Turbūt kiekvienas, kas naudojasi spausdintuvu, yra susidūręs su ta nemalonią situacija – spausdini svarbų dokumentą ar nuotrauką, o ant popieriaus atsiranda keistos horizontalios ar vertikalios juostelės. Kartais jos baltos, kartais išblukusios, o kartais tiesiog netolygios. Pirmoji reakcija dažniausiai būna viena: „Na va, vėl reikės pirkti naują kasetę!” Tačiau ne visada problema slypi būtent kasetėje, ir dar rečiau ji reiškia, kad reikia bėgti į parduotuvę.

Dryžiai ant spausdinto popieriaus gali atsirasti dėl įvairiausių priežasčių – nuo paprasčiausio dulkių susikaupimo iki rimtesnių mechaninių gedimų. Įdomiausia tai, kad dažnai šią problemą galima išspręsti patiems, net ir neturint jokių specialių įgūdžių ar įrankių. Reikia tik suprasti, kaip spausdintuvas veikia ir kas gali trukdyti jam tinkamai atlikti savo darbą.

Kaip spausdintuvas iš tiesų perneša dažus ant popieriaus

Prieš kalbant apie problemas, verta suprasti patį spausdinimo procesą. Rašalinis spausdintuvas veikia gana paprastai – mažytės purkštukų angutės išpurškia mikroskopines dažų lašelius ant popieriaus. Šios angutės tokios mažos, kad jas galima pamatyti tik per mikroskopą – kiekviena jų skersmuo maždaug 50-70 mikrometrų. Tai maždaug tiek, kiek žmogaus plauko storis!

Spausdinimo galvutė juda pirmyn ir atgal per popieriaus plotį, o popierius pamažu stumiamas į priekį. Taip eilutė po eilutės formuojamas vaizdas. Kai kurie spausdintuvai turi nejudančią spausdinimo galvutę, kuri tęsiasi per visą popieriaus plotį – tokie vadinami puslapio pločio spausdintuvais. Bet principas tas pats – tūkstančiai mažyčių angučių turi tiksliai išpurkšti dažus reikiamoje vietoje.

Lazeriniuose spausdinintuvuose procesas kitoks. Ten naudojamas būgnas, kuris elektriškai įkraunamas pagal spausdinamą vaizdą, tada prie įkrautų vietų prilimpa tonerio milteliai, o galiausiai jie pernešami ant popieriaus ir įkaitinami, kad susilydytų. Bet ir čia bet koks netolygumas ar nešvarumas gali sukelti dryžius.

Užsikišusios purkštukų angutės – dažniausia bėda

Pati populiariausia priežastis, kodėl atsiranda dryžiai, yra užsikišusios purkštukų angutės. Įsivaizduokite – turite šimtus mažyčių skylučių, pro kurias turi tekėti skystis. Jei bent kelios iš jų užsikemša, tose vietose dažai nebepateks ant popieriaus. Rezultatas? Baltos juostelės ten, kur turėtų būti spalva.

Dažai užsikemša dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – džiūvimas. Jei ilgai nenaudojate spausdintuvo, dažai purkštukuose pradeda džiūti. Tai ypač aktualu pigių kasetių atveju, kur dažų kokybė ne visada aukščiausia. Kartais užtenka savaitės ar dviejų nenaudojimo, kad purkštukai pradėtų kliūti.

Antra problema – oro burbuliukai. Kartais į dažų sistemą patenka oro, kuris blokuoja normalų tekėjimą. Tai gali nutikti keičiant kasetę, jei ne visai teisingai ją įstato, arba dėl temperatūros svyravimų, kai spausdintuvas stovi šaltoje patalpoje, o paskui staiga patenka į šiltą.

Trečia – tiesiog prastos kokybės dažai. Ypač tai aktualu, kai naudojate perpildytas kasetes ar pigius analogus. Dažai gali būti per tiršti, turėti priemaišų ar netolygios konsistencijos. Tada net naujos kasetės gali spausdinti su dryžiais.

Mechaninės problemos ir jų atpažinimas

Ne visada kalti dažai. Kartais problema slypi pačiame spausdintuvo mechanizme. Spausdinimo galvutė juda ant tikslaus bėgelio, ir jei ten susikaupė nešvarumų, dulkių ar popieriaus skaidulų, judėjimas tampa netolygus. Tuomet dažai išpurškiami ne visai ten, kur reikia, ir atsiranda dryžiai.

Ypač dažnai dulkės kaupiasi ant vadinamojo enkoderio juostos – tai tokia skaidri plastikinė juostelė su smulkiais brūkšneliais, kuri padeda spausdintuvui tiksliai žinoti, kur yra spausdinimo galvutė. Jei ši juosta nešvari, spausdintuvas „paklaidžioja” ir spausdina netolygiai.

Popieriaus tiekimo problemos taip pat gali sukelti dryžius. Jei popierius stumiamas netolygiai – tai sustoja, tai šoka į priekį – spausdinimas tampa dryžuotas. Tai gali nutikti dėl susidėvėjusių guminių volelių, kurie stumia popierių, arba dėl to, kad naudojate netinkamo tipo popierių.

Lazeriniuose spausdinintuvuose dažna problema – subraižytas ar nešvarus fotojautrus būgnas. Bet kokia įbrėžimų ar nešvarumų ant būgno paviršiaus atsikartoja kas tam tikrą atstumą spausdintame puslapyje. Jei matote vienodus dryžius, pasikartojančius tiksliai tokiu pačiu intervalu – greičiausiai problema būgne.

Kaip patiems išspręsti dažniausias problemas

Gera žinia ta, kad daugumą šių problemų galite išspręsti patys, net ir neišardydami spausdintuvo. Pirmasis ir paprasčiausias žingsnis – paleisti automatinį galvutės valymą. Beveik visi šiuolaikiniai spausdintuvai turi tokią funkciją savo nustatymuose ar meniu. Valymo metu spausdintuvas per purkštukus praleidžia daugiau dažų nei įprastai, bandydamas prastumt užsikišimus.

Vienas valymas dažniausiai nepadeda. Geriau paleisti 2-3 kartus, padarant pertraukas po 15-20 minučių. Tarp valymų galite atspausdinti testinį puslapį ir palyginti, ar situacija gerėja. Tik žinokite, kad valymas sunaudoja nemažai dažų, todėl per daug neperdirbkite.

Jei automatinis valymas nepadeda, galima pabandyti rankinį būdą. Išimkite kasetę ir atsargiai nuvalykite purkštukų sritį drėgna bekraščiu šluoste. Naudokite distiliuotą vandenį arba specialų spausdintuvo valiklį – ne vandenį iš čiaupo! Vandenyje esantys mineralai gali dar labiau užkimšti purkštukus.

Kai kurie žmonės rekomenduoja „mirkymo” metodą – padėti kasetę purkštukais žemyn ant drėgnos servetėlės ir palikti kelioms valandoms ar net nakčiai. Tai gali padėti, jei dažai tikrai sukietėję, bet būkite atsargūs – per ilgas mirkymas gali sugadinti kasetę.

Valymas ir priežiūra, kurios niekas nedaro

Daugelis spausdintuvo problemų atsiranda ne dėl gedimų, o tiesiog dėl to, kad niekas jų nepriižūri. Spausdintuvas stovi ant stalo, renka dulkes, ir niekas nė nepagriebia jo nuvalyti. O juk tai technika, kuri dirba su tikslumu iki mikrometrų!

Reguliariai turėtumėte nuvalyti spausdintuvo vidų. Atidarykite dangčius, pažiūrėkite, ar nėra popieriaus skaidulų, dulkių kaupimosi. Ypač svarbu nuvalyti tą enkoderio juostą, apie kurią minėjau anksčiau. Ją galima atsargiai nuvalyti minkšta šluoste, suvilgyta distiliuotu vandeniu. Tik netrinkite per stipriai – ant juostos yra smulkūs brūkšneliai, kurių negalima nutrinti.

Guminius voliukus, kurie stumia popierių, taip pat verta kartais nuvalyti. Jie laiko bėgyje tampa slidūs nuo popieriaus dulkių ir prarandą savo kibumą. Galite juos nuvalyti drėgna šluoste, o jei labai slidūs – yra specialių guminių paviršių atnaujinimo priemonių.

Jei turite lazerinį spausdintuvą, būtinai kartais išimkite tonerio kasetę ir atsargiai papurtykite ją iš šono į šoną. Tai padeda tolygiai paskirstyti tonerio miltelius viduje. Tik nepamirškit, kad toneris yra milteliai, kurie gali išbirėti, todėl darykite tai ant laikraščio ar kažko panašaus.

Kada problema tikrai kasetėje

Žinoma, kartais kasetė tikrai būna kalta. Kaip suprasti, kad laikas ją keisti? Pirmas požymis – jei po visų valymų ir priežiūros procedūrų dryžiai išlieka tiksliai tose pačiose vietose. Tai reiškia, kad konkrečios purkštukų angutės nebepagydomai užsikišusios arba pažeistos.

Antras požymis – bendras spausdinimo kokybės pablogėjimas. Spalvos tampa blankios, netolygios, net ir ten, kur nėra akivaizdžių dryžių. Tai rodo, kad dažai baigiasi arba kasetės vidiniai komponentai susidėvėję.

Trečias – spausdintuvas praneša, kad dažų lygis žemas. Nors kai kurie spausdintuvai šį pranešimą rodo per anksti (ypač originalių kasetių atveju – gamintojai nori, kad pirktumėte naujas), bet jei pranešimas atsiranda kartu su kokybės problemomis, greičiausiai tikrai laikas keisti.

Perpildytos kasetės – atskiras pokalbis. Teoriškai tai ekonomiška, bet praktiškai dažnai būna problemų. Dažai gali būti prastos kokybės, oro burbuliukai lengviau patenka į sistemą, o kartais perpildymo metu pažeidžiami vidiniai kasetės komponentai. Jei nusprendėte perpildyti, rinkitės patikimus servisus, kurie naudoja kokybiškas medžiagas.

Specifinės situacijos ir jų sprendimai

Kartais dryžiai atsiranda tik spausdinant tam tikro tipo dokumentus ar nuotraukas. Pavyzdžiui, spausdinant tekstą viskas gerai, o spausdinant nuotrauką – dryžiai. Tai dažniausiai rodo, kad kai kurios spalvos kasetės turi problemų. Rašaliniuose spausdinintuvuose tekstui dažniausiai naudojama tik juoda, o nuotraukoms – visos spalvos.

Jei dryžiai atsiranda tik spausdinant ant specialaus popieriaus (pvz., foto popieriaus), problema gali būti spausdintuvo nustatymuose. Įsitikinkite, kad spausdintuvo tvarkyklėje pasirinktas teisingas popieriaus tipas. Skirtingi popieriai reikalauja skirtingo dažų kiekio ir džiovinimo laiko.

Vertikalūs dryžiai dažniausiai rodo purkštukų problemas, nes spausdinimo galvutė juda horizontaliai. Horizontalūs dryžiai dažniau susiję su popieriaus tiekimo problemomis – popierius sustoja ar šoka netolygiai. Jei matote horizontalius dryžius, patikrinkite, ar popieriaus dėkle nėra per daug popieriaus, ar jis teisingai įdėtas, ar nėra susiglamžiusių lapų.

Lazeriniuose spausdinintuvuose pasikartojantys dryžiai tiksliai tokiu pačiu atstumu – tai beveik visada būgno problema. Būgno apimtis yra fiksuota, todėl bet koks defektas ant jo paviršiaus kartojasi kas tam tikrą atstumą. Galite net išmatuoti atstumą tarp dryžių ir palyginti su būgno apimtimi – jei sutampa, žinote, kur problema.

Ką daryti, kad problema nepasikartotų

Geriausia strategija – prevencija. Jei norite, kad spausdintuvas tarnautų ilgai ir be problemų, svarbiausia – jį reguliariai naudoti. Taip, skamba keistai, bet spausdintuvai nemėgsta ilgai stovėti be darbo. Jei spausdinate bent kartą per savaitę, dažai neturi laiko džiūti purkštukuose.

Jei žinote, kad kurį laiką nenaudosite spausdintuvo, geriau išjunkite jį iš maitinimo tik po to, kai jis baigs savo išsijungimo procedūrą. Šiuolaikiniai spausdintuvai išsijungdami atlieka galvutės „parkavimą” – uždengia purkštukus specialiu dangteliu, kad dažai nežiūtų. Jei tiesiog ištrauksite kištuką iš lizdo, ši procedūra neįvyks.

Naudokite tinkamą popierių. Pigus, prastos kokybės popierius palieka daugiau dulkių ir skaidulų spausdintuve. Tai ne tik blogina spausdinimo kokybę, bet ir greičiau užteršia mechanizmą. Nebūtina pirkti brangiausio, bet visiškai pigaus taip pat vengti verta.

Laikykite kasetes teisingai. Jei turite atsarginių kasetų, jos turėtų būti laikomos horizontalioje padėtyje, kambario temperatūroje, ne per drėgnoje vietoje. Originalios kasetės dažniausiai pakuotos hermetiškai, todėl su jomis mažiau problemų, bet perpildytos ar analoginės gali džiūti net nenaudojamos.

Kai spausdintuvas vėl spausdina kaip naujas

Dryžiai ant spausdinto popieriaus nėra bausmė iki gyvos galvos. Dauguma šių problemų sprendžiamos paprastais metodais – nuo automatinio valymo iki elementarios priežiūros. Svarbiausia nepanikuoti ir nebėgti iš karto pirkti naujos kasetės ar, dar blogiau, naujo spausdintuvo.

Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų – paleiskite valymą, patikrinkite nustatymus, nuvalykite spausdintuvo vidų. Dažniausiai problema išsisprendžia jau šiame etape. Jei ne – tada galima pereiti prie sudėtingesnių sprendimų, kaip rankinis kasetės valymas ar mechaninių dalių tikrinimas.

Atminkite, kad spausdintuvas – tai tiksli technika, kuri reikalauja bent minimalios priežiūros. Reguliarus naudojimas, švarumas ir tinkamas popierius – tai trys pagrindiniai dalykai, kurie užtikrins sklandų darbą. O jei problemos vis tik atsiranda, dabar žinote, kaip jas spręsti ir kada tikrai reikia kreiptis į specialistus ar keisti kasetes.

Galiausiai, kartais apsimoka investuoti į šiek tiek brangesnes originalias kasetes ar patikimus analogus, nei taupyti ir vėliau aiškintis su nuolatinėmis problemomis. Kaip ir su daugeliu dalykų gyvenime – kokybė ilgalaikėje perspektyvoje atsipirks.

The post Kodėl spausdintuvo kasetė spausdina dryžiais appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekviename kompiuteryje, nesvarbu ar tai būtų galingas žaidimų monstras, ar senas biuro kompiuteris, yra nedidelė atmintis, vadinama CMOS (Complementary Metal-Oxide-Semiconductor). Šioje atmintyje saugomi pagrindiniai sistemos nustatymai – laikrodžio laikas, įkrovos tvarka, procesoriaus dažniai ir daugybė kitų parametrų, kurie reikalingi kompiuteriui tinkamai paleisti dar prieš įsijungiant operacinei sistemai.

CMOS atmintis veikia net tada, kai kompiuteris išjungtas, nes ją maitina nedidelė baterija ant pagrindinės plokštės. Dažniausiai tai yra CR2032 tipo baterija – tokia pati, kokią rasite daugelyje svarstyklių ar nuotolinio valdymo pultų. Kai ši baterija sensta arba kai sistema susiduria su rimtomis klaidomis, CMOS nustatymų atstatymas tampa būtinybe.

Žmonės dažnai susiduria su keistais kompiuterio veikimo sutrikimais – kompiuteris nebeįsijungia, rodo neteisingą laiką, neprisimena įkrovos įrenginio arba tiesiog „užstringa” BIOS ekrane. Kartais problema būna daug rimtesnė – po nesėkmingo „overclocking’o” ar BIOS atnaujinimo sistema gali visiškai atsisakyti bendradarbiauti. Būtent tokiais atvejais CMOS nustatymų atstatymas tampa pirmąja pagalbos priemone.

Trys pagrindiniai būdai grąžinti nustatymus į gamyklinius

Yra keletas būdų, kaip galite atstatyti CMOS nustatymus, ir kiekvienas iš jų tinka skirtingoms situacijoms. Pirmasis ir paprasčiausias būdas – tai padaryti tiesiog per BIOS/UEFI meniu. Jei jūsų kompiuteris dar įsijungia ir galite patekti į BIOS, tai yra greičiausias kelias.

Įjunkite kompiuterį ir iš karto pradėkite spaudinėti Del, F2, F10 arba kitą klavišą (priklauso nuo gamintojo – paprastai ekrane trumpam parodoma, kurį klavišą reikia spausti). Patekę į BIOS meniu, ieškokite parinkties, kuri gali būti pavadinta „Load Optimized Defaults”, „Load Setup Defaults”, „Reset to Default” ar panašiai. Patvirtinkite pasirinkimą, išsaugokite pakeitimus (dažniausiai F10 klavišu) ir paleiskite kompiuterį iš naujo.

Antrasis būdas – baterijos išėmimas. Tai veikia beveik visada, net kai kompiuteris visiškai „užsispyręs”. Tačiau tam reikės atidaryti kompiuterio korpusą ir fiziškai pasiekti pagrindinę plokštę. Trečiasis būdas – jumperio naudojimas arba specialių kontaktų užtrumpinimas ant plokštės. Šis metodas yra greičiausias, bet reikalauja šiek tiek daugiau žinių apie plokštės išdėstymą.

Baterijos išėmimo metodas žingsnis po žingsnio

Prieš pradėdami bet kokius darbus su kompiuterio vidumi, būtinai išjunkite kompiuterį ir atjunkite maitinimo laidą nuo lizdo. Jei turite stacionarų kompiuterį su maitinimo bloku, kuris turi atskirą jungiklį, išjunkite ir jį. Nešiojamųjų kompiuterių atveju, jei įmanoma, išimkite bateriją.

Dabar atsargiai atidarykite kompiuterio korpusą. Stacionariems kompiuteriams paprastai reikia atsukti kelis varžtus šoniniame dangtyje. Kai kurie modernūs korpusai turi greitojo atidarymo mechanizmus. Atidarius korpusą, raskite pagrindinę plokštę – tai didžiausia plokštė, prie kurios prijungta visa kita įranga.

Ant plokštės ieškokite sidabrinės, apvalios baterijos. Ji paprastai yra gana lengvai pastebima, nors kai kuriose plokštėse gali būti paslėpta po vaizdo plokšte ar kitais komponentais. Baterija dažniausiai laikoma specialiame lizde su metaliniu fiksatoriumi iš šono. Švelniai paspauskite fiksatorių į šalį arba truputį į apačią (priklauso nuo lizdo tipo), ir baterija turėtų šiek tiek pakilti. Tada galite ją išimti pirštais.

Čia svarbus momentas – palaukite bent 5-10 minučių, kol baterija išimta. Kai kurie žmonės rekomenduoja laukti net 15-30 minučių, ypač jei plokštė turi didelių kondensatorių, kurie gali išlaikyti įkrovą ilgiau. Šis laukimas užtikrina, kad visa likutinė energija išsisems ir CMOS atmintis bus visiškai išvalyta. Jei skubate, galite paspartinti procesą – išėmę bateriją, paspauskite ir 10-15 sekundžių palaikykite kompiuterio įjungimo mygtuką. Tai padės ištuštinti kondensatorius.

Po laukimo įdėkite bateriją atgal į lizdą. Įsitikinkite, kad ji įdėta teisingai – pliuso (+) ženklas paprastai turi būti nukreiptas į viršų. Baterija turėtų įsistumti į vietą su lengvu spragtelėjimu. Jei baterija atrodė sena (kompiuteriui daugiau nei 3-5 metai), tai geras metas ją pakeisti nauja CR2032 baterija, kurią galite nusipirkti bet kurioje elektronikos parduotuvėje už porą eurų.

Jumperio metodas – greitesnis, bet reikalaujantis tikslumo

Daugelyje pagrindinių plokščių yra specialus jumperis arba kontaktų pora, skirta CMOS nustatymams atstatyti. Šis metodas yra greitesnis nei baterijos išėmimas, nes nereikia laukti keliolikos minučių. Tačiau reikia tiksliai žinoti, kur tas jumperis yra.

Pirmiausia pažvelkite į savo pagrindinę plokštę ir pabandykite rasti trijų kontaktų grupę, kuri gali būti pažymėta užrašais „CLR_CMOS”, „CLEAR CMOS”, „RESET CMOS”, „CLRTC” ar panašiai. Paprastai šalia šių kontaktų būna trumpas jumperis (mažas plastikinis dangtelis su metaliniu vidiniu sluoksniu), kuris jungia du iš trijų kontaktų.

Jei nerandate šių kontaktų vizualiai, būtinai pažiūrėkite į savo plokštės instrukciją arba ieškokite informacijos internete pagal plokštės modelį. Skirtingų gamintojų plokštėse šie kontaktai gali būti labai skirtingose vietose – šalia baterijos, prie PCI lizdų, netgi prie procesoriaus lizdo.

Radę teisingus kontaktus, pirmiausia atkreipkite dėmesį, kuriuos du kontaktus jumperis jungia dabar. Paprastai jumperis jungia 1-2 kontaktus (normalus veikimas), o jums reikia jį perkelti į 2-3 poziciją (CMOS valymo režimas). Atsargiai nuimkite jumperį ir uždėkite ant kitos kontaktų poros. Palaukite apie 10-15 sekundžių, tada grąžinkite jumperį į pradinę poziciją.

Kai kuriose šiuolaikinėse plokštėse jumperio gali nebūti – vietoj jo rasite tik du kontaktus. Tokiu atveju jums reikės trumpam užtrumpinti šiuos kontaktus metaliniu daiktu – pavyzdžiui, atsuktuvų galu ar specialiu jumperiu. Užtrumpinkite kontaktus 5-10 sekundžių, tada pašalinkite metalinį daiktą.

Kai metodai neveikia arba situacija sudėtingesnė

Kartais, nors ir atliekate visus veiksmus teisingai, CMOS nustatymai neatsistato arba problemos išlieka. Tokiais atvejais verta patikrinti keletą dalykų. Pirma, įsitikinkite, kad baterija tikrai veikia. Galite ją patikrinti multimetru – įtampa turėtų būti apie 3 voltus. Jei baterija silpna (mažiau nei 2.7V), ji nesugebės tinkamai palaikyti CMOS nustatymų.

Antra, kai kurie kompiuteriai, ypač nešiojamieji ir modernūs stacionarūs su UEFI, turi papildomą NVRAM (energijos nereikalaujančią atmintį), kuri saugo kai kuriuos nustatymus net ir po CMOS atstatymo. Tokiais atvejais gali tekti atlikti gilesnį nustatymų atstatymą per BIOS/UEFI meniu arba net atnaujinti BIOS programinę įrangą.

Nešiojamųjų kompiuterių atveju situacija gali būti sudėtingesnė. Daugelyje šiuolaikinių nešiojamųjų CMOS baterija yra sunkiai pasiekiama arba net prilituota prie plokštės. Be to, kai kurie gamintojai naudoja specialius metodus CMOS atsstatymui – pavyzdžiui, reikia laikyti įjungimo mygtuką tam tikrą laiką, kai išjungtas maitinimas, arba naudoti specialų klavišų derinį.

Jei jūsų kompiuteris vis dar neveikia po CMOS atstatymo, problema gali būti ne nustatymuose. Gali būti, kad pati plokštė turi aparatinių problemų, sugedo BIOS mikroschema arba yra kitų komponentų gedimų. Tokiais atvejais verta kreiptis į profesionalus arba bent jau atlikti išsamesnius diagnostikos testus.

Ką daryti po sėkmingo CMOS atstatymo

Kai sėkmingai atstatote CMOS nustatymus ir kompiuteris vėl įsijungia, darbas dar nesibaigė. Dabar jums reikės iš naujo sukonfigūruoti kai kuriuos svarbius parametrus. Pirmiausia, įjunkite kompiuterį ir patekite į BIOS/UEFI meniu – dažniausiai sistema pati jus paragins tai padaryti po CMOS atstatymo.

Pirmasis dalykas, kurį reikia patikrinti ir nustatyti – tai sistemos laikas ir data. CMOS atstatymas visada nustatys laiką į numatytąją vertę, kuri gali būti 2000 metų sausio 1 diena arba kažkas panašaus. Nors operacinė sistema paprastai automatiškai sinchronizuoja laiką per internetą, teisingas BIOS laikas yra svarbus kai kurioms funkcijoms ir saugumui.

Antra, patikrinkite įkrovos tvarką (boot order). Po atstatymo sistema gali bandyti įsikrauti iš neteisingų įrenginių. Įsitikinkite, kad pirmoje vietoje yra jūsų pagrindinis kietasis diskas arba SSD, kuriame įdiegta operacinė sistema. Jei turite kelis diskus, teisingas įkrovos tvarkos nustatymas yra kritiškai svarbus.

Jei prieš CMOS atstatymą turėjote kokių nors specialių nustatymų – pavyzdžiui, išjungtas integruotas garso plokštė, įjungtas XMP profilis operatyviajai atminčiai, nustatyti ventiliatorių greičiai ar kiti parametrai – dabar turėsite juos nustatyti iš naujo. Jei nesate tikri, kokie nustatymai buvo anksčiau, geriausia pradėti nuo numatytųjų ir keisti tik tuos, kuriuos tikrai suprantate.

Saugumo priemonės ir dažniausios klaidos

Dirbant su kompiuterio vidumi, visada yra tam tikra rizika. Statinė elektra yra vienas didžiausių priešų elektroniniu komponentams. Prieš liesdami bet ką kompiuterio viduje, atsikratykite statinės elektros – palieskite metalinį nepadengtą paviršių (pavyzdžiui, kompiuterio korpuso metalinę dalį) arba naudokite antistatinę apyrankę.

Viena dažniausių klaidų – per daug jėgos naudojimas išimant bateriją. CMOS baterijos lizdai gali būti trapūs, ypač senesnėse plokštėse. Jei fiksatorius nesijudina lengvai, nepriverčkite – geriau pažiūrėkite atidžiau, kaip tiksliai veikia fiksavimo mechanizmas. Sudaužius lizdą, teks keisti visą pagrindinę plokštę arba litavimo pagalba taisyti lizdą.

Kita dažna klaida – baterijos įdėjimas neteisinga puse. Nors tai atrodo akivaizdu, žmonės kartais įdeda bateriją atvirkščiai. Patikrinkite, kad pliuso ženklas ant baterijos atitinka pliuso ženklo poziciją lizdė arba plokštėje. Neteisingai įdėta baterija gali sugadinti plokštę.

Jumperio metodo atveju didžiausia klaida – neteisingų kontaktų užtrumpinimas. Jei neesate tikri, kurie kontaktai skirti CMOS valymui, geriau nesiimkite šio metodo. Užtrumpinus neteisingus kontaktus, galite sugadinti plokštę. Visada patikrinkite plokštės instrukciją arba ieškokite informacijos internete.

Kada CMOS atstatymas tikrai praverčia

Yra keletas tipinių situacijų, kai CMOS atstatymas yra ne tik naudingas, bet ir būtinas. Pirmoji ir dažniausia – kompiuteris nebeįsijungia po nesėkmingo BIOS nustatymų keitimo. Pavyzdžiui, bandėte „overclockinti” procesorių ar operatyviąją atmintį, nustatėte per aukštus dažnius, ir dabar sistema net neužsikrauna. CMOS atstatymas grąžina visus dažnius į saugias gamyklines vertes.

Antra situacija – pamiršote BIOS slaptažodį. Jei kas nors (galbūt net jūs patys seniai) nustatė slaptažodį BIOS ir dabar jo niekas neprisimena, CMOS atstatymas paprastai pašalina šį slaptažodį. Tai gali būti gelbėjimas, kai įsigyjate naudotą kompiuterį su užrakinta BIOS.

Trečia situacija – keisti laikrodžio laiko ar datos problemos. Jei kompiuteris nuolat „pamiršta” laiką, rodo neteisingą datą arba laikas nuolat atsimuša atgal, tai paprastai reiškia, kad CMOS baterija sensta. Tokiu atveju CMOS atstatymas kartu su baterijos keitimu išsprendžia problemą.

Ketvirta situacija – po aparatinės įrangos keitimo. Kai keičiate procesorių, operatyviąją atmintį ar kitus svarbiuos komponentus, kartais sistema negali tinkamai juos atpažinti dėl senų CMOS nustatymų. Atstatymas leidžia BIOS iš naujo aptikti ir sukonfigūruoti naują aparatinę įrangą.

Kas lieka atmintyje po visko

CMOS atstatymas yra viena iš tų procedūrų, kurios atrodo bauginančios pradžioje, bet iš tikrųjų yra gana paprastos. Svarbiausias dalykas – suprasti, ką darote, ir neskubėti. Nesvarbu, ar pasirinksite baterijos išėmimo metodą, jumperio naudojimą, ar atstatymą per BIOS meniu – rezultatas bus tas pats: visi nustatymai grįš į gamyklines vertes.

Atminkite, kad CMOS atstatymas nėra universalus sprendimas visoms kompiuterio problemoms. Jis neištaisys sugadintų komponentų, neišvalys virusų ir nepadidins kompiuterio greičio. Tačiau kai problema susijusi su BIOS nustatymais ar sistema nebeįsijungia dėl neteisingos konfigūracijos, tai tikrai pirmasis dalykas, kurį verta išbandyti.

Jei niekada anksčiau nesate atlikę šios procedūros, nebijokite – milijonai žmonių visame pasaulyje tai daro reguliariai. Tiesiog būkite atsargūs, sekite instrukcijas ir nepanikuokite, jei kažkas neveikia iš pirmo karto. Kompiuteriai yra gana atsparios mašinos, ir CMOS atstatymas yra viena iš saugiausių procedūrų, kurią galite atlikti. O jei vis tik abejojate savo gebėjimais, visada galite paprašyti pagalbos patyrusiojo draugo ar profesionalo – geriau būti saugiam nei vėliau gailėtis skubotų sprendimų.

The post Kaip atstatyti CMOS nustatymus plokštėje appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai kompiuteris pradeda keistai elgtis arba visai nebeįsijungia, daugelis iš mūsų pirmiausia galvoja apie vaizdo plokštę, procesorių ar kietąjį diską. Tačiau dažnai tikrasis kaltininkas yra maitinimo plokštė – tas nepastebimai savo darbą dirbantis komponentas, kuris tiekia elektros energiją visiems kompiuterio komponentams. Tai tarsi širdis, kuri pumpuoja kraują po visą organizmą. Kai ji suserga, visa sistema ima dusti.

Maitinimo plokštė (PSU – Power Supply Unit) yra gana patikimas įrenginys, tačiau nieko amžino nėra. Ypač kai kalbame apie pigesnius modelius arba intensyviai naudojamus kompiuterius. Problema ta, kad sugedusios maitinimo plokštės simptomai gali būti labai įvairūs ir kartais primena visai kitų komponentų gedimus. Todėl svarbu mokėti atpažinti būtent maitinimo problemas, kad nereikėtų keisti visų komponentų iš eilės, bandant rasti kaltininką.

Akivaizdžiausi ženklai, kad kažkas negerai

Pats paprasčiausias ir aiškiausias požymis – kompiuteris tiesiog neįsijungia. Paspaudžiate maitinimo mygtuką, o nieko nevyksta. Jokio garsų, jokių švieselių, absoliuti tyla. Tačiau prieš kaltinant maitinimo plokštę, verta patikrinti, ar tikrai yra elektra lizde ir ar maitinimo laidas gerai įkištas. Skamba kvailai, bet patikėkite – net patyrusių žmonių kartais pasitaiko tokių akimirkų.

Kitas dažnas simptomas – kompiuteris įsijungia, bet po kelių sekundžių vėl išsijungia. Girdite, kaip pradeda suktis ventiliatoriai, galbūt net užsidega motininės plokštės lemputės, bet po 2-3 sekundžių viskas nutyla. Tai gali reikšti, kad maitinimo plokštė bando paleisti sistemą, bet neturi pakankamai galios arba jos apsaugos mechanizmai aptinka problemą ir viską išjungia.

Dar vienas įdomus požymis – atsitiktiniai perleidžimai. Kompiuteris dirba, dirba, o paskui staiga – bum, ir išsijungia. Ne mėlynas ekranas, ne užstrigimas, o tiesiog išsijungia, tarsi kas ištrauktų kištuką iš lizdo. Jei tai vyksta neprognozuojamai, ypač kai kompiuteris dirba intensyviai (žaidžiate žaidimus ar renderinate video), tai labai dažnai būna maitinimo plokštės problema.

Keisti garsai ir kvapai – gamtos ženklai

Jūsų kompiuteris pradėjo skleisti keistą kvapą? Tai niekada nėra geras ženklas. Degančių elektroninių komponentų kvapas primena degantį plastiką su metaliniu atspalviu – kartą užuodę, niekada nebepamiršite. Jei jaučiate tokį kvapą, nedelsiant išjunkite kompiuterį iš lizdo. Maitinimo plokštėje yra kondensatoriai, rezistoriai ir kiti komponentai, kurie gali perkaisti ir net užsidegti.

Garsai taip pat gali daug papasakoti. Normaliai veikianti maitinimo plokštė turėtų dirbti tyliai, galbūt tik lengvai girdėti ventiliatoriaus ūžesį. Bet jei girdite cypimą, žviegimą ar keistą dūzgimą, tai reiškia, kad kažkas negerai. Aukšto tono cypimas dažniausiai reiškia, kad ritės (coils) vibruoja dėl netinkamos apkrovos arba senėjančių komponentų. Tai vadinama „coil whine” ir nors ne visada reiškia artėjantį gedimą, bet tikrai signalizuoja apie problemą.

Įtampos svyravimai ir jų pasekmės

Viena sunkiausiai diagnozuojamų problemų yra nestabili įtampa. Maitinimo plokštė turi tiekti labai tikslią įtampą – 12V, 5V ir 3.3V linijomis. Kai šios vertės pradeda šokinėti, prasideda tikras košmaras. Sistema gali tapti nestabili, bet ne taip, kad iškart suprastumėte, jog kaltas maitinimas.

Pavyzdžiui, jūsų kompiuteris gali pradėti rodyti keistus grafinius artefaktus ekrane. Daugelis iš karto galvoja, kad sugedo vaizdo plokštė. Arba pradeda dingti failai kietajame diske – galvojate, kad miršta HDD ar SSD. O iš tikrųjų problema ta, kad maitinimo plokštė tiekia nestabilią įtampą, ir visi komponentai kenčia nuo šio „bado”.

Jei turite multimetrą ir bent šiek tiek patirties, galite patikrinti įtampas tiesiogiai. Bet daugelis šiuolaikinių motininių plokščių turi programinę įrangą, kuri rodo įtampas realiuoju laiku. Galite naudoti tokias programas kaip HWMonitor ar HWiNFO. Jei matote, kad 12V linija rodo 11.4V arba 12.8V, tai aiškus ženklas, kad maitinimo plokštė nebeveikia tinkamai. Leistinas svyravimas paprastai yra apie 5%, bet geriau, kad būtų dar mažesnis.

Vizualinė apžiūra – ką galite pamatyti

Kartais problemą galima pamatyti plikomis akimis. Atjunkite kompiuterį nuo elektros tinklo, atidarykite korpusą ir pažiūrėkite į maitinimo plokštę. Ar matote kokių nors fizinių pažeidimų? Išsipūtę kondensatoriai yra klasikinis ženklas – jie turėtų būti plokšti viršuje, bet jei matote, kad viršus iškilęs ar net pratrūkęs, tai aiškus gedimo požymis.

Taip pat ieškokite nudegusių vietų, juodų dėmių ar išsilydžiusio plastiko. Jei maitinimo plokštės viduje yra dulkių sluoksnis storio kaip antklodė, tai irgi gali būti problema. Dulkės trukdo normaliai cirkuliuoti orui, komponentai perkaista, ir galiausiai kas nors sudega. Reguliarus kompiuterio valymas nuo dulkių gali pratęsti maitinimo plokštės gyvavimą kelerius metus.

Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – ventiliatorius. Jei maitinimo plokštės ventiliatorius nesisuka arba sukasi labai lėtai ir nelygiomis, tai reiškia, kad maitinimas nebeaušinamas tinkamai. Kai kuriose modernesnėse maitinimo plokštėse ventiliatorius pradeda suktis tik tada, kai reikia, bet jei sistema apkrauta, o ventiliatorius vis tiek stovi, tai problema.

Testavimo metodai namuose

Yra keletas būdų, kaip galite patikrinti maitinimo plokštę namuose, net neturint specialios įrangos. Pats paprasčiausias – tai vadinamasis „popierinio sąvaržėlės testas” (paperclip test). Tai skamba keistai, bet veikia. Atjunkite maitinimo plokštę nuo visų komponentų, palikite tik kabelį į sieną. Ant 24-pin kištuko rasite žalią laidą ir bet kurį juodą laidą. Sulenktą popierinę sąvaržėlę įkiškite į šiuos du kontaktus, sujungdami juos. Tada įjunkite maitinimo plokštę iš lizdo.

Jei maitinimo plokštė veikia, jos ventiliatorius turėtų pradėti suktis. Tai nereiškia, kad ji visiškai sveika, bet bent jau rodo, kad ji gyva. Jei ventiliatorius nesisuka, greičiausiai maitinimo plokštė mirusi. Tačiau būkite atsargūs su šiuo testu – dirbate su elektra, nors ir nedidelės įtampos. Jei nejaučiate pasitikėjimo, geriau paprašykite pagalbos.

Kitas būdas – pabandyti kitą maitinimo plokštę. Jei turite draugą su kompiuteriu arba atsarginę maitinimo plokštę, galite ją laikinai įdėti į savo sistemą. Jei su kita maitinimo plokšte viskas veikia sklandžiai, tai patvirtina, kad problema buvo būtent jūsų PSU. Žinoma, įsitikinkite, kad kita maitinimo plokštė turi pakankamai galios jūsų sistemai – jei jūsų sistema reikalauja 500W, o testuojate su 300W maitinimo plokšte, rezultatai bus klaidinantys.

Kada verta kreiptis į specialistus

Nors daugelį dalykų galite patikrinti patys, yra situacijų, kai geriau pasikviesti profesionalą arba tiesiog pakeisti maitinimo plokštę. Jei matote fizinių pažeidimų, degėsių žymių ar jaučiate degančių komponentų kvapą, nebandykite taisyti patys. Maitinimo plokštės viduje yra kondensatoriai, kurie gali išlaikyti elektros krūvį net ir atjungus įrenginį nuo elektros tinklo. Tai gali būti pavojinga.

Taip pat, jei jūsų kompiuteris dar garantijoje, bet kokios savarankiškos remonto pastangos gali ją panaikinti. Geriau kreipkitės į gamintojo serviso centrą arba parduotuvę, kurioje pirkote. Jei garantijos nebėra, o įtariate maitinimo plokštę, paprasčiausia ir pigiausia dažniausiai yra tiesiog nusipirkti naują.

Renkantis naują maitinimo plokštę, nesivaduokite tik kaina. Pigios maitinimo plokštės gali atrodyti kaip gera sutaupymo galimybė, bet jos dažnai naudoja prastesnės kokybės komponentus ir gali sugadinti kitus jūsų kompiuterio komponentus. Ieškokite patikimų gamintojų – Seasonic, Corsair, EVGA, be quiet! ir panašūs. Taip pat atkreipkite dėmesį į efektyvumo sertifikatus – 80 Plus Bronze, Silver, Gold ar Platinum. Aukštesnis efektyvumas reiškia mažesnius elektros sąskaitų, mažiau išskiriamos šilumos ir paprastai geresnę kokybę.

Kaip pratęsti maitinimo plokštės gyvenimą

Geriausia strategija – tai prevencija. Yra keletas paprastų dalykų, kuriuos galite daryti, kad jūsų maitinimo plokštė tarnautų ilgiau. Pirma, užtikrinkite gerą ventiliaciją. Jūsų kompiuterio korpusas neturėtų būti užkimštas dulkėmis, o oro srautai turėtų būti optimalūs. Maitinimo plokštė paprastai yra apačioje korpuso ir traukia orą iš apačios arba iš vidaus, todėl įsitikinkite, kad šie keliai yra laisvi.

Reguliariai valykite kompiuterį nuo dulkių. Bent kartą per pusmetį atidarykite korpusą ir išpūskite dulkes suslėgtu oru. Specialiai maitinimo plokštei galite naudoti dulkių filtrus, jei jūsų korpusas jų neturi. Tai labai sumažina dulkių kiekį, patenkantį į jautriausius komponentus.

Jei gyvenate vietoje, kur dažni elektros tinklo svyravimai arba pertrūkiai, apsvarstykite galimybę įsigyti UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį). Tai ne tik apsaugos jūsų kompiuterį nuo staigių elektros nutrūkimų, bet ir stabilizuos įtampą, kas labai svarbu maitinimo plokštės ilgaamžiškumui. Netgi paprastas įtampos stabilizatorius gali daug padėti.

Dar vienas svarbus dalykas – neperkraukite maitinimo plokštės. Jei jūsų sistema reikalauja 450W, o turite 500W maitinimo plokštę, ji dirbs ties maksimaliomis galimybėmis, kas trumpina jos gyvenimą. Geriau turėti bent 20-30% atsargą. Tai reiškia, kad 450W sistemai idealiai tiktų 600W maitinimo plokštė. Ji dirbs efektyviau, mažiau kaistų ir ilgiau tarnaus.

Kai maitinimo plokštė tampa detektyvu

Įdomiausia tai, kad maitinimo plokštės gedimai kartais pasireiškia tokiais keistais būdais, kad reikia tikro detektyvo darbo. Kartą teko matyti situaciją, kai kompiuteris veikė puikiai visą dieną, bet kiekvieną kartą apie 21 valandą vakaro pradėdavo lūžinėti. Paaiškėjo, kad tuo metu kaimynai įjungdavo galingą įrangą, kuri sukeldavo įtampos kritimą tinkle, o silpnėjanti maitinimo plokštė nebegalėjo su tuo susidoroti.

Kitas įdomus atvejis – kompiuteris veikė puikiai žiemą, bet vasarą pradėdavo keistai elgtis. Problema buvo ta, kad kambaryje buvo karščiau, maitinimo plokštė papildomai įkaisdavo, ir senėjantys kondensatoriai nebegalėjo normaliai veikti aukštesnėje temperatūroje. Tai rodo, kad kartais reikia žiūrėti plačiau nei tik į patį komponentą – aplinka irgi turi įtakos.

Taigi, jei jūsų kompiuteris elgiasi keistai, nepamirškite maitinimo plokštės kaip galimo kaltininko. Ji gali būti slapta problema, kuri maskuojasi kaip kitų komponentų gedimai. Atidus stebėjimas, logiška analizė ir sisteminis požiūris padės jums identifikuoti problemą. O kai ją identifikuosite, sprendimas paprastai yra gana paprastas – pakeisti maitinimo plokštę nauja, kokybiška ir tinkamos galios. Jūsų kompiuteris dėkos jums stabiliu veikimu ir ilgu tarnavimo laiku.

The post Kaip atpažinti sugedusią kompiuterio maitinimo plokštę appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai pradėjau dirbti nuotoliniu būdu, maniau, kad svarbiausia yra gera kamera ir greitas internetas. Koks buvo mano nusivylimas, kai kolegos susirinkimo metu paklausė, ar aš sėdžiu rūsyje. O juk turėjau visai neblogą kompiuterį su integruota kamera! Problema buvo visai kitur – apšvietimas buvo siaubingas.

Šviesa yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vaizdo kokybę. Net pati brangiausia kamera negali sukurti gero vaizdo, jei aplinkoje per tamsu arba šviesa krenta iš netinkamos pusės. Kita vertus, net vidutinė kamera gali duoti puikų rezultatą, kai apšvietimas sutvarkytas kaip reikiant. Tai veikia taip: kamera fiksuoja šviesą, kuri atsispindi nuo objektų. Jei šviesos per mažai, kamera bando kompensuoti tai didindama jautrumą (ISO), o tai sukelia triukšmą vaizde – tas nemalonias grūdėtas ar spalvotus taškus.

Natūrali šviesa – jūsų geriausias draugas (bet ne visada)

Langai yra puikus šviesos šaltinis, bet tik tada, kai žinote, kaip juos naudoti. Didžiausia klaida, kurią daro žmonės – sėdi nugara į langą arba šonu prie didelio lango. Pirmasis variantas sukuria silueto efektą, kai jūsų veidas tampa tamsia mase prieš šviesų foną. Kamera mato tą ryškią šviesą už jūsų ir nusprendžia, kad reikia sumažinti bendrą šviesumą, todėl jūs tampate beveik nematomi.

Geriausias būdas naudoti natūralią šviesą – sėdėti veidu į langą. Bet ne tiesiai priešais saulę, kuri šviečia tiesiogiai į jus – tai sukurs per daug kontrastą ir nemalonius šešėlius. Idealus variantas yra difuzinė šviesa: apsiniaukęs oras, užuolaidos, kurios išsklaido šviesą, arba langas, į kurį tiesiogiai nekrenta saulės spinduliai. Jei turite galimybę, pastatykite stalą maždaug metro atstumu nuo lango, veidu į jį pasukti 30-45 laipsnių kampu. Taip gaunate malonią, natūralią šviesą, kuri puikiai apšviečia veidą.

Tačiau natūrali šviesa turi trūkumų. Ji keičiasi per dieną – rytą gali būti puiku, o vakare jau reikia papildomo apšvietimo. Debesuotumas, metų laikas, net medžiai už lango – visa tai įtakoja rezultatą. Todėl daugelis žmonių renkasi dirbtinį apšvietimą, kurį galima kontroliuoti.

Žiedinės lempos: kodėl jos tapo tokios populiarios

Žiedinė lempa (ring light) tapo beveik sinonimas video skambučių apšvietimui. Matote jas visur – pas grožio tinklaraštininkus, profesionalius fotografus, o dabar ir daugelio namų biuruose. Bet ar jos tikrai tokios geros?

Žiedinės lempos veikimo principas paprastas: apvalus LED juostos žiedas sukuria tolygų, švelnų apšvietimą be ryškių šešėlių. Kai kamera ar telefonas dedamas į vidurinę skylę, šviesa krenta tiesiai į objektą iš visų pusių vienodai. Tai sukuria charakteringą apvalų atspindį akyse – tas mažas šviesus žiedelis, kurį matote daugelio žmonių nuotraukose.

Privalumai akivaizdūs: paprasta naudoti, nebrangu, užima nedaug vietos. Žiedinė lempa efektyviai pašalina šešėlius po nosimi ir smakru, kurie dažnai atsiranda naudojant viršutinį kambario apšvietimą. Daugelis modelių leidžia reguliuoti šviesumą ir spalvų temperatūrą – nuo šiltesnės gelsvo atspalvio šviesos iki vėsesnės baltai mėlynos.

Tačiau žiedinės lempos nėra tobulos. Jos sukuria gana plokščią apšvietimą, kuris kartais gali atrodyti pernelyg dirbtinai. Profesionalūs operatoriai dažnai vengia jų, nes trūksta šešėlių, kurie suteikia veidui gylį ir erdvę. Be to, jei lempa per arti, ji gali sukelti per stiprų atspindį akinių lęšiuose.

Trijų taškų apšvietimo sistema – profesionalų pasirinkimas

Jei norite tikrai kokybiškai atrodančio vaizdo, verta išmokti klasikinę trijų taškų apšvietimo sistemą. Tai skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų principas gana paprastas ir galite jį pritaikyti net su paprastomis lempomis.

Pagrindinė šviesa (key light) yra jūsų svarbiausias šviesos šaltinis. Jis turėtų būti stipriausias ir dedamas maždaug 45 laipsnių kampu nuo kameros, šiek tiek aukščiau akių lygio. Ši šviesa apšviečia didžiąją veido dalį ir sukuria pagrindinį apšvietimą. Jei turėtumėte tik vieną šviesos šaltinį, tai turėtų būti būtent šis.

Užpildanti šviesa (fill light) dedama priešingoje pusėje nei pagrindinė, paprastai arčiau kameros ir žemiau. Jos tikslas – sušvelninti šešėlius, kuriuos sukuria pagrindinė šviesa. Užpildanti šviesa turėtų būti apie pusę ar trečdalį silpnesnė už pagrindinę – jūs nenorite visiškai pašalinti šešėlių, tik juos suminkštinti. Būtent šis šešėlių ir šviesos balansas sukuria veido erdvę ir gylį.

Fono šviesa (back light arba hair light) dedama už jūsų, nukreipta į galvos ir pečių sritį. Ji atskiria jus nuo fono, sukuria šviesų kontūrą aplink galvą. Tai tas mažas niuansas, kuris daro didžiulį skirtumą – be šios šviesos žmonės atrodo lyg „priklijuoti” prie fono.

Namų sąlygomis galite pritaikyti šią sistemą naudodami įvairius šviesos šaltinius. Pagrindinė šviesa gali būti stalo lempa su stipria lemputė, užpildanti – silpnesnė lempa ar net atspindėta šviesa nuo baltos sienos, o fono šviesai užtenka nedidelės LED lempos.

Praktiniai sprendimai su tuo, ką jau turite

Nebūtina iš karto pirkti specialią įrangą. Pažvelkite į savo namus – ten tikrai yra daiktų, kurie gali pagerinti jūsų apšvietimą.

Stalo lempos su reguliuojamais laikikliais yra puikus pradžios taškas. Jei turite tokią lempą, pamėginkite ją pastatyti šalia monitoriaus, šiek tiek aukščiau akių lygio. Įsukite šviesią, bet ne per karštą LED lemputę – apie 60-100 vatų ekvivalentą. Jei šviesa per aštriai krenta, galite ją suminkštinti uždėdami ant lempos balto popieriaus lapą ar plonos baltos medžiagos gabalą (tik būkite atsargūs su karštomis lempomis!).

Balti paviršiai gali tapti puikiais šviesos atspindėtojais. Baltas kartono lakštas, putplasčio plokštė ar net tiesiog balta marškinių pakaba, pastatyta šalia jūsų, gali atspindėti šviesą ir užpildyti šešėlius. Fotografai naudoja specialius atspindėtojus, bet namų sąlygomis bet kas balto ir šviesos atspindinčio veikia puikiai.

Jei turite kelias stalo lempas, pamėginkite jas išdėstyti skirtingose vietose ir pažiūrėkite rezultatą per kameros peržiūrą. Viena lempa priekyje, kita šone, galbūt trečia už jūsų, nukreipta į sieną – eksperimentuokite. Kartais netikėti sprendimai duoda geriausią rezultatą.

LED panelės ir softbox’ai – kai norite daugiau kontrolės

Jei rimtai dirbate nuotoliniu būdu arba dažnai dalyvaujate video skambučiuose, verta investuoti į specialią apšvietimo įrangą. LED panelės tapo labai prieinamos pastaraisiais metais – už 30-100 eurų galite gauti gana kokybišką šviesos šaltinį.

LED panelės turi kelis didelius privalumus. Pirma, jos nešyla – galite jas laikyti įjungtas valandų valandas nesijaudindami dėl temperatūros. Antra, dauguma leidžia reguliuoti ne tik šviesumą, bet ir spalvų temperatūrą. Tai labai svarbu, nes skirtingos šviesos spalvos sukuria skirtingą nuotaiką ir turi derėti su kitu aplinkiniu apšvietimu.

Spalvų temperatūra matuojama Kelvinais (K). Apie 3000K yra šilta, gelsva šviesa, panaši į tradicines kaitrines lemputes – ji sukuria jaukią atmosferą. 5500-6000K yra dienos šviesa, neutrali balta – tai universaliausias pasirinkimas video skambučiams. 7000K ir daugiau yra vėsi, šiek tiek mėlsva šviesa, kuri gali atrodyti šalta ir kliniška.

Softbox’ai yra dėžės su difuzine medžiaga priekyje, kurios viduje yra lempa ar LED panelė. Jie sukuria labai švelnią, tolygią šviesą be aštrių šešėlių. Tai būtent ta šviesa, kurią matote profesionaliuose fotosesijose. Softbox’as gali būti bet kokio dydžio – nuo mažų 30×30 cm iki didžiulių studijinių. Video skambučiams puikiai tinka vidutinio dydžio, apie 40×40 ar 60×60 cm.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per daug metų stebėdamas video skambučius, pastebėjau tas pačias klaidas vėl ir vėl. Gera žinia – jas visas lengva ištaisyti.

Viršutinis apšvietimas – tai klasika. Daugelis žmonių sėdi po lubų lempa ir stebiasi, kodėl atrodo blogai. Viršutinė šviesa sukuria tamsias šešėlius po akimis, nosimi ir smaknu, dėl ko atrodote pavargę ar net bauginančiai. Sprendimas: išjunkite lubų lempą ir naudokite šviesos šaltinius akių lygyje ar šiek tiek aukščiau.

Mišri spalvų temperatūra – kai kambaryje yra ir šilta, ir vėsi šviesa vienu metu. Pavyzdžiui, langas su dienos šviesa (vėsi) ir stalo lempa su kaitrąja lempute (šilta). Kamera negali tinkamai subalansuoti baltosios spalvos, todėl jūsų veidas atrodo keistų spalvų. Sprendimas: stenkitės, kad visi šviesos šaltiniai būtų panašios spalvų temperatūros.

Per stipri šviesa tiesiai į veidą – taip, per daug šviesos irgi gali būti problema. Jei šviesos šaltinis per stiprus ir per arti, jūsų veidas atrodo „išpaustas”, be detalių, o gali atsirasti nemalonių atspindžių. Sprendimas: atitolinkite šviesą, sumažinkite jos intensyvumą arba difuzuokite ją.

Ignoruojamas fonas – daugelis žmonių sutelkia dėmesį tik į savo veidą, bet fonas irgi svarbus. Jei fonas per tamsus, atrodote lyg plaukiojate tamsoje. Jei per šviesus – gaunate silueto efektą. Idealus fonas turėtų būti šiek tiek tamsesnis už jūsų veidą, bet ne visiškai juodas.

Kai visa tai susideda į vieną paveikslą

Geras apšvietimas video skambučiams nėra raketų mokslas, bet reikalauja šiek tiek eksperimentavimo ir kantrybės. Pradėkite nuo pagrindų: pasirinkite vietą su geru natūraliu apšvietimu arba pridėkite bent vieną stiprų šviesos šaltinį priekyje. Pažiūrėkite į save per kameros peržiūrą ir pakoreguokite – ar matote aiškiai savo veido bruožus? Ar nėra keistų šešėlių? Ar spalvos atrodo natūralios?

Pamažu galite tobulinti sistemą: pridėti antrą šviesos šaltinį šešėliams suminkštinti, apšviesti foną, eksperimentuoti su skirtingomis pozicijomis. Svarbu suprasti, kad nėra vieno teisingo sprendimo – tai priklauso nuo jūsų kambario, veido formos, asmeninių preferencijų. Kas vieniems atrodo puikiai, kitiems gali netikti.

Investicija į gerą apšvietimą atsipirks greitai. Kolegos ir klientai pastebės skirtumą, net jei nesupras, kas pasikeitė. Jūs tiesiog atrodote profesionaliau, prieinamiau, patikimiau. O tai, ypač nuotolinio darbo eroje, gali būti tikras privalumas. Nebijokite eksperimentuoti, klauskite grįžtamojo ryšio iš žmonių, su kuriais bendraujate, ir raskite savo idealų apšvietimo sprendimą.

The post Kaip pagerinti apšvietimą video skambučiams appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Tikrai nemalonus jausmas, kai įsigijate naują SSD diską, atidžiai jį įmontuojate į kompiuterį, paspaudžiate maitinimo mygtuką ir… nieko. BIOS sistema tiesiog ignoruoja jūsų naująjį įrenginį, tarsi jo ten visai nebūtų. Ši problema gali kilti dėl įvairiausių priežasčių – nuo paprasčiausių fizinių prijungimo klaidų iki sudėtingesnių suderinamumo niuansų.

Prieš pradedant kaltinti gamintoją ar parduotuvę, verta suprasti, kad SSD neatpažinimas BIOS’e nebūtinai reiškia, jog diskas sugedęs. Dažniausiai tai būna konfigūracijos, nustatymų ar prijungimo problema, kurią galima išspręsti per kelias minutes. Kartais net patyręs kompiuterių meistras gali praleisti kokią smulkmeną, todėl verta metodiškai patikrinti visus galimus scenarijus.

Fizinio prijungimo problemos

Pirmiausia reikia įsitikinti, kad SSD diskas fiziškai teisingai prijungtas prie pagrindinės plokštės. Skamba paprastai, bet būtent čia slypi dauguma problemų. SATA tipo diskams reikalingi du kabeliai – duomenų perdavimo SATA kabelis ir maitinimo kabelis. Jei naudojate M.2 formato SSD, jis tiesiogiai įkišamas į specialų lizdą pagrindinėje plokštėje.

SATA kabeliai turi savybę blogai įsikišti į lizdus. Gali atrodyti, kad kabelis įstatytas iki galo, bet iš tikrųjų kontaktas yra nepakankamas. Patarimas – kai kišate SATA kabelį, turėtumėte išgirsti aiškų spragtelėjimą. Tiek diskų pusėje, tiek pagrindinės plokštės pusėje. Jei tokio garso negirdėjote, greičiausiai kabelis įstatytas nepakankamai.

Maitinimo kabelis taip pat gali sukelti problemų. Modulinėse maitinimo blokuose kartais žmonės pamiršta prijungti kabelį prie paties bloko arba naudoja netinkamą kabelį nuo kito gamintojo. Niekada nemaišykite maitinimo blokų kabelių tarpusavyje – net jei fiziškai telpa, kontaktų išdėstymas gali skirtis ir sugadinti įrangą.

M.2 formato specifika

M.2 SSD diskai atrodo kaip maža plokštelė su kontaktais, kuri įkišama tiesiai į pagrindinę plokštę. Čia slypi keli pavojai. Pirma, M.2 lizdų gali būti keletas, ir ne visi jie vienodi. Kai kurie palaiko tik SATA protokolą, kiti – tik NVMe, o dar kiti – abu variantus. Jei įkišote NVMe diską į SATA M.2 lizdą arba atvirkščiai, diskas tiesiog neveiks.

Pagrindinės plokštės instrukcijoje paprastai nurodoma, kuris M.2 lizdas ką palaiko. Dažnai ant pačios plokštės šalia lizdo būna užrašas – „M.2_1 (PCIe 4.0 x4)” arba „M.2_2 (SATA/PCIe 3.0 x2)”. Jei nėra instrukcijos, galima pasižiūrėti gamintojo svetainėje specifikacijose.

Antra problema – M.2 diskas turi būti tvirtai įspaustas ir pritvirtintas varžteliu. Jei diskas tik laisvai guli lizde, kontaktas gali būti nepakankamas. Kai įkišate M.2 diską, jis turėtų įeiti kampuoju, o tada jūs jį nuspaudžiate žemyn ir pritvirtinate varžteliu. Kai kurios pagrindinės plokštės turi specialius tvirtinimo mechanizmus be varžtų – tiesiog įkišate ir užfiksavate.

BIOS nustatymų labirintai

Net jei viskas fiziškai prijungta teisingai, BIOS nustatymai gali užkirsti kelią diskui pasirodyti. Modernios UEFI BIOS sistemos turi daugybę parametrų, kurie gali paveikti SSD atpažinimą.

Vienas dažniausių nusikaltėlių – SATA Controller nustatymas. Jei jis išjungtas arba nustatytas netinkamam režimui, diskai nebus matomi. Ieškokite BIOS nustatymuose skyriaus „Integrated Peripherals”, „Advanced”, arba panašaus. Ten turėtų būti SATA Configuration arba SATA Controller. Įsitikinkite, kad jis nustatytas į „Enabled” arba „AHCI” režimą.

M.2 diskams gali būti atskiri nustatymai. Kai kurios pagrindinės plokštės leidžia išjungti konkrečius M.2 lizdus arba perjungti juos tarp SATA ir PCIe režimų. Jei jūsų M.2 lizdas nustatytas į SATA režimą, o diskas yra NVMe tipo, jis nebus matomas. Ir atvirkščiai.

Dar vienas niuansas – kai kurios pagrindinės plokštės turi PCIe linijų pasidalijimo sistemą. Pavyzdžiui, jei užpildote visus PCIe lizdus vaizdo kortomis ar kitais plėtros įrenginiais, tam tikriems M.2 lizdams gali nebelikti laisvų linijų. Tokiu atveju BIOS automatiškai išjungia vieną iš M.2 lizdų. Instrukcijoje paprastai būna lentelė, kuri parodo, kaip įvairūs lizdai dalinasi resursais.

Suderinamumo klausimai

Ne visos pagrindinės plokštės palaiko visus SSD tipus. Ypač tai aktualu senesnėms sistemoms. Jei jūsų pagrindinė plokštė pagaminta prieš 2015 metus, ji gali nepalaikyti NVMe protokolo. Tokiu atveju NVMe SSD diskas tiesiog nebus atpažįstamas, kad ir ką darytumėte.

Taip pat yra PCIe generacijų klausimas. Naujausi SSD diskai naudoja PCIe 4.0 arba net 5.0 sąsają. Senesnės pagrindinės plokštės palaiko tik PCIe 3.0 ar 2.0. Gera žinia ta, kad PCIe yra atgalinio suderinamumo – PCIe 4.0 diskas turėtų veikti PCIe 3.0 lizde, tik lėčiau. Tačiau kartais BIOS atnaujinimas būtinas, kad ši suderinamumas veiktų sklandžiai.

Kalbant apie BIOS atnaujinimus – tai dažnai pamirštamas, bet svarbus žingsnis. Gamintojai nuolat išleidžia BIOS atnaujinimus, kurie pagerina suderinamumą su naujais įrenginiais. Jei jūsų pagrindinė plokštė kelių metų senumo, o BIOS niekada neatnaujintas, tikrai verta tai padaryti. Tik būkite atsargūs – neteisingas BIOS atnaujinimas gali sugadinti pagrindinę plokštę.

Kai problema glūdi diske

Nors retai, bet pasitaiko, kad pats SSD diskas turi problemų. Nauji diskai iš gamyklos kartais ateina su firmware, kuris turi klaidų. Gamintojai paprastai siūlo specialias programas firmware atnaujinimui, bet čia kyla problema – kaip atnaujinti firmware, jei diskas net nematomas BIOS’e?

Vienas būdas – pabandyti prijungti diską prie kito kompiuterio. Jei ten jis matomas, galite atnaujinti firmware ir tada grąžinti į pradinį kompiuterį. Jei diskas nematomas ir kitame kompiuteryje, tikėtina, kad jis tikrai sugedęs arba defektinis.

Statinė elektra gali būti kita problema. Jei nesilaikėte antistatinių atsargumo priemonių montuojant diską, galėjo įvykti elektrostatinis išlydis, pažeidęs jautrią elektroniką. Todėl visada lieskite metalinį kompiuterio korpuso paviršių prieš liesdami kompiuterio komponentus – tai padės išlydyti sukauptą statinę elektros krūvį.

Diagnostikos metodika

Kai susidūrėte su neveikiančiu SSD, verta laikytis sisteminės diagnostikos. Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų ir judėkite link sudėtingesnių.

Pirmas žingsnis – patikrinkite kabelius. Atjunkite ir vėl prijunkite SATA kabelius (jei naudojate SATA SSD). Pabandykite kitus SATA kabelius – jie gali būti sugedę. Pabandykite kitus SATA lizdus pagrindinėje plokštėje. Jei naudojate M.2, išimkite ir vėl įkiškite diską, įsitikindami, kad jis tvirtai įstatytas.

Antras žingsnis – BIOS nustatymai. Įeikite į BIOS ir kruopščiai peržiūrėkite visus susijusius nustatymus. Ieškokite bet ko, kas susiję su SATA, M.2, NVMe ar PCIe. Jei nesate tikri, galite pabandyti atstatyti BIOS nustatymus į gamyklinius (Load Optimized Defaults).

Trečias žingsnis – pabandykite diską kitame kompiuteryje arba naudodami išorinį USB adapterį. USB į SATA arba USB į M.2 adapteriai nėra brangūs ir gali būti labai naudingi diagnostikai. Jei diskas matomas per tokį adapterį, problema tikrai jūsų kompiuteryje, o ne diske.

Specialūs atvejai ir netikėtumai

Kartais problema būna visai netikėta. Pavyzdžiui, kai kurie nešiojamieji kompiuteriai turi BIOS užraktą, kuris neleidžia keisti įdiegtų diskų. Tai saugumo funkcija, skirta apsaugoti duomenis. Tokiu atveju reikia ieškoti BIOS nustatymuose „HDD Password” ar „Storage Security” ir išjungti šią funkciją.

Kitas keistas atvejis – kai naudojate RAID konfigūraciją. Jei jūsų pagrindinė plokštė nustatyta į RAID režimą, o jūs norite naudoti atskirą SSD diską, gali kilti problemų. Reikia perjungti iš RAID į AHCI režimą, bet dėmesio – jei jau turite įdiegtą Windows su RAID režimu, po perjungimo sistema gali nebeužsikrauti.

Dar vienas niuansas – kai kurios pagrindinės plokštės turi „Hot Plug” funkciją SATA portams. Jei ši funkcija išjungta, diskas gali būti nematomas, kol nepaleisite kompiuterio iš naujo po jo prijungimo. Nors paprastai tai neturėtų trukdyti BIOS atpažinti diską, kai kurios BIOS versijos turi keistų elgsenos modelių.

Kai viskas veikia, bet vis tiek neveikia

Jei išbandėte viską, o diskas vis dar nematomas BIOS’e, laikas pagalvoti apie techninę pagalbą. Bet prieš tai dar keletas dalykų, kuriuos verta patikrinti.

Maitinimo blokas gali būti per silpnas arba sugedęs. Jei jūsų kompiuteryje daug įrenginių ir maitinimo blokas dirba ant ribos, naujas SSD gali tiesiog negauti pakankamai energijos. Pabandykite laikinai atjungti kitus neesminius įrenginius (pvz., papildomus diskus, DVD įrenginius) ir pažiūrėkite, ar SSD pasirodys.

Pagrindinės plokštės gedimas taip pat galimas, nors retas. Jei konkretus SATA portas ar M.2 lizdas neveikia, o kiti veikia, tai gali būti lokalizuotas plokštės gedimas. Tokiu atveju galite naudoti kitus lizdus arba, jei tai neįmanoma, reikės keisti pagrindinę plokštę arba naudoti PCIe plėtros kortelę su papildomais SATA portais ar M.2 lizdu.

Galiausiai, jei perkate labai naują, ką tik išleistą SSD modelį, o jūsų pagrindinė plokštė kelių metų senumo, gali būti, kad tiesiog reikia palaukti BIOS atnaujinimo iš gamintojo. Kartais nauji diskai naudoja funkcijas, kurių senesnės BIOS versijos dar nepalaiko.

Tikrai apsimoka prisiminti, kad šiuolaikinė kompiuterių technika, nors ir labai pažengusi, vis dar turi savo keistenybių ir suderinamumo problemų. SSD diskas, nematomas BIOS’e, dažniausiai yra išsprendžiama problema, reikalaujanti kantybės ir metodiško požiūrio. Fizinis prijungimas, BIOS nustatymai ir suderinamumas – tai trys pagrindinės sritys, kuriose slypi dauguma atsakymų. O jei viskas kita nepavyksta, profesionali techninė pagalba arba gamintojo garantinis aptarnavimas visada yra galimybė.

The post Kodėl SSD diskas neatpažįstamas BIOS sistemoje appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nemalonų jausmą, kai įjungi kompiuterį, o jis tiesiog sustoja ties įkrovos ekranu. Galbūt matai besisukantį ratą, gamintojo logotipą arba tiesiog juodą ekraną su mirksėjančiu kursoriumi. Laikas eina, bet nieko nevyksta. Tokia situacija gali kilti dėl daugybės priežasčių, ir dažnai tai nėra viena konkreti problema, o kelių veiksnių kombinacija.

Kai kompiuteris įsijungia, vyksta sudėtingas procesų grandinė. Pirmiausia paleisties BIOS arba UEFI firmware, kuris patikrina aparatinę įrangą, tada perduoda valdymą operacinei sistemai. Šiame etape gali įvykti įvairių sutrikimų – nuo paprasčiausių programinių klaidų iki rimtų aparatinės įrangos gedimų. Supratimas, kas vyksta kompiuterio viduje tuo metu, kai jis „užstringa”, padeda greičiau identifikuoti problemą ir rasti sprendimą.

Aparatinės įrangos problemos – kai geležis nepaklūsta

Viena dažniausių priežasčių, kodėl kompiuteris negali normaliai užsikrauti, yra aparatinės įrangos sutrikimai. Kietasis diskas gali būti sugadintas arba turėti blogų sektorių, kurie trukdo normaliai nuskaityti sistemos failus. Modernūs SSD diskai, nors ir greitesni, taip pat nėra nepriklausomi – jų kontroleriai gali sugesti, o atmintinės celės susidėvėti.

Operatyvioji atmintis (RAM) yra kitas dažnas kaltininkas. Jei RAM modulis turi fizinių defektų arba netinkamai įstatytas į lizdą, kompiuteris gali užstrigti bet kuriame įkrovos etape. Kartais tai pasireiškia kaip atsitiktinis užstrigimas, kartais kompiuteris visai neužsikrauna. Įdomu tai, kad RAM problemos gali atsirasti net ir naujiems kompiuteriams – statinė elektra transportavimo metu, netinkamas įdiegimas ar gamykliniai defektai nėra tokie reti, kaip galėtume manyti.

Maitinimo blokas taip pat vaidina kritinį vaidmenį. Jei jis nesuteikia pakankamai stabilios įtampos, kompiuterio komponentai gali veikti netinkamai. Tai ypač aktualu senesniems kompiuteriams, kurių maitinimo blokai jau susidėvėję, arba situacijose, kai buvo įdiegta nauja, galingesnė aparatinė įranga, bet maitinimo blokas nebuvo atnaujintas.

Operacinės sistemos failų sutrikimai

Net jei visa aparatinė įranga veikia puikiai, operacinė sistema pati gali būti problemos šaltinis. Windows, Linux ar macOS – visos šios sistemos priklauso nuo tūkstančių failų, kurie turi būti teisingai įkelti įkrovos metu. Jei bent vienas kritinis sistemos failas yra pažeistas, trūksta ar netinkamai sukonfigūruotas, įkrovos procesas gali sustoti.

Dažna situacija – netikėtas elektros energijos išjungimas arba priverstinis kompiuterio išjungimas, kai sistema dar vykdo svarbius procesus. Tokiu atveju failų sistema gali būti pažeista, ir kitas įkrovos bandymas baigiasi nesėkmingai. Windows sistemoje tai dažnai pasireiškia kaip užstrigimas ties logotipu su besisukančiu ratu, o Linux sistemose galite pamatyti klaidos pranešimus teksto režimu.

Tvarkyklės – tai programinės įrangos dalys, kurios leidžia operacinei sistemai bendrauti su aparatine įranga. Netinkama ar sugadinta tvarkyklė, ypač vaizdo plokštės ar pagrindinės plokštės tvarkyklė, gali visiškai sustabdyti įkrovos procesą. Kartais problema atsiranda po sistemos atnaujinimo, kai nauja tvarkyklės versija nesuderinama su jūsų aparatine įranga.

BIOS ir UEFI nustatymų chaosas

Prieš operacinei sistemai net pradedant krautis, kompiuteris naudoja BIOS arba naujesnę UEFI firmware sistemą. Tai tarsi kompiuterio „žadintuvas”, kuris pažadina visus komponentus ir paruošia juos darbui. Jei šie nustatymai yra neteisingi arba sugadinti, kompiuteris gali niekada nepasiekti operacinės sistemos įkrovos etapo.

Vienas iš dažniausių BIOS susijusių nesklandumų – neteisingai nustatyta įkrovos tvarka. Jei kompiuteris bando krautis iš netinkamo disko arba įrenginio, kuriame nėra operacinės sistemos, jis tiesiog lauks begalybę. Tai ypač aktualu, kai prijungiate naujus USB įrenginius, išorinius diskus ar keičiate vidinę aparatinę įrangą.

CMOS baterija, kuri palaiko BIOS nustatymus, kai kompiuteris išjungtas, taip pat gali būti išsekusi. Tai dažniau pasitaiko senesniems kompiuteriams, kuriems daugiau nei 3-5 metai. Kai ši baterija išsenka, BIOS nustatymai gali būti prarandami arba grįžti į gamyklinius nustatymus, o tai kartais sukelia įkrovos problemas.

Virusai ir kenkėjiškos programos

Nors šiuolaikinės operacinės sistemos turi įmontuotą apsaugą, kenkėjiškos programos vis dar gali prasiskverbti ir sukelti rimtų problemų. Kai kurie virusai specialiai sukurti taip, kad pažeistų įkrovos sektorių arba svarbius sistemos failus, dėl to kompiuteris negali normaliai užsikrauti.

Ypač pavojingi yra taip vadinami „bootkit” arba „rootkit” tipo virusai, kurie įsiterpia į patį įkrovos procesą. Jie gali veikti dar prieš operacinei sistemai pradedant krautis, todėl juos aptikti ir pašalinti yra ypač sudėtinga. Tokios infekcijos dažnai pasireiškia kaip užstrigimas įkrovos ekrane arba nuolatiniai perkrovimai.

Ransomware tipo virusai, kurie užšifruoja failus, taip pat gali paveikti sisteminius failus ir padaryti sistemą neįkraunamą. Nors dažniausiai šie virusai siekia tik užšifruoti asmeninius duomenis, kartais jie gali pažeisti ir pačią operacinę sistemą.

Programinės įrangos konfliktai ir atnaujinimai

Kartais problema slypi ne aparatinėje įrangoje ar operacinėje sistemoje, o papildomoje programinėje įrangoje, kuri įsijungia kartu su sistema. Antivirusinės programos, sistemos optimizavimo įrankiai, virtualios mašinos – visa tai gali sukelti konfliktų, kurie pasireiškia kaip užstrigimas įkrovos metu.

Windows atnaujinimai yra dar viena dažna problema. Microsoft reguliariai išleidžia atnaujinimus, bet kartais jie gali būti nesuderinami su konkrečia aparatine įranga ar kitomis programomis. Ypač problematiški būna dideli funkcijų atnaujinimai, kurie iš esmės pakeičia sistemos veikimą. Jei atnaujinimas buvo nutrauktas viduryje arba įdiegtas netinkamai, sistema gali tapti neįkraunama.

Tvarkyklių atnaujinimai taip pat gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, nauja vaizdo plokštės tvarkyklė gali būti nesuderinama su jūsų konkrečiu modeliu, nors teoriškai turėtų veikti. Kartais gamintojų išleistos „beta” versijos tvarkyklės turi klaidų, kurios pasireiškia tik tam tikromis sąlygomis.

Kaip diagnozuoti ir spręsti problemą

Kai susiduriate su užstrigusiu įkrovos ekranu, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kuriame etape tiksliai sustoja procesas. Ar matote gamintojo logotipą? Ar pasirodo Windows logotipas? Ar ekranas lieka visiškai juodas? Kiekvienas iš šių atvejų nurodo skirtingą problemos pobūdį.

Pabandykite paleisti kompiuterį saugiuoju režimu (Safe Mode). Tai galima padaryti paspaudus F8 arba Shift+F8 klavišus įkrovos metu (Windows sistemose). Saugus režimas įkelia tik būtiniausius sistemos komponentus, todėl jei kompiuteris sėkmingai užsikrauna šiuo režimu, problema greičiausiai slypi kažkokioje papildomoje programinėje įrangoje ar tvarkyklėje.

Jei turite prieigą prie BIOS/UEFI nustatymų (paprastai paspaudus Del, F2 ar F12 klavišą įkrovos pradžioje), patikrinkite, ar sistema mato visus diskus ir ar įkrovos tvarka nustatyta teisingai. Taip pat galite pabandyti atkurti gamyklinius BIOS nustatymus – tai dažnai išsprendžia problemas, atsiradusias po aparatinės įrangos pakeitimų.

Aparatinės įrangos testavimui galite naudoti specialias diagnostikos priemones. Daugelis kompiuterių turi įmontuotą aparatinės įrangos diagnostiką, kurią galima pasiekti per BIOS meniu. Taip pat galite sukurti įkraunamą USB diską su diagnostikos programomis, tokiomis kaip MemTest86 (RAM testavimui) ar įvairiais kietųjų diskų tikrinimo įrankiais.

Praktiniai patarimai ir prevencija

Geriausia strategija – išvis nepatekti į situaciją, kai kompiuteris užstringa. Reguliariai darykite sistemos atsargines kopijas. Tai atrodo akivaizdu, bet daugelis žmonių apie tai prisimena tik tada, kai jau per vėlu. Šiuolaikinės operacinės sistemos turi įmontuotas atsarginių kopijų kūrimo priemones – naudokite jas.

Atnaujinimus įdiekite atidžiai. Nors svarbu palaikyti sistemą atnaujintą saugumo sumetimais, nebūtinai reikia skubėti įdiegti kiekvieną atnaujinimą iš karto. Palaukite kelias dienas, kol kiti vartotojai išbando naujausias versijas ir praneša apie galimas problemas. Ypač tai aktualu dideliems Windows funkcijų atnaujinimams.

Fizinė priežiūra taip pat svarbi. Dulkės kompiuterio viduje gali sukelti perkaitimą, o tai savo ruožtu gali lemti komponentų gedimus. Bent kartą per metus išvalykite kompiuterio vidų nuo dulkių, patikrinkite, ar visi ventiliatoriai sukasi laisvai, ar kabeliai gerai prijungti.

Jei naudojate stacionarų kompiuterį, apsvarstykite nenutrūkstamo maitinimo šaltinio (UPS) įsigijimą. Tai apsaugos jūsų sistemą nuo staigių elektros tinklo svyravimų ir suteiks laiko tinkamai išjungti kompiuterį elektros energijos nutrūkimo atveju. Netikėti išjungimai yra viena dažniausių failų sistemos pažeidimų priežasčių.

Kai viskas kita neveikia – galutiniai sprendimai

Kartais, nepaisant visų pastangų, problema lieka neišspręsta. Tokiu atveju gali tekti imtis radikalesnių priemonių. Operacinės sistemos perkrovimas (clean install) dažnai išsprendžia net ir sudėtingiausias programinės įrangos problemas. Žinoma, tai reiškia, kad prarasite visus duomenis, todėl atsarginė kopija čia ypač svarbi.

Jei įtariate aparatinės įrangos gedimą, bet negalite tiksliai nustatyti, kuris komponentas kaltas, galite bandyti paeiliui atjungti neesminius komponentus. Išimkite papildomus RAM modulius, palikdami tik vieną. Atjunkite visus USB įrenginius. Išimkite diskretinę vaizdo plokštę, jei turite integruotą grafiką. Taip galite susiaurinti galimų kaltininkų ratą.

Profesionali pagalba kartais būna vienintelis sprendimas, ypač jei problema susijusi su sudėtingais aparatinės įrangos gedimais. Nešiojamųjų kompiuterių atveju tai dažnai būna būtina, nes jų komponentai yra sunkiau prieinami ir reikalauja specialių įrankių. Tačiau prieš kreipdamiesi į servisą, įsitikinkite, kad išbandėte visus paprastesnius sprendimus – tai gali sutaupyti ir laiko, ir pinigų.

Svarbiausia suprasti, kad užstrigęs įkrovos ekranas nėra mirties nuosprendis jūsų kompiuteriui. Dažniausiai tai problema, kurią galima išspręsti turint šiek tiek kantrybės ir sisteminės diagnostikos. Net jei tenka kreiptis į specialistus, žinojimas apie galimas priežastis padeda geriau suprasti situaciją ir priimti informuotus sprendimus dėl remonto ar naujo kompiuterio įsigijimo.

The post Kodėl kompiuteris užstringa įkrovos ekrane appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nervus erzinantį momentą – žiūri filmą, dalyvauja vaizdo skambučiuose arba tiesiog naršai internete, ir staiga… ryšys nutrūksta. Po kelių minučių vėl atsijungia. Ir taip kartojasi be perstojo. Tai ne koks technologijų kerštas už nepakeistą slaptažodį, o visai konkretūs fiziniai ir techniniai reiškiniai, kuriuos galima suprasti ir, svarbiausia, išspręsti.

Wi-Fi ryšys veikia panašiai kaip radijas – jūsų maršrutizatorius transliuoja signalą ore, o jūsų įrenginys jį priima. Tačiau skirtingai nuo radijo stočių, kurios turi galingas antenas ir didelius siųstuvus, namų Wi-Fi veikia gana ribotoje erdvėje ir su santykinai silpnu signalu. Todėl bet koks trukdis gali sukelti problemų.

Dažniausia kaltininkė – maršrutizatoriaus vieta

Jei jūsų maršrutizatorius stovi už spintų, po stalu arba kažkur kambario kampe, tai jau pusė problemos. Wi-Fi signalai sklinda visomis kryptimis, bet jie nepramušia sienų kaip rentgeno spinduliai. Ypač blogai signalai pereina per betoną, metalą ir net vandenį (taip, akvariumas ar didelis gėlių vazonas gali būti problema).

Vienas įdomiausių dalykų – tai kad Wi-Fi signalai atspindi nuo paviršių. Jei maršrutizatorius stovi šalia didelės metalinės spintos, signalai atsimuša atgal ir sukuria trukdžius patys sau. Tai vadinama daugiakrypčiu sklaidimu, ir dėl to jūsų telefonas gauna tą patį signalą kelis kartus skirtingu laiku, kas sukelia painiavą.

Optimali vieta maršrutizatoriui – kuo arčiau namų centro, pakeltas nuo grindų (idealu ant lentynos ar spintelės viršaus), atokiau nuo sienų ir metalinių objektų. Jei turite dviejų aukštų namą, geriausia vieta būtų pirmame aukšte, kuo arčiau lubų.

Dažnių perpildymas – nematoma problema

Įsivaizduokite, kad visi jūsų kaimynai bando kalbėti vienu metu tame pačiame kambaryje. Maždaug taip ir jaučiasi jūsų Wi-Fi, kai gyvename daugiabučiuose. Dauguma maršrutizatorių dirba 2.4 GHz dažnyje, kuris turi tik 11 kanalų, o iš jų tik 3 nesikerta tarpusavyje (1, 6 ir 11 kanalai).

Kai kaimynų maršrutizatoriai naudoja tuos pačius kanalus, jie tiesiog triukšmauja vienas kitam. Jūsų įrenginys bando prisijungti, bet gauna tiek daug trukdžių, kad tiesiog „pasiduoda” ir atsijungia. Po kelių minučių bando vėl – ir taip ratu.

Modernesni maršrutizatoriai palaiko ir 5 GHz dažnį, kuris turi daug daugiau kanalų ir paprastai yra mažiau užkimštas. Tačiau šis dažnis turi savo trūkumą – jis blogiau pereina per sienas ir turi mažesnį veikimo spindulį. Tai kompromisas tarp greičio ir nuotolio.

Senų įrenginių keliamos problemos

Jei jūsų maršrutizatorius yra senesnis nei penkerių metų, jis tikriausiai palaiko senus Wi-Fi standartus kaip 802.11g ar 802.11n. Problema ta, kad šie standartai turi įmontuotus apribojimus – jie gali aptarnauti tik ribotą skaičių įrenginių vienu metu ir naudoja ne itin efektyvius duomenų perdavimo būdus.

Dar įdomesnis dalykas – kai prie naujo maršrutizatoriaus prijungiate labai seną įrenginį (pavyzdžiui, senovinį nešiojamąjį kompiuterį), visas tinklas gali sulėtėti. Tai dėl to, kad maršrutizatorius turi „nusileisti” iki senojo standarto, kad galėtų su juo bendrauti. Tarsi visi klasėje turėtų kalbėti lėčiau, nes vienas mokinys dar tik mokosi kalbos.

Maršrutizatoriaus atmintis ir procesorius taip pat svarbūs. Taip, jūsų Wi-Fi routeris turi procesorių ir RAM atmintį, kaip ir kompiuteris. Kai jis aptarnauja daug įrenginių vienu metu, šie resursai išnaudojami. Pigūs maršrutizatoriai dažnai turi silpnus procesorius, kurie tiesiog „užstringa”, kai prie jų prisijungia daugiau nei 5-10 įrenginių.

Elektromagnetiniai trukdžiai iš netikėtų šaltinių

Ar žinojote, kad jūsų mikrobangų krosnelė yra Wi-Fi priešas numeris vienas? Ji dirba tiksliai tame pačiame 2.4 GHz dažnyje ir, kai įjungiama, tiesiog užlieja visą dažnių spektrą galingais trukdžiais. Kol šildote vakarienę, jūsų Wi-Fi praktiškai neveikia.

Bet tai ne vienintelis kaltininkas. Belaidžiai telefonai (ypač senesni DECT standarto), kūdikių stebėjimo prietaisai, Bluetooth įrenginiai, net kai kurios LED lemputės gali skleis elektromagnetinius trukdžius. Kartais net kaimyno belaidis skambutis gali būti problema, jei siena tarp jūsų plona.

Įdomu tai, kad kai kurie trukdžiai yra periodiški. Pavyzdžiui, jei kas vakarą tuo pačiu metu jūsų Wi-Fi pradeda „šokinėti”, galbūt kaimynas kasdien tuo metu įjungia kažkokį prietaisą. Kartais net oro sąlygos gali turėti įtakos – drėgnas oras labiau sugeria radijo bangas nei sausas.

Programinės įrangos ir nustatymų klaidos

Ne visada problema slypi aparatūroje. Dažnai kalti neteisingi nustatymai ar pasenusi programinė įranga. Maršrutizatorių gamintojai reguliariai išleidžia atnaujinimus, kurie taiso klaidas ir pagerina stabilumą, bet dauguma žmonių niekada jų neįdiegia.

Vienas dažniausių nustatymų klaidų – automatinis kanalo pasirinkimas. Nors teoriškai maršrutizatorius turėtų pats rasti geriausią kanalą, praktikoje ši funkcija dažnai dirba prastai. Geriau rankiniu būdu nustatyti konkretų kanalą, išbandžius, kuris veikia geriausiai jūsų aplinkoje.

Dar viena problema – energijos taupymo režimai. Kai kurie nešiojamieji kompiuteriai ir išmanieji telefonai, veikdami nuo baterijos, automatiškai sumažina Wi-Fi adapterio galią, kad tausotų energiją. Tai gali sukelti nestabilų ryšį, ypač jei signalo stiprumas ir taip nėra puikus.

DHCP nuomos laikas – dar vienas techninis aspektas, apie kurį nedaug kas galvoja. Kai jūsų įrenginys prisijungia prie Wi-Fi, jis gauna IP adresą tam tikram laikui. Jei šis laikas per trumpas, įrenginys turi nuolat atnaujinti savo adresą, o tai gali sukelti trumpus ryšio nutrūkimus.

Perkrovos ir per daug prisijungusių įrenginių

Vidutinėse šiuolaikinėse namuose prie Wi-Fi gali būti prijungta 15-30 įrenginių: telefonai, planšetės, kompiuteriai, televizoriai, žaidimų konsolės, išmanieji šaldytuvai, dulkių siurbliai robotai, lemputės… Sąrašas ilgas. Kiekvienas iš šių įrenginių nori dalies maršrutizatoriaus dėmesio.

Problema ta, kad Wi-Fi nėra tikrai vienu metu veikiantis – tai labiau panaši į labai greitą eilę. Maršrutizatorius aptarnauja vieną įrenginį, paskui kitą, paskui dar kitą, ir grįžta prie pirmojo. Kai įrenginių daug, ši eilė tampa ilga, ir kiekvienas įrenginys gauna mažiau dėmesio. Jei dar keli įrenginiai intensyviai naudoja tinklą (pavyzdžiui, transliuoja video), kiti gali tiesiog „iškristi”.

Kai kurie įrenginiai yra ypač „godūs” – pavyzdžiui, 4K vaizdo transliacija gali užimti didžiąją dalį jūsų tinklo pralaidumo. Jei tuo pačiu metu bandysite prisijungti su kitu įrenginiu, jis gali tiesiog negauti pakankamai resursų ir atsijungti.

Kaip išspręsti problemas ir stabilizuoti ryšį

Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų. Perkraukite maršrutizatorių – išjunkite jį iš elektros tinklo 30 sekundžių ir vėl įjunkite. Tai išvalo laikinąją atmintį ir nutraukia visus „įstrigusius” procesus. Jei tai padeda, bet problema grįžta po kelių dienų, tikėtina, kad maršrutizatorius perkraunamas arba turi programinės įrangos problemų.

Atnaujinkite maršrutizatoriaus programinę įrangą. Prisijunkite prie jo administravimo sąsajos (paprastai per naršyklę įvedus 192.168.1.1 arba 192.168.0.1) ir patikrinkite, ar yra naujų atnaujinimų. Tai gali išspręsti daugybę stabilumo problemų.

Pakeiskite Wi-Fi kanalą. Atsisiųskite programėlę kaip „WiFi Analyzer” (Android) arba „NetSpot” (Windows/Mac) ir pažiūrėkite, kurie kanalai mažiausiai užimti jūsų aplinkoje. Tada rankiniu būdu nustatykite maršrutizatorių naudoti mažiausiai užkimštą kanalą.

Jei turite dviejų diapazonų maršrutizatorių, sukurkite atskirus tinklus 2.4 GHz ir 5 GHz dažniams su skirtingais pavadinimais. Tada galėsite rankiniu būdu pasirinkti, kurį naudoti su kiekvienu įrenginiu. Tolimus įrenginius junkite prie 2.4 GHz (geresnis veikimo spindulys), o arčiau esančius ir greitesnio ryšio reikalaujančius – prie 5 GHz.

Apsvarstykite papildomos įrangos įsigijimą. Jei turite didelį būstą, vieno maršrutizatoriaus gali tiesiog nepakakti. Mesh Wi-Fi sistemos (kaip Google Wifi, TP-Link Deco ar ASUS ZenWiFi) sukuria vientisą tinklą su keliais prieigos taškais ir automatiškai persijungia įrenginius prie stipriausio signalo.

Jei problema išlieka su konkrečiu įrenginiu, patikrinkite jo Wi-Fi adapterio tvarkykles. Kompiuteriuose dažnai padeda tvarkyklių atnaujinimas arba energijos taupymo režimo išjungimas Wi-Fi adapteriui.

Kada laikas keisti įrangą ir į ką atkreipti dėmesį

Jei jūsų maršrutizatorius senesnis nei 5 metai, greičiausiai atėjo laikas jį keisti. Naujesni Wi-Fi 6 (802.11ax) standarto maršrutizatoriai ne tik greitesni, bet ir daug efektyvesni tvarkydami kelis įrenginius vienu metu. Jie turi technologijas kaip OFDMA ir MU-MIMO, kurios leidžia aptarnauti daug įrenginių neaukojant stabilumo.

Rinkdamiesi naują maršrutizatorių, nežiūrėkite tik į maksimalų greitį. Svarbesni parametrai – procesoriaus galia (ieškokite bent dviejų branduolių), RAM kiekis (bent 256 MB, geriau 512 MB ar daugiau) ir palaikomų vienu metu įrenginių skaičius. Geri gamintojai nurodo, kiek įrenginių maršrutizatorius gali efektyviai aptarnauti.

Jei gyvename daugiaaukščiame name ar turite daug kaimynų, ieškokite maršrutizatorių su geru kanalo valdymu ir trukdžių filtravimo galimybėmis. Kai kurie modeliai turi „Smart Connect” funkciją, kuri automatiškai paskirsto įrenginius tarp 2.4 GHz ir 5 GHz dažnių optimaliam našumui.

Mesh sistemos yra puikus pasirinkimas, jei turite didelį plotą dengti arba daug sienų. Jos kainuoja daugiau nei vienas maršrutizatorius, bet stabilumas ir patogumas dažnai būna verti papildomų išlaidų. Svarbiausia – jos veikia kaip vienas tinklas, todėl jūsų įrenginiai automatiškai persijungia prie artimiausio prieigos taško be ryšio nutrūkimų.

Kai viskas veikia, bet vis tiek neveikia

Kartais problema slypi ne jūsų įrangoje, o interneto paslaugų teikėjo pusėje. Jei ryšys nutrūksta visame tinkle (ir laidiniam, ir belaidžiam), problema gali būti su pačiu interneto ryšiu, o ne Wi-Fi. Patikrinkite, ar mirksi teisingi indikatoriai ant modemo.

Kai kurie ISP teikiami maršrutizatoriai-modemai yra žemos kokybės ir linkę į problemas. Jei įmanoma, verčiau naudoti atskirą modemą ir savo maršrutizatorių – taip turėsite daugiau kontrolės ir dažnai geresnę kokybę.

Retais atvejais problema gali būti ir fizinė – pažeisti kabeliai, blogai prisukti jungtys ar net drėgmė jungtyse. Patikrinkite visus kabelius ir jungtis, įsitikinkite, kad viskas tvirtai prijungta.

Ir štai ko daugelis nepastebi – kartais problema yra ne techninė, o tiesiog per didelės lūkesčiai. Jei jūsų interneto greitis yra 100 Mbps, bet per Wi-Fi gaunate 60-70 Mbps, tai normalu, ne gedimas. Wi-Fi visada bus lėtesnis nei laidinis ryšys dėl signalo nuostolių ore ir protokolo ypatybių. Jei reikia maksimalaus greičio ir stabilumo kritinėms užduotims, naudokite laidinį ryšį.

Galiausiai, nepamirškite, kad technologijos nėra tobulos. Net su geriausia įranga kartais būna trumpų sutrikimų. Jei ryšys nutrūksta kartą per savaitę kelioms sekundėms, tai greičiausiai normalu. Bet jei tai vyksta kas kelias minutes – tai jau problema, kurią galima ir reikia spręsti naudojant šiame straipsnyje aprašytus būdus.

The post Kodėl Wi-Fi ryšys nutrūksta kas kelias minutes appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas Windows vartotojas bent kartą yra matęs tą nemalonų mėlyną ekraną su klaidos pranešimu. Kai sistema užstringa ir nebegali normaliai funkcionuoti, Windows automatiškai sukuria specialų failą – dump’ą. Tai tarsi kompiuterio atminties nuotrauka tą kritinę akimirką, kai viskas nuėjo ne taip.

Dump failai yra neįkainojami, kai reikia suprasti, kas gi iš tikrųjų nutiko jūsų kompiuteriui. Juose saugoma informacija apie tai, kokios programos veikė, kokie tvarkyklių procesai buvo aktyvūs, kokia buvo sistemos būsena. Tai lyg juodoji dėžė lėktuve – po katastrofos ji padeda atskleisti įvykių eigą.

Paprastai šie failai atsiranda C:\Windows\Minidump arba C:\Windows\MEMORY.DMP kataloge. Minidump failai yra mažesni (paprastai 256-512 KB), o pilni atminties dump’ai gali užimti kelis gigabaitus – priklausomai nuo jūsų kompiuterio RAM kiekio.

Pasiruošimas analizei – reikalingi įrankiai

Norėdami analizuoti dump failus, jums reikės specialių įrankių. Pats populiariausias ir galingiausias yra WinDbg (Windows Debugger) – nemokama Microsoft programa, skirta būtent tokiai analizei. Taip, iš pradžių ji gali atrodyti bauginanti su savo tekstiniu interfeisu ir komandomis, bet nebijokite – pamažu viskas paaiškės.

Alternatyva pradedantiesiems yra BlueScreenView – daug paprastesnė programa su grafiniu interfeisu. Ji automatiškai nuskaito visus dump failus jūsų sistemoje ir pateikia informaciją suprantamesniu pavidalu. Tačiau jos galimybės ribotos – sudėtingesniais atvejais vis tiek reikės WinDbg.

Dar vienas naudingas įrankis – WhoCrashed. Ši programa automatiškai analizuoja dump failus ir pateikia išvadas žmogiškai suprantama kalba. Puikiai tinka tiems, kas nenori gilintis į technines detales, bet nori greitai suprasti problemos priežastį.

Prieš pradedant, įsitikinkite, kad turite administratoriaus teises. Dump failų analizė reikalauja prieigos prie sisteminių failų ir registrų, todėl be šių teisių toli nenueisit.

Pirmieji žingsniai su WinDbg

Kai įdiegsite WinDbg (dabar jis vadinamas WinDbg Preview ir prieinamas Microsoft Store), pirmiausia reikia sukonfigūruoti simbolių kelią. Simboliai – tai papildoma informacija, padedanti suprasti, kas vyksta dump faile. Be jų matysite tik sausas atminties adresus, o su jais – tikrus funkcijų pavadinimus ir tvarkyklių informaciją.

Simbolių kelią nustatykite taip: eikite į File → Symbol File Path ir įveskite:

SRV*c:\symbols*https://msdl.microsoft.com/download/symbols

Tai nurodys programai atsisiųsti reikalingus simbolius iš Microsoft serverio į jūsų kompiuterį. Pirmą kartą tai gali užtrukti, bet vėliau viskas veiks greičiau.

Dabar atidarykite dump failą per File → Open Crash Dump. Programa pradės automatinę analizę. Pamatysite daug teksto, bet nesijaudinkite – dauguma informacijos jums tikriausiai nereikalinga. Svarbiausias dalykas – paskutinės eilutės, kuriose bus nurodyta tikėtina klaidos priežastis.

Kaip skaityti analizės rezultatus

Kai WinDbg baigia pradinę analizę, jis automatiškai paleidžia komandą !analyze -v. Rezultate pamatysite daug informacijos, bet svarbiausi punktai yra šie:

BugCheck kодas – tai heksadecimalinis skaičius, identifikuojantis klaidos tipą. Pavyzdžiui, 0x0000007E reiškia SYSTEM_THREAD_EXCEPTION_NOT_HANDLED. Šį kodą galite ieškoti internete ir sužinoti, kokio tipo problema tai yra.

Probably caused by – čia programa nurodo, kas greičiausiai sukėlė problemą. Dažniausiai tai būna tvarkyklė (driver failas su .sys plėtiniu). Jei matote konkrečios tvarkyklės pavadinimą, tai puikus atspirties taškas.

Stack trace – tai funkcijų iškvietimų sąrašas, vedantis iki klaidos momento. Čia galite pamatyti, kokia funkcijų seka vedė prie problemos. Kartais tai atskleidžia, kad problema ne pačioje tvarkyklėje, o kaip ji sąveikauja su kitais sistemos komponentais.

Praktinis pavyzdys: jei matote, kad problema susijusi su nvlddmkm.sys, tai NVIDIA vaizdo plokštės tvarkyklė. Sprendimas paprastas – atnaujinkite arba perkraukite tvarkyklę.

Dažniausios problemos ir jų atpažinimas

Per daugelį metų dirbant su Windows sistemomis, tam tikri klaidos šablonai kartojasi vėl ir vėl. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių situacijų:

Tvarkyklių konfliktai – tai absoliučiai dažniausia BSOD priežastis. Senos, nesuderinamos arba blogai parašytos tvarkyklės gali destabilizuoti visą sistemą. Ypač dažnai kaltos vaizdo plokščių, tinklo adapterių ir USB įrenginių tvarkyklės. Jei dump analizė nurodo konkrečią .sys failą, pirmiausia bandykite atnaujinti arba pašalinti tą tvarkyklę.

Aparatūros problemos – gedimas RAM atmintyje, perkaitęs procesorius arba miršta standžiojo disko dalis gali sukelti atsitiktinius užstrigimus. Tokiais atvejais dump failai dažnai rodo skirtingas klaidas, nes problema ne programinėje įrangoje, o fiziniame komponente. Jei matote įvairius BugCheck kodus skirtinguose dump’uose, verta patikrinti aparatūrą.

Atminties problemos – klaidos kodai kaip 0x0000001A (MEMORY_MANAGEMENT) arba 0x0000007F (UNEXPECTED_KERNEL_MODE_TRAP) dažnai rodo RAM problemas. Paleiskite Windows Memory Diagnostic įrankį arba Memtest86, kad patikrintumėte atmintį.

Virusai ir kenkėjiškos programos – nors rečiau, bet kenkėjiška programinė įranga gali modifikuoti sisteminius failus ir sukelti nestabilumą. Jei dump’e matote keistų pavadinimų tvarkykles arba procesus, verta patikrinti sistemą antivirusiniu skeneriu.

Praktiniai patarimai gilesnei analizei

Kai jau supratote pagrindus, galite naudoti papildomas WinDbg komandas, kurios atskleis daugiau informacijos:

!process 0 0 – parodo visus procesus, kurie veikė klaidos metu. Naudinga, kai įtariate, kad problema susijusi su konkrečia programa.

!vm – rodo virtualios atminties statistiką. Gali padėti nustatyti, ar sistema neturėjo pakankamai atminties.

!irql – parodo IRQL (Interrupt Request Level) informaciją. Tai svarbu analizuojant tvarkyklių problemas, nes daugelis BSOD įvyksta dėl neteisingų IRQL operacijų.

lm – išvardija visus įkeltus modulius (tvarkykles ir bibliotekas). Galite patikrinti, ar visos tvarkyklės yra tinkamų versijų.

Dar vienas naudingas triukas – palyginti kelis dump failus. Jei turite keletą užstrigimų, atidarykite kelis dump’us ir ieškokite bendrų vardiklių. Galbūt ta pati tvarkyklė minima visuose? Ar klaidos įvyksta panašiu laiku? Tokie šablonai padeda susiaurinti galimų priežasčių ratą.

Automatizuota analizė paprastesniems atvejams

Ne visi turi laiko ar noro mokytis WinDbg subtilybes. Todėl automatizuoti įrankiai gali būti tikras išgelbėjimas. BlueScreenView programa automatiškai nuskaito visus minidump failus ir pateikia lentelę su svarbiausiais duomenimis: klaidos kodu, tvarkyklėmis, kurios buvo atmintyje, ir tikėtina problemos priežastimi.

Programa spalvomis pažymi tvarkykles, kurios greičiausiai sukėlė problemą – raudonai pažymėtos yra įtariausios. Galite dukart spustelėti ant bet kurios tvarkyklės ir pamatyti išsamią informaciją apie ją: kelią, versiją, gamintoją.

WhoCrashed eina dar toliau – ji ne tik analizuoja dump failus, bet ir pateikia rekomendacijas. Pavyzdžiui, jei problema susijusi su konkrečia tvarkykle, programa pasiūlys ją atnaujinti ir net gali pateikti nuorodą į gamintojo svetainę.

Šie įrankiai puikiai tinka namų vartotojams, kurie nori greitai išspręsti problemą be gilaus techninio supratimo. Tačiau profesionalams ir sudėtingesniais atvejais WinDbg lieka nepakeičiamas.

Kada kreiptis į specialistus ir kaip pasiruošti

Kartais problema būna per sudėtinga išspręsti savarankiškai. Jei po kelių bandymų vis dar negalite nustatyti priežasties, arba problema kartojasi nepaisant visų jūsų pastangų, galbūt laikas kreiptis pagalbos.

Prieš kreipdamiesi į techninės pagalbos specialistus ar forumus, pasiruoškite:

– Surinkite kelis dump failus (jei turite)
– Užrašykite, kada problemos prasidėjo ir ar pastebėjote kokį nors šabloną
– Pažymėkite, kokius pakeitimus darėte sistemoje prieš prasidedant problemoms (naujų programų diegimas, Windows atnaujinimai, aparatūros keitimas)
– Padarykite pradinės analizės ekrano nuotrauką iš WinDbg arba BlueScreenView

Forumuose kaip TenForums, Reddit r/techsupport ar net Microsoft Community dažnai galite rasti pagalbos nemokamai. Tačiau būkite pasiruošę pateikti išsamią informaciją – niekas negali padėti, jei vienintelis jūsų aprašymas yra „kompiuteris užstrigo”.

Jei problema susijusi su aparatūra, gali prireikti profesionalios diagnostikos. Gedimas RAM, maitinimo bloke ar pagrindinėje plokštėje dažnai reikalauja fizinio komponentų testavimo, ko negalima padaryti tik programine analize.

Kai dump failai tampa jūsų sąjungininkais kovoje už stabilumą

Dump failų analizė iš pradžių gali atrodyti kaip raketų mokslas, bet iš tikrųjų tai tiesiog metodiškas požiūris į problemų sprendimą. Kiekvienas dump failas pasakoja istoriją apie tai, kas nutiko jūsų sistemai, ir su tinkamais įrankiais bei šiek tiek kantrybės galite tą istoriją perskaityti.

Pradėkite nuo paprastų įrankių kaip BlueScreenView – jie dažnai pakanka identifikuoti akivaizdžias problemas. Jei norite giliau suprasti sistemą arba susiduriate su sudėtingesnėmis problemomis, investuokite laiko į WinDbg mokymąsi. Tai įgūdis, kuris atsipirks ne kartą, ypač jei dirbate IT srityje.

Nepamirškite, kad dump failai – tai tik diagnostikos įrankis. Jie parodo, kas nutiko, bet ne visada kodėl. Kartais reikia derinti dump analizę su kitais metodais: aparatūros testavimu, sistemos žurnalų peržiūra, programinės įrangos konfliktų tikrinimu.

Ir paskutinis patarimas – reguliariai darykite sistemos atsargines kopijas. Net jei puikiai mokate analizuoti dump failus ir spręsti problemas, kartais paprasčiau ir greičiau atkurti sistemą iš atsarginės kopijos nei valandų valandas ieškoti retai pasitaikančios klaidos priežasties. Dump failų analizė – tai galingas įrankis, bet ne visada būtinas, jei turite gerą atsarginę kopiją.

The post Kaip analizuoti Windows dump failus appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Prisimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį perkėlimas 10 GB filmų į išorinį diską užtrukdavo tiek laiko, kad spėdavau nueiti arbatos pasigaminti ir dar porą el. laiškų atsakyti. Dabar tą patį darbą atlieku per minutę. Technologijos šuolis tarp USB 3.0 ir Thunderbolt 4 yra ne tik skaičių žaidimas specifikacijose – tai fundamentaliai skirtingi požiūriai į tai, kaip duomenys keliauja tarp įrenginių.

Thunderbolt 4 gali pasiekti iki 40 Gb/s greitį, kai tuo tarpu USB 3.0 (tas originalusis, kurį daugelis dar naudoja) sustoja ties 5 Gb/s. Tai aštuonių kartų skirtumas. Bet greitis – tik viena medalio pusė. Tikrasis skirtumas slypi giliau, technologijos architektūroje ir filosofijoje.

Kaip duomenys keliauja skirtingais keliais

USB 3.0 veikia pagal gana paprastą principą – tai dvikryptis duomenų kelias, kur informacija gali tekėti abiem kryptimis, bet ne vienu metu visu pajėgumu. Įsivaizduokite siaurą kelią su eismo šviesoforu – mašinos gali važiuoti į abi puses, bet kai viena kryptis aktyviai naudojama, kita šiek tiek laukia.

Thunderbolt 4 pastatytas ant visiškai kitos technologijos – PCI Express ir DisplayPort protokolų kombinacijos. Čia jau ne kelias, o greitkelis su keliomis juostomis kiekvienai krypčiai. Duomenys keliauja per keturis atskirus kanalus (lanes), kiekvienas gali dirbti nepriklausomai. Tai reiškia, kad galite vienu metu siųsti vaizdo signalą į monitorių, kopijuoti failus į išorinį SSD ir krauti nešiojamąjį – visa tai maksimaliu greičiu, be jokių kompromisų.

Fizinis lygmuo taip pat skiriasi. USB 3.0 naudoja elektrines jungtis, kur signalas keliauja kaip įtampos svyravimai. Thunderbolt nuo trečios versijos pereina prie optinių technologijų principų, nors ir naudoja vario laidus – signalas moduliuojamas taip, kad būtų mažiau trikdžių ir galėtų keliauti didesniu greičiu per ilgesnius atstumus.

Kodėl vienas laidas kainuoja kaip pietūs, o kitas kaip vakarienė restorane

Pirmą kartą pirkdamas Thunderbolt laidą beveik užspringau – 40 eurų už metrą laido? USB 3.0 laidą galiu nusipirkti už penkinę. Bet čia ne apie godumą, o apie sudėtingumą.

Thunderbolt laidas iš tikrųjų yra mažytis kompiuteris. Jame yra aktyvūs komponentai – mikroschemos, kurios valdo signalą, užtikrina, kad duomenys keliautų teisingai, palaiko dvikryptę komunikaciją visu pajėgumu. Ilgesniuose laiduose (virš 0,5 metro) šie komponentai dar sudėtingesni, nes turi kompensuoti signalo silpnėjimą.

USB 3.0 laidas – tai tiesiog variniai laidininkai su jungtimis. Jokios elektronikos, jokio aktyvaus signalo valdymo. Todėl ir pigiau, bet todėl ir lėčiau, ir mažiau universalu.

Dar vienas dalykas – sertifikavimas. Kiekvienas Thunderbolt laidas turi praeiti griežtus Intel testus. Gamintojas negali tiesiog suklijuoti laidą ir parašyti „Thunderbolt” – reikia licencijos, reikia atitikti standartus. USB ekosistema laisvesnė, bet tai kartais reiškia ir kokybės svyravimus.

Maitinimo galios žaidimai

Štai kur Thunderbolt 4 tikrai blizga – maitinimas. Standartas reikalauja, kad kiekvienas prievadas galėtų tiekti bent 100W galios. Tai reiškia, kad vienu laidu galite krauti galingą nešiojamąjį kompiuterį ir tuo pačiu metu perkelti duomenis bei transliuoti vaizdą į išorinį monitorių.

USB 3.0? Originaliai jis apskritai nebuvo skirtas rimtam maitinimui – tik 4,5W. Vėlesnės versijos (USB 3.1, 3.2) pradėjo palaikyti USB Power Delivery, kuris gali pasiekti tuos pačius 100W, bet tai jau kita istorija ir ne visi USB 3.0 prievadai tai palaiko.

Praktiškai tai reiškia, kad su Thunderbolt 4 galite turėti vieną doką ant stalo, prie kurio prijungiate nešiojamąjį vienu laidu – ir turite maitinimą, du 4K monitorius, internetą, išorinius diskus. Atjunkite laidą – ir einate su nešiojamuoju. Su USB 3.0 tokia elegancija neįmanoma.

Kai reikia prijungti daugiau nei pelę

Thunderbolt 4 palaiko „daisy chaining” – grandinės principą. Galite prijungti iki šešių įrenginių vieną prie kito, ir visi jie veiks per vieną kompiuterio prievadą. Pavyzdžiui: kompiuteris → išorinis SSD → dokas → monitorius → dar vienas monitorius. Visi gauna maksimalų pralaidumą (žinoma, dalijantis tą 40 Gb/s).

USB 3.0 tokio dalyko nemoka. Reikia USB šakotuvų (hub’ų), kurie prideda vėlavimą, dalija pralaidumą ne visada efektyviai, ir dažnai atsiranda problemų su maitinimu. Bandėte kada nors prijungti per daug įrenginių prie USB šakotuvo? Kai kurie tiesiog nustoja veikti arba atsijunginėja.

Dar vienas dalykas – Thunderbolt 4 gali perduoti PCIe signalą. Tai reiškia, kad galite prijungti išorinę vaizdo plokštę (eGPU) ir žaisti žaidimus arba renderinti video su diskretine grafika, nors jūsų nešiojamasis turi tik integruotą. Su USB 3.0 tai neįmanoma – per mažas pralaidumas, netinkama architektūra.

Saugumo klausimas, apie kurį niekas nekalba

Thunderbolt turėjo reputacijos problemų su saugumu. Ankstesnės versijos buvo pažeidžiamos „DMA atakų” – kenkėjiška programa išoriniame įrenginyje galėjo tiesiogiai pasiekti kompiuterio atmintį, aplenkdama operacinę sistemą. Skamba bauginančiai, ir taip buvo.

Thunderbolt 4 įvedė privalomą VT-d (Intel Virtualization Technology for Directed I/O) palaikymą. Paprastai tariant, dabar operacinė sistema kontroliuoja, ką išoriniai įrenginiai gali pasiekti. Yra autorizacijos mechanizmai – kompiuteris klausia jūsų, ar tikrai norite leisti tam įrenginiui prisijungti.

USB 3.0 šių problemų neturi, nes… jis tiesiog negali tiek daug. Mažesnis pralaidumas ir paprastesnė architektūra reiškia, kad nėra tiesioginio prieigos prie sistemos atminties. Tai saugumo pranašumas per apribojimus, bet vis tiek pranašumas.

Realaus pasaulio scenarijai

Dirbu su video montažu, ir skirtumas tarp šių technologijų man kasdienybė. Kai redaguoju 4K medžiagą tiesiai iš išorinio SSD per Thunderbolt 4, viskas veikia sklandžiai – timeline’as slenka be trūkčiojimų, preview’ai generuojasi akimirksniu. Tas pats diskas per USB 3.0? Nuolatiniai bufferinimo momentai, lėtas failų naršymas.

Fotografams, kurie dirba su RAW failais, skirtumas taip pat akivaizdus. Importuoti 500 nuotraukų sesiją į Lightroom per Thunderbolt užtrunka minutes, per USB 3.0 – dešimtis minučių. Kai dirbate su klientais ir laikas – pinigai, tai svarbu.

Bet jei jūs tiesiog perkėlinėjate dokumentus, naršote internetą ar spausdinate – USB 3.0 daugiau nei pakanka. Net kopijavimas 50 GB failų per USB 3.0 užtrunka apie 2-3 minutes, kas daugeliui žmonių yra visiškai priimtina.

Žaidimų entuziastams su nešiojamaisiais Thunderbolt 4 atveria duris į eGPU pasaulį. Galite turėti ploną ultrabook’ą darbui, o namuose prijungti jį prie doko su RTX 4080 ir žaisti naujausius žaidimus aukščiausiose nustatymuose. Su USB 3.0 maksimumas – prijungti papildomą monitorių per DisplayLink, bet tai ne tas pats.

Ateities perspektyvos ir ką rinktis šiandien

Technologijos nebesibaigė. USB 4 jau čia ir iš esmės yra Thunderbolt 3 standartas, atvertas plačiajai visuomenei. Jis palaiko tuos pačius 40 Gb/s, bet ne visi USB 4 prievadai bus vienodi – specifikacija leidžia gamintojams rinktis, ką palaikyti. Thunderbolt 4 griežtesnis – arba atitinki visus reikalavimus, arba tai ne Thunderbolt 4.

Jau kalbama apie Thunderbolt 5, kuris turėtų pasiekti 80 Gb/s, o kai kuriose konfigūracijose net 120 Gb/s viena kryptimi. Tai būtų pakankama net nekompressuotam 8K video 60 fps.

Bet grįžkime į šiandieną. Ką rinktis? Jei perkate naują kompiuterį ir biudžetas leidžia, Thunderbolt 4 yra investicija į ateitį. Jūsų įrenginiai tarnaus ilgiau, nes technologija nepasenusi dar bent penkerius metus. Jei jau turite įrangą su USB 3.0 ir ji tenkina poreikius – neskubėkite keisti. Technologijos vertė matuojama ne specifikacijose, o tame, kaip ji pagerina jūsų kasdienybę.

Vienas praktiškos patarimas: jei perkate Thunderbolt įrangą, žiūrėkite į sertifikuotus gaminius. Pigūs „Thunderbolt compatible” laidai dažnai veikia tik 20 Gb/s arba apskritai yra USB 3.1 su klaidinančia etikete. Intel turi oficialų sertifikuotų produktų sąrašą – verta patikrinti prieš perkant.

Ir paskutinis dalykas – jungtys. Thunderbolt 4 naudoja USB-C formą, bet ne kiekvienas USB-C yra Thunderbolt. Ieškokite žaibo simbolio šalia prievado. Tai išvengs painiavos ir nusivylimo, kai perkate brangų laidą ir jis „neveikia” – tiesiog jūsų prievadas nepalaiko Thunderbolt.

Greičio skirtumas tarp šių technologijų yra akivaizdus skaičiais, bet tikroji vertė atsiskleidžia naudojime. Thunderbolt 4 – tai universalus sprendimas profesionalams ir entuziastams, kuriems vienas laidas turi daryti viską. USB 3.0 – patikimas darbo arklys, kuris vis dar puikiai atlieka savo darbą daugeliui kasdienių užduočių. Pasirinkimas priklauso nuo to, ką jūs darote su savo technologija, o ne nuo to, kas atrodo įspūdingiau specifikacijose.

The post Kodėl Thunderbolt 4 greičiau už USB 3.0 appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esate matę ar net patys turėję elektronikos, kuri staiga nustojo veikti po kritimo ar smūgio. Dažnai problema slypi ne sudegusiame mikroschemoje ar kondensatoriuje, o paprasčiausiame mechaniniame pažeidime – sulūžusiame plokštės takelyje. Tai tarsi nutrauktas elektros laidas viduje pačios plokštės, tik daug mažesnis ir sunkiau pastebimas.

Spausdintinės plokštės takeliai – tai ploni vario sluoksniai, pritvirtinti prie dielektrinio pagrindo (dažniausiai stiklo pluošto su epoksidine derva). Jie jungia visus komponentus tarpusavyje, perduodami elektros signalus ir maitinimą. Kai plokštė sulūžta arba įtrūksta, šie takeliai nutrūksta, ir grandinė tampa neužbaigta. Rezultatas? Įrenginys neveikia arba veikia netinkamai.

Įdomu tai, kad kartais takelis gali būti pažeistas net vizualiai nepastebimam. Mikroskopiniai įtrūkimai, atsiradę dėl temperatūros svyravimų ar mechaninio streso, gali sukelti intermituojančias problemas – įrenginys veikia šiltai, bet neveikia šaltai, arba atvirkščiai.

Detektyvo darbas – kaip rasti pažeidimą

Prieš pradedant bet kokius remonto darbus, reikia tiksliai nustatyti, kur yra problema. Tai ne visada paprasta užduotis, ypač daugiasluoksnėse plokštėse, kur takeliai gali būti paslėpti vidinuose sluoksniuose.

Pirmasis žingsnis – vizualinė apžiūra. Paimkite gerą apšvietimą ir, jei įmanoma, padidinimo stiklą ar mikroskopą. Ieškokite matomų įtrūkimų, atskilusių takelių, nudegintų vietų ar mechaninių deformacijų. Dažnai sulūžę takeliai būna netoli komponentų kojyčių, montavimo skylių ar plokštės kraštų – ten, kur mechaninis stresas yra didžiausias.

Jei vizualiai nieko nerandu, ateina multimetro eilė. Nustatykite jį į varžos matavimo režimą ir tikrinkite tęstinumą tarp taškų, kurie turėtų būti sujungti. Nulinė arba labai maža varža reiškia gerą jungtį, begalinė varža – nutrūkusį takelį. Čia praverčia plokštės schema, jei ją turite.

Profesionalai naudoja ir sudėtingesnius metodus: termografinę analizę (šiluminės kameros parodo, kur srautas nepraeina), rentgeno spindulių tikrinimą daugiasluoksnėms plokštėms ar net specialius takelių detektorius, kurie gali sekti takelio kelią be schemos.

Pasiruošimas chirurginei operacijai

Kai pažeidimas rastas, laikas ruoštis remontui. Čia svarbu turėti tinkamus įrankius ir medžiagas. Nereikia profesionalios laboratorijos, bet tam tikras minimalus arsenalas būtinas.

Pirma, jums reikės kokybaus lituoklio su reguliuojama temperatūra. Optimalus režimas – apie 320-350°C. Per karštas lituoklis gali pakenkti plokštei ir komponentams, per šaltas – nesukurs patikimos jungties. Gerai, jei turite ir termofėną – jis pravers dirbant su daugiasluoksnėmis plokštėmis ar dideliais komponentais.

Medžiagos: kokybiškas lydmetalis (geriausia su fliusu), papildomas fliusas (skystas ar gelio pavidalo), plonos vardinės vielos (0,1-0,3 mm), izoliacinis lakas ar UV kietėjanti derva, alkoholis paviršiams valyti. Jei planuojate rimtesnį remontą, pravers ir specialūs laidininkai – ploni variniai laidai su izoliacine danga.

Neužmirškite apsaugos priemonių: dirbkite gerai vėdinamoje patalpoje, naudokite padidinamąjį stiklą ar mikroskopą (ypač smulkiems darbams), turėkite antistatinį riešo dirželį, jei dirbate su jautria elektronika.

Tiesioginės rekonstrukcijos metodas

Paprasčiausias atvejis – kai takelis aiškiai matomas ant plokštės paviršiaus ir pažeidimas nedidelis. Tokį takelį galima atkurti tiesiogiai ant plokštės.

Pirmiausia kruopščiai nuvalykite pažeistą vietą. Pašalinkite visus oksidacijos pėdsakus, purvo likučius ir seną lydmetalį. Galite naudoti smulkų šlifavimo popierių (600-1000 gradacijos) ar specialų stiklo pluošto šepetėlį. Tikslas – gauti švarų, blizgantį vario paviršių abiejose nutrūkusio takelio pusėse.

Dabar ateina pats svarbiausias momentas. Užtepkite šiek tiek fliuso ant pažeistos vietos. Paimkite ploną varinę vielą – jos storis turėtų būti panašus į takelio storį arba šiek tiek plonesnis. Uždėkite vielą ant takelio taip, kad ji perdengtų nutrūkusią vietą su maža atsarga abiejose pusėse.

Įkaitintą lituoklį su nedideliu kiekiu lydmetalio ant galo prigluskite prie vielos galo, kur ji liečia sveiką takelio dalį. Lydmetalis turėtų nutekėti ir sukurti tvirtą jungtį tarp vielos ir takelio. Pakartokite kitoje pusėje. Jei takelis platus, gali tekti padaryti kelias lygiagrečias jungtis arba naudoti plokščią varinę juostelę vietoj vielos.

Kai jungtis atvėso, nuvalykite fliuso likučius alkoholiu ir apžiūrėkite darbą. Jungties vieta turėtų būti blizganti, be plyšių ar pūslelių. Patikrinkite multimetru – varža turėtų būti artima nuliui.

Kai reikia giliau kasti – daugiasluoksnių plokščių ypatumai

Sudėtingesnė situacija, kai pažeistas takelis yra vidinėje plokštės sluoksnyje. Tokios plokštės naudojamos šiuolaikinėje elektronikoje – kompiuterių pagrindinėse plokštėse, išmaniųjų telefonų PCB, pramoninėje įrangoje. Čia takeliai gali būti 4, 6, 8 ar net daugiau sluoksnių.

Tiesioginis prieiga prie vidinio takelio neįmanoma be plokštės sugriovimo. Todėl taikomas apėjimo metodas – sukuriamas naujas kelias signalui nuo vieno taško iki kito, apeinant pažeistą vietą. Tai tarsi kelio nukreipimas per aplinkkelį, kai pagrindinis kelias užblokuotas.

Pirmiausia reikia identifikuoti, kurie komponentų kontaktai ar testavimo taškai yra sujungti pažeistu takeliu. Čia be schemos bus labai sunku. Kai taškai žinomi, galite naudoti plonesnę vielos perėmyklę (angl. jumper wire) – izoliuotą varinį laidą, kuris bus prilituotas tarp šių taškų.

Praktinis patarimas: naudokite kuo plonesnius laidus (30 AWG ar plonesnius) ir stenkitės juos vedžioti plokštės pakraščiais ar po komponentais, kad jie netrukdytų ir būtų apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų. Jei plokštė bus dėta į korpusą, įsitikinkite, kad laidai nebus prispausti ar sulenkti.

Kai kuriose situacijose galima panaudoti specialias laidines jungtis – tai iš anksto paruošti laidai su kontaktais abiejuose galuose, skirti būtent tokiems remontams. Jie atrodo tvarkingiau ir yra patikimesni už rankiniu būdu padarytus.

Chemijos ir fizikos simbiozė – laidžiosios medžiagos

Modernusis metodas, kuris tampa vis populiaresnis tarp rimtesnių meistrų – laidžiųjų klijų ar dažų naudojimas. Tai specialios medžiagos, kuriose yra smulkių sidabro, vario ar anglies dalelių, leidžiančių praleisti elektros srovę.

Laidžieji klijai puikiai tinka ploniems takeliams atkurti, ypač kai mechaninis stiprumas nėra kritinis. Jie parduodami švirkštų ar tūbelių pavidalu ir naudojami kaip paprastas klijai – užtepami ant pažeistos vietos ir palieka džiūti. Kai kurie tipai džiūsta kambario temperatūroje, kiti reikalauja terminio apdorojimo.

Privalumai akivaizdūs: nereikia lituoti (mažesnė rizika pakenkti jautriems komponentams), galima dirbti su labai smulkiais takeliais, proceso paprastumas. Tačiau yra ir trūkumų – laidumas paprastai mažesnis nei tikro vario takelio, ilgalaikis patikimumas gali būti žemesnis, o kaina gana aukšta.

Praktiškai naudojant laidžiuosius klijus: paviršius turi būti idealiai švarus ir nuriebintas, užtepkite ploną, bet tolygų sluoksnį, stenkitės neperlipti ant gretimų takelių (naudokite mikroskopą!), leiskite gerai išdžiūti pagal gamintojo instrukcijas. Po džiūvimo patikrinkite varžą – ji turėtų būti mažesnė nei keletas omų trumpiems takeliams.

Yra ir specialūs laidūs dažai, kurie tepami šepetėliu ar plunksna. Jie labiau tinka dideliems plotams ar platiems takeliams atkurti. Sidabro pagrindu pagaminti dažai turi geriausią laidumą, bet yra brangiausi.

Prevencija geriau nei gydymas

Kai jau esate atlikę sėkmingą remontą, verta pagalvoti, kaip apsaugoti plokštę nuo būsimų pažeidimų. Ypač tai aktualu, jei įrenginys bus naudojamas sudėtingomis sąlygomis – su vibracijomis, temperatūros svyravimais ar mechaniniais smūgiais.

Atnaujintą takelį galima apsaugoti keliais būdais. Paprasčiausias – užtepti izoliacinį laką ar specialų PCB apsauginį dangą (conformal coating). Tai skaidrus sluoksnis, kuris apsaugo nuo drėgmės, dulkių ir lengvų mechaninių poveikių. Užtepkite šepetėliu arba purškite iš balionėlio, leiskite gerai išdžiūti.

Jei remontuota vieta yra ypač jautri mechaniniam stresui (pvz., netoli tvirtinimo skylių ar lanksčios plokštės lenkimo zonoje), galite ją sustiprinti epoksidine derva. Sumaišykite dviejų komponentų epoksidą ir atsargiai užlašinkite ant remontuotos vietos. Derva sukurs tvirtą, standų sluoksnį, kuris paskirsto mechaninę įtampą.

UV kietėjanti derva – dar viena puiki opcija. Ji lieka skysta, kol neapšviečiate jos UV lempa, todėl turite laiko tiksliai ją pozicionuoti. Po apšvietimo ji sukietėja per kelias sekundes. Labai patogu smulkiems darbams.

Bendri patarimai plokštėms saugoti: venkite staigių temperatūros pokyčių (terminis stresas gali sukelti mikroįtrūkimus), montuodami plokštę į korpusą, įsitikinkite, kad tvirtinimo varžtai nepersukti (tai gali deformuoti plokštę), jei plokštė bus veikiama vibracijų, naudokite vibracijas slopinančias tarpines ar guminius tvirtinimus.

Kai rankos virpa, o takeliai ploni kaip plaukas

Šiuolaikinė elektronika tampa vis smulkesnė. BGA komponentai, 0201 dydžio rezistoriai, takeliai, kurių plotis matuojamas šimtųjų milimetro dalimis – visa tai kelia didžiulius iššūkius norint atlikti remontą namuose ar mažoje dirbtuvėje.

Tokiais atvejais be mikroskopo tikrai neišsiversite. Nebūtinai pirkti brangų profesionalų – šiais laikais galima gauti neblogų USB mikroskopų už prieinamą kainą. Jie prijungiami prie kompiuterio ir leidžia matyti plokštę labai padidintą ekrane. Tai ne tik pagerina matomumą, bet ir sumažina akių nuovargį.

Lituoklio antgalis turi būti labai plonas ir gerai prižiūrėtas. Oksidavęs ar apgadintas antgalis nesuteiks reikiamo tikslumo. Naudokite specialius mikro lituoklio antgalius – jie būna kūgio ar pjautuvo formos, su labai smailiu galu.

Jei reikia dirbti su itin smulkiais takeliais (mažesniais nei 0,2 mm), vietoj vielos galite naudoti specialią varinę foliją ar juostelę. Ji klijuojama ant plokštės ir prilituojama tik galuose. Taip išvengiama per didelio šilumos poveikio jautriems komponentams.

Dar viena technika – naudoti laidžiąją pastą kartu su viela. Pirmiausia užtepkite plonytį laidžiosios pastos sluoksnį, tada ant jo uždėkite vielą ir prilituokite. Pasta užpildo mikroskopines ertmes ir pagerina kontaktą.

Svarbus momentas: dirbdami su smulkia elektronika, visada naudokite fliusą. Jis pagerina lydmetalio tekėjimą ir padeda išvengti šaltųjų litavimo vietų. Tačiau po darbo būtinai nuvalykite fliuso likučius – jie gali būti koroziški ir ilgainiui sugadinti jūsų darbą.

Kai takeliai vėl šviečia – patikrinimas ir testavimas

Atlikę remontą, neskubėkite iš karto įjungti įrenginio į elektros tinklą. Pirmiausia atlikite kruopščią patikrą, kad įsitikintumėte, jog viskas padaryta teisingai ir saugiai.

Pradėkite nuo vizualinės apžiūros su padidinimu. Įsitikinkite, kad nėra lydmetalio tiltelių tarp gretimų takelių, kad visos jungtys atrodo tvirtai ir švarios, kad nėra atskilusių vielų galų ar kitų mechaninių defektų. Ypač atidžiai patikrinkite, ar neužtepėte laidžiųjų klijų ar lydmetalio ant vietų, kur jų neturėtų būti.

Multimetru išmatuokite varžą tarp remontuoto takelio galų. Ji turėtų būti artima nuliui – paprastai mažiau nei 1 omas trumpiems takeliams. Jei varža didesnė, tai gali reikšti blogą kontaktą arba per ploną laidžiųjų klijų sluoksnį. Taip pat patikrinkite, ar nėra trumpojo jungimo su gretimais takeliais.

Jei plokštė turi maitinimo ir žemės takelius, būtinai patikrinkite, ar tarp jų nėra trumpojo jungimo. Tai kritiškai svarbu – trumpasis jungimas maitinime gali sugadinti ne tik plokštę, bet ir maitinimo šaltinį.

Prieš įjungdami visą galią, jei įmanoma, pradėkite nuo mažesnės įtampos. Daugelis įrenginių gali būti testuojami su sumažinta maitinimo įtampa – tai leidžia aptikti problemas be didelės rizikos. Stebėkite, ar remontuota vieta nekaista – tai būtų blogas ženklas, rodantis per didelę varžą ar dalinį trumpąjį jungimą.

Kai esate tikri, kad viskas gerai, galite įjungti normalų maitinimą ir testuoti įrenginio funkcionalumą. Jei viskas veikia – sveikiname, sėkmingai atlikote remontą! Jei ne – atjunkite maitinimą ir grįžkite prie diagnostikos.

Kai takeliai vėl atgauna gyvenimą

Sulūžusių plokštės takelių remontas nėra raketo mokslas, bet reikalauja kantrybės, tikslumo ir tinkamų įrankių. Pradedantiesiems geriausia pradėti nuo paprastų, viensluoksnių plokščių su stambiais komponentais – senosios radijo aparatūros, paprastos buitinės elektronikos. Tai leis įgyti patirties be didelės rizikos sugadinti brangią įrangą.

Svarbiausia – nepulti į paniką pamatę sulūžusį takelį. Dažniausiai tai visiškai pataisoma, o kartais net paprasčiau nei keisti sudegusį komponentą. Modernioji rinka siūlo daugybę sprendimų – nuo tradicinio litavimo iki pažangių laidžiųjų medžiagų, tad kiekvienas gali rasti sau tinkantį metodą.

Atminkite, kad prevencija visada geriau nei remontas. Apsaugokite savo plokštes nuo mechaninių pažeidimų, naudokite tinkamus tvirtinimus, venkite stataus temperatūros pokyčių. Bet jei nelaimė jau įvyko – dabar žinote, kad yra išeitis. Su tinkamais įrankiais, medžiagomis ir šiek tiek praktikos galite sugrąžinti gyvenimą net ir labiausiai pažeistoms plokštėms. O tas jausmas, kai įrenginys, kuris atrodė beviltiškai sugadintas, vėl suveikia – tikrai vertas pastangų.

The post Kaip atkuriami sulūžę plokštės takeliai appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.