootrec /fixboot

Ši komanda perrašo boot sektorių – vietą, kur saugoma informacija apie tai, kaip paleisti Windows.

bootrec /rebuildbcd

O ši komanda ieško visų įdiegtų Windows kopijų ir atkuria Boot Configuration Data – duomenų bazę, kurioje saugoma informacija apie visas operacines sistemas.

Jei paskutinė komanda randa jūsų Windows instaliaciją ir klausia, ar norite ją pridėti į boot sąrašą, atsakykite „Y” (Yes). Po šių komandų ištraukite diegimo laikmeną ir perkraukite kompiuterį komanda exit.

Kai problema slypi BCD faile

Kartais Boot Configuration Data failas būna taip sugadintas, kad paprastas rebuildbcd nepadeda. Tokiu atveju reikia visiškai ištrinti seną BCD ir sukurti naują nuo nulio. Tai šiek tiek rizikingiau, bet dažnai veikia, kai kiti metodai nepavyksta.

Vėl atidarykite Command Prompt per atkūrimo aplinką ir įveskite šias komandas:

bcdedit /export C:\BCD_Backup

Ši komanda sukuria atsarginę kopiją (jei failas dar veikia bent iš dalies).

attrib C:\boot\bcd -h -r -s

Pašalina specialius failo atributus, kad galėtume jį ištrinti.

ren C:\boot\bcd bcd.old

Pervadina seną failą.

bootrec /rebuildbcd

Sukuria naują BCD failą nuo nulio.

Jei sistema randa Windows instaliaciją, pridėkite ją. Jei neranda, tuomet problema gali būti gilesnė – galbūt sugadintas pats Windows skaidinys.

Disko tikrinimas ir taisymas

Kartais boot problemos atsiranda dėl fizinių kietojo disko problemų arba failų sistemos klaidų. Windows turi puikų įrankį tokioms problemoms spręsti – chkdsk (check disk).

Command Prompt lange įveskite:

chkdsk C: /f /r

Čia C: yra jūsų Windows disko raidė (atkūrimo aplinkoje ji kartais gali būti kitokia, pavyzdžiui, D:). Parametras /f nurodo pataisyti rastas klaidas, o /r – ieškoti blogų sektorių ir bandyti atkurti informaciją iš jų.

Šis procesas gali užtrukti labai ilgai – net kelias valandas, jei turite didelį diską. Neišjunkite kompiuterio, kol procesas nebus baigtas. Ekrane matysite procentus ir penkis etapus, per kuriuos programa tikrina skirtingus disko aspektus.

Jei chkdsk randa ir taiso daug klaidų, tai geras ženklas, kad problema buvo failų sistemoje. Tačiau jei programa randa daug blogų sektorių, tai gali reikšti, kad kietasis diskas miršta ir reikėtų galvoti apie jo keitimą artimiausiu metu.

UEFI ir GPT sistemos ypatumai

Naujesni kompiuteriai naudoja UEFI vietoj seno BIOS ir GPT diskų skaidymo schemą vietoj MBR. Jei jūsų kompiuteris yra naujesnis nei 2012 metų, greičiausiai jis naudoja būtent šią sistemą. Boot problemos čia šiek tiek kitokios ir sprendžiamos truputį kitaip.

UEFI sistemose yra specialus EFI System Partition (ESP) – nedidelis skaidinys, kuriame saugomi boot failai. Kartais šis skaidinys neturi priskirtos disko raidės, ir tai gali kelti problemų. Command Prompt aplinkoje galite tai pataisyti naudodami diskpart įrankį:

diskpart
list disk
select disk 0 (pasirinkite tinkamą disko numerį)
list volume

Ieškokite nedidelio (paprastai 100-500 MB) FAT32 formato tomo, kuris neturi raidės. Tai greičiausiai ir yra EFI skaidinys. Įsiminkite jo numerį ir įveskite:

select volume X (kur X – jūsų EFI tomo numeris)
assign letter=Z:
exit

Dabar galite bandyti atkurti boot failus tiesiogiai:

bcdboot C:\Windows /s Z: /f UEFI

Ši komanda nukopijuos reikalingus boot failus iš Windows aplanko į EFI skaidinį ir sukonfigūruos juos teisingai.

Kai nieko nepadeda – paskutinės priemonės ir prevencija

Jei išbandėte visus aukščiau aprašytus metodus ir niekas nepadėjo, liko keletas variantų. Pirma, galite bandyti atkurti sistemą iš atsarginės kopijos, jei tokią turėjote sukūrę. Windows atkūrimo aplinkoje yra System Image Recovery funkcija, kuri leidžia grąžinti visą sistemą į ankstesnę būseną.

Antra, galite bandyti atlikti Windows atnaujinimą (Refresh) arba net švarų įdiegimą, išsaugant asmeninius failus. Tai galima padaryti per atkūrimo aplinką pasirinkus Reset this PC opciją. Tiesa, šis metodas ištrins visas įdiegtas programas, todėl naudokite jį tik kaip paskutinę priemonę.

Trečia, jei turite svarbių duomenų diske, galite išimti kietąjį diską ir prijungti jį prie kito kompiuterio kaip papildomą diską. Taip galėsite nukopijuoti svarbius failus prieš bandydami radikalesnius sprendimus.

Kad ateityje išvengtumėte tokių problemų, rekomenduoju kelias paprastas prevencijos priemones. Pirma, reguliariai kurkite sistemos atsargines kopijas naudodami įmontuotą Windows Backup įrankį arba trečiųjų šalių programas. Antra, būkite atsargūs su diskų skaidinių keitimu ir dviejų operacinių sistemų diegimu – tai dažna boot problemų priežastis. Trečia, naudokite UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį), kad netikėti elektros dingimas nesugadintų sisteminių failų.

Dar vienas svarbus dalykas – reguliariai tikrinkite kietojo disko būklę naudodami SMART monitoringo programas. Jos gali įspėti apie artėjančius gedimus dar prieš jiems įvykstant. Programos kaip CrystalDiskInfo yra nemokamos ir labai paprastos naudoti.

Boot Manager klaidos gali atrodyti baisios, bet dažniausiai jos yra išsprendžiamos be duomenų praradimo. Svarbiausia – nepulti į paniką, sistemingai išbandyti įvairius sprendimus ir neišjungti kompiuterio taisymo proceso viduryje. Daugeliu atvejų problema išsisprendžia per vieną ar dvi valandas, o jūs įgaunate vertingos patirties, kuri pravers ateityje.

The post Kaip pataisyti Windows boot manager klaidą appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esate girdėję tą erzinantį aukšto tono cypimą ar kaukimą, sklindantį iš kompiuterio korpuso, kai paleidžiate reiklią žaidimą arba pradedote renderinti vaizdo įrašą. Dažniausiai šio garso šaltinis yra maitinimo blokas (PSU – Power Supply Unit), ir nors tai gali skambėti nerimą keliančiai, dažniausiai tai visiškai normalu. Tačiau kodėl taip nutinka? Atsakymas slypi elektronikos fizikoje ir viename įdomiame reiškinyje, vadinamame „coil whine” arba lietuviškai – ritės cypimas.

Pirmiausia reikia suprasti, kad maitinimo blokas nėra tik paprastas laidų ir kištukų rinkinys. Tai sudėtingas elektroninis įrenginys, kuris paima kintamąją srovę iš elektros tinklo (220V Europoje) ir paverčia ją į kelias skirtingas nuolatinės srovės įtampas, kurių reikia kompiuterio komponentams: 12V, 5V ir 3.3V. Šis keitimo procesas vyksta tūkstančius kartų per sekundę, ir būtent čia slypi mūsų garso šaltinis.

Elektromagnetinis šokis viduje

Šiuolaikiniuose maitinimo blokuose naudojami vadinamieji impulsiniai transformatoriai ir induktoriai (ritės). Kai per šias rites teka elektros srovė, ypač kai ji greitai keičiasi, aplink jas susidaro magnetinis laukas. Štai čia ir prasideda įdomybės – tas magnetinis laukas sukelia mechaninę įtampą pačioje ritėje.

Įsivaizduokite, kad ritė yra tarsi maža spyruoklė. Kai per ją pradeda tekėti srovė, magnetinis laukas ją šiek tiek suspaudžia ar ištempia. Kai srovė nutrūksta – ji grįžta į pradinę padėtį. Modernūs maitinimo blokai dirba dažniais nuo 50 kHz iki 150 kHz ar net daugiau – tai reiškia, kad šis „spaudimas” ir „atleidimas” vyksta dešimtis tūkstančių kartų per sekundę. Jei šis dažnis patenka į girdimą spektrą (maždaug 20 Hz – 20 kHz) arba jo harmonikos tai daro, mes išgirstame cypimą ar kaukimą.

Įdomu tai, kad pats elektroninis komponentas techniškai veikia puikiai – jis tiesiog vibruoja nuo elektromagnetinių jėgų. Problema ta, kad šios vibracijos persiduoda į aplinkinius komponentus, PCB plokštę, o kartais ir į patį korpusą, kuris veikia kaip rezonatorius ir sustiprina garsą.

Kodėl garsas stiprėja apkrovos metu

Pastebėjote, kad tas kaukimas pasirodo ne visada? Dažniausiai jis atsiranda būtent tada, kai kompiuteris dirba intensyviai. Čia veikia paprasta logika – kuo didesnė apkrova, tuo daugiau energijos turi perduoti maitinimo blokas, o tai reiškia didesnes sroves per tas pačias rites.

Kai paleidžiate žaidimą su maksimaliomis grafinėmis nuostatomis, jūsų vaizdo plokštė gali pradėti vartoti 200-350W ar net daugiau energijos. Maitinimo blokas turi staiga padidinti energijos tiekimą, o tai reiškia, kad per induktorius pradeda tekėti daug didesnės srovės. Didesnė srovė = stipresnis magnetinis laukas = stipresnės mechaninės vibracijos = garsesnis cypimas.

Be to, skirtingos apkrovos gali sukelti skirtingų dažnių vibraciją. Kartais pastebėsite, kad garsas keičiasi priklausomai nuo to, ką darote kompiuteryje. Tai visiškai normalu – skirtingi komponentai reikalauja skirtingų energijos kiekių, o maitinimo blokas nuolat prisitaiko prie kintančių poreikių.

Ar turėčiau nerimauti dėl šio garso?

Trumpas atsakymas – dažniausiai ne. Ritės cypimas yra mechaninis reiškinys, o ne elektrinis gedimas. Jūsų maitinimo blokas nekaupia kritinės žalos vien dėl to, kad jo ritės vibruoja. Tai panašu į tai, kaip transformatorius gatvėje gali ūžti – jis veikia, tik šiek tiek triukšmingai.

Tačiau yra keletas atvejų, kai verta atkreipti dėmesį:

Staigus garso pasikeitimas: Jei jūsų maitinimo blokas anksčiau buvo tylus, o dabar staiga pradėjo garsiai kaukti, tai gali reikšti, kad kažkas pasikeitė. Galbūt padidėjo apkrova dėl naujo komponento, o gal blogėja kondensatorių būklė.

Labai garsus, erzinantis garsas: Nors cypimas yra normalus, jis neturėtų būti tokio stiprumo, kad trukdytų dirbti ar žaisti. Jei garsas itin stiprus, tai gali reikšti prastos kokybės komponentus arba gamybos defektą.

Garsas kartu su kitais simptomais: Jei cypimas atsiranda kartu su nestabiliu kompiuterio darbu, spontaniškais išsijungimais ar kitais keistais reiškiniais, tai jau rimtesnis signalas patikrinti maitinimo bloką.

Kokybė turi reikšmės

Ne visi maitinimo blokai cypią vienodai. Aukštesnės klasės gamintojai deda daug pastangų, kad sumažintų šį efektą. Kaip jie tai daro? Yra keletas būdų.

Pirma, kokybiškesniuose maitinimo blokuose naudojamos geriau pritvirtintos ritės. Jos gali būti užpiltos specialia derva ar epoksidiniu klijais, kurie sumažina mechanines vibracijas. Tai tarsi įdėtumėte guminius amortizatorius – komponentas vis tiek juda, bet daug mažiau ir tyliau.

Antra, geresnės kokybės PCB plokštės yra storesnės ir standesnės, todėl jos mažiau rezonuoja. Pigesniuose modeliuose dažnai naudojamos plonesnės plokštės, kurios veikia kaip būgno oda – net mažos vibracijos tampa girdimos.

Trečia, kai kurie gamintojai naudoja aukštesnio dažnio keitimo schemas, kurios dirba už girdimo ribos. Jei ritė vibruoja 30 kHz dažniu, mes to negirdėsime. Tačiau tokios schemos yra sudėtingesnės ir brangesnės gaminti.

Štai kodėl verta investuoti į geresnės kokybės maitinimo bloką. Taip, jis kainuos daugiau, bet ne tik bus tylesnis – jis taip pat bus patikimesnis, efektyvesnis ir ilgaamžiškesnis.

Praktiniai būdai sumažinti kaukimą

Jei jūsų maitinimo blokas cypią ir tai jus erzina, yra keletas dalykų, kuriuos galite išbandyti.

Apribokite maksimalią galią: Daugelyje žaidimų galite nustatyti FPS (kadrų per sekundę) ribą. Jei jūsų vaizdo plokštė generuoja 300 FPS, bet jūsų monitorius rodo tik 144 FPS, tai tik bereikalingas energijos švaistymas. Apribokite FPS iki monitoriaus atnaujinimo dažnio – tai sumažins apkrovą ir galbūt cypimą.

Patikrinkite ventiliaciją: Kartais aukštesnė temperatūra gali pabloginti cypimo problemą, nes kai kurie komponentai keičia savo savybes įkaitus. Įsitikinkite, kad jūsų kompiuterio korpusas turi gerą oro srautą.

Pabandykite kitą elektros lizdą: Nors tai skamba keistai, kartais elektros tinklo kokybė gali turėti įtakos. Jei jūsų tinkle yra daug trukdžių ar įtampos svyravimų, maitinimo blokas turi sunkiau dirbti, kad juos kompensuotų. Pabandykite prijungti kompiuterį į kitą lizdą ar net naudoti UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį).

Garso izoliacija: Jei kiti metodai nepadeda, galite pamėginti pridėti garso sugeriančios medžiagos į korpusą. Tačiau būkite atsargūs – negalima blokuoti ventiliacijos angų. Yra specialių akustinių putų, skirtų kompiuterių korpusams.

Kada laikas keisti maitinimo bloką

Nors cypimas pats savaime nėra gedimo požymis, yra situacijų, kai verta pagalvoti apie maitinimo bloko keitimą.

Jei jūsų maitinimo blokas jau senas (5-7 metai ar daugiau) ir pradeda garsiai cypti, tai gali būti signalas, kad kondensatoriai sensta. Kondensatoriai yra vienos iš pirmųjų dalių, kurios nusidėvi maitinimo bloke, ir jų blogėjimas gali sukelti įvairius šalutinius efektus, įskaitant padidėjusį cypimą.

Taip pat, jei planuojate atnaujinti savo kompiuterį nauja, galingesne vaizdo plokšte ar procesoriumi, gali būti, kad jūsų dabartinis maitinimo blokas tiesiog neturi pakankamai galios. Dirbdamas ties savo galios riba, jis ne tik cypės labiau, bet ir gali tapti nestabilus.

Renkantis naują maitinimo bloką, atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
– Pasirinkite bent 80 Plus Bronze sertifikuotą modelį, o geriau – Gold ar Platinum
– Perskaitykite atsiliepimus apie konkretų modelį – dažnai žmonės mini, ar jis cypią
– Rinkitės žinomų gamintojų produktus: Seasonic, Corsair, EVGA, be quiet!, Fractal Design
– Nepirkite maitinimo bloko „впритык” – jei jūsų sistema vartoja 400W, pirkite bent 550-650W bloką

Kai technologija susitinka su realybe

Ritės cypimas puikiai iliustruoja, kaip net pažangioje elektronikoje negalime visiškai atsikratyti fizikos dėsnių. Mes galime sumažinti komponentus iki nanometrų, galime perduoti terabaitų duomenis per sekundę, bet vis tiek negalime visiškai pašalinti elektromagnetinių jėgų poveikio medžiagoms.

Įdomu tai, kad kai kurie entuziastai net pradėjo naudoti cypimo garsą kaip diagnostikos įrankį. Patyrę vartotojai gali išgirsti, kaip keičiasi garso tonas, ir suprasti, kokia yra sistemos apkrova. Tai tarsi automobilio variklio ūžesys – patyrę vairuotojai gali pasakyti, kaip dirba variklis, tiesiog pagal garsą.

Šiuolaikinė technologijų pramonė nuolat tobulėja, ir naujausi maitinimo blokai yra daug tylesni nei prieš penkerius ar dešimt metų. Gamintojai investuoja į tyrimus, kaip sumažinti vibraciją, kaip geriau izoliuoti komponentus, kaip optimizuoti keitimo dažnius. Tačiau visiškai pašalinti šį reiškinį greičiausiai neįmanoma – bent jau ne su dabartinėmis technologijomis ir priimtinomis kainomis.

Taigi, jei jūsų kompiuteris šiek tiek cypią apkrovos metu, nesijaudinkite per daug. Tai tiesiog primena, kad viduje vyksta intensyvus darbas, keičiant elektros energiją iš vienos formos į kitą. Jei garsas nėra pernelyg erzinantis ir kompiuteris veikia stabiliai, tiesiog priimkite tai kaip mažą technologijos keistybę. O jei vis dėlto nuspręsite ką nors keisti, dabar žinote, ko ieškoti ir kaip išspręsti problemą.

The post Kodėl maitinimo blokas kaukia apkrovos metu appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekvienas esame patyrę tą nemalonų momentą – spaudžiame kompiuterio mygtuką, o jis… nieko. Jokio pyptelėjimo, jokios šviesos, jokio ventiliatoriaus ūžesio. Tiesiog tyla. Pirma mintis dažniausiai būna pati blogiausią – „viskas, sugedo, reikės pirkti naują”. Bet tikrovė paprastai kur kas šviesesnė. Kompiuterio neįsijungimas gali turėti daugybę priežasčių, ir daugelis jų yra visai paprastos bei lengvai pašalinamos.

Prieš panirę į technines detales, svarbu suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, kai spaudžiate tą mygtuką. Maitinimo mygtukas nėra tiesiog jungiklis, kuris prijungia elektros srovę – tai signalo siuntėjas, kuris sako pagrindinei plokštei: „Ei, laikas pabusti!”. Pagrindinė plokštė tada patikrina, ar visa tvarkoje su maitinimo bloku, ar yra pakankamai energijos, ir tik tada leidžia sistemai startuoti. Jei bet kuriame šios grandinės žingsnyje kas nors negerai – kompiuteris tiesiog neįsijungs.

Elektros tiekimo problemos – dažniausias kaltininkas

Galbūt skamba banaliai, bet patikėkite – maždaug pusė visų „neįsijungia” atvejų susijusi su elektros tiekimu. Ir ne, čia ne tik apie tai, ar įkišote kištuką į rozetę. Maitinimo laidas gali atrodyti normaliai, bet viduje turėti pažeistų laidų. Ypač tai aktualu, jei laidas dažnai lenkiamas ar temptas.

Pirmiausia patikrinkite rozetę – įkiškite į ją kitą prietaisą, pavyzdžiui, telefonų įkroviklį ar lempą. Veikia? Puiku, problema ne rozetėje. Toliau žiūrėkite į maitinimo laidą. Jei turite atsarginį (daugelis monitorių naudoja tokio pat tipo laidus) – išbandykite jį. Stacionariuose kompiuteriuose taip pat būna jungiklis ant paties maitinimo bloko gale – mažytis raudonas ar juodas jungtukas. Jis turi būti „I” pozicijoje, ne „O”.

Nešiojamųjų kompiuterių atveju situacija šiek tiek kitokia. Baterija gali būti visiškai išsikrovusi, o maitinimo adapteris – sugedęs. Išbandykite tokį triuką: atjunkite adapterį, išimkite bateriją (jei galima), palaikykite maitinimo mygtuką paspaudę 30-60 sekundžių. Tai atliks statinės elektros iškrovimą. Tada prijunkite tik adapterį (be baterijos) ir bandykite įjungti. Jei veikia – problema buvo baterijoje arba statinėje elektroje.

Maitinimo blokas – širdis, kuri gali sustoti plakti

Maitinimo blokas (PSU – Power Supply Unit) yra kompiuterio širdis. Jis paima 220V kintamąją srovę iš rozetės ir paverčia į įvairias nuolatinės srovės įtampas, kurių reikia skirtingiems komponentams. Kai jis sugenda, kompiuteris tiesiog negauna energijos.

Kaip suprasti, kad problema būtent maitinimo bloke? Yra keli požymiai. Pirma, jokių garsų ar šviesos. Antra, jei atidarysite kompiuterį ir pažiūrėsite į pagrindinę plokštę, dažnai ant jos būna mažytė LED lemputė, kuri šviečia, kai yra maitinimas. Jei ji nešviečia – labai tikėtina, kad PSU neveikia. Trečia, galite išbandyti „popierklipo testą” – tai pavojinga, jei nežinote ką darote, bet esmė tokia: atjungiate PSU nuo visų komponentų ir trumpam sujungiate žalią laidą su bet kuriuo juodu laidu 24-pin jungtuke. Jei PSU ventiliatorius nesisuka – jis tikrai miręs.

PSU gali sugesti dėl įvairių priežasčių: perkrovos, staigių įtampos šuolių, dulkių, kurios sukelia perkaitimą, arba tiesiog senatvės. Kokybiški maitinimo blokai tarnauja 5-10 metų, bet pigūs kinų gaminiai gali išdegti ir per metus. Todėl visuomet verta investuoti į normalų PSU su bent 80 Plus sertifikatu.

Pagrindinė plokštė ir jos kaprizai

Pagrindinė plokštė (motherboard) yra kaip kompiuterio nervų sistema – ji jungia visus komponentus ir koordinuoja jų darbą. Kai ji turi problemų, simptomai gali būti labai įvairūs, įskaitant ir visišką atsisakymą įsijungti.

Viena dažniausių problemų – CMOS baterija. Tai mažytė apvali baterija (panaši į laikrodžio), kuri maitina BIOS nustatymus net kai kompiuteris išjungtas. Kai ji išsieikvoja, kompiuteris gali atsisakyti startuoti arba elgtis keistai. Pakeisti ją paprasta – tiesiog atsargiai išimkite seną ir įdėkite naują CR2032 tipo bateriją. Jos kainuoja vos porą eurų.

Kita problema – trumpieji jungikliai (short circuits). Jei pagrindinė plokštė kažkur liečiasi su metaliniu korpusu ne per specialius atstumo laikiklių varžtus, gali atsirasti trumpasis jungiklis. Tai ypač aktualu, jei neseniai keitėte komponentus ar valėte kompiuterį. Patikrinkite, ar visi varžtai įsukti teisingai ir ar nėra pašalinių metalinių daiktų (pvz., nukritusio varžto) tarp plokštės ir korpuso.

Dar vienas dalykas – RAM atmintis. Taip, blogai įdėta ar sugedusi operatyvioji atmintis gali užkirsti kelią kompiuterio įsijungimui. Išbandykite išimti visus RAM modulius ir įdėti tik vieną į pirmą slotą. Jei neveikia – bandykite kitą modulį. Kartais tiesiog reikia juos išvalyti – atsargiai išimkite, nuvalykite auksuotus kontaktus guma (taip, paprasta mokykline guma) ir įdėkite atgal.

Procesorius ir aušinimas – perkaistančios problemos

Modernūs kompiuteriai turi apsaugą nuo perkaitimo. Jei procesorius per daug įkaista, sistema tiesiog nesileis arba iškart išsijungs. Tai gali nutikti, jei aušintuvo ventiliatorius neveikia arba termopasta tarp procesoriaus ir aušintuvo išdžiūvo.

Jei neseniai ardėte kompiuterį ar keitėte procesorių, patikrinkite, ar aušintuvas tvirtai pritvirtintas ir ar ventiliatoriaus laidas prijungtas prie pagrindinės plokštės. Tas laidas dažniausiai žymimas „CPU_FAN” arba panašiai. Jei jis neprijungtas, daugelis pagrindinių plokščių tiesiog atsisakys startuoti, rodydamos klaidą arba pyptelėdamos.

Termopasta turėtų būti keičiama kas 2-3 metai, ypač jei naudojate kompiuterį intensyviai. Išdžiūvusi pasta nebeperduoda šilumos efektyviai, ir procesorius greitai perkaista. Pakeisti pastą nesunku – nuvalote seną alkoholiu ar specialiu skysčiu, užtepate plonytį naujosios sluoksnį (apie grūdo dydžio) ir pritvirtinate aušintuvą.

Vaizdo plokštė – kai ji blokuoja viską

Sugedusi ar blogai įdėta vaizdo plokštė taip pat gali būti priežastis, kodėl kompiuteris neįsijungia arba įsijungia, bet neduoda vaizdo. Jei girdite, kad kompiuteris veikia (ventiliatoriai sukasi, girdisi pyptelėjimas), bet ekrane nieko nėra – problema greičiausiai vaizdo plokštėje arba monitoriuje.

Pirmiausia patikrinkite, ar vaizdo plokštė tvirtai įsegta į PCI-E slotą. Ją reikia įspausti gana stipriai, kol išgirsite spragtelėjimą. Taip pat įsitikinkite, kad prijungti visi reikalingi maitinimo laidai – šiuolaikinės vaizdo plokštės dažnai reikalauja vieno ar net dviejų 6-pin arba 8-pin maitinimo jungtukų.

Jei turite integruotą grafiką (daugelis procesorių turi), išbandykite išimti diskretinę vaizdo plokštę ir prijungti monitorių tiesiai prie pagrindinės plokštės. Jei taip veikia – problema tikrai vaizdo plokštėje. Gali būti, kad ji tiesiog sugedo, arba kad jūsų maitinimo blokas neturi pakankamai galios jai maitinti.

Maitinimo mygtukas ir priekiniai jungikliai

Kartais problema slypi pačiame mygtuke. Tai ypač aktualu seniems kompiuteriams, kurių mygtukai buvo daug naudojami. Mygtukas gali mechaniškai susidėvėti arba laidai, jungianti jį su pagrindine plokšte, gali atsilaisvinti.

Priekiniai laidai (front panel connectors) – tai mažyčiai dviejų kontaktų jungtukėliai, kurie jungiasi prie pagrindinės plokštės apatinėje dešinėje dalyje. Jie žymimi „PWR_SW” (maitinimo mygtukas), „RESET_SW” (reset mygtukas), „PWR_LED” (maitinimo lemputė) ir pan. Šie jungtukėliai gali atsilaisvinti, ypač jei kompiuteris buvo judrinamas.

Štai geras testas: atidarykite kompiuterį, raskite tuos mažyčius jungtukėlius ir atsargiai atjunkite „PWR_SW”. Tada paimkite plokščiagalį atsuktuką ir trumpam (paliesdami sekundei) sujunkite tuos du kontaktus, prie kurių buvo prijungtas „PWR_SW”. Jei kompiuteris įsijungia – problema mygtuke arba jo laiduose. Galite laikinai naudoti reset mygtuką kaip maitinimo (tiesiog perjunkite laidus) arba pakeisti mygtuką.

Programinės įrangos ir BIOS problemos

Ne visada problema būna aparatinė. Kartais BIOS nustatymai gali būti taip susimaišę, kad kompiuteris tiesiog nebestartuoja. Tai gali nutikti po nesėkmingo BIOS atnaujinimo arba jei kas nors žaidė su nustatymais ir nežinojo, ką daro.

Paprasčiausias būdas atkurti BIOS nustatymus – išimti CMOS bateriją maždaug 5-10 minučių. Kai ją vėl įdėsite, BIOS grįš į gamyklinius nustatymus. Kai kuriose pagrindinėse plokštėse yra ir specialus „Clear CMOS” mygtukas arba du kontaktai, kuriuos reikia sujungti jumperiu.

Jei kompiuteris startuoja, bet nepasiekia operacinės sistemos, problema gali būti kietajame diske arba boot sektoriuje. Bet tai jau kita istorija – tokiu atveju kompiuteris vis tik „įsijungia”, tik neužsikrauna pilnai.

Kai viskas atrodo gerai, bet vis tiek neveikia

Kartais susiduri su situacija, kai, atrodo, viską patikrinai, viskas atrodo tvarkoje, bet kompiuteris vis tiek neįsijungia. Tokiais atvejais verta pabandyti „minimalistinį” metodą – atjungti absoliučiai viską, kas nėra būtina startui.

Išimkite visus USB įrenginius, atjunkite visus kietuosius diskus, išimkite visus PCI-E plėtros kortas (išskyrus vaizdo, jei neturite integruotos), palikite tik vieną RAM modulį. Kartais sugedęs USB įrenginys ar kitas komponentas gali sukelti trumpąjį jungiklį ir užkirsti kelią visai sistemai.

Taip pat verta pabandyti kompiuterį išvis išimti iš korpuso ir paleisti ant kartono dėžės ar medinio stalo. Taip pašalinsite galimybę, kad korpusas kažkur sukelia trumpąjį jungiklį. Jei taip veikia – problema korpuse arba kaip komponentai jame sumontuoti.

Dar vienas dalykas, apie kurį dažnai pamirštama – dulkės. Jei kompiuteris ilgai nebuvo valytas, dulkės gali sukelti perkaitimą arba net trumpuosius jungiklius. Išpūskite kompiuterių suslėgtu oru (ne dulkių siurbliu!) – ypač maitinimo bloką, procesorių aušintuvą ir vaizdo plokštę. Stebėtina, kaip dažnai tai išsprendžia problemas.

Kada laikas kreiptis į specialistus

Yra situacijų, kai savarankiškai spręsti problemą nėra gera idėja. Jei kompiuteris dar garantijoje – tikrai neverta jo ardyti patiems. Jei matote degėsių pėdsakų, jaučiate degėsių kvapą arba matote išsipūtusius kondensatorius (jie atrodo kaip mažos cilindrinės dėžutės su išsipūtusiais viršeliais) – laikas profesionalams.

Taip pat, jei neturite patirties su elektronika ir jaučiatės nesaugiai – geriau mokėti specialistui nei sugadinti dar daugiau. Ypač tai aktualu nešiojamiesiems kompiuteriams, kurie būna kur kas sudėtingesni ir trapesni nei stacionarieji.

Tačiau dauguma problemų, dėl kurių kompiuteris neįsijungia, yra gana paprastos ir išsprendžiamos namuose. Reikia tik kantrybės, sistemiško požiūrio ir sveiko proto. Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų – elektros tiekimo, laidų, jungčių – ir palaipsniui judėkite link sudėtingesnių komponentų. Dažniausiai priežastis slypi kažkur pačioje pradžioje, o ne giliai sistemos viduje.

Ir atminkite – kompiuteriai nėra magiški. Jie veikia pagal fizinius dėsnius ir loginius principus. Jei kažkas neveikia, tam yra konkreti priežastis. Kartais ją rasti užtrunka, bet beveik visada ji yra randama. Ir dažnai, kai ją surandi, pagalvoji: „Kaip aš iš karto to nepamačiau?”. Bet tai normalu – taip visi mokomės.

The post Kodėl kompiuteris neįsijungia paspaudus mygtuką appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Garso plokštės tvarkyklės – tai programinė įranga, kuri veikia kaip vertėjas tarp jūsų kompiuterio operacinės sistemos ir garso aparatūros. Be jų jūsų kompiuteris tiesiog nežinotų, kaip bendrauti su garso kortele ar integruota garso mikroschema. Galite turėti pačią galingiausią garso įrangą, bet be tinkamų tvarkyklių ji bus tiesiog brangus metalo gabalas.

Tvarkyklės veikia kaip tarpininkas – jos gauna komandas iš programų (pavyzdžiui, muzikos grotuvo ar žaidimo) ir išverčia jas į signalus, kuriuos supranta garso aparatūra. Vėliau jos priima atgal gautus duomenis ir pateikia juos operacinei sistemai suprantama forma. Tai vyksta akimirksniu, todėl mes paprastai net nepagalvojame apie šį sudėtingą procesą.

Dažniausiai problemos su garsu kyla būtent dėl tvarkyklių – jos gali būti pasenusios, sugadintos, nesuderinamos su nauja operacine sistema ar tiesiog neteisingai įdiegtos. Todėl mokėti jas patikrinti ir atnaujinti yra būtina kiekvieno kompiuterio vartotojo žinių dalis.

Kaip sužinoti, kokia garso plokštė įdiegta kompiuteryje

Prieš ieškant tvarkyklių, reikia žinoti, su kuo turite reikalą. Windows operacinėje sistemoje tai padaryti gana paprasta. Pirmiausia atidarykite Įrenginių tvarkytuvę – tai galite padaryti paspaudę dešinį pelės klavišą ant „Pradžia” mygtuko ir pasirinkę „Device Manager” arba „Įrenginių tvarkytuvė”.

Įrenginių tvarkytuvėje ieškokite kategorijos „Sound, video and game controllers” arba lietuviškai „Garso, vaizdo ir žaidimų valdikliai”. Išplėskite šią kategoriją paspausdami ant rodyklės šalia pavadinimo. Čia pamatysite visus garso įrenginius, įskaitant jūsų pagrindinę garso plokštę. Dažniausiai tai bus kažkas panašaus į „Realtek High Definition Audio”, „Intel(R) Display Audio” arba „NVIDIA High Definition Audio” – priklausomai nuo jūsų aparatūros gamintojo.

Jei naudojate išorinę garso kortą ar profesionalią garso sąsają, čia pamatysite jos pavadinimą. Pavyzdžiui, „Focusrite Scarlett”, „Creative Sound Blaster” ar panašiai. Užsirašykite tikslų pavadinimą – tai pravers ieškant tvarkyklių.

Kitas būdas – naudoti sistemos informacijos įrankį. Paspauskite Windows klavišą + R, įveskite „msinfo32″ ir paspauskite Enter. Atsidariusiame lange eikite į „Components” > „Sound Device”. Čia rasite išsamią informaciją apie jūsų garso įrangą, įskaitant gamintojo pavadinimą, modelį ir net dabartinę tvarkyklės versiją.

Tvarkyklių tikrinimas ir dabartinės būsenos įvertinimas

Dabar, kai žinote, kokią garso plokštę turite, laikas patikrinti tvarkyklių būseną. Grįžkite į Įrenginių tvarkytuvę ir dukart spustelėkite ant savo garso įrenginio pavadinimo. Atsidariusiame lange pasirinkite kortelę „Driver” arba „Tvarkyklė”.

Čia pamatysite kelis svarbius dalykus. Pirma, tvarkyklės versiją ir datą – tai padės suprasti, ar jūsų tvarkyklė yra nauja, ar galbūt seniai neatnaujinta. Jei data rodo kažką iš 2015 metų, o dabar 2025-ieji, tikrai verta ieškoti atnaujinimų. Antra, pamatysite mygtuką „Update Driver” – tai vienas iš būdų atnaujinti tvarkykles, nors ne visada efektyviausias.

Jei šalia jūsų garso įrenginio Įrenginių tvarkytuvėje matote geltoną trikampį su šauktuku, tai reiškia, kad yra problemų. Gali būti, kad tvarkyklė visai neįdiegta, sugadinta arba nesuderinama. Dukart spustelėję ant įrenginio ir pažiūrėję į „Device status” arba „Įrenginio būsena”, pamatysite konkrečią klaidos žinutę, kuri padės suprasti problemą.

Dar vienas naudingas patikrinimas – pažiūrėti, ar Windows atpažįsta jūsų garso įrenginį kaip veikiantį. Eikite į Nustatymus > Sistema > Garsas. Jei čia matote savo garso įrenginį ir galite jį pasirinkti kaip išvesties šaltinį, tai gera žinia – bent jau pagrindinė komunikacija veikia. Tačiau tai dar nereiškia, kad tvarkyklė yra naujausia ar optimali.

Automatinis tvarkyklių atnaujinimas per Windows

Windows turi integruotą mechanizmą tvarkyklių atnaujinimui, kuris dažnai veikia gana gerai, ypač su populiaria aparatūra. Įrenginių tvarkytuvėje dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant savo garso įrenginio ir pasirinkite „Update driver” arba „Atnaujinti tvarkyklę”.

Pasirodys du pasirinkimai. Pirmasis – „Search automatically for drivers” arba „Automatiškai ieškoti tvarkyklių”. Windows patikrins savo duomenų bazę ir Microsoft serverius, ar yra naujesnė tvarkyklės versija. Jei ras, automatiškai ją atsisiųs ir įdiegs. Tai paprasčiausias būdas, tačiau ne visada efektyviausias, nes Microsoft duomenų bazėje ne visada yra pačios naujausios versijos.

Antrasis pasirinkimas – „Browse my computer for drivers” arba „Naršyti kompiuteryje ieškant tvarkyklių”. Šis variantas naudingas, jei jau esate atsisiuntę tvarkyklę iš gamintojo svetainės ir norite ją įdiegti rankiniu būdu. Tiesiog nurodykite aplanką, kuriame išsaugotas tvarkyklės failas, ir Windows pasirūpins likusiu darbu.

Dar vienas automatinis būdas – Windows Update. Eikite į Nustatymus > Windows Update ir paspauskite „Check for updates”. Kartais Windows Update automatiškai parsisiunčia ir įdiegia garso tvarkykles, ypač po didelių sistemos atnaujinimų. Tačiau vėlgi, čia gaunamos tvarkyklės ne visada yra pačios naujausios.

Rankinis tvarkyklių atsisiuntimas iš gamintojo svetainės

Jei norite turėti pačią naujausią ir optimaliausią tvarkyklės versiją, geriausias būdas – eiti tiesiai į šaltinį. Kiekvienas garso aparatūros gamintojas turi savo svetainę su tvarkyklių skyriumi.

Realtek tvarkyklėms (kurios yra pačios populiariausios integruotose garso plokštėse) ieškokite Realtek oficialios svetainės arba savo kompiuterio gamintojo svetainės. Pavyzdžiui, jei turite ASUS, Dell ar HP kompiuterį, eikite į jų palaikymo skyrių, įveskite savo kompiuterio modelį ir ieškokite garso tvarkyklių. Dažnai gamintojai pritaiko tvarkykles konkrečiam modeliui, todėl jos gali veikti geriau nei universalios Realtek tvarkyklės.

Creative, ASUS (Xonar serija), Focusrite, Behringer ir kitų išorinių garso kortelių gamintojų svetainėse paprastai rasite specialų palaikymo ar atsisiuntimų skyrių. Čia svarbu pasirinkti teisingą modelį ir operacinės sistemos versiją. Jei turite Windows 11, bet atsisiunčiate Windows 7 tvarkyklę, greičiausiai ji neveiks arba veiks su problemomis.

Atsisiuntę tvarkyklę, paprastai gausite .exe failą (diegimo programą) arba .zip archyvą su failais viduje. Jei tai .exe failas, tiesiog dukart spustelėkite jį ir sekite diegimo instrukcijas. Jei tai archyvas, išpakuokite jį į atskirą aplanką ir tada Įrenginių tvarkytuvėje naudokite „Browse my computer for drivers” funkciją, nurodydami šį aplanką.

Problemos ir jų sprendimai

Net ir teisingai įdiegus tvarkykles, kartais kyla problemų. Viena dažniausių – garsas neveikia arba veikia su trukdžiais po tvarkyklės atnaujinimo. Tai gali nutikti, jei nauja tvarkyklė nesuderinama su jūsų sistema arba turi klaidų.

Tokiu atveju galite grįžti prie senosios tvarkyklės versijos. Įrenginių tvarkytuvėje dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant garso įrenginio, pasirinkite „Properties” > „Driver” kortelę ir paspauskite „Roll Back Driver”. Tai grąžins ankstesnę tvarkyklės versiją. Deja, šis mygtukas veikia tik jei Windows išsaugojo ankstesnę versiją – ne visada taip būna.

Jei „Roll Back” nepasiekiamas, galite visiškai pašalinti tvarkyklę ir leisti Windows ją automatiškai perdiegti. Dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant garso įrenginio ir pasirinkite „Uninstall device”. Pažymėkite varnelę „Delete the driver software for this device” jei norite visiškai išvalyti seną tvarkyklę. Po to paleiskite kompiuterį iš naujo – Windows automatiškai aptiks garso įrangą ir įdiegs bazinę tvarkyklę.

Kita problema – kelios garso tvarkyklės konfliktuoja tarpusavyje. Tai ypač aktualu, jei turite ir integruotą garso plokštę, ir diskretinę (atskirą) garso kortą, ir dar galbūt HDMI garsą per vaizdo plokštę. Tokiu atveju patartina išjungti nenaudojamus garso įrenginius Įrenginių tvarkytuvėje – dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant įrenginio ir pasirinkite „Disable device”.

Specialios tvarkyklės ir papildoma programinė įranga

Daugelis garso plokščių gamintojų kartu su tvarkyklėmis teikia ir papildomą programinę įrangą, kuri leidžia tiksliau valdyti garso nustatymus. Realtek turi „Realtek HD Audio Manager”, Creative – „Sound Blaster Command”, ASUS – „Sonic Studio” ir taip toliau.

Ši programinė įranga dažnai leidžia reguliuoti ekvalaizerio nustatymus, įjungti erdvinio garso efektus, valdyti mikrofoną, nustatyti skirtingus garso profilius skirtingoms programoms. Tai gali būti labai naudinga, ypač jei naudojate kompiuterį žaidimams, muzikos kūrimui ar profesionaliam garso apdorojimui.

Tačiau kartais ši papildoma programinė įranga gali sukelti problemų – ji gali konfliktuoti su kitomis programomis, lėtinti sistemos veikimą ar net sukelti garso trukdžius. Jei pastebite tokių problemų, galite pabandyti pašalinti šią programinę įrangą, palikdami tik pačią tvarkyklę. Dauguma garso funkcijų vis tiek veiks, nors prarasite papildomus nustatymus.

Profesionalioms garso sąsajoms (kaip Focusrite, PreSonus, Universal Audio) gamintojų programinė įranga yra būtina. Ji ne tik valdo tvarkykles, bet ir leidžia nustatyti įėjimo/išėjimo maršrutizavimą, latenciją, diskretizacijos dažnį ir kitus kritiškai svarbius parametrus. Tokiu atveju visada naudokite oficialią gamintojo programinę įrangą.

Kai tvarkyklės veikia, bet garsas vis tiek keistas

Įdiegę naujausias tvarkykles, vis tiek galite susidurti su garso kokybės problemomis. Tai ne visada tvarkyklių kaltė – dažnai problema slypi nustatymuose ar aparatūros apribojimose.

Windows garso nustatymuose patikrinkite diskretizacijos dažnį ir bitų gylį. Eikite į Nustatymus > Sistema > Garsas, pasirinkite savo išvesties įrenginį ir spustelėkite „Properties” > „Additional device properties” > „Advanced” kortelę. Čia pamatysite „Default Format” nustatymą. Dauguma šiuolaikinių garso plokščių palaiko 24 bit, 48000 Hz arba net 24 bit, 96000 Hz. Žemesni nustatymai (pavyzdžiui, 16 bit, 44100 Hz) gali apriboti garso kokybę.

Taip pat patikrinkite, ar neįjungti kokie nors garso efektai, kurie gali iškraipyti garsą. Toje pačioje „Advanced” kortelėje gali būti „Enhancements” arba „Spatial sound” nustatymai. Jei nesate tikri, ką jie daro, geriau juos išjunkite – dažnai jie labiau kenkia nei padeda, ypač jei naudojate kokybiškas ausines ar kolonėles.

Dar viena dažna problema – elektromagnetiniai trukdžiai. Jei girdite foninį ūžesį ar cypimą, tai gali būti ne tvarkyklių, o aparatūros problema. Integruotos garso plokštės ypač jautrios trukdžiams iš kitų kompiuterio komponentų. Tokiu atveju padėti gali išorinė USB garso kortelė ar profesionali garso sąsaja, kuri fiziškai atskirta nuo kompiuterio vidinių komponentų.

Ką daryti toliau ir kaip išlaikyti viską veikiantį

Įdiegę tinkamas tvarkykles ir sutvarkę nustatymus, norėsite, kad viskas veiktų sklandžiai ir ateityje. Štai keletas patarimų, kaip tai užtikrinti.

Reguliariai tikrinkite tvarkyklių atnaujinimus, bet nebūkite per daug uolūs. Naujausias ne visada reiškia geriausias – kartais naujos tvarkyklės versijos įneša naujų klaidų. Gera praktika – atnaujinti tvarkykles kas kelis mėnesius arba kai pastebite problemų. Jei viskas veikia gerai, neskubėkite keisti.

Prieš didelius sistemos atnaujinimus (pavyzdžiui, naują Windows versiją) pasikurkite sistemos atkūrimo tašką. Tai leis grįžti prie veikiančios konfigūracijos, jei kas nors suges. Taip pat išsaugokite veikiančios tvarkyklės diegimo failą atskirame diske ar debesyje – pravers, jei reikės greitai viską atkurti.

Jei naudojate kompiuterį profesionaliam darbui su garsu, apsvarstykite galimybę išjungti automatinį Windows Update tvarkyklių atnaujinimą. Tai galite padaryti per Group Policy Editor arba Registry nustatymus. Taip turėsite pilną kontrolę, kada ir kokias tvarkykles įdiegti, išvengdami netikėtų problemų prieš svarbų projektą ar pasirodymą.

Garso tvarkyklės gali atrodyti kaip techninė smulkmena, bet jos turi didžiulę įtaką jūsų kompiuterio naudojimo patirčiai. Nesvarbu, ar klausotės muzikos, žaidžiate žaidimus, kuriate turinį ar tiesiog žiūrite filmus – tinkamos tvarkyklės užtikrina, kad viskas skambėtų taip, kaip turi. Dabar, kai žinote, kaip jas rasti, įdiegti ir prižiūrėti, galite būti tikri, kad jūsų garso sistema visada veiks optimaliai. O jei kada iškils problemų, žinote, nuo ko pradėti – tvarkyklės dažnai yra pirmasis dalykas, į kurį verta pažvelgti.

The post Kaip nustatyti garso plokštės tvarkykles appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą frustraciją, kai svetainė kraunasi amžinybę arba filmas sustoja kas kelias sekundes. Dažniausiai kaltas ne jūsų interneto tiekėjas, o paprasčiausiai silpnas Wi-Fi signalas. Radijo bangos, kuriomis keliauja jūsų internetas, yra gana kaprizingi dalykai – jos nemėgsta sienų, trukdo kiti prietaisai, o kartais tiesiog neturi pakankamai energijos pasiekti tolimesnį kambarį.

Wi-Fi maršrutizatorius veikia panašiai kaip radijo stotis – jis transliuoja signalą visomis kryptimis, bet tik tam tikru atstumu. Kuo toliau esate nuo šaltinio, tuo silpnesnis signalas. O jei tarp jūsų ir maršrutizatoriaus yra betoninė siena, metalinės konstrukcijos ar net didelis akvariumas – signalas silpnėja dar labiau. Vanduo puikiai sugeria radijo bangas, todėl net drėgna siena gali tapti kliūtimi.

Pirmiausia – diagnostika be brangių prietaisų

Prieš leidžiant pinigus naujam įrangai, verta išsiaiškinti, kur tiksliai slypi problema. Atsisiųskite bet kurią nemokamą Wi-Fi analizės programėlę į telefoną – tokių kaip „WiFi Analyzer” Android sistemai ar „Airport Utility” iPhone’ams. Pavaikščiokite po namus su telefonu ir pažiūrėkite, kur signalas stipriausias, o kur visiškai išnyksta.

Dažnai problema slypi ne ten, kur galvojate. Galbūt jūsų kaimynas naudoja tą patį Wi-Fi kanalą, ir jūsų signalai tiesiog trukdo vienas kitam. Arba maršrutizatorius stovi pačiame blogiausiam vietoje – už spintų, šalia mikrobangų krosnelės ar metalo šaldytuvo. Taip, mikrobangų krosnelė veikia tuo pačiu 2.4 GHz dažniu kaip ir Wi-Fi, todėl kai šildote vakarienę, internetas gali sulėtėti.

Paprastas triukas – pabandykite paleisti maršrutizatorių iš naujo. Skamba banaliai, bet dažnai tai išsprendžia problemą bent trumpam laikui. Jei po perkrovimo viskas veikia puikiai, o po kelių dienų vėl lėtėja, greičiausiai problema programinėje įrangoje arba maršrutizatorius tiesiog per senas ir reikia atnaujinimo.

Maršrutizatoriaus vietos pasirinkimas – ne vien estetika

Daugelis žmonių slepia maršrutizatorių už televizoriaus, po stalu ar spintelėje, nes „jis negražiai atrodo”. Bet tai didžiulė klaida. Wi-Fi signalas sklinda geriausiai, kai maršrutizatorius stovi atviroje vietoje, kuo aukščiau ir kuo arčiau namo centro.

Idealus variantas – pastatyti maršrutizatorių ant spintos ar lentynos, maždaug pusiau tarp dažniausiai naudojamų vietų. Jei jūsų namai dviejų aukštų, geriausia vieta būtų pirmame aukšte lubose arba antrame aukšte ant grindų – taip signalas pasiskirstys tolygiau. Antenos (jei jūsų maršrutizatorius jas turi) turėtų būti nukreiptos skirtingomis kryptimis – viena vertikaliai, kita horizontaliai. Taip signalas geriau pasklinda erdvėje.

Vengti reikėtų šių vietų: virtuvės (daug metalinių paviršių ir prietaisų), vonios kambario (vanduo sugeria signalą), rūsio (per toli nuo gyvenamųjų patalpų) ir išorinių sienų (pusė signalo tiesiog išeina į lauką). Jei maršrutizatorius turi būti prie išorinės sienos, bent jau pasukite jį taip, kad antenos būtų nukreiptos į namo vidų.

Pigūs, bet efektyvūs sprendimai

Kartais problema išsprendžiama visai be investicijų. Pirmiausia patikrinkite, ar jūsų maršrutizatorius naudoja naujausią programinę įrangą. Prisijunkite prie jo valdymo sąsajos (paprastai per naršyklę įvedus 192.168.1.1 arba 192.168.0.1) ir pažiūrėkite, ar yra atnaujinimų. Gamintojai reguliariai taiso klaidas ir gerina veikimą.

Pakeiskite Wi-Fi kanalą. Jei gyvenant daugiabučiame name visi kaimynai naudoja kanalus 1, 6 ir 11, jūsų maršrutizatorius kovoja dėl vietos eterio bangose. Moderniuose maršrutizatoriuose yra automatinio kanalo parinkimo funkcija, bet kartais geriau pasirinkti rankiniu būdu. Naudokite tą Wi-Fi analizės programėlę ir raskite mažiausiai užimtą kanalą.

Jei jūsų maršrutizatorius palaiko ir 2.4 GHz, ir 5 GHz dažnius, naudokite abu protingai. 2.4 GHz geriau prasiskverbia pro sienas, bet lėtesnis ir perpildytas. 5 GHz greitesnis, bet nepraeina pro kliūtis taip gerai. Prietaisus, kurie yra arti maršrutizatoriaus ir reikalauja greičio (kompiuteris, televizorius), junkite prie 5 GHz. O tolimesnius prietaisus (telefonus, planšetes) – prie 2.4 GHz.

Kai reikia papildomos įrangos

Jei paprastos priemonės nepadeda, laikas pagalvoti apie papildomą įrangą. Yra keletas skirtingų sprendimų, ir kiekvienas turi savo privalumų bei trūkumų.

**Wi-Fi stiprintuvai (repeaters)** – pigiausia ir paprasčiausia opcija. Jie tiesiog priima esamą signalą ir perduoda jį toliau. Problema ta, kad kiekvienas kartojimas perpus sumažina greitį, nes prietaisas turi ir priimti, ir siųsti signalą tuo pačiu metu. Tinka, jei reikia interneto tik el. paštui ar naršymui, bet ne vaizdo srautams ar žaidimams.

**Powerline adapteriai** – genialus išradimas tiems, kurie turi senus namus su storiomis sienomis. Jie naudoja jūsų elektros instaliacijos laidus kaip tinklo kabelius. Vienas adapteris jungiamas prie maršrutizatoriaus ir elektros lizdo, kitas – bet kuriame kitame lizde namuose. Veikia stebėtinai gerai, nors greitis priklauso nuo elektros instaliacijos kokybės. Svarbu, kad abu adapteriai būtų tame pačiame elektros kontūre.

**Mesh tinklo sistemos** – šiuolaikiškas ir efektyviausias sprendimas. Tai keletas vienodų įrenginių, kurie dirba kaip vienas tinklas. Jūs vaikštote po namus, o jūsų telefonas automatiškai jungiasi prie artimiausio įrenginio be jokių nutrūkimų. Brangu, bet veikia puikiai ir lengva įdiegti. Tinka didesniems namams ar keliems aukštams.

Savadarbiai triukai, kurie kartais veikia

Internete pilna patarimų, kaip sustiprinti Wi-Fi signalą naudojant aliuminio folijos atspindėtojus, alaus skardines ar kitus keistus dalykus. Tiesą sakant, kai kurie iš jų tikrai veikia – bent jau teoriškai. Radijo bangos atsispindi nuo metalo paviršių, todėl tinkamai pastatytas atspindėtojas gali nukreipti signalą reikiama kryptimi.

Paprasčiausias variantas – iš aliuminio folijos pasidaryti pusapvalį atspindėtojį ir pastatyti jį už maršrutizatoriaus antenos. Signalas, kuris anksčiau sklido į sieną, dabar atsispindės ir sklįs į priešingą pusę. Ar tai tikrai padidins signalą 20-30 procentų, kaip kai kas teigia? Greičiausiai ne, bet keliais procentais – galbūt.

Kitas metodas – pakeisti maršrutizatoriaus anteną galingesne. Daugelis maršrutizatorių turi atsukamas antenas su standartiniais jungtimis. Galite nusipirkti galingesnę anteną (ieškokite tų, kurios turi didesnius dBi skaičius) ir tiesiog ją pritvirtinti. Tai padidins signalo stiprumą tam tikra kryptimi, nors bendras signalas nepasikeičia – tiesiog jis labiau sufokusuojamas.

Modernios technologijos ir ateities sprendimai

Jei ruošiatės pirkti naują maršrutizatorių, žinokite, kad technologijos sparčiai tobulėja. Naujausi Wi-Fi 6 (802.11ax) maršrutizatoriai ne tik greitesni, bet ir efektyvesni perpildytose aplinkose. Jie gali aptarnauti daugiau prietaisų vienu metu be greičio praradimo, kas ypač svarbu šiuolaikiniuose namuose, kur internetu naudojasi dešimtys įrenginių – nuo telefonų iki šaldytuvų.

Wi-Fi 6E standartai eina dar toliau ir naudoja naują 6 GHz dažnių juostą, kuri kol kas visiškai tuščia. Tai reiškia didžiulius greičius ir jokių trukdžių. Tiesa, jūsų prietaisai taip pat turi palaikyti šį standartą, o kol kas tokių nedaug.

Kai kurie nauji maršrutizatoriai turi „beamforming” technologiją – jie gali nustatyti, kur yra jūsų prietaisas, ir nukreipti signalą būtent ta kryptimi, užuot transliavę visomis kryptimis vienodai. Tai padidina ir greitį, ir stabilumą. Panašiai veikia ir MU-MIMO technologija, leidžianti maršrutizatoriui bendrauti su keliais prietaisais vienu metu, o ne eilės tvarka.

Kai viskas išbandyta, bet internetas vis tiek lėtas

Kartais problema ne Wi-Fi signale, o pačiame interneto ryšyje. Jei signalas stiprus, bet greitis vis tiek prastas, laikas paskambinti interneto tiekėjui. Galbūt problema jų pusėje, arba jūsų planas tiesiog per lėtas dabartiniams poreikiams.

Patikrinkite, ar niekas nesivogčioja jūsų interneto. Prisijunkite prie maršrutizatoriaus nustatymų ir pažiūrėkite prijungtų įrenginių sąrašą. Jei matote nežinomus prietaisus, pakeiskite slaptažodį. Naudokite stiprų, sudėtingą slaptažodį su raidėmis, skaičiais ir simboliais. Ir ne, „password123” nėra stiprus slaptažodis.

Svarbu ir tai, kiek prietaisų vienu metu naudoja internetą. Jei vaikai žiūri Netflix 4K kokybe, jūs dalyvaujate vaizdo konferencijoje, o namuose dar veikia kelios išmaniosios lemputės ir termostatas, net geras internetas gali sulėtėti. Modernūs maršrutizatoriai turi QoS (Quality of Service) nustatymus, kurie leidžia nustatyti prioritetus – pavyzdžiui, kad darbo kompiuteris visada gautų pakankamai pralaidumo.

Ką daryti čia ir dabar – praktinis planas

Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų. Perkraukite maršrutizatorių, patikrinkite jo vietą ir pabandykite perkelti į geresnę poziciją. Tai nieko nekainuoja ir užtrunka penkias minutes. Tada atsisiųskite Wi-Fi analizės programėlę ir patikrinkite, ar nėra trukdžių iš kaimynų tinklų. Pakeiskite kanalą, jei reikia.

Jei tai nepadeda, apgalvokite savo namo išplanavimą ir tai, kur dažniausiai naudojate internetą. Galbūt pakaks vieno Wi-Fi stiprintuvo strategiškai pastatytoje vietoje? Arba powerline adapterių, jei problema viename konkrečiame kambaryje? Mesh sistema – puikus, bet brangus sprendimas, todėl palikite jį paskutiniam.

Nepamirškite ir paprastų dalykų: atjunkite prietaisus, kurių nenaudojate, atnaujinkite maršrutizatoriaus programinę įrangą, pasirūpinkite saugumu. Kartais net pakeitus Wi-Fi tinklo pavadinimą ir slaptažodį, viskas ima veikti geriau – tiesiog todėl, kad maršrutizatorius „persikrauna” su naujais nustatymais.

Galiausiai, jei jūsų maršrutizatorius senesnis nei penkerių metų, greičiausiai atėjo laikas jam į pensiją. Technologijos per tą laiką pažengia tiek į priekį, kad naujas vidutinės klasės maršrutizatorius veiks geriau nei senas aukščiausios klasės modelis. Investicija į gerą maršrutizatorių atsipirks geresniais nervais ir produktyvumu – ypač jei dirbate iš namų.

The post Kaip sustiprinti silpną Wi-Fi signalą namuose appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esate pastebėję tą keistą reiškinį – įsigyjate naują RGB ventiliatorių kompiuteriui, prijungiate prie motininės plokštės, o jis mirga visai kitaip nei kiti komponentai. Arba dar blogiau – vienas įrenginys šviečia raudonai, kitas mėlynai, trečias apskritai atlieka kokį tai savo asmeninį šviesos šou. Atrodo, kad RGB apšvietimas turėtų būti paprasta technologija – juk tai tik spalvotos lemputės, ar ne? Tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė, ir būtent todėl jūsų kompiuterio vidus kartais atrodo kaip diskoteka, kurioje kiekvienas šoka pagal savo muziką.

Problema yra tokia įprasta, kad interneto forumai tiesiog pilni nusivylusių vartotojų, kurie praleido valandas bandydami priversti savo įrangą šviesti vienodai. Ir nors tai gali atrodyti kaip smulkmena, daugeliui žmonių RGB apšvietimas yra svarbi kompiuterio estetikos dalis, už kurią jie sumokėjo nemažai pinigų.

Standartų chaosas arba kodėl visi kalba skirtingomis kalbomis

Pagrindinė RGB sinchronizacijos problemos priežastis slypi tame, kad nėra vieno universalaus standarto. Tai tarsi bandymas sujungti seną Nokia telefoną su naujausiu iPhone krovikliu – fiziškai galbūt ir galima kažką sugalvoti, bet tai tikrai neveiks taip, kaip tikitės.

Rinkoje egzistuoja kelios pagrindinės RGB valdymo sistemos: ASUS Aura Sync, MSI Mystic Light, Gigabyte RGB Fusion, ASRock Polychrome, Corsair iCUE, Razer Chroma ir dar keletas kitų. Kiekvienas gamintojas sukūrė savo programinę įrangą ir protokolus, kurie dažnai tiesiog nesikalba tarpusavyje. Tai verslo sprendimas – gamintojai nori, kad pirktumėte visą jų ekosistemą, o ne maišytumėte skirtingų kompanijų produktus.

Bet problema dar gilesnė. Yra skirtingi fiziniai RGB jungčių tipai: standartiniai 12V RGB (4 kontaktų), adresuojami 5V ARGB arba WS2812B (3 kontaktų), ir kiti variantai. Standartinis RGB leidžia valdyti tik vieną spalvą visam LED juostelei ar įrenginiui vienu metu, o adresuojamas RGB gali valdyti kiekvieną LED atskirai. Jei bandysite prijungti 5V ARGB įrenginį prie 12V RGB jungties, geriausia, kas gali nutikti – jis tiesiog neveiks. Blogiausia – sudegsite komponentą.

Programinės įrangos džiunglės

Net jei turite visus tinkamus aparatinius komponentus, programinė pusė gali tapti tikru košmaru. Kiekviena RGB valdymo programa veikia fone, naudoja sistemos išteklius ir kartais konfliktuoja su kitomis programomis. Esu girdėjęs istorijų, kai žmonės turėjo įdiegę 3-4 skirtingas RGB valdymo programas, ir jos tiesiog kovojo tarpusavyje dėl kontrolės.

Dar viena problema – programinės įrangos kokybė. Daugelis RGB valdymo programų yra garsios dėl savo nestabilumo, klaidų ir keisto elgesio. Jos gali neaptikti įrenginių po Windows atnaujinimo, gali užstrigti paleidžiant kompiuterį, arba tiesiog nuspręsti, kad šiandien jūsų RGB ventiliatorius turėtų šviesti atsitiktine spalva, nepaisant to, ką nustatėte.

Dar blogiau, kad kai kurios programos tiesiog nesutaria su tam tikrais Windows atnaujinimais ar kitais tvarkyklėmis. Pavyzdžiui, gali būti, kad jūsų RGB puikiai veikė su Windows 10, bet atsinaujinus į Windows 11, viskas sugedo, nes gamintojui reikia laiko atnaujinti savo programinę įrangą.

Motininės plokštės – dirigentas be orkestro

Motininė plokštė turėtų būti centrinė RGB valdymo vieta, bet realybė yra sudėtingesnė. Daugelis motininių plokščių turi RGB jungtis ir savo valdymo programinę įrangą, tačiau jos gali valdyti tik tuos įrenginius, kurie fiziškai prijungti prie jos RGB antraščių.

Problema kyla, kai turite įrenginius, kurie prijungti kitaip. Pavyzdžiui, daugelis RGB ventiliatorių rinkinių ateina su savo kontroleriu (hub’u), kuris jungiamas prie USB ar SATA maitinimo. Tokie kontroleriai dažnai turi savo programinę įrangą ir gali visiškai ignoruoti motininės plokštės bandymus juos valdyti. Tuomet turite du atskirus valdymo centrus, kurie neturi jokio supratimo apie vienas kitą.

Dar viena subtilybė – ne visos motininės plokštės RGB antraštės yra vienodos. Kai kurios palaiko tik standartinį RGB, kitos tik ARGB, o kai kurios turi abi jungtis. Jei netyčia prijungsite ne prie tos jungties, geriausiu atveju niekas neveiks, blogiausiu – gali kilti techninių problemų.

Laidų ir adapterių labirintas

Bandant sujungti skirtingų gamintojų RGB komponentus, dažnai tenka naudoti adapterius ir keitiklius. Rinkoje yra įvairių sprendimų – nuo paprastų fizinių adapterių iki sudėtingų signalo keitiklių, kurie bando „išversti” vieną RGB protokolą į kitą.

Tačiau šie sprendimai retai kada veikia idealiai. Paprasti fiziniai adapteriai gali išspręsti jungčių nesuderinamumą, bet jie neišsprendžia protokolų skirtumo problemos. O sudėtingesni signalo keitikliai gali būti brangūs, nepatikimi ir vis tiek nepalaikyti visų funkcijų.

Pavyzdžiui, galite nusipirkti adapterį, kuris leidžia prijungti Corsair RGB ventiliatorių prie ASUS motininės plokštės, bet gali būti, kad prarasite galimybę valdyti kiekvieną LED atskirai, arba tam tikri efektai tiesiog neveiks. Tai kompromisas, ir ne visada patenkinamas.

Sinchronizacijos sprendimai, kurie iš tiesų veikia

Nors situacija atrodo beviltiška, yra keletas būdų, kaip galite pasiekti bent jau priimtiną RGB sinchronizaciją. Pirmasis ir paprasčiausias būdas – laikytis vieno gamintojo ekosistemos. Jei turite ASUS motininę plokštę, rinkitės komponentus, kurie palaiko Aura Sync. Tai ne visada įmanoma ar ekonomiška, bet tai tikrai patikimiausias kelias.

Antrasis variantas – naudoti OpenRGB programinę įrangą. Tai atvirojo kodo projektas, kuris bando sukurti universalų RGB valdymo sluoksnį, veikiantį su daugeliu skirtingų gamintojų įrenginių. Nors tai nėra tobulas sprendimas ir palaiko ne visus įrenginius, daugeliui žmonių tai yra išgelbėjimas. OpenRGB veikia tiesiogiai su aparatine įranga, aplenkdamas gamintojų programinę įrangą, ir leidžia valdyti viską iš vienos vietos.

Trečias būdas – naudoti išorinius RGB kontrolerius, tokius kaip Aqua Computer Farbwerk ar panašius įrenginius. Šie kontroleriai veikia kaip tarpininkai tarp jūsų kompiuterio ir RGB įrenginių, suteikdami vieningą valdymo sąsają. Tačiau jie paprastai yra brangūs ir reikalauja papildomo konfigūravimo.

Praktinis patarimas – prieš pirkdami bet kokį RGB komponentą, patikrinkite jo suderinamumą su jūsų esama įranga. Paskaitykite forumus, pažiūrėkite YouTube apžvalgas, pasitikrinkite gamintojo svetainėje. Kelios minutės tyrimų gali sutaupyti valandas vėlesnių galvos skausmų.

Kai viskas kyla iš proto – diagnostikos žingsniai

Jei jūsų RGB jau nesinchronizuoja, štai keletas žingsnių, kuriuos galite išbandyti. Pirma, pabandykite pašalinti visas RGB valdymo programas ir įdiegti jas iš naujo. Skamba banalu, bet tai išsprendžia problemą dažniau, nei tikėtumėtės. Įsitikinkite, kad atsisiunčiate naujausias versijas tiesiogiai iš gamintojų svetainių.

Antra, patikrinkite visus fizinius prijungimus. Įsitikinkite, kad kiekvienas komponentas prijungtas prie tinkamos jungties (ARGB prie ARGB, RGB prie RGB) ir kad visos jungtys tvirtai įstatytos. Kartais problema yra tokia paprasta kaip šiek tiek atsilaisvinęs laidas.

Trečia, pabandykite atjungti visus RGB įrenginius, o tada prijunkite juos po vieną, kaskart testuodami. Taip galite nustatyti, kuris konkrečiai įrenginys sukelia problemą. Kartais vienas blogai veikiantis komponentas gali sutrikdyti visą sistemą.

Ketvirta, patikrinkite BIOS nustatymus. Kai kurios motininės plokštės turi BIOS parinktis, susijusias su RGB valdymu, ir kartais jos gali būti išjungtos arba netinkamai sukonfigūruotos. Taip pat įsitikinkite, kad turite naujausią BIOS versiją – kartais atnaujinimai taiso RGB suderinamumo problemas.

Jei visa tai nepadeda, gali būti verta pabandyti OpenRGB ar panašią alternatyvią programinę įrangą. Kartais gamintojo programinė įranga tiesiog turi klaidų, kurios nebus ištaisytos, ir trečiųjų šalių sprendimai gali būti vienintelis išėjimas.

Ateitis – ar kada nors turėsime tikrą standartą?

Geros naujienos yra tai, kad situacija pamažu gerėja. Vis daugiau gamintojų pradeda palaikyti vienas kito sistemas, bent jau iš dalies. Pavyzdžiui, kai kurie Corsair produktai dabar gali veikti su motininių plokščių RGB sistemomis, nors ir su tam tikrais apribojimais.

Taip pat atsiranda naujų iniciatyvų, tokių kaip „RGB Fusion 2.0” ir panašūs projektai, kurie bando sukurti platesnį suderinamumą. Tačiau kol kas tai vis dar toli gražu nuo universalaus standarto, kokį turime, pavyzdžiui, USB ar Bluetooth srityse.

Atvirojo kodo bendruomenė, ypač OpenRGB projektas, taip pat aktyviai dirba prie problemos sprendimo. Kuo daugiau įrenginių jie palaiko, tuo lengviau tampa vartotojams pasiekti sinchronizuotą RGB apšvietimą nepriklausomai nuo gamintojų.

Tačiau realistiškai kalbant, tikėtina, kad ši problema išliks dar kelerius metus. Gamintojai neturi didelės motyvacijos sukurti tikrai universalų standartą, nes dabartinė situacija skatina klientų lojalumą vienai ekosistemai. Tai verslo logika, nors ir nepatogi vartotojams.

Kai šviesos šokis tampa harmonija

RGB apšvietimo sinchronizacijos problema yra puikus pavyzdys to, kaip technologijos gali būti vienu metu ir stebėtinai pažangios, ir neįtikėtinai sudėtingos. Mes galime valdyti milijonus spalvų, kurti sudėtingus šviesos efektus, programuoti įspūdingas animacijas – bet dažnai negalime priversti dviejų skirtingų gamintojų įrenginių šviesti ta pačia spalva tuo pačiu metu.

Jei planuojate kurti RGB sistemą, geriausias patarimas – planuokite iš anksto ir, jei įmanoma, laikykitės vieno gamintojo. Taip sutaupysite daug laiko ir nervų. Jei jau turite mišrią sistemą, būkite pasirengę eksperimentuoti su skirtingomis programinėmis įrangomis ir galbūt priimti kai kuriuos kompromisus.

Ir atminkite – net jei jūsų RGB nesinchronizuoja tobulai, tai neturi įtakos jūsų kompiuterio našumui. Kartais verta tiesiog priimti spalvingą chaosą ir džiaugtis tuo, kad jūsų kompiuteris bent jau šviečia, net jei ir ne visai taip, kaip norėjote. Galiausiai, svarbiausias dalykas yra tai, kaip kompiuteris veikia, o ne kaip jis atrodo tamsoje.

The post Kodėl RGB apšvietimas nesinchronizuoja appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekvienas, kas naudojasi spausdintuvu namuose ar biure, anksčiau ar vėliau susiduria su ta pačia problema – viduryje svarbaus darbo staiga paaiškėja, kad dažai baigiasi. Gali būti nieko baisesnio nei spausdinti svarbią sutartį ar mokyklinį projektą ir pastebėti, kad puslapiai išeina išblukę arba su keistomis dėmėmis.

Tiesą sakant, spausdintuvų gamintojai dažnai kaltinami dėl to, kad jų įrenginiai per anksti praneša apie besibaigiantį rašalą arba tiesiog nustoja spausdinti, nors dar galėtų. Bet realybė tokia, kad mokėti atpažinti tikruosius ženklus, kada dažai tikrai baigiasi, gali sutaupyti ir nervų, ir pinigų. Kartais kasetė dar turi pakankamai rašalo dar keliems šimtams puslapių, o kartais – jau seniai metas keisti.

Akivaizdūs vizualiniai požymiai ant popieriaus

Pirmasis ir aiškiausias ženklas, kad kažkas negerai su dažais, pasirodo pačiame atspausdintame puslapyje. Jei naudojate lazerinį spausdintuvą, pastebėsite horizontalias šviesias juostas arba išblukusias teksto vietas. Tai reiškia, kad tonerio milteliai baigiasi ir jų nepakanka tolygiai padengti visam puslapiui.

Rašaliniuose spausdintuvuose problema atrodo šiek tiek kitaip. Tekstas gali tapti išblukęs, ypač tam tikros spalvos. Pavyzdžiui, jei spausdinant spalvotą nuotrauką trūksta raudonos spalvos, vaizdas atrodys pernelyg žalsvai melsvas. Juodas tekstas gali tapti pilkšvas arba turėti keistų atspalvių, jei viena iš spalvų kasetė išseko.

Dažnai pasitaiko ir taip vadinamos „baltosios linijos” – tai plonutės nepaspausdintos juostelės, kurios eina per visą puslapį. Jos atsiranda dėl to, kad spausdinimo galvutėje arba būgne tam tikrose vietose nebėra pakankamai dažų. Kartais tai gali reikšti ir užsikimšusias purkštukų angas, bet dažniausiai – tiesiog besibaigiantį rašalą.

Ką sako pats spausdintuvas

Šiuolaikiniai spausdintuvai nėra kvailiai – jie patys stengiasi pranešti apie problemas. Dauguma modelių turi specialius indikatorinius LED lemputės arba ekranėlius, kurie rodo dažų lygį. Kai kurie spausdintuvai mirksi oranžine arba raudona spalva, kai dažai baigiasi.

Jei jūsų spausdintuvas prijungtas prie kompiuterio, greičiausiai gausite pranešimą ir ekrane. Windows operacinėje sistemoje dažniausiai iššoka mažas langelis dešiniajame apatiniame kampe su pranešimu apie žemą dažų lygį. Mac kompiuteriuose panašiai – sistema automatiškai praneša apie būklę.

Tačiau čia slypi viena problema: gamintojai kartais nustato šiuos įspėjimus pernelyg atsargiai. Tai reiškia, kad spausdintuvas gali pranešti apie „žemą dažų lygį” kai kasetėje dar yra 20-30% rašalo. Tai daroma siekiant užtikrinti, kad niekada nepasibaigs dažai viduryje svarbaus darbo, bet kartu tai reiškia, kad daugelis žmonių išmeta dar naudojamas kasetes.

Kaip patikrinti dažų lygį programiškai

Nereikia laukti, kol spausdintuvas pradės spausdinti prastai. Galite patys patikrinti dažų būklę bet kuriuo metu. Daugumos spausdintuvų valdymo programose yra specialus skyrius, kuriame matosi tikslūs dažų lygiai.

Windows sistemoje eikite į „Devices and Printers” (Įrenginiai ir spausdintuvai), dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant savo spausdintuvo ir pasirinkite „Printing preferences” arba „Printer properties”. Ten turėtų būti skirtukas ar mygtukas, kuris rodo dažų lygius – dažniausiai tai grafinė schema su spalvotais stulpeliais.

Mac kompiuteryje atidarykite „System Preferences”, tada „Printers & Scanners”, pasirinkite savo spausdintuvą ir spustelėkite „Options & Supplies”. Ten rasite informaciją apie dažų būklę.

Daugelis šiuolaikinių spausdintuvų turi ir savo žiniatinklio sąsają. Jei jūsų spausdintuvas prijungtas prie tinklo, galite naršyklėje įvesti jo IP adresą ir patekti į valdymo panelę, kur taip pat matysite dažų lygius. Tai ypač patogu biuruose, kur reikia stebėti kelis spausdintuvus.

Testinių puslapių spausdinimas – senasis patikimas būdas

Jei abejojate programinės įrangos rodmenimis arba tiesiog norite pamatyti tikrąją spausdinimo kokybę, galite atspausdinti testinį puslapį. Beveik visi spausdintuvai turi tokią funkciją, ir ją galima paleisti net be kompiuterio.

Paprastai reikia ilgiau palaikyti tam tikrą mygtukų kombinaciją ant paties spausdintuvo. Tikslią instrukciją rasite spausdintuvo instrukcijoje, bet dažniausiai tai būna „Cancel” ir „Power” mygtukų laikymas kartu kelias sekundes. Spausdintuvas atspausdins puslapį su spalvotais kvadratais, linijomis ir tekstu.

Šis testinis puslapis parodo ne tik tai, ar yra pakankamai dažų, bet ir ar spausdinimo galvutės švarios, ar tinkamai sulygiuotos, ar nėra užsikimšusių purkštukų. Jei matote, kad tam tikros spalvos kvadratai išblukę arba linijos netolygios, žinote, kur problema.

Kai kurie spausdintuvai gali atspausdinti ir detalesnę diagnostikos ataskaitą, kurioje bus nurodyta ne tik dažų būklė, bet ir kita techninė informacija – kiek puslapių iš viso atspausdinta, kokia spausdinimo galvutės būklė ir pan.

Skirtumai tarp lazerinių ir rašalinių spausdintuvų

Lazeriniuose spausdintuvuose naudojamas toneris – tai iš esmės labai smulkūs plastiko milteliai, kurie kaitinami ir prilydomi prie popieriaus. Tonerio kasetės paprastai talpina daug daugiau „dažų” nei rašalinės, todėl jos tarnauja ilgiau. Kai toneris baigiasi, atspausdinti puslapiai tampa vis blankesni, nes miltelių sluoksnis darosi plonesnis.

Vienas geras triukas su lazeriniais spausdintuvais – kai pradeda rodytis įspėjimai apie žemą tonerio lygį, galite išimti kasetę ir ją švelniai pasiūbuoti iš šono į šoną. Tai padeda likusiems toneriui milteliams pasiskirstyti tolygiau, ir galite dar atspausdinti keliasdešimt ar net šimtą puslapių. Tačiau nesumaišykite per daug ir neapverskite kasetės aukštyn kojomis – toneris gali išsipilti.

Rašaliniai spausdintuvai naudoja skystą rašalą, kuris per mažytes angas purškiamas ant popieriaus. Čia problema kitokia – rašalas gali ne tik išsekti, bet ir išdžiūti, jei spausdintuvu ilgai nesinaudojate. Todėl net jei programinė įranga rodo, kad dažų dar yra, bet spausdintuvas stovėjo nenaudojamas pusę metų, greičiausiai reikės valyti spausdinimo galvutes arba net keisti kasetes.

Kai spausdintuvas meluoja apie dažus

Štai įdomi tiesa – ne visada spausdintuvo pranešimai apie išsekusius dažus yra tikslūs. Daugelis spausdintuvų turi specialius čipus kasetėse, kurie skaičiuoja, kiek kartų buvo naudojama, bet ne kiek faktiškai liko dažų. Tai reiškia, kad kasetė gali būti pažymėta kaip „tuščia”, nors joje dar yra rašalo.

Ypač tai aktualu, kai naudojate neoriginalias arba perpildytas kasetes. Čipas gali būti nustatytas taip, kad po tam tikro puslapių skaičiaus tiesiog nustoja leisti spausdinti, nepriklausomai nuo tikrojo dažų kiekio. Kai kurie žmonės naudoja specialias programas arba net fiziškai perklijuoja čipus, kad apeitų šį apribojimą.

Kitas dalykas – kai kurie spausdintuvai specialiai palieka šiek tiek rašalo kasetėje „atsarginiam fondui”. Tai daroma tam, kad į spausdinimo galvutes nepatektų oras, kuris galėtų jas sugadinti. Taigi net kai spausdintuvas sako „tuščia”, ten dar gali būti 10-20% rašalo, kurio tiesiog negalite panaudoti.

Praktiniai patarimai kasdieniam naudojimui

Jei norite maksimaliai išnaudoti savo dažus ir laiku pastebėti, kada jų trūksta, štai keletas naudingų patarimų. Pirma, reguliariai spausdinkite bent po vieną puslapį kas savaitę ar dvi. Tai ypač svarbu rašaliniams spausdintuvams – taip užtikrinsite, kad rašalas neišdžius ir purkštukai neužsikimš.

Antra, naudokite spausdintuvo programinės įrangos galimybę stebėti dažų lygius. Daugelis žmonių apie tai net nežino, bet tai tikrai verta patikrinti prieš pradedant spausdinti didelį dokumentą. Geriau sužinoti, kad dažai baigiasi prieš pradedant, nei viduryje darbo.

Trečia, jei matote įspėjimus apie žemus dažų lygius, bet spausdinimo kokybė dar gera, galite drąsiai tęsti. Tiesiog turėkite atsarginę kasetę po ranka. Neišmeskite kasetės tik todėl, kad spausdintuvas sako „mažai dažų” – pabandykite atspausdinti testinį puslapį ir patys įvertinkite.

Ketvirta, jei naudojate spalvotą spausdintuvą, bet dažniausiai spausdinate tik juodai baltus dokumentus, nustatymuose pasirinkite „tik juoda” arba „grayscale” režimą. Kai kurie spausdintuvai pagal nutylėjimą naudoja šiek tiek spalvoto rašalo net spausdinant juodai baltus tekstus, o tai bereikalingai eikvoja spalvines kasetes.

Kada tikrai metas keisti kasetes ir kaip tai padaryti protingai

Galiausiai, tikrasis klausimas – kada tikrai reikia keisti dažus? Atsakymas paprastas: kai spausdinimo kokybė tampa nepriimtina jūsų poreikiams. Jei spausdinate tik tekstinius dokumentus sau, šiek tiek išblukęs tekstas gali būti visiškai priimtinas. Jei spausdinate prezentaciją klientui – jau ne.

Kai nusprendžiate keisti kasetes, nepamirškite, kad turite pasirinkimų. Originalios gamintojo kasetės yra brangiausios, bet paprastai užtikrina geriausią kokybę ir suderinamumą. Neoriginalios kasetės gali būti 2-3 kartus pigesnės, bet kartais sukelia problemų arba duoda prastesnę kokybę. Perpildytos kasetės yra dar viena alternatyva – ekologiškesnė ir pigesnė, bet ne visi spausdintuvai jas gerai priima.

Svarbu žinoti, kad kai kurie spausdintuvai turi atskirą spausdinimo galvutę, kuri nėra kasetėje. Tokiu atveju net keisdami kasetes, galite susidurti su prastos kokybės spausdinimu, jei galvutė užsikimšusi ar nusidėvėjusi. Dauguma spausdintuvų turi automatinį galvutės valymo režimą, kurį galite paleisti per nustatymus.

Dar vienas svarbus dalykas – kai keičiate kasetes, neišmeskite senųjų bet kur. Rašalo kasetės yra pavojingos atliekos, kurias reikia utilizuoti teisingai. Daugelis parduotuvių, kurios parduoda kasetes, priima ir senus grąžinti. Kai kurios kompanijos net moka už grąžintas originalias kasetes, nes jas perpildo ir parduoda iš naujo.

Taigi, atpažinti, kada baigiasi spausdintuvo dažai, iš tiesų nėra sudėtinga – reikia tik atkreipti dėmesį į spausdinimo kokybę, pasikliauti savo akimis labiau nei vien spausdintuvo pranešimais, ir reguliariai tikrinti būklę. Šiek tiek dėmesio ir proaktyvumo padės išvengti nemalonių staigmenų ir užtikrins, kad svarbūs dokumentai visada būtų atspausdinti kokybiškai.

The post Kaip atpažinti kada baigėsi spausdintuvo dažai appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą šiurpų jausmą, kai suvokiame, kad svarbūs failai dingo. Gal netyčia ištrynėte visą projektų aplanką, gal kietasis diskas pradėjo keistai garsėti ir nebepasileido, o gal tiesiog kompiuteris užsikrovė ir dabar rodo juodą ekraną. Pirmiausia – nepanikuokite. Dauguma duomenų praradimo situacijų nėra galutinės, ir yra tikrai nemažai būdų, kaip tuos duomenis atgauti.

Pirmasis ir svarbiausias patarimas – kai tik suprantate, kad praradote duomenis, NUSTOKITE naudoti tą diską. Tai labai svarbu. Kiekvienas naujas įrašymas į diską gali perrašyti tuos duomenis, kuriuos bandote atkurti. Jei tai jūsų pagrindinis sistemos diskas, idealiu atveju reikėtų išjungti kompiuterį ir toliau dirbti su tuo disku kaip su išoriniu įrenginiu. Žinau, skamba sudėtingai, bet apie tai pakalbėsime vėliau.

Antra svarbi detalė – duomenų atkūrimo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip tie duomenys buvo prarasti. Vienas dalykas – netyčia ištrinti failai, visai kitas – fiziškai sugadintas diskas, kuris nebepasiekiamas. Kuo greičiau imsite veikti ir kuo mažiau rašysite į tą diską, tuo didesnė tikimybė viską atkurti.

Kaip iš tikrųjų veikia duomenų ištrynimas

Kad suprastumėte, kodėl duomenis dažnai galima atkurti, reikia suprasti, kaip jie išvis „ištrinami”. Kai paspaudžiate „Delete” ir išvalote šiukšlinę, operacinė sistema iš tikrųjų neištrina pačių duomenų. Ji tiesiog pažymi tą vietą diske kaip laisvą ir pasako sau: „Gerai, čia dabar galima rašyti naujus duomenis”. Patys duomenys lieka ten, kur buvo, tik nebėra nuorodos į juos.

Įsivaizduokite biblioteką su katalogų kortele. Kai „ištrinate” knygą, jūs tiesiog išmetate katalogo kortelę, bet pati knyga lieka lentynoje. Ji ten stovi, kol kas nors nepastato naujos knygos į tą pačią vietą. Štai kodėl greitai imantis veiksmų yra toks svarbus – kuo ilgiau naudojate kompiuterį, tuo didesnė tikimybė, kad sistema „pastatys naują knygą” ant senųjų duomenų.

Tradiciniuose kietuosiuose diskuose (HDD) su besisukančiais magnetiniais diskais duomenys fiziškai išlieka magnetiniais įrašais ant paviršiaus. Net jei failas buvo perrašytas, kartais galima atkurti ankstesnius duomenų sluoksnius, nors tai jau reikalauja specializuotos įrangos. Su SSD diskais situacija šiek tiek kitokia – dėl TRIM komandos ir „wear leveling” technologijų ištrinti duomenys gali būti fiziškai ištrinti greičiau, bet vis tiek yra galimybių juos atkurti, jei veiksite greitai.

Programiniai sprendimai namų sąlygomis

Jei jūsų diskas vis dar veikia ir kompiuteris jį mato, galite pabandyti naudoti duomenų atkūrimo programas. Rinkoje jų yra daugybė – nuo nemokamų iki labai brangių profesionalių sprendimų.

Tarp populiariausių nemokamų ar pigių variantų galiu paminėti Recuva, TestDisk, PhotoRec. Recuva yra ypač draugiška pradedantiesiems – turi paprastą grafinę sąsają ir vedlį, kuris nuves per visą procesą. TestDisk ir PhotoRec yra galingesni, bet dirba per komandinę eilutę, todėl gali atrodyti bauginantys, jei nesate technikų.

Iš mokamų programų gerai veikia R-Studio, EaseUS Data Recovery Wizard, Stellar Data Recovery. Šios programos paprastai leidžia nemokamai nuskenuoti diską ir pamatyti, ką galima atkurti, bet už patį atkūrimą reikia mokėti. Kaina svyruoja nuo 50 iki 200 eurų, priklausomai nuo versijos.

Svarbus niuansas – NIEKADA neįdiekite atkūrimo programos į tą patį diską, iš kurio bandote atkurti duomenis. Jei jūsų C: diske dingo failai, įdiekite programą į D: diską arba dar geriau – į visai kitą kompiuterį ir prijunkite problemišką diską kaip išorinį. Taip išvengsite rizikos perrašyti tuos duomenis, kuriuos bandote gelbėti.

Kai diskas nebepasiekiamas arba keistai elgiasi

Dabar apie sudėtingesnius atvejus. Jei jūsų diskas nebepasileido, kompiuteris jo nemato arba girdite keistus garsus (spragsinimą, cypimą), situacija yra rimtesnė. Čia jau kalbame apie galimą fizinę gedimą.

Pirmiausia pabandykite prijungti diską prie kito kompiuterio. Kartais problema slypi ne diske, o motininėje plokštėje, maitinimo šaltinyje ar SATA kabelyje. Jei turite stacionarų kompiuterį, galite atidaryti korpusą ir pabandyti pakeisti kabelius. Su nešiojamaisiais sudėtingiau – reikės specialaus USB adapterio arba išorinio dėklo, kad galėtumėte prijungti diską prie kito įrenginio.

Jei diskas vis tiek neveikia, bet jūs girdite, kad jis sukasi (HDD atveju), problema gali būti loginė – sugadinta failų sistema arba boot sektorius. Tokiu atveju programiniai sprendimai dar gali padėti. Bet jei diskas visai neatsako, spragsi arba kompiuteris jį aptinka, bet iškart praranda ryšį, tuomet greičiausiai turite fizinę gedimą.

Su fiziniais gedimais namie nieko nepadarysite. Tiksliau, galite pabandyti, bet rizikuojate visiškai sunaikinti duomenis. Internete rasite patarimų apie disko įšaldymą šaldiklyje, galvučių keitimą ir panašius dalykus. Mano patarimas – nedarykite to, jei duomenys jums tikrai svarbūs. Tai gali suveikti labai retais atvejais, bet dažniausiai tik pablogina situaciją.

Profesionalūs duomenų atkūrimo servisai

Kai kalbame apie fiziškai sugadintus diskus, profesionalūs servisai yra vienintelė reali galimybė. Šie specialistai turi „švarių kambarių” laboratorijas, kur gali atidaryti diskus be dulkių ir nešvarumų rizikos, turi atsargines dalis ir specializuotą įrangą duomenims nuskaityti tiesiogiai iš magnetinių plokštelių.

Bet čia yra vienas didelis „bet” – kaina. Profesionalus duomenų atkūrimas gali kainuoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo gedimo sudėtingumo. Paprastai servisai siūlo nemokamą diagnostiką, po kurios pasako tikslią kainą ir atkūrimo tikimybę. Jei sutinkate, jie dirba su jūsų disku ir paprastai ima pinigus tik jei sėkmingai atkuria duomenis.

Renkantis servisą, atkreipkite dėmesį į jų reputaciją, ar turi sertifikatus, ar dirba su „clean room” sąlygomis. Pasiteiraukite, ar jie pasirašo konfidencialumo sutartis – juk jūsų diske gali būti jautrių duomenų. Geri servisai visada pateiks detalų raportą apie gedimą ir atkūrimo procesą.

Skirtingi scenarijai ir kaip elgtis

Pabandykime apžvelgti konkrečias situacijas ir ką daryti kiekvienu atveju.

**Netyčia ištrynėte failus ir išvalysite šiukšlinę:** Tai paprasčiausias atvejis. Nustokite naudoti kompiuterį, atsisiųskite Recuva į kitą diską arba USB atmintinę, paleiskite ir nuskenuokite. Tikimybė atkurti – labai didelė, jei praėjo nedaug laiko.

**Suformatavote diską:** Panašu į ištrynimą, bet šiek tiek sudėtingiau. Greitas formatavimas (quick format) iš tikrųjų tik išvalo failų lentelę, todėl duomenys lieka. Pilnas formatavimas perrašo visą diską, todėl atkūrimas beveik neįmanomas. Naudokite galingesnes programas kaip TestDisk arba R-Studio.

**Diskas nebepasiekiamas po elektros nutrūkimo:** Gali būti sugadinta failų sistema arba boot sektorius. Pabandykite prijungti diską prie kito kompiuterio kaip antrinį. Jei sistema jį mato, bet negali pasiekti duomenų, naudokite atkūrimo programas. Jei visai nemato – gali būti fizinis gedimas.

**Diskas krenta arba buvo smūgis:** Su HDD diskais bet koks fizinis smūgis gali būti katastrofiškas. Jei diskas dar veikia, NEDELSIANT darykite atsarginę kopiją visko, ką galite pasiekti. Jei neveikia – tiesiai į profesionalų servisą.

**Vandens pažeidimas:** Jei jūsų kompiuteris buvo užlietas, NEĮJUNKITE jo. Išimkite diską ir leiskite jam visiškai išdžiūti (bent 48 valandas). Su HDD diskais yra šansų, kad duomenys išliko, bet elektronika gali būti sugadinta. SSD diskai jautresni vandeniui. Čia irgi geriau kreiptis į profesionalus.

Prevencija – geriausia atkūrimo strategija

Žinau, skamba kaip patarimas po mūšio, bet turiu tai pasakyti – reguliarios atsarginės kopijos yra vienintelis tikrai patikimas būdas apsisaugoti nuo duomenų praradimo. Jokia atkūrimo programa negarantuoja 100% sėkmės, o profesionalūs servisai kainuoja krūvą pinigų.

Šiuolaikinis požiūris į atsargines kopijas vadinamas 3-2-1 taisykle: turėkite 3 kopijas savo duomenų, 2 skirtingose laikmenose, 1 už namų ribų. Praktiškai tai reiškia: originalūs duomenys jūsų kompiuteryje, viena kopija išoriniame diske, viena kopija debesyje (Google Drive, Dropbox, OneDrive ar pan.).

Išoriniai diskai atsarginėms kopijoms nėra brangūs – už 100 eurų galite gauti 2-4 TB diską. Windows turi integruotą „File History” funkciją, Mac – „Time Machine”. Abi veikia automatiškai, kai prijungiate išorinį diską. Debesų saugyklos paprastai siūlo 100-200 GB už kelis eurus per mėnesį.

Svarbu suprasti, kad RAID masyvai nėra atsarginė kopija. Taip, RAID 1 ar RAID 5 apsaugo nuo vieno disko gedimo, bet neapsaugo nuo atsitiktinio ištrynimo, virusų, gaisro ar vagystės. RAID yra prieinamumo sprendimas, ne atsarginių kopijų sprendimas.

Kai duomenys sugrįžta – pamokos ir tolimesni žingsniai

Tarkime, jums pavyko – atkūrėte prarastus duomenis, nesvarbu ar pats su programa, ar padėjo profesionalai. Pirmas jausmas – neapsakomas palengvėjimas. Bet dabar svarbu išmokti pamoką ir pasirūpinti, kad tai nepasikartotų.

Pirmiausia, nedelsiant padarykite atsargines kopijas tų atkurtų duomenų. Atkūrimo procesas pats savaime gali būti stresinis diskui, todėl geriau tuos duomenis kuo greičiau perkelti į saugią vietą. Jei atkūrėte iš probleminio disko, nebepasitikėkite tuo disku – pakeiskite jį nauju.

Antra, įvertinkite, kas nutiko ir kodėl. Jei tai buvo fizinis gedimas, galbūt jūsų diskas buvo tiesiog senas ir atėjo jo laikas. Diskai nėra amžini – HDD paprastai tarnauja 3-5 metus intensyvaus naudojimo, SSD – 5-7 metus, bet tai labai priklauso nuo naudojimo intensyvumo. Jei tai buvo jūsų klaida (ištrynimas, formatavimas), pagalvokite, kaip galėtumėte organizuoti savo darbo procesą, kad tokios klaidos būtų sunkiau padaryti.

Įdiekite automatinę atsarginių kopijų sistemą. Tai neturi būti sudėtinga – paprasčiausias variantas yra kas savaitę prijungti išorinį diską ir leisti sistemai padaryti kopiją. Dar geriau – nustatyti automatinę sinchronizaciją su debesų saugykla svarbiems dokumentams. Kai tai tampa įpročiu, jau nebereikia apie tai galvoti.

Duomenų praradimas yra ne „ar” klausimas, o „kada” klausimas. Kiekvienas diskas anksčiau ar vėliau suges, kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau padarys klaidą. Skirtumai tarp katastrofos ir nedidelės problemos slypi tik pasiruošime. Tie, kurie turi atsargines kopijas, duomenų praradimą prisimena kaip nedidelį nepatogumą. Tie, kurie neturi – kaip košmarą ir prarastus mėnesius ar metus darbo.

Technologijos mums suteikia nuostabias galimybes saugoti ir apdoroti informaciją, bet jos taip pat trapios. Supratimas, kaip veikia duomenų saugojimas ir atkūrimas, padeda ne tik krizių metu, bet ir kasdien priimant protingesnius sprendimus apie tai, kaip organizuojame savo skaitmeninį gyvenimą.

The post Kaip atkurti prarastus duomenis iš kietojo disko appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Maitinimo blokas, arba PSU (Power Supply Unit), yra vienas iš tų kompiuterio komponentų, kuriuos daugelis žmonių linkę ignoruoti renkdami naują sistemą. Dažnai visas dėmesys skiriamas procesorinei, vaizdo plokštei ar RAM atmintinei, o maitinimo blokas lieka paskutinėje vietoje. Tačiau būtent šis nepastebimai dėžutėje sėdintis įrenginys yra atsakingas už stabilų elektros energijos tiekimą visiems kitiems komponentams.

Netinkamas PSU pasirinkimas gali baigtis įvairiai – nuo atsitiktinių kompiuterio išsijungimų iki rimtų gedimų, kai sugenda ne tik pats maitinimo blokas, bet ir kiti brangūs komponentai. Priešingai, pernelyg galingas PSU irgi nėra idealus sprendimas, nes tai tiesiog išmesti pinigai vėjais. Be to, maitinimo blokai dirba efektyviausiai esant apie 50-80% apkrovai, todėl 1000W PSU sistemai, kuri suvartoja 300W, bus ne tik per brangus, bet ir mažiau efektyvus.

Pagrindiniai energijos vartotojai jūsų sistemoje

Prieš pradedant skaičiuoti, reikia suprasti, kas kompiuteryje iš tikrųjų vartoja elektros energiją. Didžiausias vartotojas beveik visada yra vaizdo plokštė – aukščiausios klasės modeliai gali vienu metu pareikalauti net 300-450W galios. Štai čia ir slypi didžiausia klaida, kurią daro pradedantieji – jie žiūri į TDP (Thermal Design Power) rodiklį ir mano, kad tai yra maksimalus energijos suvartojimas. Tiesą sakant, TDP rodo tik šiluminę galią, kurią reikia išsklaidyti, o realus energijos suvartojimas gali būti didesnis.

Procesorius yra antrasis pagal svarbą energijos vartotojas. Šiuolaikiniai procesoriai gali suvartoti nuo 65W iki 250W priklausomai nuo modelio ir apkrovos. Intel Core i9 ar AMD Ryzen 9 serijos procesoriai pilnoje apkrovoje gali pareikalauti gerokai daugiau energijos nei nurodo bazinis TDP. Pavyzdžiui, Intel i9-13900K su 125W TDP realybėje gali siekti ir 250W ar net daugiau, kai veikia Turbo Boost režimu.

Motininė plokštė paprastai suvartoja 50-80W, priklausomai nuo jos sudėtingumo ir papildomų funkcijų. Kietieji diskai – HDD apie 6-8W kiekvienas, o SSD tik 2-3W. RAM atmintis yra gana taupus komponentas – vienas modulis suvartoja maždaug 3-5W. Aušinimo sistemos, ventiliatoriai ir RGB apšvietimas taip pat prideda savo dalį – paprastai 10-30W priklausomai nuo konfigūracijos.

Praktiškas skaičiavimo metodas

Dabar pereikime prie konkretaus skaičiavimo. Paprasčiausias būdas – sudėti visų komponentų maksimalų energijos suvartojimą ir pridėti 20-30% atsargą. Tarkime, turite tokią sistemą:

• Vaizdo plokštė NVIDIA RTX 4070 Ti – 285W
• Procesorius AMD Ryzen 7 7800X3D – 120W
• Motininė plokštė – 70W
• 2x16GB RAM – 10W
• 1x NVMe SSD – 5W
• 1x HDD – 8W
• Aušinimo sistema ir ventiliatoriai – 20W

Sudėjus visa tai, gauname 518W. Pridėjus 25% atsargą (maždaug 130W), gaunamas rezultatas yra 648W. Tokiai sistemai puikiai tiktų 650W arba 750W maitinimo blokas. Kodėl atsarga būtina? Pirma, komponentai kartais gali trumpam viršyti savo tipinius energijos suvartojimo rodiklius. Antra, maitinimo blokai sensta ir laikui bėgant jų efektyvumas mažėja. Trečia, galbūt ateityje norėsite atnaujinti sistemą galingesniu komponentu.

Internetiniai skaičiuokliai – patogumas su išlygomis

Internete rasite daugybę PSU skaičiuoklių, kurie automatiškai apskaičiuoja reikalingą galią. Populiariausi iš jų yra OuterVision PSU Calculator, be.quiet! PSU Calculator ir Cooler Master skaičiuoklė. Šie įrankiai yra patogūs, nes jų duomenų bazėse jau yra konkrečių komponentų energijos suvartojimo duomenys.

Tačiau šie skaičiuokliai turi savo trūkumų. Pirma, jie dažnai rekomenduoja šiek tiek didesnius PSU nei realiai reikia – tai suprantama, nes gamintojai nori būti tikri, kad jų rekomendacijos bus saugios. Antra, ne visi skaičiuokliai yra vienodai tikslūs – kai kurie naudoja застаревшие duomenis arba pernelyg apibendrintus skaičiavimus. Trečia, jie ne visada atsižvelgia į konkrečius jūsų naudojimo scenarijus.

Geriausias požiūris – naudoti kelis skirtingus skaičiuoklius ir palyginti rezultatus. Jei visi rodo panašius skaičius, tikėtina, kad tai yra teisingas diapazonas. Taip pat verta paskaityti apžvalgas apie konkrečius komponentus, nes profesionalūs recenzentai paprastai išmatuoja tikrąjį energijos suvartojimą realiomis sąlygomis.

Efektyvumo sertifikatai ir jų reikšmė

Perkant PSU, pastebėsite įvairius 80 PLUS sertifikatus – Bronze, Silver, Gold, Platinum ir Titanium. Šie sertifikatai rodo maitinimo bloko efektyvumą konvertuojant kintamą srovę iš elektros tinklo į nuolatinę srovę, kurios reikia kompiuterio komponentams. Pavyzdžiui, 80 PLUS Gold sertifikuotas PSU yra bent 87-90% efektyvus esant 20%, 50% ir 100% apkrovai.

Kodėl tai svarbu skaičiuojant reikalingą galią? Jei jūsų sistema suvartoja 500W, o PSU efektyvumas yra 85%, tai iš elektros tinklo bus paimama apie 588W. Skirtumas virsta šiluma, todėl mažiau efektyvūs PSU yra triukšmingesni (reikia daugiau aušinimo) ir brangiau kainuoja eksploatuoti ilguoju laikotarpiu.

Tačiau neverta pernelyg susižavėti aukščiausiais sertifikatais. Skirtumas tarp Gold ir Platinum paprastai yra tik 2-3% efektyvumo, o kainų skirtumas gali būti gana didelis. Daugumai vartotojų 80 PLUS Bronze arba Gold sertifikatas yra visiškai pakankamas. Titanium sertifikatas prasmingus tik serveriams ar darbo stotims, kurios dirba 24/7.

Specialūs atvejai ir papildomi svarstymai

Yra keletas situacijų, kai standartinis skaičiavimas gali būti nepakankamai tikslus. Jei planuojate „overclock’inti” procesorių ar vaizdo plokštę, turėsite pridėti papildomą atsargą – paprastai dar 10-15% virš įprasto. Overclockingas gali padidinti energijos suvartojimą 20-30%, o kai kuriais atvejais ir daugiau.

Jei kuriate sistemą su dviem vaizdo plokštėmis (SLI ar CrossFire), skaičiavimai tampa sudėtingesni. Negalima tiesiog padauginti vienos vaizdo plokštės suvartojimo iš dviejų, nes sistema ne visada apkrauna abi plokštes vienodai. Paprastai antroji plokštė prideda apie 80-90% pirmos plokštės energijos suvartojimo. Tačiau šiais laikais dviejų vaizdo plokščių konfigūracijos yra retos, nes daugelis žaidimų jų nebepalaiko gerai.

Darbo stotims su profesionaliomis vaizdo plokštėmis (NVIDIA Quadro, AMD Radeon Pro) skaičiavimai taip pat skiriasi. Šios plokštės dažnai turi kitokius energijos suvartojimo profilius nei žaidimams skirtos vaizdo plokštės. Be to, jei naudojate daug papildomų įrenginių per USB (išoriniai kietieji diskai, įvairūs priedai), tai taip pat reikia įskaičiuoti – kiekvienas USB prievadas gali tiekti iki 4.5W (USB 2.0) arba 15W (USB 3.0).

Dažniausios klaidos renkantis PSU

Viena didžiausių klaidų – pirkti pigų, nežinomos firmos PSU, net jei jo galia atrodo pakankama. Prastos kokybės maitinimo blokai gali turėti nestabilų įtampos tiekimą, kuris trumpuoju laikotarpiu gali sukelti sistemos nestabilumą, o ilguoju – sugadinti komponentus. Yra dokumentuotų atvejų, kai sproginėjantys pigūs PSU pažeidė ne tik save, bet ir motininę plokštę, procesorių bei vaizdo plokštę.

Kita dažna klaida – orientuotis tik į maksimalią galią ir ignoruoti 12V linijos galią. Šiuolaikiniai komponentai, ypač vaizdo plokštės ir procesoriai, gauna daugumą energijos būtent iš 12V linijos. Gali būti, kad PSU turi 700W bendrą galią, bet tik 500W 12V linijoje – tokiu atveju jis gali nesugebėti aprūpinti galingos sistemos.

Trečia klaida – nepaisyti kabelių ir jungtių. Jei jūsų vaizdo plokštei reikia dviejų 8-pin PCIe maitinimo kabelių, o PSU turi tik vieną, jums reikės adapterių, kurie nėra idealus sprendimas. Visada patikrinkite, ar PSU turi visas reikalingas jungtis jūsų komponentams – ypač tai aktualu moduliniams PSU, kur kabeliai yra atskirai.

Kada verta investuoti į galingesnį PSU

Yra keletas situacijų, kai verta pirkti šiek tiek galingesnį PSU nei dabar reikia. Jei žinote, kad artimiausiu metu planuojate atnaujinti vaizdo plokštę ar procesorių, geriau iš karto pirkti PSU su atsarga. Naujos kartos vaizdo plokštės linkusios vartoti daugiau energijos – pavyzdžiui, NVIDIA RTX 4090 gali suvartoti iki 450W, o kai kurie modeliai su factory overclock’u – dar daugiau.

Taip pat verta investuoti į galingesnį PSU, jei kuriate turinį – renderinate video, dirbate su 3D grafiką ar užsiimate kitais resursų imliais darbais. Tokios užduotys gali ilgą laiką laikyti sistemą maksimalioje apkrovoje, todėl patikimas PSU su gera atsarga yra būtinas. Be to, jei PSU dirba ne maksimalioje apkrovoje, jis bus tylenis ir ilgaamžiškesnis.

Moduliniai PSU yra dar viena sritis, kur verta investuoti papildomai. Jie leidžia prijungti tik tuos kabelius, kurių iš tikrųjų reikia, todėl kompiuterio vidus atrodo tvarkingiau ir oro cirkuliacija būna geresnė. Tai ypač svarbu kompaktiškuose korpusuose, kur vietos trūksta. Skirtumas tarp modulinio ir ne-modulinio PSU paprastai yra 10-20 eurų, bet patogumas to verta.

Kai viskas susideda į vieną paveikslą

Tinkamas PSU parinkimas nėra raketų mokslas, bet reikalauja šiek tiek kruopštumo ir planavimo. Pagrindinis principas paprastas – suskaičiuokite savo sistemos energijos suvartojimą, pridėkite 20-30% atsargą ir pasirinkite kokybišką PSU iš patikimo gamintojo. Geriau investuoti į šiek tiek galingesnį ir kokybiškesnį PSU nei taupyti ir vėliau susidurti su problemomis.

Nepamirškite, kad PSU yra ilgalaikė investicija. Geras maitinimo blokas gali tarnauti per kelis kompiuterio atnaujinimus – 7-10 metų nėra retenybė. Todėl vertėtų rinktis modelius su bent 5 metų garantija, o dar geriau – 7 ar 10 metų. Ilga garantija paprastai rodo, kad gamintojas pasitiki savo produktu.

Galiausiai, jei vis dar abejojate, geriau pasirinkti šiek tiek galingesnį variantą. 50-100W atsarga niekada nepakenks, o ramybė, žinant, kad jūsų sistema turi pakankamai energijos bet kokiomis aplinkybėmis, yra verta tų kelių papildomų eurų. Kompiuteris su tinkamu PSU dirbs stabiliai, tyliai ir ilgai – o argi ne to mes visi norime?

The post Kaip apskaičiuoti reikalingą PSU galią appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas, kas naudojosi Windows kompiuteriu, bent kartą gyvenime yra matęs tą bauginantį mėlyną ekraną su balta ar balta teksto eilutėmis. Viena akimirka dirbai, žaidei ar naršei internetą, o kitą – viskas užšalo ir ekrane atsiranda kažkoks kriptiškas pranešimas apie kritinę klaidą. Tai ir yra tas garsusis BSOD arba „Blue Screen of Death” – mėlynas mirties ekranas.

Pirmą kartą susidūrus su šiuo reiškiniu, daugelis žmonių tiesiog išsigąsta. Ar kompiuteris sugedo visam laikui? Ar praradau visus duomenis? Kodėl tai nutiko? Tiesą sakant, BSOD nėra toks baisus, kaip atrodo – tai tiesiog Windows operacinės sistemos būdas pasakyti: „Stok, kažkas čia labai ne taip, ir aš geriau visiškai sustosiu, nei leisiu sugadinti tavo duomenis ar aparatūrą.”

Kas iš tikrųjų vyksta už to mėlyno ekrano

Kai Windows susiduria su kritine klaida, iš kurios negali atsigauti, sistema priima sprendimą sustabdyti visus procesus ir parodyti BSOD. Tai tarsi saugiklis elektros instaliacijoje – geriau nutraukti darbą, nei leisti kažkam dar labiau sugesti.

Dažniausiai BSOD atsiranda dėl branduolio lygio (kernel mode) klaidų. Kompiuterio operacinė sistema veikia dviem lygiais: vartotojo režimu ir branduolio režimu. Vartotojo režime veikia įprastos programos – naršyklės, žaidimai, tekstų redaktoriai. Jei tokia programa sugenda, ją paprasčiausiai galima uždaryti per užduočių tvarkytuvą. Bet branduolio režime veikia pati operacinė sistema ir tvarkyklės – tai kritiniai komponentai, be kurių kompiuteris negali funkcionuoti.

Kai branduolio lygyje įvyksta klaida, kurią sistema negali išspręsti, ji neturi kitos išeities, kaip tik sustoti. Priešingu atveju galėtų sugesti duomenys kietajame diske, pažeisti aparatūros komponentai arba įvykti dar rimtesnių problemų. Taigi BSOD iš tikrųjų veikia kaip apsaugos mechanizmas.

Kodėl tvarkyklės yra pagrindinė bėdų priežastis

Jei paklausite bet kurio IT specialisto, kas dažniausiai sukelia BSOD, atsakymas bus vienas – tvarkyklės. Tvarkyklės yra nedideli programinės įrangos gabaliukai, kurie leidžia operacinei sistemai bendrauti su aparatūra: vaizdo kortomis, spausdintuvais, garso plokštėmis, pelėmis ir kitais įrenginiais.

Problema ta, kad tvarkyklės veikia branduolio režime, todėl turi labai didelę galią sistemoje. Jei tvarkyklėje yra klaida arba ji nesuderinamą su kita aparatūra, gali įvykti katastrofa. Pavyzdžiui, sena ar blogai parašyta vaizdo kortos tvarkyklė gali bandyti kreiptis į atminties sritį, kuri jai nepriklauso, ir sistema tuoj pat sustabdo viską, kad apsaugotų duomenis.

Ypač dažnai problemos kyla su:

• Neoficialiais ar modifikuotais tvarkyklių variantais
• Senomis tvarkyklėmis, kurios nesuderinamos su naujesnėmis Windows versijomis
• Kelių skirtingų gamintojų tvarkyklėmis, kurios konfliktuoja tarpusavyje
• Beta versijos tvarkyklėmis, kurios dar nėra pilnai ištestuotos

Aparatūros gedimų pėdsakai

Ne visada kaltas programinė įranga. Kartais BSOD yra signalas, kad su kompiuterio aparatūra kažkas negerai. Operatyvioji atmintis (RAM) yra vienas dažniausių kaltininkų. Jei atminties modulis turi defektą arba blogai įstatytas į lizdą, gali atsirasti duomenų skaitymo klaidos, kurios sukelia sistemos griūtį.

Perkaitimas taip pat gali sukelti BSOD. Kai procesorius ar vaizdo korta perkaista, jie pradeda veikti nestabiliai ir gali generuoti klaidingas instrukcijas. Sistema tai užfiksuoja kaip kritinę klaidą ir sustoja. Jei pastebite, kad BSOD atsiranda po ilgesnio kompiuterio naudojimo arba atliekant intensyvias užduotis, verta patikrinti aušinimo sistemą.

Kietasis diskas ar SSD taip pat gali būti problema šaltinis. Jei sistema bando nuskaityti duomenis iš pažeisto disko sektoriaus, gali įvykti klaida, kuri sukels mėlyną ekraną. Ypač pavojinga, kai pažeidžiami sisteminiai failai, kurie reikalingi Windows veikimui.

Programinės įrangos konfliktai ir antivirusinės programos

Kai kurios programos, ypač tos, kurios instaliuoja savo tvarkykles ar veikia žemo lygio režime, gali sukelti BSOD. Antivirusinės programos yra dažnas pavyzdys – jos turi giliai integruotis į sistemą, kad galėtų stebėti visus procesus ir failus. Jei antivirusinė programa turi klaidą arba konfliktuoja su kita programine įranga, rezultatas gali būti mėlynas ekranas.

Virtualizacijos programos, tokios kaip VirtualBox ar VMware, taip pat kartais sukelia problemų, nes jos modifikuoja sistemos branduolį, kad galėtų paleisti virtualias mašinas. Kai dvi tokios programos bando vienu metu kontroliuoti tas pačias sistemos dalis, gali kilti konfliktas.

Net ir paprastos programos gali sukelti BSOD, jei jos naudoja blogai parašytas tvarkykles. Pavyzdžiui, kai kurios žaidimų apsaugos sistemos (anti-cheat) veikia branduolio lygyje ir gali turėti klaidų, kurios sukelia sistemos griūtį.

Kaip perskaityti tuos kriptiškus pranešimus

Kai atsiranda BSOD, ekrane paprastai matote klaidos kodą, pavyzdžiui: IRQL_NOT_LESS_OR_EQUAL, DRIVER_IRQL_NOT_LESS_OR_EQUAL, PAGE_FAULT_IN_NONPAGED_AREA ar kitus panašius pavadinimus. Šie kodai nėra atsitiktiniai – jie nurodo, kokio tipo problema įvyko.

Naujesniuose Windows 10 ir 11 versijose BSOD tapo šiek tiek draugiškesnis – ekrane matote liūdną šypsenėlę ir QR kodą, kurį nuskaitę galite rasti daugiau informacijos. Taip pat rodomas procentas, kiek duomenų surinkta apie klaidą prieš perkraunant kompiuterį.

Svarbiausias dalykas, kurį reikia užsirašyti ar nufotografuoti, yra klaidos kodas ir failo pavadinimas, jei jis rodomas. Pavyzdžiui, jei matote „nvlddmkm.sys”, tai reiškia, kad problema susijusi su NVIDIA vaizdo kortos tvarkykle. Failo pavadinimas dažnai duoda tiesiogią užuominą, kur ieškoti problemos.

Praktiniai sprendimo būdai

Pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti po BSOD, – patikrinti, ar tai buvo vienkartinis įvykis, ar problema kartojasi. Jei mėlynas ekranas pasirodė vieną kartą ir daugiau nepasikartojo, greičiausiai tai buvo atsitiktinė klaida, dėl kurios nereikia per daug jaudintis.

Jei BSOD kartojasi, pradėkite nuo tvarkyklių atnaujinimo. Eikite į Įrenginių tvarkytuvą (Device Manager) ir patikrinkite, ar nėra įrenginių su geltonais šauktukais. Atnaujinkite visas tvarkykles, ypač vaizdo kortos, chipset ir tinklo adapterio. Geriausia atsisiųsti tvarkykles tiesiogiai iš gamintojų svetainių, o ne naudoti Windows automatinio atnaujinimo.

Atminties testavimas yra kitas svarbus žingsnis. Windows turi integruotą atminties diagnostikos įrankį – tiesiog įveskite „Windows Memory Diagnostic” paieškos laukelyje ir paleiskite testą. Jis perkraus kompiuterį ir patikrins RAM modulius. Jei rastas gedimas, reikės keisti atminties modulį.

Kietojo disko būklės patikrinimas taip pat svarbus. Naudokite komandą „chkdsk /f /r” komandinėje eilutėje (paleistoje administratoriaus teisėmis) arba specialias programas kaip CrystalDiskInfo, kad patikrintumėte disko sveikatą.

Kada kreiptis į specialistus ir ko tikėtis ateityje

Jei išbandėte visus standartinius sprendimus – atnaujinote tvarkykles, patikrinote aparatūrą, pašalinote neseniai įdiegtas programas – o BSOD vis tiek kartojasi, laikas kreiptis į profesionalus. Ypač jei klaidos kodai skirtingi arba atsiranda visiškai atsitiktinai, tai gali reikšti sudėtingesnę problemą, kurią sunku diagnozuoti be specialių įrankių.

Įdomu tai, kad Microsoft nuolat tobulina BSOD mechanizmą. Naujausiose Windows versijose sistema tampa vis protingesnė – ji geba geriau identifikuoti problemos šaltinį ir net automatiškai išjungti problemines tvarkykles, kad sistema galėtų paleisti saugiu režimu. Kai kuriose Windows 11 versijose jau matome, kad sistema bando automatiškai atkurti tvarkykles arba siūlo konkrečius sprendimus pagal klaidą.

Mėlynas mirties ekranas, nors ir atrodo bauginantis, iš tikrųjų yra naudingas įrankis. Jis apsaugo jūsų duomenis ir aparatūrą nuo dar didesnių žalų, sustabdydamas sistemą kritinės klaidos metu. Supratę, kodėl jis atsiranda ir kaip reaguoti, galite ne tik išspręsti esamą problemą, bet ir išvengti būsimų gedimų. Dažniausiai BSOD nėra mirties nuosprendis kompiuteriui – tai tiesiog signalas, kad kažką reikia pataisyti, ir dažniausiai tai galima padaryti be didelių investicijų ar specialių žinių.

The post Kodėl atsiranda mėlynas mirties ekranas BSOD appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.