Sėdite prie kompiuterio, galbūt žaidžiate žaidimą ar baigiате svarbų projektą, ir staiga – juodas ekranas. Kompiuteris tiesiog išsijungia, tarsi kas būtų ištraukęs kištuką iš lizdo. Tokia situacija gali sukelti ne tik susierzinimą, bet ir rimtą nerimą dėl nesaugių duomenų ar galimos aparatinės įrangos gedimo. Spontaniški kompiuterio išsijungimai nėra normali situacija, ir už jų gali slėptis įvairios priežastys – nuo paprasčiausio dulkių susikaupimo iki rimtų maitinimo bloko problemų.

Dažniausiai kompiuteris išsijungia dėl perkaitimo, elektros tiekimo sutrikimų arba programinės įrangos konfliktų. Kartais tai būna apsauginis mechanizmas – sistema tiesiog bando apsisaugoti nuo didesnių žalos. Tačiau nepaisant priežasties, tokį elgesį reikia spręsti kuo greičiau, nes ilgalaikiai spontaniški išsijungimai gali sukelti duomenų praradimą ar net sugadinti aparatinę įrangą.

Temperatūros kontrolė – pirmasis įtariamasis

Perkaitimas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl kompiuteris savaime išsijungia. Šiuolaikiniai procesoriai ir vaizdo plokštės generuoja didžiulį kiekį šilumos, ypač veikiant reiklioms programoms ar žaidimams. Kai temperatūra pasiekia kritinę ribą (paprastai apie 90-100°C procesoriui), sistema automatiškai išsijungia, kad apsaugotų komponentus nuo fizinės žalos.

Kaip patikrinti, ar problema slypi būtent čia? Pirmiausia atsisiųskite temperatūros stebėjimo programą – puikiai tinka nemokamos „HWMonitor”, „Core Temp” ar „MSI Afterburner”. Paleiskite kompiuterį ir stebėkite temperatūras įprastinio naudojimo metu bei apkrovus sistemą. Jei procesorius ramybės būsenoje rodo daugiau nei 50-60°C, o apkrovus šoka virš 85°C – turite perkaitimo problemą.

Dulkės – tylus kompiuterio priešas. Per metus korpuse gali susikaupti stebėtinai daug dulkių, kurios užkemša ventiliacijos angas ir aušintuvus. Atidarykite kompiuterio korpusą (nepamirškite išjungti iš elektros tinklo!) ir pažiūrėkite į procesoriaus aušintuvą bei vaizdo plokštės ventiliatorius. Jei matote storą dulkių sluoksnį – štai jūsų problema. Švelniai išvalykite dulkes suslėgtu oru arba minkštu teptuku. Nenaudokite dulkių siurblio tiesiogiai ant komponentų – statinė elektra gali padaryti daugiau žalos nei dulkės.

Termopasta tarp procesoriaus ir aušintuvo laikui bėgant išdžiūsta ir praranda savo savybes. Jei jūsų kompiuteriui daugiau nei 3-4 metai ir niekada nekeitėte termopastos – tikrai laikas tai padaryti. Nuimkite aušintuvą, atsargiai nuvalykite seną pastą izopropilo alkoholiu ir užtepkite ploną naują sluoksnį. Nereikia daug – tik ryžio grūdo dydžio lašelis centre.

Maitinimo blokas – širdis, kuri gali suklupti

Nestabilus elektros tiekimas yra antra pagal dažnumą spontaniškų išsijungimų priežastis. Maitinimo blokas (PSU) yra atsakingas už elektros energijos konvertavimą ir paskirstymą visiems kompiuterio komponentams. Kai jis pradeda gesti arba tiesiog nebeturi pakankamai galios, kompiuteris gali išsijunginėti netikėčiausiu metu.

Kaip atpažinti maitinimo bloko problemas? Dažnai išsijungimai įvyksta apkrovus sistemą – žaidžiant, renderinant video ar paleidus kelias reiklesnes programas vienu metu. Tai reiškia, kad maitinimo blokas tiesiog nebeįstengia patiekti reikiamos galios. Kartais girdėsite keistus garsus – cypimą, zvimbimą ar traškėjimą iš PSU pusės. Tai aiškus ženklas, kad kažkas negerai.

Pirmiausia patikrinkite, ar jūsų maitinimo blokas apskritai turi pakankamai galios. Jei turite galingą vaizdo plokštę (pavyzdžiui, RTX 4070 ar panašią), o maitinimo blokas tik 450W – problema akivaizdi. Naudokite internetinius PSU skaičiuoklius, kad įvertintumėte, kiek galios tikrai reikia jūsų sistemai. Visada geriau turėti 20-30% atsargą.

Jei maitinimo blokas pakankamai galingas, bet problema išlieka, gali būti, kad jis tiesiog sensta ar genda. PSU kondensatoriai laikui bėgant blogėja, ypač pigesnėse modeliuose. Jei jūsų maitinimo blokas tarnauja 5+ metus – galbūt laikas jį pakeisti. Tai nėra komponentas, kuriuo verta taupyti – prastos kokybės PSU gali sugadinti visą sistemą.

Operacinė sistema ir tvarkyklės kaip kaltininkai

Ne visada problema slypi aparatinėje įrangoje. Kartais Windows ar kitos operacinės sistemos klaidos, blogai veikiančios tvarkyklės ar kenkėjiškos programos gali sukelti spontaniškus išsijungimus. Tokiu atveju kompiuteris dažnai pirmiau parodo mėlynąjį mirties ekraną (BSOD) arba tiesiog perkraunasi be jokio įspėjimo.

Patikrinkite Windows įvykių žurnalą (Event Viewer). Paspauskite Win+R, įrašykite „eventvwr.msc” ir paspauskite Enter. Žiūrėkite į „Windows Logs” -> „System” skiltį ir ieškokite raudonų klaidos pranešimų apie laiką, kai kompiuteris išsijungė. Tai gali suteikti vertingų užuominų apie problemą.

Tvarkyklės, ypač vaizdo plokštės, gali būti problemos šaltinis. Pabandykite visiškai pašalinti esamas tvarkykles naudodami „Display Driver Uninstaller” (DDU) saugiuoju režimu, tada įdiekite naujausią versiją iš gamintojo svetainės. Kartais paradoksalu, bet naujausia versija nėra geriausia – jei problemos prasidėjo po tvarkyklių atnaujinimo, grįžkite prie ankstesnės stabilios versijos.

Kenkėjiškos programos ir virusai taip pat gali sukelti sistemos nestabilumą. Atlikite išsamų skenavimą su patikimu antivirusu. „Malwarebytes” nemokama versija puikiai tinka tokiam tikslui. Taip pat patikrinkite, ar neturite per daug programų, kurios paleidžiamos kartu su sistema – jos gali konfliktuoti tarpusavyje.

Atmintis ir kiti komponentai po įtarimu

Gedinga RAM atmintis gali sukelti visokiausių keistenybių, įskaitant spontaniškus išsijungimus. Atmintis yra vienas iš tų komponentų, kurie gali veikti „beveik gerai” – tai reiškia, kad daugumą laiko viskas atrodo normaliai, bet kartais įvyksta klaidos, kurios gali užlūžti visą sistemą.

Windows turi integruotą atminties diagnostikos įrankį. Paspauskite Win+R, įrašykite „mdsched.exe” ir paleiskite testą. Kompiuteris persikraus ir atliks atminties patikrinimą. Tačiau išsamesniems testams rekomenduoju naudoti „MemTest86″ – sukurkite įkraunamą USB ir leiskite programai tikrinti atmintį bent kelias valandas. Jei randa klaidų – turite keisti RAM.

Motininė plokštė taip pat gali būti problema, nors tai rečiau pasitaikanti situacija. Patinę kondensatoriai (jie atrodo išsipūtę viršuje), degėsių kvapas ar matomos žalos žymės ant plokštės rodo rimtas problemas. Kartais problema gali būti tiesiog prastame kontakte – pabandykite išimti ir vėl įdėti RAM plokšteles, vaizdo plokštę ir kitus komponentus, įsitikindami, kad jie tvirtai įstatyti.

Standieji diskai, ypač senesni HDD, gali sukelti išsijungimus, jei jie turi rimtų klaidų. Naudokite „CrystalDiskInfo” programą, kad patikrintumėte disko būklę. Jei matote įspėjimus ar kritinę būklę – nedelsiant darykite atsargines kopijas ir keiskite diską.

Elektros tinklo ir aplinkos faktoriai

Kartais problema visai ne kompiuteryje, o išorėje. Nestabilus elektros tiekimas namuose gali sukelti spontaniškus išsijungimus. Jei pastebite, kad šviesos mirga arba kiti elektros prietaisai kartais „krūpteli” – problema gali būti jūsų elektros instaliacijos.

Perkrovos apsauga arba UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinis) gali išspręsti daugelį su elektra susijusių problemų. Jei jūsų kompiuteris išsijungia tuo pačiu metu, kai įjungiamas galingas prietaisas (pavyzdžiui, oro kondicionierius ar elektrinis šildytuvas), tai aiškus ženklas, kad reikia geresnės elektros linijos ar bent jau kokybės perkrovos apsaugos.

Aplinkos temperatūra taip pat svarbi. Jei jūsų kompiuteris stovi ankštoje erdvėje, prie šildytuvo ar tiesiog labai šiltame kambaryje – tai gali prisidėti prie perkaitimo problemų. Įsitikinkite, kad aplink kompiuterį yra pakankamai vietos oro cirkuliacijai, o kambario temperatūra neviršija 25°C.

Drėgmė ir dulkėtumas taip pat turi įtakos. Labai sausa aplinka didina statinės elektros riziką, o per drėgna gali sukelti koroziją. Idealios sąlygos kompiuteriui – 40-60% santykinė drėgmė ir švarus, vėdinamas kambarys.

Sisteminis problemų sprendimas žingsnis po žingsnio

Kai susiduriate su spontaniškais išsijungimais, svarbu metodiškai tikrinti kiekvieną galimą priežastį. Štai praktinė strategija, kaip rasti problemą:

Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų. Išvalykite dulkes, patikrinkite temperatūras, įsitikinkite, kad visi kabeliai tvirtai prijungti. Nuostabiai dažnai problema išsisprendžia būtent šiame etape. Atjunkite visus nereikalingus USB įrenginius ir išorinius prietaisus – kartais gedęs išorinis kietasis diskas ar kitas įrenginys gali sukelti problemų.

Jei paprasti sprendimai nepadeda, pereikite prie programinės įrangos. Įdiekite šviežią Windows kopiją ant atskirо disko ar skirsniо ir stebėkite, ar problema išlieka. Jei išsijungimai nutrūksta su švaria sistema – problema buvo programinėje įrangoje. Jei tęsiasi – ieškokite aparatinės įrangos problemų.

Komponentų izoliavimo metodas veikia puikiai. Išimkite viską, kas nėra būtina paleisti kompiuteriui – papildomą RAM, vaizdo plokštę (jei turite integruotą grafiką), papildomus diskus. Palikite tik minimumą: motininę plokštę, procesorių, vieną RAM plokštelę, maitinimo bloką. Jei kompiuteris veikia stabiliai – pradėkite grąžinti komponentus po vieną, kol rasite kaltininką.

Temperatūrų stebėjimas realiu laiku gali atskleisti daug. Paleiskite stebėjimo programą antrame monitoriuje ar telefone (kai kurios programos leidžia stebėti per tinklą) ir žiūrėkite, kas vyksta prieš pat išsijungimą. Jei matote staigų temperatūros šuolį – žinote, kur ieškoti.

Kada kreiptis į specialistus ir ko tikėtis

Ne visada problemą galima išspręsti patiems. Jei išbandėte visus metodus, o kompiuteris vis tiek išsijunginėja, galbūt laikas kreiptis į profesionalus. Ypač jei įtariate motininės plokštės gedimą ar sudėtingesnes aparatinės įrangos problemas, kurioms reikia specialios įrangos diagnozuoti.

Prieš nešdami kompiuterį į servisą, padarykite atsargines visų svarbių duomenų kopijas. Taip pat užsirašykite visą informaciją apie problemą: kada prasidėjo, kaip dažnai vyksta, kokiomis aplinkybėmis, ką jau bandėte daryti. Tai padės technikui greičiau identifikuoti problemą.

Serviso paslaugų kainos gali labai skirtis. Paprasta diagnostika paprastai kainuoja 20-40 eurų, tačiau jei reikia keisti komponentus, kaina gali išaugti. Visada prašykite išsamios sąmatos prieš sutikdami su remonto darbais. Kartais ekonomiškiau pakeisti seną kompiuterį nauju, nei investuoti į brangų senų komponentų remontą.

Garantija gali padengti remontą, jei kompiuteris dar naujas. Tačiau atminkite, kad savadarbis kompiuterio atvėrimas dažnai panaikina garantiją. Prieš atidaryдami korpusą, patikrinkite garantijos sąlygas. Jei kompiuteris dar garantinis – geriau kreipkitės į pardavėją ar gamintoją.

Ką daryti, kad problema nepasikartotų

Prevencija visada geresnė už gydymą. Reguliarus kompiuterio priežiūra gali užkirsti kelią daugeliui problemų. Kas 3-6 mėnesius išvalykite dulkes iš korpuso. Tai užtrunka vos 15-20 minučių, bet gali pratęsti jūsų komponentų gyvavimą metais.

Stebėkite temperatūras bent kartą per mėnesį. Įsidiekite programą, kuri rodo temperatūras sistemos dėkle – taip visada matysite, ar viskas tvarkoje. Jei pastebite, kad temperatūros pamažu kyla, nors nieko nesikeičia – tai signalas, kad reikia valyti ar keisti termopastą.

Investuokite į kokybišką maitinimo bloką ir perkrovos apsaugą. Tai nėra vieta taupyti. Geras 80+ Gold ar Platinum sertifikuotą PSU ne tik efektyvesnis, bet ir patikimesnis. UPS apsaugos ne tik nuo staigių išsijungimų elektrai dingus, bet ir nuo įtampos svyravimų.

Atnaujinkite programinę įrangą protingai. Neskubėkite įdiegti naujausių tvarkyklių ar Windows atnaujinimų pirmąją dieną – palaukite savaitę ar dvi, kol kiti išbando ir praneša apie problemas. Tačiau ir visiškai ignoruoti atnaujinimų negalima – seni tvarkyklės gali turėti saugumo spragų ar suderinamumo problemų.

Duomenų atsarginės kopijos turėtų būti automatinės ir reguliarios. Naudokite debesų saugyklą svarbiems dokumentams ir išorinį diską pilnoms sistemos kopijoms. Kai kompiuteris spontaniškai išsijungia, visada yra duomenų praradimo rizika, ypač jei tuo metu vyko rašymas į diską.

Taigi, spontaniški kompiuterio išsijungimai nėra problema, su kuria reikia tiesiog susitaikyti. Dažniausiai tai perkaitimas, maitinimo problemos ar programinės įrangos konfliktai – visos šios problemos sprendžiamos. Metodiškas požiūris, kantrybė ir pagrindinių diagnostikos įrankių žinojimas leis jums išspręsti daugumą problemų patiems. O kai problema per sudėtinga – žinosite, kada kreiptis pagalbos ir ką pasakyti specialistui. Svarbiausia – neignoruokite problemos, nes tai, kas prasideda kaip mažas nepatogumas, gali virsti rimtu gedimų ir prarastų duomenų.

The post Kompiuteris pats išsijunginėja: diagnostika ir remontas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Spausdintuvo kasetės – tai viena iš tų dalykų, kurie gali rimtai apkarpyti biudžetą, ypač jei spausdinate daug. Originalios HP kasetės kainuoja nemažai, o kai kuriose situacijose naujos kasetės kaina net artėja prie paties spausdintuvo vertės. Absurdas, tiesa? Todėl vis daugiau žmonių renkasi kasetės užpildymą – procesą, kuris leidžia sutaupyti iki 70% pinigų, palyginti su naujos kasetės pirkimu.

Bet čia ne tik apie pinigus. Kasetės užpildymas – tai ir ekologiškas sprendimas. Pagalvokite, kiek plastiko išmetama kasmet, kai milijonai žmonių tiesiog išmeta tuščias kasetes ir perka naujas. Viena kasetė gali būti užpildyta nuo 3 iki 7 kartų, priklausomai nuo modelio ir naudojimo intensyvumo. Tai reiškia, kad viena kasetė gali tarnauti metus ar net ilgiau, užuot keliaujusi į sąvartyną po kelių mėnesių.

Žinoma, yra ir skeptikų, kurie sako, kad užpildytos kasetės blogesnės kokybės ar gali sugadinti spausdintuvą. Iš dalies tai mitai, iš dalies – tiesa, priklausanti nuo to, kaip kokybiškai atliekamas užpildymas. Jei visa daroma teisingai, naudojant kokybišką dažą ir laikantis technologijos, problemos neturėtų kilti.

Ką reikia žinoti prieš pradedant

Pirmas dalykas – ne visos HP kasetės vienodos. Yra integruotos kasetės, kuriose dažų talpykla ir spausdinimo galvutė yra viename korpuse (pvz., HP 650, 652, 664 serijos). Tokias užpildyti paprasčiau, nes galvutė atsinaujina kartu su kasete. Kita vertus, yra kasetės, kuriose dažai atskirti nuo spausdinimo mechanizmo – tokios dažniau naudojamos profesionalesniuose spausdintuvuose.

Dar svarbu suprasti, kad HP naudoja mikroschemų sistemą, kuri seka dažų lygį. Kai kurie naujesni modeliai net atsisako spausdinti, kai mikroschemą rodo, kad kasetė tuščia, nors fiziškai dažų dar gali būti. Tokiais atvejais reikia arba pakeisti mikroschemą, arba ją atstatyti specialiu įrenginiu. Tai ne raketos mokslas, bet apie tai reikia žinoti iš anksto.

Prieš pradedant užpildymo procesą, įsitikinkite, kad turite tinkamą dažą. HP kasetėms naudojami specialūs rašalai, kurie skiriasi priklausomai nuo kasetės tipo. Pigmentiniai dažai naudojami juodai spalvai ir yra atsparesni vandeniui, o spalvotiems dažnai naudojami dažai ant vandens pagrindo. Negalima maišyti skirtingų tipų dažų – tai garantuotas būdas sugadinti kasetę.

Herramientas y materiales necesarios

Nebijokite – jums nereikės laboratorijos ar brangių įrankių. Štai ką tikrai reikės turėti:

Pirmiausia – pats dažas. Geriausia pirkti specialius užpildymo rinkinius, kurie jau turi švirkštus ir adatas. Vienas toks rinkinys kainuoja apie 10-15 eurų ir jo užtenka keliems užpildymams. Svarbu pirkti dažą, skirtą būtent jūsų kasetės modeliui.

Švirkštai su adata – dažniausiai jie eina komplekte su dažais, bet jei ne, reikės įsigyti atskirai. Geriausia turėti kelis skirtingų dydžių, nes skirtingos kasetės turi skirtingo dydžio užpildymo angas.

Popieriniai rankšluosčiai arba servetėlės – dažai tikrai išsilies, tai neišvengiama. Geriau pasiruošti iš anksto, nei vėliau valyti stalą ar grindis.

Vienkartinės pirštinės – nebūtinos, bet labai rekomenduojamos. Rašalai, ypač juodi, sunkiai nusiplaunami nuo odos ir gali likti kelias dienas.

Lipni juosta arba specialūs kamšteliai – kai kurioms kasetėms po užpildymo reikia užklijuoti užpildymo angas.

Drėgnas skudurėlis – nuvalyti kasetės kontaktus ir išorinę dalį po užpildymo.

Kasetės paruošimas užpildymui

Gerai, turite viską, kas reikia. Dabar pradėkime. Pirmiausia išimkite kasetę iš spausdintuvo. Skamba akivaizdžiai, bet būtinai palaukite kelias minutes po paskutinio spausdinimo – kasetė gali būti karšta.

Padėkite kasetę ant popierinių rankšluosčių. Apžiūrėkite ją atidžiai. Ieškokite užpildymo angų – paprastai jos būna viršuje, uždengtos mažomis lipdukomis arba kamšteliais. Kai kuriose kasetėse šių angų iš gamyklos nėra – jas reikia išgręžti patiems, bet tai jau sudėtingesnis variantas, apie kurį pakalbėsime vėliau.

Jei matote lipduką su užrašu „warranty void if removed” arba panašiai – nesijaudinkite, garantija vis tiek nebegalioja, kai kasetė ištuštėja. Atsargiai nuimkite lipduką. Jei planuojate kasetę užpildyti ne vieną kartą, šį lipduką galite išsaugoti ir vėl užklijuoti.

Dabar svarbus momentas – patikrinkite, ar kasetė tikrai verta užpildymo. Pažiūrėkite į spausdinimo galvutę (apatinę kasetės dalį). Jei matote, kad kontaktai labai nešvarūs, apanglėję ar pažeisti, užpildymas gali nepadėti. Taip pat jei kasetė jau buvo užpildyta 5-6 kartus, galbūt laikas jai atsisveikinti.

Pats užpildymo procesas

Štai patys svarbiausias etapas. Paimkite švirkštą ir pripildykite jį dažais. Nebūtina pilti iki kraštų – geriau užpildyti keliais etapais, nei perpildyti. Perpildyta kasetė – tai tikra katastrofa, nes dažai pradės tekėti iš visų galimų vietų.

Įkiškite adatą į užpildymo angą. Daryti tai reikia lėtai ir atsargiai – per greitai įpylus dažus, kasetėje gali susidaryti oro burbulai, kurie vėliau trukdys normaliam spausdinimui. Spaudžiant švirkšto stūmoklį, turėtumėte jausti nedidelį pasipriešinimą – tai normalu.

Kiek dažų pilti? Čia priklauso nuo kasetės dydžio. Standartinėms HP kasetėms paprastai užtenka 8-12 ml juodos spalvos dažų ir po 4-6 ml kiekvienos spalvos. Bet geriau vadovautis konkrečia informacija jūsų kasetės modeliui. Perpildymas yra blogiau nei nepilnas užpildymas.

Kai pilate, stebėkite kasetę. Kai kuriose kasetėse galima matyti, kaip kyla dažų lygis. Kai dažai pasiekia viršų arba pradeda rodytis užpildymo angoje – sustokite. Lėtai ištraukite adatą ir iš karto užkimškite angą kamšteliu arba užklijuokite lipnia juosta.

Jei užpildote spalvotą kasetę su trimis skyriais (cianas, magenta, geltonas) – būkite ypač atsargūs nepilti ne į tą skyrių. Sumaišius spalvas, kasetę galima išmesti. Paprastai skyreliai aiškiai pažymėti spalvomis arba raidėmis C, M, Y.

Mikroschemų problema ir jos sprendimas

Štai čia prasideda sudėtingesni dalykai. Daugelis šiuolaikinių HP kasetų turi mikroschemą, kuri seka dažų kiekį. Problema ta, kad ši mikroschemą neseka faktinį dažų kiekį – ji tiesiog skaičiuoja atspausdintus puslapius. Kai pasiekiamas nustatytas limitas, mikroschemą skelbia, kad kasetė tuščia, net jei ką tik ją užpildėte.

Yra keli būdai tai išspręsti. Pirmas – pirkti naują mikroschemą. Jos parduodamos internete, kainuoja apie 2-5 eurus ir paprastai priklijuojamos ant kasetės. Senąją mikroschemą reikia atsargiai atplėšti (kartais ji laikoma ant lipnios juostos, kartais įspausta), o naująją priklijuoti toje pačioje vietoje.

Antras būdas – naudoti mikroschemų atstatymo įrenginį. Tai mažas elektroninis prietaisas, kuris „perkrauna” mikroschemą, grąžindamas ją į pradinę būseną. Tokie įrenginiai kainuoja nuo 20 iki 100 eurų, priklausomai nuo funkcionalumo. Jei planuojate reguliariai užpildyti kasetes, tai gali būti verta investicija.

Trečias variantas – kai kurie spausdintuvai leidžia ignoruoti mikroschemą ir tęsti spausdinimą net su „tuščia” kasete. Tai priklauso nuo spausdintuvo modelio ir programinės įrangos versijos. Kartais reikia tiesiog paspausti „tęsti” mygtuką, kai spausdintuvas įspėja apie mažai dažų.

Kasetės testavimas ir galimi nesklandumai

Užpildę kasetę, neįdėkite jos iš karto į spausdintuvą. Pirma nuvalykite visus išsiliejusius dažus. Ypač atidžiai nuvalykite kontaktus – ant jų neturi būti nė lašelio dažų. Naudokite drėgną (ne šlapią!) skudurėlį.

Dabar įdėkite kasetę į spausdintuvą. Dauguma HP spausdintuvų automatiškai atpažins kasetę ir gali pasiūlyti paleisti valymo ciklą. Sutikite – tai padės pašalinti oro burbulus ir užtikrinti tolygų dažų srautą.

Atspausdinkite testinį puslapį. Beveik visi spausdintuvai turi tokią funkciją nustatymuose. Žiūrėkite, ar visos spalvos spausdinamos tolygiai, ar nėra baltų linijų ar dėmių. Jei viskas gerai – sveikinu, sėkmingai užpildėte kasetę!

Bet kas, jei kažkas ne taip? Dažniausios problemos:

Baltų linijų spausdinant – tai reiškia, kad spausdinimo galvutė užsikimšusi arba yra oro burbulų. Paleiskite dar kartą valymo ciklą. Jei nepadeda, gali tekti rankiniu būdu valyti galvutę.

Išsiliejantys dažai – greičiausiai perpildėte kasetę arba neuždarėte tinkamai užpildymo angos. Išimkite kasetę, nuvalykite ir patikrinkite sandarumą.

Spausdintuvas nerodo kasetės – gali būti mikroschemų problema arba blogai įdėta kasetė. Išimkite ir įdėkite dar kartą, įsitikindami, kad kontaktai švarus.

Blankus spausdinimas – galbūt nepakanka dažų arba jie per tiršti. Patikrinkite, ar naudojote tinkamą dažų tipą.

Kaip išlaikyti užpildytą kasetę veikiančią ilgiau

Sėkmingai užpildėte kasetę – puiku! Bet kaip užtikrinti, kad ji tarnautų kuo ilgiau ir nereikėtų greitai vėl užpildyti?

Svarbiausia taisyklė – reguliariai spausdinkite. Skamba keistai, bet tai tiesa. Jei spausdintuvas stovi nenaudojamas savaites ar mėnesius, dažai džiūsta spausdinimo galvutėje ir užsikemša. Jei nespausdinate dažnai, bent kartą per savaitę atspausdinkite bent vieną spalvotą puslapį – tai išlaikys galvutę švaria.

Naudokite kokybišką popierių. Pigus, dulkėtas popierius gali greičiau užkimšti galvutę. Tai nereiškia, kad reikia pirkti brangiausią, bet visiškai pigaus taip pat venkite.

Jei žinote, kad ilgą laiką nespausdinsit, išimkite kasetę ir laikykite ją sandariai uždarytoje plastikinėje maišelyje. Tai sulėtins dažų džiūvimą. Kai vėl reikės spausdinti, prieš įdėdami kasetę, leiskite jai prisitaikyti prie kambario temperatūros.

Nepalikite spausdintuvo tiesioginėje saulės šviesoje ar šalia šildymo prietaisų. Aukšta temperatūra paspartina dažų džiūvimą ir gali sugadinti kasetę.

Kai spausdintuvas siūlo paleisti valymo ciklą – nesigailėkite. Taip, tai sunaudoja šiek tiek dažų, bet tai daug pigiau nei keisti užsikimšusią kasetę. Valymo ciklą galima paleisti ir rankiniu būdu kartą per mėnesį, jei retai spausdinate.

Kada užpildymas nebeverta ir kiti protingi sprendimai

Būkime sąžiningi – ne visada kasetės užpildymas yra geriausias sprendimas. Jei kasetė jau buvo užpildyta 5-7 kartus, spausdinimo kokybė pradeda blogėti, galvutė nusidėvi. Tokiu atveju geriau investuoti į naują kasetę, net jei tai originalas.

Taip pat jei pastebite, kad po užpildymo kasetė tarnauja vis trumpiau – tai ženklas, kad ji pasiekė savo limitus. Galbūt galvutė jau taip nusidėvėjusi, kad dažai tiesiog prateka per greitai, arba viduje susidarė nuosėdos, kurios trukdo normaliam dažų srautui.

Dar vienas svarbus momentas – jei naudojate spausdintuvą verslui ir jums reikia absoliučios kokybės garantijos, galbūt verta rinktis originalias kasetes arba bent jau profesionaliai užpildytas. Savarankiškas užpildymas namuose puikiai tinka kasdieniam spausdinimui, bet svarbiems dokumentams ar nuotraukoms geriau nesirinkti.

Beje, jei užpildymas atrodo per sudėtingas arba tiesiog neturite laiko, daugelyje miestų yra servisai, kurie užpildo kasetes už 5-10 eurų. Tai vis tiek pigiau nei nauja kasetė, o jums nereikia nieko daryti patiems.

Ir paskutinis patarimas – jei spausdinate tikrai daug, galbūt verta pagalvoti apie spausdintuvą su išorinėmis dažų talpyklomis (CISS sistema) arba net lazerinį spausdintuvą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali būti ekonomiškiau nei nuolatinis kasetės užpildymas. Bet jei jau turite rašalinį HP spausdintuvą ir spausdinate vidutiniškai – kasetės užpildymas tikrai verta išbandyti. Sutaupysite pinigų, prisidėsite prie aplinkos apsaugos ir įgysite naujos patirties. O kai pirmą kartą sėkmingai užpildysite kasetę ir pamatysite, kaip ji puikiai spausdina – pajusite tikrą pasitenkinimą.

The post HP kasetės užpildymas: žingsnis po žingsnio appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Paspaudėte „Delete”, patvirtinote veiksmą, o failas dingo. Tačiau realybė yra daug įdomesnė nei galėtumėte pagalvoti. Kai ištrinate failą iš kompiuterio, operacinė sistema iš tikrųjų nedaro to, ko tikitės – ji neišvalo tų duomenų nuo kietojo disko ar SSD. Vietoj to, ji tiesiog pažymi tą vietos plotą kaip „laisvą” ir pasako sau: „Gerai, čia galima rašyti naujus duomenis, kai prireiks.”

Įsivaizduokite bibliotekos katalogą. Kai knyga pašalinama iš katalogo, pati knyga vis dar stovi lentynoje – tiesiog nebėra įrašo, kuris padėtų ją rasti. Panašiai veikia ir failų sistema jūsų kompiuteryje. Failų lentelėje (tai savotiškas turinys) ištrinama nuoroda į failą, bet patys duomenys lieka ten, kur buvo, kol kažkas naujo neužrašo ant jų.

Štai kodėl atkurti neseniai ištrintus failus dažnai būna gana paprasta. Kuo greičiau bandysite atkurti, tuo didesnė tikimybė, kad duomenys dar nebus perrašyti. Jei po ištrynimo aktyviai naudojate kompiuterį, įdiegiate programas ar atsisiunčiate didelius failus, rizikuojate, kad operacinė sistema užrašys naujus duomenis būtent ten, kur buvo jūsų svarbūs failai.

Šiukšlinė – pirmoji gynybos linija

Windows sistemoje tai vadinama „Recycle Bin”, o Mac OS – „Trash”. Tai paprasčiausia ir akivaizdžiausia vieta, kur reikėtų pradėti paieškas. Daugelis žmonių užmiršta, kad ištrinti failai pirmiausia keliauja būtent čia, nebent naudojote Shift+Delete kombinaciją Windows sistemoje arba Option+Command+Delete Mac’e.

Atidarykite šiukšlinę ir pažvelkite į sąrašą. Failai čia gali būti rūšiuojami pagal ištrynimo datą, pavadinimą ar dydį. Radę tai, ko ieškote, tiesiog dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ir pasirinkite „Restore” arba „Put Back”. Failas grįš būtent ten, kur buvo prieš ištrynimą.

Tačiau atminkite – šiukšlinė nėra begalinė. Windows sistemoje ji paprastai užima apie 5-10% viso disko talpos. Kai šiukšlinė užsipildo, seniausi failai automatiškai ištrinami visam laikui, kad atlaisvintų vietos naujiems. Be to, jei rankiniu būdu išvalėte šiukšlinę arba naudojate programas, kurios tai daro automatiškai, šis metodas nepadės.

Atsarginės kopijos ir sisteminiai įrankiai

Prieš šokant prie specializuotų atkūrimo programų, verta patikrinti, ar jūsų operacinė sistema nepadėjo jums automatiškai. Windows 10 ir 11 versijose yra „File History” funkcija, kuri, jei įjungta, reguliariai kuria svarbių aplankų kopijas. Norėdami tai patikrinti, eikite į Settings > Update & Security > Backup.

Mac OS naudotojai turi dar galingesnį įrankį – Time Machine. Jei jį buvote suaktyvine ir prijungę išorinį diską, galite keliauti laiku atgal ir atkurti failus tokius, kokie jie buvo prieš valandą, dieną ar net mėnesį. Tiesiog atidarykite aplanką, kuriame buvo failas, paleiskite Time Machine ir naršykite per ankstesnes versijas.

Dar viena dažnai pamirštama galimybė – „Previous Versions” funkcija Windows sistemoje. Dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ant aplanko, kuriame buvo failas, pasirinkite „Properties” ir pereikite į „Previous Versions” kortelę. Jei sistemoje buvo sukurti atkūrimo taškai arba veikė atsarginių kopijų kūrimas, galite pamatyti senesnę aplanko versiją su jūsų failais.

Specializuotos atkūrimo programos

Kai standartiniai metodai nepadeda, laikas kreiptis į specialias programas. Rinkoje jų yra daugybė – nuo nemokamų iki labai brangių profesionalių sprendimų. Populiariausios yra Recuva, EaseUS Data Recovery Wizard, Disk Drill, PhotoRec ir TestDisk.

Recuva yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems. Ši nemokama programa (yra ir mokama versija su papildomomis funkcijomis) turi intuityvią sąsają ir vedlį, kuris nuves jus per visą procesą. Tiesiog atsisiųskite, įdiekite (SVARBU: ne į tą diską, iš kurio norite atkurti duomenis!) ir paleiskite.

Programa pasiūlys pasirinkti, kokio tipo failus ieškote – nuotraukos, dokumentai, vaizdo įrašai ar viskas iš karto. Tada nurodykite vietą, kur failas buvo prieš ištrynimą. Jei neprisimenate, galite pasirinkti pilną disko skenavimą, bet tai užtruks ilgiau. Po skenavimo pamatysite sąrašą rastų failų su spalvomis pažymėtomis atkūrimo galimybėmis: žalia – puikios šansai, oranžinė – galbūt pažeisti, raudona – labai mažai vilčių.

EaseUS Data Recovery Wizard veikia panašiai, bet turi šiek tiek galingesnį skenavimo variklį. Nemokama versija leidžia atkurti iki 2 GB duomenų, ko dažnai pakanka svarbiems dokumentams ar nuotraukoms. PhotoRec ir TestDisk yra nemokamos open-source programos, bet jos neturi grafinės sąsajos ir veikia per komandų eilutę – tinka labiau pažengusiems vartotojams.

Kaip maksimaliai padidinti atkūrimo šansus

Svarbiausias patarimas – nustokite naudoti kompiuterį, kai tik supratote, kad praradote svarbų failą. Kiekvienas veiksmas – naršymas internete, programų atidarymas, net operacinės sistemos foniniai procesai – gali perrašyti tą vietą diske, kur buvo jūsų duomenys.

Idealiu atveju reikėtų visiškai išjungti kompiuterį ir paleisti jį naudojant išorinį diską ar USB laikmeną su atkūrimo programa. Taip užtikrinsite, kad į problemini diską nieko nerašoma. Profesionalai būtent taip ir daro – jie išima kietąjį diską ir prijungia jį prie kito kompiuterio kaip antrinį įrenginį.

Jei tai per sudėtinga, bent jau įdiekite atkūrimo programą į kitą diską, ne tą, iš kurio bandote atkurti duomenis. Turite du diskus kompiuteryje (pavyzdžiui, C: ir D:)? Puiku – jei failas buvo C: diske, įdiekite programą į D:. Jei turite tik vieną diską, naudokite išorinį USB diską arba net USB laikmeną.

Dar vienas niuansas – SSD diskai. Jie veikia kitaip nei tradiciniai HDD. SSD naudoja TRIM komandą, kuri iš tikrųjų ištrina duomenis, o ne tik pažymi vietą kaip laisvą. Tai reiškia, kad atkurti duomenis iš SSD yra daug sunkiau, o kartais ir neįmanoma. Jei naudojate SSD, veikti reikia itin greitai.

Kai failai buvo ištrinti seniai

Situacija komplikuojasi, kai nuo ištrynimo praėjo daug laiko. Galbūt ištrynėte failą prieš savaitę ar net mėnesį ir tik dabar supratote, kad jis reikalingas. Šansai atkurti tokius failus mažesni, bet ne nulinis.

Pirmiausia patikrinkite debesų saugyklas. Jei naudojate OneDrive, Google Drive, Dropbox ar iCloud, yra tikimybė, kad failas vis dar ten. Šios paslaugos paprastai turi savo šiukšlines, kuriose failai saugomi 30-60 dienų po ištrynimo. OneDrive net leidžia atkurti visą paskyrą į ankstesnę būseną, jei, pavyzdžiui, užklupo virusas.

El. paštas taip pat gali būti išgelbėjimas. Jei kada nors siuntėte tą failą kam nors arba sau, jis vis dar gali būti prisegtuke. Patikrinkite „Sent” aplanką ir paieškos funkciją.

Profesionalios duomenų atkūrimo paslaugos – tai paskutinė instancija, kai failai itin svarbūs (pavyzdžiui, verslo dokumentai ar nepakeičiamos šeimos nuotraukos). Tokios kompanijos turi specializuotą įrangą ir gali dirbti su fiziškai pažeistais diskais. Tačiau pasiruoškite – paslaugos kaina gali siekti nuo šimto iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo sudėtingumo.

Skirtingų failų sistemų ypatumai

Windows kompiuteriuose dažniausiai naudojama NTFS failų sistema, Mac’uose – APFS arba HFS+, o Linux – ext4. Kiekviena iš jų šiek tiek skirtingai tvarko failų ištrynimą ir saugojimą.

NTFS yra gana draugiška duomenų atkūrimui. Ji saugo daug metaduomenų ir failų struktūros informacijos, kas palengvina atkūrimo procesą. Be to, NTFS palaiko „Shadow Copies” – tai tos pačios „Previous Versions”, apie kurias minėjau anksčiau.

APFS, naujoji Apple failų sistema, optimizuota SSD diskams ir naudoja pažangius šifravimo metodus. Tai puiku saugumui, bet ne taip gerai duomenų atkūrimui. HFS+ buvo šiek tiek lengviau atkurti duomenis, bet Apple vis labiau pereina prie APFS.

Linux ext4 failų sistema taip pat palaiko atkūrimą, nors tai gali būti sudėtingiau nei Windows. Yra specialių įrankių kaip extundelete ar ext4magic, bet jie reikalauja tam tikrų techninių žinių.

Prevencija – geriausia strategija

Žinoma, geriausias būdas „atkurti” failus – niekada jų neprarasti. Skamba akivaizdžiai, bet daugelis žmonių vis dar nesukuria jokių atsarginių kopijų.

3-2-1 taisyklė yra aukso standartas: turėkite 3 duomenų kopijas, 2 skirtingose laikmenose ir 1 už namų ribų. Praktiškai tai gali atrodyti taip: originalūs failai kompiuteryje, kopija išoriniame diske ir kopija debesų saugykloje. Taip apsisaugosite nuo disko gedimo, vagystės, gaisro ar kitų nelaimių.

Automatizuokite procesą. Rankiniu būdu kuriamos atsarginės kopijos paprastai… nekuriamos. Nustatykite, kad Windows File History arba Mac Time Machine dirbtų automatiškai. Debesų saugyklos kaip Backblaze ar CrashPlan gali automatiškai kurti visų svarbių failų kopijas fone.

Versijų kontrolė taip pat svarbi. Programos kaip Microsoft Office 365 automatiškai saugo dokumentų versijas. Google Docs leidžia matyti visą keitimų istoriją. Jei dirbate su svarbiais projektais, apsvarstykite Git ar panašias versijų kontrolės sistemas.

Kai duomenys tikrai svarbūs ir nieko nepadėjo

Išbandėte viską – šiukšlinė tuščia, atsarginių kopijų nėra, atkūrimo programos neranda nieko arba randa tik sugadintus failus. Kas dabar?

Jei duomenys tikrai kritiškai svarbūs, nevenkite profesionalų. Specializuotos duomenų atkūrimo laboratorijos gali atlikti stebuklus. Jos dirba švarių patalpų sąlygomis, gali atidaryti kietojo disko korpusą, pakeisti pažeistus komponentus ir nuskaityti duomenis tiesiogiai iš plokštelių.

Tačiau prieš tai įsitikinkite, kad išties išnaudojote visas kitas galimybes. Profesionalus atkūrimas brangus ne be priežasties – tam reikia specialios įrangos ir ekspertizės. Paprastai tai verta tik tada, kai failai turi didelę finansinę ar emocinę vertę.

Dar vienas aspektas – teisinis. Jei failai buvo ištrinti tyčia (pavyzdžiui, darbuotojo, kuris išėjo iš darbo), gali būti teisinių pasekmių. Tokiais atvejais geriau kreiptis į specialistus, kurie gali tinkamai dokumentuoti procesą ir pateikti įrodymus, jei reikia.

Taip pat atminkite, kad kai kurie failai gali būti užšifruoti. Jei naudojote BitLocker, FileVault ar kitus šifravimo įrankius, atkūrimo procesas komplikuojasi. Be šifravimo raktų ar slaptažodžių, net profesionalai nieko negalės padaryti. Tai dar viena priežastis saugiai laikyti šifravimo raktus ir slaptažodžius.

Galiausiai, kartais tenka priimti realybę – ne viskas atkuriama. Jei duomenys buvo perrašyti kelis kartus, jei diskas buvo formatuotas specialia programa, kuri perrašo duomenis, arba jei praėjo daug laiko ir SSD TRIM funkcija atliko savo darbą, failai gali būti prarasti visiems laikams. Tokiais atvejais lieka tik pamokos ateičiai – pradėti kurti atsargines kopijas ir būti atsargesniems.

The post Kaip atkurti ištrintus failus iš kompiuterio appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekvienas Windows naudotojas bent kartą gyvenime yra matęs tą baisųjį mėlyną ekraną su klaidos pranešimais. Vieni jį vadina „mirtimi”, kiti tiesiog keikiasi ir perkrauna kompiuterį. Bet iš tikrųjų šis ekranas – tai Windows operacinės sistemos apsaugos mechanizmas, kuris sustabdo viską, kad apsaugotų jūsų duomenis nuo dar didesnių problemų.

Oficialiai šis reiškinys vadinamas BSOD (Blue Screen of Death), o Microsoft’as jį vadina „Stop Error” arba kritine sistemos klaida. Kai Windows susiduria su tokia rimta problema, kad nebegali saugiai tęsti darbo, ji tiesiog sustoja. Geriau sustoti visiškai, nei leisti sugadinti failus ar aparatūrą – tokia filosofija.

Pirmasis mėlynas ekranas pasirodė dar Windows 3.0 laikais, 1990-aisiais. Tuomet jis buvo gana primityvus – tiesiog mėlynas fonas su baltu tekstu. Šiuolaikinėse Windows versijose ekranas tapo šiek tiek „draugiškesnis” – su liūdnu šypsniuku ir QR kodu, kuris nukreipia į pagalbos puslapį. Bet esmė ta pati – sistema sustojo ir reikia ieškoti problemos.

Kodėl kompiuteris nusprendžia taip drastiškai reaguoti

Mėlynas ekranas nėra atsitiktinumas ar programuotojų klaida. Tai sąmoningas sprendimas. Kai Windows branduolys (kernel) aptinka kritiką problemą – pavyzdžiui, tvarkyklė bando pasiekti atmintį, kurios neturėtų liesti, arba aparatūra grąžina netikėtą atsakymą – sistema turi pasirinkimą: arba bandyti tęsti darbą su sugadintais duomenimis, arba sustoti.

Dažniausios priežastys, kodėl atsiranda BSOD:

Tvarkyklių problemos – tai lyderė tarp visų priežasčių. Blogai parašyta vaizdo plokštės, garso ar kitos įrangos tvarkyklė gali sukelti chaosą sistemoje. Ypač pavojingos senos tvarkyklės naujose Windows versijose arba tvarkyklės iš nepatikimų šaltinių.

Aparatūros gedimai – sugedusi operatyvioji atmintis (RAM), perkaitęs procesorius, miršta kietasis diskas – visa tai gali sukelti mėlyną ekraną. Kartais tai būna pirmas ženklas, kad kompiuterio komponentas artėja prie pabaigos.

Virusai ir kenkėjiškos programos – kai kurios virusų rūšys tyčia sukelia BSOD, kad apsunkintų jų pašalinimą arba tiesiog pakenkti sistemai.

Sisteminių failų pažeidimai – jei Windows sisteminiai failai sugenda dėl netikėto išjungimo, disko klaidų ar kitų priežasčių, sistema gali tapti nestabili.

Kaip perskaityti tą klaidos kodą

Kai pamatote mėlyną ekraną, svarbiausias dalykas – užsirašyti arba nufotografuoti klaidos kodą. Jis paprastai atrodo kaip „STOP: 0x0000007B” arba naujesnėse sistemose tiesiog tekstinis pranešimas tipo „DRIVER_IRQL_NOT_LESS_OR_EQUAL”.

Šie kodai nėra atsitiktiniai skaičiai – kiekvienas reiškia konkrečią problemos rūšį. Pavyzdžiui:

0x0000007B (INACCESSIBLE_BOOT_DEVICE) – sistema negali pasiekti disko, iš kurio bando paleisti. Dažnai atsiranda pakeitus kietąjį diską ar pažeidus įkrovos sektorių.

0x0000000A (IRQL_NOT_LESS_OR_EQUAL) – paprastai reiškia tvarkyklės problemą, kai ji bando pasiekti atmintį netinkamu būdu.

0x00000050 (PAGE_FAULT_IN_NONPAGED_AREA) – dažniausiai susijęs su RAM problemomis arba blogomis tvarkyklėmis.

Windows 10 ir 11 versijose dar rodomas QR kodas, kurį nuskenavus telefonu, galima iškart patekti į Microsoft pagalbos puslapį su informacija apie konkrečią klaidą. Tai tikrai patogu, nors vargu ar kas naudojasi šia funkcija panikuojant dėl sugadinto kompiuterio.

Pirmieji žingsniai po mėlyno ekrano pasirodymo

Kai pirmą kartą pamatote BSOD, pirmas impulsas – paspausti reset mygtuką ir tikėtis, kad problema išnyks. Kartais tai net veikia – jei tai buvo vienkartinis sutrikimas. Bet jei ekranas kartojasi, reikia veikti sistemiškai.

Pirmiausiai paleiskite kompiuterį saugiuoju režimu (Safe Mode). Tai daroma perkrovus kompiuterį ir spaudžiant F8 klavišą (senesnėse Windows) arba per Recovery meniu (naujesnėse). Saugiajame režime Windows kraunasi su minimaliomis tvarkyklėmis ir paslaugomis – jei problema dingo, vadinasi, kaltas kažkas iš papildomų programų ar tvarkyklių.

Patikrinkite, ar neįdiegėte naujos įrangos ar programinės įrangos prieš pat atsirandant problemai. Naujas spausdintuvas, vaizdo plokštė ar net antivirusinė programa gali būti kaltininkas. Pabandykite atjungti visą neseniai prijungtą įrangą ir pašalinti naujas programas.

Labai naudingas įrankis – Windows Event Viewer. Jame galima rasti detalią informaciją apie tai, kas vyko sistemoje prieš pat klaidos atsiradimą. Eikite į Control Panel > Administrative Tools > Event Viewer ir peržiūrėkite „System” bei „Application” logus. Ieškokite įrašų su raudonomis varnelėmis (klaidos) apie laiką, kai įvyko BSOD.

Tvarkyklių medžioklė ir atnaujinimas

Kadangi tvarkyklės yra dažniausia BSOD priežastis, pradėkite nuo jų. Bet čia yra gudrybė – ne visada naujausios tvarkyklės yra geriausios. Kartais Microsoft’as išleidžia Windows atnaujinimą, kuris konfliktuoja su naujausia vaizdo plokštės tvarkykle, ir tenka grįžti prie senesnės versijos.

Patikrinkite Device Manager (Įrenginių tvarkytuvą) – ar nėra geltonų šauktukinių ženklų šalia įrenginių. Tai reiškia, kad tvarkyklė neveikia tinkamai arba jos iš viso nėra. Dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant problemiško įrenginio ir pasirinkite „Update Driver”.

Vaizdo plokštės tvarkyklės yra ypač jautrios. Jei naudojate NVIDIA ar AMD, geriausia atsisiųsti tvarkykles tiesiogiai iš gamintojo svetainės, o ne pasikliauti Windows automatiniu atnaujinimu. Ir dar vienas patarimas – prieš diegiant naują tvarkyklę, pašalinkite seną naudodami tokias programas kaip DDU (Display Driver Uninstaller). Tai išvalo visus senus failus, kurie gali konfliktuoti.

Jei įtariate, kad problema tvarkyklėje, bet nežinote kurioje, galite naudoti programą „BlueScreenView” – nemokamą įrankį, kuris analizuoja BSOD atminties išklotines (dump failus) ir parodo, kuris tvarkyklės failas buvo aktyvus klaidos metu.

Aparatūros diagnostika – kai problema giliau

Jei tvarkyklių tvarkymas nepadėjo, laikas tikrinti aparatūrą. Pradėkite nuo operatyviosios atminties – ji dažnai būna kaltininkė, o patikrinti nesudėtinga.

Windows turi integruotą atminties diagnostikos įrankį. Įveskite „Windows Memory Diagnostic” paieškoje ir paleiskite. Kompiuteris persikraus ir atliks testą – tai užtrunka 15-20 minučių. Jei programa randa klaidų, vienas ar keli RAM moduliai greičiausiai sugedę ir juos reikia keisti.

Kietojo disko patikrinimas taip pat svarbus. Naudokite komandą „chkdsk /f /r” Command Prompt (paleistame kaip administratorius). Ši komanda patikrina diską ir bando ištaisyti rastas klaidas. Tai gali užtrukti kelias valandas, priklausomai nuo disko dydžio.

Temperatūros stebėjimas – perkaitimas gali sukelti nestabilumą. Naudokite programas kaip HWMonitor ar Core Temp, kad pamatytumėte, ar procesorius ar vaizdo plokštė neperkais. Jei temperatūros viršija 80-90°C normalaus naudojimo metu, reikia valyti dulkes, keisti terminę pastą ar patikrinti aušinimo sistemą.

Maitinimo blokas (PSU) retai įtariamas, bet gali būti problema. Jei jūsų PSU per silpnas naujam vaizdo plokštei arba sensta ir nebegali duoti stabilios įtampos, tai gali sukelti įvairiausias problemas, įskaitant BSOD. Deja, PSU patikrinti sunku be specialios įrangos – paprasčiausia pabandyti kitą, jei turite.

Sisteminių failų taisymas ir Windows atstatymas

Kai Windows sisteminiai failai sugenda, operacinė sistema tampa nenuspėjama. Laimei, yra įrankiai, kurie gali tai pataisyti.

SFC (System File Checker) – tai pirmasis įrankis, kurį reikia naudoti. Atidarykite Command Prompt kaip administratorius ir įveskite „sfc /scannow”. Programa nuskanavo visus sisteminius failus ir palygina juos su originaliomis versijomis. Jei randa pažeidimų, bando juos ištaisyti. Procesas užtrunka 20-30 minučių.

DISM (Deployment Image Servicing and Management) – galingesnis įrankis, kuris taiso pačią Windows komponentų saugyklą. Naudokite komandą „DISM /Online /Cleanup-Image /RestoreHealth”. Šį įrankį geriau paleisti prieš SFC, nes jis taiso gilesnius sistemos sluoksnius.

Jei šie įrankiai nepadeda, galite pabandyti System Restore (Sistemos atkūrimą). Tai grąžina Windows į ankstesnę būseną, kai viskas dar veikė. Bet tam reikia, kad būtų sukurti atkūrimo taškai – Windows juos kuria automatiškai prieš didelius atnaujinimus, bet ne visi turi šią funkciją įjungtą.

Kraštutinis variantas – Windows atstatymas (Reset). Windows 10 ir 11 leidžia atstatyti sistemą išsaugant asmeninius failus. Tai tarsi švarus įdiegimas, bet jūsų dokumentai, nuotraukos ir kiti failai išlieka. Tiesa, visos programos bus pašalintos, tad teks diegti iš naujo.

Kai viskas kitas nepadeda – gilesnė analizė

Jei išbandėte viską, o mėlynas ekranas vis tiek kartojasi, laikas gilesnei analizei. Windows kuria dump failus (atminties išklotines) kiekvieno BSOD metu – juose yra detali informacija apie tai, kas vyko klaidos akimirką.

Šie failai saugomi C:\Windows\Minidump kataloge. Jų negalite tiesiog atidaryti – reikia specialių programų. Jau minėta BlueScreenView yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems. Ji parodo klaidos kodą, laiką, ir svarbiausia – kurie tvarkyklių failai buvo aktyvūs.

Pažangesni naudotojai gali naudoti WinDbg – Microsoft’o kūrėjų įrankį. Jis sudėtingesnis, bet duoda daug daugiau informacijos. Galite net rasti instrukcijas internete, kaip analizuoti dump failus su WinDbg – tai nėra taip baisu, kaip atrodo.

Kartais pravartu pasidalinti dump failais specialiuose forumuose, kur patyrusieji naudotojai gali padėti juos išanalizuoti. Forumas bleepingcomputer.com turi skyrių, skirtą BSOD problemoms spręsti – ten žmonės tikrai padeda.

Dar vienas patarimas – jei BSOD atsiranda tik naudojant konkrečią programą ar žaidimą, problema greičiausiai toje programoje ar jos sąveikoje su sistema. Pabandykite programą atnaujinti, perkonfigūruoti ar net pašalinti ir įdiegti iš naujo.

Kaip apsisaugoti nuo mėlynų ekranų ateityje

Geriau užkirsti kelią nei gydyti – ši patarlė tinka ir kompiuteriams. Yra keletas paprastų dalykų, kurie gali žymiai sumažinti BSOD tikimybę.

Reguliariai atnaujinkite Windows, bet ne aklinai. Kai Microsoft išleidžia naują atnaujinimą, palaukite savaitę ar dvi – jei yra problemų, apie jas greitai sužinosite iš kitų naudotojų. Tada jau galite ramiai atnaujinti arba palaukti, kol Microsoft išleis pataisymą.

Tvarkykles diekite tik iš patikimų šaltinių – gamintojo svetainės ar Microsoft katalogo. Niekada nenaudokite abejotinų „driver update” programų, kurios žada atnaujinti visas tvarkykles vienu mygtuko paspaudimu. Dažnai jos pridaro daugiau problemų nei naudos.

Fizinė kompiuterio priežiūra svarbi. Valykite dulkes bent kartą per pusmetį – užsikimšę ventiliatoriai lemia perkaitimą, o tai – nestabilumą. Jei kompiuteris stovi ant grindų, dulkių kaupiasi dar greičiau.

Naudokite kokybišką maitinimo bloką ir UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį), jei įmanoma. Staigūs įtampos svyravimai ar elektros išsijungimai gali sugadinti ne tik duomenis, bet ir aparatūrą.

Sukurkite reguliarų atsarginių kopijų grafiką. Net jei BSOD ir atsiras, jūsų svarbūs duomenys bus saugūs. Windows turi integruotą Backup funkciją, bet galite naudoti ir kitas programas – Macrium Reflect, Acronis True Image ar net nemokamą AOMEI Backupper.

Kai mėlynas ekranas tampa draugu, o ne priešu

Galbūt skamba keistai, bet BSOD iš tikrųjų yra naudingas. Jis apsaugo jūsų duomenis ir aparatūrą nuo didesnių bėdų. Įsivaizduokite, kas būtų, jei sistema tęstų darbą su sugadinta atmintimi – galėtumėte prarasti svarbius dokumentus, sugadinti duomenų bazę ar net fiziškai pažeisti kietąjį diską.

Per metus sprendžiant kompiuterių problemas, pastebėjau, kad žmonės, kurie bent kartą susidūrė su BSOD ir išmoko jį spręsti, tampa daug atsargesni ir labiau prižiūri savo sistemas. Tai tarsi perspėjimo signalas – kažkas negerai, reikia atkreipti dėmesį.

Šiuolaikinės Windows versijos tapo daug stabilesnės nei anksčiau. Windows XP laikais mėlynas ekranas buvo kasdienybė daugeliui naudotojų. Dabar, jei jūsų kompiuteris veikia gerai, galite naudoti mėnesius ar net metus niekada nepamatę BSOD. Tai rodo, kad Microsoft tikrai dirba prie stabilumo.

Bet kai jis vis dėlto pasirodo, nebijokite. Užsirašykite klaidos kodą, ramiai perkraukite kompiuterį ir pradėkite sistemiškai ieškoti problemos. Dažniausiai sprendimas paprastesnis, nei atrodo – atnaujinta tvarkyklė, išvalytos dulkės ar pataisyti sisteminiai failai, ir viskas vėl veikia kaip naujas. O jei ne – visada yra forumai, kur patyrusieji entuziastai mielai padės. Kompiuterių bendruomenė yra nuostabi – žmonės tikrai nori padėti, nes patys yra buvę panašiose situacijose.

The post Mėlynas mirties ekranas Windows: priežastys ir taisymas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas nešiojamojo kompiuterio savininkas yra susidūręs su ta keista situacija – įkišai kištuką, užsidega lemputė, bet baterijos lygis vis tiek krenta arba tiesiog stovi vietoje. Kompiuteris veikia tik nuo kištuko, o vos tik ištraukus maitinimą – iškart išsijungia. Arba dar įdomiau: sistema rodo, kad kraunasi, bet procentai nejuda iš vietos. Tokios problemos gali kilti dėl įvairiausių priežasčių, pradedant nuo paprasčiausių programinių sutrikimų ir baigiant fiziškai sugadinta baterija ar įkrovimo grandine.

Pirmiausia reikia suprasti, kad šiuolaikinio nešiojamojo kompiuterio įkrovimo sistema – tai ne tik baterija ir kištukas. Čia veikia sudėtinga grandinė: maitinimo adapteris, įkrovimo valdiklis (charge controller), pati baterija su integruota apsaugos schema, BIOS/UEFI programinė įranga ir operacinė sistema, kuri visa tai stebi. Bet kurioje šios grandinės vietoje gali atsirasti gedimas ar sutrikimas.

Programiniai triukai, kurie dažnai padeda

Prieš skubant į servisą ar perkant naują bateriją, verta išbandyti kelis paprastus, bet dažnai veiksmingus sprendimus. Pirmasis ir paprasčiausias – visiškas kompiuterio išjungimas ir baterijos „perkrovimas”. Išjunkite kompiuterį, ištraukite maitinimo kištuką, tada išimkite bateriją (jei ji išimama). Palaikykite nuspaudę maitinimo mygtuką apie 30-60 sekundžių. Taip išsikrauna visi kondensatoriai ir atsistato valdymo mikroschemos. Po to įdėkite bateriją atgal, prijunkite maitinimą ir bandykite įjungti.

Windows operacinėje sistemoje dažnai padeda baterijos tvarkyklių perkrovimas. Eikite į Įrenginių tvarkytuvę (Device Manager), raskite skyrių „Baterijos” (Batteries), dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant „Microsoft AC Adapter” ir „Microsoft ACPI-Compliant Control Method Battery”, pasirinkite „Uninstall device”. Po to paleiskite kompiuterį iš naujo – Windows automatiškai įdiegs tvarkykles iš naujo. Skamba keistai, bet baterijos valdymas yra ne tik aparatinė, bet ir programinė problema.

Dar vienas dalykas, kurį verta patikrinti – BIOS/UEFI nustatymai. Kai kurie gamintojai turi specialias baterijos priežiūros funkcijas, kurios gali apriboti įkrovimą iki 60% ar 80%, kad pratęstų baterijos tarnavimo laiką. Jei tokia funkcija įjungta, kompiuteris tiesiog nesikraus toliau, nors ir rodys, kad viskas gerai. Įeikite į BIOS (paprastai spaudžiant F2, Del ar F10 įjungimo metu) ir pažiūrėkite baterijos nustatymus.

Kada kaltas maitinimo adapteris

Maitinimo adapteris – tai ta juoda dėžutė su laidais, kuri dažnai būna užmiršta, kai ieškome problemos priežasties. O juk būtent ji paverčia 220V kintamąją srovę į 19V (ar kitą reikiamą įtampą) nuolatinę srovę. Adapteriai genda gana dažnai, ypač jei juos daug tampote, lenkiate laidus ar paliekate dulkėtose vietose.

Pirmiausia patikrinkite, ar adapterio lemputė dega. Jei ne – adapteris greičiausiai sugedo. Bet net jei lemputė dega, tai dar nereiškia, kad adapteris veikia tinkamai. Jis gali duoti per mažą įtampą ar srovę. Idealiu atveju reikėtų multimetru išmatuoti išėjimo įtampą – ji turėtų atitikti ant adapterio nurodytą vertę (paprastai 19-20V). Jei įtampa žymiai mažesnė arba visai jos nėra, adapteris tikrai sugedo.

Dažna problema – pažeistas laidas prie kištuko ar prie adapterio. Palenkite laidą įvairiose vietose ir stebėkite, ar lemputė mirksi ar gęsta. Jei taip – laidas turi vidinį trūkį. Teoriškai galima bandyti suremontuoti, bet saugiau nusipirkti naują adapterį. Tik būtinai pirkite originalų arba kokybišką analogą su tinkamais parametrais – pigūs kinų adapteriai gali ne tik nesikrauti, bet ir sugadinti kompiuterį.

Kai baterija paseno ar sugedo

Ličio jonų baterijos, naudojamos beveik visuose šiuolaikiniuose nešiojamuosiuose, turi ribotą tarnavimo laiką. Paprastai jos išlaiko apie 300-500 pilnų įkrovimo ciklų, po to jų talpa pradeda sparčiai mažėti. Jei jūsų kompiuteriui jau 3-5 metai ir jis intensyviai naudojamas, baterija tiesiog galėjo pasenti.

Patikrinti baterijos būklę galima specialiomis programomis arba net standartinėmis Windows priemonėmis. Atidarykite Command Prompt kaip administratorius ir įveskite komandą: `powercfg /batteryreport`. Sistema sukurs detalų HTML ataskaitą apie baterijos būklę, kur matysite pradinę ir dabartinę talpą. Jei dabartinė talpa yra mažiau nei 50% pradinės – baterija tikrai paseno ir reikia keitimo.

Baterija gali sugesti ir anksčiau laiko dėl įvairių priežasčių: perkaitimo, fizinio pažeidimo, gamyklinių defektų. Išsipūtusi baterija – labai pavojingas dalykas. Jei pastebėjote, kad kompiuterio dugnas išsigaubė, klaviatūra pakilo arba touchpad’as nebespaudi normaliai – nedelsiant išjunkite kompiuterį ir išimkite bateriją. Išsipūtusi ličio jonų baterija gali užsidegti ar net sprogti.

Įkrovimo lizdas ir jo problemos

Vieta, kur kištukas jungiasi prie kompiuterio, yra viena labiausiai mechaniškai apkraunamų dalių. Kiekvieną kartą įkišant ir ištraukiant kištuką, lizdas patiria mechaninę įtampą. Laikui bėgant jis gali atsilaisvinti, atsitraukti nuo pagrindinės plokštės arba net nutrūkti kontaktai.

Paprasčiausias būdas patikrinti – švelniai pajudinti kištuką, kai jis įkištas. Jei kompiuteris pradeda ar nustoja krauti, kai judinate kištuką – problema greičiausiai lizdas. Kartais padeda rasti tam tikrą „saldžią” kištuko padėtį ir jį kuo nors prispausti, bet tai tik laikinas sprendimas. Ilgalaikiam remontui reikės keisti lizdą, o tai jau reikalauja litavimo įgūdžių ir kompiuterio išardymo.

Kai kuriuose kompiuteriuose lizdas prijungtas prie pagrindinės plokštės atskirais laidais – tokiu atveju remontas paprastesnis ir pigesnis. Bet daugelyje šiuolaikinių ultrabook’ų lizdas yra tiesiogiai prilituotas prie pagrindinės plokštės, todėl remontas sudėtingesnis ir brangesnis.

Pagrindinės plokštės įkrovimo kontroleris

Įkrovimo kontroleris (charge controller) – tai specialus mikroschema pagrindinėje plokštėje, kuri valdo visą įkrovimo procesą. Ji stebi baterijos būklę, reguliuoja įkrovimo srovę ir įtampą, apsaugo nuo perkrovimo. Jei ši mikroschema sugenda, kompiuteris gali visai nesikrauti arba krauti netinkamai.

Tokio gedimo diagnozuoti namuose beveik neįmanoma – reikia specialios įrangos ir žinių. Simptomai gali būti įvairūs: kompiuteris kraunasi labai lėtai, staiga nustoja krauti pasiekus tam tikrą procentą, sistema rodo neteisingus duomenis apie baterijos būklę. Dažnai tokios problemos atsiranda po skysčių išsiliejimo ant kompiuterio arba po perkaitimo.

Remontas paprastai reiškia mikroschemos keitimą, o tai reikalauja profesionalaus litavimo įgūdžių ir originalios arba tinkamos pakaitinės dalies. Kartais ekonomiškai prasmingiau pakeisti visą pagrindinę plokštę, ypač jei kompiuteris jau senas.

Ką daryti su USB-C įkrovimu

Naujesni nešiojamieji kompiuteriai vis dažniau naudoja USB-C jungtį įkrovimui. Tai patogiau, bet atneša ir naujų problemų. USB-C palaiko įvairius maitinimo profilius (USB Power Delivery), ir ne kiekvienas USB-C kroviklis tinka kiekvienam kompiuteriui.

Jei jūsų kompiuteris kraunasi per USB-C ir kyla problemų, pirmiausia įsitikinkite, kad naudojate tinkamą kroviklį. Kompiuteriui gali reikėti 45W, 65W ar net 100W galios, o jūsų naudojamas kroviklis gali duoti tik 18W (kaip telefonų krovikliai). Sistema gali rodyti, kad kraunasi, bet faktiškai energijos suvartojimas viršija įkrovimo greitį, todėl baterija vis tiek krenta.

Taip pat svarbu naudoti kokybišką USB-C kabelį. Pigūs kabeliai gali nepalaikyti didelės galios perdavimo arba turėti per didelę varžą, dėl ko kraunasi lėčiau. Geriausia naudoti originalų kroviklį ir kabelį, kuris buvo tiekiamas su kompiuteriu.

Kai viskas kartu veikia, bet neveikia

Kartais problema slypi ne vienoje konkrečioje vietoje, o keliuose elementuose kartu. Pavyzdžiui, šiek tiek pasendusi baterija + šiek tiek pažeistas lizdas + ne visai tinkamas adapteris = kompiuteris nesikrauna. Kiekvienas elementas atskirai dar veikia, bet kartu jau ne.

Tokiais atvejais diagnostika tampa sudėtinga. Geriausia strategija – bandyti keisti po vieną elementą ir stebėti rezultatus. Pasiskolinkite panašų adapterį ir pabandykite su juo. Jei turite galimybę, išbandykite savo bateriją kitame tokio pat modelio kompiuteryje. Sistemingai eliminuojant galimybes, galima rasti tikrąjį kaltininką.

Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas – dulkės ir purvas. Jei kompiuteris niekada nebuvo valomas, dulkės gali užkimšti vėdinimo angas, dėl ko kompiuteris perkaista. Perkaitęs kompiuteris gali automatiškai sumažinti įkrovimo greitį arba visai sustabdyti įkrovimą, kad apsisaugotų. Taip pat dulkės gali sukelti trumpuosius jungimus ar padidinti varžą įkrovimo grandinėje.

Programiniai konfliktai taip pat gali trukdyti normaliam įkrovimui. Kai kurios energijos valdymo programos, ypač trečiųjų šalių, gali konfliktuoti su standartiniais Windows nustatymais. Jei neseniai įdiegėte kokią nors energijos valdymo ar baterijos optimizavimo programą – pabandykite ją pašalinti.

Galiausiai, nors tai skamba keistai, kartais padeda tiesiog palaukti. Jei baterija visiškai išsikrovė ir buvo tokia ilgą laiką, jai gali prireikti 15-30 minučių prijungus prie maitinimo, kol pradės rodytis įkrovimo požymiai. Ličio jonų baterijos turi apsauginę schemą, kuri neleidžia krauti pernelyg išsikrovusios baterijos per greitai, kad ji nesugriūtų.

Taigi, kai kompiuteris atsisako krauti bateriją, nereikia iškart panikuoti ir bėgti į servisą. Dažnai problema išsprendžiama paprastais veiksmais: programinių tvarkyklių atnaujinimu, adapterio pakeidimu ar tiesiog dulkių išvalimu. Bet jei išbandėte viską ir niekas nepadeda – tuomet tikrai laikas kreiptis į profesionalus. Baterijos ir įkrovimo sistemos remontas reikalauja specialių žinių ir įrangos, todėl kai kurie darbai geriau palikti specialistams. Svarbiausia – neignoruoti problemos, nes tai gali privesti prie rimtesnių gedimų ar net saugos problemų, ypač jei baterija pradeda pūstis.

The post Kompiuteris neįkrauna baterijos – ką daryti? appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Procesorius – tai kompiuterio širdis, kuri dirba neįtikėtinai intensyviai ir dėl to išskiria daug šilumos. Kai kurie modernūs procesoriai gali pasiekti net 100°C temperatūrą, jei jų tinkamai neatvėsintume. Čia ir ateina į pagalbą termopasta – tai speciali medžiaga, kuri užtikrina efektyvų šilumos perdavimą nuo procesoriaus paviršiaus į aušintuvą.

Daugelis žmonių nė nenutuokia, kad termopasta nėra amžina. Laikui bėgant ji išdžiūsta, sukietėja ir praranda savo savybes. Jei pastebite, kad kompiuteris pradėjo triukšmauti labiau nei įprastai, staiga išsijungia arba veikia lėčiau – gali būti, kad kaltas būtent išdžiūvęs terminis sluoksnis. Paprastai termopastą rekomenduojama keisti kas 2-3 metus, nors kai kurios kokybesnės pastos gali išlaikyti savybes ir 5 metus.

Aš pats prieš kelerius metus susidūriau su situacija, kai mano kompiuteris pradėjo savaime išsijunginėti vasaros metu. Pasimatavęs temperatūras buvau šokiruotas – procesorius veikimo metu siekė 95°C! Po termopastos keitimo temperatūra nukrito iki normalių 60-65°C. Skirtumas buvo akivaizdus ne tik skaičiais, bet ir kompiuterio veikimu.

Kas jums reikalinga šiam darbui

Prieš pradedant bet kokius darbus kompiuterio viduje, būtina tinkamai pasiruošti. Jums prireiks kelių pagrindinių dalykų, kuriuos nesunku įsigyti bet kurioje elektronikos parduotuvėje ar internetu.

Pirmiausia – nauja termopasta. Rinkoje jų yra daugybė, nuo pigių už kelis eurus iki profesionalių už 10-15 eurų. Pradedantiesiems puikiai tiks vidutinės klasės pastos kaip Arctic MX-4 ar Noctua NT-H1. Jos nėra brangios, bet kokybiškai atlieka savo darbą. Jei turite galingą žaidimų kompiuterį ar darote „overclocking”, verta investuoti į geresnes pastas kaip Thermal Grizzly Kryonaut.

Taip pat prireiks izopropilo alkoholio (90% ar daugiau) ir bekšlelių servetėlių ar kavos filtrų. Paprasti popieriniai rankšluosčiai netinka – jie palieka plaušelius. Kai kurie žmonės naudoja specialius termopastos valiklius, bet iš tiesų izopropilo alkoholis veikia puikiai ir kainuoja daug pigiau.

Jums dar reikės atsuktuvų – dažniausiai kryžminio, nors tai priklauso nuo jūsų kompiuterio korpuso ir aušintuvo konstrukcijos. Kai kuriems aušintuvams gali prireikti ir šešiakampio rakto. Patarčiau turėti po ranka ir plastmasinę kortelę ar specialų termopastos teptuką pastos paskirstymui, nors daugelis tai daro tiesiog aušintuvo pagrindu.

Pasiruošimas ir saugumas

Prieš pradedant bet kokius darbus, visiškai išjunkite kompiuterį ir ištraukite maitinimo laidą iš lizdo. Tai nėra pernelyg atsargumo – tai būtinybė. Aš visada palaukiu bent 10-15 minučių, kol kompiuteris atvės. Darbas su karštu aušintuvu ne tik nepatogus, bet ir pavojingas.

Statinė elektra – tai dar viena grėsmė jūsų kompiuterio komponentams. Nors procesorius yra gana atsparus, geriau nesiriskuoti. Prieš liesdami bet ką kompiuterio viduje, paliesk kažką metalinio ir įžeminto, pavyzdžiui, radiatorių ar metalinį korpuso rėmą (kai jis jau atjungtas nuo maitinimo). Kai kurie entuziastai naudoja specialius antistatines apyrankes, bet paprastam namų vartotojui to nereikia.

Darbo vieta turėtų būti švari ir gerai apšviesta. Aš paprastai darbą atlieku ant stalo, ant kurio patiesiama švari medžiaginė servetėlė. Smulkūs varžtai turi savybę dingti pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis, todėl pasiruoškite nedidelį indelį ar magnetinę lėkštutę jiems laikyti.

Aušintuvo nuėmimas – atsargiai ir metodiškai

Dabar prasideda tikrasis darbas. Pirmiausia reikia atidaryti kompiuterio korpusą. Dauguma šiuolaikinių korpusų turi šoninį dangtelį, kuris nuimamas atsukus vieną ar du varžtus arba tiesiog pastūmus. Kai kurie korpusai turi greito atlaisvinimo mechanizmus.

Kai korpusas atidarytas, pamatysite procesorių su ant jo pritvirtintu aušintuvu – paprastai tai didžiausias ir labiausiai į akis krintantis elementas motininėje plokštėje. Prieš liesdami aušintuvą, būtinai atjunkite jo ventiliatoriaus maitinimo laidą iš motininės plokštės. Šis lizdas paprastai yra netoli procesoriaus ir pažymėtas „CPU_FAN”.

Aušintuvų tvirtinimo mechanizmai labai skiriasi. Intel procesorių standartiniai aušintuvai dažniausiai turi keturis plastikinius kaiščius, kuriuos reikia pasukti prieš laikrodžio rodyklę ir atsargiai ištraukti. AMD Ryzen aušintuvai dažnai naudoja metalinę spaustuvą su svirtimi. Dideli bokšto tipo aušintuvai gali turėti sudėtingesnius tvirtinimo mechanizmus su varžtais.

Štai svarbus patarimas: kai nuiminėjate aušintuvą, nedarkykite jo į šonus. Traukite tiesiai į viršų. Jei aušintuvas „prilipęs” prie procesoriaus dėl išdžiūvusios termopastos, švelniai pasukite jį į šonus (ne labiau nei kelis laipsnius) – tai padės atplėšti jį nuo procesoriaus. Niekada neveržkite jėga – galite ištraukti procesorių iš lizdo arba net pažeisti kontaktus.

Senų termopastos likučių valymas

Kai aušintuvas nuimtas, pamatysite termopastą ir ant procesoriaus paviršiaus, ir ant aušintuvo pagrindo. Ši sena pasta turi būti visiškai pašalinta – net mažiausi likučiai gali pabloginti naujos pastos efektyvumą.

Suvilgykite bekšlelę servetėlę izopropilo alkoholiu ir švelniai nuvalykite seną pastą nuo procesoriaus paviršiaus. Netrinkite per stipriai – procesorių galima pažeisti. Paprastai sena pasta nusivalo gana lengvai, bet jei ji labai sukietėjusi, galite šiek tiek palaukti, kol alkoholis ją suminkština. Kartais prireikia kelių servetėlių, kol paviršius tampa visiškai švarus.

Tas pats procesas kartojamas su aušintuvo pagrindu. Jei turite varinį aušintuvą, būkite atsargūs – varis yra minkštas metalas ir lengvai įsibraižo. Aliuminio aušintuvai kiek atsparesni, bet vis tiek neverta trinti kaip beprotis.

Kaip suprasti, kad paviršius švarus? Jis turėtų blizgėti ir būti visiškai lygus, be jokių matomų pastos likučių ar dėmių. Aš paprastai naudoju stiprią lempą ar telefono žibintuvėlį, kad įsitikinti, jog viskas švaru. Jei matote bet kokių likučių, valykite dar kartą.

Naujos termopastos užtepimas – mažiau reiškia daugiau

Dabar pats įdomiausias momentas – naujos termopastos užtepimas. Internete rasite dešimtis skirtingų metodų: „žirnio” metodas, linijos metodas, X metodas, pastos paskirstymas kortele… Tiesą sakant, skirtumas tarp jų yra minimalus, jei darote viską protingai.

Aš asmeniškai naudoju „žirnio” metodą – tai paprasčiausias ir patikimiausias būdas. Išspauskite nedidelį termopastos kiekį procesoriaus centre – maždaug žirnio ar ryžio grūdo dydžio. Daugelis pradedančiųjų daro klaidą ir užtepą per daug pastos. Per didelis kiekis ne tik nereikalingas, bet gali net pabloginti aušinimą, nes pasta veikia kaip izoliatorius – jos tikslas tik užpildyti mikroskopinius tarpus tarp procesoriaus ir aušintuvo paviršių.

Kai kurios pastos yra tirštos ir sunkiai išspaudžiamos. Jei jūsų pasta yra labai kieta, galite ją šiek tiek pašildyti rankose – nuo kūno šilumos ji taps plastišesnė. Tik neįkiškite jos į mikrobangų krosnelę ar pan. – tai ne juokas, kai kurie žmonės tai daro ir sugadina pastą.

Jei naudojate kortele paskirstymo metodą, užtepkite šiek tiek daugiau pastos ir plastikine kortele (pavyzdžiui, sena mokėjimo kortele) atsargiai paskirstykite ją plonu sluoksniu po visą procesoriaus paviršių. Šis metodas duoda šiek tiek geresnius rezultatus su labai dideliais procesoriais, bet reikalauja daugiau įgūdžių.

Aušintuvo grąžinimas į vietą

Kai termopasta užtepta, laikas grąžinti aušintuvą. Šis žingsnis reikalauja tikslumo ir kantrybės. Aušintuvą reikia uždėti tiesiai į viršų, be jokių šoninių judesių. Jei stumsite aušintuvą į šonus, pasta pasklis netolygiai ir gali išsiveržti už procesoriaus kraštų.

Kai aušintuvas uždėtas, švelniai prispaudžiate jį ir tvirtinate pagal jūsų aušintuvo tipo instrukcijas. Intel standartiniams aušintuvams – įstatote plastikinių kaiščių kampus ir paspaudi kiekvieną, kol išgirsti „klik”. AMD Ryzen aušintuvams – užveriate metalinę spaustuvą. Bokšto tipo aušintuvams – prisukate varžtus kryžminiu būdu (viršutinį kairįjį, tada apatinį dešinįjį ir t.t.), kad spaudimas būtų tolygus.

Svarbu nepersisukti varžtų, jei jūsų aušintuvas juos turi. Užtenka prisukti tik tiek, kad aušintuvas tvirtai laikytųsi. Persukus galite pažeisti procesorių ar motininę plokštę. Jei jaučiate didelį pasipriešinimą – sustokite.

Nepamirškite vėl prijungti ventiliatoriaus maitinimo laido! Tai viena dažniausių klaidų, kurią daro net patyrę vartotojai. Kompiuteris be procesoriaus ventiliatoriaus gali perkaisti per kelias sekundes.

Patikrinimas ir pirmasis paleidimas

Prieš uždarydami korpusą, dar kartą viską patikrinkite. Ar ventiliatoriaus laidas prijungtas? Ar aušintuvas tvirtai laikosi? Ar nepalikote jokių įrankių ar varžtų kompiuterio viduje? Gali skambėti juokingai, bet tikrai yra žmonių, kurie paliko atsuktuvo viduje ir tik po keistų garsų tai suprato.

Dabar galite uždaryti korpusą ir prijungti maitinimo laidą. Pirmojo paleidimo metu būkite budrus. Įjunkite kompiuterį ir iš karto klausykitės – ar ventiliatorius sukas? Jei ne, nedelsiant išjunkite kompiuterį ir patikrinkite prijungimą.

Jei viskas gerai, leiskite kompiuteriui įsikrauti į operacinę sistemą. Dabar laikas patikrinti temperatūras. Yra daug nemokamų programų temperatūroms stebėti: HWMonitor, Core Temp, HWiNFO. Parsisiųskite bet kurią iš jų ir stebėkite procesoriaus temperatūrą.

Ramybės būsenoje (kai nieko nedarote) procesorius turėtų būti 30-45°C temperatūros, priklausomai nuo kambario temperatūros ir procesoriaus modelio. Norėdami patikrinti temperatūras apkrovos metu, galite paleisti kokį nors reiklų žaidimą ar streso testą (pavyzdžiui, Prime95 ar AIDA64). Apkrovos metu temperatūra neturėtų viršyti 80-85°C. Jei temperatūros yra aukštesnės, gali būti, kad termopasta užtepta netinkamai arba aušintuvas netvirtai pritvirtintas.

Ką daryti, jei kažkas ne taip, ir kaip prižiūrėti sistemą toliau

Jei po termopastos keitimo temperatūros nepagerėjo arba net pablogėjo, neverta panikuoti. Dažniausiai tai reiškia, kad reikia tiesiog pakartoti procesą. Galbūt užtepėte per daug arba per mažai pastos, arba aušintuvas nevisiškai gerai prigludo prie procesoriaus.

Kartais problema slypi ne termopastoje, o pačiame aušintuve. Jei ventiliatorius užsikimšęs dulkėmis, jis negali efektyviai vėsinti net su nauja termopasta. Verta išvalyti visą aušintuvą – radiatorių galite išpūsti suslėgtu oru arba dulkių siurbliu (tik atsargiai, nelaikykite per arti). Ventiliatoriaus menteles galima nuvalyti šlapia servetėle.

Dar vienas dalykas, apie kurį daugelis pamiršta – korpuso ventiliacija. Jei jūsų kompiuterio korpusas blogai vėdinamas arba visi ventiliatoriai užsikimšę dulkėmis, net puiki termopasta ir aušintuvas nepadės. Įsitikinkite, kad oro srautai korpuse cirkuliuoja laisvai.

Ateityje stebėkite savo kompiuterio temperatūras bent kartą per kelis mėnesius. Tai padės laiku pastebėti problemas. Jei temperatūros pradeda kilti, nors nieko nekeičiate kompiuteryje, greičiausiai vėl atėjo laikas keisti termopastą arba valyti dulkes.

Termopastos keitimas nėra sudėtinga procedūra, bet ji reikalauja atsargumo ir kantrybės. Pirmą kartą gali užtrukti valandą ar net ilgiau, bet su praktika visą procesą galite atlikti per 20-30 minučių. Svarbiausia – nesiskubėti, būti atsargiems ir sekti instrukcijas. Jūsų kompiuteris atsilygis geresniu veikimu, mažesniu triukšmu ir ilgesne procesorių tarnavimo truke. O ir sutaupysite pinigų, nes nereikės vežti kompiuterio į servisą dėl tokio paprasto dalyko.

The post Kaip pakeisti terminę pastą procesoriuje appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą akimirką, kai skubiai reikia atspausdinti svarbų dokumentą, o spausdintuvas nusprendžia parodyti charakterį – vietoj aiškaus teksto ant popieriaus atsiranda keistos juostos, dryžai ar net visiškai balti plotai. Ypač įkyrūs tokie niuansai būna tada, kai spausdini nuotraukas ar spalvotus dokumentus. Bet kas gi iš tikrųjų vyksta spausdintuvo viduje, kai jis pradeda „dryžuoti”?

Dažniausiai problema slypi ne pačiame spausdintuvo mechanizme, o jo paruošime darbui. Rašalinio spausdintuvo atveju tai dažniausiai užsikimšusios purkštuvo antgalių angos, o lazeriniame – tonerių ar būgnų problemos. Kartais gali būti ir paprasčiau – tiesiog neteisingai įdėtas popierius ar seniai nekeisti kasetės.

Įdomu tai, kad spausdintuvas nėra koks nors ypač sudėtingas įrenginys – jis tiesiog labai tiksliai turi atlikti pasikartojančius veiksmus. Kai kurie iš tų veiksmų atliekami mikrometrų tikslumu, todėl net mažiausia kliūtis gali sukelti matomus defektus ant popieriaus.

Rašaliniai spausdintuvai ir jų kaprizai

Rašaliniuose spausdintuvuose dažniausiai naudojamas terminis arba pjezoelektrinis metodas. Terminis metodas veikia taip: mažytis kaitinimo elementas akimirksniu įkaitina rašalą, kuris išsiplečia ir išsiskiria per mikroskopinę angą tiesiai ant popieriaus. Pjezoelektriniame variante specialus kristalėlis deformuojasi nuo elektros impulso ir išspaudžia rašalo lašelį.

Problema ta, kad tos angos yra tikrai mažytės – maždaug 50 mikrometrų skersmens. Palyginkime: žmogaus plauko storis yra apie 70 mikrometrų. Vadinasi, bet kokia dulkelė, išdžiūvęs rašalas ar oro burbulas gali užkimšti tokią angą. Kai kurios angos užsikemša, o kitos veikia normaliai – štai ir atsiranda tie dryžai.

Dar viena problema – kai spausdintuvas ilgai nenaudojamas, rašalas tiesiog išdžiūsta ant antgalių. Tai ypač aktualu pigesnių spausdintuvų atveju, kur naudojamas vandens pagrindu pagamintas rašalas. Profesionalesniuose modeliuose dažnai naudojami specialūs rašalai su priedais, kurie užkerta kelią greitam džiūvimui.

Lazerinių spausdintuvų specifika

Lazeriniai spausdintuvai veikia visiškai kitaip. Čia nėra jokio skysčio – vietoj to naudojamas miltelių pavidalo toneris. Lazerio spindulys „nupiešia” vaizdą ant fotojautrios būgno paviršiaus, kuris tampa elektringai įkrautas. Tonerio milteliai prilimpa prie įkrautų vietų, o paskui pernešami ant popieriaus ir įkaitinami, kad susilydytų ir tvirtai priliptų.

Kai lazerinis spausdintuvas pradeda spausdinti dryžuotai, dažniausiai kaltas būgnas arba perkėlimo diržas. Būgnas – tai cilindro formos detalė, kuri sukasi ir ant kurios formuojamas vaizdas. Jei ant būgno yra įbrėžimų, nešvarumų ar jis tiesiog nusidėvėjęs, tai atsispindės ant kiekvieno atspausdinto lapo.

Kitas dažnas kaltininkas – tonerių kasečių kokybė. Originalios kasečės paprastai veikia nepriekaištingai, bet perpildytos ar pigios analogiškos kasečės gali turėti netolygų tonerio pasiskirstymą arba prastos kokybės miltelius, kurie netolygiai prilimpa prie būgno.

Pirmieji žingsniai sprendžiant problemą

Prieš lendant į sudėtingesnius sprendimus, verta patikrinti paprasčiausius dalykus. Pirma – ar tikrai kasečių rašalas ar toneris nepasibaigė? Daugelis spausdintuvų rodo apytikrį likusio rašalo kiekį, bet tas rodmuo ne visada tikslus.

Antra – pabandykite paleisti automatinį galvučių valymą. Beveik visi šiuolaikiniai spausdintuvai turi tokią funkciją nustatymuose arba specialų mygtuką ant korpuso. Šis procesas paprastai užtrunka kelias minutes ir sunaudoja šiek tiek rašalo, bet dažnai išsprendžia problemą.

Jei po vieno valymo nieko nepasikeitė, galite pakartoti procedūrą dar kartą ar du. Tačiau neperdarykite – per dažnas valymas gali tiesiog išeikvojti brangų rašalą. Tarp valymų padarykite testinį spaudą, kad pamatytumėte, ar situacija gerėja.

Gilesnė priežiūra rašaliniams spausdintuvams

Jei automatinis valymas nepadėjo, laikas imtis rankų. Daugelyje rašalinių spausdintuvų galvutės yra ant pačių kasečių – tai reiškia, kad pakeitus kasetę, pakeičiate ir galvutę. Tokiu atveju galite pabandyti išimti kasetę ir švelniai nuvalyti galvutę.

Štai kaip tai padaryti saugiai: pasiimkite minkštą, pūkuotą servetėlę (geriausia mikropluošto) ir šiek tiek distiliuoto vandens. Būtent distiliuoto – paprastas vanduo iš čiaupo turi mineralų, kurie gali dar labiau užkimšti angas. Švelniai prispauskite galvutę prie drėgnos servetėlės ir palaikykite kelias sekundes. Pamatysite, kaip rašalas pradeda sunkti į servetėlę – tai geras ženklas.

Kai kurie entuziastai naudoja specialius valymo skysčius, kuriuos galima įsigyti internetinėse parduotuvėse. Jie efektyvesni už vandenį, ypač kai rašalas jau gerai išdžiūvęs. Bet būkite atsargūs – netinkamas skystis gali sugadinti galvutę visam laikui.

Yra ir radikalesnis metodas – galvutės „mirkymas”. Išimkite kasetę, įpilkite į plokščią indą šiek tiek šilto distiliuoto vandens (ne karštesnio nei 40°C) ir pastatykite kasetę taip, kad galvutė būtų pamerkta vandenyje. Palikite taip valandai ar net kelioms. Išdžiūvęs rašalas turėtų sušlubti.

Lazerinių spausdintuvų tvarkymas

Su lazeriniais spausdintuvais reikalai šiek tiek kitaip. Pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti – išimti tonerių kasetę ir švelniai ją papurtyti iš šono į šoną. Tai padeda tolygiau paskirstyti tonerio miltelius viduje. Tik darykite tai atsargiai ir geriausia virš šiukšliadėžės ar laikraščio – toneris yra labai smulkūs milteliai, kurie gali išsibarstyti.

Pažiūrėkite į būgną (jei jūsų modelyje jis atskirtas nuo tonerių). Būgnas paprastai būna žalias ar mėlynas cilindras. Ar matote ant jo įbrėžimų, dėmių ar kitų pažeidimų? Jei taip, greičiausiai būgną reikės keisti. Būgnai nėra amžini – vidutiniškai jie išlaiko 10-30 tūkstančių puslapių, priklausomai nuo modelio.

Svarbus niuansas – būgno negalima liesti pirštais! Jūsų odos riebalai gali palikti dėmes, kurios vėliau atsispindės ant kiekvieno spausdinto puslapio. Jei jau netyčia palietėte, švelniai nuvalykite minkšta, sausa servetėle.

Kartais problema slypi paprasčiau – spausdintuvo viduje susikaupė tonerio miltelių. Galite atsargiai išvalyti vidų naudodami sausą minkštą šepetėlį arba specialų dulkių siurblį, skirtą elektronikai. Tik niekada nenaudokite paprastų dulkių siurblių su šepečiais – jie gali sugeneruoti statinius krūvius ir sugadinti elektroniką.

Programinės įrangos ir nustatymų patikrinimas

Kartais problema visai ne aparatinė. Patikrinkite spausdintuvo tvarkykles – ar jos naujausios versijos? Pasenusios tvarkyklės gali sukelti įvairiausių keistenybių, įskaitant ir dryžuotą spaudą. Nueikite į gamintojo svetainę ir atsisiųskite naujausią versiją.

Dar vienas dalykas – spausdinimo kokybės nustatymai. Jei spausdinate „juodraščio” režimu arba su sumažinta raiška, tai gali atrodyti kaip dryžai, nors iš tikrųjų spausdintuvas veikia normaliai. Pabandykite pakeisti nustatymus į aukščiausią kokybę ir pažiūrėkite, ar tai padeda.

Kai kurie spausdintuvai turi specialų „lygiavimo” ar „kalibravimo” režimą. Šis procesas padeda spausdintuvui tiksliai suderinti skirtingų spalvų galvutes. Jei spausdinate spalvotai ir matote, kad spalvos „neatitinka” viena kitos arba yra dryžuoti tarpai tarp spalvų, kalibravimas gali išspręsti problemą.

Kai nieko nepadeda: kada kreiptis į profesionalus

Jei išbandėte visus šiuos metodus, o spausdintuvas vis tiek dryžuoja, gali būti, kad problema rimtesnė. Rašaliniuose spausdintuvuose gali būti sugadęs pats galvučių mechanizmas arba užsikimšę rašalo tiekimo kanalai. Lazeriniuose – sugedęs lazerio blokas, terminio fiksavimo mazgas ar kiti sudėtingi komponentai.

Čia reikia pasverti ekonomiką. Jei jūsų spausdintuvas kainavo 50-100 eurų, profesionalus remontas gali kainuoti panašiai arba net daugiau. Tokiu atveju dažnai racionalu tiesiog nusipirkti naują. Bet jei turite brangesnį modelį ar daugiafunkcį įrenginį, remontas gali būti prasmingas.

Prieš nešdami į servisą, pabandykite susisiekti su gamintojo palaikymo tarnyba. Kartais jie gali pasiūlyti papildomų sprendimų arba net sutikti pakeisti įrenginį, jei jis dar garantinis. Kai kurie gamintojai turi labai gerą klientų aptarnavimą ir tikrai stengiasi padėti.

Kaip išvengti problemų ateityje

Geriausia strategija – prevencija. Jei naudojate rašalinį spausdintuvą, stenkitės spausdinti bent kartą per savaitę, net jei tai bus tik vienas testuojamasis puslapis. Tai neleidžia rašalui išdžiūti ant galvučių. Kai kurie spausdintuvai automatiškai atlieka profilaktinį valymą, jei jų ilgai nenaudojate, bet tai eikvoja rašalą.

Naudokite kokybišką popierių. Pigus popierius gali skaiduloti ir tos skaidulos gali užsikišti į spausdintuvo mechanizmą. Be to, ant prastos kokybės popieriaus net idealiai atspausdintas tekstas gali atrodyti prastai.

Jei perkate kasetės, geriau rinktis originalias arba patikimų trečiųjų šalių gamintojų produktus. Labai pigios kasetės dažnai būna pilnos problemų – netolygus rašalas, prastai veikiančios galvutės, greitas išdžiūvimas. Kartais pigiau išeina mokėti daugiau iš karto, nei vėliau spręsti problemas.

Laikykite spausdintuvą švaroje aplinkoje. Dulkės – spausdintuvų priešas numeris vienas. Jei galite, uždenkite spausdintuvą, kai jo nenaudojate. Taip pat venkite labai drėgnų ar labai sausų patalpų – ideali santykinė drėgmė yra apie 40-60%.

Ką daryti su dryžais čia ir dabar

Suprantu, kad visa ši informacija naudinga ilgalaikėje perspektyvoje, bet kas daryti, jei jums DABAR reikia atspausdinto dokumento, o spausdintuvas dryžuoja? Štai keletas greitų sprendimų.

Pirma, jei spausdinate tekstą ir dryžai nėra per daug ryškūs, galite pabandyti pakeisti šriftą į storesnį arba padidinti šrifto dydį. Kartais tai padeda „užmaskuoti” nedidelius defektus. Taip pat galite pabandyti pakeisti dokumento formatavimą taip, kad svarbiausia informacija būtų ten, kur spausdintuvas spausdina normaliai.

Jei spausdinate nuotrauką ar kitą grafinį elementą, pabandykite šiek tiek pakoreguoti vaizdą – padidinkite kontrastą ar ryškumą. Kartais tai padeda sumažinti dryžų matomumą. Arba tiesiog apkarpykite vaizdą taip, kad problemingos vietos nebūtų matomos.

Dar vienas triukas – jei turite spalvotą spausdintuvą, bet jis dryžuoja tik vienoje spalvoje, galite pabandyti konvertuoti dokumentą į nespalvotą arba naudoti tik tas spalvas, kurios veikia gerai. Tai ne idealus sprendimas, bet kritinėje situacijoje gali padėti.

Ir žinoma, jei visiškai nieko nepadeda – visada yra galimybė nueiti į artimiausią kopijavimo centrą ar biblioteką. Taip, tai kainuoja pinigų, bet jei dokumentas tikrai skubus ir svarbus, geriau sumokėti kelis centus už puslapį, nei pristatyti prastos kokybės spaudą.

Spausdintuvai, nors ir atrodo kaip paprasti įrenginiai, iš tikrųjų yra gana sudėtingi ir jautrūs. Bet suprasdami, kaip jie veikia ir kas gali sukelti problemas, galime dažniausiai patys susitvarkyti su dryžuotais spaudais. Svarbiausia – kantrybė ir sistemiškas požiūris. Pradėkite nuo paprasčiausių sprendimų ir tik tada pereikite prie sudėtingesnių. Ir nepamirškite – reguliari priežiūra yra daug pigesnė nei remontas ar naujo spausdintuvo pirkimas.

The post Sprendimai kai spausdintuvas spausdina dryžuotai appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nemalonų jausmą, kai spaudžiame kompiuterio mygtuką, o nieko nevyksta. Arba dar blogiau – kažkas suūžia, sumirga, bet ekranas lieka juodas kaip naktis. Tokiais atvejais galvoje iškart šmėkšteli mintis apie brangų remontą ar net naują kompiuterį. Tačiau dažnai problema būna daug paprastesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kompiuteris – tai sudėtinga sistema, kurioje turi veikti dešimtys komponentų harmoningai. Jei bent vienas iš jų „streikuoja”, visa mašina gali atsisakyti dirbti. Gera žinia ta, kad daugelį problemų galima diagnozuoti ir išspręsti patiems, net neturint gilių techninių žinių. Tiesiog reikia žinoti, kur ieškoti.

Maitinimo šaltinio problemos – klasika žanro

Pradėkime nuo banaliausio, bet kartu ir dažniausio kaltininko – maitinimo. Jei kompiuteris visiškai neduoda jokių gyvybės ženklų, pirmiausia patikrinkite, ar kabelis iš tiesų įkištas į lizdą. Skamba juokingai, bet net patyrę vartotojai kartais pamiršta, kad valytojas galėjo ištraukti kištuką arba jis tiesiog atsilaisvino.

Maitinimo blokas (PSU) yra komponentas, kuris paverčia kintamąją srovę iš lizdo į nuolatinę, tinkamą kompiuterio komponentams. Šis įrenginys dirba sunkiai ir dažnai kaista, todėl su laiku gali sugesti. Jei girdite, kad PSU ventiliatorius nesisuka, arba užuodžiate degėsių kvapą – problema aiški.

Daugelyje maitinimo blokų yra atskiras jungiklis gale. Jis gali būti netyčia perjungtas į išjungtą padėtį. Taip pat verta patikrinti, ar lizdas, į kurį jungiate kompiuterį, apskritai veikia – įkiškite į jį kokį kitą prietaisą, pavyzdžiui, telefonų įkroviklį.

Nešiojamųjų kompiuterių atveju problema gali būti baterija. Jei ji visiškai išsikrovė ir jau sena, ji gali atsisakyti įsikrauti. Pabandykite išimti bateriją (jei tai įmanoma) ir paleisti kompiuterį tik su įkrovikliu. Jei veikia – baterija baigė savo dienų skaičių.

Atmintis ir jos kaprizai

RAM atmintis – tai vieta, kur kompiuteris laiko duomenis, su kuriais dirba šiuo metu. Be veikiančios RAM, kompiuteris tiesiog negali paleisti operacinės sistemos. Problema ta, kad RAM plokštės yra gana jautrios – jos gali atsipalaiduoti lizdų, užsiteršti dulkėmis arba tiesiog sugesti.

Jei kompiuteris įsijungia (girdite ventiliatorius, šviečia lemputės), bet ekrane nieko nėra, arba girdite pyptelėjimus, problema gali būti būtent RAM. Dauguma pagrindinių plokščių turi garsinių signalų sistemą – skirtingi pyptelėjimai reiškia skirtingas problemas. Vienas ilgas ir du trumpi pyptelėjimai dažniausiai reiškia RAM problemą.

Ką daryti? Išjunkite kompiuterį, atjunkite nuo maitinimo, atidarykite korpusą ir atsargiai išimkite RAM plokštes. Nuvalykite jų kontaktus (aukso spalvos dalis) guma arba švaria šluoste. Tada įstatykite atgal, įsitikindami, kad jos tvirtai įsispaudė į lizdus – turėtumėte išgirsti aiškų spragtelėjimą.

Jei turite kelias RAM plokštes, pabandykite paleisti kompiuterį su viena. Jei veikia – kita plokštė gali būti sugadinta. Taip pat galite pabandyti įstatyti RAM į kitus lizdus – kartais sugenda pats lizdas pagrindinėje plokštėje.

Vaizdo kortos ir ekrano ryšio problemos

Kartais kompiuteris veikia puikiai, bet ekrane nieko nematote. Čia gali būti kelios priežastys. Pirma, patikrinkite monitoriaus kabelį – ar jis tvirtai prijungtas prie kompiuterio ir monitoriaus? Ar monitorius įjungtas ir nustatytas teisingas įvesties šaltinis (HDMI, DisplayPort, VGA)?

Jei turite diskretinę vaizdo kortą (atskirą, ne integruotą į procesorių), įsitikinkite, kad monitorius prijungtas prie jos, o ne prie pagrindinės plokštės. Tai labai dažna klaida, ypač surenkant naują kompiuterį ar po valymo. Vaizdo išėjimai pagrindinėje plokštėje paprastai neveikia, kai įdėta atskira vaizdo korta.

Vaizdo korta, kaip ir RAM, gali atsipalaiduoti lizde. Ypač tai aktualu, jei neseniai perkėlėte kompiuterį. Modernios vaizdo kortos yra gana sunkios, todėl transportuojant jos gali pajudėti. Atidarykite korpusą ir patikrinkite, ar korta tvirtai įsėdusi PCI-E lizde. Taip pat įsitikinkite, kad prie jos prijungti visi reikalingi maitinimo kabeliai – galingoms kortoms reikia papildomo maitinimo tiesiog iš PSU.

Dar vienas niuansas – jei ką nors keitėte kompiuteryje, BIOS gali bandyti naudoti integruotą grafiką vietoj diskretinės kortos. Tokiu atveju reikės atjungti diskretinę kortą ir prijungti monitorių prie pagrindinės plokštės, kad galėtumėte patekti į BIOS ir pakeisti nustatymus.

Pagrindinė plokštė ir jos gedulai

Pagrindinė plokštė – tai kompiuterio nervų sistema, kuri jungia visus komponentus. Jos gedimas yra viena nemalonesnių problemų, nes dažnai reiškia brangų remontą ar keitimą. Tačiau kartais tai, kas atrodo kaip pagrindinės plokštės gedimas, iš tikrųjų yra kažkas paprastesnio.

Viena dažnų problemų – CMOS baterijos išsikrovimas. Tai maža, apvali baterija pagrindinėje plokštėje, kuri palaiko BIOS nustatymus ir laikrodį, kai kompiuteris išjungtas. Jei ji išsikrovė, kompiuteris gali nesileisti arba elgtis keistai. Simptomas – nuolat klaidingai rodomas laikas ir data. Baterijos keitimas kainuoja vos kelis eurus.

Statinė elektra – tai pagrindinių plokščių priešas numeris vienas. Jei neseniai keitėte komponentus ir nesilaikėte atsargumo priemonių (neliečiate metalo paviršiaus prieš liesdami komponentus), galėjote sugadinti plokštę. Kartais pagalba gali būti „ištuštinimas” – atjunkite visus kabelius, išimkite CMOS bateriją, palaikykite maitinimo mygtuką 30 sekundžių, tada viską surinkite atgal.

Jei pagrindinė plokštė turi diagnostikos LED indikatorius ar skaitmeninį ekranėlį, jie gali daug papasakoti apie problemą. Pasižiūrėkite į plokštės instrukciją, kad suprastumėte, ką reiškia konkretūs kodai ar lemputės.

Kietasis diskas ir sistemos įkėlimo nesėkmės

Kartais kompiuteris įsijungia, bet sustoja ties pranešimu „No bootable device” arba panašiu. Tai reiškia, kad BIOS neranda disko, iš kurio galėtų paleisti operacinę sistemą. Priežasčių gali būti kelios.

Pirmiausia – kietasis diskas ar SSD gali būti atjungtas. Patikrinkite, ar prie jo prijungti abu kabeliai: duomenų (SATA) ir maitinimo. Kartais maitinimo kabelis gali būti atsilaisvinęs. Jei turite atsarginį SATA kabelį, pabandykite jį pakeisti – šie kabeliai nėra labai patikimi ir gali sugesti.

Diskas gali būti visiškai sugadęs. Jei girdite keistus garsus (cypimą, spragtelėjimus), tai blogas ženklas – mechaninis kietasis diskas greičiausiai miršta. SSD diske tokių garsų nebūna, bet jis taip pat gali sugesti be įspėjimo. Pabandykite prijungti diską prie kito kompiuterio – jei jis nematomas ir ten, problema aiški.

BIOS nustatymai taip pat gali būti kalti. Jei CMOS baterija išsikrovė arba kas nors keitė nustatymus, įkrovos tvarka galėjo pasikeisti. Patekite į BIOS (paprastai spaudžiant Delete, F2 ar F12 paleidimo metu) ir patikrinkite, ar jūsų diskas yra nustatytas kaip pirmasis įkrovos įrenginys.

Perkaitimas ir ventiliacija

Modernūs kompiuteriai turi apsaugos mechanizmus nuo perkaitimo. Jei procesorius ar kiti komponentai tampa per karšti, sistema tiesiog išsijungia, kad išvengtų gedimo. Jei jūsų kompiuteris įsijungia kelioms sekundėms ar minutėms, o paskui išsijungia – greičiausiai tai perkaitimo problema.

Dažniausia priežastis – dulkės. Per metus kompiuterio vidus gali tapti tikru dulkių bunkeriu, ypač jei jis stovi ant grindų. Dulkės užkemša ventiliatorius ir radiatorius, trukdydamos normaliai cirkuliacijai. Sprendimas paprastas – reguliarus valymas. Naudokite suslėgtą orą (galima nusipirkti specialių balionėlių) ir atsargiai išpūskite dulkes. Tik nedarykite to kambaryje – geriau lauke ar bent jau prie atviro lango.

Termopasta tarp procesoriaus ir aušintuvo laikui bėgant išdžiūsta ir praranda savo savybes. Jei kompiuteriui jau keli metai ir jis niekada nebuvo aptarnaujamas, termopastos keitimas gali išspręsti perkaitimo problemą. Tai jau šiek tiek sudėtingesnė procedūra, reikalaujanti atsargumo, bet visiškai įmanoma padaryti pačiam.

Ventiliatoriai taip pat gali sugesti. Jei girdite, kad ventiliatorius keistai ūžia arba visai nesisuka, jį reikia pakeisti. Ypač svarbu procesoriaus ventiliatorius – be jo kompiuteris išsijungs per kelias sekundes.

Programinės įrangos ir operacinės sistemos klaidos

Ne visada problema būna aparatinė. Kartais kompiuteris įsijungia, bet operacinė sistema nesikrauna arba kraunasi į „mėlyną ekraną” (BSOD – Blue Screen of Death). Tai gali būti sugadintos sisteminės bylos, blogai įdiegti tvarkyklės ar netgi virusai.

Jei Windows nesikrauna normaliai, pabandykite paleisti saugų režimą (Safe Mode). Paleidimo metu spauskite F8 arba Shift+F8. Saugus režimas įkelia minimalų tvarkyklių rinkinį, todėl jei problema kilo dėl neseniai įdiegtos tvarkyklės ar programos, saugus režimas gali paleisti sistemą.

Windows turi atkūrimo įrankius, kuriuos galima pasiekti per Advanced Boot Options. Ten rasite „System Restore” (sistemos atkūrimas), kuris gali grąžinti kompiuterį į ankstesnę būseną, kai viskas veikė. Taip pat yra „Startup Repair”, kuris automatiškai bando sutvarkyti įkrovos problemas.

Jei nieko nepadeda, gali tekti iš naujo įdiegti operacinę sistemą. Tai skamba bauginančiai, bet šiuolaikinės Windows versijos leidžia tai padaryti išsaugant asmeninius failus. Tiesa, prieš tai vis tiek verta pasidaryti atsarginę kopiją, jei tai įmanoma.

Kai viskas veikia, bet vis tiek neveikia

Yra situacijų, kai visi komponentai atrodo veikiantys, bet kompiuteris vis tiek nesikrauna. Tai gali būti subtilesnės problemos, kurias sunkiau diagnozuoti. Pavyzdžiui, maitinimo blokas gali duoti įtampą, bet ne pakankamai galingą arba ne visoms linijoms. Tai gali sukelti keistus simptomus.

Kartais problema būna periferijoje. Atjunkite visus nereikalingus įrenginius – USB atmintukus, išorinius diskus, spausdintuvus. Palikite tik klaviatūrą ir pelę. Sugadęs USB įrenginys gali trukdyti kompiuteriui normaliai pasileisti.

BIOS atnaujinimas kartais gali išspręsti keistas problemas, ypač jei naudojate naujus komponentus su senesne pagrindine plokšte. Tačiau BIOS atnaujinimas – tai rizikinga operacija. Jei kažkas nutiks proceso metu (pvz., dingsta elektra), galite visiškai „užmušti” pagrindinę plokštę. Tai darykite tik jei tikrai žinote, ką darote, ir turite svarbią priežastį.

Galiausiai, problema gali būti tiesiog per daug sudėtinga diagnozuoti be specialios įrangos. Profesionalūs servisai turi diagnostines plokštes, multimetrus ir kitus įrankius, kurie gali tiksliai nustatyti, kuris komponentas sugadęs. Jei išbandėte viską, kas aprašyta šiame straipsnyje, ir nieko nepadėjo – laikas kreiptis į specialistus.

Kai technologija primena, kad ji – tik technologija

Kompiuteriai gali atrodyti kaip sudėtingi, nepasiekiami įrenginiai, bet iš tikrųjų daugelis problemų turi paprastus sprendimus. Dažniausiai tai būna atsilaisvinęs kabelis, išsikrovusi baterija ar prisikaupusios dulkės. Prieš skubant į servisą ar perkant naują kompiuterį, verta skirti pusvalandį sisteminiam patikrinimui.

Svarbu išmokti klausytis savo kompiuterio. Keisti garsai, netikėti išsijungimai, lėtėjimas – visa tai gali būti ankstyvieji gedimo ženklai. Reguliarus valymas, termopastos keitimas kas kelerius metus, atsarginių kopijų darymas – šie paprasti įpročiai gali pratęsti kompiuterio gyvenimą ir išvengti staigių gedimų.

Ir atminkite – kiekvienas kompiuteris anksčiau ar vėliau suges. Tai normalus technologijų ciklas. Svarbu ne tai, kad jis niekada nesugestų, o tai, kad žinotumėte, kaip reaguoti, kai tai įvyksta. Su šiame straipsnyje aprašytomis žiniomis jau turite gerą startą diagnozuoti ir išspręsti daugumą įprastų problemų. O jei ne – bent jau galėsite kompetentingai paaiškinti serviso specialistui, kas vyksta, ir galbūt sutaupyti laiko bei pinigų.

The post 10 dažniausių priežasčių kodėl kompiuteris neįsijungia appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Pirmiausia verta suprasti, kad nešiojamasis kompiuteris iš esmės yra tas pats galingas įrenginys kaip ir stacionarus, tik sugrūstas į daug mažesnį korpusą. Įsivaizduokite, kad bandytumėte visą šildymo sistemą įkišti į batų dėžę – maždaug toks pats principas veikia ir čia. Procesorius, vaizdo plokštė, atmintis, kietasis diskas – visi šie komponentai generuoja šilumą, o vietos jai išsisklaidyti yra labai mažai.

Nešiojamuose kompiuteriuose naudojamos miniatiūrinės aušinimo sistemos, dažniausiai susidedančios iš vieno ar dviejų mažų ventiliatorių ir plonučių šilumos vamzdelių. Palyginti su stacionariais kompiuteriais, kur galima įdiegti didžiulius aušintuvus ir galingas ventiliacijos sistemas, nešiojamieji dirba ties savo galimybių riba. Todėl kai kompiuteris pradeda intensyviai dirbti – renderinti vaizdo įrašą, žaisti žaidimus ar tiesiog turi atvirų dešimtis naršyklės skirtukų – temperatūra kyla žymiai greičiau.

Kas nutinka, kai temperatūra pasiekia kritinę ribą

Šiuolaikiniai procesoriai turi įmontuotą apsaugos mechanizmą, vadinamą „thermal throttling”. Kai temperatūra pasiekia tam tikrą slenkstį (paprastai apie 90-100°C), procesorius automatiškai sumažina savo darbo dažnį, kad sugeneruotų mažiau šilumos. Tai tarsi automobilio variklis, kuris automatiškai pereina į lėtesnę pavarą, kad neperkaistų.

Jei net ir šis mechanizmas nepadeda, o temperatūra toliau kyla, kompiuteris tiesiog išsijungia. Tai nėra gedimas – tai paskutinė apsaugos linija, skirta apsaugoti brangius komponentus nuo fizinio sugadinimo. Procesorius, veikiantis per aukštoje temperatūroje ilgą laiką, gali patirti negrįžtamų pažeidimų, todėl staigus išsijungimas iš tikrųjų yra mažesnė blogybė.

Dulkės – tylus našumo žudikas

Viena dažniausių priežasčių, kodėl senėjantys nešiojamieji kompiuteriai pradeda kaisti, yra paprasčiausios dulkės. Per mėnesius ir metus ventiliatoriai įsiurbia orą kartu su smulkiomis dulkių dalelėmis, kurios kaupiasi ant aušinimo sparnuotės, ventiliatoriaus mentėse ir oro kanaluose. Tai veikia kaip šiltas pledas – šiluma tiesiog negali išeiti.

Dulkių problema ypač aktuali tiems, kurie nešiojamąjį naudoja lovoje, ant antklodės ar sofos. Minkšti paviršiai užkemša oro įsiurbimo angas kompiuterio apačioje, o tekstilės skaidulos dar greičiau užkemša vidinius komponentus. Pastebėjau, kad kompiuteriai, naudojami tik ant kietų paviršių – stalų ar specialių padėklų – išlieka švaresni gerokai ilgiau.

Valymas nėra sudėtingas, bet reikalauja atsargumo. Daugelyje nešiojamųjų galima pasiekti ventiliatorių atsukus apatinį dangtį. Suspausto oro balionėlis iš elektronikos parduotuvės puikiai išpučia dulkes. Tik niekada nenaudokite dulkių siurblio įsiurbimo režimu – statinė elektra gali pakenkti komponentams. Ir svarbu: pučiant orą, laikykite ventiliatoriaus menteles, kad jos nesisktų per greitai – tai gali sugadinti guolius.

Termopastos reikšmė ir jos senėjimas

Tarp procesoriaus ir aušintuvo yra plonas termopastos sluoksnis. Ši pasta užpildo mikroskopines nelygumas tarp dviejų paviršių, užtikrindama efektyvų šilumos perdavimą. Problema ta, kad termopasta nėra amžina – per 2-4 metus ji išdžiūsta, sukietėja ir praranda savo savybes.

Kai termopasta nebeatlieka savo funkcijos, šiluma negali efektyviai persiduoti nuo procesoriaus į aušintuvą. Rezultatas – procesorius kaista, nors ventiliatorius sukasi visu pajėgumu. Tai tarsi bandyti vėsinti kambarį oro kondicionieriumi, kurio filtrai visiškai užsikimšę.

Termopastos keitimas yra šiek tiek sudėtingesnis procesas nei dulkių valymas, nes reikia visiškai išmontuoti aušinimo sistemą. Jei neturite patirties, geriau kreiptis į servisą. Tačiau jei ryžtatės patys, būtinai naudokite kokybišką termopastą (Arctic MX-4, Noctua NT-H1 ar panašią) ir užtepkite labai ploną sluoksnį – per daug pastos gali būti net blogiau nei per mažai.

Programinės priežastys ir foniniai procesai

Ne visada problema slypi aparatūroje. Kartais kompiuteris kaista dėl to, kad procesorius dirba visu pajėgumu, nors jūs, atrodo, nieko nedarote. Atidarykite užduočių tvarkytuvą (Task Manager Windows sistemoje arba Activity Monitor Mac’e) ir pažiūrėkite, kurie procesai naudoja daugiausiai procesoriaus resursų.

Dažnai kalti būna automatiniai atnaujinimai, antivirusinės programos, kurios skenavo visą diską fone, arba koks nors užstrigęs procesas. Kartais naršyklės skirtukas su Flash ar JavaScript intensyvia reklama gali apkrauti sistemą labiau nei tikitės. Chrome naršyklė yra ypač garsėjanti tuo, kad suryja resursus kaip alkanas vilkas.

Kitas dažnas kaltininkas – kriptovaliutų kasimo virusai. Taip, tokie egzistuoja ir gali slapta veikti jūsų kompiuteryje, naudodami procesoriaus galią kažkieno Bitcoin’ams kasti. Jei pastebite, kad procesorius nuolat apkrautas 80-100%, net kai nieko nedarote, verta patikrinti sistemą rimta antivirusine programa.

Energijos valdymo nustatymai ir jų optimizavimas

Windows ir macOS turi įvairius energijos valdymo profilius. Kai kurie iš jų prioritizuoja našumą, o kiti – energijos taupymą ir mažesnį triukšmą. Jei jūsų kompiuteris nuolat kaista, galite pasirinkti subalansuotą arba energijos taupymo režimą.

Windows 10/11 sistemoje galite sukurti savo energijos planą su pasirinktiniais nustatymais. Pavyzdžiui, galite apriboti maksimalų procesoriaus dažnį iki 90% – tai šiek tiek sumažins našumą, bet žymiai sumažins šilumos generavimą. Daugeliui kasdienių užduočių šis našumo sumažėjimas bus visiškai nepastebimas.

Taip pat verta patikrinti, ar jūsų vaizdo plokštė (jei turite diskretinę) nepersijungia į aukšto našumo režimą be reikalo. Kai kurie nešiojamieji turi dvi vaizdo plokštes – integruotą energijos taupymui ir diskretinę našumui. Jei sistema nuolat naudoja diskretinę vaizdo plokštę net paprastoms užduotims, tai gali būti didelė karšto kompiuterio priežastis.

Fizinės sąlygos ir naudojimo aplinka

Aplinkos temperatūra turi didesnę įtaką nei daugelis mano. Jei kambaryje 30°C, jūsų kompiuteris pradės nuo šios bazinės temperatūros. Vasarą, ypač be oro kondicionavimo, nešiojamieji kompiuteriai kenčia žymiai labiau. Paprastas kambario vėdinimas ar ventiliatorius gali padaryti didelį skirtumą.

Paviršius, ant kurio naudojate kompiuterį, taip pat svarbus. Idealus variantas – kietas, lygus paviršius su gera oro cirkuliacija. Specialūs nešiojamųjų kompiuterių padėklai su įmontuotais ventiliatoriais tikrai veikia, nors ir nėra būtini. Net paprastas padėklas, kuris pakelia kompiuterį keliais centimetrais virš stalo ir leidžia orui cirkuliuoti apačioje, gali sumažinti temperatūrą 5-10 laipsnių.

Kai kurie žmonės naudoja kompiuterius tiesiog ant kelių – tai blogiausias galimas variantas. Jūsų kūnas skleidžia šilumą, blokuojate oro įsiurbimo angas, ir kompiuteris neturi kur dėti savo šilumos. Jei jau būtinai reikia naudoti ant kelių, bent jau padėkite kietą pagrindą – knygą ar specialų padėklą.

Kada laikas kreiptis į profesionalus ir ko tikėtis

Jei išbandėte visus paprastus sprendimus – išvalėte dulkes, optimizavote programinę įrangą, pagerinote ventiliaciją – o problema išlieka, gali būti rimtesnių aparatūros problemų. Sugedęs ventiliatorius, pažeisti šilumos vamzdeliai ar net defektyvus procesorius reikalauja profesionalios pagalbos.

Požymiai, kad laikas eiti į servisą: ventiliatorius skleidžia keistus garsus (girgždėjimą, barškėjimą), kompiuteris išsijungia net atliekant paprastas užduotis, arba temperatūra pakyla iki kritinių reikšmių per kelias minutes po įjungimo. Taip pat jei po dulkių valymo ir termopastos keitimo situacija nepagerėjo, problema greičiausiai gilesnė.

Geras servisas turėtų atlikti išsamią diagnostiką, patikrinti visų ventiliatorių veikimą, išmatuoti temperatūras specialia programine įranga ir nustatyti tikslią problemos priežastį. Paprastai dulkių valymas ir termopastos keitimas kainuoja 20-40 eurų, ventiliatoriaus keitimas – apie 50-80 eurų, priklausomai nuo modelio. Jei problema procesoriuje ar pagrindinėje plokštėje, remontas gali būti neapsimokantis, ypač senesnių kompiuterių atveju.

Svarbiausia – neignoruokite problemos. Kompiuteris, kuris nuolat veikia aukštoje temperatūroje, ne tik lėtėja, bet ir greičiau sensta. Komponentai, veikiantys ties savo temperatūros riba, turi žymiai trumpesnį tarnavimo laiką. Kelių valandų investicija į problemos sprendimą gali pratęsti jūsų kompiuterio gyvenimą metais.

The post Nešiojamas kompiuteris kaista ir išsijungia: sprendimo būdai appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Sėdi prie kompiuterio, dirbi ar žiūri filmą, ir staiga ekranas pradeda mirgėti lyg diskotekoje. Kartais tai vos pastebimas virpėjimas, kartais – erzinantis blyksėjimas, kuris verčia užsimerkti. Ši problema gali ištikti bet kada ir bet ką – nuo seno stacionaraus kompiuterio iki naujausio nešiojamojo.

Pirmiausia reikia suprasti, kad mirgėjimas nėra viena konkreti problema, o simptomas, kuris gali reikšti labai skirtingus dalykus. Tai tarsi automobilio variklio lemputė – ji užsidega dėl šimto priežasčių. Ekrano mirgėjimas gali būti susijęs su programine įranga, aparatūra, laidais ar net elektros tinklu jūsų namuose.

Įdomu tai, kad daugelis žmonių iš karto galvoja apie sugadintą ekraną ir ruošiasi išleisti krūvą pinigų naujo pirkimui. Tačiau praktika rodo, kad daugiau nei pusė atvejų išsprendžiama paprastais būdais, nereikalaujančiais nei specialių įrankių, nei gilių techninių žinių.

Atnaujinimai ir tvarkyklės – neregima problema

Viena dažniausių priežasčių, kodėl ekranas pradeda mirgėti, yra vaizdo plokštės tvarkyklės. Tai programinė įranga, kuri veikia kaip vertėjas tarp jūsų operacinės sistemos ir vaizdo plokštės. Kai šis vertėjas pradeda kalbėti nesusipratimais, ekranas reaguoja mirgėjimu.

Windows operacinėje sistemoje ypač dažnai pasitaiko situacija, kai sistema automatiškai atnaujina tvarkykles į naujesnes versijas, kurios ne visada gerai sutaria su konkrečia aparatūra. Kartais naujesnė nereiškia geresnė. Esu matęs atvejų, kai žmonės savaitėmis kentė mirgantį ekraną, o problema išsisprendė grįžus prie ankstesnės tvarkyklės versijos.

Kaip tai patikrinti? Eikite į įrenginių tvarkytuvą (Device Manager), raskite savo vaizdo plokštę, dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ir pasirinkite „Properties”. Skirtuke „Driver” rasite galimybę grįžti prie ankstesnės versijos arba visiškai pašalinti ir iš naujo įdiegti tvarkyklę. Prieš tai verta atsisiųsti naujausią tvarkyklę tiesiogiai iš gamintojo svetainės – NVIDIA, AMD ar Intel.

Atnaujinimo dažnis – paslėpta ekrano nuostata

Daugelis žmonių net nežino, kad jų ekranas turi parametrą, vadinamą atnaujinimo dažniu (refresh rate). Tai rodo, kiek kartų per sekundę ekranas atnaujina vaizdą. Matuojama hercais (Hz). Standartinis dažnis paprastai yra 60 Hz, bet modernūs ekranai gali palaikyti 75 Hz, 120 Hz, 144 Hz ar net 240 Hz.

Problema atsiranda tada, kai šis nustatymas kažkodėl pasikeičia. Pavyzdžiui, jūsų ekranas veikė 60 Hz, bet po sistemos atnaujinimo persijungė į 59 Hz arba kitą nestandartinį dažnį. Žmogaus akis gali to net nesuvokti sąmoningai, bet jaučiate diskomfortą – ekranas tarsi virpa, nors aiškaus mirgėjimo nematote.

Tai patikrinti Windows sistemoje paprasta: dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ant darbalaukio, pasirinkite „Display settings”, tada slinkite žemyn iki „Advanced display settings”. Ten rasite atnaujinimo dažnį. Pabandykite pakeisti į kitą reikšmę ir pažiūrėkite, ar problema išnyksta. Kartais net grįžimas prie to paties dažnio (perjungus į kitą ir vėl atgal) gali viską sutvarkyti.

Laidai ir jungtys – fizinė realybė

Skaitmeninėje eroje mes dažnai pamirštame, kad kompiuteriai vis dar sujungti fiziniais laidais. Ir šie laidai gali būti problemos šaltinis. HDMI, DisplayPort, DVI ar VGA kabelis – bet kuris iš jų gali sukelti mirgėjimą, jei yra pažeistas, blogai prijungtas ar tiesiog prastos kokybės.

Esu matęs situacijų, kai žmonės pirko pigius HDMI kabelius iš neaiškių gamintojų, ir ekranas mirgėjo tik tam tikrose situacijose – pavyzdžiui, žiūrint 4K vaizdo įrašą ar žaidžiant žaidimus. Tai nutinka todėl, kad prastas kabelis nesugebėja perduoti didelio duomenų srauto be klaidų.

Paprastas testas: pabandykite kitą kabelį. Jei turite atsarginį – puiku. Jei ne, pabandykite pasiskolinti iš draugo ar naudokite kitą jungtį (pavyzdžiui, vietoj HDMI – DisplayPort). Taip pat patikrinkite, ar kabelis tvirtai įkištas abiejuose galuose. Skamba banaliai, bet kartais kabelis būna įkištas 90 procentų, ir to užtenka vaizdui rodyti, bet ne stabilumui užtikrinti.

Dar vienas niuansas – kabelio ilgis. Ilgesni nei 3 metrų kabeliai gali pradėti prarasti signalą, ypač jei tai aukštos raiškos vaizdas. Jei naudojate ilgą kabelį, apsvarstykite galimybę įsigyti aktyvųjį kabelį su signalo stiprintuvu arba tiesiog trumpesnį.

Elektromagnetiniai trukdžiai ir maitinimas

Tai sritis, apie kurią mažai kas galvoja, bet ji gali būti labai reikšminga. Jūsų ekranas ir kompiuteris yra jautrūs elektromagnetiniams trukdžiams. Jei šalia ekrano stovi galingas garsiakalbis, mobilusis telefonas, mikrobangų krosnelė ar kitas elektros prietaisas, jie gali sukelti trukdžius.

Ypač tai aktualu seniems ekranams su katodine vamzde (CRT), nors tokių šiais laikais beveik nebeliko. Tačiau net LCD ir LED ekranai gali reaguoti į stiprius elektromagnetinius laukus. Pabandykite perkelti visus elektronikos prietaisus toliau nuo ekrano ir pažiūrėkite, ar situacija pasikeis.

Maitinimo problemos – tai atskira istorija. Jei jūsų namuose nestabilus elektros įtampa (ypač senuose namuose ar kaime), ekranas gali mirgėti dėl įtampos svyravimų. Tai pastebėsite, jei mirgėjimas sutampa su kitų prietaisų įjungimu – pavyzdžiui, šaldytuvo ar oro kondicionieriaus.

Sprendimas – kokybiškas UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinis) arba bent jau įtampos stabilizatorius. Tai ne tik apsaugos jūsų įrangą nuo mirgėjimo, bet ir pratęs jos tarnavimo laiką.

Programinės įrangos konfliktai ir Windows ypatumai

Windows 10 ir 11 versijose yra žinoma problema, susijusi su užduočių valdykle (Task Manager). Kai ją atidarote, ekranas gali pradėti mirgėti. Tai nutinka dėl konflikto tarp tam tikrų tvarkyklių ir Windows funkcijų.

Taip pat mirgėjimą gali sukelti antivirusinės programos, ypač tos, kurios turi ekrano apsaugos funkcijas ar stebėjimo įrankius. Norton, McAfee ir kitos panašios programos kartais per daug įsiterpia į vaizdo atvaizdavimo procesus.

Norėdami patikrinti, ar problema programinė, paleiskite kompiuterį saugiuoju režimu (Safe Mode). Jei ekranas nebemerga – problema tikrai programinėje įrangoje. Tada galite pradėti sistemingai ieškoti kaltininko, išjungdami įvairias programas ir paslaugas.

Vienas efektyvus būdas – sukurti naują vartotojo paskyrą Windows sistemoje ir prisijungti prie jos. Jei ten viskas veikia gerai, vadinasi, problema slypi jūsų pagrindinės paskyros nustatymuose ar įdiegtose programose.

Aparatūros gedimas – kai problema rimtesnė

Kartais mirgėjimas reiškia, kad kažkas fiziškai genda. Dažniausiai tai būna vaizdo plokštė arba pats ekranas. Kaip atskirti?

Jei naudojate nešiojamąjį kompiuterį, prijunkite išorinį monitorių. Jei išorinis ekranas veikia puikiai – problema jūsų nešiojamojo ekrane ar jo jungtyje su pagrindinės plokštės. Jei merga abu – greičiausiai kalta vaizdo plokštė.

Stacionariame kompiuteryje galite išbandyti savo ekraną su kitu kompiuteriu. Jei ekranas merga ir su kitu kompiuteriu – problema jame. Jei ne – žiūrėkite į savo kompiuterio vaizdo plokštę.

Vaizdo plokštės gedimas dažnai pasireiškia ne tik mirgėjimu, bet ir kitais simptomais: keistais artefaktais ekrane, spalvų iškraipymais, ekrano užšalimu. Jei vaizdo plokštė yra išimama (diskretinė), galite pabandyti ją ištraukti ir įdėti atgal – kartais kontaktai tiesiog apsidulkina ar oksidavosi.

Perkaitimas taip pat gali būti problema. Jei vaizdo plokštės aušintuvas užsikimšęs dulkėmis, ji perkaista ir pradeda „glitchinti”. Atidarykite kompiuterio korpusą ir patikrinkite, ar ventiliatoriai sukasi, ar nėra dulkių sluoksnių. Suspaustos oro balionėlis iš kompiuterių parduotuvės padės viską išvalyti.

Kai problema išspręsta – ką daryti toliau

Tarkime, radote problemą ir ją išsprendėte. Ekranas vėl veikia stabiliai, ir gyvenimas gražus. Bet verta imtis kelių prevencinių priemonių, kad problema nesugrįžtų.

Pirma, jei problema buvo tvarkyklėse – užsirašykite, kuri versija veikia gerai. Windows turi įprotį automatiškai atnaujinti tvarkykles, todėl galite išjungti automatinius vaizdo plokštės tvarkyklių atnaujinimus. Tai daroma per sistemos nustatymus arba specialias programas kaip „Wushowhide”.

Antra, jei problema buvo laiduose – investuokite į kokybiškus kabelius. Taip, jie brangesni, bet skirtumas tarp 5 eurų ir 20 eurų kabelio gali būti diena ir naktis. Ieškokite sertifikuotų kabelių su gerais atsiliepimais.

Trečia, reguliariai valykite kompiuterį nuo dulkių. Bent kartą per pusmetį atidarykite korpusą ir išpūskite dulkes. Tai padės išvengti ne tik ekrano mirgėjimo, bet ir daugelio kitų problemų.

Ketvirta, jei naudojate daug programų, kurios veikia fone, periodiškai peržiūrėkite jas ir pašalinkite nereikalingas. Kuo mažiau programų kišasi į sistemos procesus, tuo stabiliau viskas veikia.

Ir galiausiai – būkite budrūs. Jei ekranas pradeda mirgėti po konkretaus įvykio (programos įdiegimo, sistemos atnaujinimo, naujo įrenginio prijungimo), žinosite, kur ieškoti problemos. Kompiuteriai retai genda tiesiog taip sau – paprastai tam yra konkreti priežastis, ir ją galima rasti, jei žinote, kur žiūrėti.

Mirgantis ekranas nėra bauginanti problema, nors iš pradžių taip atrodo. Dauguma atvejų išsprendžiami paprastais veiksmais, o net sudėtingesnės situacijos retai reikalauja brangių remontų. Svarbiausia – sistemingai tikrinti galimas priežastis, pradedant nuo paprasčiausių, ir nepanikuoti. Jūsų ekranas greičiausiai dar ilgai tarnaus, reikia tik rasti, kas jam nepatinka šiuo metu.

The post Kompiuterio ekrano mirgėjimų priežastys ir sprendimai appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.