Magnetofonų kasetės – tai ne tik nostalgija, bet ir vis dar gyvas muzikos nešiklis daugelio melomanų kolekcijose. Tačiau nieko nėra amžino, ypač kai kalbame apie plastikinę dėžutę su plona magnetine juostele viduje. Viena dažniausių problemų – sutrūkęs ar susipainojęs lustas. Gera žinia ta, kad daugumą tokių gedimų galima sutaisyti namuose, turint keletą paprastų įrankių ir šiek tiek kantrybės.

Pirmiausia reikia suprasti, kad kasetės lustas – tai ne kas kita, kaip labai plona plastikinė juostelė, padengta magnetiniu sluoksniu. Šis sluoksnis yra toks plonas, kad net neįsivaizduojate – apie 10-20 mikrometrų. Todėl bet koks mechaninis poveikis gali būti lemtingas. Tačiau ne viskas prarasta, kai lustas sutrūksta ar išsitraukia iš kasetės mechanizmo.

Kas iš tikrųjų vyksta kasetės viduje

Prieš imantis taisymo, verta suprasti kasetės konstrukciją. Viduje rasite dvi ritines – tiekiančią ir priimančią. Lustas juda iš vienos ritenės į kitą, praeidamas pro magnetines galvutes magnetofone. Kai groja muzika, galvutė „skaito” magnetinį signalą nuo juostelės paviršiaus. Įrašymo metu vyksta atvirkščias procesas – galvutė magnetizuoja juostelės paviršių, įrašydama garsą.

Kasetės korpusas paprastai susideda iš dviejų plastikinių pusių, sujungtų mažais varžteliais. Viduje, be ritenių, rasite ir kelias plastikines dalis – vadus, kurie padeda lustui judėti taisyklinga trajektorija, ir spyruokles, kurios palaiko įtempimą. Kai lustas sutrūksta, dažniausiai tai įvyksta ties vienu iš šių vadų arba dėl staigaus judesio magnetofone.

Kasetės išardymas be dramų

Norėdami patekti į kasetės vidų, jums reikės labai mažo kryžminio atsuktuvo. Dauguma kasetių turi penkis varžtelius – po vieną kiekviename kampe ir vieną viduryje. Kai kurios pigesnės kasetės gali būti suklijuotos, bet tokių atveju taisymas tampa beveik neįmanomas.

Prieš pradedant sukti varžtelius, būtinai padėkite kasetę ant švaraus, šviesaus paviršiaus. Geriausia naudoti baltą popierių – taip lengviau pamatysite mažas detales, jei jos iškristų. Atsukite varžtelius atsargiai ir sudėkite juos į nedidelį indelį. Tie varžteliai tokie maži, kad juos prarasti yra kur kas lengviau nei rasti.

Kai nuimsite viršutinę korpuso dalį, pamatysite visą kasetės vidų. Čia svarbu nieko neliesti pirštais – ypač paties lusto. Ant rankų visada yra riebalų, kurie gali sugadinti magnetinį sluoksnį. Jei reikia liesti lustą, naudokite medvilninius pirštines arba bent jau laikykite jį už kraštų.

Sutrūkusio lusto sujungimas

Jei lustas sutrūko, turite du pagrindinius variantus: suklijuoti arba sujungti specialia juostele. Klijuoti – ne geriausia idėja, nes klijai sukuria storesnę vietą, kuri gali užstrigti magnetofone arba sugadinti galvutes. Geriau naudoti specialią splicing tape – labai ploną lipnią juostelę, skirtą būtent magnetinėms juostelėms jungti.

Tokią juostelę galima rasti specializuotose parduotuvėse arba užsisakyti internetu. Jei neturite galimybės jos įsigyti, galite naudoti labai ploną skaidrią lipnią juostelę, bet rezultatas bus ne toks patikimas. Svarbu, kad juostelė būtų kuo platesnė – bent 6 milimetrai, kad gerai priliptų prie lusto.

Sujungimo procesas reikalauja tikslių rankų. Sudėkite abi lusto puses greta, kad jos liestųsi, bet neužeitų viena ant kitos. Paskui užklijuokite lipnia juostele iš blizgiosios lusto pusės (ne magnetinės). Nupjaukite perteklinę juostelę skustuvu arba labai aštriu peiliu. Svarbu, kad pjūvis būtų kuo tiesesnis ir lygus.

Kai lustas susipainojo

Kartais lustas nesutrūksta, bet tiesiog išsitraukia iš kasetės ir susipainoja. Tai dažna problema, kai magnetofonas „suvalgo” kasetę. Tokiu atveju taisymas paprastesnis – reikia tik atsargiai išpainioti lustą ir tinkamai jį suvynioti atgal į kasetę.

Pirmas žingsnis – švelniai ištraukite visą susipainojusį lustą iš magnetofono. Nedėkite per daug jėgos, nes galite jį nutraukti. Jei lustas įstrigęs, geriau išardyti magnetofoną nei traukti jėga. Kai lustas išlaisvintas, padėkite jį ant švarios, plokščios paviršiaus.

Dabar reikia nustatyti, kuri lusto pusė yra magnetinė. Paprastai tai matinė pusė, o blizgi pusė yra plastikinė. Kai vyniojate lustą atgal į kasetę, magnetinė pusė turi būti nukreipta į tą pusę, kuri liečiasi su magnetofono galvutėmis. Jei nesate tikri, pažiūrėkite į tą lusto dalį, kuri dar teisingai suvyniota kasetėje.

Vynioti lustą galite rankomis, švelniai sukdami vieną iš ritenių. Geriau vynioti į priimančią ritenę (tą, kuri yra dešinėje pusėje, žiūrint į kasetės priekį). Vyniokit lėtai ir tolygiai, stengdamiesi, kad lustas gulėtų lygiai, be raukšlių. Jei lustas per daug atsilaisvinęs, švelniai įtempkite jį prieš uždarydami kasetę.

Kasetės surinkimas ir testavimas

Kai lustas sutaisytas, laikas surinkti kasetę atgal. Čia svarbu nepamiršti jokių detalių. Prieš uždengdami viršutinę korpuso dalį, patikrinkite, ar lustas teisingai įdėtas į vadus – tas mažas plastikines dalis, kurios veda lustą tinkama kryptimi. Taip pat įsitikinkite, kad spyruoklės yra savo vietose.

Uždėkite viršutinę korpuso dalį ir atsargiai prispaudę įsukite visus varžtelius. Nepersistenkite – plastikas gali lengvai įtrūkti. Sukite varžtelius kryžiuojančia tvarka (pirma vieną kampą, paskui priešingą), kad korpusas užsidarytų tolygiai.

Prieš įdėdami kasetę į gerą magnetofoną, išbandykite ją senesniam ar pigesniam įrenginiui. Greitai prasukite kasetę pirmyn ir atgal, klausydamiesi, ar nesigirdi keistų garsų. Jei viskas skamba gerai, galite pradėti klausytis muzikos. Pirmus kartus būkite budrūs – jei pajusite, kad kažkas ne taip, iškart sustabdykite atkūrimą.

Prevencija geriau nei taisymas

Nors žinoti, kaip taisyti kasetes, yra naudinga, dar geriau yra išvengti problemų. Kasetės yra gana trapūs dalykai, todėl joms reikia tinkamos priežiūros. Laikykite jas vertikalioje padėtyje, ne horizontalioje – taip lustas mažiau deformuojasi.

Temperatūra ir drėgmė taip pat svarbios. Kasetės nemėgsta karščio – virš 30 laipsnių lustas gali pradėti deformuotis. Drėgmė sukelia pelėsį, kuris sunaikina magnetinį sluoksnį. Ideali saugojimo vieta – šalta, sausa, tamsoje. Jei turite vertingų įrašų, apsvarstykite galimybę juos perkelti į skaitmeninį formatą.

Magnetofono būklė taip pat turi įtakos kasetės ilgaamžiškumui. Nešvarios galvutės ne tik blogina garso kokybę, bet ir nusidėvi lustą greičiau. Valykite galvutes specialiu skysčiu kas 10-20 valandų klausymosi. Taip pat patikrinkite, ar magnetofono mechanizmas veikia sklandžiai – jei kasetė įdedama ar išimama su pasipriešinimu, gali būti problemų su mechanizmu.

Kai taisymas tampa menu

Kasetės taisymas gali tapti tikra aistra. Kai išmoksite pagrindinių įgūdžių, galėsite imtis sudėtingesnių projektų – pavyzdžiui, keisti kasetės korpusą, perkelti lustą iš vienos kasetės į kitą, ar net kurti savo unikalias kasetes. Kai kurie entuziastai renka senas, sugedusias kasetes ir jas restauruoja, sukurdami tikrus meno kūrinius.

Yra ir praktinė nauda – daugelis senų įrašų egzistuoja tik kasetėse. Tai gali būti koncertų įrašai, demo įrašai, asmeniniai užrašai. Mokėdami taisyti kasetes, galite išsaugoti šiuos unikalius garso dokumentus ateities kartoms. Kartais tokiuose įrašuose slypi tikros istorinės ar kultūrinės vertybės.

Taigi, nors kasetės gali atrodyti kaip praeities reliktas, jos vis dar turi savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Mokėjimas jas taisyti ne tik leidžia mėgautis sena muzika, bet ir suteikia tam tikrą pasitenkinimą – jausmas, kai savo rankomis sugrąžini gyvybę senam daiktui, yra tikrai vertingas. O ir praktiniai įgūdžiai niekada nepakenks – niekada nežinai, kada gali prireikti sutaisyti tą vienintelę kasetę su įrašu, kurio niekur kitur nerasite.

The post Kaip atstatyti kasetės lustą appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai stovi parduotuvėje prieš televizorių sieną, akys tiesiog raibsta nuo įvairių užrašų – LED, OLED, QLED, Mini-LED… Atrodo, kad gamintojams labai patinka pridėti tas raides „LED” prie visko, kas tik įmanoma. Bet iš tiesų tarp LED ir OLED televizorių yra fundamentalus skirtumas, kuris veikia visą vaizdą, kurį matote ekrane.

LED televizoriai – tai iš esmės LCD ekranai su šviesos diodais (Light Emitting Diodes) kaip apšvietimo šaltiniu. Jie pakeičė senesnius LCD televizorius su fluorescencinėmis lempomis, kurie buvo storesni ir ėdė daugiau elektros. Tačiau pats ekranas vis tiek veikia pagal tą patį principą – skystųjų kristalų sluoksnis, kuris blokuoja arba praleidžia šviesą, ateinančią iš galinės pusės.

OLED (Organic Light Emitting Diode) televizoriai – visiškai kita istorija. Čia kiekvienas pikselis pats švyti, nereikia jokio atskiro apšvietimo. Tai tarsi turėtumėte milijonus mažyčių lempučių, kurių kiekviena gali būti įjungta, išjungta arba švietusi bet kokiu ryškumu. Šis skirtumas gali atrodyti techninis smulkmena, bet praktikoje jis keičia viską.

Kaip jie veikia iš vidaus

LED televizoriuje turite keletą sluoksnių. Visai gale yra LED šviesos diodai – kartais išdėstyti visame ekrano plote (full array), kartais tik kraštuose (edge-lit). Šie diodai švyti baltą šviesą į priekį. Tada yra įvairūs filtrai ir poliarizatoriai, o svarbiausia – skystųjų kristalų sluoksnis. Šie kristalai veikia kaip langų žaliuzės – kai jie pasukti viena kryptimi, šviesa praeina, kai kita – užsiblookuoja. Priekyje dar yra spalvų filtrai (raudonas, žalias, mėlynas), kurie sukuria spalvotą vaizdą.

Problema ta, kad net kai skystieji kristalai bando visiškai užsidaryti ir parodyti juodą spalvą, šiek tiek šviesos vis tiek prasiskverbia. Tai tarsi bandytumėte visiškai užtamsinti kambarį su žaliuzėmis – kažkiek šviesos vis tiek įsiskverbs pro plyšelius. Todėl LED televizoriuose juoda spalva niekada nebūna tikrai juoda – ji daugiau pilkšva.

OLED televizoriuje viskas paprasčiau ir sudėtingiau vienu metu. Kiekvienas pikselis sudarytas iš organinių medžiagų, kurios švyti, kai pro jas praeina elektros srovė. Norite juodos spalvos? Tiesiog išjunkite pikselį – jis nešvies visai, bus absoliučiai juodas. Norite ryškios raudonos? Įjunkite raudoną subpikselį pilna galia. Čia nėra jokio atskiro apšvietimo, kuris dirbtų visam ekranui – kiekvienas pikselis kontroliuojamas atskirai.

Vaizdo kokybės palyginimas realiame gyvenime

Kai žiūrite filmą tamsoje, OLED privalumai tampa akivaizdūs. Nakties scenos atrodo tikrai tamsios, ne pilkos. Žvaigždės tamsame danguje – ryškios baltų taškų juodoje erdvėje, o ne šviesūs taškai pilkame fone. Kontrasto santykis OLED televizoriuose praktiškai begalinis, nes juoda tikrai juoda (0 šviesos), o balta gali būti labai ryški.

LED televizoriai čia atsilieka, bet ne visi vienodai. Brangūs modeliai su full array local dimming technologija gali būti gana artimi OLED kokybei. Jie turi šimtus ar net tūkstančius atskirų apšvietimo zonų, kurias gali pritemdyti arba išjungti nepriklausomai. Jei ekrano dešinėje pusėje yra tamsi scena, o kairėje – šviesi, televizorius gali pritemdyti dešinės pusės apšvietimą. Bet vis tiek tai tik zonos, ne atskiri pikseliai.

Pigūs LED televizoriai su edge-lit apšvietimu čia pralošia visiškai. Jie turi tik kelias apšvietimo zonas (kartais net vieną visam ekranui), todėl juoda spalva būna pilka, o didelių kontrastų scenose matosi šviesos „pratekėjimai” – tai vadinama blooming efektu. Matėte, kai ryškus objektas tamsiame fone turi tokį švytintį halo? Tai jis.

Spalvų atžvilgiu OLED taip pat turi pranašumų. Kadangi pikseliai švyti patys, spalvos būna sodrios ir tikslios. Tačiau čia LED televizoriai su Quantum Dot technologija (QLED) gali konkuruoti – jie pasiekia labai plačią spalvų gamą ir didelį ryškumą. Iš tiesų, maksimalus ryškumas yra vieta, kur LED televizoriai prašauna OLED – jie gali būti dvigubai ar net trigubai ryškesni.

Žiūrėjimo kampai ir atspindžiai

Štai kur OLED vėl laimi – žiūrėjimo kampai puikūs. Galite žiūrėti iš šono, ir spalvos bei kontrastas lieka beveik tokie patys. LED televizoriuose, ypač pigesniuose su VA tipo LCD panelėmis, žiūrint iš šono vaizdas blanksta, spalvos keičiasi, kontrastas krenta.

Tiesa, yra LED televizoriai su IPS tipo panelėmis, kurie turi geresnius žiūrėjimo kampus, bet tada nukenčia kontrastas – juoda spalva dar pilkesnė nei VA panelėse. Visada kažkas už kažką.

Dėl atspindžių situacija sudėtingesnė. Ankstyvieji OLED televizoriai turėjo problemų su atspindžiais, bet naujesni modeliai su geresniais antireflekcinio dangos sprendimais gerokai pagerėjo. LED televizoriai čia įvairūs – priklauso nuo konkretaus modelio ir dangos kokybės.

Ilgaamžiškumas ir įdegimo problema

Čia prasideda jautriausia tema. OLED televizoriai gali kentėti nuo vadinamojo „burn-in” arba įdegimo – kai statiškas vaizdas (pavyzdžiui, naujienų kanalo logotipas) rodomas labai ilgai, jis gali palikti nuolatinę „šmėklą” ekrane. Tai vyksta todėl, kad organinės medžiagos OLED pikseliuose laikui bėgant degraduoja, ir jei vieni pikseliai dirba intensyviau nei kiti, jie nusidėvi greičiau.

Ar tai reali problema? Priklauso nuo to, kaip naudojate televizorių. Jei žiūrite įvairų turinį – filmus, serialus, keičiate kanalus – greičiausiai niekada nesusidursite su šia problema. Gamintojai įdiegė daugybę apsaugos mechanizmų: pikselių slinkimą, automatinį ekrano valymą, logotipų šviesėjimo mažinimą. Bet jei planuojate 8 valandas per dieną žiūrėti tą patį naujienų kanalą su ryškiu logotipu arba naudoti televizorių kaip kompiuterio monitorių su statiška darbalaukio sąsaja, OLED gali būti rizikinga.

LED televizoriai šios problemos neturi. Jie gali švietis dešimtmečius be įdegimo rizikos. Tiesa, LED šviesos diodai ir LCD panelės taip pat laikui bėgant blanksta, bet tai vyksta tolygiai visame ekrane ir užtrunka labai ilgai – dažniausiai televizorius morališkai pasens anksčiau, nei pastebėsite reikšmingą ryškumo sumažėjimą.

Energijos suvartojimas ir kaina

LED televizoriai paprastai ekonomiškesni elektros atžvilgiu, ypač kai rodomas šviesus turinys. OLED televizoriai šviesių scenų metu gali vartoti daugiau energijos, nes visi tie pikseliai dirba pilna galia. Tačiau rodant tamsų turinį, OLED gali būti efektyvesnis, nes tamsūs pikseliai tiesiog išjungti.

Kainos skirtumas vis dar egzistuoja, nors jis mažėja. OLED televizoriai paprastai brangesni nei panašaus dydžio LED modeliai. Bet čia reikia lyginti protingai – pigus LED televizorius ir aukščiausios klasės OLED televizorius yra skirtingose kategorijose. Teisingesnis palyginimas būtų tarp aukščiausios klasės LED (su full array local dimming, Quantum Dot ir kitais patobulinimais) ir OLED – čia kainų skirtumas jau ne toks dramatiškis.

Įdomu tai, kad dabar atsiranda QD-OLED televizorių, kurie jungia Quantum Dot technologiją su OLED – teoriškai geriausias iš abiejų pasaulių. Bet jie kol kas dar brangesni.

Kokiam naudojimui koks tinka

Jei esate kino entuziastas, žiūrite daug filmų tamsoje, vertinat gilias juodas spalvas ir puikų kontrastą – OLED bus kaip namų kino teatras. Ypač jei žiūrite daug turinio su platesnėmis juodomis juostomis (cinematic format), OLED gebėjimas visiškai išjungti tuos pikselius sukuria neįtikėtiną įspūdį.

Jei televizorius stovi šviesoje kambaryje, daug žiūrite dieną, mėgstate sporto transliacijas ar ryškius šou – LED televizorius su dideliu ryškumu gali būti geresnis pasirinkimas. Jis geriau kovos su aplinkos šviesa ir neblankės saulės šviesoje.

Žaidimams abu variantai gali būti puikūs, bet skirtingais aspektais. OLED turi greitesnį atsako laiką (praktiškai 0 ms), todėl jokio motion blur. Naujesni OLED televizoriai palaiko 120Hz, VRR, HDMI 2.1 – viską, ko reikia PS5 ar Xbox Series X. Bet jei žaidžiate žaidimus su daug statiškų elementų (HUD, meniu), vėl grįžtame prie įdegimo rizikos. LED televizoriai čia saugesni, nors atsako laikas gali būti šiek tiek lėtesnis (bet geri žaidimų televizoriai vis tiek turi 5-10 ms, ko visiškai pakanka).

Kaip kompiuterio monitorius – čia LED saugesnis pasirinkimas. Statiška darbalaukio sąsaja, langų juostos, piktogramos – visa tai potenciali įdegimo rizika OLED ekrane. Nebent naudojate trumpam laikui ir nuolat keičiate turinį.

Ką pasirinkti ir į ką atkreipti dėmesį

Jei linkstate į OLED, žiūrėkite į naujausios kartos modelius – jie turi geresnes apsaugas nuo įdegimo ir didesnius ryškumo lygius nei ankstesni. LG, Sony, Panasonic daro puikius OLED televizorius. Patikrinkite, ar palaiko HDR formatų įvairovę (Dolby Vision, HDR10+), ar turi HDMI 2.1, jei planuojate žaisti.

Jei renkate LED televizorių, neverta taupyti ant pigiausių modelių – skirtumas tarp pigaus edge-lit LED ir gero full array LED yra didesnis nei tarp gero LED ir OLED. Ieškokite modelių su local dimming, kuo daugiau dimming zonų – geriau. Quantum Dot technologija (QLED) tikrai verta dėmesio dėl spalvų. Samsung, Sony, TCL turi puikių LED modelių.

Dydis taip pat svarbus. Mažesniuose dydžiuose (iki 55 colių) LED televizoriai dažnai geresnis pasirinkimas kaina-kokybė atžvilgiu. 65 colių ir daugiau – OLED privalumai tampa akivazdesnį, ir kainų skirtumas procentaliai mažesnis.

Nepamirškite, kad televizorius – tai ne tik ekranas. Garso kokybė, smart TV platforma, nuotolinio valdymo patogumas, dizainas – visa tai svarbu kasdieniam naudojimui. Geriausia – eiti į parduotuvę ir pažiūrėti gyvai, kaip atrodo turinys, kurį dažniausiai žiūrėsite. Parduotuvėse paprastai rodo labai ryškų, spalvingą turinį, kuris LED televizoriams palankus. Paprašykite parodyti tamsią sceną – čia pamatysite tikruosius skirtumus.

Taip pat pagalvokite apie garantiją. Kai kurie gamintojai siūlo išplėstas garantijas OLED televizoriams, kurios dengia ir įdegimo atvejus – tai geras ženklas, rodantis jų pasitikėjimą produktu.

Galiausiai, technologijos nuolat tobulėja. Mini-LED televizoriai (LED su labai mažais diodais ir tūkstančiais dimming zonų) vis labiau artėja prie OLED kokybės be įdegimo rizikos. QD-OLED žada sujungti abiejų technologijų privalumus. Micro-LED (kiekvienas pikselis – mažytis LED diodas) ateityje gali pakeisti viską, bet kol kas jis nepasiekiamas įperkamomis kainomis.

Tad pasirinkimas tarp LED ir OLED nėra apie tai, kuris „geresnis” absoliučia prasme – tai apie tai, kuris geriau atitinka jūsų naudojimo scenarijų, biudžetą ir prioritetus. Abu gali suteikti puikų vaizdą, tik skirtingais būdais ir skirtingomis aplinkybėmis. Svarbiausia – suprasti tuos skirtumus ir pasirinkti tai, kas jums tikrai svarbu.

The post LED ar OLED televizorius: skirtumai ir pasirinkimas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esate patyrę tą keistą jausmą, kai žiūrint televizorių aktorių lūpos juda vienu ritmu, o garsas pasigirsta šiek tiek vėliau arba anksčiau. Tai primena blogai įgarsintą filmą, tik šiuo atveju kalta ne kino studija, o kažkas jūsų namuose. Šis reiškinys, techniškai vadinamas audio-video sinchronizacijos problema, gali atsirasti dėl įvairiausių priežasčių – nuo paprasčiausių kabelių iki sudėtingų skaitmeninių signalų apdorojimo procesų.

Pirmiausia reikia suprasti, kad moderniuose televizoriuose vaizdas ir garsas keliauja skirtingais keliais ir dažnai apdorojami atskirai. Vaizdas turi praeiti per įvairius filtrus, pagerinimo algoritmus, o garsas – per savo procesorius. Kai vienas iš šių kelių užtrunka ilgiau nei kitas, ir atsiranda tas nemalonus nesutapimas.

Skaitmeninė era ir jos keliami iššūkiai

Senųjų analoginių televizorių laikais tokių problemų praktiškai nebūvo. Signalas ėjo tiesiogiai iš antenos į ekraną ir garsiakalbius be jokio sudėtingo apdorojimo. Bet dabar situacija visiškai kitokia. Šiuolaikinis televizorius – tai iš tikrųjų galingas kompiuteris, kuris atlieka neįtikėtiną kiekį skaičiavimų kiekvieną sekundę.

Kai žiūrite 4K ar net 8K turinį, televizorius turi apdoroti milijonus pikselių, pritaikyti HDR, pašalinti triukšmus, išlyginti judėjimą. Visa tai užtrunka laiko – kartais net 100-200 milisekundžių. Tuo tarpu garsas gali būti apdorojamas greičiau arba lėčiau, priklausomai nuo jūsų garso sistemos konfigūracijos.

Ypač dažnai problemos kyla naudojant išorinius garso įrenginius. Jei turite soundbar’ą, namų kino sistemą ar AV resyverį, signalas turi nueiti papildomą kelią. Televizorius siunčia garsą per HDMI ARC arba optinį kabelį į garso sistemą, o tai prideda dar vieną apdorojimo etapą.

HDMI kabeliai ir jų paslaptys

Daugelis žmonių mano, kad HDMI kabelis – tai tik laidų pluoštas, kuris perduoda signalą. Iš dalies taip ir yra, bet šiuolaikiniai HDMI standartai turi daug subtilumo. Pavyzdžiui, HDMI 2.1 palaiko eARC (enhanced Audio Return Channel) funkciją, kuri leidžia perduoti aukštos kokybės garsą atgal iš televizoriaus į garso sistemą.

Problema ta, kad ne visi HDMI kabeliai vienodi. Senas HDMI 1.4 kabelis gali tiesiog nesugebėti tinkamai perduoti visų duomenų, ypač jei naudojate naujausius garso formatus kaip Dolby Atmos ar DTS:X. Tai gali sukelti vėlavimus arba net garso praradimą.

Dar viena dažna klaida – per ilgi HDMI kabeliai. Nors teoriškai HDMI signalas gali keliauti iki 15 metrų, praktikoje ilgesni nei 5 metrų kabeliai be papildomų stiprintuvų gali pradėti kelti problemų. Signalas silpnėja, atsiranda klaidų, o televizorius ar garso sistema turi bandyti jas kompensuoti, kas užtrunka laiko.

Garso apdorojimo nustatymai – dvipusis kardas

Šiuolaikiniai televizoriai ir garso sistemos turi daugybę garso pagerinimo funkcijų. Skamba puikiai, tiesa? Bet kiekviena tokia funkcija prideda apdorojimo laiko. Štai keletas dažniausių kaltininkų:

Virtualus erdvinis garsas – kai televizorius ar soundbar’as bando sukurti 3D garso efektą iš dviejų ar kelių garsiakalbių, tam reikia sudėtingų skaičiavimų. Tai gali pridėti 30-100 milisekundžių vėlavimo.

Dialogų pagerinimas – funkcija, kuri turi padaryti kalbą aiškesnę, taip pat reikalauja papildomo apdorojimo laiko.

Automatinis garsumo reguliavimas – kai televizorius bando išlyginti garsumą tarp skirtingų kanalų ar reklamų, jis turi nuolat analizuoti garso signalą.

Įdomu tai, kad daugelis žmonių net nežino, jog šios funkcijos įjungtos. Jos dažnai ateina kaip numatytieji nustatymai, ir vartotojai niekada neįeina į garso meniu, kad jas išjungtų.

Kaip išspręsti problemą praktiškai

Gerai, užtenka teorijos. Dabar pereikime prie konkretaus problemos sprendimo. Pirmiausia reikia nustatyti, ar problema tikrai egzistuoja. Kartais mūsų smegenys gali mus apgauti, ypač jei esame pavargę. Bet jei tikrai matote, kad aktorius jau uždarė burną, o žodis dar tik skamba – laikas veikti.

Pirmas žingsnis – išjunkite visas garso pagerinimo funkcijas. Eikite į televizoriaus garso nustatymus ir ieškokite bet kokių funkcijų, kurios turi žodžius „pagerinimas”, „enhancement”, „surround”, „3D audio”. Išjunkite jas visas ir patikrinkite, ar problema išnyko.

Antras žingsnis – patikrinkite televizoriaus vaizdo apdorojimo nustatymus. Daugelis televizorių turi „Žaidimų režimą” (Game Mode) arba „PC režimą”, kurie sumažina vaizdo apdorojimą iki minimumo. Pabandykite juos įjungti – taip vaizdas bus apdorojamas greičiau ir galbūt prisivys garsą.

Trečias žingsnis – ieškokite „Audio Delay” arba „Lip Sync” nustatymo. Dauguma šiuolaikinių televizorių ir garso sistemų turi šią funkciją, kuri leidžia rankiniu būdu pridėti arba atimti vėlavimą. Paprastai galite reguliuoti nuo -200 iki +200 milisekundžių. Pradėkite nuo 0 ir pamažu keiskite, kol vaizdas ir garsas sutaps.

Išorinės garso sistemos – ypatingas atvejis

Jei naudojate soundbar’ą ar namų kino sistemą, situacija šiek tiek sudėtingesnė. Čia turite du įrenginius, kurie gali pridėti vėlavimo, todėl reikia būti kruopštesniam.

Pirma, patikrinkite, kaip prijungta jūsų garso sistema. Idealus variantas – HDMI ARC arba eARC. Jei naudojate optinį kabelį, žinokite, kad jis negali perduoti naujausių garso formatų ir kartais gali kelti sinchronizacijos problemų. Bluetooth’as – dar blogesnė idėja garso sinchronizacijai, nes belaidis ryšys visada prideda vėlavimo.

Daugelis soundbar’ų turi savo „Lip Sync” nustatymą. Kartais reikia reguliuoti ne televizoriuje, o būtent garso sistemoje. Kai kurie įrenginiai net turi specialų mygtuką nuotolinio valdymo pultelyje šiam tikslui.

Štai praktiška schema, kaip turėtų būti sujungta:

Šaltinis (priedėlis, žaidimų konsolė) → Televizorius (HDMI) → Soundbar’as (HDMI ARC/eARC)

Tokiu būdu televizorius gauna signalą, apdoroja vaizdą ir siunčia garsą į soundbar’ą per tą patį HDMI kabelį. Tai paprastesnė ir patikimesnė schema nei bandyti jungti visus šaltinius tiesiogiai į soundbar’ą.

Streaming’o platformos ir jų ypatumai

Įdomu tai, kad kartais problema slypi ne jūsų įrenginiuose, o pačiame turinyje. Streaming’o platformos kaip Netflix, YouTube ar Disney+ suspaudžia vaizdo ir garso failus, kad jie greičiau pasiektų jūsų namus. Šis suspaudimas kartais gali sukelti sinchronizacijos problemų, ypač jei jūsų interneto ryšys nestabilus.

Kai interneto greitis svyruoja, streaming’o programa gali nuspręsti sumažinti vaizdo kokybę, kad išvengtų sustojimų. Bet garsas ir vaizdas gali būti sumažinami skirtingu greičiu, ir atsiranda nesutapimas. Tai ypač pastebima žiūrint tiesioginius transliacijas – sporto rungtynes ar naujienų laidas.

Jei pastebite, kad problema atsiranda tik žiūrint konkretų streaming’o servisą, pabandykite sumažinti vaizdo kokybės nustatymus rankiniu būdu. Geriau žiūrėti Full HD su sinchronizuotu garsu nei 4K su vėluojančiais dialogais.

Kai viskas kitas nepadeda – radikalūs sprendimai

Kartais, nepaisant visų pastangų, problema lieka. Tuomet laikas pagalvoti apie rimtesnius sprendimus. Vienas iš jų – garso ekstraktoriaus įsigijimas. Tai nedidelis prietaisas, kuris išskiria garsą iš HDMI signalo ir leidžia jį apdoroti atskirai. Tai suteikia daugiau kontrolės ir dažnai išsprendžia užsispyrusias sinchronizacijos problemas.

Kitas variantas – atnaujinti savo įrangos programinę įrangą. Televizorių ir garso sistemų gamintojai reguliariai išleidžia atnaujinimus, kurie taiso įvairias klaidas, įskaitant garso sinchronizacijos problemas. Patikrinkite, ar jūsų įrenginiai turi naujausią programinę įrangą.

Jei naudojate seną AV resyverį ar soundbar’ą, kuris neturi HDMI ARC funkcijos, galbūt laikas pagalvoti apie atnaujinimą. Technologijos per pastaruosius kelerius metus labai pažengė į priekį, ir naujesni įrenginiai daug geriau tvarko sinchronizaciją.

Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas – elektros tinklo kokybė. Jei jūsų namuose nestabilus įtampa arba daug trukdžių elektros tinkle, tai gali paveikti elektronikos veikimą. Pabandykite prijungti televizorių ir garso sistemą per kokybišką apsauginį filtrą arba UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį).

Kada garsas ir vaizdas gyvena harmonijoje

Garso ir vaizdo sinchronizacija – tai viena iš tų problemų, kuri gali atrodyti menka, bet labai gadina žiūrėjimo patirtį. Gera žinia ta, kad daugumą atvejų ją galima išspręsti be didesnių investicijų, tiesiog pasikasant nustatymuose ir supratant, kaip veikia jūsų įranga.

Svarbiausia – nebijokite eksperimentuoti su nustatymais. Išjunkite visas „pagerinimo” funkcijas, patikrinkite kabelius, atnaujinkite programinę įrangą. Dažniausiai sprendimas yra paprastesnis, nei galvojate. O jei viskas kita nepadeda, žinokite, kad esate ne vieni – milijonai žmonių susiduria su ta pačia problema, ir gamintojai nuolat dirba prie jos sprendimo.

Šiuolaikinė namų pramogų sistema – tai sudėtingas įrenginių tinklas, kuriame kiekvienas elementas turi veikti sinchroniškai. Kartais užtenka vieno neteisingai nustatyto parametro, kad viskas sugestų. Bet kai viskas veikia kaip reikiant, kai aktorius taria žodį ir jūs jį girdite būtent tą akimirką – tai magija, kurią mes dažnai priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

The post Televizoriaus garsas nesutampa su vaizdu appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Televizoriai šiandien tampa vis plonesni, o tai reiškia, kad garsiakalbių kokybė dažnai nukenčia. Jei kada nors bandėte žiūrėti filmą su sprogimais ar muzikinį koncertą per modernų TV ir pastebėjote, kad garsas skamba kaip iš dėžutės – nesate vieni. Gamintojams tiesiog nebelieka vietos įdėti kokybišką garso sistemą į tuos kelis milimetrus storio korpusą.

Soundbar atsirado kaip elegantiškas sprendimas šiai problemai. Tai ilga, dažniausiai juoda dėžė su keliais garsiakalbiais viduje, kuri gali dramatiškai pagerinti jūsų namų kino patirtį. Geriausia, kad nereikia vesti laidų po visą kambarį ar statyti penkių kolonėlių sistemos – viską tvarko vienas kompaktiškas įrenginys.

Kokius laidus ir jungtis reikės suprasti

Prieš pradedant jungti, verta susipažinti su pagrindinėmis jungtimis. HDMI – tai šiuolaikiškas standartas, kuris perduoda ir vaizdą, ir garsą vienu laidu. Jei jūsų televizorius ir soundbar turi HDMI ARC (Audio Return Channel) arba dar geriau – eARC (enhanced ARC) jungtis, tai bus geriausias pasirinkimas. Šios jungtys leidžia televizoriui siųsti garsą atgal į soundbar be papildomų laidų.

Optinis kabelis (kartais vadinamas TOSLINK) – tai alternatyva, kuri perduoda skaitmeninį garsą šviesos signalais. Jis atrodo kaip kvadratinis jungtis su raudona šviesa viduje. Nors tai ne naujausias standartas, optinis ryšys vis dar puikiai veikia ir užtikrina gerą garso kokybę.

Analoginės jungtys (3.5mm AUX arba RCA tulpės) – tai senesnio tipo sprendimai, kurie tinka, jei jūsų įranga neturi skaitmeninių išėjimų. Garso kokybė bus šiek tiek prastesnė, bet vis tiek geresnė nei televizoriaus garsiakalbiai.

Bluetooth – belaidis ryšys, kuris patogus, bet gali turėti nedidelį vėlavimą. Žiūrint filmus tai gali reikšti, kad lūpos judės ne sinchroniškai su garsu, todėl laidinis ryšys paprastai yra geresnis pasirinkimas.

HDMI ARC prijungimas – paprasčiausias kelias

Jei jūsų televizorius ir soundbar turi HDMI ARC jungtis, pradėkite nuo čia. Pažvelkite į televizoriaus galinę arba šoninę sieną – dažniausiai rasite kelis HDMI lizdus. Vienas iš jų turėtų būti pažymėtas užrašu „ARC” arba „eARC”. Tai svarbu, nes ne visi HDMI lizdai gali siųsti garsą atgal.

Paimkite HDMI kabelį (dažnai jis ateina komplekte su soundbar) ir vieną galą įkiškite į televizoriaus HDMI ARC lizdą, o kitą – į soundbar HDMI ARC arba HDMI OUT lizdą. Taip, tai toks paprastas kaip atrodo.

Dabar įjunkite abu įrenginius ir eikite į televizoriaus nustatymus. Čia reikės šiek tiek paieškoti – skirtingi gamintojai šiuos nustatymus slepia skirtingose vietose. Ieškokite „Garsas”, „Audio”, „Sound Output” ar panašių skyrių. Ten turėtumėte rasti parinktį įjungti HDMI ARC arba pasirinkti garso išvestį per išorinę sistemą.

Kai kuriuose televizoriuose taip pat reikia įjungti HDMI-CEC funkciją (Samsung vadina ją Anynet+, LG – SimpLink, Sony – Bravia Sync). Ši funkcija leidžia įrenginiams „kalbėtis” tarpusavyje, todėl galėsite valdyti soundbar garsumą televizoriaus pulteliu.

Optinio kabelio naudojimas

Jei HDMI ARC neveikia arba jūsų įranga jo neturi, optinis kabelis – puikus antrasis variantas. Optinės jungtys paprastai yra uždengtomis dangteliais, kuriuos reikia nuimti prieš jungiant. Kai įkišite kabelį, turėtumėte išgirsti lengvą spragtelėjimą.

Vienas svarbus dalykas apie optinius kabelius – jie gali lūžti, jei per daug sulenksite. Viduje yra tikri optiniai pluoštai, todėl būkite atsargūs vedant kabelį už televizoriaus. Nedarykite aštrių kampų.

Po fizinio prijungimo vėl reikės eiti į televizoriaus nustatymus ir pakeisti garso išvestį į „Optical”, „Digital Audio Out” arba panašų variantą. Kai kuriuose televizoriuose taip pat galite pasirinkti garso formatą – PCM arba Dolby Digital. Jei soundbar palaiko Dolby Digital, pasirinkite jį – gausите geresnį erdvinį garsą.

Ką daryti su senesniais televizoriais

Turite seną televizorių be HDMI ARC ir optinės išvesties? Nesijaudinkite, vis dar galite prijungti soundbar. Ieškokite ausinių lizdo (3.5mm) arba RCA išėjimų (raudonos ir baltos tulpės). Jums reikės atitinkamo kabelio – dažnai tai būna 3.5mm į 3.5mm arba RCA į 3.5mm.

Vienas niuansas – kai kurie televizoriai išjungia vidinį garsiakalbį, kai įkišate kažką į ausinių lizdą, o kai kurie ne. Jei girdite garsą ir iš televizoriaus, ir iš soundbar, ieškokite nustatymuose būdo išjungti televizoriaus garsiakalbius.

Analoginės jungtys neperduos tokio kokybiško garso kaip skaitmeninės, bet skirtumas dažniausiai nepastebimas žiūrint įprastas televizijos laidas. Filmams su sudėtingu garsu vis tiek pajusite didelį pagerimą, palyginti su televizoriaus garsiakalbiais.

Belaidžio ryšio galimybės ir apribojimai

Daugelis šiuolaikinių soundbar sistemų turi Bluetooth funkciją. Tai patogu muzikai klausyti iš telefono, bet televizoriaus garsui – ne visada geriausias pasirinkimas. Pagrindinis belaidžio ryšio priešas – vėlavimas. Kai veikėjas ekrane atidaro burną, o garsas pasigirsta po pusės sekundės, tai gali tikrai erzinti.

Kai kurie naujesni soundbar palaiko mažo vėlavimo Bluetooth kodekus kaip aptX Low Latency, bet jūsų televizorius taip pat turi juos palaikyti, o tai reta. Todėl Bluetooth geriau palikti muzikai ir podcastams, o televizoriaus garsui naudoti laidinį ryšį.

WiFi soundbar sistemos (kaip Sonos) veikia šiek tiek kitaip ir gali turėti mažesnį vėlavimą, bet jos dažniausiai reikalauja specialios programėlės ir nustatymo proceso. Jei perkate tokią sistemą, būtinai perskaitykite gamintojo instrukcijas.

Dažniausios problemos ir jų sprendimai

Garsas neveikia visai? Pirmiausiai patikrinkite akivaizdžius dalykus – ar soundbar įjungtas, ar pasirinktas teisingas įvesties šaltinis (dažnai reikia spausti SOURCE arba INPUT mygtuką ant soundbar pultelio), ar kabeliai tikrai gerai įkišti.

Jei naudojate HDMI ARC ir nieko negirdite, bandykite išjungti abu įrenginius iš elektros lizdo, palaukti 30 sekundžių ir vėl įjungti. Kartais elektronika tiesiog reikia „perkrauti smegenis”. Taip pat dar kartą patikrinkite televizoriaus nustatymus – ar tikrai įjungtas HDMI ARC ir HDMI-CEC.

Garsas nutrūkinėja arba traška? Jei naudojate optinį kabelį, patikrinkite ar jis nėra per daug sulenktas. Jei HDMI – pabandykite kitą kabelį, nes ne visi HDMI kabeliai vienodi, o senesni gali nepalaikyti ARC funkcijos tinkamai.

Televizoriaus pultelis nevaldo soundbar garsumo? Tai reiškia, kad HDMI-CEC neveikia. Eikite į televizoriaus nustatymus ir įsitikinkite, kad ši funkcija įjungta. Skirtingi gamintojai ją vadina skirtingai, todėl gali tekti paieškoti internete konkrečiai jūsų televizoriaus modeliui.

Girdite garsą tik iš kai kurių programų? Tai gali būti garso formato problema. Kai kurie soundbar nepalaiko visų garso formatų. Pabandykite televizoriaus nustatymuose pakeisti garso išvestį į PCM – tai universalus formatas, kurį palaiko visi įrenginiai.

Kaip išspausti maksimumą iš jūsų naujos sistemos

Kai viskas veikia, verta skirti kelias minutes optimizavimui. Daugelis soundbar turi skirtingus garso režimus – filmams, muzikai, naujienoms, naktinį režimą. Išbandykite juos ir pasirinkite tai, kas jums patinka. Naktinis režimas ypač naudingas – jis sumažina sprogimų garsumą ir padidina dialogo aiškumą, kad nežadintumėte kaimynų.

Soundbar padėtis taip pat svarbi. Idealiu atveju jis turėtų būti maždaug ausų aukštyje, kai sėdite. Jei soundbar stovi ant spintelės žemiau televizoriaus, tai priimtina, bet bandykite, kad priekyje nebūtų kliūčių. Kai kurie žmonės stato soundbar už televizoriaus stovo – tai gali blokuoti garsą.

Jei jūsų soundbar komplekte yra žemų dažnių garsiakalbis (subwoofer), jo vietą galite eksperimentuoti. Žemi dažniai sklinda visomis kryptimis, todėl subwoofer gali stovėti bet kur kambaryje. Pabandykite kelias vietas ir pasirinkite tą, kur bosas skamba geriausiai – ne per daug dundantis, bet ir ne per silpnas.

Daugelis soundbar leidžia reguliuoti žemų dažnių lygį atskirai. Jei kaimynai beldžiasi į sieną, sumažinkite basų lygį. Jei filmuose trūksta „ūmfo”, padidinkite. Čia nėra teisingų ar klaidingų atsakymų – reguliuokite pagal savo skonį ir gyvenimo sąlygas.

Kai viskas sujungta ir veikia puikiai

Soundbar prijungimas nebūtinai turi būti sudėtingas. Dauguma žmonių gali viską sutvarkyti per 10-15 minučių, net jei niekada anksčiau to nedarė. Svarbiausia – neišsigąsti techninių terminų ir metodiškai viską išbandyti.

Pradėkite nuo geriausio galimo ryšio – HDMI ARC, jei turite. Jei ne, optinis kabelis puikiai veiks. Tik jei nieko kito nelieka, naudokite analogines jungtis ar Bluetooth. Nepamirškite, kad po fizinio prijungimo beveik visada reikės kažką pakeisti televizoriaus nustatymuose.

Kai viskas veikia, skirkite laiko eksperimentams su nustatymais. Išbandykite skirtingus garso režimus, reguliuokite basų lygį, raskite geriausią soundbar padėtį. Geras garsas gali visiškai pakeisti filmų žiūrėjimo patirtį – staiga pradėsite girdėti detales, kurių niekada nepastebėjote, dialogai taps aiškesni, o veiksmo scenos – įspūdingesnės.

Ir jei kažkas neveikia iš karto – nepanikuokite. Išjunkite viską, palaukite, įjunkite vėl. Patikrinkite kabelius. Pažiūrėkite į nustatymus dar kartą. Internete rasite sprendimus beveik bet kuriai problemai su jūsų konkrečiu modeliu. Kartais tiesiog reikia kantrybės ir noro paskaityti instrukciją – taip, tą popierinį dalyką, kurį visi iš karto išmetame į šiukšlių dėžę.

The post Kaip prijungti soundbar prie televizoriaus appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Sėdi vakare prie televizoriaus, ruošiesi pasižiūrėti mėgstamą serialą ar sporto rungtynes, o ekranas staiga pradeda mirgėti tarsi diskotekoje. Įkyrus reiškinys, kuris sugadina bet kokį žiūrėjimo malonumą. Televizoriaus mirgėjimas – viena dažniausių problemų, su kuria susiduria vartotojai, ir ji gali turėti labai įvairių priežasčių. Nuo paprasčiausio kabelio kontakto iki rimtesnių aparatinės įrangos gedimų.

Pirmiausia verta suprasti, kad mirgėjimas gali pasireikšti skirtingai. Kartais tai periodiški ekrano švytėjimai, kai vaizdas tarsi blyksteli šviesiau ar tamsiau. Kitais atvejais matote horizontalias ar vertikalias juostas, kurios bėga per ekraną. O dar kitais – vaizdas tiesiog dingsta kelioms sekundėms ir vėl atsiranda. Kiekvienas iš šių simptomų gali rodyti į skirtingas problemas, todėl svarbu atidžiai pastebėti, kaip tiksliai jūsų televizorius „elgiasi”.

Laido ir ryšio problemos – dažniausias kaltininkas

Prieš skambinant meistrams ar ieškant naujo televizoriaus parduotuvėse, patikrinkite paprasčiausius dalykus. Statistiškai net 60-70% mirgėjimo atvejų sukelia ne pats televizorius, o išoriniai veiksniai. HDMI kabelis – štai kas dažniausiai kaltas. Šie kabeliai, nors ir atrodo patvarūs, gali būti gana jautrūs.

Pabandykite atjungti ir vėl prijungti HDMI kabelį abiejuose galuose. Įsitikinkite, kad jungties tvirtai įstatytos. Jei turite atsarginį HDMI kabelį – išbandykite jį. Kartais problema slypi ne visame kabelyje, o tik viename kontakte, kuris dėl dažno naudojimo ar mechaninio poveikio pradėjo blogai veikti. Ypač tai aktualu, jei kabelis yra ilgas (virš 3 metrų) ar perkate pigiausius variantus – ne visi HDMI kabeliai sukurti vienodai.

Antenas kabelis analoginei ar skaitmeninei televizijai taip pat gali sukelti mirgėjimą. Pabandykite jį atjungti ir pažiūrėkite, ar problema išlieka su kitais šaltiniais (pvz., prijungtu kompiuteriu ar žaidimų konsole). Jei mirgėjimas pasireiškia tik žiūrint televiziją, bet ne per kitus įrenginius – problema tikrai ne televizoriuje.

Elektros tinklo įtaka vaizdui

Daugelis žmonių net neįtaria, kad jų namų elektros tinklas gali daryti įtaką televizoriaus darbui. Įtampos svyravimai – ypač senesniuose namuose ar daugiabučiuose – gali sukelti ekrano mirgėjimą. Tai ypač pastebima vakarais, kai visi kaimynai grįžta namo ir įjungia elektros prietaisus.

Paprastas testas: pabandykite televizorių įjungti į kitą elektros lizdą, geriausiai kitame kambaryje ar prijungtą per kitą saugiklį. Jei turite įtampos stabilizatorių ar UPS (nenutrūkstamo maitinimo šaltinį) – prijunkite televizorių per jį. Kartais problema išnyksta kaip ranka nuėmusi.

Dar vienas dalykas – kiti elektros prietaisai tame pačiame lizde ar šakotuve. Galingi įrenginiai kaip dulkių siurbliai, mikrobangų krosnelės ar net šaldytuvai įsijungdami gali sukelti trumpalaikius įtampos šuolius. Bandykite televizorių laikyti atskirame lizde, neperkrautame kitais prietaisais.

Televizoriaus nustatymų peržiūra

Moderniuose televizoriuose yra daugybė funkcijų, kurios teoriškai turėtų gerinti vaizdą, bet praktiškai kartais sukelia problemų. Dinaminis ryškumas, energijos taupymo režimai, judesio sklandumo funkcijos (Motion Smoothing, TruMotion ir panašūs pavadinimai) – visa tai gali sukelti mirgėjimą ar keistą vaizdo elgesį.

Eikite į televizoriaus nustatymus ir pabandykite išjungti šias funkcijas po vieną. Ypač atkreipkite dėmesį į:

Eco režimą arba energijos taupymo funkcijas – jos automatiškai reguliuoja ekrano ryškumą pagal aplinkos apšvietimą, kas gali atrodyti kaip mirgėjimas.

Dinaminio kontrasto nustatymus – jie keičia ryškumą priklausomai nuo rodomo turinio, kas taip pat gali sukelti nemalonų efektą.

Atnaujinimo dažnio nustatymus – jei jūsų televizorius turi 120Hz ar didesnį dažnį, pabandykite jį sumažinti iki standartinio 60Hz.

Kartais padeda paprasčiausias gamyklinių nustatymų atkūrimas. Taip, prarasite visus savo parinktus nustatymus, bet jei problema išnyks – žinosite, kad kažkas buvo neteisingai sukonfigūruota.

Programinės įrangos atnaujinimai ir klaidos

Šiuolaikiniai televizoriai – tai iš esmės dideli kompiuteriai su ekranu. Ir kaip bet kuris kompiuteris, jie veikia su programine įranga, kuri gali turėti klaidų. Gamintojai reguliariai išleidžia atnaujinimus, kurie taiso žinomas problemas, įskaitant ir vaizdo mirgėjimą.

Patikrinkite, ar jūsų televizorius turi naujausią programinės įrangos versiją. Paprastai tai galima padaryti per nustatymus, skyriuje „Apie televizorių” ar „Programinės įrangos atnaujinimas”. Jei televizorius prijungtas prie interneto, jis gali siūlyti atsiųsti ir įdiegti atnaujinimus automatiškai.

Įdomu tai, kad kartais naujas atnaujinimas gali SUKELTI mirgėjimo problemą, kuri anksčiau neegzistavo. Tokiais atvejais interneto forumuose greitai atsiranda skundų, ir gamintojai paprastai išleidžia pataisymus per kelias savaites. Pabandykite paieškoti informacijos apie savo televizoriaus modelį ir naujausią programinės įrangos versiją – galbūt rasite, kad ne jūs vienas susiduriate su tokia problema.

Aparatinės įrangos gedimai – kada reikia specialisto

Jei visos paprastos priemonės nepadėjo, problema gali būti pačiame televizoriuje. Dažniausiai mirgėjimą sukelia šie komponentai:

Fuente de alimentación – jei jis nesuteikia stabilios įtampos ekranui ir kitiems komponentams, rezultatas bus mirgėjimas. Tai ypač būdinga televizoriams, kuriems keli metai ar daugiau. Kondensatoriai maitinimo bloke laikui bėgant sensta ir praranda talpą.

T-CON plokštė (Timing Control Board) – tai komponentas, kuris valdo signalų perdavimą į LCD ar OLED ekraną. Jos gedimas dažnai pasireiškia mirgėjimu, vertikaliomis linijomis ar vaizdo iškraipymais.

Pats ekranas – tai blogiausia žinia, nes ekrano keitimas dažniausiai kainuoja tiek pat ar net daugiau nei naujas televizorius. Laimei, ekrano gedimai yra retesni nei kitų komponentų problemos.

Jungtys plokštėje – kartais problema slypi ne pačiose plokštėse, o jungtyse tarp jų. Šleifai (plokšti kabeliai) gali atsilaisvinti ar pažeisti.

Jei įtariate aparatinės įrangos gedimą, nebandykite patys ardyti televizoriaus, nebent tikrai žinote ką darote. Viduje yra komponentai, kurie gali išlaikyti pavojingą įtampą net ir išjungtam televizoriui. Be to, atidarius korpusą dažniausiai prarandate garantiją.

Skirtingi mirgėjimo tipai ir jų diagnozavimas

Mirgėjimas mirgėjimui nelygu. Skirtingi simptomai dažnai rodo į skirtingas problemas:

Visas ekranas šviesėja ir tamsėja – dažniausiai maitinimo problemos arba dinaminio ryškumo funkcijos. Patikrinkite elektros tinklą ir televizoriaus nustatymus.

Horizontalios linijos ar juostos – gali reikšti T-CON plokštės ar ekrano problemą. Jei linijos nejuda – greičiausiai aparatinė problema. Jei juda ar „bėga” – gali būti signalo trukdžiai.

Vaizdas dingsta ir atsiranda – dažniausiai HDMI kabelio ar jungties problema. Kartais tai gali būti ir maitinimo bloko gedimas.

Mirgėjimas tik tam tikrose ekrano vietose – beveik visada reiškia ekrano ar T-CON plokštės problemą.

Mirgėjimas tik su konkrečiu šaltiniu – problema ne televizoriuje, o prijungtame įrenginyje (priedėlyje, žaidimų konsolėje ir pan.) ar kabelyje.

Atidžiai stebėkite, kada ir kaip pasireiškia mirgėjimas. Ar jis prasideda iškart įjungus televizorių, ar po kelių minučių? Ar pasireiškia su visais šaltiniais, ar tik su vienu? Ši informacija labai padės diagnozuoti problemą arba paaiškinti situaciją remonto meistrams.

Ką daryti ir kaip išvengti problemų ateityje

Jei jūsų televizorius pradėjo mirgėti, rekomenduoju tokią veiksmų seką:

Pirma, patikrinkite visus kabelius – atjunkite ir vėl prijunkite, pabandykite kitus kabelius jei turite. Tai užtrunka 5 minutes ir išsprendžia daugumą problemų.

Antra, pabandykite kitą elektros lizdą ir išjunkite kitus galingus prietaisus netoliese. Įtampos problemos yra dažnesnės nei manote.

Trečia, peržiūrėkite televizoriaus nustatymus – išjunkite visas „pagerinimo” funkcijas ir pabandykite atkurti gamyklinius nustatymus.

Ketvirta, patikrinkite programinės įrangos atnaujinimus ir paieškokite informacijos internete apie savo modelį.

Jei visa tai nepadeda – laikas kviesti specialistą arba kreiptis į garantinį aptarnavimą, jei televizorius dar garantijoje.

Kad išvengtumėte problemų ateityje, keletas patarimų: naudokite kokybiškas HDMI kabelius (nebūtinai brangiausius, bet ir ne pačius pigiausius iš turgaus), užtikrinkite gerą vėdinimą aplink televizorių (perkaitimas trumpina komponentų gyvavimo laiką), naudokite įtampos stabilizatorių jei jūsų rajone dažni elektros svyravimai, ir reguliariai atnaujinkite programinę įrangą.

Televizoriaus mirgėjimas – nemalonus reiškinys, bet dažniausiai sprendžiamas. Didžioji dalis atvejų susijusi su paprastomis problemomis, kurias galite išspręsti patys per kelias minutes. Net jei problema rimtesnė, žinodami tikslią priežastį galėsite priimti informuotą sprendimą – ar verta remontuoti, ar gal laikas naujam televizoriui. Svarbu neskubėti išmesti veikiančio televizoriaus tik dėl to, kad ekranas kartais mirgėjo – dažnai sprendimas yra daug paprastesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

The post Televizoriaus mirgėjimo priežastys ir remontas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame pastebėję tuos bjaurius baltuosius ar gelsvus sluoksnius ant lyginto drabužio arba keistus dribsnius, kuriuos lygintuvas kartais išspjauna. Tai kalkių nuosėdos, kurios kaupiasi dėl paprasto vandens cheminės sudėties. Mūsų čiaupų vandenyje yra įvairių mineralų – daugiausia kalcio ir magnezio druskų. Kai lygintuvas šildo vandenį ir gamina garą, šie mineralai neišgaruoja kartu su vandeniu, o lieka viduje, ant kaitinimo elementų ir garų kamerose.

Laikui bėgant šie mineralai kaupiasi ir sukietėja, sudarydami kalkių sluoksnį. Kuo kietesnis jūsų regiono vanduo (o Lietuvoje daugelyje vietų jis tikrai kietas), tuo greičiau lygintuvas užsikemša. Tai ne tik estetinė problema – kalkės blogina garų išsiskyrimą, mažina lyginto efektyvumą, didina elektros suvartojimą ir galiausiai gali visiškai sugadinti prietaisą.

Kaip suprasti, kad jūsų lygintuvas jau reikalauja valymo

Yra keletas aiškių ženklų, kad laikas imtis veiksmų. Pirmas ir akivaizdžiausias – lygintuvas pradeda „spjaudytis” baltu ar rudu vandeniu ant drabužių. Tai ypač nemaloniai nustebina, kai lyginate šviesią palaidinę prieš svarbų susitikimą.

Kitas požymis – silpnas garų srautas. Jei anksčiau lygintuvas galingai švirkštė garą, o dabar tik vos vos šnypščia, greičiausiai garų angos užsikimšusios kalkėmis. Taip pat atkreipkite dėmesį į paties lyginto paviršių – jei matote baltas dėmes ar nelygumus, tai jau rimtas signalas.

Kartais lygintuvas pradeda keistai kvepėti arba iš jo sklinda degėsių kvapas. Tai gali reikšti, kad kalkės jau rimtai užkimšusios vidines sistemas ir prietaisas dirba su pernelyg dideliu krūviu. Nepamirškite ir garso – jei lygintuvas pradeda garsiau ūžti ar keistai burbuliuoti, tai irgi gali būti kalkių problemų požymis.

Actas – seniausias ir patikimiausias būdas

Paprastas stalo actas yra tikras kalkių priešas. Rūgštis puikiai ištirpdo kalcio ir magnezio nuosėdas, o pats actas yra saugus, pigus ir tikrai yra kiekviename namuose. Štai kaip jį naudoti teisingai.

Sumaišykite vienodas acto ir vandens proporcijas – pavyzdžiui, pusę puodelio acto ir pusę puodelio vandens. Šį mišinį supilkite į lyginto rezervuarą. Įjunkite lygintuvas į maksimalią temperatūrą ir palaukite, kol jis įkaista. Tada keliskart paspauskit garų mygtuką, kad mišinys prasiskverbtų per visą sistemą.

Po to pastatykite lygintuvas vertikaliai ir palikite jį įjungtą maždaug 5-10 minučių. Actas turės laiko suveikti ir ištirpinti kalkių nuosėdas. Kai kurie žmonės bijo, kad actas sugadins lygintuvo vidų, bet tai mitas – gamintojų rekomenduojamos koncentracijos actas visiškai saugus.

Baigę šią procedūrą, išpilkite mišinį ir kelis kartus išskalaukite rezervuarą švariu vandeniu. Tada pripildykite švariu vandeniu ir dar keliskart išpurkškite garą, kad išvalytumėte visus acto likučius. Taip, jūsų namai trumpam kvepės actu, bet tai greitai išsisklaidys.

Citrinų rūgštis – natūrali alternatyva

Jei acto kvapas jums tikrai nepriimtinas, puiki alternatyva yra citrinų rūgštis. Ją galite nusipirkti bet kurioje parduotuvėje miltelių pavidalu. Citrinų rūgštis veikia panašiai kaip actas, bet kvepia maloniau ir kai kuriems atrodo lengviau naudoti.

Ištirpinkite vieną ar dvi šaukštus citrinų rūgšties miltelių stiklinėje šilto vandens. Gerai išmaišykite, kad kristalai visiškai ištirptų. Supilkite šį tirpalą į lyginto rezervuarą ir atlikite tą pačią procedūrą kaip su actu – įkaitinkite, išpurkškite garą, palikite pastovėti.

Citrinų rūgštis ypač gerai tinka stipriai užsikalkėjusiems lygintuvams. Jei jūsų lygintuvas ilgai nebuvo valytas, galite padaryti šiek tiek stipresnį tirpalą. Tačiau nepersistenkite – per daug koncentruota rūgštis gali pažeisti kai kurias gumines tarpines.

Specialūs kalkių valikiai – ar verta mokėti daugiau

Parduotuvėse rasite specialiai lygintuvams skirtų kalkių valiklių. Jie dažniausiai ateina skysčio pavidalu ir žada greitą bei efektyvų valymą. Tiesą sakant, dauguma jų sudėtyje turi tą pačią citrinų rūgštį ar panašius komponentus, tik su priedais ir gražiame buteliuke.

Ar verta mokėti 5-10 eurų už tokį produktą, kai actas kainuoja centus? Priklauso nuo situacijos. Jei jūsų lygintuvas labai brangus ir vis dar garantijoje, kai kurie gamintojai rekomenduoja naudoti tik jų patvirtintus valiklius. Tokiu atveju verta investuoti, kad nerizikuotumėte garantija.

Specialūs valikiai taip pat gali būti patogesni – ant jų būna aiškios instrukcijos, tinkamos dozavimo, ir nereikia nieko maišyti. Tačiau rezultatas dažniausiai bus toks pat kaip naudojant paprastą actą ar citrinų rūgštį. Tai greičiau patogumo klausimas nei efektyvumo.

Kaip išvalyti lyginto paviršių ir garinimo angas

Vidinis valymas – tai tik pusė darbo. Lyginto paviršius, ypač tos skylutės, pro kurias išeina garai, taip pat kaupia kalkių nuosėdas. Jei šios angos užsikimšusios, net ir išvalius vidinę sistemą, garai vis tiek neišeis normaliai.

Paviršiaus valymui niekada nenaudokite abrazyvių medžiagų ar metalinių šepetėlių – jie subraižys lyginto padą ir jis pradės kabintis prie audinių. Vietoj to, padarykite tirštą pastą iš druskos ir acto arba citrinų rūgšties. Užtepkite šią pastą ant šalto lyginto paviršiaus ir švelniai patrinkite minkštu skudurėliu.

Garinimo angoms išvalyti puikiai tinka vatiniai pagaliukai, pamirkę acte. Įkiškite juos į kiekvieną skylutę ir švelniai pasukiokite. Pamatysite, kiek nešvarumų išeis. Kai kurie žmonės naudoja dantų krapštukus ar adatas, bet būkite atsargūs – galite pažeisti angas ir padaryti dar blogiau.

Po tokio valymo būtinai nuvalykite viską švariu drėgnu skudurėliu. Tada įkaitinkite lygintuvu ir keliskart paspauskit garų mygtuką virš kriauklės ar vonios, kad išvalytumėte visus likučius iš angų.

Prevencija – kaip išvengti kalkių kaupimosi ateityje

Geriausia kova su kalkėmis – jų prevencija. Pirmiausia, jei jūsų vanduo labai kietas, verta naudoti distiliuotą vandenį lygintuvui. Taip, tai papildomi kaštai, bet distiliuotame vandenyje nėra mineralų, todėl kalkės tiesiog nesusidarys. Galite rasti kompromisą – maišyti distiliuotą vandenį su čiaupo vandeniu pusiau.

Kai kurie šiuolaikiniai lygintuvo modeliai turi integruotas kalkių filtravimo sistemas. Jei perkate naują lygintuvu ir gyvenate regione su kietu vandeniu, apsvarstykite tokį modelį. Taip, jis kainuos daugiau, bet ilgalaikėje perspektyvoje atsipirks.

Labai svarbi taisyklė – visada išpilkite vandenį iš lyginto po naudojimo. Daugelis žmonių palieka vandenį viduje, manydami, kad taip patogu – kitą kartą nereikės pilti. Bet būtent stovintis vanduo labiausiai skatina kalkių susidarymą. Išpylėte, palikote lygintuvu atsivėrusį, kad išdžiūtų – ir jau daug problemų išvengėte.

Reguliarus valymas taip pat yra prevencija. Geriau išsivalyti lygintuvu kas 2-3 mėnesius, kai kalkių dar nedaug, nei laukti, kol jis visiškai užsikemš. Tai kaip su dantimis – geriau reguliariai valyti, nei laukti, kol reikės gydyti.

Kai lygintuvas jau atrodo beviltiškas atvejis

Kartais lygintuvas būna taip užsikalkėjęs, kad paprasti metodai nebepadeda. Jei po visų valymų vis tiek matote problemas, galite pamėginti intensyvesnį metodą. Padarykite stipresnį acto tirpalą – 2 dalys acto ir 1 dalis vandens. Atlikite visą procedūrą ir palikite šį mišinį lygintuve per naktį.

Ryte išpilkite, gerai išskalaukite ir išbandykite. Šis metodas padeda net labai užleistiems atvejams. Tačiau būkite atsargūs su labai senais lygintuvais – stipri rūgštis gali pažeisti jau ir taip nusidėvėjusias dalis.

Jei ir tai nepadeda, galbūt laikas apsvarstyti profesionalų remontą arba naują lygintuvu. Kartais lygintuvas būna tiek užsikalkėjęs, kad kalkės pažeidžia kaitinimo elementus ar kitas svarbias dalis. Tokiu atveju valymas jau nepadės – reikia keitimo.

Tačiau prieš išmesdami seną lygintuvu, pamėginkite dar vieną triuką. Kai kurie meistrai rekomenduoja naudoti specialius kalkių tirpiklių, skirtus kavos aparatams ar virdulių. Jie stipresni už paprastus lygintuvų valiklius ir gali padėti. Tik būtinai po to labai kruopščiai išskalaukite sistemą.

Praktiniai patarimai iš patirties

Išbandžius įvairius metodus, galiu pasakyti, kad paprasčiausias acto metodas veikia puikiai 90% atvejų. Nereikia komplikuoti – paprasta, pigus ir efektyvus. Vienintelis minusas – kvapas, bet jis greitai išsisklaidys, jei atidarysit langą.

Svarbus patarimas – niekada nevalykite įkaito lyginto. Visada palaukite, kol jis atvės, prieš pradėdami valyti paviršių. Taip išvengsite nudegimų ir geriau pamatysite, ką valote. Be to, kai kurios medžiagos gali reaguoti su karštu metalu ir sukelti nemalonius garus.

Jei lyginate dažnai ir profesionaliai (pavyzdžiu, siuvėjai ar saloną darbuotojai), investuokite į gerą lygintuvu su savaiminio valymo funkcija. Tokie modeliai turi specialius mechanizmus, kurie padeda išstumti kalkių nuosėdas. Taip sutaupysite daug laiko ir pastangų.

Ir paskutinis, bet labai svarbus patarimas – skaitykite savo lyginto instrukciją. Kai kurie gamintojai turi specifinių rekomendacijų, kokius valymo metodus naudoti arba ko vengti. Pavyzdžiu, kai kuriems lygintuvams su teflono padengimu gali būti rekomenduojamos švelnesnės valymo medžiagos. Geriau praleisti penkias minutes skaitant instrukciją, nei sugadinti prietaisą netinkamu valymu.

Lygintuvo priežiūra nėra sudėtinga, tereikia šiek tiek dėmesio ir reguliarumo. Švarus lygintuvas ne tik geriau veikia ir ilgiau tarnauja, bet ir lyginti tampa maloniau. O kas gi nori kovoti su įrankiu, kuris spjaudo rudą vandenį ant jūsų mėgstamos palaidinės?

The post Kaip išvalyti lygintuvą nuo kalkių appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Žiūrite filmą, o ekrane staiga pastebite keistą taškelį – jis tiesiog ten kabinėjasi, nesvarbu, kas vyksta vaizdavime. Arba gal pastebėjote visą eilę spalvotų taškų, kurie atsirado kaip iš niekur. Tai pikselių problema, su kuria susiduria daugelis televizorių savininkai, ypač kai įrenginys jau tarnavęs kelerius metus.

Pirma, reikia suprasti, kad modernus televizorius – tai milžiniškas pikselių masyvas. Kiekvienas pikselis yra mažytė šviesos taškas, kuris gali keisti spalvą ir ryškumą. Full HD televizoriuje jų yra apie 2 milijonus, o 4K ekrane – net 8 milijonai. Įsivaizduokite – tiek mažyčių šviestuvelių turi veikti tobulai sinchroniškai!

Problemos prasideda, kai vienas ar keli šie pikseliai nusprendžia elgtis savivaliaujančiai. Gali būti kelios situacijos: pikselis visada šviečia (stuck pixel), visada tamsus (dead pixel), arba mirksi keistomis spalvomis. Kiekviena problema turi skirtingas priežastis ir, kas svarbiausia, skirtingas galimybes ją išspręsti.

Diagnozuojame problemą – ar tikrai tai pikseliai

Prieš pradedant bet kokius gelbėjimo darbus, verta įsitikinti, kad problema tikrai ekrane, o ne transliuojamame vaizde. Skamba kvailai, bet tikrai ne kartą žmonės bandė „taisyti” televizorių, kai problema buvo tiesiog prastos kokybės transliacijoje ar sugadintame vaizdo įraše.

Paprastas testas: perjunkite kelis kanalus, paleiskite YouTube, prijunkite žaidimų konsolę ar kompiuterį. Jei tas pats taškelis ar linija matosi visuose šaltiniuose – tai tikrai jūsų ekrano problema. Dar geriau – atidarykite visiškai vienaspalvį vaizdą (juodą, baltą, raudoną, žalią, mėlyną). Internete rasite specialių testinių vaizdų, skirtų būtent tokiai diagnostikai.

Pastebėsite, kad kai kurie defektai labiau matosi tam tikrose spalvose. Pavyzdžiui, juodame fone labai ryškiai matosi visada šviečiantis pikselis, o baltame – įstrigęs tamsus. Fotografuokite ekraną telefonu – vėliau tai pravers, jei reikės kreiptis į garantinį servisą.

Programiniai sprendimai – kai problema dar ne aparatinė

Pirmiausia išbandykime paprasčiausius metodus, kurie neapima jokio fizinio kontakto su ekranu. Įstrigę pikseliai (stuck pixels) dažnai atsiranda dėl to, kad subpikseliai (raudoni, žali ar mėlyni komponentai) „užstringa” vienoje būsenoje. Skirtingai nuo visiškai mirusių pikselių, juos dar galima pažadinti.

Pikselių masažo metodas skamba keistai, bet veikia. Yra specialių programų ir interneto svetainių, kurios rodo labai greitai besikeičiančias spalvas – juodą, baltą, raudoną, žalią, mėlyną. Ši sparta priverčia pikselius intensyviai keistis ir kartais tai padeda „atblokuoti” įstrigusius. Tokią procedūrą reikia paleisti bent 30 minučių, o geriau – keletą valandų. Taip, tai atrodo kaip epilepsijos priepuolio simuliacija jūsų svetainėje, bet metodas tikrai išbandytas.

Kai kurie žmonės prisiekia JScreenFix tipo įrankiais – tai JavaScript programėlė, kuri rodo labai greitai judantį spalvotą kvadratėlį. Jį galite perkelti tiesiai ant problemos vietos ir palikti veikti. Teorija paprasta: intensyvi stimuliacija gali atstatyti pikselio funkcionalumą.

Fiziniai metodai – švelniai, bet ryžtingai

Jei programiniai metodai nepadėjo, galima pabandyti fizinį poveikį. Čia reikia būti atsargiems – per daug jėgos ir turėsite ne vieną, o dešimtis sugedusių pikselių.

Drėgna šluostės metodas: išjunkite televizorių ir palaukite, kol jis visiškai atvės. Paimkite minkštą mikropluoštinę šluostę, šiek tiek sudrėkinkite (ne permerkite!) švaria vandeniu. Švelniai spaudžiami ant probleminės vietos, atlikite apskritimo judesius. Idėja ta, kad lengvas spaudimas gali „atblokuoti” įstrigusį subpikselį. Kai kurie rekomenduoja naudoti vatinį pagaliuką dar tikslesniam poveikiui.

Šilumos metodas – dar rizikingesnis, bet kartais veikiantis. Paimkite šiltą (ne karštą!) drėgną audinį ir uždėkite ant probleminės vietos kelioms minutėms. Temperatūros pokytis kartais padeda. Tačiau būkite atsargūs – LCD ekranai nemėgsta per didelės temperatūros.

Svarbu: niekada nespaudžikite ekrano įjungto televizoriaus! Tai gali sukelti dar daugiau problemų. Visada išjunkite įrenginį ir palaukite bent 10 minučių prieš bet kokį fizinį kontaktą.

OLED ir LCD – skirtingi ekranai, skirtingos problemos

Čia reikia sustoti ir paaiškinti, kad ne visi televizoriai sukurti vienodai. LCD (LED) televizoriai veikia visiškai kitaip nei OLED, ir tai lemia, kokias problemas galite sutikti.

LCD ekranuose yra fono apšvietimas ir skystųjų kristalų sluoksnis, kuris filtruoja šviesą. Jei pikselis „miręs”, dažniausiai problema kristaluose arba valdymo grandinėje. Tokie pikseliai paprastai būna visiškai juodi, nes nepraleidžia šviesos.

OLED ekranuose kiekvienas pikselis pats šviečia – tai organiniai šviesos diodai. Jei OLED pikselis suges, jis tiesiog nebeužsidegs. Čia „įstrigusių” pikselių problema retesnė, bet gali atsirasti vadinamasis „burn-in” efektas – kai ilgai rodomas tas pats vaizdas „įsidega” į ekraną. Tai jau kita istorija, bet ir ją galima bandyti spręsti specialiomis programomis, kurios rodo kintantį vaizdą ilgą laiką.

Naujieji OLED televizoriai turi įmontuotas apsaugos sistemas – pikselių atnaujinimo ciklus, kurie automatiškai vykdomi. Jei turite OLED ir pastebėjote netolygumus, pirmiausia paleiskite gamintojo rekomenduojamą ekrano priežiūros funkciją. Samsung vadina tai „Pixel Refresh”, LG – „Pixel Refresher”, ir panašiai.

Kada garantija gali išgelbėti

Štai čia prasideda įdomybės su gamintojų politika. Dauguma kompanijų turi tam tikrus standartus, kiek sugedusių pikselių yra „priimtina”. Skamba absurdiškai, bet tai tiesa – vienas ar du sugedę pikseliai milijonų jūroje laikomi normaliu reiškiniu.

Paprastai garantija veikia, jei:
– Turite daugiau nei 3-5 visiškai mirusius pikselius
– Sugedę pikseliai yra ekrano centre (ne pakraščiuose)
– Pikseliai sudaro klasterį (keli greta)
– Turite „stuck” pikselių, kurie visada šviečia balta spalva

Kiekvienas gamintojas turi savo politiką. Sony, Samsung, LG – visi šiek tiek skirtingai traktuoja šią problemą. Prieš perkant televizorių verta paskaityti garantijos sąlygas būtent dėl pikselių politikos.

Jei televizorius dar garantijoje ir problema atitinka kriterijus, nesiimkite jokių fizinių metodų patys. Bet koks pažeidimas gali panaikinti garantiją. Tiesiog fotografuokite problemą, aprašykite ir kreipkitės į servisą.

Profesionalus remontas – ar verta investicija

Tarkime, garantija baigėsi, o problema erzina. Ar verta mokėti už profesionalų remontą? Trumpas atsakymas: priklauso nuo televizoriaus vertės ir problemos masto.

Vieno ar kelių pikselių keitimas – tai mikrochirurgija. Reikia specialios įrangos ir įgūdžių. Dažniausiai servisai siūlo keisti visą matricą (ekraną), o tai gali kainuoti 50-70% naujo televizoriaus kainos. Jei turite premium 65 colių OLED už 2000 eurų, galbūt verta. Jei tai 400 eurų LCD – greičiausiai ne.

Kai kurie specializuoti servisai gali bandyti taisyti pavienius pikselius, bet tai egzotiška paslauga ir ne visada sėkminga. Problema ta, kad pikseliai tokie maži – kalbame apie dalykus, matomus tik mikroskopu. Vienas netikslus judesys ir sugadinsite dar daugiau.

Alternatyva – gyventi su defektu. Skamba kaip pralaimėjimas, bet kartais tai protingiausias sprendimas. Vienas juodas pikselis 55 colių ekrane? Po savaitės tikriausiai net nepastebėsite. Mūsų smegenys stebėtinai gerai prisitaiko.

Prevencija – kaip išvengti problemų ateityje

Geriau išvengti nei gydyti – tai galioja ir televizoriams. Nors pikselių gedimas kartais tiesiog atsitinka dėl gamybos defektų, yra dalykų, kurie padeda prailginti ekrano gyvenimą.

Venkite statinių vaizdų. Jei paliekate televizorių įjungtą su tuo pačiu vaizdu (pavyzdžiui, stebėjimo kamerų vaizdas ar žaidimo meniu), tai didina „burn-in” riziką, ypač OLED ekranuose. Naudokite ekrano užsklandą arba automatinio išsijungimo funkciją.

Ryškumas ir kontrastas – ne visada „maksimumas” yra geriausias. Per didelis ryškumas ne tik eikvoja elektros energiją, bet ir greičiau nudėvi ekraną. Dauguma televizorių iš gamyklos ateina su pernelyg ryškiais nustatymais – tai parduotuvės režimas, skirtas atkreipti dėmesį. Namams geriau naudoti „Kino” ar „Standartinį” režimą.

Temperatūra ir drėgmė. Televizoriai nemėgsta kraštutinumų. Jei kabinate TV virš židinio ar tiesioginėje saulės šviesoje – tai trumpina jo gyvenimą. Taip pat venkite labai drėgnų patalpų – drėgmė gali prasiskverbti į ekraną ir sukelti problemų.

Valymas – tik tinkamomis priemonėmis. Niekada nepurkškite valiklio tiesiai ant ekrano. Naudokite tik mikropluoštines šluostes ir specialius ekranams skirtus valiklus. Arba tiesiog šiek tiek sudrėkintą šluostę su vandeniu. Jokių alkoholio turinčių priemonių, jokių popierinių rankšluosčių.

Kai pikseliai tampa mažiausia problema – realios išvados

Pabuvę šioje pikselių pasaulyje, suprantame, kad tobulų sprendimų nėra. Vienas ar du sugedę pikseliai milijonų armijoje – tai statistiškai neišvengiama. Gamybos procesai tokie sudėtingi, kad 100% išeiga tiesiog neįmanoma.

Jei problema naujame televizoriuje – naudokitės garantija be jokių abejonių. Jei senesniame – pabandykite programinius metodus, nes jie nieko nekainuoja ir nerizikuoja. Fiziniai metodai – tik jei tikrai neturite ko prarasti.

Svarbiausia – perspektyva. Vienas juodas taškelis 50 colių ekrane užima 0,00001% ploto. Taip, jis gali erzinti, ypač kai žinote, kur jis yra. Bet praktiškai žiūrint filmus ar serialus, greičiausiai jo nepastebėsite. Mūsų smegenys nuostabiai užpildo tokias smulkmenas.

O jei problema tikrai trukdo gyventi – galbūt laikas naujiems pirkiniams. Televizorių kainos per pastaruosius metus labai nukrito, o technologijos pagerėjo. Kartais paprasčiausias sprendimas yra geriausias. Tik šį kartą pasirinkite modelį su geresne garantija ir pikselių politika – pamoka išmokta.

The post Kaip pašalinti pikselius televizoriaus ekrane appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Sėdi vakare ant sofos, nori perjungti kanalą ar padidinti garsą, spaudai mygtukus, o televizorius – nei krust, nei mikst. Pažįstama situacija, tiesa? Televizoriaus pultelis neveikia – tai viena iš tų smulkių, bet nepaprastai erzinančių buitinių problemų, kuri sugadina visą vakaro nuotaiką. Gera žinia ta, kad dažniausiai problema nėra tokia baisi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ją galima išspręsti be techniko pagalbos.

Pulteliai yra paprasti įrenginiai, bet jų veikimas priklauso nuo kelių komponentų, kurie turi veikti sinchroniškai. Infraraudonųjų spindulių (IR) pulteliai – o tokie yra dauguma namų televizorių pultelių – perduoda signalus naudodami šviesą, kurią žmogaus akis nemato. Kai spaudžiate mygtuką, pultelyje esantis mikroschemas sugeneruoja specifinį kodą, kuris moduliuojamas į IR šviesą ir išsiunčiamas per LED diodą pultelio priekyje. Televizoriaus jutiklis priima šį signalą ir atitinkamai reaguoja.

Pirmieji žingsniai diagnozuojant problemą

Prieš skubant į parduotuvę naujo pultelio, verta atlikti keletą paprastų testų. Pirmas ir pats akivaizdiausias – baterijos. Skamba banaliai, bet statistiškai apie 70% visų pultelių gedimų yra susiję būtent su išsekusiomis baterijomis. Net jei pultelis veikė vakar, baterijos gali išsikvėpti netikėtai greitai, ypač jei naudojate pigias ar senas baterijas.

Išimkite baterijas ir pažiūrėkite į jas atidžiai. Ar matote korozijos žymių – baltų ar žalsvų nuosėdų? Tai reiškia, kad baterijos pradėjo tekėti ir galėjo sugadinti kontaktus pultelio viduje. Jei baterijos atrodo normaliai, įdėkite naujas ir patikrinkite, ar pultelis pradėjo veikti. Svarbus niuansas – naudokite tos pačios rūšies baterijas (visas šarmines arba visas ličio), nemaišykite senų su naujomis.

Antras testas, kurį galite atlikti namuose – fotoaparato triukas. Įjunkite telefono kamerą ir nukreipkite pultelį tiesiai į objektyvą. Spausdami bet kurį mygtuką, turėtumėte pamatyti mažą violetinį ar baltą švytėjimą pultelio priekyje esančiame diode. Jei matote šviesą – pultelis siunčia signalą, vadinasi problema gali būti televizoriaus jutiklyje. Jei šviesos nėra – problema tikrai pultelyje.

Kai problema glūdi kontaktuose

Pulteliai yra mechaniniai įrenginiai, kuriuos naudojame kasdien, todėl natūralu, kad jie susidėvi. Viena dažniausių problemų – prastas kontaktas tarp baterijos ir pultelio kontaktų. Tai ypač aktualu, jei pultelis kartais veikia, o kartais ne, arba reikia stipriau paspausti mygtukus.

Atidarykite baterijos skyrių ir pažiūrėkite į metalines kontaktų plokšteles. Jos turėtų būti švarios ir blizgančios. Jei matote tamsias dėmes, žalią ar baltą apnašą, kontaktai yra oksidavęsi arba užteršti. Galite juos nuvalyti keliais būdais: švelniai patrinkite smulkiu šlifavimo popieriumi, naudokite vatinį pagaliuką, suvilgytą izopropilo alkoholiu (ne vandeniu!), arba specialų kontaktų valiklį.

Baterijos spyruoklės taip pat gali deformuotis laikui bėgant. Jei jos atrodo suspaustos ar išlenktos, galite atsargiai jas pakelti adatos ar mažų replių pagalba, kad jos geriau spaudžia bateriją. Tik būkite atsargūs – per daug sulenkę galite jas nulaužti.

Mygtukų kontaktų valymas – gilesnė diagnostika

Jei baterijos ir jų kontaktai tvarkoje, bet pultelis vis tiek neveikia arba veikia tik kai kurie mygtukai, problema greičiausiai slypi pačiuose mygtukuose. Kiekvieną kartą paspaudus mygtuką, guminė membrana suspaudžia du kontaktus spausdintinėje plokštėje, uždarydama elektros grandinę. Laikui bėgant, nuo pirštų riebalų, dulkių ir kitų nešvarumų šie kontaktai gali tapti izoliuoti.

Pultelio ardymas nėra sudėtingas, bet reikia būti atsargiems. Paprastai pultelis laikomas kartu varžtais (dažnai paslėptais po baterijos skyriaus lipdukais) arba plastmasiniais fiksatoriais. Švelniai atidarykite korpusą – geriausia naudoti plastikinę kortelę ar specialų atidarymo įrankį, kad nesugadintumėte plastiko.

Viduje rasite spausdintinę plokštę su elektroniniais komponentais ir guminę klaviatūrą su mygtukais. Ant guminės dalies apačios matysite pilkus ar juodus apskritus plotus – tai laidūs kontaktai. Jei jie atrodo nublukę ar nešvarūs, nuvalykite juos izopropilo alkoholiu ir švariu audiniu. Taip pat nuvalykite atitinkamas vietas spausdintinėje plokštėje – ten, kur liečiasi guminiai kontaktai.

Kai problema elektroninė

Kartais pultelis nustoja veikti po kritimo ar po to, kai ant jo kas nors išsiliejо. Skystis – vienas didžiausių pultelių priešų. Net nedidelis kiekis kavos, arbatos ar limonado gali sukelti trumpąjį jungimą arba sukurti laidžius tiltelius tarp kontaktų, dėl kurių pultelis elgiasi keistai – siunčia neteisingus signalus arba veikia chaotiškai.

Jei įtariate, kad į pultelį pateko skysčio, kuo greičiau išimkite baterijas. Tai apsaugos nuo tolesnių pažeidimų. Tada atidarykite pultelį ir apžiūrėkite visas dalis. Jei matote skysčio žymių, visa plokštę reikia nuvalyti izopropilo alkoholiu (ne vandeniu ir ne spiritu!). Naudokite senų dantų šepetėlį švelniai nuvalyti visus komponentus. Leiskite visam išdžiūti mažiausiai 24 valandas prieš bandydami vėl naudoti.

Kritimas gali pažeisti kvarcinį rezonatorių – mažą sidabrinį komponentą plokštėje, atrodantį kaip mažas metalinis cilindriukas. Jei jis sutrūkęs ar atsilipęs, pultelis neveiks, ir deja, tokio gedimo pataisyti namuose praktiškai neįmanoma. Taip pat patikrinkite, ar IR LED diodas (paprastai skaidrus ar tamsiai mėlynas komponentas pultelio priekyje) gerai pritvirtintas ir nepažeistas.

Televizoriaus jutiklio problemos

Jei nustatėte, kad pultelis siunčia signalą (matėte šviesą per telefono kamerą), bet televizorius nereaguoja, problema gali būti pačiame televizoriuje. IR jutiklis paprastai yra mažas tamsus langelis televizoriaus priekyje, dažniausiai apačioje arba šone.

Pirmiausia patikrinkite, ar niekas neužstoja šio jutiklio. Kartais garso kolonėlės, gėlės ar kiti daiktai gali blokuoti signalą. Taip pat stipri saulės šviesa ar kiti IR šaltiniai (pvz., tam tikros lempos) gali trukdyti signalui. Pabandykite užtamsinti kambarį ir patikrinti, ar pultelis veikia.

Dulkės ir nešvarumai ant jutiklio taip pat gali sukelti problemų. Švelniai nuvalykite jutiklio sritį švariu, sausu audiniu. Jei televizorius vis dar nereaguoja, bet kitaip veikia normaliai (per mygtukus ant korpuso arba per išmanųjį telefoną), jutiklis gali būti sugadęs ir reikės techniko pagalbos.

Universalūs pulteliai ir alternatyvos

Jei nustatėte, kad jūsų originalus pultelis tikrai sugedo ir remontuoti jo neverta, turite keletą variantų. Universalūs pulteliai yra nebrangi alternatyva, kainuojanti nuo kelių iki keliolikos eurų. Jie gali būti suprogramuoti veikti su dauguma televizorių markių – paprastai reikia įvesti specifinį kodą jūsų televizoriaus modeliui arba naudoti automatinį paieškos režimą.

Šiuolaikinė alternatyva – išmaniosios telefonų programėlės. Jei turite išmanųjį televizorių, prijungtą prie namų tinklo, galite valdyti jį per Wi-Fi naudodami gamintojo programėlę. Tai patogus sprendimas, nes telefoną dažniausiai turite po ranka. Kai kurie telefonai (ypač kai kurie Android modeliai) turi integruotą IR siųstuvą ir gali veikti kaip universalus pultelis net su senesniais televizoriais.

Dar viena galimybė – HDMI-CEC funkcija. Jei jūsų televizorius ir prijungti įrenginiai (pvz., žaidimų konsolė, Blu-ray grotuvas) palaiko šią technologiją, galite valdyti televizorių per prijungto įrenginio pultelį. Reikia tik įjungti HDMI-CEC nustatymuose (skirtingi gamintojai vadina ją skirtingai: Samsung – Anynet+, LG – SimpLink, Sony – Bravia Sync).

Kaip pratęsti pultelio gyvenimą

Pulteliai nėra amžini, bet galite žymiai pratęsti jų tarnavimo laiką laikydamiesi kelių paprastų taisyklių. Pirma, naudokite kokybiškas baterijas ir keiskite jas reguliariai – geriau pakeisti veikiančias baterijas kas pusmetį, nei laukti, kol jos ims tekėti ir sugadins pultelį. Jei ilgai nenaudosite pultelio, išimkite baterijas visiškai.

Saugokite pultelį nuo kritimų ir smūgių. Skamba akivaizdžiai, bet kaip dažnai pultelis nukrisdavo nuo sofos rankos ar buvo užmestas ant stalo? Kiekvienas smūgis trumpina jo gyvenimą. Galite įsigyti silikoninį dėklą – jis apsaugo nuo smūgių ir kartu neleidžia pulteliui slysti.

Laikykite pultelį švarų. Periodiškai nuvalykite jį drėgna šluoste (ne permirkusia!), ypač aplink mygtukus, kur kaupiasi nešvarumai. Venkite valgyti laikydami pultelį rankose – trupiniai ir riebalai yra pagrindiniai mygtukų kontaktų priešai.

Kai laikas atsisveikinti su senuoju pulteliu

Kartais, nepaisant visų pastangų, pultelis tiesiog pasiekia savo gyvenimo pabaigą. Jei išbandėte visus diagnostikos žingsnius – pakeitėte baterijas, nuvalėte kontaktus, patikrinote IR signalą – ir niekas nepadeda, greičiausiai sugedo vienas iš elektroninių komponentų. Tokiu atveju remontas dažniausiai nėra ekonomiškai naudingas, nes naujas universalus pultelis kainuoja panašiai arba net pigiau nei remonto darbas.

Tačiau prieš išmesdami seną pultelį, pamąstykite apie tinkamą utilizavimą. Pulteliai yra elektroninės atliekos ir turėtų būti perduodami į specialius surinkimo punktus, o ne išmetami į bendrą šiukšlių dėžę. Daugelyje elektronikos parduotuvių yra surinkimo konteineriai mažai elektronikai.

Jei jūsų pultelis buvo originalus ir retesnis, verta paieškoti tiksliai tokio paties modelio internete – dažnai galima rasti naudotų pultelių už prieinamą kainą. Originalūs pulteliai paprastai turi daugiau funkcijų nei universalūs ir veikia patikimiau. Tiesa, perkant naudotą pultelį, rizikuojate gauti tokį, kuris greitai gali sugesti, todėl pirkite iš patikimų pardavėjų, kurie leidžia grąžinti prekę.

Pultelio diagnostika nėra raketų mokslas, bet reikalauja kantrybės ir sistemingo požiūrio. Dauguma problemų yra mechaninės ar susijusios su paprastu nešvarumu, todėl su nedidelėmis pastangomis galite sutaupyti pinigų ir pratęsti savo pultelio gyvenimą. O jei visgi reikia naujo – bent jau žinosite, kaip jį prižiūrėti, kad tarnautų kuo ilgiau.

The post Neveikiančio televizoriaus pultelio diagnostika ir remontas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Pirmą kartą susiduriate su pranešimu apie televizoriaus programinės įrangos atnaujinimą ir galvojate, ar tai tikrai būtina? Suprantu – dar prieš dešimtmetį televizoriai buvo paprasčiausi prietaisai, kuriems jokių atnaujinimų nereikėjo. Dabar situacija pasikeitė kardinaliai. Šiuolaikiniai išmanieji televizoriai yra iš esmės dideli kompiuteriai su ekranu, o kaip ir bet kuriam kompiuteriui, jiems reikia reguliarių programinės įrangos patobulinimų.

Programinės įrangos atnaujinimai gali išspręsti įvairias problemas – nuo vaizdo ir garso kokybės patobulinimų iki saugumo spragų užtaisymo. Kartais atnaujinimai prideda visiškai naujas funkcijas, kurios nebuvo prieinamos perkant televizorių. Pavyzdžiui, gali atsirasti naujų srautinio turinio programėlių palaikymas, pagerėti valdymo sąsaja ar net pasikeisti meniu dizainas.

Saugumo aspektas taip pat labai svarbus. Kaip ir kompiuteriai, išmanieji televizoriai gali būti pažeidžiami kibernetinių atakų. Gamintojai nuolat stebi galimas grėsmes ir išleidžia atnaujinimus, kurie apsaugo jūsų prietaisą nuo nepageidaujamo įsibrovimo. Taigi atnaujinimų ignoravimas gali palikti jūsų televizorių pažeidžiamą.

Automatinis atnaujinimas – paprasčiausias kelias

Dauguma šiuolaikinių televizorių turi automatinio atnaujinimo funkciją, kuri yra patogiausia. Kai ši funkcija įjungta, televizorius pats prisijungia prie gamintojo serverių, patikrina, ar yra naujų atnaujinimų, ir juos įdiegia – dažniausiai naktį, kai televizorių nenaudojate.

Norėdami įjungti automatinį atnaujinimą, paprastai turite eiti į nustatymus. Kelias gali skirtis priklausomai nuo gamintojo, bet dažniausiai tai atrodo maždaug taip: Nustatymai → Palaikymas → Programinės įrangos atnaujinimas → Automatinis atnaujinimas. Samsung televizoriuose šią funkciją rasite skiltyje „Support” arba „Palaikymas”, LG televizoriuose – „General” arba „Bendri nustatymai”, Sony – „System Software Update” arba „Sistemos programinės įrangos atnaujinimas”.

Verta žinoti, kad automatiniam atnaujinimui televizorius turi būti prijungtas prie interneto. Net jei išjungiate televizorių nuotolinio valdymo pulteliu, jis iš tikrųjų lieka budėjimo režime ir gali atlikti atnaujinimus. Tačiau jei visiškai atjungiate jį nuo elektros tinklo, automatinis atnaujinimas neveiks.

Kai kurie žmonės bijo automatinių atnaujinimų, manydami, kad jie gali „sugadinti” televizorių. Iš tiesų tokių atvejų pasitaiko labai retai, o gamintojai prieš išleisdami atnaujinimus juos kruopščiai testuoja. Vis dėlto, jei esate atsargus, galite rinktis rankinį atnaujinimą ir palaukti kelias dienas po naujo atnaujinimo išleidimo – taip pamatysite, ar kiti vartotojai nesusiduria su problemomis.

Rankinis atnaujinimas per internetą

Jei automatinis atnaujinimas neįjungtas arba norite patys kontroliuoti procesą, galite atnaujinti televizorių rankiniu būdu. Tai nesudėtinga, tik reikia žinoti, kur ieškoti reikiamų nustatymų.

Pirmiausia įsitikinkite, kad televizorius prijungtas prie interneto – per Wi-Fi arba Ethernet kabelį. Interneto ryšys turi būti stabilus, nes atnaujinimo failai gali būti gana dideli – nuo kelių dešimčių megabaitų iki kelių gigabaitų. Jei atnaujinimas nutrūks dėl interneto sutrikimo, gali kilti problemų.

Eikite į televizoriaus nustatymus ir ieškokite skyriaus, susijusio su palaikymu, sistema arba programine įranga. Samsung televizoriuose tai paprastai „Settings → Support → Software Update → Update Now”. LG televizoriuose – „Settings → All Settings → General → About This TV → Check for Updates”. Sony televizoriuose – „Help → System Software Update”. Philips televizoriuose – „Settings → Update Software”.

Kai pasirinksite atnaujinimo parinktį, televizorius susisieks su gamintojo serveriais ir patikrins, ar yra naujesnė programinės įrangos versija. Jei yra, pamatysite pranešimą su informacija apie atnaujinimą ir galimybe jį įdiegti. Perskaitykite, kas bus pakeista – kartais gamintojai nurodo, kokius patobulinimus ar pataisymus atnaujinimas apima.

Prieš pradedant atnaujinimą, televizorius dažniausiai įspėja, kad proceso metu negalima jo išjungti. Tai labai svarbu – jei atnaujinimas bus nutrauktas, televizorius gali nustoti veikti ir teks kreiptis į servisą. Atnaujinimo procesas paprastai užtrunka nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Televizorius gali kelis kartus persikrauti – tai normalu.

Atnaujinimas naudojant USB atmintinę

Kartais interneto ryšys yra per lėtas arba nestabilus, o galbūt televizorius iš viso nėra prijungtas prie interneto. Tokiais atvejais galite atnaujinti programinę įrangą naudodami USB atmintinę. Šis metodas šiek tiek sudėtingesnis, bet visiškai įmanomas.

Pirmiausia turite rasti ir atsisiųsti tinkamą programinės įrangos failą. Eikite į gamintojo svetainę ir ieškokite palaikymo arba atsisiuntimų skilties. Jums reikės žinoti tikslų savo televizoriaus modelį – jis paprastai nurodytas ant lipduko televizoriaus galinėje pusėje arba nustatymuose. Modelio numeris gali atrodyti kažkaip taip: UE55RU7172, OLED55C9PLA ar panašiai.

Gamintojo svetainėje įveskite modelio numerį ir ieškokite programinės įrangos atnaujinimų. Atsisiųskite naujausią versiją į kompiuterį. Failas dažniausiai bus suarchyvuotas (.zip arba .rar formatu), todėl jį reikės išarchyvuoti. Kai kurie gamintojai pateikia specialią instrukciją, kaip paruošti USB atmintinę – atidžiai ją perskaitykite.

USB atmintinė turi būti suformatuota FAT32 failų sistemoje. Tai svarbu, nes televizoriai dažniausiai nepalaiko kitų failų sistemų. Jei jūsų atmintinė suformatuota NTFS arba exFAT, turėsite ją performatuoti. Atminkite, kad formatavimas ištrins visus duomenis atmintinėje, todėl prieš tai juos išsaugokite.

Nukopijuokite atnaujinimo failą į USB atmintinę. Kai kurie gamintojai reikalauja, kad failas būtų atmintinės šakniniame kataloge, o ne kokiame nors aplanke. Saugiai išimkite atmintinę iš kompiuterio ir įkiškite į televizoriaus USB jungtį.

Dabar eikite į televizoriaus nustatymus ir pasirinkite programinės įrangos atnaujinimą per USB. Televizorius nuskaitys atmintinę, ras atnaujinimo failą ir pasiūlys jį įdiegti. Procesas panašus kaip ir atnaujinant per internetą – televizorius persikraus kelis kartus, o jūs negalite jo išjungti.

Ką daryti, jei kažkas nutiko ne taip

Nors atnaujinimo procesas paprastai vyksta sklandžiai, kartais gali kilti problemų. Pažiūrėkime, kaip elgtis įvairiose situacijose.

Jei atnaujinimas „užstrigo” ir ilgai nieko nevyksta, nepulkite iškart išjunginėti televizoriaus. Kai kurie atnaujinimai gali užtrukti ilgiau nei tikėtasi, ypač jei failai dideli. Palaukite bent 30-60 minučių. Jei po valandos vis dar nieko nevyksta ir ekrane nėra jokio progreso indikatoriaus, tuomet galite bandyti išjungti ir vėl įjungti televizorių.

Kartais po atnaujinimo televizorius gali veikti lėčiau arba atsirasti naujų problemų. Tokiu atveju pabandykite atlikti gamyklinių nustatymų atkūrimą (factory reset). Tai ištrins visus jūsų asmeninius nustatymus, bet dažnai išsprendžia problemas, atsiradusias po atnaujinimo. Prieš tai užsirašykite savo Wi-Fi slaptažodžius ir kitus svarbius nustatymus.

Jei televizorius visiškai nenori įsijungti po nesėkmingo atnaujinimo, turite kreiptis į serviso centrą. Bandyti patiems taisyti tokią problemą nerekomenduoju – galite dar labiau pakenkti. Jei televizorius dar garantinis, remontas turėtų būti nemokamas.

Kai kurie žmonės skundžiasi, kad po atnaujinimo televizorius pradėjo veikti lėčiau arba pasikeitė sąsaja. Deja, tai kartais nutinka – gamintojai optimizuoja programinę įrangą naujesniems modeliams, o senesni gali šiek tiek nukentėti. Jei tai labai trukdo, galite pabandyti ieškoti informacijos, ar įmanoma grįžti prie senosios programinės įrangos versijos, nors dauguma gamintojų tokios galimybės nepalaiko.

Skirtingų gamintojų ypatumai

Kiekvienas televizorių gamintojas turi savo programinės įrangos atnaujinimo ypatumų, todėl verta žinoti, ko tikėtis nuo konkrečios markės.

Samsung televizoriai paprastai atnaujinami gana dažnai, ypač naujesni modeliai. Jų atnaujinimo procesas paprastas ir intuityvus. Samsung Smart TV naudoja Tizen operacinę sistemą, kuri reguliariai tobulinama. Vienas iš privalumų – Samsung dažnai prideda naujas funkcijas net senesniems modeliams. Atnaujinimus galite rasti skiltyje „Support” arba „Palaikymas”.

LG televizoriai su WebOS sistema taip pat reguliariai gauna atnaujinimus. LG yra žinoma tuo, kad jų atnaujinimai dažnai pagerina vaizdą ir garsą, ypač OLED modeliuose. Atnaujinimo procesas paprastas, o automatinis atnaujinimas veikia patikimai. LG taip pat leidžia patikrinti programinės įrangos versiją skiltyje „About This TV”.

Sony televizoriai dažniausiai naudoja Android TV operacinę sistemą, todėl gauna ne tik Sony, bet ir Google atnaujinimus. Tai reiškia, kad atnaujinimai gali būti dažnesni, bet kartais ir sudėtingesni. Android TV atnaujinimai gali būti didesni ir užtrukti ilgiau nei kitų gamintojų.

Philips televizoriai taip pat dažnai naudoja Android TV, nors kai kurie modeliai turi savo sistemą. Atnaujinimo procesas panašus kaip Sony televizoriuose. Philips yra žinoma Ambilight funkcija, kuri taip pat tobulinama per programinės įrangos atnaujinimus.

Senesni arba pigesni televizoriai gali negauti atnaujinimų taip dažnai kaip flagmanai. Gamintojai paprastai palaiko modelius 3-5 metus po jų išleidimo, po to atnaujinimai tampa reti arba visai nutrūksta.

Kaip išvengti problemų ir optimizuoti procesą

Yra keletas praktinių patarimų, kurie padės sklandžiai atnaujinti televizorių ir išvengti galimų problemų.

Visada atnaujinkite televizorių tada, kai tikrai juo nesinaudosite ilgesnį laiką. Geriausias metas – prieš miegą arba išvykstant iš namų. Taip nerizikuosite netyčia nutraukti proceso ir turėsite laiko, jei kas nors nutiktų ne taip.

Jei naudojate Wi-Fi ryšį, įsitikinkite, kad signalas stiprus. Silpnas Wi-Fi gali sukelti atnaujinimo sutrikimus. Jei įmanoma, atnaujinimo metu prijunkite televizorių prie interneto Ethernet kabeliu – tai patikimiausia.

Prieš atnaujinant, užsirašykite dabartinę programinės įrangos versiją. Ją rasite nustatymuose, paprastai skiltyje „About” arba „Apie”. Taip žinosite, ar atnaujinimas tikrai įvyko ir į kokią versiją.

Jei turite išorinių įrenginių prijungtų prie televizoriaus (garso sistemą, žaidimų konsolę ir pan.), geriau juos atjunkite atnaujinimo metu. Nors tai nebūtina, kartais išoriniai įrenginiai gali sukelti konfliktų.

Po atnaujinimo skirkite laiko naujoms funkcijoms išbandyti. Pasižvalgykite po nustatymus – galbūt atsirado naujų parinkčių, kurios pagerintų jūsų žiūrėjimo patirtį. Perskaitykite atnaujinimo aprašymą gamintojo svetainėje – ten paprastai išvardinti visi pakeitimai.

Kada atnaujinimai tampa problema ir kaip su tuo gyventi

Programinės įrangos atnaujinimai – dviprasmiškas dalykas. Viena vertus, jie tobulina televizorių, kita vertus – kartais sukelia naujų problemų ar net tyčia sulėtina senesnius modelius.

Kai kurie gamintojai yra kaltinami tuo, kad atnaujinimai tyčia sulėtina senesnius televizorius, skatindami žmones pirkti naujus. Nors tai sunku įrodyti, realybė tokia, kad naujesni atnaujinimai tikrai gali būti per sunkūs senesniam aparatiniam užtikrinimui. Jei pastebite, kad po atnaujinimo televizorius tapo lėtesnis, galite pabandyti išjungti kai kurias funkcijas – pavyzdžiui, animacijas ar foninį turinį.

Kartais atnaujinimai pašalina funkcijas, kurias mėgote. Pavyzdžiui, gali būti pakeista sąsaja arba pašalinta kokia nors programėlė. Deja, su tuo nieko nepadarysite – grįžti prie senosios versijos paprastai neįmanoma.

Jei televizorius veikia puikiai ir neturite jokių problemų, galite apsvarstyti galimybę atidėti atnaujinimą. Palaukite kelias savaites ir paskaitykite atsiliepimus internete – galbūt kiti vartotojai praneš apie problemas. Tačiau per ilgai atidėlioti taip pat nerekomenduoju, ypač jei atnaujinimas taiso saugumo spragas.

Galiausiai, atminkite, kad televizorius – tai tik įrenginys. Jei atnaujinimas sukėlė problemų ir jų nepavyksta išspręsti, visada galite kreiptis į gamintojo palaikymą. Daugelis gamintojų turi telefono linijas, el. paštą ar net pokalbių programėles, kur galite gauti pagalbą. Kartais problemos sprendžiamos paprastai – pavyzdžiui, palaikymo specialistas gali nuotoliniu būdu prisijungti prie jūsų televizoriaus ir padėti.

Programinės įrangos atnaujinimai yra neišvengiama šiuolaikinių išmaniųjų televizorių dalis. Nors procesas gali atrodyti bauginantis, iš tikrųjų jis paprastas ir dažniausiai vyksta sklandžiai. Svarbu tik žinoti pagrindinius žingsnius, būti kantriems ir nepanikuoti, jei kas nors vyksta ne taip. Su laiku atnaujinimas taps rutinine procedūra, apie kurią net nereikės galvoti – ypač jei įjungsite automatinį atnaujinimą ir leisite televizoriui pačiam pasirūpinti savimi.

The post Kaip atnaujinti televizoriaus programinę įrangą appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą momentą, kai telefone radai kažką įdomaus – gal atostogų nuotraukas, šmaikštų vaizdo įrašą ar filmą, kurį norėtum parodyti draugams ant didesnio ekrano. O gal tiesiog nusibodo žiūrėti serialą ant mažyčio telefono ekrano, kai namuose stovi puikus televizorius?

Šiandien telefonai tapo galingais multimedijos centrais, kuriuose saugome tūkstančius nuotraukų, žiūrime vaizdo medžiagą iš įvairių platformų, žaidžiame žaidimus ir net dirbame. Tačiau kartais to 6-7 colių ekrano tiesiog nepakanka. Čia ir ateina į pagalbą galimybė prijungti telefoną prie televizoriaus.

Tokio prijungimo privalumai akivaizdūs: didžiulis ekranas, geresnis garsas (jei turite padorią garso sistemą), galimybė dalintis turiniu su šeima ar draugais. Taip pat tai puikus būdas pažiūrėti nuotraukas po kelionės – kur kas įspūdingiau nei visiems susispausti aplink vieną telefoną.

Belaidis būdas: kai laidai tik trukdo

Pradėkime nuo patogiausio ir šiuolaikiškiausio būdo – belaidžio ryšio. Jei turite palyginti naują televizorių (pagamintą maždaug po 2015 metų), labai tikėtina, kad jis palaiko vieną ar kelias belaidžio turinio transliavimo technologijas.

Miracast ir Screen Mirroring – tai technologija, kuri veikia kaip belaidis HDMI kabelis. Android telefonuose ši funkcija dažniausiai vadinama „Smart View”, „Screen Mirroring” arba „Cast”. Principas paprastas: telefonas ir televizorius sukuria tiesioginį Wi-Fi ryšį tarpusavyje ir transliuoja viską, kas vyksta telefono ekrane.

Kad tai suveiktų, abu įrenginiai turi būti prijungti prie to paties Wi-Fi tinklo. Tada telefone ieškote nustatymų skydelyje ikonos, kuri primena ekraną su bangomis (dažniausiai ji slepiasi greitųjų nustatymų skydelyje, kurį atidarote braukdami pirštu nuo ekrano viršaus). Paspaudę pamatysite galimus įrenginius – pasirinkite savo televizorių ir po kelių sekundžių jūsų telefono ekranas atsiras ant TV.

Chromecast veikia šiek tiek kitaip. Jei turite Google Chromecast įrenginį (arba televizorių su integruotu Chromecast), galite transliuoti turinį iš palaikomų programėlių tiesiogiai. Skirtumas nuo paprastos ekrano dubliavimo tas, kad transliuojant per Chromecast, telefonas tarsi tampa nuotolinio valdymo pulteliu – jis nurodo televizoriui, ką rodyti, bet pats turinys atsisiunčiamas tiesiai į TV. Tai reiškia, kad galite naudoti telefoną kitoms užduotims, kol televizorius rodo jūsų pasirinktą turinį.

AirPlay – tai Apple sprendimas iPhone savininkams. Jei turite Apple TV priedėlį arba naujesnį televizorių, palaikantį AirPlay 2, prijungimas tampa itin paprastas. Atidarote valdymo centrą iPhone’e, spaudžiate „Screen Mirroring” ir pasirenkate savo televizorių. Veikia stabiliai ir kokybiškai, kaip ir tikėtasi iš Apple produktų.

Kai laidai – patikimiausi draugai

Nors belaidis ryšys atrodo patrauklus, kartais senovinis kabelis būna geresnis pasirinkimas. Ypač kai žiūrite aukštos kokybės vaizdo įrašus arba žaidžiate žaidimus, kur svarbus kiekvienas milisekundės vėlavimas.

USB-C į HDMI kabelis – tai tikriausiai paprasčiausias ir patikimiausias būdas, jei turite naujesnį Android telefoną su USB-C jungtimi. Tiesiog įsigyjate USB-C į HDMI adapterį arba kabelį (jie kainuoja nuo 10 iki 30 eurų), prijungiate vieną galą prie telefono, kitą – prie televizoriaus HDMI lizdo, perjungiate televizorių į atitinkamą HDMI įvestį ir viskas veikia.

Svarbus niuansas: ne visi USB-C portai palaiko vaizdo išvestį. Jūsų telefonas turi palaikyti „DisplayPort Alt Mode” funkciją. Dauguma flagmanų (Samsung Galaxy S serija, Google Pixel, OnePlus ir panašūs) tai palaiko, bet pigesni modeliai – ne visada. Prieš perkant kabelį verta pasitikrinti telefono specifikacijas.

MHL (Mobile High-Definition Link) – tai senesnė technologija, kuri buvo populiari prieš kelerius metus. Jei turite seną Android telefoną su micro-USB jungtimi, gali būti, kad jis palaiko MHL. Tačiau šiandien ši technologija jau retai naudojama, nes ją išstūmė USB-C.

Lightning į HDMI adapteris – iPhone savininkams Apple siūlo oficialų „Lightning Digital AV Adapter”. Taip, jis kainuoja apie 50 eurų (Apple stilius), bet veikia be priekaištų. Prijungiate jį prie iPhone, o prie adapterio – HDMI kabelį. Papildomai adapteris turi Lightning jungtį, per kurią galite krauti telefoną tuo pačiu metu, kai jis prijungtas prie televizoriaus – labai praktiška žiūrint ilgą filmą.

Priedėliai ir išmanieji sprendimai

Jei jūsų televizorius neturi išmaniųjų funkcijų arba jos veikia lėtai ir nepatogiai, galite apsvarstyti specialių priedėlių įsigijimą. Jie ne tik leis prijungti telefoną, bet ir suteiks daug papildomų galimybių.

Google Chromecast – tai maža lazdelė, kuri kišama į televizoriaus HDMI lizdą. Naujausias „Chromecast su Google TV” modelis kainuoja apie 70 eurų ir veikia kaip pilnavertis Android TV priedėlis su nuotolinio valdymo pulteliu. Galite transliuoti turinį iš telefono arba naudoti priedėlį savarankiškai.

Amazon Fire TV Stick – panašus sprendimas iš Amazon, dažnai būna akcijose už 30-40 eurų. Palaiko transliavimą iš telefono ir turi savo programėlių parduotuvę.

Apple TV – brangiausias, bet ir galingiausias variantas (nuo 150 eurų). Jei esate įsisukę į Apple ekosistemą, tai puikus pasirinkimas, nes veikia sklandžiai su visais jūsų įrenginiais.

Praktiniai patarimai sėkmingam prijungimui

Dabar, kai žinote pagrindinius būdus, pasidalinsiu keliais patarimais, kurie padės išvengti dažniausių problemų.

Pirma, Wi-Fi tinklo kokybė yra kritiškai svarbi belaidžiam transliavimui. Jei jūsų maršrutizatorius stovi trijuose kambariuose nuo svetainės, kur yra televizorius, ir signalas vos vos pasiekia, ekrano dubliavimas bus lėtas ir trūkinėjantis. Idealu, kai abu įrenginiai prijungti prie 5 GHz Wi-Fi tinklo (jei jūsų maršrutizatorius jį palaiko) – jis greitesnis ir mažiau užkrautas nei 2.4 GHz.

Antra, televizoriaus įvesties pasirinkimas. Skamba banaliai, bet nustebsite, kiek žmonių pamirštą perjungti televizorių į teisingą HDMI įvestį. Jei prijungėte kabelį į HDMI 2 lizdą, televizoriuje reikia pasirinkti HDMI 2 šaltinį. Dažniausiai tai daroma mygtuku „Source” arba „Input” ant nuotolinio valdymo pultelio.

Trečia, ekrano orientacija. Kai dubliuojate telefono ekraną, televizorius rodo tiksliai tai, ką matote telefone. Jei telefonas yra vertikalioje padėtyje, televizoriuje matysite vertikalų vaizdą su juodomis juostomis šonuose. Todėl žiūrėdami vaizdo įrašus ar nuotraukas pasukite telefoną horizontaliai.

Ketvirta, baterijos naudojimas. Belaidis ekrano transliavimas labai intensyviai naudoja bateriją. Jei planuojate žiūrėti ilgą filmą, geriau naudokite laidinį prijungimą arba laikykite telefoną prijungtą prie įkroviklio.

Kokybė ir vėlavimai: ko tikėtis

Svarbu suprasti, kad ne visi prijungimo būdai yra vienodi kokybės atžvilgiu. Laidinis HDMI ryšys visuomet duos geriausią vaizdo kokybę ir mažiausią vėlavimą. Jei turite 4K vaizdo įrašą telefone ir norite jį žiūrėti visu grožiu, HDMI kabelis – jūsų pasirinkimas.

Belaidis transliavimas paprastai veikia Full HD (1920×1080) raiška, nors kai kurios naujesnės technologijos palaiko ir 4K. Tačiau čia svarbu interneto greitis ir Wi-Fi tinklo kokybė. Jei tinklas lėtas, vaizdo kokybė bus automatiškai sumažinta, kad išvengtų trūkinėjimo.

Vėlavimas (angl. „lag”) – tai laiko skirtumas tarp to, kas vyksta telefone, ir to, kas pasirodo televizoriuje. Laidiniame ryšyje jis praktiškai nejaučiamas. Belaidžiame gali siekti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų milisekundžių. Žiūrint filmą tai nesvarbu, bet bandant žaisti dinaminius žaidimus gali būti nepatogu.

Programėlės, kurios palengvina gyvenimą

Kai kurios programėlės turi integruotas transliavimo funkcijas, kurios veikia geriau nei paprastas ekrano dubliavimas.

YouTube – viena geriausiai veikiančių programėlių transliavimui. Kai esate tame pačiame Wi-Fi tinkle kaip ir televizorius (arba išmanusis priedėlis), YouTube programėlėje pasirodys transliavimo ikonėlė. Paspaudę ją, pasirinkite televizorių, ir vaizdo įrašas pradės groti tiesiai per TV, o telefonas liks laisvas kitoms užduotims.

Netflix, HBO, Disney+ ir kitos srautinio turinio platformos taip pat palaiko transliavimą į Chromecast, Apple TV ir kitus priedėlius. Veikia analogiškai kaip YouTube.

VLC Media Player – puiki programėlė, jei norite žiūrėti telefone saugomus vaizdo įrašus. Ji palaiko transliavimą į įvairius įrenginius ir gali atkurti beveik bet kokio formato failus.

AllCast, LocalCast – universalios programėlės, leidžiančios transliuoti nuotraukas, vaizdo įrašus ir muziką iš telefono į televizorių ar kitus įrenginius. Ypač naudingos, kai standartinės telefono funkcijos neveikia taip, kaip norėtumėte.

Kai niekas neveikia: problemų sprendimas

Kartais technologijos tiesiog atsisako bendradarbiauti. Štai keletas dažniausių problemų ir jų sprendimų.

Televizorius neatsiranda įrenginių sąraše. Pirmiausiai patikrinkite, ar abu įrenginiai tikrai prijungti prie to paties Wi-Fi tinklo. Jei taip, pabandykite išjungti ir vėl įjungti Wi-Fi tiek telefone, tiek televizoriuje. Taip pat įsitikinkite, kad televizoriaus Screen Mirroring funkcija yra įjungta (ji gali būti išjungta nustatymuose).

Vaizdas trūkinėja arba lūžinėja. Tai dažniausiai Wi-Fi tinklo problema. Pabandykite priartinti maršrutizatorių arba perjunkite įrenginius į 5 GHz tinklą. Jei tai nepadeda, uždarykite kitas programėles telefone ir televizoriuje, kurios gali naudoti interneto ryšį.

Garsas girdimas telefone, bet ne televizoriuje. Kai naudojate laidinį prijungimą, kartais reikia rankiniu būdu perjungti garso išvestį telefono nustatymuose. Taip pat patikrinkite televizoriaus garsumą – skamba banaliai, bet dažnai būna problema.

Ekranas rodomas, bet labai mažas arba netelpa. Tai vadinamoji „overscan” problema. Televizoriaus nustatymuose ieškokite parinkties „Screen Fit”, „Just Scan” arba „1:1 Pixel Mapping” ir įjunkite ją.

Ką daryti su visu šiuo žinojimu

Dabar jau žinote visus pagrindinius būdus, kaip prijungti telefoną prie televizoriaus. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų, todėl pasirinkimas priklauso nuo jūsų situacijos.

Jei turite naują televizorių ir norite patogumo, belaidis transliavimas per Miracast, Chromecast ar AirPlay bus geriausias pasirinkimas. Tai veikia greitai, nereikia jokių papildomų kabelių, ir galite valdyti viską iš telefono.

Jei svarbi maksimali kokybė ir stabilumas, arba jei planuojate žaisti žaidimus, rinktis laidinį HDMI ryšį. Taip, reikės kabelio, bet rezultatas bus nepriekaištingas.

O jei jūsų televizorius senas ir neturi jokių išmaniųjų funkcijų, nedidelis priedėlis kaip Chromecast ar Fire TV Stick ne tik leis prijungti telefoną, bet ir pavers jūsų televizorių į šiuolaikišką multimedijos centrą.

Svarbiausias dalykas – nebijokite eksperimentuoti. Pabandykite skirtingus būdus, pasižiūrėkite, kuris jums patogiausias. Technologijos sukurtos tam, kad palengvintų gyvenimą, o ne komplikuotų jį. Kartais paprasčiausias sprendimas – tiesiog įsikišti kabelį – veikia geriau nei visos tos belaidės stebuklų technologijos. O kartais atvirkščiai – paspaudžiate vieną mygtuką telefone ir viskas veikia kaip per sviestą. Svarbiausia rasti tai, kas veikia būtent jums.

The post Kaip prijungti telefoną prie televizoriaus appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.