Kai siunčiate duomenis internetu – ar tai būtų vaizdo skambutis, žaidimas ar paprastas el. laiškas – informacija keliauja ne vienu gabaliu, o suskaidyta į mažus duomenų paketus. Įsivaizduokite, kad siunčiate knygą paštu, bet ne vieną siuntą, o kiekvieną puslapį atskirai. Packet loss – tai kai dalis tų „puslapių” tiesiog nepasiekia gavėjo.

Problema atsiranda dėl įvairiausių priežasčių. Kartais tai fiziniai tinklo gedimų – pažeisti kabeliai, blogai veikiantys maršrutizatoriai ar tinklo plokštės. Kartais tai tiesiog perpildytas tinklas, kai per daug duomenų bando praeiti per vieną „vartus” vienu metu. Panašiai kaip spūstis kelyje – visi nori važiuoti, bet tiltas per siauras.

Bevieliuose tinkluose situacija dar sudėtingesnė. WiFi signalai kenčia nuo trukdžių – kaimynų maršrutizatorių, mikrobangų krosnelių, net storų sienų. Kiekvienas toks trukdis gali sukelti duomenų paketų praradimą. Ir skirtingai nei laidiniame tinkle, čia negalite tiesiog pakeisti kabelio ir tikėtis, kad problema išnyks.

Kaip diagnozuoti packet loss savo tinkle

Pirmas žingsnis sprendžiant bet kokią problemą – suprasti, ar ji iš tikrųjų egzistuoja ir kiek rimta. Laimei, packet loss matuoti nėra sudėtinga, net jei nesate IT specialistas.

Paprasčiausias būdas – naudoti ping komandą. Windows sistemoje atidarykite Command Prompt, Mac ar Linux – terminalą. Įveskite ping google.com -n 100 (Windows) arba ping -c 100 google.com (Mac/Linux). Programa išsiųs 100 paketų ir parodys, kiek jų sugrįžo. Jei matote „packet loss: 0%” – puiku. Bet jei skaičius didesnis nei 1-2%, jau turite problemą.

Yra ir patogesnių įrankių. PingPlotter ar WinMTR ne tik matuoja packet loss, bet ir parodo, kurioje tinklo vietoje jis atsiranda. Tai svarbu, nes kartais problema slypi ne jūsų namuose, o interneto tiekėjo pusėje. Šie įrankiai vizualizuoja duomenų kelią ir rodo, kuriame „šuolyje” paketai pradingsta.

Žaidėjams patogus būdas – stebėti statistiką pačiame žaidime. Daugelis modernių žaidimų rodo packet loss procentą realiuoju laiku. Jei matote šį skaičių šokant aukštyn žaidimo metu, žinote, kad problema tikra, o ne įsivaizduojama.

Pirmieji žingsniai sprendžiant problemą namuose

Daugeliu atvejų packet loss galima sumažinti ar visiškai pašalinti paprastais veiksmais, nereikalaujančiais techninių žinių ar didelių investicijų.

Pradėkite nuo maršrutizatoriaus perkrovimo. Skamba banaliai, bet veikia dažniau nei manytumėte. Maršrutizatoriai – tai maži kompiuteriai, kurie kartais „užsikamuoja” kaip ir jūsų nešiojamasis. Išjunkite jį iš elektros tinklo 30 sekundžių, tada vėl įjunkite. Šis paprastas veiksmas išvalo atmintį ir gali išspręsti laikinus sutrikimus.

Jei naudojate WiFi, pabandykite pereiti prie laidinio ryšio. Ethernet kabelis – tai kaip autostrada, palyginti su vingiuotu kaimiškų kelių tinklu. Duomenys keliauja stabiliau, be trukdžių. Taip, ne visada patogu tempti kabelius per butą, bet jei rimtai žaidžiate ar dirbate su vaizdo konferencijomis, skirtumas bus akivaizdus.

Patikrinkite, ar niekas neatsisiunčia didelių failų fone. Torrent programos, debesų sinchronizavimo paslaugos ar sistemų atnaujinimai gali užkimšti jūsų interneto kanalą. Daugelis maršrutizatorių turi QoS (Quality of Service) nustatymus, leidžiančius prioritetizuoti tam tikrą srautą – pavyzdžiui, žaidimams ar vaizdo skambučiams.

Bevielio tinklo optimizavimas

WiFi – tai patogumas, bet ir galvos skausmas, kai kalbame apie stabilumą. Yra keletas konkrečių dalykų, kuriuos galite padaryti.

Pirmiausia – kanalas. Jūsų maršrutizatorius transliuoja signalą tam tikru dažniu, bet jei visi kaimynai naudoja tą patį kanalą, atsiranda trukdžiai. Atsisiųskite WiFi analizatoriaus programėlę telefonui (pavyzdžiui, WiFi Analyzer Android’ui) ir pažiūrėkite, kurie kanalai mažiausiai užimti. Tada maršrutizatoriaus nustatymuose pakeiskite kanalą į mažiau perpildytą.

5 GHz dažnio juosta paprastai geresnė nei 2.4 GHz stabilumui. Tiesa, ji neperžengia sienų taip gerai, bet jei esate tame pačiame kambaryje ar netoliese, signalas bus stipresnis ir stabilesnis. Modernūs dviejų juostų maršrutizatoriai leidžia naudoti abi vienu metu.

Maršrutizatoriaus vieta – ne mažiau svarbu. Daugelis žmonių slepia jį už spintos ar po stalu, bet tai kaip bandyti šaukti pro pagalvę. Maršrutizatorius turėtų stovėti atvirai, geriausiai kambario centre, kiek įmanoma aukščiau. Metaliniai objektai ir veidrodžiai ypač blogai veikia WiFi signalus, tad laikykite maršrutizatorių toliau nuo jų.

Aparatūros problemos ir jų sprendimas

Kartais problema slypi pačiuose įrenginiuose. Senas maršrutizatorius, kuris tarnavo penkerius metus, gali tiesiog nebespėti apdoroti šiuolaikinių duomenų srautų. Tinklo plokštės kompiuteryje taip pat gali sugedti ar blogai veikti.

Pabandykite atnaujinti tvarkykles. Tinklo plokštės tvarkyklė – tai programinė įranga, kuri leidžia jūsų kompiuteriui bendrauti su tinklu. Pasenusios tvarkyklės gali sukelti įvairiausių problemų, įskaitant packet loss. Windows sistemoje eikite į Device Manager, raskite Network Adapters, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite savo tinklo plokštę ir pasirinkite „Update driver”.

Maršrutizatoriaus firmware’o atnaujinimas taip pat svarbus. Gamintojai reguliariai išleidžia pataisymus, kurie taiso klaidas ir pagerina stabilumą. Prisijunkite prie maršrutizatoriaus administravimo sąsajos (paprastai per naršyklę įvedus 192.168.1.1 ar panašų adresą) ir patikrinkite, ar yra naujinimų.

Kabeliai – dar viena dažnai ignoruojama problema. Ethernet kabelis gali būti pažeistas, nors iš išorės atrodo gerai. Jei naudojate labai seną kabelį (Cat5 ar senesnį), apsvarstykite galimybę pakeisti jį nauju Cat6 ar Cat6a. Skirtumas kainoje nedidelis, bet kokybė žymiai geresnė.

Interneto tiekėjo pusės problemos

Kartais, kad ir ką darytumėte namuose, packet loss išlieka. Tai gali reikšti, kad problema yra už jūsų kontrolės ribų – interneto tiekėjo infrastruktūroje.

Pirmiausia reikia nustatyti, ar problema tikrai tiekėjo pusėje. Naudokite traceroute komandą (Windows: tracert google.com, Mac/Linux: traceroute google.com). Ši komanda parodo visus „šuolius”, kuriuos duomenys atlieka keliaudami į paskirties vietą. Jei packet loss atsiranda pirmuose keliuose šuoliuose (paprastai tai jūsų tiekėjo įranga), problema tikrai jų pusėje.

Dokumentuokite problemą. Darykite ekrano kopijas, užrašykite datas ir laikus, kada packet loss ypač didelis. Kai skambinsite tiekėjo palaikymo linijai, konkretūs duomenys padės greičiau išspręsti problemą nei bendri skundai „internetas lėtas”.

Nebijokite reikalauti techniko apsilankymo. Jei problema nuolatinė ir turite įrodymų, kad ji ne jūsų įrangos kaltė, tiekėjas turėtų patikrinti liniją iki jūsų namo. Kartais problema būna paprasčiausia – oksidavęsi kontaktai ar pažeistas kabelis lauke.

Specialūs atvejai: žaidimai ir vaizdo konferencijos

Skirtingos programos skirtingai reaguoja į packet loss. Žaidimams net 1% packet loss gali būti katastrofiškas – jūsų personažas „šokinės” ekrane, veiksmai vėluos. Vaizdo konferencijose matysite užšąlančią vaizdą ir girdėsite robotišką garsą.

Žaidimams svarbu ne tik packet loss, bet ir jo nuoseklumas. Geriau turėti stabilų 1% packet loss nei šokančius rodiklius nuo 0% iki 5%. Kai kurie žaidimai turi nustatymus, leidžiančius kompensuoti nedidelį packet loss – ieškokite „network smoothing” ar panašių parinkčių.

Vaizdo konferencijoms galite naudoti specialias programas, kurios geriau valdo packet loss. Zoom, pavyzdžiui, turi geresnę kompensavimo sistemą nei kai kurios kitos platformos. Taip pat galite sumažinti vaizdo kokybę – mažiau duomenų reiškia mažesnę tikimybę praradimams.

Jei galite, planuokite svarbius susitikimus ar žaidimų sesijas ne piko valandomis. Vakare, kai visi kaimynai žiūri Netflix, jūsų tinklas bus labiau apkrautas. Anksti ryte ar vidurdienį paprastai stabiliau.

Kai viskas kitas nepadeda: pažangūs sprendimai

Jei išbandėte viską, o packet loss išlieka, gali tekti svarstyti rimtesnius sprendimus.

Mesh WiFi sistema gali būti išeitis, jei jūsų namai dideli ir vienas maršrutizatorius nepadengia viso ploto. Skirtingai nei paprastas signalo stiprintuvas, mesh sistema sukuria vieningą tinklą su keliais prieigos taškais, kurie protingai perduoda ryšį vieni kitiems.

VPN kartais gali padėti, jei jūsų interneto tiekėjas daro „traffic shaping” – dirbtinai lėtina tam tikrą srautą. VPN užšifruoja jūsų duomenis, todėl tiekėjas negali matyti, ką darote, ir negali selektyviai lėtinti. Tačiau atminkite, kad VPN taip pat gali pridėti latency, tad tai ne universalus sprendimas.

Tinklo monitoringo įrankiai, tokie kaip PRTG ar Nagios, leidžia nuolat stebėti tinklo būklę ir gauti pranešimus, kai atsiranda problemų. Tai gali būti per daug namų vartotojui, bet jei dirbate iš namų profesionaliai, investicija gali atsipirkti.

Galiausiai, jei jūsų interneto tiekėjas nuolat teikia blogą paslaugą ir atsisako spręsti problemą, galbūt laikas keisti tiekėją. Pasižiūrėkite, kokie alternatyvūs variantai prieinami jūsų rajone. Kartais net grėsmė išeiti paskatina tiekėją rimčiau žiūrėti į jūsų problemą.

Kaip išlaikyti stabilų tinklą ilgalaikėje perspektyvoje

Packet loss problema išspręsta – puiku. Bet kaip užtikrinti, kad ji negrįžtų? Keletas paprastų įpročių padės išlaikyti tinklą sveiką.

Reguliariai perkraukite maršrutizatorių – bent kartą per mėnesį. Kai kurie modernūs maršrutizatoriai turi automatinio perkrovimo funkciją – nustatykite ją nakčiai, kai niekas nenaudoja interneto. Tai išvalo atmintį ir užkerta kelią daugeliui problemų.

Stebėkite savo tinklo našumą. Kartą per savaitę paleiskite ping testą ir užsirašykite rezultatus. Jei pastebite, kad packet loss pradeda didėti, galėsite reaguoti anksčiau, kol problema tampa rimta.

Laikykite įrangą švarią – ne tik programiškai, bet ir fiziškai. Dulkės maršrutizatoriuje gali sukelti perkaitimą, o tai – nestabilų darbą. Kartą per kelis mėnesius švelniai nupūskite dulkes nuo ventiliacijos angų.

Investuokite į kokybišką įrangą. Nebūtina pirkti brangiausio maršrutizatoriaus rinkoje, bet labai pigūs modeliai dažnai sukelia daugiau problemų nei sutaupo pinigų. Vidutinės klasės įranga nuo patikimų gamintojų (TP-Link, Asus, Netgear) paprastai puikiai tarnauja kelis metus.

Packet loss – tai ne lemtis, su kuria reikia gyventi. Dauguma problemų sprendžiamos paprastais veiksmais, o net sudėtingesni atvejai turi sprendimus. Svarbiausia – sistemiškai diagnozuoti problemą, metodiškai bandyti sprendimus ir nesiduoti nuviliami, jei pirmas bandymas nepadeda. Stabilus internetas šiandien – ne prabanga, o būtinybė, ir jūs turite visas priemones tai pasiekti.

The post Kaip sumažinti packet loss problemą appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esate pastebėję keistą reiškinį – nusiperkate naujausią DDR4 ar DDR5 atmintį su gražiu skaičiumi ant etiketės, pavyzdžiui, 3200 MHz ar 6000 MHz, bet įjungę kompiuterį matote, kad atmintis veikia gerokai lėčiau. Tai nėra gedimas ir ne apgaulė iš gamintojų pusės. Tiesiog RAM atmintis turi savo specifiką, kurią būtina suprasti.

Pirmiausia reikia žinoti, kad beveik visos šiuolaikinės RAM atmintys yra parduodamos su taip vadinamais XMP (Intel platformoms) arba DOCP/EXPO (AMD platformoms) profiliais. Tai iš esmės yra išankstiniai „overclock” nustatymai, kuriuos atmintis gali pasiekti, bet ne automatiškai. Pagal nutylėjimą jūsų naujutėlė 3600 MHz atmintis greičiausiai veiks tik 2133 MHz ar 2400 MHz dažniu – tai yra standartinis JEDEC specifikacijos dažnis, kurį palaiko visos sistemos.

Kodėl taip? Nes procesorių ir pagrindinių plokščių gamintojai negali garantuoti, kad bet kokia atmintis veiks aukštesniais dažniais visose sistemose. Tai priklauso nuo procesoriaus integruoto atminties valdiklio kokybės, pagrindinės plokštės dizaino, net nuo to, kiek atmintinės plokščių įdėta į sistemą.

JEDEC standartai ir gamintojų žaidimai

JEDEC – tai organizacija, nustatanti oficialius atminties standartus. Pavyzdžiui, DDR4 atminčiai jie nustatė bazinį 2133 MHz dažnį, o DDR5 – 4800 MHz. Bet rinka nori greičio, todėl gamintojai ėmė kurti atmintis, kurios gali veikti daug greičiau nei oficialūs standartai.

Čia ir prasideda įdomybės. Kai gamintojų specifikacijose matote skaičius kaip 3200 MHz, 3600 MHz ar net 7200 MHz – tai techniniškai yra „overclock” parametrai. Atmintis fiziškai sugeba veikti tokiais dažniais, bet tai nėra garantuota visose sistemose. Todėl ji įjungiama su saugiais baziniais nustatymais.

Įsivaizduokite situaciją: jūs įsigyjate galingą sportinį automobilį, kuris gali važiuoti 300 km/h, bet iš gamyklos jis ateina su elektronine riba ties 120 km/h. Norėdami atrakinti visą galią, turite paspausti specialų mygtuką. Su RAM atmintimi situacija panaši – turite rankiniu būdu įjungti XMP/DOCP profilį BIOS nustatymuose.

Atminties valdiklio galimybės ir apribojimai

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių RAM dažnį, yra procesoriaus integruotas atminties valdiklis (IMC – Integrated Memory Controller). Šis valdiklis tiesiogiai bendrauja su RAM moduliais ir jo kokybė labai skiriasi priklausomai nuo procesoriaus kartos ir modelio.

Pavyzdžiui, senesni Intel procesoriai iki 10-os kartos oficialiai palaikė tik DDR4-2666 ar DDR4-2933 atmintį. Tai nereiškia, kad negalėjote naudoti greitesnės atminties, bet tai buvo už oficialių specifikacijų ribų. AMD Ryzen procesoriai taip pat turi savo ribas – pirmosios kartos Ryzen procesoriai dažnai turėdavo problemų su atmintimi, veikiančia greičiau nei 3000 MHz, nors naujesni modeliai lengvai susidoroja su 3600 MHz ir daugiau.

Įdomu tai, kad net du vienodi procesoriai gali skirtingai elgtis su atmintimi. Tai vadinama „silicio loterija” – dėl gamybos proceso niuansų vieni procesorių egzemplioriai geriau susidoroja su aukštais atminties dažniais, kiti prasčiau. Kai kurie entuziastai gali paleisti 4000 MHz atmintį be problemų, o kiti su tuo pačiu procesoriaus modeliu gali susidurti su nestabilumu jau ties 3600 MHz.

Pagrindinės plokštės įtaka atminties veikimui

Net jei turite puikų procesorių ir kokybišką RAM, pagrindinė plokštė gali tapti kliūtimi. Pigesnės plokštės dažnai turi paprastesnį PCB dizainą su mažiau sluoksnių, prastesniu signalų maršrutizavimu ir silpnesne maitinimo sistema.

Ypač tai pastebima, kai naudojate keturis RAM modulius vietoj dviejų. Daugelis pagrindinių plokščių, net ir vidutinės klasės, sumažina maksimalų palaikomą dažnį, kai užpildomos visos keturios atminties lizdos. Tai vyksta dėl to, kad atminties valdikliui tampa sunkiau valdyti daugiau modulių – signalų keliai ilgesni, elektrinė apkrova didesnė.

Štai kodėl entuziastai, norintys pasiekti maksimalius atminties dažnius, dažnai renkasi tik du RAM modulius po 16 GB ar 32 GB, užuot naudoję keturis po 8 GB ar 16 GB. Taip sistema lengviau pasiekia aukštus dažnius ir mažesnius laukimo laikus (latency).

Dar vienas aspektas – pagrindinės plokštės BIOS kokybė. Kai kurie gamintojai skiria daug dėmesio atminties palaikymui ir optimizavimui, kiti ne tiek. Geresnės plokštės turi išsamesnius BIOS nustatymus, leidžiančius tiksliai reguliuoti įtampas, laukimo laikus ir kitus parametrus.

XMP profiliai ir jų aktyvavimas

XMP (Extreme Memory Profile) – tai Intel sukurta technologija, leidžianti atmintims saugoti išankstinius nustatymus, kurie apima ne tik dažnį, bet ir įtampas bei laukimo laikus. AMD platformose tai vadinama DOCP (Direct Overclock Profile) arba naujesnėse sistemose – EXPO (Extended Profiles for Overclocking).

Kai įsigyjate, pavyzdžiui, 3600 MHz atmintį, ant jos yra išsaugotas profilis su visais reikalingais parametrais. Jums tereikia įeiti į BIOS ir įjungti šį profilį – sistema automatiškai pritaiko visus nustatymus. Skamba paprasta, bet praktikoje ne visada taip būna.

Kartais XMP profilis gali sukelti nestabilumą. Tai gali pasireikšti atsitiktiniais kompiuterio užšalimais, mėlynu ekranu (BSOD), netikėtais perkrovimais ar net tuo, kad sistema apskritai nepasileidžia. Tokiu atveju BIOS paprastai automatiškai grįžta į saugius nustatymus po kelių nesėkmingų bandymų.

Jei susiduriate su tokia situacija, turite keletą variantų: bandyti šiek tiek sumažinti dažnį (pavyzdžiui, vietoj 3600 MHz nustatyti 3400 MHz), padidinti atminties įtampą (bet atsargiai!), arba rankiniu būdu koreguoti laukimo laikus. Pastarasis variantas reikalauja nemažai žinių ir kantrybės.

Dviejų kanalų režimas ir jo svarba

Kalbant apie RAM veikimą, negalima nepaminėti dviejų kanalų (dual channel) režimo. Tai viena iš priežasčių, kodėl rekomenduojama naudoti du vienodus RAM modulius vietoj vieno.

Dviejų kanalų režimas efektyviai padvigubina duomenų pralaidumą tarp procesoriaus ir atminties. Jei turite vieną 16 GB modulį, veikiantį 3200 MHz dažniu, jo pralaidumas bus apie 25.6 GB/s. Bet du 8 GB moduliai tame pačiame dažnyje dviejų kanalų režime duos apie 51.2 GB/s – dvigubai daugiau.

Tai ypač svarbu šiuolaikiniams procesoriams, kurie turi daug branduolių ir gali apdoroti milžinišką kiekį duomenų. Atmintis dažnai tampa butelio kakleliu, ribojančiu bendrą sistemos našumą. Todėl net jei jūsų atmintis veikia šiek tiek mažesniu dažniu, bet naudojate dviejų kanalų režimą, rezultatas gali būti geresnis nei su vienu moduliu aukštesniu dažniu.

Įdomu tai, kad kai kurios programos ir žaidimai labai jautrūs atminties pralaidumui. Pavyzdžiui, vaizdo redagavimo programos, 3D renderinimas, tam tikri žaidimai su dideliais atvirais pasauliais – visi jie gali pastebimiai greičiau veikti su gerai sukonfigūruota atmintimi.

Laukimo laikai prieš dažnį

Daugelis žmonių sutelkia dėmesį tik į MHz skaičių, bet laukimo laikai (latency, matuojami CL arba CAS Latency) yra ne mažiau svarbūs. Tai laikas, per kurį atmintis gali pradėti perduoti duomenis po užklausos gavimo.

Įsivaizduokite dvi atmintis: vieną 3200 MHz CL14 ir kitą 3600 MHz CL18. Pirmoji turi žemesnį dažnį, bet ir žymiai mažesnius laukimo laikus. Realiame naudojime jos našumas gali būti labai panašus arba net pirmoji gali būti šiek tiek greitesnė tam tikrose užduotyse.

Laukimo laikas nanosekundėmis apskaičiuojamas pagal formulę: (CL / dažnis) × 2000. Taigi 3200 MHz CL14 atmintis turi apie 8.75 ns laukimo laiką, o 3600 MHz CL18 – apie 10 ns. Skirtumas gali atrodyti nereikšmingas, bet kai procesorius atlieka milijonus atminties operacijų per sekundę, tai sudaro pastebimą efektą.

Samsung B-die lustai ilgą laiką buvo laikomi aukso standartu būtent dėl gebėjimo pasiekti labai žemus laukimo laikus esant aukštiems dažniams. Deja, jų gamyba nutraukta, bet rinkoje vis dar galima rasti likučių. Šiuolaikiniai lustai, tokie kaip Hynix DJR ar Samsung B-die įpėdiniai, taip pat gali pasiekti puikių rezultatų.

Kai viskas suderinta, bet vis tiek per lėta

Kartais net aktyvavus XMP profilį ir užtikrinus, kad viskas veikia stabiliai, galite pastebėti, kad sistema vis tiek neatrodo tokia greitai, kaip tikėjotės. Čia gali būti keletas priežasčių.

Pirma, įsitikinkite, kad atmintis tikrai veikia dviejų kanalų režimu. Tai galite patikrinti programomis kaip CPU-Z. Jei matote „Single” vietoj „Dual”, turite problemą – galbūt moduliai įdėti į netinkamas lizdas. Daugelyje pagrindinių plokščių reikia naudoti 2-ą ir 4-ą lizdas (skaičiuojant nuo procesoriaus), o ne gretimas.

Antra, patikrinkite, ar BIOS versija naujausia. Gamintojai nuolat išleidžia atnaujinimus, kurie pagerina atminties suderinamumą ir stabilumą. Ypač tai aktualu naujiems procesoriams ir atminties standartams – pirmosios BIOS versijos dažnai būna neoptimalios.

Trečia, stebėkite temperatūras. Taip, RAM moduliai taip pat gali perkaisti, ypač veikdami aukštais dažniais su padidintu įtampa. Kai kurios aukštos klasės atmintys turi integruotus šilumos sklaidytuvus, bet jei jūsų moduliai jų neturi ir sistema blogai vėdinama, tai gali sukelti throttling arba nestabilumą.

Dar vienas dažnai pamirštamas aspektas – kitos BIOS nustatymai. Pavyzdžiui, jei procesorius veikia energijos taupymo režimu arba yra įjungti įvairūs „eco” režimai, bendras sistemos našumas gali būti apribotas, nepriklausomai nuo atminties dažnio.

Kai technika tampa menu, o ne mokslu

Atminties optimizavimas – tai viena iš sričių, kur kompiuterių entuziastai gali praleisti valandas, bandydami išspausti kiekvieną papildomą megahercą ar sumažinti laukimo laikus vienu taktu. Tai tarsi automobilių tiuningas – galite važiuoti su gamykliniais nustatymais ir viskas veiks puikiai, arba galite gilintis į detales ir pasiekti kažką ypatingo.

Praktiškai daugumai vartotojų pakanka tiesiog įjungti XMP profilį ir džiaugtis rezultatu. Skirtumas tarp 3200 MHz ir 3600 MHz atminties kasdienėje veikloje bus vos pastebimas. Net žaidimuose skirtumas paprastai siekia tik keletą kadrų per sekundę, nebent naudojate labai galingą vaizdo plokštę su santykinai silpnesniu procesoriumi.

Bet jei domitės benchmarking’u, konkursuojate rezultatais su kitais entuziastais ar tiesiog mėgstate eksperimentuoti, atminties optimizavimas gali būti įtraukiantis užsiėmimas. Yra ištisi forumai ir bendruomenės, kur žmonės dalijasi savo nustatymais, rezultatais ir patarimais.

Svarbu suprasti, kad nėra universalaus recepto. Kiekviena sistema unikali, ir tai, kas veikia vienam, nebūtinai veiks kitam. Reikia kantrybės, metodiško požiūrio ir supratimo, kad visada yra rizika – per agresyvus „overclock’inimas” gali sutrumpinti komponentų gyvavimo laiką arba sukelti duomenų praradimą dėl nestabilumo.

Taigi kodėl jūsų RAM veikia ne pilnu dažniu? Nes tai saugus, universalus būdas užtikrinti, kad sistema veiktų stabiliai bet kokioje konfigūracijoje. Norint pasiekti tuos gražius skaičius ant dėžutės, reikia rankiniu būdu aktyvuoti specialius profilius, ir net tada sėkmė priklauso nuo visos sistemos kokybės ir suderinamumo. Bet kai viskas suderinta teisingai, skirtumas tikrai jaučiamas – ne tik skaičiuose, bet ir realiame darbe.

The post Kodėl RAM atmintis veikia ne pilnu dažniu appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Blue Yeti mikrofonas jau seniai tapo savotiška legenda tarp turinį kuriančių žmonių. Jei kada nors žiūrėjote YouTube vaizdo įrašus apie podkastus ar strimų įrangą, tikrai matėte šį solidų, metalinį mikrofoną. Bet kas gi jame tokio ypatingo? Pirmiausia, tai USB mikrofonas – reiškia, kad jį tiesiog įkišate į kompiuterį ir jis veikia. Nereikia jokių papildomų garso sąsajų, mikšerių ar kitų sudėtingų dalykų.

Blue Microphones (dabar priklauso Logitech) sukūrė Yeti kaip universalų sprendimą. Jis turi keturis skirtingus įrašymo modelius, o tai reiškia, kad vienas mikrofonas gali tarnauti įvairioms situacijoms – nuo solo podkasto iki grupinių pokalbių. Būtent šis universalumas ir padarė jį tokį populiarų.

Kaip veikia tas jungiklis galinėje pusėje

Jei apžiūrėsite Blue Yeti mikrofoną, galinėje pusėje rasite keturias pozicijas turintį jungiklį. Tai nėra tik kažkoks paprastas nustatymas – tai tikra technologinė magija, kuri keičia mikrofono elgesį. Mikrofonas turi tris kondensatorines kapsules, išdėstytas trikampiu viduje. Kai sukate tą jungiklį, iš tikrųjų keičiate, kaip šios kapsuless dirba kartu.

Elektronika viduje aktyvuoja skirtingas kapsulių kombinacijas priklausomai nuo pasirinkto režimo. Tai vyksta realiu laiku, be jokio vėlavimo. Kiekviena kapsuule gauna signalą, bet mikrofonas nusprendžia, kurių kapsulių signalus naudoti ir kaip juos sumaišyti. Štai kodėl galite perjungti režimus net įrašymo metu – nors to daryti nerekomenduojama, nes girdėsite mechaninį spragtelėjimą.

Kardoidinis režimas – darbo arklys

Pirmasis režimas, pažymėtas širdies formos ikona, yra kardoidinis. Tai turbūt 90% žmonių naudojamas režimas kasdien. Pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio „kardia” – širdis, nes garso surinkimo diagrama primena širdies formą.

Šiame režime mikrofonas girdi garsus, ateinančius iš priekio, ir stipriai slopina garsus iš šonų bei užpakalio. Praktiškai tai reiškia, kad kalbate į priekinę mikrofono pusę (kur yra Blue logotipas), ir jis puikiai jus girdi, bet klaviatūros triukšmas už mikrofono ar langų ūžesys iš šono bus žymiai tylesnė.

Kardoidinis režimas puikiai tinka solo darbui: podkastams, vaizdo įrašų komentarams, strimams, vokaliniam įrašymui. Jei esate vienas žmogus su vienu mikrofonu, tai jūsų pasirinkimas. Mikrofonas taip pat šiek tiek girdi šoninius garsus, bet jie yra apie 6-12 dB tylesnė nei priekiniai, o tai techniškai reiškia maždaug perpus tyliau.

Stereo režimas – kai reikia erdvės pojūčio

Antrasis režimas atrodo kaip du taškai šalia vienas kito. Tai stereo režimas, ir jis naudoja abi priekines kapsules kartu – kiekvieną atskirame kanale. Rezultatas? Tikras stereo įrašas su erdvės pojūčiu.

Šis režimas puikiai tinka akustinių instrumentų įrašymui. Pavyzdžiui, jei įrašinėjate akustinę gitarą, stereo režimas sugaus ir žemųjų stygų gaudimą, ir aukštųjų skambesį erdviškai. Taip pat puikus pasirinkimas įrašant gamtos garsus, ASMR turinį ar bet ką, kur svarbu išlaikyti erdvinį vaizdą.

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti – stereo režime mikrofonas girdi garsus iš priekio ir šonų, bet ne iš užpakalio. Tai savotiška „aštuoneto” forma, jei žiūrėtumėte iš viršaus. Todėl reikia būti atsargiam su garso šaltinių išdėstymu – jei kažkas yra per daug į šoną, jis gali skambėti tik viename ausyje.

Omnidirekcinis režimas – kai reikia girdėti viską

Trečiasis režimas pažymėtas apskritimu. Tai omnidirekcinis režimas, kur „omni” reiškia „viskas”. Šiame režime mikrofonas girdi garsus iš visų pusių vienodai – priekio, užpakalio, šonų, viršaus.

Kada tai naudinga? Įsivaizduokite, kad įrašinėjate pokalbį su keliais žmonėmis, kurie sėdi aplink stalą. Pastatote mikrofoną viduryje, įjungiate omnidirekcinį režimą, ir visi girdimi vienodai gerai. Arba įrašinėjate kambario akustiką, koncertą, konferenciją – situacijas, kur norite užfiksuoti bendrą atmosferą.

Tačiau yra ir trūkumas: mikrofonas girdi absoliučiai viską. Jei jūsų kambaryje yra aidas, jis bus įrašytas. Jei kaimynas groja būgnais, jis taip pat bus įrašytas. Omnidirekcinis režimas reikalauja geros akustinės aplinkos, kitaip gausit daugiau nei norėjote.

Dvikryptis režimas – pokalbių karalius

Ketvirtasis ir paskutinis režimas atrodo kaip du apskritimai vienas priešais kitą. Tai dvikryptis arba „figure-8” režimas. Mikrofonas girdi garsus iš priekio ir užpakalio, bet beveik visiškai ignoruoja šoninius garsus.

Šis režimas sukurtas interviu ir pokalbių situacijoms. Vienas žmogus sėdi priešais mikrofoną iš vienos pusės, kitas – iš kitos. Abu girdimi puikiai, bet šoninis triukšmas eliminuojamas. Tai taip pat populiarus pasirinkimas radijo stotims, kur du vedėjai sėdi vienas priešais kitą.

Įdomus faktas: šis režimas naudoja abi kapsules, bet su priešinga fazė. Tai reiškia, kad kai viena kapsuule registruoja teigiamą slėgį, kita registruoja neigiamą. Šoninis garsas paveikia abi kapsules vienodai, todėl jis išsitrina, o priekinis ir užpakalinis garsai sustiprinami.

Praktiniai patarimai kaip išnaudoti kiekvieną režimą

Dabar kai suprantate teoriją, pereikime prie praktikos. Kardoidiniam režimui laikykite mikrofoną maždaug 15-30 cm atstumu nuo burnos. Per arti – gausit per daug žemų dažnių ir girdėsis kiekvienas kvėpavimas. Per toli – garsas taps tuščias ir gausit per daug kambario aido.

Stereo režimui eksperimentuokite su atsumu. Akustinę gitarą bandykite įrašinėti iš 30-60 cm atstumo, nukreipę mikrofoną į 12-tą gitaros slenkstelį. Taip gausit subalansuotą žemųjų ir aukštųjų dažnių mišinį. ASMR turiniui galite prieiti arčiau, bet stebėkite, ar negaunate per daug šnypščiančių garsų.

Omnidirekciniam režimui patikrinkite savo kambario akustiką prieš įrašinėdami. Plokštelėkite rankomis ir pasiklausykite, ar girdite aidą. Jei taip, pridėkite minkštų daiktų – pagalvių, užuolaidų, kilimų. Mikrofoną statykite maždaug krūtinės aukštyje, jei įrašinėjate grupę žmonių.

Dvikrypčiam režimui įsitikinkite, kad šoniniai garso šaltiniai tikrai yra į šoną, ne įstrižai. Jei kompiuterio ventiliatorius yra 45 laipsnių kampu, jis vis tiek bus girdimas. Idealiai šoniniai triukšmo šaltiniai turėtų būti tiksliai 90 laipsnių kampu nuo mikrofono ašies.

Kai jungiklis neišsprendžia visų problemų

Nors keturių režimų jungiklis yra nuostabus, jis nėra stebuklingas problemų sprendėjas. Jei jūsų kambaryje yra prastas akustinis apdorojimas, joks režimas nepadarys garso profesionalaus. Kardoidinis režimas sumažins užpakalinį garsą, bet ne visiškai jį pašalins.

Taip pat svarbu suprasti, kad Blue Yeti yra kondensatorinis mikrofonas, o tai reiškia, kad jis labai jautrus. Jis sugaus klaviatūros spragtelėjimus, pelės klikčiojimus, net jūsų marškinių šlamėjimą. Mikrofonui reikia amortizuojančio laikiklio arba bent jau stabilaus paviršiaus, kuris neperduoda vibracijos.

Dar viena dažna klaida – kalbėti į mikrofono viršų vietoj priekio. Blue Yeti yra šoninio adresavimo mikrofonas, tai reiškia, kad kalbate į šoną, kur yra logotipas, ne į viršų. Daugelis pradedančiųjų daro šią klaidą, nes mikrofonas atrodo tarsi turėtų būti nukreiptas į viršų.

Ką daryti kai technologija sutinka realybę

Galiausiai, geriausias būdas išmokti naudoti Blue Yeti jungiklį – eksperimentuoti. Įrašykite save visuose keturiuose režimuose ir palyginkite. Pastebėsite, kaip kardoidinis režimas sumažina kambario aidą, kaip stereo režimas prideda erdvės, kaip omnidirekcinis režimas sugauna viską aplinkui.

Nepamirškite, kad mikrofonas turi ir kitų valdiklių – stiprumo reguliatorių ir nutildymo mygtuką. Stiprumą geriau laikyti vidutiniame lygyje ir reguliuoti įrašymo lygį programinėje įrangoje. Tai suteiks jums daugiau lankstumo postprodukcijoje.

Jei rimtai užsiimate garso įrašymu, apsvarstykite papildomos įrangos įsigijimą: pop filtrą šnypščiantiems garsams sumažinti, amortizuojantį laikiklį vibracijos izoliacijai, mikrofonų stovą stabilumui. Blue Yeti yra puikus mikrofonas, bet jis veikia geriausiai, kai yra tinkamai pastatytas ir naudojamas.

Technologija yra tik įrankis, o rezultatas priklauso nuo to, kaip jį naudojate. Keturių režimų jungiklis suteikia Blue Yeti universalumo, bet jūs turite žinoti, kada ir kaip kiekvieną režimą taikyti. Pradėkite nuo kardoidinio režimo, išmokite jį gerai, o tada eksperimentuokite su kitais. Laikui bėgant intuityviai suprasit, kurį režimą pasirinkti kiekvienai situacijai, ir tas jungiklis galinėje pusėje taps jūsų geriausiu draugu garso įrašymo kelionėje.

The post Blue Yeti USB mikrofono kelių modelių jungiklis appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai pirmą kartą pabandai rašyti Surface Pen ant Microsoft planšetės ekrano, iš pradžių gali atrodyti, kad tai tik dar vienas pieštukas. Bet jei esi kada nors bandęs piešti ar rašyti senesniais stilusais, žinai, kad skirtumas būna milžiniškas. Modernūs Surface Pen modeliai palaiko net 4096 slėgio lygius – tai reiškia, kad jie gali atpažinti 4096 skirtingus jūsų spaudimo ant ekrano stiprumo variantus. Skamba kaip techninė specifikacija iš reklamos bukletų, bet realybėje tai keičia visą patirtį.

Paprastai tariant, kai lengvai lieti pieštuką ekrane, linija išeina plona ir blankesnė. Kai spaudžiame stipriau – linija storėja ir tamsėja, visai kaip rašant tikru pieštuku ar teptuku ant drobės. Tik čia viskas vyksta skaitmeniniame pasaulyje, kur galima atšaukti bet kokią klaidą ir eksperimentuoti be baimės sugadinti darbą.

Iš kur atsirado tie magiškai skambantys 4096 lygiai

Istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei Microsoft pristatė savo Surface liniją. Pirmieji skaitmeniniai planšetės piešimui atsirado dar XX amžiaus pabaigoje, bet jų slėgio jautrumas buvo juokingas pagal šiandienos standartus. Pirmosios kartos įrenginiai galėjo atpažinti gal 256 ar 512 slėgio lygių. Tai girdisi daug, bet praktikoje reiškė, kad perėjimai tarp plonos ir storos linijos būdavo gana šiurkštūs.

Wacom kompanija buvo viena iš pionierių šioje srityje, kūrusi profesionalias grafines planšetes menininkams ir dizaineriams. Jie nuolat tobulino technologiją, kol galiausiai pasiekė 2048 slėgio lygius – tai buvo didelis šuolis. Menininkai pagaliau galėjo dirbti skaitmeniškai be jausmo, kad technologija jiems trukdo.

Microsoft įžengė į šią rinką su Surface Pro 3 ir pirmąja Surface Pen versija, kuri iš pradžių palaikė 256 slėgio lygius. Tai buvo gana kuklus startas, bet kompanija greitai suprato, kad profesionalams to nepakanka. Su Surface Pro 4 atėjo ir nauja Surface Pen versija su 1024 lygiais. O tikrasis proveržis įvyko su Surface Pro 5 (2017 metų modeliu), kai Microsoft pristatė 4096 slėgio lygių palaikymą – tokį pat, kokį naudojo profesionalios Wacom planšetės.

Kaip tas pieštukas iš viso jaučia spaudimą

Dabar įdomiausia dalis – kaip tas plonas pieštukas be jokių laidų gali perduoti tokią tikslią informaciją apie tai, kaip stipriai jį spaudžiate? Atsakymas slypi elektromagnetinėje rezonansų technologijoje, kurią dažniausiai vadina EMR (Electromagnetic Resonance).

Surface Pen viduje yra speciali ritė ir mikroschema. Planšetės ekrane, po stiklu, įmontuota tinklelio pavidalo antenų sistema. Kai priartiname pieštuką prie ekrano, planšetė pradeda siųsti elektromagnetinius signalus. Šie signalai pasiekia pieštuko ritę ir sukuria joje elektros srovę – visai kaip belaidis įkrovimas, tik daug subtiliau.

Štai čia ir prasideda magija. Pieštuko viduje yra spyruoklinis mechanizmas, sujungtas su kondensatoriumi. Kai spaudžiate pieštuką į ekraną, spyruoklė suspaudžiama, o tai keičia kondensatoriaus talpą. Pasikeitusi talpa modifikuoja signalą, kurį pieštukas siunčia atgal į planšetę. Planšetė analizuoja šį modifikuotą signalą ir tiksliai apskaičiuoja, koks stiprus buvo spaudimas.

4096 lygiai reiškia, kad sistema gali išskirti 4096 skirtingus kondensatoriaus talpos pokyčius – nuo visiškai nesuslėgtos spyruoklės iki maksimaliai suslėgtos. Visa ši komunikacija vyksta šimtus kartų per sekundę, todėl jūsų piešinys ekrane atsiranda praktiškai be jokio vėlavimo.

Kodėl 4096 yra geriau nei 2048 ar 1024

Galite pagalvoti – ar tikrai žmogus gali pajusti skirtumą tarp 2048 ir 4096 lygių? Ar tai ne tiesiog marketingo triukas? Iš tiesų, skirtumas egzistuoja, nors jis nėra dramatiškas kiekvienam vartotojui.

Profesionalūs menininkai ir iliustratoriai pastebi skirtumą ypač dirbdami su šešėliavimu ir subtiliais toniniais perėjimais. Kai piešiate portretą ir norite sukurti lygų odos tekstūros šešėlį, didesnis slėgio lygių skaičius leidžia pasiekti sklandesnius perėjimus tarp šviesių ir tamsių sričių. Su mažiau lygių kartais gali pastebėti „laiptelius” – staigius šuolius nuo vieno tono prie kito.

Kaligrafams ir tiems, kas mėgsta rašyti ranka, daugiau lygių reiškia natūralesnį rašymo pojūtį. Jūsų rašysena turi subtilių spaudimo variacijų, kurių net patys nesuvokiate – kai kurios raidės dalys natūraliai išeina šiek tiek storesnės ar plonesnės. 4096 lygiai geriau užfiksuoja šias niuansas, todėl jūsų skaitmeninis parašas labiau primena tikrąjį.

Tiesa tokia, kad jei tik užrašinėjate pastabas ar braižote paprastas schemas, skirtumo tarp 1024 ir 4096 lygių tikriausiai nepastebėsite. Bet jei norite piešti, iliustruoti ar rimtai dirbti su grafika – tas skirtumas tampa akivaizdus.

Kas dar svarbu be slėgio jautrumo

Slėgio lygiai yra tik viena technologijos dalis. Surface Pen turi ir kitų svarbių charakteristikų, kurios kartu sukuria gerą patirtį.

Pirma, tai tikslumas. Surface Pen gali nustatyti savo poziciją ekrane su tikslumu iki 0,3 milimetro. Tai reiškia, kad linija ekrane atsiranda tiksliai ten, kur pieštuko smaigalys liečia paviršių. Senesni stilusai kartais turėdavo paralelės problemą – kai piešiate ekrano kraštuose, linija atsilikdavo nuo pieštuko galiuko.

Antra, tai atsakymo laikas. Modernūs Surface Pen modeliai turi vos 21 milisekundės vėlavimą. Tai reiškia, kad nuo momento, kai pieštukas paliečia ekraną, iki momento, kai linija atsiranda, praeina vos 0,021 sekundės. Žmogaus akis tokio vėlavimo praktiškai nepastebi, todėl piešimas jaučiasi natūralus.

Trečia, tai posvyrio atpažinimas. Surface Pen gali nustatyti ne tik spaudimą, bet ir kampą, kuriuo laikote pieštuką. Kai palenkiate jį į šoną, kai kurios programos (pavyzdžiui, Adobe Photoshop ar Sketchable) gali imituoti šešėliavimą šonu, kaip darytumėte tikru pieštuku. Tai prideda dar vieną natūralumo dimensiją.

Kokios programos geriausiai išnaudoja šią technologiją

Turėti 4096 slėgio lygius yra puiku, bet visa tai veikia tik tada, kai programinė įranga sugeba šią informaciją panaudoti. Ne visos programos vienodai gerai palaiko slėgio jautrumą.

Windows sistemoje įdiegta OneNote programa puikiai veikia su Surface Pen ir palaiko slėgio jautrumą užrašams. Galite rašyti pastabas, ir jūsų rašysena atrodys natūraliai su visomis storumo variacijomis. Bet tai tik paviršius to, ką galima padaryti.

Profesionalios piešimo programos kaip Adobe Photoshop, Illustrator, Corel Painter ar Clip Studio Paint visiškai palaiko visus 4096 slėgio lygius. Šiose programose galite konfigūruoti, kaip slėgis veikia teptuką – ar jis keičia dydį, nepermatomumą, spalvos intensyvumą ar net tekstūrą. Kai kurie menininkai sukuria sudėtingus teptukų nustatymus, kur lengvas spaudimas prideda tekstūrą, o stiprus – išlygina ją.

Yra ir nemokamų alternatyvų. Krita yra puiki nemokama piešimo programa, kuri puikiai veikia su Surface Pen. Autodesk Sketchbook (dabar taip pat nemokama) yra dar vienas puikus pasirinkimas. Abi šios programos visiškai palaiko slėgio jautrumą ir turi daug įrankių menininkams.

Net paprastos programos kaip Windows Ink Workspace ar Whiteboard palaiko slėgį, nors ne taip išsamiai kaip profesionalios piešimo aplikacijos. Jos puikiai tinka braižyti idėjas ar bendradarbiauti komandoje.

Praktiniai patarimai norint išspausti maksimumą

Jei turite Surface Pen su 4096 slėgio lygiais, štai keletas patarimų, kaip gauti geriausią patirtį.

Pirmiausia, kalibruokite pieštuką. Windows nustatymuose yra planšetės kalibravimo įrankis (ieškokite „Calibrate” nustatymuose). Tai užtikrina, kad pieštukas tiksliai atpažįsta poziciją visame ekrane. Daug žmonių praleidžia šį žingsnį, o paskui skundžiasi tikslumu.

Antra, eksperimentuokite su ekrano apsaugomis. Kai kurie žmonės mėgsta klijuoti matinę apsauginę plėvelę, nes ji sukuria daugiau trinties ir piešimas jaučiasi labiau kaip ant popieriaus. Kiti mėgsta švarų stiklą dėl sklandesnio slydimo. Tai asmeninis pasirinkimas, bet verta išbandyti abi galimybes.

Trečia, reguliariai keiskite pieštuko galiuką. Surface Pen komplekte paprastai ateina keli atsarginiai galiukai. Kai jie nusidėvi, tikslumas gali sumažėti. Galiuko keitimas užtrunka 10 sekundžių – tiesiog ištraukiate seną ir įkišate naują.

Ketvirta, jei jaučiate, kad slėgio jautrumas neveikia tinkamai, patikrinkite baterijas. Nors Surface Pen naudoja elektromagnetinę rezonansą ir gali veikti be baterijų, tikslus slėgio matavimas ir papildomos funkcijos (kaip mygtukai) reikalauja energijos. Silpnos baterijos gali paveikti našumą.

Penkta, kai kuriose programose galite reguliuoti slėgio kreivę. Tai leidžia pritaikyti, kaip stipriai reikia spausti, kad pasiektumėte maksimalų efektą. Jei turite lengvą ranką, galite nustatyti, kad net lengvas spaudimas duotų storą liniją. Jei spaudžiate stipriai, galite padaryti atvirkščiai.

Ateities perspektyvos ir konkurencija

Microsoft nėra vienintelė kompanija šioje erdvėje. Apple Pencil (ypač antroji karta) taip pat palaiko panašų slėgio lygių skaičių ir prideda papildomų funkcijų kaip dvigubas bakstelėjimas įrankių keitimui. Wacom toliau gamina profesionalias grafines planšetes su dar didesniu tikslumu. Samsung S Pen naudoja panašią technologiją ir taip pat palaiko tūkstančius slėgio lygių.

Įdomu tai, kad technologija juda link dar didesnio natūralumo. Naujausi tyrimai apima ne tik slėgį, bet ir sukimo kampą (kai sukate pieštuką aplink savo ašį, kaip darytumėte su plokščiu teptuku), vibracijos grįžtamąjį ryšį (pieštukas lengvai vibruoja, imituodamas tekstūrą), ir net temperatūros jutimą.

Kai kurie eksperimentiniai prototipai gali imituoti skirtingas paviršių tekstūras – piešdami ant „drobės” jaučiate vieną pasipriešinimą, o piešdami ant „popieriaus” – kitą. Visa tai dar nėra masinėje gamyboje, bet rodo, kur link juda industrija.

Taip pat verta paminėti, kad 4096 slėgio lygiai gali būti ne galutinė riba. Kai kurie profesionalūs įrenginiai jau eksperimentuoja su 8192 lygiais. Bet čia prasideda mažėjančių grąžų dėsnis – skirtumas tarp 4096 ir 8192 yra daug mažesnis nei tarp 1024 ir 2048. Dauguma menininkų sutinka, kad 4096 yra daugiau nei pakankamai bet kokiam profesionaliam darbui.

Kai technologija tampa nematomu įrankiu

Geriausias komplimentas bet kokiai technologijai yra tai, kad apie ją užmiršti. Kai Surface Pen su 4096 slėgio lygiais veikia tinkamai, jūs nebesvarstysite apie elektromagnetinę rezonansą ar kondensatorių talpą. Tiesiog piešite, rašote ar kuriate, o technologija tyliai daro savo darbą fone.

Tai būtent ir yra tikslas – sukurti įrankį, kuris netrukdo, bet įgalina. Menininkai, dizaineriai, architektai ir paprasti žmonės, kurie mėgsta užsirašyti mintis ranka, dabar gali dirbti skaitmeniškai be jausmo, kad kažkas prarandama. Galite turėti visus skaitmeniškumo privalumus – neribotas atšaukimo galimybes, sluoksnius, spalvų paletės, debesų sinchronizaciją – kartu išlaikant natūralų, intuityvų rašymo ar piešimo pojūtį.

Žinoma, Surface Pen nėra tobula. Kai kurie menininkai vis dar teikia pirmenybę tradicinėms priemonėms tam tikroms užduotims. Niekas neatmes tikro aliejinių dažų ant drobės pojūčio ar akvarelės netikėtumo. Bet kaip įrankis kasdieniam darbui, eskizams, koncepcijų kūrimui ir skaitmeninei kūrybai, Surface Pen su 4096 slėgio lygiais yra pasiekęs tašką, kur technologija nebėra kliūtis, o tiesiog tampa pratęsimu jūsų rankos ir minčių.

The post Surface Pen 4096 slėgio lygių technologija appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai pirmą kartą susiduriate su grafinio planšeto ar piešimo ekrano pasirinkimu, greičiausiai pastebėsite, kad gamintojai labai didžiuojasi „laminuotu ekranu” kaip premium funkcija. Huion, vienas iš pagrindinių piešimo įrenginių gamintojų, šią technologiją aktyviai naudoja savo aukštesnės klasės modeliuose. Bet kas iš tikrųjų yra tas laminuotas ekranas ir ar verta už jį mokėti papildomai?

Paprasčiausiai tariant, laminuotas ekranas reiškia, kad tarp pieštuvo galiuko ir tikrojo LCD ekrano paviršiaus nėra oro tarpo. Tradiciniuose, nelaminuotuose ekranuose yra kelios atskiros sluoksnių – apsauginis stiklas viršuje, oro tarpas, jutiklinis sluoksnis ir pats LCD ekranas apačioje. Kai piešiate ant tokio ekrano, matote nedidelę distanciją tarp pieštuvo galiuko ir linijos, kuri atsiranda ekrane. Tai vadinamasis paralaksės efektas, ir jis gali būti tikrai erzinantis, ypač jei dirbate su smulkiomis detalėmis ar bandote tiksliai sekti kontūrus.

Laminacijos procesas fiziškai sujungia visus šiuos sluoksnius į vieną vientisą konstrukciją. Naudojamas specialus optinis klejas, kuris užpildo oro tarpus ir sukuria beveik vientisą kelią šviesai. Rezultatas? Jūsų pieštuvas atrodo esąs tiksliai ten, kur matote liniją ekrane.

Kaip Huion gamina laminuotus ekranus

Huion naudoja kelias skirtingas laminacijos technologijas priklausomai nuo modelio ir kainos kategorijos. Brangesniuose modeliuose, tokiuose kaip Kamvas Pro serija, naudojama visiška optinė laminacija (full lamination). Tai reiškia, kad visas ekrano paviršius yra laminuotas nuo krašto iki krašto, be jokių oro kišenių.

Gamybos procesas yra gana sudėtingas. Pirmiausia LCD panelis kruopščiai valomas specialiose dulkių nekenksmingose kamerose. Net mažiausia dulkelė, įstrigusi tarp sluoksnių, sukeltų matomą defektą, kurio vėliau nebūtų galima pašalinti. Tada ant LCD paviršiaus užtepamas plonas optinio klijų sluoksnis – tai nėra paprastas klijai, o speciali medžiaga su labai panašiu šviesos lūžio rodikliu kaip stiklas.

Ant klijų sluoksnio dedamas jutiklinis digitaizerio sluoksnis (tas, kuris aptinka pieštuvo poziciją), o viršuje – apsauginis stiklas arba plastikas. Viskas dedama į vakuuminę kamerą, kur specialūs presuokliai tolygiai prispaudžia sluoksnius, o tuo pačiu metu pašalinamas visas oras. Galiausiai visa konstrukcija kietinama ultravioletinės šviesos pagalba arba termiškai, priklausomai nuo naudojamų klijų tipo.

Skirtumas tarp pilnos ir dalinės laminacijos

Ne visi Huion modeliai turi pilną laminaciją. Pigesnėse linijose kartais naudojama dalinė laminacija arba ji visai nenaudojama. Dalinė laminacija reiškia, kad laminuojamas tik centrinis ekrano plotas, o kraštai lieka su oro tarpu. Tai pigesnė gamybos technologija, bet vizualiai galite pastebėti skirtumą tarp centro ir kraštų – kraštai gali atrodyti šiek tiek „įdubę” arba turėti kitokią spalvų gylį.

Visiškai nelaminuotuose ekranuose oro tarpas būna akivaizdus. Jei pažiūrėsite į ekraną iš šono, pamatysite atskirą stiklo sluoksnį virš tikrojo vaizdo. Kai kurie menininkai sako, kad tai atrodo tarsi piešti ant stiklo, po kuriuo yra popierius – tiesiog nejaukus jausmas.

Praktiški privalumai dirbant su laminuotu ekranu

Dirbdamas su Huion laminuotu ekranu pirmiausia pajusite tikslumą. Kai brėžiate liniją, ji atsiranda tiksliai ten, kur liečiate pieštuvu. Tai ypač svarbu darbuose, kur reikia didelės precizijos – techniniuose brėžiniuose, architektūros projektuose, detaliose iliustracijose ar retušuojant nuotraukas.

Antra, spalvų atkūrimas tampa geresnis. Kadangi tarp jūsų akių ir LCD ekrano yra mažiau oro tarpų ir perėjimų tarp skirtingų medžiagų, šviesai nereikia tiek daug kartų lūžti ir atspindėti. Rezultatas – ryškesnės spalvos, geresnis kontrastas ir didesnis matomas spalvų spektras. Jei dirbate su fotografijomis ar reikalaujančiais spalvų tikslumą projektais, tai tikrai pastebimas skirtumas.

Trečias privalumas – mažesni atspindžiai. Oro tarpai tarp sluoksnių veikia kaip papildomi atspindžių šaltiniai. Kai šviesa patenka ant ekrano, ji gali atsispindėti nuo kiekvieno sluoksnio paviršiaus. Laminuotame ekrane yra mažiau tokių paviršių, todėl bendras atspindžių kiekis sumažėja. Tai reiškia, kad galite dirbti įvairiomis apšvietimo sąlygomis be to, kad matytumėte savo veidą ekrane.

Kaip atpažinti laminuotą ekraną

Jei turite galimybę pamatyti įrenginį gyvai prieš perkant, yra paprastas būdas patikrinti, ar ekranas laminuotas. Išjunkite ekraną, kad jis būtų visiškai juodas. Tada pažiūrėkite į jį iš šono, iš maždaug 30-45 laipsnių kampo. Nelaminuotame ekrane aiškiai matysite tarpą tarp viršutinio stiklo ir juodo LCD paviršiaus apačioje. Laminuotame ekrane viskas atrodys kaip vienas vientisas juodas paviršius.

Kitas būdas – lengvai bakstelėkite pirštu į ekraną (kai jis įjungtas). Nelaminuotame ekrane pastebėsite, kad vaizdo turinys atrodo esąs „giliau” nei jūsų pirštas. Laminuotame ekrane pirštas ir vaizdas atrodo esantys tame pačiame lygyje.

Žinoma, paprasčiausias būdas – tiesiog pasižiūrėti specifikacijas. Huion aiškiai nurodo savo produktų aprašymuose, kurie modeliai turi laminuotus ekranus. Paprastai tai bus paminėta kaip „fully laminated screen” arba „bonded display”.

Priežiūra ir apsauga

Laminuoti ekranai yra šiek tiek jautresni nei nelaminuoti, nes bet koks pažeidimas viršutiniame sluoksnyje gali paveikti visą konstrukciją. Jei sudaužote viršutinį stiklą nelaminuotame ekrane, dažnai galite jį pakeisti atskirai. Laminuotame ekrane tektų keisti visą ekrano mazgą, o tai gerokai brangiau.

Todėl verta investuoti į apsauginę plėvelę. Huion ekranams tinka įvairios plėvelės – nuo blizgių iki matinių. Matinės plėvelės suteikia papildomo popieriaus pojūčio, kas daugeliui menininkų yra maloniau nei brėžimas ant lygaus stiklo. Tačiau atminkite, kad matinė plėvelė šiek tiek sumažins ekrano ryškumą ir aštrumą.

Valant laminuotą ekraną, naudokite tik švelnias medžiagas – mikropluošto šluostes ir specialius ekranų valiklių skysčius arba tiesiog distiliuotą vandenį. Niekada nenaudokite alkoholio, acetono ar kitų agresyvių chemikalų, nes jie gali pažeisti apsauginį ekrano padengimą arba net prasiskverbti tarp sluoksnių, jei yra kokių nors mikro įtrūkimų.

Ar verta permokėti už laminaciją

Tai klausimas, kurį užduoda beveik kiekvienas, renkantis piešimo ekraną. Atsakymas priklauso nuo to, kaip intensyviai ir kokiam darbui naudosite įrenginį. Jei esate profesionalus menininkas, kuris dirba 4-8 valandas per dieną su piešimo ekranu, laminacija tikrai verta investicijos. Sumažėjęs akių nuovargis, didesnis tikslumas ir geresnis bendras darbo patogumas atsipirks per kelias savaites.

Jei esate hobistas, kuris piešia keletą valandų per savaitę, galite puikiai išsiversti ir be laminacijos. Prie paralaksės efekto galima priprasti, ir daugelis menininkų sėkmingai kuria nuostabius darbus ant nelaminuotų ekranų. Tačiau jei turite galimybę, vis tiek rekomenduočiau rinktis laminuotą variantą – skirtumas tikrai jaučiamas.

Kainų skirtumas tarp laminuotų ir nelaminuotų Huion modelių paprastai svyruoja nuo 100 iki 200 eurų, priklausomai nuo ekrano dydžio ir kitų specifikacijų. Tai nėra mažas skirtumas, bet atsižvelgiant į tai, kad piešimo ekranas turėtų tarnauti bent kelerius metus, investicija atrodo pagrįsta.

Techniniai niuansai ir galimos problemos

Nors laminuoti ekranai turi daug privalumų, jie nėra be trūkumų. Viena iš retų, bet galimų problemų – vadinamasis „Newton žiedų” efektas. Tai spalvoti koncentriniai žiedai, kurie gali atsirasti, kai ant ekrano užsideda kažkas sunkaus arba kai ekranas patiria netolygų spaudimą. Tai nutinka dėl to, kad skirtingi laminuoti sluoksniai šiek tiek deformuojasi ir sukuria interferencijos šabloną.

Huion naujesnėse gamybos partijose šią problemą sprendžia naudodami standesnį stiklą ir geresnius klijus, bet vis tiek verta būti atsargiems. Nelaikykite ant ekrano sunkių daiktų ir transportuodami įrenginį naudokite tinkamą apsauginį dėklą.

Kita potenciali problema – drėgmės patekimas. Jei ekranas naudojamas labai drėgnoje aplinkoje arba jei skystis kažkaip patenka į kraštus (pavyzdžiui, išsiliejus kavai), drėgmė gali prasiskverbti tarp laminuotų sluoksnių. Tai sukuria matomas dėmes, kurias beveik neįmanoma pašalinti be visiško ekrano išardymo. Todėl saugokite savo Huion nuo skysčių ir laikykite jį sausoje aplinkoje.

Ką reikia žinoti prieš perkant ir kaip išnaudoti maksimaliai

Jei nusprendėte įsigyti Huion piešimo ekraną su laminacija, štai keletas patarimų, kaip išgauti maksimalią naudą. Pirma, kalibruokite ekraną iš karto po išpakavimo. Net su laminacija gali būti nedidelių tikslumų nuokrypių ekrano kraštuose. Huion teikiama kalibravimo programinė įranga leidžia tiksliai suderinti pieštuvo poziciją su ekrane rodoma linija.

Antra, eksperimentuokite su pieštuvo galiukais. Huion pieštukai paprastai ateina su keliais skirtingais galiukais – kietesniais ir minkštesniais. Ant laminuoto ekrano kietesnis galiukas suteiks tikslesnį valdymą, bet gali būti šiek tiek slidus. Minkštesnis galiukas suteiks daugiau trinties ir popieriaus pojūčio, bet gali greičiau nusidėvėti.

Trečia, sureguliuokite ekrano kampą. Daugelis Huion modelių turi reguliuojamas kojas ar yra suderinami su VESA laikikliais. Optimalus kampas piešimui yra maždaug 15-20 laipsnių – pakankamai nuožulnus, kad būtų patogu piešti, bet ne per status, kad vaizdas iškraipytų. Laminuotas ekranas turi puikius žiūrėjimo kampus, todėl galite rasti sau patogią poziciją be rūpesčio dėl spalvų pasikeitimo.

Galiausiai, nepamiršite, kad net geriausias įrankis yra tik įrankis. Laminuotas ekranas nepadarys jūsų geresnio menininko, bet jis tikrai palengvins jūsų darbą ir leis sutelkti dėmesį į kūrybą, o ne kovoti su technologijos apribojimais. Jei jau turite bazinių piešimo įgūdžių ir norite perkelti savo kūrybą į skaitmeninę erdvę arba atnaujinti seną įrangą, Huion laminuotas ekranas bus puiki investicija, kuri tarnaus daugelį metų.

The post Huion piešimo ekrano laminuotas ekranas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekvienas, kas bent kartą turėjo suskenuoti storą dokumentų krūvą, puikiai žino tą jausmą – perversti lapą, uždaryti dangtį, paspausti mygtuką, palaukti, atidaryti, perversti kitą puslapį… Ir taip šimtą kartų. Fujitsu inžinieriai akivaizdžiai patyrė tą pačią kančią, nes jų dokumentų skeneriai su dvipusio skenavimo funkcija veikia visiškai kitaip. Įdedi dokumentų krūvą, paspaudžia mygtuką ir eini kavos – grįžęs randi visus puslapius nuskenuotus iš abiejų pusių. Bet kaip tai veikia techniškai?

Dvipusis skenavimas, arba dupleksinis skenavimas, nėra jokia magija. Tai gerai apgalvota mechaninė ir optinė sistema, kuri leidžia užfiksuoti dokumento abi puses per vieną praėjimą pro įrenginį. Fujitsu šioje srityje dirba jau dešimtmečius ir jų sprendimai tapo savotišku standartu daugelyje įstaigų, nuo mažų buhalterinių firmų iki didelių archyvų.

Mechanika, kuri slepiasi po plastikiniu korpusu

Pirmiausia reikia suprasti, kad dvipusiam skenavimui reikalingi du atskiri skenavimo moduliai – vienas viršutinei dokumento pusei, kitas apatinei. Fujitsu skeneriuose šie moduliai išdėstyti taip, kad dokumentas praeina tarp jų kaip per tuneliuką. Viršutinis modulis nuskaito vieną pusę, apatinis – kitą, ir tai vyksta tuo pačiu metu.

Dokumentų tiekimo mechanizmas čia vaidina lemiamą vaidmenį. Fujitsu naudoja specialius gumiuotus volelius, kurie paima po vieną lapą iš dėklo ir stumia jį per skenavimo zoną. Šie voleliai turi būti pakankamai lipnūs, kad patikimai pagriebtų popierių, bet ne per daug, kad nepasiimtų kelių lapų vienu metu. Inžinieriai šiems voleliams naudoja specialų gumą su tiksliai apskaičiuotu trinties koeficientu.

Dokumento kelias per skenerį yra kruopščiai išmatuotas. Paprastai lapas juda greičiu apie 30-80 puslapių per minutę, priklausomai nuo modelio. Fujitsu fi serijos skeneriai, pavyzdžiui, gali pasiekti net 120 puslapių per minutę dvipusiam skenavimui – tai reiškia 240 vaizdų per minutę. Tokiems greičiams pasiekti reikia labai tikslios mechanikos ir galingų procesorių, kurie spėtų apdoroti visą tą informaciją.

Optika ir šviesos žaidimai

Skenavimo moduliai Fujitsu įrenginiuose naudoja CIS (Contact Image Sensor) arba CCD (Charge-Coupled Device) technologiją. Naujesniuose modeliuose dažniausiai rasite CIS – tai kompaktiškesnis sprendimas, kuris nereikalauja sudėtingų veidrodžių sistemų.

CIS modulis veikia taip: LED šviestuvai apšviečia dokumento paviršių, o tiesiogiai po juo esantys fotojautrūs elementai užfiksuoja atspindėtą šviesą. Kiekvienas toks elementas atitinka vieną pikselį galutiniame vaizde. Fujitsu naudoja RGB LED, kurie leidžia suskenuoti spalvotus dokumentus be jokių papildomų filtrų.

Vienas iš didžiausių iššūkių dvipusiame skenavime – užtikrinti, kad abi pusės būtų nuskaitytos sinchroniškai. Jei viršutinis ir apatinis moduliai dirbtų skirtingu greičiu arba su mažiausiu vėlavimu, gautųsi nesutampantys vaizdai. Fujitsu tai išsprendė naudodami bendrą valdymo sistemą, kuri koordinuoja abu modulius iki mikrosekundės tikslumo.

Kai popierius nėra idealus

Realybėje dokumentai būna labai įvairūs. Seni archyviniai lapai gali būti ploni kaip cigaretės popierius, verslo kortelės – storos kaip kartonas. Fujitsu skeneriai turi susidoroti su visu tuo spektru, ir čia prasideda tikrasis inžinerijos menas.

Dokumentų tiekimo kelias turi specialius jutiklius, kurie nustato popieriaus storį ir atitinkamai reguliuoja spaudimą. Per daug spaudimo – ir plonas popierius susiglamžys, per mažai – ir dokumentas gali įstrigti arba praeiti nesinuskenavęs. Fujitsu fi-7160 modelyje, pavyzdžiui, yra net keturi skirtingi jutikliai, stebintys dokumento judėjimą.

Dar viena problema – skirtingo formato dokumentai viename pakete. Įsivaizduokite, kad skenuojate sąskaitas, tarp kurių yra ir A4 formato lapų, ir mažų kvitų. Fujitsu skeneriai turi automatinio formato aptikimo funkciją, kuri analizuoja kiekvieno dokumento kraštus ir atitinkamai apkerpa galutinį vaizdą. Tai veikia naudojant kraštų aptikimo algoritmą, kuris ieško ryškaus kontrasto tarp balto popieriaus ir juodo fono.

Programinė pusė, kuri viską sujungia

Aparatinė įranga be geros programinės įrangos yra kaip Ferrari be vairo. Fujitsu su savo skeneriais tiekia PaperStream programinę įrangą, kuri daro daug daugiau nei tik išsaugo nuskenuotus vaizdus.

Pirmiausia, programa automatiškai nustato dokumento orientaciją. Jei įdėjote lapą aukštyn kojomis, sistema tai pastebės ir pasukis vaizdą teisingai. Tai veikia naudojant OCR (Optical Character Recognition) technologiją, kuri atpažįsta teksto kryptį.

Toliau eina vaizdo gerinimas. Seni dokumentai gali turėti dėmių, išblukusio teksto, netolygaus apšvietimo. PaperStream turi funkcijas kaip automatinis ryškumo reguliavimas, fono pašalinimas, spalvų korekcija. Viena įdomesnių funkcijų – automatinis tuščių puslapių praleidimas. Jei skenuojate dokumentą, kurio viena pusė tuščia, sistema tai atpažįsta ir neišsaugo bereikalingo failo.

Fujitsu taip pat integruoja išmaniąsias funkcijas, tokias kaip automatinis failo pavadinimo generavimas pagal dokumento turinį. Pavyzdžiui, jei skenuojate sąskaitą faktūrą, sistema gali atpažinti sąskaitos numerį ir panaudoti jį kaip failo pavadinimą. Tai veikia per integruotą OCR variklį, kuris analizuoja tekstą realiuoju laiku.

Kada dvipusis skenavimas tikrai praverčia

Teoriškai dvipusis skenavimas skamba puikiai, bet praktiškai – kada jo tikrai reikia? Pirmiausia, biurų aplinkoje, kur kasdien tenka skenuoti sutartis, ataskaitų, susirašinėjimą. Jei dokumentai spausdinami iš abiejų pusių (o dauguma taip ir yra), dvipusis skenavimas sutaupo ne tik laiko, bet ir nervų.

Archyvuose ir bibliotekose Fujitsu skeneriai su dvipusiu skenavimo tapo neatsiejama įranga. Senų knygų ir dokumentų skaitmeninimas – tai didelis projektas, ir kiekviena sutaupyta minutė turi reikšmę. Kai kurie Fujitsu modeliai netgi turi specialius režimus trapių dokumentų skenavimui, kurie sumažina mechaninį spaudimą.

Medicinos įstaigose pacientų bylos dažnai būna storos ir dvipusės. Greitas ir tikslus skenavimas čia ne tik patogumas, bet ir būtinybė – gydytojai turi greitai gauti prieigą prie informacijos. Fujitsu skeneriai su TWAIN ir ISIS draiverio palaikymu lengvai integruojasi į medicinos informacines sistemas.

Finansų sektoriuje, kur tenka skenuoti čekius, sutartis, paraiškų, dvipusis skenavimas taip pat yra standartas. Čia svarbu ne tik greitis, bet ir vaizdo kokybė – dokumentai turi būti aiškiai įskaitomi, nes jie dažnai turi teisinę galią.

Ką daryti, kai kažkas eina ne taip

Net geriausia technika kartais stringa. Fujitsu skenerių savininkams verta žinoti kelias dažniausias problemas ir jų sprendimus.

Jei skeneris ima kelis lapus vienu metu (vadinamasis multi-feed), pirmiausia patikrinkite dokumentų tiekimo volelius. Jie nusidėvi laikui bėgant ir juos reikia keisti. Fujitsu rekomenduoja keisti volelius kas 200 000 skenavimų, bet jei skenuojate daug senų ar nelygių dokumentų, gali prireikti dažniau. Volelių keitimas paprastai yra nesudėtingas – daugumoje modelių jie tiesiog ištraukiami ir įstatomos nauji.

Jei gaunate neaiškius ar ištemptus vaizdus, problema gali būti stiklo paviršiuose. Skenavimo modulių stiklai reikia reguliariai valyti specialiu neplaušiniu audeklu ir izopropilo alkoholiu. Niekada nenaudokite įprastų langų valiklių – jie gali palikti sluoksnį, kuris gadins vaizdo kokybę.

Kai skeneris visiškai atsisako dirbti, patikrinkite programinės įrangos atnaujinimus. Fujitsu reguliariai išleidžia naujus draiverius, kurie pataiso klaidas ir pagerina suderinamumą su naujomis operacinėmis sistemomis. Jų svetainėje galite rasti visus reikalingus failus pagal savo modelio numerį.

Kaip išspausti maksimumą iš savo įrenginio

Turint Fujitsu skenerį su dvipusio skenavimo funkcija, verta išmokti kelių triukų, kurie padarys darbą dar efektyvesnį.

Pirma, sukurkite profilus skirtingiems dokumentų tipams. PaperStream leidžia išsaugoti nustatymus – skiriamąją gebą, spalvų režimą, failo formatą, vaizdo gerinimo parinktis – ir greitai perjungti tarp jų. Pavyzdžiui, vienas profilis tekstiniams dokumentams su aukštu kontrastu ir PDF išvestimi, kitas – nuotraukoms su spalvų išsaugojimu ir JPEG formatu.

Antra, išnaudokite automatinio indeksavimo galimybes. Jei jūsų dokumentai turi barkodus arba QR kodus, Fujitsu skeneriai gali juos nuskaityti ir naudoti failų organizavimui. Tai ypač naudinga, kai skenuojate didelius kiekius ir norite, kad failai automatiškai patektų į teisingas katalogų.

Trečia, nepamiršite reguliarios priežiūros. Kas kelias savaites praveskite valymo kortelę per skenerį – tai specialus kartonas su šveičiančiu paviršiumi, kuris nuima dulkes ir nešvarumus nuo vidinių komponentų. Fujitsu parduoda oficialias valymo korteles, bet galite naudoti ir universalias.

Technologija, kuri taupo laiką ir nervus

Fujitsu dokumentų skeneriai su dvipusio skenavimo funkcija puikiai iliustruoja, kaip gera inžinerija gali pakeisti kasdienį darbą. Tai ne tik greičiau – tai fundamentaliai kitoks būdas dirbti su dokumentais. Vietoj nuobodaus rankinio darbo, kai reikia sekti, ar nepraleidi puslapio, ar teisingai sudėlioji nuskenuotus failus, gauni automatizuotą procesą, kuris veikia patikimai ir nuosekliai.

Žinoma, šie įrenginiai nėra pigūs – profesionalūs Fujitsu modeliai kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Bet organizacijoms, kurios kasdien dirba su dokumentais, investicija atsiperkanti greitai. Sutaupytas laikas, sumažėjusios klaidos, geresnė dokumentų kokybė – visa tai sudaro vertę, kuri viršija pradinę kainą.

Dvipusis skenavimas tapo standartu ne todėl, kad tai madinga technologija, o todėl, kad tai tiesiog veikia. Fujitsu inžinieriai per dešimtmečius patobulino mechanizmą iki tokio lygio, kad jis tampa nematomas – tiesiog įdedi dokumentus ir gauni rezultatą. O kai technologija tampa nematoma, tai reiškia, kad ji pasiekė savo tikslą – padėti žmonėms dirbti, o ne kovoti su įranga.

The post Fujitsu skenerio dvipusis dokumento skenavimas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų spausdintuvo kasetės keitimas buvo tikras galvos skausmas. Atspausdini kokius šimtą lapų, ir jau reikia pirkti naują kasetę už 30-40 eurų. O pats spausdintuvas kainavo gal 50 eurų – absurdas, tiesa? Epson inžinieriai matyt irgi suprato, kad kažkas čia ne taip, ir 2010-aisiais pristatė EcoTank sistemą, kuri visiškai pakeitė žaidimo taisykles.

Vietoj tradicinių kasetčių, EcoTank spausdintuvai turi integruotus rašalo rezervuarus – tokius permatomus konteinerius, kuriuos papildai tiesiog pilant rašalą iš buteliuko. Skamba paprasta, bet šis sprendimas leido sumažinti spausdinimo kainą maždaug 90 procentų. Vienas rašalo komplektas gali išspausdinti iki 14 000 puslapių, o kainuoja tiek, kiek anksčiau kainavo viena kasetė.

Kaip veikia šis rašalo tiekimo stebuklėlis

Tradiciniai rašaliniai spausdintuvai naudoja hermetiškus kartridžus, kuriuose yra ir rašalas, ir dažnai net spausdinimo galvutė. Kai rašalas baigiasi, išmeti visą kasetę. EcoTank sistema veikia kitaip – ji atskiria rašalo saugojimą nuo spausdinimo mechanizmo.

Spausdintuvo šone ar priekyje matote keturis (kartais šešis) permatomus rezervuarus, kiekvienas skirtingos spalvos: juodas, žydras (cyan), purpurinis (magenta) ir geltonas. Šie rezervuarai sujungti su spausdinimo galvute plonais vamzdeliais. Kai spausdintuvas dirba, specialus siurblio mechanizmas traukia rašalą iš rezervuarų ir tiekia jį į spausdinimo galvutę.

Pati spausdinimo galvutė veikia panašiai kaip įprastuose rašaliniuose spausdintuvuose – smulkučiais lašeliais purškia rašalą ant popieriaus. Skirtumas tas, kad rašalo atsargos dabar yra daug didesnės ir lengvai papildomos. Kai matote, kad vienas rezervuaras tuštėja (o tai matote akimis – jie gi permatomi), tiesiog atidarote dangtelį ir įpilate naujo rašalo.

Kodėl tai užtruko tiek daug laiko

Galite paklausti – jei sprendimas toks paprastas, kodėl jo nesugalvojo anksčiau? Atsakymas slypi verslo modelyje. Spausdintuvų gamintojai dešimtmečius uždirbo ne iš pačių spausdintuvų, o iš kasetčių. Spausdintuvas – tai beveik dovana, o tikrasis pelnas ateina vėliau, kai žmonės perka brangias kasetes.

Epson rizikavo pakeisti šį modelį. Jie ėmė ir pasakė: gerai, parduosime spausdintuvą brangiau, bet rašalas bus pigus. Pradžioje daugelis skeptiškai žiūrėjo į šią idėją. Bet kai žmonės suskaičiavo, kiek sutaupytų per metus, EcoTank tapo hitu. Dabar jau ir kiti gamintojai (Canon su PIXMA G serija, HP su Smart Tank) bando kopijuoti šį modelį.

Techniškai irgi nebuvo paprasta. Reikėjo sukurti patikimą sistemą, kuri tiekia rašalą iš didelių rezervuarų be oro burbulų, be nutekėjimų, be užsikimšimų. Tradicinėse kasetėse rašalo yra nedaug, jis sunaudojamas greitai, todėr džiūvimo problema mažesnė. O kai turite 70 ml rezervuarą, kuris gali stovėti pusę metų, reikia užtikrinti, kad rašalas neišdžiūtų ir nesugadintų spausdinimo galvutės.

Praktiniai niuansai naudojant EcoTank

Pirmą kartą pripildant naują EcoTank spausdintuvą, reikia kantrybės. Sistema turi būti „pripumpuota” – rašalas turi nusitęsti iš rezervuarų per visus vamzdelius iki spausdinimo galvutės. Tai gali užtrukti 15-20 minučių, ir spausdintuvas per tą laiką išspausdins kelis testavimo puslapius. Nesijaudinkite, tai normalu ir daroma tik vieną kartą.

Kai papildote rašalą, svarbu naudoti tik originalų Epson rašalą arba tikrai kokybiškas alternatyvas. Kodėl? Nes pigus rašalas gali užkimšti spausdinimo galvutę, o ją pakeisti EcoTank modelyje kainuoja brangiai – kartais net pusę spausdintuvo kainos. Tai ne kaip su kasetėmis, kur galvutė dažnai būna kasetėje ir keičiama kartu.

Dar viena praktinė detalė – jei spausdinate retai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį, vis tiek įjunkite spausdintuvą ir atspausdinkite bent testinį puslapį kas savaitę ar dvi. Kodėl? Kad rašalas nesustingtų galvutėje. Daugelis naujesnių EcoTank modelių turi automatinį valymo ciklą, bet geriau nesikurti problemų.

Kiek iš tikrųjų sutaupysite

Padarykime paprastą skaičiavimą. Įprastas rašalinis spausdintuvas su kasetėmis:
– Spausdintuvas: 50-80 eurų
– Viena juodo rašalo kasetė (apie 200 puslapių): 15-20 eurų
– Viena spalvoto rašalo kasetė (apie 165 puslapiai): 20-25 eurų
– Vieno puslapio kaina: apie 7-10 centų

EcoTank spausdintuvas:
– Spausdintuvas: 250-400 eurų (priklausomai nuo modelio)
– Vienas rašalo komplektas (ateina su spausdintuvu): 7500-14000 puslapių
– Papildomas rašalo komplektas: 40-60 eurų
– Vieno puslapio kaina: apie 0,3-0,5 cento

Jei per metus atspausdinate apie 2000 puslapių (kas mėnesį kokius 160-170), su įprastu spausdintuvu išleisite apie 140-200 eurų rašalui. Su EcoTank – apie 10-15 eurų. Per dvejus metus skirtumas jau tokis didelis, kad EcoTank atsipirks su kaupu.

Kam tikrai verta pirkti EcoTank

Jei spausdinate daug – šeimai su mokyklinio amžiaus vaikais, nedideliam biurui, studentams – EcoTank yra beveik idealus pasirinkimas. Nebereikia galvoti, ar atspausdinti tą 20 puslapių dokumentą, nes kiekvienas puslapis kainuoja centus.

Fotografams ir kūrybingiems žmonėms taip pat puikus variantas. Kai kurie EcoTank modeliai (pavyzdžiui, ET-8550) turi šešias spalvas ir spausdina iki A3+ formato. Galite spausdinti kokybiškas nuotraukas namuose už juokingai mažus pinigus, palyginus su tradiciniais foto spausdintuvais.

Tačiau jei spausdinate tikrai retai – gal vieną dokumentą per mėnesį – galbūt EcoTank bus per didelis. Ne dėl kainos, o dėl to, kad rašalas gali džiūti. Tokiu atveju geriau rinktis lazerinį spausdintuvą arba tiesiog naudoti spausdinimo paslaugas.

Dažniausios problemos ir jų sprendimai

Užsikimšusi spausdinimo galvutė – tai problema numeris vienas. Jei matote, kad trūksta linijų arba spalvos blankios, paleiskite galvutės valymo funkciją iš spausdintuvo meniu. Paprastai pakanka 1-2 valymų. Jei nepadeda, yra giluminis valymas (deep cleaning), bet jis sunaudoja daugiau rašalo.

Kartais žmonės įpila ne tos spalvos rašalą į ne tą rezervuarą. Jei tai padarėte, NEDELSIANT nustokite spausdinti. Reikės ištuštinti neteisingą rezervuarą ir sistemą išplauti – geriau kreipkitės į servisą, nes patys galite dar labiau sugadinti.

Oro burbulai sistemoje taip pat gali sukelti problemų. Jei matote, kad viena spalva staiga nustojo spausdinti, nors rezervuare dar yra rašalo, gali būti, kad sistemoje yra oro. Keletas valymo ciklų paprastai išsprendžia šią problemą.

Dar vienas patarimas – kai papildote rašalą, neužpildykite rezervuarų iki pat viršaus. Palikite truputį vietos, nes rašalas šiek tiek plečiasi nuo temperatūros svyravimų.

Ką ateitis žada spausdinimo technologijoms

EcoTank sistema parodė, kad galima spausdinti pigiai ir ekologiškai. Mažiau plastiko atliekų (nėra kasetčių), mažiau pakuočių, mažiau transporto (vienas buteliukas rašalo pakeičia 10-15 kasetčių). Tai svarbu ne tik piniginei, bet ir aplinkai.

Dabar Epson jau eksperimentuoja su dar pažangesnėmis sistemomis – pavyzdžiui, spausdintuvais be šildymo elemento (Heat-Free Technology), kurie suvartoja dar mažiau energijos. Kai kurie naujausi modeliai turi automatinį dvipusį spausdinimą, WiFi Direct, galimybę spausdinti tiesiai iš debesies.

Įdomu tai, kad EcoTank koncepcija įkvėpė ir kitų prietaisų gamintojus. Dabar matome panašius sprendimus net už spausdinimo srities ribų – idėja paprasta: parduok prietaisą sąžiningai kaina, o eksploatacinės medžiagos turi būti prieinamos.

Spausdinimas namuose niekur nedingsta, nors ir gyvename skaitmeninėje eroje. Mokykliniai darbai, sutartys, nuotraukos, kūrybiniai projektai – visam tam reikia popieriaus. Ir EcoTank tipo sistemos daro tai, kad spausdinimas vėl tampa tuo, kuo turėtų būti – patogia, prieinama priemone, o ne brangia prabanga. Technologija pagaliau tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai.

The post Epson EcoTank rašalo tiekimo sistema appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Jei kada nors turėjote reikalą nuskenuoti keliasdešimt dokumentų puslapių, puikiai žinote, kokia tai kankynė – atidaryti dangtį, padėti lapą, uždaryti, paspausti mygtuką, palaukti, atidaryti vėl… Būtent tokiems atvejams ir buvo sugalvotas ADF arba Automatic Document Feeder – automatinis dokumentų tiektuvas. Brother daugiafunkciuose spausdintuvuose šis mechanizmas tapo tikra palaimą visiems, kurie dirba su dokumentais kasdien.

Paprasčiausiai tariant, ADF yra tas viršutinis blokas ant jūsų spausdintuvo, kuris atrodo kaip nedidelis stalčius. Į jį galite sukrauti krūvą popierių, paspausti mygtuką, ir prietaisas pats paims po vieną lapą, nuskenuos arba nukopijuos, ir perduos toliau. Jokių rankinių manipuliacijų tarp kiekvieno puslapio. Tiesiog palaukiate, kol viskas bus atlikta.

Brother kompanija savo daugiafunkciuose įrenginiuose ADF sistemą integruoja jau daugelį metų, ir reikia pripažinti – jie tai daro tikrai gerai. Mechanizmas veikia patikimai, retai užsistringa, o kai kuriuose modeliuose gali skaityti net abiejų puslapių puses vienu metu.

Kaip veikia šis mechanizmas iš vidaus

Pirmą kartą pažvelgus į ADF gali pasirodyti, kad tai paprasta sistema – tiesiog mechanizmas, kuris traukia popierius. Tačiau realybė daug įdomesnė. Brother inžinieriai sukūrė gana sudėtingą sistemą, kuri turi tiksliai koordinuoti kelis procesus vienu metu.

Viskas prasideda nuo tiekimo ritinėlio. Kai padėjate dokumentus į padėklą, specialus guminis ritinėlis su tam tikru trinties koeficientu laukia komandos pradėti darbą. Kai paspaudžiate skenavimo mygtuką, šis ritinėlis pradeda suktis ir pagauna viršutinį lapą. Čia slypi pirmasis iššūkis – reikia paimti tik vieną lapą, o ne kelis vienu metu.

Tam Brother naudoja separavimo sistemą. Paprastai tai yra guminė trinties plokštelė arba papildomas ritinėlis, kuris sukasi priešinga kryptimi. Jei kartais du lapai bando prasmukti kartu, šis mechanizmas juos atskiria. Veikia panašiai kaip kortų maišymas – vienas paviršius traukia į vieną pusę, kitas į kitą, ir lapai natūraliai atsiskiria.

Toliau lapas keliauja per skenavimo zoną. Čia yra optinis blokas su CIS (Contact Image Sensor) arba CCD (Charge-Coupled Device) jutikliu. Brother dažniausiai naudoja CIS technologiją, nes ji kompaktiškesnė ir energiškai efektyvesnė. Jutiklis nuskaito vaizdą, kol lapas juda pastovia sparta – paprastai apie 20-30 centimetrų per sekundę, priklausomai nuo modelio ir nustatymų.

Galiausiai nuskaitytas lapas išeina į išvesties padėklą. Čia irgi svarbu kontroliuoti greitį – jei lapas išeitų per greitai, jis tiesiog nuskrietų ant grindų. Todėl yra papildomi transportavimo ritinėliai, kurie švelniai nukreipia lapą į tinkamą vietą.

Dvipusis skenavimas – tikras laiko taupytojas

Modernūs Brother modeliai dažnai turi dupleksinį ADF, kuris sugeba skaityti abi puslapio puses vienu praėjimu. Tai ne kažkokia magija, bet labai protingas inžinerinis sprendimas.

Tokiuose įrenginiuose yra du skenavimo blokai – vienas viršuje, kitas apačioje. Lapas praeinant tarp jų nuskenuojamas iš abiejų pusių vienu metu. Įsivaizduokite – 50 puslapių dvipusio dokumento skenavimas užtrunka tiek pat laiko, kiek 50 puslapių vienpusio. Skirtumas milžiniškas, ypač kai dirbate su dideliais dokumentų kiekiais.

Brother MFC-L2750DW ar panašūs modeliai būtent tokią technologiją ir naudoja. Sistema automatiškai aptinka, ar puslapyje yra turinio, todėl jei viena pusė tuščia, ji tiesiog nepridedama į galutinį failą. Tai sutaupo vietos ir padaro dokumentus patogesnius naudoti.

Dažniausios problemos ir kaip jų išvengti

Net ir patikimiausi Brother ADF mechanizmai kartais susiduria su problemomis. Dažniausia – popierių užstrigimas. Paprastai tai nutinka dėl kelių priežasčių.

Pirma, popieriaus kokybė. Jei lapai per ploni, susiraukšlėję ar drėgni, ADF mechanizmas gali jų tinkamai nepatraukti. Brother rekomenduoja naudoti 80 g/m² standartinio biuro popieriaus lapus – jie veikia puikiausiai. Storesnį popierių (iki 105 g/m²) dauguma modelių taip pat priima, bet jau reikia būti atsargesniems.

Antra problema – per daug lapų vienu metu. Kiekvienas ADF turi maksimalią talpą, paprastai 35-50 lapų. Jei bandysite įkišti daugiau, viršutiniai lapai gali netolygiai slėgti apatiniuosius, ir mechanizmas pradės traukti kelis lapus kartu arba apskritai užstrigs.

Trečia priežastis – dulkės ir nešvarumai. Guminiai ritinėliai laiko bėgant kaupia popierių dulkes, odos riebalus nuo pirštų, oro nešvarumus. Kai jų paviršius tampa slidus, jie nebegali tinkamai pagauti popieriaus. Sprendimas paprastas – kas kelis mėnesius nuvalykite ritinėlius šiek tiek sudrėkintu be pūkų audiniu. Brother rekomenduoja naudoti vandenį arba specialius valikliu, bet ne alkoholį, nes jis gali išdžiovinti gumą.

Dar viena problema, su kuria susiduria vartotojai – netolygus skenavimas arba linijos vaizde. Tai dažnai reiškia, kad stiklinis skenavimo paviršius nešvarus. ADF mechanizme yra plonas stiklinis ar plastikinis langelis, pro kurį šviesa patenka į jutiklį. Net mažytė dulkelė ant jo gali sukurti juodą liniją per visą nuskenuotą vaizdą. Reguliarus valymas išsprendžia šią problemą.

Kokius dokumentus galima skaityti per ADF

Ne visi dokumentai tinka automatiniam skenavimui. Brother ADF mechanizmai puikiai tvarko standartinius biuro dokumentus – sutartis, sąskaitas, ataskaitų puslapius. Bet yra ir apribojimų.

Susegti dokumentai – didžiulė ne. Prieš dėdami dokumentus į ADF, būtinai išimkite visas sąvaržėles, segtukus ir kitus metalinius elementus. Jie ne tik sugadins mechanizmą, bet gali ir sužeisti jus, kai bandysite ištraukti užstrigusius popierius.

Labai seni, trapūs dokumentai taip pat nėra gera idėja. ADF mechanizmas gana stipriai traukia popierių, ir jei jis jau yra pažeistas arba labai senas, gali tiesiog plyšti viduje. Tokiems dokumentams geriau naudoti plokščią skenerį – tiesiog atidarykite dangtį ir padėkite dokumentą ant stiklo.

Nuotraukos – atsargiai. Nors techniškai galima skaityti nuotraukas per ADF, tai nėra rekomenduojama. Fotografinis popierius dažnai yra glotnesnio paviršiaus, ir ritinėliai gali jį pažeisti arba palikti žymes. Be to, nuotraukos dažnai yra vertingos, ir jų praradimo rizika per užstrigimą tiesiog neverta.

Vokai – priklauso nuo modelio. Kai kurie Brother ADF mechanizmai gali skaityti vokus, bet reikia patikrinti specifikacijose. Paprastai tai veikia tik su neatplėštais, plokščiais vokais, be langų ar papildomų sluoksnių.

Kaip maksimaliai išnaudoti ADF galimybes

Brother daugiafunkciai spausdintuvai su ADF turi daug funkcijų, kurias daugelis vartotojų net nežino arba nenaudoja. Štai keletas patarimų, kaip išspausti maksimumą iš šio mechanizmo.

Pirma, naudokite tiesiai į debesį skenavimo funkciją. Daugelis Brother modelių gali skaityti dokumentus tiesiai į Google Drive, Dropbox ar OneDrive. Nustatote vieną kartą, ir vėliau tiesiog spaudžiate mygtuką ant spausdintuvo – dokumentas automatiškai atsiranda jūsų debesies saugykloje. Jokių kompiuterių, jokių USB laidų.

Antra, sukurkite pasikartojančių užduočių profilius. Jei reguliariai skenuojate tam tikro tipo dokumentus (pvz., sąskaitas faktūras 300 DPI PDF formatu), sukurkite išankstinį nustatymą. Tai sutaupo laiko ir užtikrina, kad visi dokumentai bus nuskaityti vienodai.

Trečia, išnaudokite OCR funkciją. Optical Character Recognition leidžia paversti nuskenuotus dokumentus į redaguojamą tekstą. Brother įrenginiai paprastai turi bazinę OCR funkciją, o su papildoma programine įranga galite gauti dar geresnius rezultatus. Tai ypač naudinga, kai reikia ieškoti informacijos senuose dokumentuose – vietoj to, kad skaitytumėte kiekvieną puslapį, tiesiog įveskite paieškos žodį.

Ketvirta, reguliariai atnaujinkite programinę įrangą. Brother periodiškai išleidžia atnaujinimus, kurie pagerina skenavimo kokybę, spartą ar prideda naujas funkcijas. Dauguma modernių modelių gali atsinaujinti automatiškai per Wi-Fi, bet verta kartais patikrinti rankiniu būdu.

ADF prieš plokščią skenerį – kada ką naudoti

Daugelis žmonių klausia – jei turiu ADF, ar man apskritai reikia to plokščio skenerio po dangčiu? Atsakymas – taip, abi funkcijos papildo viena kitą.

ADF puikus, kai reikia greitai nuskaityti daug standartinių dokumentų. Sutartys, ataskaitos, mokesčių dokumentai – visa tai puikiai tinka automatiniam skenavimui. Taupote laiko ir pastangų, ypač kai kalbame apie 20-30 ar daugiau puslapių.

Plokštus skeneris būtinas, kai dirbate su nestandartiniais objektais. Knygos – negalite jų ardyti, todėl dedame ant stiklo ir skenuojame po puslapį. Seni, trapūs dokumentai – taip pat saugesni ant plokščio paviršiaus. Storesni objektai, pavyzdžiui, pasus ar ID kortelės – ADF jų tiesiog nepriims.

Dar vienas aspektas – kokybė. Nors modernūs ADF mechanizmai skenuoja labai gerai, plokštus skeneris paprastai duoda šiek tiek geresnę kokybę, ypač kai kalbame apie nuotraukas ar detalizuotus vaizdus. Tai susiję su tuo, kad dokumentas guli visiškai nejudėdamas, o skenavimo galvutė gali judėti lėčiau ir tiksliau.

Ateitis ir technologinė raida

Brother nuolat tobulina savo ADF technologiją. Naujausiuose modeliuose matome keletą įdomių tendencijų.

Pirma, dirbtinis intelektas pradeda daryti įtaką. Naujesni įrenginiai gali automatiškai aptikti dokumento tipą ir pritaikyti skenavimo nustatymus. Pavyzdžiui, jei skenuojate nuotrauką, sistema automatiškai padidina spalvų gylį ir raišką. Jei tai tekstinis dokumentas, optimizuoja kontrastą geresniam OCR rezultatui.

Antra, spartėja greitis. Kai prieš dešimtmetį 20 puslapių per minutę buvo įspūdinga, dabar aukščiausios klasės Brother modeliai gali skaityti 40-50 puslapių per minutę, o tai dvipusio skenavimo atveju reiškia 80-100 vaizdų per minutę.

Trečia, gerėja patikimumas. Naujesni ritinėliai pagaminti iš patobulintų medžiagų, kurios ilgiau išlaiko savo savybes. Jutikliai tampa tikslesniais, o programinė įranga geriau aptinka ir praneša apie galimas problemas prieš joms įvykstant.

Kai ADF tampa kasdienybe

Baigiant šią techninę ekskursiją į Brother ADF pasaulį, verta pabrėžti, kad šis mechanizmas tikrai nėra tik papildoma funkcija ar marketingo triukas. Jei jūsų darbas bent kiek susijęs su dokumentų tvarkymu, ADF tampa tokiu pat būtinu įrankiu kaip ir pats spausdinimas.

Patarimas tiems, kurie tik renkasi spausdintuvą – neskubėkite pirkti pigesnio modelio be ADF, jei yra bent menkiausia tikimybė, kad jums reikės skaityti dokumentus. Skirtumas kainoje paprastai yra 50-100 eurų, bet sutaupytas laikas ir nervai tai atperka per pirmuosius kelis mėnesius.

O tiems, kurie jau turi Brother įrenginį su ADF – išnaudokite jį maksimaliai. Išmokite visas funkcijas, sukurkite profilius dažnoms užduotims, reguliariai valykite mechanizmą. Gerai prižiūrimas ADF tarnaus daugelį metų be jokių problemų, kasdiena taupydamas jūsų laiką ir darydamas darbą su dokumentais tikrai malonesnį.

Technologija, kuri veikia fone ir apie kurią net negalvojate – būtent toks ir turėtų būti geras ADF mechanizmas. Kai jis tiesiog atlieka savo darbą tyliai ir patikimai, žinote, kad Brother inžinieriai savo užduotį atliko puikiai.

The post Brother daugiafunkcio spausdintuvo ADF skaitytuvas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Jei kada nors laikėte rankose ką tik iš lazerinio spausdintuvo išėjusį lapą, tikriausiai pastebėjote, kad jis būna šiltas. Tai ne atsitiktinumas – tai vienas iš pagrindinių ženklų, rodančių, kaip veikia lazerinio spausdinimo technologija. HP LaserJet spausdintuvai, kaip ir daugelis kitų lazerinių įrenginių, naudoja terminio prilydymo metodą, kuris paverčia miltelius į tvirtai prie popieriaus pritvirtintą tekstą ar vaizdą.

Pats procesas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip magija – į spausdintuvą įdedi baltą popierių, o išeina su aiškiu, neištrinamu vaizdu. Tačiau čia jokios magijos nėra, tik protingai pritaikyta fizika ir inžinerija. Toneris, kuris iš esmės yra labai smulkus plastikinių dalelių milteliai su spalvos pigmentais, pirmiausia elektriškai pritraukiamas prie popieriaus, o tada… na, tada prasideda įdomiausia dalis.

Kas tas toneris iš tikrųjų yra

Daugelis žmonių mano, kad toneris – tai kažkoks specialus rašalas miltelių pavidalu. Iš tiesų tai daug sudėtingesnė medžiaga. Tonerio dalelės susideda iš kelių komponentų: polimero (dažniausiai polistireno ar polietileno), kuris veikia kaip pagrindinė jungiamoji medžiaga, spalvos pigmentų, magnetinių dalelių (juodajam toneriui) ir įvairių priedų, kurie pagerina tekėjimą ir prilipimą.

Šios dalelės yra neįtikėtinai mažos – jų dydis svyruoja nuo 5 iki 15 mikronų. Tai maždaug dešimt kartų ploniau nei žmogaus plaukas. Tokio smulkumo reikia tam, kad būtų galima sukurti labai aukštos raiškos vaizdus. Kuo smulkesnės dalelės, tuo aiškesnis ir detalesnis galutinis rezultatas.

Svarbu suprasti, kad šios dalelės nėra sukurtos tiesiog prilipti prie popieriaus. Jos sukurtos tam, kad išlydytų ir chemiškai susijungtų su popieriaus pluoštu. Būtent todėl lazeriniai atspaudai yra tokie atsparūs vandeniui ir mechaniniam poveikiui, palyginti su rašaliniais spausdintuvais.

Elektrostatika – nematomoji jėga, kuri viską pradeda

Prieš prasidedant pačiam prilydymo procesui, tonerio dalelės turi kaip nors patekti ant popieriaus. Čia į pagalbą ateina elektrostatika – ta pati jėga, kuri priverčia jūsų plaukus pakilti, kai juos patrinate balionėliu.

Lazerinio spausdintuvo šerdyje yra fotojautrus būgnas – cilindras, padengtas specialia medžiaga, kuri keičia savo elektrinę būseną, kai ant jos pašviečiama šviesa. Lazeris (arba LED šviesos diodų masyvas modernesnėse sistemose) „piešia” ant šio būgno vaizdą, kurį reikia atspausdinti. Apšviestos vietos tampa elektrostatiškai neutralios, o neapšviestos išlieka neigiamo krūvio.

Tonerio dalelės yra teigiamo krūvio, todėl jos pritraukiamos būtent į tas vietas, kur lazeris „nupiešė” vaizdą. Tai veikia kaip labai tikslus magnetas – toneris kaupiasi tik ten, kur reikia, formuodamas būsimą atspaudą. Paskui šis tonerio vaizdas pernešamas ant popieriaus, kuriam taip pat suteikiamas stiprus elektrinis krūvis.

Prilydymo įrenginys – tikroji spausdintuvo širdis

Dabar prasideda pats įdomiausias etapas. Popierius su ant jo elektriškai pritvirtintomis tonerio dalelėmis juda link vadinamojo fuser’io arba prilydymo įrenginio. Tai būtent ta dalis, kuri daro spausdintuvą šiltą ir dėl kurios kartais pajuntate keistą kvapą, kai įrenginys tik įsijungia.

Prilydymo įrenginys susideda iš dviejų pagrindinių komponentų: kaitinamo volelio ir slėgio volelio. Kaitinamas volelis viduje turi galingą šildytuvą – dažniausiai halogeninę lempą arba keramines šildymo plokšteles. Šis volelis įkaitinamas iki labai aukštos temperatūros, paprastai nuo 180 iki 220 laipsnių Celsijaus, priklausomai nuo tonerio tipo ir spausdinimo greičio.

Slėgio volelis, kuris dažniausiai būna padengtas silikonine guma arba specialiu Teflon sluoksniu, spaudžia popierių prie kaitinamo volelio. Šis spaudimas yra labai svarbus – be jo toneris neišsilydytų tolygiai ir neprasiskverbtų į popieriaus pluoštą.

Kas vyksta tonerio dalelėms aukštoje temperatūroje

Kai popierius su toneriu praeina tarp šių dviejų volelių, vyksta tikra cheminė transformacija. Aukšta temperatūra priverčia polimerinį tonerio pagrindą pereiti iš kietosios būsenos į klampią, beveik skystą būseną. Tai vyksta labai greitai – per kelias milisekundes.

Šiame klampios būsenos momente toneris pradeda tekėti ir prasiskverbti į popieriaus struktūrą. Popieriaus pluoštai, kurie yra natūraliai šiurkštūs ir nelygūs mikroskopiniame lygmenyje, tarsi sugeria šį išlydytą plastiką. Slėgis, kurį kuria slėgio volelis, padeda šiam procesui – jis priverčia tonerį dar giliau įsiskverbti į popierių.

Kai popierius išeina iš prilydymo įrenginio, toneris labai greitai atvėsta ir vėl sukietėja. Bet dabar jis jau nebėra atskiros dalelės, gulančios ant popieriaus paviršiaus – tai tampa viena su popieriumi. Plastikas apgaubia popieriaus pluoštus ir sukuria labai tvirtą ryšį, kurio neįmanoma pašalinti nesuardant paties popieriaus.

Kodėl temperatūros kontrolė yra kritinė

Vienas didžiausių iššūkių kuriant patikimą lazerinį spausdintuvą yra tikslios temperatūros palaikymas. Per žema temperatūra – toneris neišsilydo pakankamai ir gali nusitrinti nuo popieriaus. Per aukšta – popierius gali prisvilti, susiglamžyti ar net užsidegti (nors modernūs spausdintuvai turi daugybę apsaugų nuo to).

HP LaserJet spausdintuvuose naudojami tikslūs temperatūros jutikliai, kurie nuolat stebi prilydymo įrenginio būklę. Kai spausdintuvas tik įsijungia, jam reikia laiko įšilti – būtent todėl lazeriniai spausdintuvai negali spausdinti iš karto, skirtingai nei rašaliniai. Šis įšilimo laikas gali trukti nuo 30 sekundžių iki kelių minučių, priklausomai nuo modelio.

Įdomu tai, kad skirtingi popieriaus tipai reikalauja skirtingų temperatūrų. Storesnis popierius ar kartonas reikalauja aukštesnės temperatūros ir lėtesnio spausdinimo greičio, kad toneris suspėtų tinkamai išsilydyti. Plonesniam popieriui reikia žemesnės temperatūros, kad jis nesusiglamžytų. Modernūs spausdintuvai automatiškai reguliuoja šias nuostatas pagal vartotojo pasirinktą popieriaus tipą.

Spalvotas spausdinimas – keturis kartus sudėtingesnis procesas

Jei juodai baltas spausdinimas jau atrodo sudėtingas, spalvotas spausdinimas yra tikras inžinerijos šedevras. Spalvotame lazeriniame spausdintuve naudojami keturi skirtingi toneriai: cianas (žydra), magenta (rausva), geltonas ir juodas (CMYK sistema).

Yra du pagrindiniai būdai, kaip šie spalvoti toneriai gali būti sulydomai. Pirmasis – vieno praėjimo sistema, kur visi keturi spalvų sluoksniai užnešami ant tarpinio pernešimo diržo, o paskui vienu metu perkeliami ant popieriaus ir lydomai. Antrasis – keturių praėjimų sistema, kur popierius keturis kartus praeina pro skirtingus tonerio užnešimo punktus.

Nepriklausomai nuo metodo, prilydymo procesas turi būti labai tikslus. Jei temperatūra nėra vienoda per visą prilydymo volelio plotį, skirtingos spalvos gali išsilydyti skirtingai, sukurdamos spalvų neatitikimus. Būtent todėl profesionalūs spalvoti lazeriniai spausdintuvai yra tokie brangūs – jie turi neįtikėtinai tikslią temperatūros kontrolę ir kalibraciją.

Praktiniai patarimai ir dažniausios problemos

Supratę, kaip veikia prilydymo procesas, galite geriau suprasti ir dažniausias lazerinių spausdintuvų problemas. Jei pastebite, kad toneris nusitryna nuo popieriaus, greičiausiai problema yra su prilydymo įrenginiu – galbūt jis nepakankamai įkaista arba slėgio volelis nusidėvėjęs.

Jei ant atspaudų matote vertikalias linijas ar dėmes, tai gali būti susijęs su nešvarumais ant prilydymo volelio. Laikui bėgant ant jo gali kauptis tonerio likučiai, ypač jei spausdinami vaizdai su dideliu padengimo plotu. Kai kurie spausdintuvai turi automatinę valymo funkciją, bet kartais reikia rankinio valymo.

Labai svarbu naudoti tinkamą popierių. Pernelyg šiurkštus popierius gali blogai priimti tonerį, o per lygus – toneris gali nepakankama įsiskverbti į pluoštą. HP rekomenduoja naudoti 75-90 g/m² tankio popierių standartiniam spausdinimui. Vengti reikėtų pernelyg drėgno popieriaus – drėgmė gali sukelti garų susidarymą prilydymo įrenginyje, o tai sukelia prastos kokybės atspaudus ar net gedimus.

Dar vienas patarimas – jei ilgą laiką nenaudojote spausdintuvo, pirmuosius kelis atspaudus geriau išmeskite. Toneris gali netolygiai pasiskirstyti būgne, o prilydymo įrenginys gali nepakankamai įšilti per pirmąjį ciklą.

Kodėl ši technologija vis dar dominuoja biuruose

Nors rašaliniai spausdintuvai tapo labai populiarūs namuose, lazeriniai spausdintuvai vis dar yra nepakeičiami verslo aplinkoje. Terminio prilydymo procesas suteikia kelis esminius pranašumus: atspaudai yra vandeniui atsparūs, toneris nesidžiovina (skirtingai nuo rašalo), o spausdinimo greitis yra daug didesnis.

Vienas lazerinių spausdintuvų tonerio kasetės gali atspausdinti tūkstančius puslapių, o pats toneris gali būti laikomas metų metus neprarasdamas kokybės. Tai ypač svarbu organizacijoms, kurioms reikia patikimo ir ekonomiško spausdinimo sprendimo.

Be to, terminis prilydymas užtikrina, kad tekstas ir vaizdai būtų labai aiškūs ir tikslūs. Kadangi toneris išsilydo ir įsiskverbia į popierių, kraštai lieka aštrūs, o smulkios detalės – aiškios. Tai ypač svarbu spausdinant dokumentus su smulkiu šriftu ar detaliomis diagramomis.

Žinoma, technologija nestovi vietoje. Naujausi HP LaserJet modeliai naudoja pažangias energijos taupymo technologijas, kurios sumažina prilydymo įrenginio įšilimo laiką ir bendrą energijos suvartojimą. Kai kurie modeliai naudoja indukcinio kaitinimo sistemas, kurios yra efektyvesnės už tradicines halogenines lempas.

Supratę, kaip veikia šis, iš pirmo žvilgsnio paprastas, bet iš tikrųjų labai sudėtingas procesas, galite geriau vertinti savo lazerinį spausdintuvą ir efektyviau jį naudoti. Kiekvieną kartą, kai pajuntate tą šiltą popierių, išeinantį iš spausdintuvo, žinosite, kad ką tik įvyko tikra cheminė transformacija – milteliai tapo neatsiejama popieriaus dalimi, ir tai vyko per kelias milisekundes, tiksliai kontroliuojant temperatūrą ir slėgį. Štai tokia yra šiuolaikinė spausdinimo magija.

The post HP LaserJet tonerio dalelių prilipdymo procesas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai pirmą kartą susiduri su žaidimų monitorių specifikacijomis, vienas iš labiausiai reklamuojamų parametrų būna atsako laikas. LG UltraGear serijos ekranuose matai didžiulį „1ms” užrašą, bet ką tai iš tikrųjų reiškia praktikoje?

Atsako laikas – tai laikas, per kurį vienas ekrano pikselis gali pakeisti savo spalvą iš vienos į kitą. Paprasčiau tariant, tai rodo, kaip greitai ekranas sugeba atvaizduoti judančius vaizdus be šleifų ar neryškumo. Kai žaidi dinamišką šaudyklę ar lenktynių žaidimą, kiekvienas milisekundės šimtasis gali lemti pergalę ar pralaimėjimą.

Tradiciškai atsako laikas buvo matuojamas pagal tai, kiek laiko užtrunka pikseliui pereiti iš pilkos spalvos į pilką (GtG – Gray to Gray). Tačiau gamintojų specifikacijose dažnai matai skirtingus skaičius, nes kai kurie matuoja iš juodos į baltą, kiti – tarp skirtingų pilkų atspalvių. LG UltraGear modeliuose kalbama būtent apie GtG matavimą, kuris yra praktiškai naudingiausias žaidimams.

Kaip LG pasiekė tą greičio barjerą

Pirmieji LCD ekranai turėjo atsako laiką apie 25-30 ms, o tai reiškė aiškiai matomus šleifus judant vaizdui. IPS panelės, nors ir garsėjusios puikiu spalvų atkūrimu, ilgą laiką atsiliko nuo TN panelių greičio rodiklių. Būtent todėl profesionalūs žaidėjai rinkosi TN matricas, nors jos turėjo siaubingus žiūrėjimo kampus ir blankias spalvas.

LG inžinieriai ėmėsi kelių technologinių sprendimų vienu metu. Pirmiausia, jie modifikavo pačių skystųjų kristalų molekulių struktūrą. Standartinėse IPS panelėse kristalai yra išdėstyti horizontaliai ir turi apsisukti tam tikru kampu, kad praleistų ar blokuotų šviesą. Kuo didesnį kampą reikia pasukti, tuo ilgiau tai trunka.

Nano IPS technologija, kurią LG pradėjo naudoti UltraGear serijos ekranuose, panaudoja mažesnes kristalų molekules, kurios gali judėti greičiau. Tai tarsi palyginti didelį sunkvežimį su sportine mašina – mažesnė masė leidžia greičiau keisti kryptį. Be to, pagerinta elektrinė schema leidžia tiekti stipresnius ir tikslesnius elektros impulsus, kurie verčia kristalus judėti dar sparčiau.

Overdrive funkcija – greičio paslaptis

Vienas svarbiausių triukų, leidžiančių pasiekti 1ms atsako laiką, yra vadinamasis „overdrive” arba Response Time Control. Ši technologija iš esmės „perstumiа” kristalus stipresniu elektros impulsu nei reikia, kad jie greičiau pasiektų norimą poziciją.

Įsivaizduok, kad stumti duris – jei stumsi lėtai, jos atsidarys pamažu. Bet jei duosi stiprų stūmį ir sustabdysi jas reikiamoje vietoje, atidarysi daug greičiau. Panašiai veikia ir overdrive: sistema apskaičiuoja, kiek papildomo „stūmio” reikia kristalams, kad jie greičiau pasiektų reikiamą poziciją, o tada grąžina normalią įtampą.

Problema ta, kad per stiprus overdrive sukelia vadinamąjį „overshoot” efektą – kristalai „perlekia” per reikiamą poziciją ir turi grįžti atgal, o tai sukuria šviečiančius šleifus už judančių objektų. LG UltraGear monitoriuose yra keletas overdrive režimų (paprastai Off, Normal, Fast, Faster), kuriuos galima reguliuoti pagal žaidimo tipą ir asmeninį jautrumą.

Skirtumas tarp skirtingų panelių tipų

Ne visi LG UltraGear monitoriai naudoja tą pačią panelės technologiją, ir tai tiesiogiai veikia realų atsako laiką. IPS panelės su Nano IPS technologija paprastai pasiekia 1ms GtG su overdrive funkcija įjungta. VA (Vertical Alignment) panelės, nors ir turi geresnį kontrastą, dažniausiai pasiekia tik 4-5ms realų atsako laiką, net jei specifikacijose rašoma 1ms.

TN panelės natūraliai yra greičiausios – jos gali pasiekti tikrą 1ms be jokių papildomų technologijų. Tačiau šių panelių spalvų atkūrimas ir žiūrėjimo kampai yra tokie prasti, kad LG beveik jų nenaudoja savo premium UltraGear linijoje. Kompanija pasirinko kelią tobulinti IPS technologiją, kol ji pasivijo TN greitį.

Naujesni modeliai su „Nano IPS 2.0” arba „Fast IPS” panelėmis jau pasiekia 1ms be agresyvaus overdrive, o tai reiškia mažiau šalutinių efektų. Jei renkiesi monitorių, verta pasižiūrėti ne tik į reklamuojamą atsako laiką, bet ir į panelės tipą bei nepriklausomų apžvalgininkų testus.

Ar žmogaus akis iš tikrųjų mato tą skirtumą?

Čia prasideda įdomiausia dalis. Teoriškai skirtumas tarp 1ms ir 5ms yra penkis kartus. Praktiškai, ar tu tai pamatytum aklai testuojamas? Tikriausiai ne, jei nebūtum profesionalus e-sporto žaidėjas.

Žmogaus akis ir smegenys turi savo „atsako laiką” – maždaug 200-250ms reikia, kad suvokti vizualinę informaciją ir į ją sureaguoti. Tačiau tai nereiškia, kad greitesnis ekranas neturi jokios naudos. Skirtumas pasireiškia ne tiek sąmoningu suvokimu, kiek bendru vaizdo sklandumu ir aiškumu.

Kai žaidi greitą šaudyklę tipo CS:GO ar Valorant, kiekvienas kadras turi būti kuo aiškesnis. Net jei nesąmoningai nesuvoki 4ms skirtumo, tavo smegenys gauna švaresnę informaciją, kuri leidžia tiksliau nukreipti taikiklį. Profesionalūs žaidėjai prisiekia, kad jaučia skirtumą, ir statistika rodo, kad jų tikslumas iš tikrųjų pagerėja su greitesniais ekranais.

Lėtesniems žaidimams – strateginiams, RPG ar nuotykių – atsako laikas beveik neturi reikšmės. Bet dinamiškiems žaidimams su greitu kameros judėjimu, 1ms atsako laikas kartu su aukštu atnaujinimo dažniu (144Hz ar daugiau) sukuria pastebimą skirtumą.

Kaip tinkamai sukonfigūruoti savo UltraGear monitorių

Nusipirkus LG UltraGear monitorių su 1ms specifikacija, neužtenka tiesiog jį įjungti ir tikėtis geriausių rezultatų. Yra keletas nustatymų, kuriuos būtina patikrinti.

Pirmiausia, įsitikink, kad naudoji DisplayPort kabelį, o ne HDMI. Nors naujesni HDMI 2.1 standartai palaiko aukštą pralaidumą, DisplayPort 1.4 vis dar yra patikimiausias pasirinkimas pilnam monitoriaus potencialui atskleisti. Kai kurie monitoriai tiesiog nesugebės pasiekti maksimalaus atnaujinimo dažnio per HDMI, o tai tiesiogiai veikia ir atsako laiką.

Monitoriaus meniu surask Response Time arba Overdrive nustatymą. LG paprastai siūlo kelis lygius. Pradėk nuo „Fast” arba vidurinio lygio ir pažiūrėk, ar nepastebimi ghosting efektų. Jei matai šviečiančius šleifus už judančių objektų, sumažink overdrive lygį. Jei vaizdas atrodo šiek tiek miglotai greitai judant, gali pabandyti didesnį lygį.

Įjunk monitoriaus FreeSync arba G-Sync funkcijas (priklausomai nuo vaizdo plokštės). Nors tai tiesiogiai nesusiję su atsako laiku, šios technologijos sinchronizuoja monitoriaus atnaujinimo dažnį su vaizdo plokštės kadro generavimu, o tai sukuria sklandesnį vaizdą ir leidžia geriau įvertinti tikrąjį atsako laiką.

Realūs testai ir matavimo metodai

Jei nori pats patikrinti, ar tavo monitorius tikrai pasiekia deklaruojamą 1ms, yra keletas būdų. Profesionalūs apžvalgininkai naudoja specialią įrangą – high-speed kameras ir osciloskopus, kurie tiksliai išmatuoja, kiek laiko užtrunka pikselio pasikeitimas.

Namų sąlygomis gali naudoti programas kaip „UFO Test” (testufo.com). Ši nemokama interneto svetainė rodo judančius objektus skirtingais greičiais ir leidžia vizualiai įvertinti ghosting lygį. Nors tai nėra tikslus matavimas milisekundėmis, greitai pamatysi, ar yra problemų.

Dar vienas praktiškas testas – paleisti greitą šaudyklę ir staiga sustabdyti vaizdą arba lėtai judinti kamerą horizontaliai. Jei matai aiškius objektų kontūrus be šleifų, atsako laikas yra geras. Jei objektai atrodo „išsitepę” arba turi šešėlius, yra problemų.

Svarbu suprasti, kad net ir su 1ms specifikacija, realus atsako laikas gali skirtis priklausomai nuo to, tarp kokių spalvų vyksta perėjimas. Perėjimas iš tamsaus atspalvio į šviesų paprastai yra lėtesnis nei tarp panašių pilkų tonų. Todėl profesionalūs testai matuoja ne vieną, o dešimtis skirtingų perėjimų ir pateikia vidurkį.

Ką dar reikia žinoti apie greitį ir vaizdą

1ms atsako laikas yra tik viena dalis galvosūkio. Jei tavo kompiuteris generuoja tik 60 kadrų per sekundę, o monitorius turi 240Hz atnaujinimo dažnį su 1ms atsako laiku, nepajusi viso potencialo. Sistema veikia tik taip greitai, kaip leidžia lėčiausias jos komponentas.

Įdomu tai, kad kai kurie žaidėjai faktiškai nenori maksimalaus greičio. Fotografai ir vaizdo redaktoriai, kurie kartais žaidžia laisvalaikiu, dažnai išjungia agresyvų overdrive, nes jis gali šiek tiek iškraipyti spalvų tikslumą. LG UltraGear monitoriai leidžia išsaugoti skirtingus profilius skirtingoms užduotims, kas yra labai patogu.

Taip pat verta paminėti, kad greitesnis atsako laikas paprastai reiškia didesnį energijos suvartojimą. Tie stipresni elektros impulsai, kurie verčia kristalus judėti greičiau, reikalauja daugiau energijos. Skirtumas nėra dramastiškas, bet jei rūpinies ekologiškumu ar elektros sąskaitomis, tai kažkas, ką verta žinoti.

Kai greitis sutinka kokybę

Galiausiai, LG UltraGear 1ms technologija yra puikus pavyzdys, kaip gamintojui pavyko sujungti greitį su kokybe. Seniau turėjai rinktis: arba greitą TN panelę su prastomu vaizdu, arba gražią IPS panelę, kuri atsiliko greičio požiūriu. Dabar tas kompromisas beveik išnyko.

Ar verta mokėti premium kainą už 1ms vietoj 4ms? Jei esi rimtas apie konkurencinį žaidimą ir tavo kompiuteris gali išspausti aukštą kadrų skaičių, atsakymas tikrai taip. Jei žaidi daugiausia vieno žaidėjo nuotykius ar strateginius žaidimus, tikriausiai nepastebėsi skirtumo ir gali sutaupyti pinigų.

Technologija toliau tobulėja – jau kalbama apie 0.5ms atsako laiką su OLED panelėmis, nors jos turi savo problemų su „burn-in” efektu. LG investuoja į abi kryptis, ir artimiausioje ateityje matysime dar greitesnius ekranus, kurie išlaikys IPS spalvų tikslumą ir patvarumą. Kol kas, 1ms IPS panelė yra puikus balansas tarp visų svarbių parametrų – greičio, vaizdo kokybės ir kainos.

The post LG UltraGear ekrano 1ms atsako laiko technologija appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.