Sėdi prie kompiuterio, dirbi ar žaidi, ir staiga pajunti, kad tavo ramybę drumstų vis garsėjantis ūžesys. Ventiliatoriai kompiuteryje – tai tie patys maži propeleriai, kurie sukasi tūkstančius apsisukimų per minutę, kad išlaikytų tavo procesorių, vaizdo plokštę ir kitus komponentus vėsius. Kai jie pradeda triukšmauti, paprastai yra kelios pagrindinės priežastys.

Pirmiausia – dulkės. Jos kaupiasi ant ventiliatoriaus menčių, varikliuko guolių, radiatorių. Per metus vidutinis kompiuteris gali prikaupti stebėtiną kiekį šiukšlių, plaukų, net smulkių vabzdžių likučių. Visa tai trukdo ventiliatoriui suktis lygiai, didina trinties jėgą ir verčia variklį dirbti sunkiau. Rezultatas – garsas.

Antra priežastis – susidėvėję guoliai. Kiekvienas ventiliatorius turi mažytį guolį, kuris leidžia jam suktis. Laikui bėgant, ypač jei ventiliatorius dirba aukštais apsisukimais, šis guolis pradeda skilti, išsidėvėti. Tada girdisi ne tik ūžesys, bet ir traškėjimas, žviegimas ar net vibruojantis garsas.

Trečia problema – temperatūra. Kai kompiuteris įkaista labiau nei įprastai (pavyzdžiui, vasarą arba žaidžiant reiklų žaidimą), ventiliatoriai automatiškai sukasi greičiau, bandydami atvėsinti sistemą. Didesnis greitis = didesnis triukšmas. Tai normalu, bet jei ventiliatoriai ūžia net tuščiąja eiga, kai nieko nedarai – turime problemą.

Kaip nustatyti triukšmo šaltinį

Prieš imantis veiksmų, reikia suprasti, kuris ventiliatorius kelia triukšmą. Vidutiniame stacionariame kompiuteryje jų gali būti 3-5: procesoriaus aušintuvo, vaizdo plokštės, maitinimo bloko, korpuso priekyje ir gale, kartais dar papildomi ant šiaurės tilto ar kietojo disko.

Paprasčiausias būdas – atsargiai atidaryti kompiuterio šoninį dangtelį (išjungus iš elektros!) ir įjungti kompiuterį. Taip galėsite pamatyti, kuris ventiliatorius sukasi neįprastai ar skleidžia garsą. Tik būkite atsargūs – nesikiškit pirštų ar kitų daiktų į besisukančius ventiliatorius.

Jei nenorite ardyti kompiuterio, galite naudoti programas kaip HWMonitor, SpeedFan ar MSI Afterburner. Jos rodo kiekvieno ventiliatoriaus apsisukimus per minutę (RPM). Jei matote, kad kažkuris ventiliatorius sukasi 3000-4000 RPM, kai kiti tik 1000-1500 – greičiausiai jis ir yra problemos šaltinis.

Nešiojamuose kompiuteriuose situacija sudėtingesnė, nes ten paprastai yra tik vienas ar du ventiliatoriai, ir jų pasiekti sunkiau. Bet principas tas pats – reikia nustatyti, ar triukšmas atsiranda esant didelei apkrovai, ar nuolat.

Dulkių šalinimas – pirmasis žingsnis

Jei kompiuteris nebuvo valomas bent metus, beveik garantuotai dulkės yra problema. Valymas nėra sudėtingas, bet reikia tai daryti teisingai.

Pirmiausia – išjunkite kompiuterį iš elektros tinklo. Ne tik užmigdykite ar išjunkite, bet būtinai ištraukite maitinimo laidą. Atidarykite šoninius dangtelius (paprastai jie laikomi varžtais ar specialiais fiksatoriais).

Dabar jums reikia suspausto oro balionėlio. Jį galite nusipirkti bet kurioje elektronikos ar kompiuterių parduotuvėje už 3-5 eurus. Nepūskite į kompiuterį burna – jūsų kvėpavime yra drėgmė, kuri gali pakenkti elektronikai.

Laikydami balionėlį vertikaliai (ne aukštyn kojomis!), trumpais paspaudimais išpūskite dulkes iš visų ventiliatorių, radiatorių, kampelių. Svarbu: laikydami ventiliatorių vieną ranką, kad jis nesuktuisi nuo oro srovės. Jei ventiliatorius laisvai suksis nuo oro, galite sugadinti jo guolį.

Ypatingą dėmesį skirkite procesoriaus radiatoriui – ten dulkės kaupiasi labiausiai. Kartais radiatorius būna tiek užkimštas, kad atrodo kaip pilkas kilimas. Tokiu atveju galite atsargiai panaudoti minkštą šepetėlį (pavyzdžiui, dažymo teptuką), kad atlaisvintumėte užsikirtusias dulkes prieš jas išpūsdami.

Jei turite vaizdo plokštę, jos ventiliatoriai taip pat renka daug dulkių. Dažnai reikia išimti vaizdo plokštę iš lizdo, kad gerai ją išvalytumėte. Tai nėra sunku – paprastai ji laikoma vienu ar dviem varžtais ir plastikine fiksavimo skląste.

Guolių tepimas ir ventiliatorių priežiūra

Jei dulkių šalinimas nepadėjo, o ventiliatorius vis tiek triukšmauja, galbūt reikia patepti guolį. Ne visi ventiliatoriai tai leidžia, bet daugelis turi nuimamą lipdukų dangtelį centre, po kuriuo slepiasi guolis.

Jums reikės labai nedidelio kiekio silikono arba mašininio aliejaus. Nepilkite WD-40 ar kitų universalių purškiamų tepalų – jie per trumpą laiką išgaruoja ir gali net pabloginti situaciją. Idealus variantas – specialus guolių tepalas arba silikono aliejus.

Atsargiai nuimkite lipdukų dangtelį (kartais jis užfiksuotas, kartais tiesiog priklijuotas). Pamatysite mažą skylutę – tai guolio vieta. Įlašinkite vieną-du lašus aliejaus, pasukiokite ventiliatorių ranka kelis kartus, kad tepalas pasiskirstytų. Uždėkite dangtelį atgal.

Kai kurie ventiliatoriai turi guminius amortizatorius kampuose, kurie slopina vibraciją. Laikui bėgant šie guminiai elementai gali sukietėti ar net ištrupėti. Jei taip atsitiko, galite nusipirkti naujų guminių tvirtinimų arba panaudoti mažus guminius žiedelius.

Dar vienas triukas – patikrinti, ar ventiliatorius tvirtai pritvirtintas. Kartais varžtai atsilaisvina nuo vibracijos, ir ventiliatorius pradeda drebėti. Paprastas varžtų priveržimas gali išspręsti problemą.

Temperatūrų kontrolė ir ventiliatorių greičio reguliavimas

Jei ventiliatoriai sukasi per greitai, nes kompiuteris įkaista, reikia spręsti temperatūros problemą. Pirmiausia patikrinkite temperatūras programomis kaip HWMonitor ar Core Temp.

Normalios temperatūros tuščiąja eiga: procesorius 30-45°C, vaizdo plokštė 30-50°C. Esant apkrovai: procesorius iki 70-80°C, vaizdo plokštė iki 80-85°C. Jei matote didesnes temperatūras, turime problemą.

Dažniausia priežastis – išdžiūvusi terminė pasta tarp procesoriaus ir aušintuvo. Ši pasta perduoda šilumą nuo procesoriaus į radiatorių. Po 3-5 metų ji išdžiūsta ir tampa nebeefektyvi. Pastos keitimas nėra labai sudėtingas, bet reikalauja atsargumo.

Jums reikės nusipirkti naujos terminės pastos (geros pastos kaina 5-15 eurų, pavyzdžiui, Arctic MX-4 ar Noctua NT-H1). Nuimkite procesoriaus aušintuvą (paprastai jis laikomas keturių varžtų ar specialios fiksavimo sistemos), nuvalykite seną pastą alkoholiu ir vatos pagaliuku, uždėkite plonyčiausią naujosios pastos sluoksnį (apie ryžio grūdo dydžio lašelį centre) ir pritvirtinkite aušintuvą atgal.

Jei nenorite keisti pastos, galite pabandyti sureguliuoti ventiliatorių greičius BIOS nustatymuose arba specialiomis programomis. Daugelis motininių plokščių leidžia nustatyti ventiliatorių kreives – t.y. kaip greitai jie turi suktis esant tam tikrai temperatūrai. Galite nustatyti, kad ventiliatoriai suktuisi lėčiau, jei temperatūros leidžia.

Kada reikia keisti ventiliatorių

Kartais ventiliatorius tiesiog per senas ir jokia priežiūra nebepadeda. Guoliai gali būti taip susidėvėję, kad ventiliatorius virpa, žviegia ar net periodiškai sustoja.

Naujo ventiliatorius kaina priklauso nuo dydžio ir kokybės. Paprastas 120mm korpuso ventiliatorius kainuoja 5-15 eurų, geresni (tylūs) modeliai kaip Noctua ar be quiet! – 15-30 eurų. Procesoriaus aušintuvai su ventiliatoriumi – 20-100 eurų.

Rinkdamiesi naują ventiliatorių, atkreipkite dėmesį į keletą parametrų:
– Dydis (80mm, 92mm, 120mm, 140mm – matuokite seną ventiliatorių)
– Jungtis (3-pin ar 4-pin PWM)
– Triukšmo lygis (matuojamas dBA – kuo mažesnis, tuo geriau)
– Oro srautas (CFM – kuo didesnis, tuo geriau vėsina)

PWM (4-pin) ventiliatoriai yra geresni, nes jų greitis gali būti tiksliai reguliuojamas motininės plokštės. 3-pin ventiliatoriai taip pat veikia, bet jų greičio kontrolė mažiau tiksli.

Jei keičiate procesoriaus aušintuvą, įsitikinkite, kad jis suderinamas su jūsų procesoriaus lizdu (socket). Informaciją rasite gamintojo svetainėje. Taip pat patikrinkite, ar aušintuvas tilps į jūsų korpusą – kai kurie bokšto tipo aušintuvai būna labai aukšti.

Programiniai sprendimai ir optimizavimas

Ne visada problema yra aparatinė. Kartais kompiuteris tiesiog dirba per sunkiai dėl programinių priežasčių.

Patikrinkite užduočių tvarkytuvą (Task Manager Windows sistemoje), kurios programos naudoja daug procesoriaus ar vaizdo plokštės resursų. Kartais fone veikia programos, kurių net nežinote – kriptovaliutų kasėjai, reklaminės programos, atsinaujinimai.

Jei pastebite, kad ventiliatoriai ūžia net nieko nedarant, gali būti, kad fone vyksta Windows atnaujinimai, antivirusinė programa skanuoja sistemą, arba kažkokia programa „pakibusi” ir naudoja resursus.

Galite naudoti programas kaip SpeedFan ar Argus Monitor, kurios leidžia sukurti individualias ventiliatorių kreives. Pavyzdžiui, galite nustatyti, kad ventiliatorius suktuisi tik 30% greičiu, kai temperatūra žemesnė nei 50°C, ir tik didėjant temperatūrai didintų greitį.

Nešiojamiems kompiuteriams yra specialios aušinimo padėklos su papildomais ventiliatoriais. Jos kainuoja 15-40 eurų ir gali žymiai sumažinti vidinių ventiliatorių apkrovą, nes padeda atvėsinti visą kompiuterį iš apačios.

Kai triukšmas tampa draugo, o ne priešo

Išsprendus ventiliatorių triukšmo problemą, kompiuteris vėl dirba tyliai ir efektyviai. Dažniausiai pakanka paprastos profilaktikos – dulkių valymo kas 6-12 mėnesių, terminės pastos keitimo kas 3-4 metus, ir dėmesio temperatūroms.

Svarbu suprasti, kad ventiliatorių triukšmas – tai ne tik diskomfortas, bet ir signalas, kad kažkas negerai. Ignoruojant problemą, kompiuteris gali pradėti perkaisti, dėl to komponentai greičiau sensta, gali atsirasti stabilumo problemų ar net gedimų.

Reguliari priežiūra nėra sudėtinga ir nereikalauja specialių įgūdžių. Net jei niekada neatidarysite kompiuterio, dabar žinote, ką daryti ir ko ieškoti. O jei nejaučiate pasitikėjimo, visada galite kreiptis į kompiuterių remonto specialistus – paprasto valymo kaina paprastai 15-30 eurų, o tai tikrai verta ramybės ir tylesnio darbo aplinkos.

Galiausiai, atminkite, kad visiškai begarsis kompiuteris – tai beveik neįmanoma, nebent turite pasyvų aušinimą arba vandeninį. Bet skirtumas tarp sveiką protą drumščiančio ūžesio ir švelnaus fono ošimo yra milžiniškas, ir jūsų ausys tikrai įvertins pastangas.

The post Kompiuterio ventiliatorius triukšmauja: ką daryti? appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Prisimenu, kaip prieš keletą metų kolega biure dirbo su vienu monitoriumi ir nuolat vartė langus – tai Excel lentelė, tai el. paštas, tai dar kokia programa. Atrodė kaip žongliravimas, tik su pelės paspaudimais. Kai galiausiai įsigijo antrą ekraną, produktyvumas pašoko taip, kad net vadovybė pastebėjo. Ir tai nėra vienintelis toks atvejis.

Du monitoriai – tai ne prabanga ar „geek’ų” išgalvojimas. Tai praktiškas sprendimas, kuris leidžia vienu metu matyti daugiau informacijos. Programuotojai vienoje pusėje mato kodą, kitoje – rezultatą. Dizaineriai viename ekrane laiko dizaino programą, kitame – referencines nuotraukas. Net paprastam biuro darbui, kai reikia duomenis iš vieno dokumento perkelti į kitą, du ekranai sutaupo daugybę laiko ir nervų.

Kas reikalinga prieš pradedant

Pirmiausia reikia patikrinti, ar jūsų kompiuteris apskritai palaiko kelis monitorius. Šiuolaikiniai kompiuteriai beveik visi tai daro, bet verta pasitikrinti. Atsukite kompiuterį ir pažiūrėkite į vaizdo plokštę (arba į motininę plokštę, jei naudojate integruotą grafiką). Turėtumėte matyti kelis vaizdo išvesties prievadus.

Dažniausiai sutinkamos jungtys:

• HDMI – labiausiai paplitusi šiuolaikinė jungtis, panaši į USB, tik plokštesnė
• DisplayPort – dažnai painiojama su HDMI, bet turi vieną kampą nupjautą
• DVI – senesnė jungtis, baltų spalvų su daug smulkių kontaktų
• VGA – seniausias variantas, mėlynos spalvos su sraigteliais šonuose
• USB-C – naujausia, ypač populiari nešiojamuose kompiuteriuose

Jei turite tik vieną prievadą, dar ne viskas prarasta. Galima naudoti USB adapterius, kurie sukuria papildomą vaizdo išvestį. Tiesa, jie šiek tiek lėtesni nei tiesioginė jungtis, bet paprastam darbui puikiai tinka.

Kabelių džiunglės: kaip viską sujungti

Dabar prasideda smagiausia dalis – fizinis prijungimas. Idealiu atveju, jūsų monitoriai ir kompiuteris turės vienodus prievadus. Pavyzdžiui, abu monitoriai su HDMI, o kompiuteryje – du HDMI prievadai. Tuomet tiesiog imame du HDMI kabelius ir jungiame. Paprasčiau nebūna.

Bet gyvenimas retai būna toks paprastas. Dažnai vienas monitorius turi HDMI, kitas – DisplayPort, o kompiuteryje dar ir DVI kažkur kyšo. Čia į pagalbą ateina adapteriai. Galite įsigyti HDMI į DisplayPort adapterį, DVI į HDMI ir panašiai. Svarbu žinoti, kad ne visi adapteriai veikia abiem kryptimis – patikrinkite prieš pirkdami.

Vienas patarimas iš patirties: jei turite pasirinkimą, naudokite DisplayPort arba HDMI. Jie palaiko aukštesnius atnaujinimo dažnius ir raišką. VGA ir DVI jau gerokai pasenę, nors vis dar veikia.

Prijungus kabelius, įjunkite abu monitorius ir kompiuterį. Dažniausiai Windows arba macOS automatiškai aptiks naują ekraną. Jei ne – nesijaudinkite, tai išspręsime kitame žingsnyje.

Nustatymų konfigūravimas Windows sistemoje

Windows 10 ir 11 versijose procesas beveik identiškas. Dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant darbalaukio ir pasirinkite „Display settings” (Ekrano nustatymai). Pamatysite du stačiakampius, pažymėtus „1” ir „2” – tai jūsų monitoriai.

Jei nematote antro monitoriaus, paspauskite mygtuką „Detect” (Aptikti). Paprastai tai išsprendžia problemą. Jei vis tiek neveikia, patikrinkite, ar kabeliai tvirtai įkišti, ar monitorius įjungtas ir ar pasirinktas teisingas įvesties šaltinis monitoriaus meniu (kartais monitoriai turi kelis prievadus ir reikia rankiniu būdu pasirinkti teisingą).

Kai abu ekranai matomi, galite juos išdėstyti taip, kaip jie fiziškai stovi ant stalo. Tiesiog vilkite tuos stačiakampius nustatymuose. Jei antrasis monitorius stovi dešinėje, nuvilkite „2” į dešinę nuo „1”. Tai svarbu, nes kitaip pelės žymeklis judės ne ta kryptimi, į kurią tikitės.

Žemiau rasite svarbų nustatymą: „Multiple displays” (Keli ekranai). Čia yra kelios parinktys:

Extend these displays (Išplėsti ekranus) – tai ko dažniausiai norite. Abu ekranai veikia kaip vienas didelis darbalaukis. Galite vilkti langus iš vieno į kitą.

Duplicate these displays (Dubliuoti ekranus) – abu ekranai rodo tą patį. Naudinga prezentacijoms, bet ne kasdieniam darbui.

Show only on 1/2 (Rodyti tik viename) – naudoja tik vieną ekraną. Praverčia, jei vienas monitorius laikinai nereikalingas.

Dar vienas svarbus dalykas – raišką. Kiekvienas monitorius gali turėti skirtingą optimalią raišką. Spustelėkite ant monitoriaus piktogramos nustatymuose ir žemiau pasirinkite rekomenduojamą raišką. Jei tekstas atrodo per smulkus arba per didelis, galite reguliuoti „Scale and layout” (Mastelio ir išdėstymo) nustatymus.

Kaip tai veikia macOS aplinkoje

Mac kompiuteriuose procesas šiek tiek skiriasi, bet ne mažiau paprastas. Eikite į „System Preferences” (Sistemos nustatymai) ir pasirinkite „Displays” (Ekranai). Jei laikote nuspaudę „Option” klavišą spustelėdami ant „Displays”, pamatysite „Detect Displays” mygtuką – tai Mac versija Windows „Detect” funkcijos.

macOS automatiškai aptinka monitorius ir dažniausiai puikiai nustato raišką. Skirtuke „Arrangement” (Išdėstymas) pamatysite savo ekranų išdėstymą. Kaip ir Windows, galite vilkti juos į teisingas pozicijas.

Viena įdomi macOS funkcija – galite pasirinkti, kuris ekranas bus pagrindinis (su meniu juosta). Tiesiog nuvilkite baltą juostelę nuo vieno ekrano piktogramos ant kitos. Kai kuriems žmonėms patinka turėti meniu juostą centre, tarp dviejų ekranų, bet tai asmeninis pasirinkimas.

Jei naudojate MacBook su išoriniu monitoriumi, galite pasirinkti „clamshell” režimą – kai nešiojamas kompiuteris uždarytas, bet vis tiek veikia su išoriniu ekranu. Tam reikia prijungti maitinimą, išorinį monitorių, klaviatūrą ir pelę, tada uždaryti MacBook dangtį. Jis automatiškai persijungs į išorinio ekrano režimą.

Common problems and solutions

Per metus padėjęs dešimtims žmonių prijungti antrus monitorius, pastebėjau, kad tos pačios problemos kartojasi vėl ir vėl. Štai kaip jas spręsti:

Monitorius neaptinkamas
Pirmas dalykas – patikrinkite kabelį. Skamba banaliai, bet pusė problemų išsisprendžia tiesiog geriau įkišus kabelį arba pabandžius kitą. Jei naudojate adapterį, jis gali būti sugedęs. Pabandykite prijungti monitorių tiesiogiai, jei įmanoma. Taip pat įsitikinkite, kad monitorius įjungtas ir pasirinktas teisingas įvesties šaltinis jo meniu.

Skirtinga raiška ar spalvos
Jei vienas ekranas atrodo ryškesnis ar aštresnė, greičiausiai raišką ar spalvų nustatymus reikia derinti rankiniu būdu. Eikite į ekrano nustatymus ir pasirinkite kiekvieną monitorių atskirai. Sureguliuokite raišką, ryškumą ir spalvų profilį. Kai kurie monitoriai turi savo meniu mygtukus – pabandykite ir ten pakoreguoti.

Pelė „dingsta” tarp ekranų
Tai reiškia, kad ekranų išdėstymas nustatymuose neatitinka fizinio išdėstymo. Jei antrasis monitorius stovi kairėje, bet nustatymuose jis dešinėje, pelė dings ne ta pusė. Tiesiog pakeiskite ekranų pozicijas nustatymuose.

Žaidimai arba programos neveikia teisingai
Kai kurios programos, ypač žaidimai, gali pasimesti su keliais ekranais. Paprastai reikia programos nustatymuose nurodyti, kuriame ekrane ji turėtų veikti. Žaidimams dažnai padeda paleisti juos langiniame režime („windowed” arba „borderless windowed”), tada galite patys nuvilkti į norimą ekraną.

Našumo klausimai ir vaizdo plokštės galimybės

Čia prasideda techninė pusė. Kiekvienas papildomas monitorius apkrauna vaizdo plokštę. Jei tiesiog naršote internete ar dirbate su dokumentais, net sena vaizdo plokštė ar integruota grafika tvarkysis be problemų. Bet jei žaidžiate žaidimus, montuojate vaizdo įrašus ar dirbate su 3D grafika, reikia atsižvelgti į keletą dalykų.

Vaizdo plokštės turi ribotą kiekį vaizdo atminties (VRAM). Kuo didesnė raiška ir kuo daugiau ekranų, tuo daugiau atminties reikia. Du Full HD (1920×1080) monitorius nėra didelė problema net vidutinei vaizdo plokštei. Bet jei kalbame apie 4K monitorius, jau reikia stipresnės įrangos.

Atnaujinimo dažnis taip pat svarbus. Jei vienas monitorius 60Hz, o kitas 144Hz (populiaru tarp žaidėjų), gali kilti sinchronizacijos problemų. Kai kurios vaizdo plokštės su tuo tvarkosi geriau nei kitos. Nvidia ir AMD modernios plokštės paprastai neturi problemų, bet senesnės gali „nuleisti” greitesnį monitorių iki lėtesnio dažnio.

Dar vienas niuansas – jei naudojate skirtingas jungtis (pavyzdžiui, vieną monitorių per HDMI, kitą per DisplayPort), retkarčiais gali tekti atnaujinti tvarkykles arba BIOS nustatymus, kad viskas veiktų sklandžiai.

Programinės įrangos triukai produktyvumui

Turėti du ekranus – tai viena, bet efektyviai juos naudoti – visai kas kita. Yra keletas įrankių, kurie padaro darbą su keliais monitoriais dar patogesnį.

Windows 11 turi puikią „Snap Layouts” funkciją. Kai vilkite langą į ekrano viršų ar šoną, pasirodys įvairūs išdėstymo variantai. Galite greitai suskirstyti ekraną į kelis langus. Tai veikia kiekviename monitoriuje atskirai.

Windows 10 ir senesnėse versijose galite naudoti klaviatūros trumpinius: Windows + rodyklė kairėn/dešinėn „prikabina” langą prie pusės ekrano. Windows + Shift + rodyklė kairėn/dešinėn perkelia langą į kitą monitorių.

Yra ir trečiųjų šalių programų, tokių kaip DisplayFusion ar Actual Multiple Monitors. Jos leidžia sukurti sudėtingesnius išdėstymus, turėti skirtingus darbalaukio fonus kiekviename ekrane, net skirtingas užduočių juostas. Jei rimtai dirbate su keliais ekranais, verta išbandyti.

Mac naudotojams „Mission Control” leidžia lengvai valdyti langus tarp ekranų. Galite sukurti skirtingus „Spaces” (darbo erdves) kiekviename monitoriuje. Pavyzdžiui, viename ekrane turėti kelis darbalaukius su skirtingomis programomis, kitame – dar kelis.

Kai du ekranai tampa gyvenimo būdu

Po kelių savaičių darbo su dviem monitoriais, grįžimas prie vieno atrodo kaip bandymas dirbti su surištomis rankomis. Pradedi automatiškai vilkti langus į „antrą ekraną”, kurio nebėra, ir jaučiasi keistai. Tai geras ženklas – reiškia, kad išmokote efektyviai naudoti papildomą ekrano plotą.

Svarbu rasti savo darbo stilių. Kai kurie žmonės mėgsta vieną ekraną naudoti pagrindiniam darbui, kitą – komunikacijai (el. paštas, pokalbiai). Kiti vertikaliai pasuka vieną monitorių – puikiai tinka kodui ar ilgiems dokumentams skaityti. Nėra vieno teisingo būdo.

Jei vis dar abejojate, ar verta investuoti į antrą monitorių, pabandykite savaitę padirbėti su dviem. Daugelis parduotuvių leidžia grąžinti prekes per 14 dienų. Beveik garantuoju, kad negrąžinsite – produktyvumo šuolis pernelyg akivaizdus. O techninis prijungimas, kaip matėte, tikrai nėra raketų mokslas. Kelios minutės nustatymų, ir viskas veikia.

The post Kaip prijungti du monitorius prie kompiuterio appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Sėdi prie kompiuterio, nori parašyti žinutę ar pradėti darbą, o klaviatūra – kaip užburta. Spaudai klavišus, bet niekas nevyksta. Arba veikia tik keli mygtukai, o kiti – lyg nebūtų. Tokia situacija gali išvesti iš kantrybės bet kurį, ypač kai skuba. Bet prieš skubant į parduotuvę naujos klaviatūros, verta išbandyti kelis paprastus sprendimus, kurie dažnai padeda išspręsti problemą per kelias minutes.

Klaviatūros gedimai nėra tokie reti, kaip galėtų atrodyti. Kartais tai paprasčiausias dulkių kaupimasis po klavišais, kartais – programinės įrangos sutrikimas, o kartais – fizinis pažeidimas. Gera žinia ta, kad daugumą šių problemų galima išspręsti namuose, be specialių įrankių ar gilių techninių žinių.

Pirmieji žingsniai: patikrinkite akivaizdžius dalykus

Gali skambėti juokingai, bet pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – įsitikinti, kad klaviatūra tikrai prijungta. Jei naudojate laidinę klaviatūrą, patikrinkite, ar USB kištukas gerai įkištas į kompiuterį. Kartais kištukas gali būti tik iš dalies įkištas arba įsikišęs į neveikiantį USB lizdą. Pabandykite įkišti į kitą lizdą – galbūt problema išsispręs pati savaime.

Belaidėms klaviatūroms situacija šiek tiek kitokia. Pirmiausia patikrinkite baterijas. Taip, tai atrodo akivaizdu, bet būtent išsikrovusios baterijos yra viena dažniausių priežasčių, kodėl belaidė klaviatūra nustoja veikti. Jei klaviatūroje yra LED lemputė, pažiūrėkite, ar ji šviečia paspaudus klavišą. Jei ne – greičiausiai baterijos tuščios.

Dar vienas dalykas – belaidžio ryšio imtuvas. Tas mažytis USB įrenginys, kurį įkišate į kompiuterį, gali būti pažeistas arba neveikti dėl programinės įrangos sutrikimo. Ištraukite jį, palaukite apie 10 sekundžių ir vėl įkiškite. Kartais tokia paprasta procedūra atgaivina ryšį tarp klaviatūros ir kompiuterio.

Perkraukite kompiuterį – tai ne juokas

Skamba kaip patarimas iš devintojo dešimtmečio, bet perkrovimas tikrai veikia. Dauguma laikinų programinės įrangos sutrikimų išnyksta paprasčiausiai perkrovus sistemą. Windows operacinė sistema kartais „užmiršta” įrenginius arba jų tvarkyklės įstringa keistose būsenose. Paprastas perkrovimas išvalo visus laikinus duomenis ir leidžia sistemai iš naujo atpažinti klaviatūrą.

Jei negalite perkrauti kompiuterio įprastu būdu (nes klaviatūra neveikia), galite naudoti pelę, kad pasiektumėte Start meniu ir pasirinktumėte perkrovimą. Arba, jei ir tai neįmanoma, galite ilgai palaikyti maitinimo mygtuką (apie 5-10 sekundžių), kol kompiuteris išsijungs. Tai nėra idealus būdas, bet kritinėje situacijoje veikia.

Po perkrovimo palaukite, kol sistema pilnai užsikraus, ir pabandykite klaviatūrą vėl. Dažnai problema išnyksta savaime.

Tvarkyklių drama ir kaip ją išspręsti

Tvarkyklės – tai programinė įranga, kuri leidžia jūsų operacinei sistemai bendrauti su aparatine įranga. Kai tvarkyklės sugenda, pažeidžiamos ar pasensta, klaviatūra gali nustoti veikti arba veikti netinkamai. Windows sistemoje galite patikrinti tvarkykles per Įrenginių tvarkytuvą (Device Manager).

Kaip tai padaryti? Spauskite Windows klavišą + X (arba dešiniuoju pelės mygtuku ant Start mygtuko) ir pasirinkite „Device Manager”. Suraskite skyrių „Keyboards” ir išskleiskite jį. Ten turėtumėte matyti savo klaviatūrą. Jei šalia jos yra geltonas trikampis su šauktuku – tai reiškia, kad yra problema su tvarkykle.

Dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant klaviatūros ir pasirinkite „Uninstall device”. Nesijaudinkite – tai neištrins jūsų klaviatūros fiziškai. Po pašalinimo perkraukite kompiuterį, ir Windows automatiškai bandys įdiegti tvarkyklę iš naujo. Dažnai tai išsprendžia problemą.

Jei tai nepadeda, galite pabandyti atnaujinti tvarkyklę. Vėl dešiniuoju pelės mygtuku ant klaviatūros Įrenginių tvarkytuve ir pasirinkite „Update driver”. Sistema pasiūlys automatiškai ieškoti atnaujinimų internete. Kartais naujausia tvarkyklės versija išsprendžia suderinamumo problemas.

Fizinis valymas – daugiau nei tik estetika

Dulkės, trupiniai, plaukai ir kitas šiukšlynas po klavišais gali būti tikra klaviatūros priešai. Per laiką visa tai kaupiasi ir gali fiziškai blokuoti klavišų mechanizmą arba trukdyti elektriniam kontaktui. Jei pastebite, kad kai kurie klavišai veikia sunkiai arba visai neveikia, valymas gali būti sprendimas.

Pirma, išjunkite kompiuterį arba atjunkite klaviatūrą. Apverskite ją aukštyn kojomis ir švelniai papurtykite. Būsite nustebinti, kiek daug šiukšlių iškris. Tada galite naudoti suspausto oro balionėlį (tokius parduoda elektronikos parduotuvėse), kad išpūstumėte dulkes iš tarpų tarp klavišų. Purkškite trumpais pliūpsniais, laikydami balionėlį vertikaliai.

Jei turite mechaninę klaviatūrą su nuimamais klavišais, galite atsargiai nuimti kelis klavišus (naudodami specialų įrankį arba plokščią atsuktuvą) ir išvalyti po jais. Bet būkite atsargūs – kai kurie klavišai, ypač tarpas, Enter ir Shift, turi sudėtingesnius mechanizmus, kuriuos gali būti sunku vėl sumontuoti.

Drėgnomis servetėlėmis (ne permirkusiomis!) galite nuvalyti klavišų paviršių. Tik įsitikinkite, kad vanduo nepatektų į klaviatūros vidų. Izopropilo alkoholis (ne mažiau kaip 70%) yra geresnis pasirinkimas nei vanduo, nes greičiau išgaruoja ir mažiau tikėtina, kad pakenks elektronikai.

Programiniai triukai Windows sistemoje

Windows operacinė sistema turi kelis įmontuotus įrankius, kurie gali padėti diagnozuoti ir išspręsti klaviatūros problemas. Vienas iš jų – ekraninė klaviatūra (On-Screen Keyboard). Jei fizinė klaviatūra neveikia, galite naudoti ekraninę, kad valdytumėte kompiuterį kol išspręsite problemą.

Norėdami ją įjungti, eikite į Start > Settings > Ease of Access > Keyboard ir įjunkite „Use the On-Screen Keyboard”. Arba tiesiog įveskite „on-screen keyboard” į paieškos laukelį. Tai ne ilgalaikis sprendimas, bet gali būti labai naudinga, kai reikia atlikti tam tikrus veiksmus kompiuteryje.

Dar vienas naudingas dalykas – patikrinti, ar neįjungtas „Filter Keys” režimas. Tai prieinamumo funkcija, kuri ignoruoja trumpus ar pasikartojančius klavišų paspaudimus. Kartais ji gali būti netyčia įjungta. Eikite į Settings > Ease of Access > Keyboard ir įsitikinkite, kad „Filter Keys” yra išjungtas.

Taip pat verta patikrinti, ar klaviatūros išdėstymas (layout) yra teisingas. Kartais sistema gali perjungti į kitą išdėstymą, ir tada klavišai spausdina ne tas raides, kurių tikitės. Patikrinti galite dešiniajame apatiniame kampe, šalia laikrodžio – ten turėtų būti kalbos indikatorius (pvz., „LT” arba „EN”).

Bluetooth klaviatūros ypatingi iššūkiai

Bluetooth klaviatūros yra patogios, bet gali turėti specifinių problemų, kurių neturi USB klaviatūros. Bluetooth ryšys yra jautresnis trukdžiams, atstumui ir įvairių įrenginių sąveikai. Jei jūsų Bluetooth klaviatūra neveikia, pirmiausia patikrinkite, ar Bluetooth yra įjungtas kompiuteryje.

Windows 10 ar 11 sistemoje eikite į Settings > Devices > Bluetooth & other devices. Įsitikinkite, kad Bluetooth yra įjungtas (mėlynas jungiklis). Jei klaviatūra yra sąraše, bet neveikia, pabandykite ją pašalinti („Remove device”) ir susieti iš naujo. Daugelis Bluetooth klaviatūrų turi specialų mygtuką susiejimui – paprastai reikia jį palaikyti kelis sekundžių, kol pradeda mirksėti LED lemputė.

Atstumas taip pat svarbus. Bluetooth paprastai veikia iki 10 metrų, bet sienos, kiti elektroniniai įrenginiai ar net vandens buteliai ant stalo gali silpninti signalą. Pabandykite priartinti klaviatūrą prie kompiuterio ir pažiūrėkite, ar tai padeda.

Kai kurie kompiuteriai turi silpnus Bluetooth adapterius. Jei nuolat kyla problemų su Bluetooth klaviatūra, galite įsigyti išorinį USB Bluetooth adapterį – jie nebrangūs ir dažnai veikia geriau nei įmontuoti.

Kada laikas atsisveikinti su klaviatūra

Kartais, nepaisant visų pastangų, klaviatūra tiesiog nebepagyja. Fizinis pažeidimas, skysčio išsiliejimas (net jei jau seniai išdžiūvo), ar tiesiog senatvė gali reikšti, kad atėjo laikas naujai klaviatūrai. Kaip suprasti, kad nebeverta toliau bandyti?

Jei išbandėte visus aukščiau aprašytus metodus, klaviatūra vis tiek neveikia arba veikia tik dalinis, greičiausiai problema yra aparatinė. Jei matote fizinį pažeidimą – įtrūkusius klavišus, pažeistą kabelį, ar klaviatūra buvo užlieta skysčiu – tikimybė, kad pavyks sutaisyti namuose, yra maža.

Pigios klaviatūros (iki 20-30 eurų) paprastai neverta taisyti – naujos įsigijimas bus pigiau ir greičiau nei bandymas rasti gedimo priežastį ir keisti komponentus. Brangesnės mechaninės klaviatūros gali būti vertos remonto, ypač jei problema tik su keliais klavišais – juos galima pakeisti atskirai.

Dar vienas požymis, kad klaviatūra baigia gyvavimą – atsitiktiniai simboliai. Jei spaudžiate vieną klavišą, o ekrane atsiranda keli skirtingi simboliai arba klavišai „spaudžiasi” patys, tai dažnai reiškia, kad klaviatūros kontroleris (maža elektroninė plokštė viduje) genda. Tokio gedimo namuose nepataisysite.

Ką daryti, kad klaviatūra tarnautų ilgiau

Prevencija visada geriau nei gydymas. Keletas paprastų įpročių gali žymiai pratęsti jūsų klaviatūros gyvenimą ir išvengti daugelio problemų. Pirmas ir svarbiausias – nevalgykite prie kompiuterio. Žinau, žinau, visi tai darome, bet trupiniai yra viena pagrindinių klaviatūros priešų. Jei jau valgote, bent jau stenkitės būti atsargūs.

Reguliarus valymas taip pat svarbus. Kartą per mėnesį apverskite klaviatūrą ir papurtykite, nupūskite dulkes. Tai užtrunka minutę, bet gali išvengti didelių problemų ateityje. Jei dirbate dulkėtoje aplinkoje, galite įsigyti klaviatūros dangtelį – ploną silikoninį arba plastikinį dangą, kuri apsaugo nuo dulkių, bet leidžia naudoti klaviatūrą.

Skysčiai – didžiausia grėsmė. Jei išpylėte kavą ar vandenį ant klaviatūros, nedelsiant atjunkite ją nuo kompiuterio, apverskite aukštyn kojomis ir leiskite išdžiūti bent 24-48 valandas. Neįjunkite iš karto – drėgmė gali sukelti trumpąjį jungimą ir galutinai sugadinti klaviatūrą. Kai kurie žmonės rekomenduoja plauti klaviatūrą distiliuotu vandeniu ir leisti džiūti, bet tai rizikinga ir veikia ne su visomis klaviatūromis.

Jei naudojate belaidę klaviatūrą, išimkite baterijas, kai ilgam išvykstate. Baterijos gali ištekėti ir sugadinti klaviatūrą iš vidaus. Taip pat naudokite kokybiškas baterijas – pigios dažniau teka.

Kai viskas vėl veikia kaip reikiant

Klaviatūros problemos gali būti nervų ėdančios, bet dažniausiai jos išsprendžiamos gana paprastai. Dauguma gedimų yra laikini – programinės įrangos sutrikimas, dulkės, išsikrovusios baterijos ar prastas ryšys. Prieš skubant į parduotuvę naujos klaviatūros, verta skirti 15-20 minučių ir išbandyti paprastus sprendimus: perkrauti kompiuterį, patikrinti jungtis, išvalyti klaviatūrą, atnaujinti tvarkykles.

Net jei klaviatūra tikrai sugedo ir reikia naujos, bent jau žinosite, kad padarėte viską, ką galėjote. O įgijote patirties, kuri pravers ateityje – klaviatūros, kaip ir bet kuri technika, neveikia amžinai. Žinojimas, kaip greitai diagnozuoti ir išspręsti problemas, sutaupo ne tik pinigų, bet ir laiko bei nervų.

Svarbu nepanikuoti ir sistemingai tikrinti galimas priežastis – nuo paprasčiausių iki sudėtingesnių. Dažnai sprendimas slypi kur nors viduryje, ir jums nereikės nei naujos klaviatūros, nei kompiuterių meistro. Tiesiog šiek tiek kantrybės ir loginio mąstymo.

The post Greiti sprendimo būdai kai klaviatūra neveikia appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Vaizdo plokštė – tai kompiuterio komponentas, kuris atsakingas už viską, ką matote ekrane. Nuo paprasčiausių langų perkėlimo darbalaukyje iki sudėtingiausių žaidimų grafikos ar 4K vaizdo įrašų montavimo – visa tai daro jūsų GPU (Graphics Processing Unit). Ir kaip bet kuri technologija, vaizdo plokštės sensta.

Galbūt pastebėjote, kad naujausi žaidimai jau nebepasiekia tų 60 kadrų per sekundę, kuriuos turėjote prieš kelerius metus. O gal užsiimate vaizdo montavimu ir renderinimas trunka amžinybę. Kartais tiesiog norisi pagerinti savo kompiuterio galimybes, nes technologijos šuoliuoja į priekį – naujosios plokštės palaiko ray tracing, DLSS ar kitas naujas technologijas, kurios prieš penkerius metus buvo tik fantastika.

Yra ir kitas scenarijus – senoji plokštė tiesiog sugedo. Ekrane pradėjo rodytis keisti artefaktai, spalvotos linijos, kompiuteris staiga išsijungia žaidžiant ar net nebeužsikrauna. Tokiais atvejais keitimas nėra prabanga, o būtinybė.

Ką reikia žinoti prieš einant į parduotuvę

Negalima tiesiog nueiti ir nusipirkti brangiausios vaizdo plokštės – ji gali tiesiog netilpti jūsų kompiuteryje ar neturėti pakankamai maitinimo. Pirmiausia reikia išsiaiškinti kelis dalykus apie savo esamą sistemą.

Power supply unit – tai kritiškai svarbu. Jei turite 400W maitinimo bloką, o naujoji RTX 4080 reikalauja 750W, tai turite problemą. Pažiūrėkite ant savo maitinimo bloko lipduko, kiek vatų jis teikia. Paprastai rekomenduojama turėti bent 100-150W atsargą virš rekomenduojamos. Taip pat patikrinkite, ar turite reikiamus maitinimo kabelius – modernios plokštės naudoja 8-pin arba net 12VHPWR jungtis.

Vieta korpuse – kai kurios vaizdo plokštės yra tikri monstriukai. Matavimas vyksta PCI slotais – jūsų plokštė gali užimti 2, 2.5 ar net 3 slotus. Be to, ilgis taip pat svarbus. Jei turite kompaktinį korpusą, 35 cm ilgio plokštė tiesiog netelps. Atsidarykite šoninį dangtį ir pamatuokite.

Processor – jei turite 10 metų senumo procesorių, naujausios kartos vaizdo plokštė bus tiesiog švaistymas pinigų. Procesorius tapo „butelio kakleliu” ir nesugebės pilnai panaudoti plokštės galios. Paprasčiau tariant, jūsų i3-2100 neatskleis RTX 4070 potencialo.

PCI Express jungtis – beveik visos šiuolaikinės pagrindinės plokštės turi PCIe x16 jungtį. Tačiau verta patikrinti, kokios kartos ji yra. PCIe 3.0 vis dar puikiai veikia su dauguma plokščių, nors PCIe 4.0 ar 5.0 suteikia daugiau pralaidumo.

Senojo kareivio išlydėtuvės

Prieš pradedant bet kokius darbus, visada išjunkite kompiuterį ir ištraukite maitinimo laidą iš lizdo. Tai ne paranoja – tai saugumas. Statinė elektra gali sugadinti komponentus, o dirbti su įjungtu kompiuteriu yra tiesiog pavojinga.

Kai kompiuteris išjungtas, rekomenduoju palaukti kelias minutes, kad kondensatoriai išsikrautų. Tuomet atidarykite šoninį korpuso dangtį – paprastai jis laikomas varžtais arba turi greitojo atjungimo mechanizmą.

Dabar pamatysite savo senąją vaizdo plokštę. Ji įkišta į PCIe slotą ir pritvirtinta vienu ar dviem varžtais prie korpuso galinės sienelės. Taip pat pamatysite maitinimo kabelius, kurie jungiasi prie plokštės viršaus – tai gali būti 6-pin arba 8-pin jungtys.

Pirmiausia atsargiai atjunkite maitinimo kabelius. Paprastai reikia paspausti mažą spaustukėlį ir traukti – bet ne už kabelio, o už pačios jungties. Tada atsukite varžtus, kurie laiko plokštę prie korpuso.

Štai dabar ateina dalis, kuri daugelį suklaidina – PCIe sloto fiksatorius. Pažvelkite į sloto galą (tą, kuris arčiau korpuso priekio) – pamatysite mažą plastikinį spaustukėlį arba svirtelę. Ją reikia atsargiai nuspausti arba pastumti į šoną, ir tik tada plokštę galima ištraukti. Jei tiesiog trauksite, galite sugadinti tiek plokštę, tiek pagrindinę plokštę.

Laikydami plokštę už kraštų (ne už aušintuvo), atsargiai traukite ją tiesiai aukštyn. Jei jaučiate didelį pasipriešinimą, sustokite – galbūt nepaspaudėte fiksatoriaus iki galo.

Naujokės įkurdimas naujoje vietoje

Prieš įstatant naują plokštę, verta apžiūrėti PCIe slotą. Jei ten yra dulkių, švelniai išpūskite jas – galite naudoti suspausto oro balionėlį arba tiesiog atsargiai pūsti (tik neapseilinkite visų komponentų).

Naują vaizdo plokštę išimkite iš antistatinio maišelio laikydami tik už kraštų. Pažiūrėkite į apatinę dalį – pamatysite auksinių kontaktų eilę. Būtent ji įeina į PCIe slotą.

Įsitikinkite, kad PCIe sloto fiksatorius yra atidarytas (nuspaustas). Tuomet sulygiuokite plokštę su slotu – kontaktai turi būti lygiagrečiai su slotu, o plokštės galinė plokštelė (su HDMI, DisplayPort jungtimis) turi būti nukreipta į korpuso galą.

Švelniai, bet tvirtai spauskite plokštę žemyn į slotą. Girdėsite spragtelėjimą, kai fiksatorius užsifiksuos. Plokštė turi įeiti visiškai – auksiniai kontaktai neturi būti matomi. Jei plokštė įeina tik iš dalies, ištraukite ją ir bandykite dar kartą – galbūt neteisingai sulygiavote.

Kai plokštė įstatyta, pritvirtinkite ją varžtais prie korpuso galinės sienelės. Nenaudokite per didelio spaudimo – tiesiog tvirtai prisukite.

Maitinimo prijungimas ir kabelių tvarka

Dabar atėjo laikas prijungti maitinimą. Pažiūrėkite į plokštės viršų – pamatysite vieną ar dvi (kartais net tris) maitinimo jungtis. Jos gali būti 6-pin, 8-pin arba naujasis 12VHPWR standartas.

Raskite atitinkamus kabelius iš savo maitinimo bloko. Jei jūsų maitinimo blokas yra modulinis, galbūt reikės prijungti papildomus kabelius prie paties bloko. Niekada nenaudokite kabelių iš senojo maitinimo bloko – net jei jungtys atrodo vienodos, kontaktų išdėstymas gali skirtis ir galite sugadinti įrangą.

Įkiškite kabelius į plokštę kol išgirsite spragtelėjimą. Jie turi sėdėti tvirtai ir neiškristi lengvai patraukus. Kai kurios plokštės turi LED indikatorių, kuris rodo, ar maitinimas prijungtas teisingai.

Jei jūsų plokštė reikalauja, pavyzdžiui, 2x 8-pin kabelių, prijunkite abu. Negalima palikti vieno neprijungto tikintis, kad „gal ir taip veiks”. Neveiks arba veiks nestabiliai.

Gera praktika – sutvarkyti kabelius, kad jie netrukdytų oro srautui. Naudokite kabelių tvirtinimo dirželius arba lipnius tvirtinimus, kad kabeliai būtų prie korpuso sienos, o ne kabotų ore.

Programinės įrangos pusė – draiverio šokis

Gerai, aparatinė dalis atlikta. Dabar uždarykite korpusą, prijunkite maitinimo laidą ir monitorių prie naujos vaizdo plokštės, ne prie pagrindinės plokštės. Tai svarbu – jei prijungsite prie pagrindinės plokštės, naudosite integruotą grafiką.

Įjunkite kompiuterį. Jei viskas gerai, pamatysite įprastą užkrovimo ekraną. Jei nieko nevyksta – nepulkite į paniką. Patikrinkite, ar:
– Maitinimo kabeliai tvirtai prijungti prie plokštės
– Plokštė iki galo įstatyta į slotą
– Monitorius prijungtas prie naujos plokštės
– Maitinimo bloko jungiklis yra ON pozicijoje

Kai Windows užsikrauna, jis gali automatiškai aptikti naują įrangą ir įdiegti bazinius draiverius. Tačiau jums reikia pilnų, naujausių draivių.

Jei keičiate AMD į NVIDIA arba atvirkščiai, pirmiausia pašalinkite senus draiverius. Galite naudoti programas kaip DDU (Display Driver Uninstaller) – ji veikia saugiame režime ir išvalo visus senosios plokštės draiverio likučius.

Po to eikite į gamintojo svetainę:
– NVIDIA plokštėms: nvidia.com/drivers
– AMD plokštėms: amd.com/support

Atsisiųskite naujausius draiverius savo plokštės modeliui. Įdiegimo procesas paprastas – tiesiog sekite instrukcijas. Kompiuteris gali keletą kartų persikrauti – tai normalu.

Testavimas ir galimų problemų sprendimas

Kai draivieriai įdiegti, laikas patikrinti, ar viskas veikia kaip reikiant. Atidarykite užduočių tvarkytuvą (Ctrl+Shift+Esc) ir pereikite į „Performance” skiltį. Turėtumėte matyti savo naują vaizdo plokštę.

Paleiskite kokį nors žaidimą ar testinę programą. Galite naudoti nemokamus įrankius kaip FurMark arba 3DMark (turi nemokamą versiją). Stebėkite temperatūras – pirmuosius kartus jos gali būti šiek tiek aukštesnės, kol termopasta įsidirba.

Normalios temperatūros:
– Ramybės būsenoje: 30-45°C
– Žaidžiant: 60-85°C
– Maksimalios apkrovos metu: iki 90°C (bet geriau, kad nebūtų)

Jei temperatūros viršija 90°C, sustabdykite testą. Galbūt nepašalinote apsauginės plėvelės nuo aušintuvo (taip, kai kurie žmonės tai daro) arba nepakanka oro srauto korpuse.

Kitos galimos problemos:

Ekranas neįsijungia – patikrinkite maitinimo kabelius, įsitikinkite, kad plokštė iki galo įstatyta į slotą. Kai kurios pagrindinės plokštės reikalauja, kad BIOS nustatymuose išjungtumėte integruotą grafiką.

Kompiuteris išsijungia žaidžiant – greičiausiai nepakanka maitinimo galios. Arba jūsų maitinimo blokas per silpnas, arba kabeliai neprijungti teisingai.

Keisti artefaktai ekrane – gali būti, kad plokštė blogai įstatyta arba sugadinta. Ištraukite ir įstatykite iš naujo. Jei problema išlieka, galbūt gavote defektinę plokštę – grąžinkite pardavėjui.

Žemas našumas – įsitikinkite, kad monitorius prijungtas prie vaizdo plokštės, ne prie pagrindinės plokštės. Taip pat patikrinkite, ar įdiegti teisingi draivieriai.

Kai viskas veikia – optimizavimas ir džiaugsmas

Jei viskas veikia sklandžiai, sveikinu – sėkmingai atnaujinote vaizdo plokštę! Bet galite padaryti dar keletą dalykų, kad išspaudžius maksimumą.

Pirmiausia, atsisiųskite gamintojo programinę įrangą – NVIDIA turi GeForce Experience, AMD – Radeon Software. Šios programos leidžia optimizuoti žaidimų nustatymus, atnaujinti draiverius, įrašyti žaidimų vaizdo įrašus.

Jei turite monitorių su aukštu atnaujinimo dažniu, įsitikinkite, kad jis nustatytas teisingai. Windows nustatymuose eikite į Display → Advanced display settings ir patikrinkite refresh rate. Jei turite 144Hz monitorių, bet matote 60Hz, pakeiskite.

Kai kurie žmonės mėgsta „overclock’inti” savo plokštes – padidinti taktinį dažnį, kad gautų dar daugiau našumo. Tai galima daryti su programomis kaip MSI Afterburner. Tačiau būkite atsargūs – per didelis overclocking’as gali sukelti nestabilumą ar net sugadinti plokštę. Jei nesate tikri ką darote, geriau palikite gamyklinius nustatymus.

Stebėkite temperatūras pirmąsias savaites. Jei pastebite, kad plokštė per karšta, galbūt reikia pagerinti korpuso vėdinimą – pridėti papildomų ventiliatorių arba pakeisti termopastą (nors naujoje plokštėje tai tikrai neturėtų būti problema).

Ir svarbiausia – mėgaukitės! Paleiskite tuos žaidimus, kurie anksčiau lėtėjo. Išbandykite ray tracing, jei jūsų nauja plokštė jį palaiko. Pamėginkite dirbti su 4K vaizdo medžiaga, jei tai jūsų sritis. Atnaujinimas turėtų būti jaučiamas akivaizdžiai – jei ne, galbūt kažkas ne taip su nustatymais arba sistema apskritai.

Vaizdo plokštės keitimas gali atrodyti bauginantis, ypač jei tai darote pirmą kartą. Bet iš tikrųjų tai vienas paprasčiausių kompiuterio atnaujinimų. Nereikia jokių specialių įrankių – tik atsuktuvas ir šiek tiek atsargumo. Svarbiausios taisyklės: visada dirbkite su išjungtu kompiuteriu, būkite švelnūs su komponentais ir nepamirškite prijungti maitinimo kabelių. Jei kas nors neaišku, geriau sustokite ir pasitikslinkite, nei veržtis į priekį ir rizikuoti sugadinti brangią įrangą. Ir atminkite – kiekvienas, kas dabar lengvai keičia komponentus, kažkada darė tai pirmą kartą ir jaudinosi lygiai taip pat kaip jūs dabar.

The post Kaip atnaujinti kompiuterio vaizdo plokštę appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas, kas naudoja spausdintuvą, bent kartą yra susidūręs su ta nemalonią situacija – įdedi naują kasetę arba grąžini seną po papildymo, o spausdintuvas kaip tyčia jos „nemato”. Ekrane šviečia klaidos pranešimas, o tu stovi ir galvoji, kas čia per velnias darosi.

Iš tikrųjų šis reiškinys nėra toks retas, kaip galėtų pasirodyti. Spausdintuvai, ypač namų naudojimui skirti modeliai, gali būti tikri kaprizuliai. Problema dažniausiai slypi ne pačioje kasetėje, o tame, kaip spausdintuvas su ja „bendrauja”. Šiuolaikiniai spausdintuvai naudoja sudėtingas sistemas, kad atpažintų įdėtą kasetę, nustatytų jos rašalo lygį ir įsitikintų, jog viskas veikia kaip reikiant.

Kai spausdintuvas nerodo kasetės, jis iš esmės sako: „Atsiprašau, bet aš nesuprantu, kas čia įdėta”. Gali būti kelios priežastys – nuo paprasčiausio kontakto problemų iki programinės įrangos keistenybių. Gera žinia ta, kad dažniausiai šią problemą galima išspręsti patiems, be brangaus meistro iškvietimo.

Kaip spausdintuvas atpažįsta kasetę

Prieš bandant spręsti problemą, pravartu suprasti, kaip visa ši sistema veikia. Ant kiekvienos rašalo kasetės rasite mažus metalinius kontaktus arba lustą – tai tarsi kasetės „smegenys”. Kai įdedate kasetę į spausdintuvą, šie kontaktai susijungia su atitinkamais kontaktais spausdintuvo viduje.

Per šiuos kontaktus vyksta informacijos mainai. Spausdintuvas „klausia” kasetės: kas tu esi, kiek rašalo turi, ar esi originali ar analogiška? Kasetė „atsako” perduodama informaciją, kuri saugoma jos mikroschemoje. Jei šis dialogas nepavyksta – spausdintuvas tiesiog nesupras, kad kasetė apskritai įdėta.

Skirtingi gamintojai naudoja skirtingas technologijas. HP dažnai naudoja termines spausdinimo galvutes, integruotas į pačią kasetę, todėl kontaktų sistema būna sudėtingesnė. Canon ir Epson modeliuose spausdinimo galvutė dažnai būna spausdintuvo dalis, todėl kasetė paprastesnė, bet vis tiek turi identifikacijos lustą.

Pirmieji žingsniai sprendžiant problemą

Kai spausdintuvas praneša, kad nemato kasetės, neverta iš karto panikuoti ar skubėti į parduotuvę naujos. Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų – kartais sprendimas būna tiesiog juokingai paprastas.

Visų pirma, išimkite kasetę ir įdėkite ją iš naujo. Skamba banaliai, bet maždaug trečdaliu atvejų tai išsprendžia problemą. Galbūt kasetė nebuvo iki galo įspausta arba įdėta šiek tiek įstrižai. Kai išimate, pasiklausykite, ar girdite charakteringą spragtelėjimą įdedant atgal – tai reiškia, kad kasetė užsifiksavo teisingoje padėtyje.

Jei tai nepadėjo, patikrinkite, ar tikrai nuėmėte visas apsaugines plėveles nuo naujos kasetės. Gamintojai dažnai klijuoja oranžines arba geltonas lipnias juosteles ant kontaktų ir oro angų. Kartais žmonės nuima tik vieną, o pamiršta kitą. Pasižiūrėkite atidžiai – ant kasetės neturėtų būti jokių lipnių juostelių ar plastikinių dangtelių.

Kontaktų valymas – dažniausias sprendimas

Jei paprastesni metodai nepadėjo, greičiausiai problema slypi nešvariuose kontaktuose. Tai viena iš dažniausių priežasčių, kodėl spausdintuvas nebeidentifikuoja kasetės.

Kontaktai – tie maži metaliniai paviršiai ant kasetės – turi būti idealiai švarūs. Net plona dulkių ar rašalo dėmelė gali sutrikdyti ryšį. Paimkite švarią, sausą mikropluoštų šluostę arba neplaukstuojantį popierinį rankšluostį. Švelniai nuvalykite kontaktus ant kasetės. Jei matote užsikietėjusio rašalo, galite šluostę šiek tiek sudrėkinti distiliuotu vandeniu (ne čiaupo vandeniu, nes jame yra mineralų).

Bet tai tik pusė darbo. Reikia nuvalyti ir kontaktus pačiame spausdintuve. Čia būkite atsargesni – nelieskite kontaktų pirštais, nes paliksite riebalų pėdsakus. Naudokite tą pačią šluostę arba vatos pagaliuką, lengvai sudrėkintą izopropylio alkoholiu (jei turite) arba distiliuotu vandeniu. Švelniai nuvalykite kontaktus spausdintuvo kasetės laikiklyje.

Po valymo palaukite kelias minutes, kol viskas gerai išdžius, tada vėl įdėkite kasetę. Daugeliu atvejų po šios procedūros spausdintuvas staiga „pamato” kasetę ir viskas vėl veikia.

Programinės įrangos keistenybės

Kartais problema visai ne techninė, o programinė. Spausdintuvų gamintojai nuolat atnaujina programinę įrangą, ir ne visada šie atnaujinimai būna draugiški neoriginalių kasetių naudotojams.

Jei naudojate analogišką arba perpildytą kasetę, spausdintuvas gali ją atsisakyti atpažinti po programinės įrangos atnaujinimo. Tai ypač aktualu HP spausdintuvams – šis gamintojas garsėja griežta politika analogiškų kasetių atžvilgiu. Kartais po atnaujinimo spausdintuvas tiesiog blokuoja neoriginalias kasetes, nors anksčiau jos veikė puikiai.

Galite pabandyti atstatyti spausdintuvo gamyklines nuostatas. Paprastai tai daroma per spausdintuvo meniu – ieškokite nustatymų skyriaus ir parinktis „Restore Factory Settings” arba „Reset”. Dėmesio: tai ištrins visus jūsų pasirinktus nustatymus, tačiau kartais padeda išspręsti programinės įrangos konfliktus.

Kitas variantas – pabandyti atnaujinti arba, priešingai, grįžti prie senesnės spausdintuvo tvarkyklės versijos kompiuteryje. Eikite į Valdymo skydelį, suraskite savo spausdintuvą ir pabandykite pašalinti bei iš naujo įdiegti tvarkyklę. Kartais tai „perkrauna” sistemą ir spausdintuvas vėl pradeda normaliai veikti.

Kasetės lustų problemos ir jų sprendimai

Kiekviena šiuolaikinė rašalo kasetė turi elektroninį lustą, kuris saugo informaciją apie kasetę. Šis lustas gali būti pažeistas, ir tada spausdintuvas tikrai jos nematys.

Jei naudojate perpildytą kasetę, lustas gali būti „užrakintas” – tai reiškia, kad jis vis dar „mano”, jog kasetė tuščia, nors faktiškai ją perpylėte. Kai kuriems spausdintuvų modeliams galima įsigyti lustų atstatymo įrenginių arba net naujų lustų, kuriuos galima pakeisti. Tai populiaru tarp tų, kas reguliariai pila kasetes.

Kartais lustas tiesiog mechaniškai pažeidžiamas. Jei numušėte kasetę arba per stipriai spaudėte ją įdedami, lustas galėjo įtrūkti arba atsilupti. Deja, tokiu atveju kasetė greičiausiai nebepagydoma – teks pirkti naują.

Įdomus triukas, kuris kartais veikia su užsikirtusiomis kasetėmis: įdėkite kasetę, uždarykite dangtį ir tuomet visiškai išjunkite spausdintuvą iš elektros tinklo. Palaukite apie 5 minutes, tada vėl įjunkite. Kartais šis „kietasis perkrovimas” padeda spausdintuvui iš naujo atpažinti kasetę, nes išsivalo laikinoji atmintis.

Specifinės problemos pagal spausdintuvo tipus

Skirtingi spausdintuvų gamintojai turi savo specifinių ypatybių, kurias verta žinoti.

HP spausdintuvai dažnai rodo klaidą „Cartridge Problem” arba „Incompatible Cartridge”. Jei naudojate originalią kasetę, bet vis tiek matote šią klaidą, pabandykite išvalyti kontaktus ir patikrinti, ar kasetė tikrai skirta jūsų modeliui – HP turi daugybę panašiai atrodančių, bet nesuderinamu kasetų. Jei naudojate analogišką kasetę, gali tekti ieškoti naujos, nes HP reguliariai blokuoja neoriginalias kasetes programinės įrangos atnaujinimais.

Canon spausdintuvai kartais rodo klaidą „The following ink cartridge cannot be recognized”. Dažnai tai sprendžiama paprasčiausiu kasetės išėmimu ir įdėjimu iš naujo, tačiau įsitikinkite, kad kasetė įdėta teisingai – Canon kasetės turi būti įstumtos iki aiškaus spragtelėjimo. Taip pat Canon spausdintuvai kartais „užsikirsta”, jei įdedate kelias kasetes iš karto – geriau dėti po vieną.

Epson spausdintuvai dažnai naudoja lustus, kurie „prisimena” rašalo lygį. Net jei perpylėte kasetę, spausdintuvas gali rodyti, kad ji tuščia. Čia reikia arba lustą atstatyti specialiu įrenginiu, arba pakeisti nauju. Epson taip pat turi funkciją „Ink Cartridge Replacement” meniu, kuri kartais padeda iš naujo inicializuoti kasetes.

Kada tikrai reikia naujos kasetės

Kartais, kad ir ką bedarytumėte, kasetė tiesiog nebepagydoma. Svarbu atpažinti, kada verta nustoti eksperimentuoti ir tiesiog nusipirkti naują.

Jei kasetė labai sena arba ilgai gulėjo nenaudojama, rašalas viduje galėjo užsikietėti. Net jei spausdintuvas ją atpažins, spausdinimo kokybė bus prasta arba visai nespausdins. Rašalo kasetės nėra amžinos – jos turi galiojimo laiką, paprastai apie dvejus metus nuo pagaminimo datos.

Jei matote akivaizdžius fizinio pažeidimo požymius – įtrūkimus, nulaužtus kontaktus, ištekėjusį rašalą – geriau nesiriskuoti. Pažeista kasetė gali sugadinti ir patį spausdintuvą, ypač jei rašalas prasiskverbs į vidines dalis.

Analogiškos kasetės kartais tiesiog nekokybės. Jei pirkote labai pigią kasetę iš nepatikimo pardavėjo, ji gali būti tiesiog nesuderinama su jūsų spausdintuvu, nepaisant to, kad ant pakuotės parašyta, jog tinka. Tokiu atveju geriau investuoti į patikimesnę alternatyvą arba originalią kasetę.

Kaip išvengti problemų ateityje

Geriau problemų išvengti nei vėliau jas spręsti. Keletas paprastų įpročių padės išvengti situacijų, kai spausdintuvas nemato kasetės.

Visada laikykite kasetes tinkamoje temperatūroje – ne per karštoje ir ne per šaltoje vietoje. Idealiai – kambario temperatūroje, tamsoje. Jei kasetė buvo šaldytuve ar karštoje patalpoje, prieš įdedant į spausdintuvą leiskite jai prisitaikyti prie kambario temperatūros bent 30 minučių.

Nelieskite kontaktų pirštais. Riebalai nuo odos gali sutrikdyti ryšį tarp kasetės ir spausdintuvo. Jei atsitiktinai palietėte, nuvalykite švaria šluoste prieš įdėdami.

Naudokite spausdintuvą reguliariai. Net jei daug nespausdinate, kartą per savaitę atspausdinkite bent vieną spalvotą puslapį. Tai neleis rašalui užsikietėti ir palaikys kontaktus švariais. Spausdintuvai, kurie stovi nenaudojami mėnesius, dažniau turi problemų su kasetėmis.

Jei perkate analogiškas kasetes, rinkitės patikimus gamintojus. Skaitykit atsiliepimus internete, klauskite draugų. Kartais verta mokėti keletą eurų daugiau už kokybišką analogą nei pirkti pigią kasetę, kuri sukels galvos skausmą.

Ir paskutinis patarimas – jei spausdintuvas siūlo atnaujinti programinę įrangą, pirmiau pasidomėkite internete, ar šis atnaujinimas neblokuoja analogiškų kasetų. Ypač tai aktualu HP naudotojams. Kartais geriau pasilikti su senesne, bet veikiančia versija, nei atsinaujinti ir prarasti galimybę naudoti pigias kasetes.

Spausdintuvo ir kasetės santykis kartais primena sudėtingą draugystę – reikia šiek tiek kantrybės, supratimo ir priežiūros. Bet kai žinai, kaip visa tai veikia ir ką daryti, kai kas nors ne taip, spausdinimas tampa daug mažiau nervų ėdančiu užsiėmimu. Dažniausiai problemos sprendžiamos per kelias minutes paprastais veiksmais, ir nebereikia skubėti į servisą ar pirkti naują įrangą. Pagrindinis dalykas – nesijaudinti, metodiškai išbandyti pagrindines priemones, ir greičiausiai jūsų spausdintuvas vėl pradės draugiškai bendradarbiauti su kasetėmis.

The post Spausdintuvas nerodo kasetės: ką daryti? appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Pirmiausia verta suprasti, kad ne kiekvienas nešiojamojo kompiuterio lėtėjimas ar trumpesnis veikimo laikas reiškia, jog atėjo metas baterijai. Dažnai problema slypi programinėje įrangoje – foninės programos, atnaujinimai ar net dulkėmis užsikimšę vėdinimo angos gali drastiškai sumažinti veikimo laiką.

Tikrasis baterijos nusidėvėjimas pasireiškia konkrečiais požymiais. Jei anksčiau jūsų nešiojamasis veikė 5-6 valandas, o dabar vos ištempia valandą ar pusantros, tai aiškus signalas. Kitas įdomus dalykas – baterija gali pradėti „išsipūsti”. Taip, fiziškai išsipūsti. Jei pastebėjote, kad kompiuterio dugnas tapo nelygus arba klaviatūra pradėjo kilti, nedelsiant išjunkite įrenginį ir atjunkite jį nuo maitinimo. Išsipūtusi baterija – rimta problema, kuri gali baigtis gaisru.

Windows operacinėje sistemoje galite patikrinti baterijos būklę per komandinę eilutę. Įveskite „powercfg /batteryreport” ir sistema sugeneruos išsamų ataskaitą apie jūsų baterijos sveikatą. Ten matysite pradinę talpą ir dabartinę – jei skirtumas viršija 30-40%, tikrai laikas galvoti apie keitimą.

Kokios baterijos yra ir kaip jas atpažinti

Šiuolaikiniai nešiojamieji kompiuteriai naudoja kelis pagrindinius baterijų tipus. Dažniausiai sutinkamos ličio jonų (Li-ion) ir ličio polimerų (Li-Po) baterijos. Pastarųjų privalumas – jos gali būti įvairių formų, todėl gamintojams lengviau jas pritaikyti prie vis plonesnių korpusų.

Baterijos skiriasi ne tik cheminiu sudėtiniu, bet ir konstrukcija. Senesnių modelių nešiojamieji turėjo išimamas baterijas – tiesiog atrakinate fiksatorių, ištraukiate seną ir įdedate naują. Paprasta kaip du kart du. Deja, šiuolaikiniai ultraplonieji modeliai turi integruotas baterijas, kurias pakeisti be kompiuterio išardymo neįmanoma.

Prieš perkant naują bateriją, būtinai reikia sužinoti tikslų modelį. Informacija paprastai nurodyta ant pačios baterijos (jei ji išimama) arba ant lipduko kompiuterio apačioje. Ieškokite tokių žymėjimų kaip „Battery Part Number” arba „P/N”. Šis kodas – jūsų raktas į teisingą bateriją. Nepasitikėkite vien kompiuterio modeliu, nes tas pats modelis skirtingais metais galėjo naudoti skirtingas baterijas.

Kur pirkti ir ko saugotis

Baterijų rinka – tikras laukinis Vakarai. Yra originalių gamintojų baterijų, yra kokybiškų analogų, o yra ir visiškas šlamštas iš Kinijos, kuris gali sudegti po savaitės arba, blogiausiu atveju, padegti jūsų stalą.

Originalios baterijos paprastai kainuoja nuo 60 iki 150 eurų, priklausomai nuo gamintojo ir modelio. Taip, brangu, bet žinote ką gaunate. Jei ieškote pigesnių alternatyvų, atkreipkite dėmesį į patikimus gamintoją analogus – tokius kaip Green Cell, Cameron Sino ar Mitsu. Šios kompanijos specializuojasi baterijų gamyboje ir dažnai siūlo puikią kokybę už mažesnę kainą.

Perkant per internetą, būkite atsargūs su neįtikėtinai pigiais pasiūlymais. Jei originali baterija kainuoja 100 eurų, o kažkas siūlo „tokią pačią” už 20 – tai ne sandėris, tai rizika. Skaitykite atsiliepimus, tikrinkite pardavėjo reputaciją. Ypač saugokitės nuo baterijų su neįtikėtinai didelėmis deklaruojamomis talpos reikšmėmis. Jei originali baterija turi 4000 mAh, o kažkas reklamuoja „pagerintą versiją” su 8000 mAh už tą pačią kainą – tai melas.

Pasiruošimas keitimo procedūrai

Gerai, turite naują bateriją rankose. Prieš pradedant ardyti kompiuterį, reikia tinkamai pasiruošti. Pirmiausia – sukurkite atsarginę duomenų kopiją. Nors keičiant bateriją teoriškai nieko neturėtų nutikti kieto disko ar SSD, geriau būti saugiam.

Visiškai išjunkite kompiuterį. Ne užmigdykite, ne hibernuokite – būtent išjunkite. Atjunkite maitinimo laidą ir visus išorinius įrenginius. Jei galite, išimkite ir SIM kortelę bei atminties korteles.

Darbo vieta turėtų būti švari ir gerai apšviesta. Paruoškite švarų rankšluostį ar specialų kilimėlį, ant kurio dėsite kompiuterį. Statinė elektra – baterijų ir elektronikos priešas, todėl idealiu atveju turėtumėte antistatinę apyrankę, bet jei jos neturite, tiesiog periodiškai lieskite nepadengto metalo paviršių (pvz., radiatorių), kad išsikrautumėte.

Įrankiai priklauso nuo kompiuterio modelio. Dažniausiai prireikia smulkių kryžminių atsuktuvo galvučių (Phillips), kartais ir specialių Torx tipo. Kai kurie gamintojai (žiūriu į tave, Apple) naudoja specialius varžtus, kuriems reikia atitinkamų įrankių. Plastikiniai atplėšimo įrankiai taip pat pravers – metaliniais galite lengvai subraižyti korpusą ar pažeisti vidaus komponentus.

Išimamos baterijos keitimas – kai viskas paprasta

Jei turite vieną iš tų laimingųjų modelių su išimama baterija, procesas bus greitas ir skausmingas. Apverskite kompiuterį, suraskite baterijos fiksatorius – paprastai tai vienas ar du slankikliai su baterijos piktograma.

Pastumkite fiksatorių į atrakinto padėtį. Kai kuriuose modeliuose reikia laikyti nuspaudus vieną fiksatorių ir stumti kitą. Baterija turėtų šiek tiek pakilti arba galėsite ją tiesiog ištraukti. Jei ji nejuda, nepriverskite – galbūt praleidote dar vieną fiksatorių.

Įdėdami naują bateriją, įsitikinkite, kad kontaktai švarus ir nepažeisti. Baterija turėtų įsistumti lengvai ir užsifiksuoti su girdiu spragtelėjimu. Jei reikia spausti ar versti, kažkas ne taip – patikrinkite orientaciją.

Pirmą kartą įjungę kompiuterį su nauja baterija, gali būti, kad sistema parodys netikslų įkrovos lygį. Tai normalu. Rekomenduojama pirmą kartą visiškai įkrauti bateriją (iki 100%), tada ją naudoti kol išsikraus iki maždaug 5%, ir vėl įkrauti iki galo. Šis ciklas padeda baterijos valdymo sistemai „susipažinti” su nauja baterija.

Integruotos baterijos keitimas – rimtesnis iššūkis

Čia prasideda tikrasis darbas. Integruotos baterijos yra pritvirtintos varžtais ir dažnai priklijuotos prie korpuso. Prieš pradedant, būtinai pažiūrėkite vaizdo įrašų YouTube apie savo konkretų modelį. Kiekvienas gamintojas ir modelis turi savo ypatumus.

Pirmiausia reikia nuimti apatinį dangtelį. Čia slypi pirmoji spąstai – varžtai gali būti skirtingo ilgio ir skirtingose vietose. Padarykite nuotrauką prieš išsukdami varžtus arba sudėliokite juos ant stalo tokia pat tvarka, kaip jie buvo kompiuteryje. Kai kurie varžtai gali būti paslėpti po guminėmis kojelėmis ar lipdukais.

Kai išsuksite visus varžtus, dangtis vis tiek gali nejudėti. Jis dažnai laikomas plastmasiniais fiksatoriais. Čia pravers plastikiniai atplėšimo įrankiai. Švelniai įkiškite įrankį tarp dangčio ir korpuso ir atsargiai judinkite aplink perimetrą. Girdėsite spragtelėjimus – tai atlinksta fiksatoriai. Neskubėkite ir nenaudokite jėgos.

Kai dangtelis nuimtas, pamatysite baterijos bloką. Prieš liesdami bet ką, atjunkite baterijos jungtį nuo pagrindinės plokštės. Tai labai svarbu! Jungtis paprastai atrodo kaip mažas plastikas su keliais laidais. Švelniai pakelkite ją tiesiai į viršų arba į šoną (priklauso nuo tipo).

Dabar galite išsukti varžtus, laikančius bateriją. Kai kurie gamintojai bateriją dar ir priklijuoja dvipusiu lipniu juosta. Jei baterija nejuda, neplėškite jos jėga – galite pažeisti kitus komponentus. Naudokite plastikinę kortelę (pvz., seną kreditinę) ir atsargiai ją įkiškite po baterija, švelniai atskirdami lipnią juostą.

Naują bateriją įdėkite atvirkštine tvarka. Jei turėjote lipnią juostą, galite naudoti specialią dvipusę juostą elektronikai (3M VHB) arba tiesiog pasitikėti varžtais. Svarbiausia – pirmiausia prijunkite baterijos jungtį, tada pritvirtinkite varžtais, ir tik tada uždėkite apatinį dangtelį.

Pirmasis įjungimas ir baterijos kalibravimas

Kai viskas surinkta, atėjo metas tiesai. Prijunkite maitinimo adapterį (bet dar neįjunkite kompiuterio) ir palaukite kelias minutes. Kai kurios baterijos turi apsauginį mechanizmą, kuriam reikia laiko „pabust”.

Įjunkite kompiuterį. Jei viskas gerai, pamatysite įprastą įkrovimo ekraną. Jei kompiuteris neįsijungia, nepulkite į paniką. Pirmiausia patikrinkite, ar tinkamai prijungėte baterijos jungtį. Tai dažniausia klaida.

Kai sistema įsikrovė, eikite į BIOS nustatymus (paprastai spaudžiant F2, F10 ar Delete įjungimo metu). Patikrinkite, ar sistema atpažįsta bateriją. Turėtumėte matyti baterijos informaciją – modelį, talpą, įkrovos lygį.

Baterijos kalibravimas – tai procesas, padedantis operacinei sistemai tiksliai nustatyti baterijos talpą. Štai kaip tai padaryti: įkraukite bateriją iki 100% ir palikite prijungtą dar valandai. Tada atjunkite maitinimą ir naudokite kompiuterį normaliai, kol jis visiškai išsikraus ir išsijungs. Vėl įkraukite iki 100% be pertraukos. Šis procesas „išmoko” baterijos valdymo sistemą tiksliai įvertinti likusį įkrovos lygį.

Senos baterijos utilizavimas ir baterijos priežiūra

Dabar turite seną bateriją rankose. Niekada, girdite, niekada nemeskite jos į įprastas šiukšles. Ličio jonų baterijos yra pavojingos atliekos ir turi būti utilizuojamos specialiai. Beveik visi elektronikos parduotuvės priima senas baterijas nemokamai. Taip pat galite jas nuvežti į atliekų rūšiavimo centrus.

Jei baterija išsipūtusi, būkite ypač atsargūs. Laikykite ją atokiau nuo ugnies šaltinių ir metalinių daiktų. Įdėkite į plastikinį maišelį ir kuo greičiau nugabenkite į utilizavimo punktą.

Kad nauja baterija tarnautų kuo ilgiau, laikykitės kelių paprastų taisyklių. Šiuolaikinės ličio jonų baterijos nemėgsta kraštutinumų – nei visiško išsikrovimo, nei nuolatinio laikymo 100% įkrovos. Idealus diapazonas – tarp 20% ir 80%. Taip, žinau, skamba keistai, bet taip baterija gyvens ilgiau.

Temperatūra taip pat svarbi. Karštis – baterijų priešas numeris vienas. Jei naudojate kompiuterį ant lovos ar kitos minkštos paviršiaus, blokuojate vėdinimo angas ir kompiuteris įkaista. Naudokite kietą paviršių arba specialią aušinimo padėkliuką.

Jei planuojate ilgesniam laikui nebenaudoti kompiuterio, išimkite bateriją (jei įmanoma) arba įkraukite ją iki maždaug 50-60% ir laikykite vėsioje, sausoje vietoje. Visiškai įkrauta baterija, ilgai nenaudojama, greičiau sensta.

Kai kažkas nepavyksta ir ką su tuo daryti

Gyvenimas nebūna tobulas, ir kartais po baterijos keitimo kyla problemų. Dažniausia – kompiuteris neįsijungia. Prieš skambinant graborius, patikrinkite akivaizdžius dalykus: ar baterijos jungtis tvirtai įjungta, ar nepamiršote prijungti kokio nors kito kabelio viduje, ar visi varžtai išsukti ir niekas netrukdo uždaryti dangtelio.

Jei kompiuteris įsijungia, bet nerodo baterijos arba rodo klaidą, problema gali būti nesuderinamos baterijos. Taip, net jei pardavėjas tvirtino, kad „tikrai tinka jūsų modeliui”. Kai kurie kompiuteriai turi BIOS lygmens apsaugą nuo neoriginalių baterijų. Kartais padeda BIOS atnaujinimas, kartais – ne.

Baterija kraunasi labai lėtai arba visai nesikrauna? Pirmiausia patikrinkite maitinimo adapterį – galbūt problema jame, o ne baterijoje. Išmatuokite įtampą multimetru arba pabandykite kitą adapterį. Taip pat patikrinkite įkrovimo lizdą kompiuteryje – ar jis nepažeistas, ar nėra dulkių.

Jei po keitimo kompiuteris veikia keistai – lėtai, užstringa, atsiranda mėlynas ekranas – greičiausiai per ardymą kažką pakliudėte ar atjungėte. Atidarykite dar kartą ir atidžiai apžiūrėkite visus jungtis. Ypač RAM atmintį – ji lengvai gali išsijungti.

Kartais problema būna labai paprasta – baterija tiesiog buvo per ilgai sandėlyje ir „užmigo”. Tokiu atveju padeda ilgas krovimas – palikite kompiuterį įjungtą į elektros tinklą 24 valandoms. Kai kurios baterijos turi apsauginį režimą, kurį reikia „pažadinti” ilgu krovinimo ciklu.

Ir štai jūs čia – su nauju žinių bagažu apie nešiojamųjų kompiuterių baterijas. Galbūt jau net su sėkmingai pakeista baterija ir kompiuteriu, kuris vėl gali veikti kelis valandas be laido. Svarbiausia prisiminti, kad nors procesas gali atrodyti bauginantis, su kantrybe ir tinkamu pasiruošimu tai įmanoma padaryti namuose. O jei vis dėlto jaučiate, kad tai ne jums – nėra gėda kreiptis į profesionalus. Geriau sumokėti 30-50 eurų už darbą, nei sugadinti 500 eurų vertės kompiuterį. Bet jei nusprendėte pabandyti patys – sėkmės, ir tegul jūsų baterija tarnauja ilgai ir ištikimai!

The post Kaip pakeisti nešiojamo kompiuterio bateriją appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Sėdite prie kompiuterio, galbūt žaidžiate žaidimą ar baigiате svarbų projektą, ir staiga – juodas ekranas. Kompiuteris tiesiog išsijungia, tarsi kas būtų ištraukęs kištuką iš lizdo. Tokia situacija gali sukelti ne tik susierzinimą, bet ir rimtą nerimą dėl nesaugių duomenų ar galimos aparatinės įrangos gedimo. Spontaniški kompiuterio išsijungimai nėra normali situacija, ir už jų gali slėptis įvairios priežastys – nuo paprasčiausio dulkių susikaupimo iki rimtų maitinimo bloko problemų.

Dažniausiai kompiuteris išsijungia dėl perkaitimo, elektros tiekimo sutrikimų arba programinės įrangos konfliktų. Kartais tai būna apsauginis mechanizmas – sistema tiesiog bando apsisaugoti nuo didesnių žalos. Tačiau nepaisant priežasties, tokį elgesį reikia spręsti kuo greičiau, nes ilgalaikiai spontaniški išsijungimai gali sukelti duomenų praradimą ar net sugadinti aparatinę įrangą.

Temperatūros kontrolė – pirmasis įtariamasis

Perkaitimas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl kompiuteris savaime išsijungia. Šiuolaikiniai procesoriai ir vaizdo plokštės generuoja didžiulį kiekį šilumos, ypač veikiant reiklioms programoms ar žaidimams. Kai temperatūra pasiekia kritinę ribą (paprastai apie 90-100°C procesoriui), sistema automatiškai išsijungia, kad apsaugotų komponentus nuo fizinės žalos.

Kaip patikrinti, ar problema slypi būtent čia? Pirmiausia atsisiųskite temperatūros stebėjimo programą – puikiai tinka nemokamos „HWMonitor”, „Core Temp” ar „MSI Afterburner”. Paleiskite kompiuterį ir stebėkite temperatūras įprastinio naudojimo metu bei apkrovus sistemą. Jei procesorius ramybės būsenoje rodo daugiau nei 50-60°C, o apkrovus šoka virš 85°C – turite perkaitimo problemą.

Dulkės – tylus kompiuterio priešas. Per metus korpuse gali susikaupti stebėtinai daug dulkių, kurios užkemša ventiliacijos angas ir aušintuvus. Atidarykite kompiuterio korpusą (nepamirškite išjungti iš elektros tinklo!) ir pažiūrėkite į procesoriaus aušintuvą bei vaizdo plokštės ventiliatorius. Jei matote storą dulkių sluoksnį – štai jūsų problema. Švelniai išvalykite dulkes suslėgtu oru arba minkštu teptuku. Nenaudokite dulkių siurblio tiesiogiai ant komponentų – statinė elektra gali padaryti daugiau žalos nei dulkės.

Termopasta tarp procesoriaus ir aušintuvo laikui bėgant išdžiūsta ir praranda savo savybes. Jei jūsų kompiuteriui daugiau nei 3-4 metai ir niekada nekeitėte termopastos – tikrai laikas tai padaryti. Nuimkite aušintuvą, atsargiai nuvalykite seną pastą izopropilo alkoholiu ir užtepkite ploną naują sluoksnį. Nereikia daug – tik ryžio grūdo dydžio lašelis centre.

Maitinimo blokas – širdis, kuri gali suklupti

Nestabilus elektros tiekimas yra antra pagal dažnumą spontaniškų išsijungimų priežastis. Maitinimo blokas (PSU) yra atsakingas už elektros energijos konvertavimą ir paskirstymą visiems kompiuterio komponentams. Kai jis pradeda gesti arba tiesiog nebeturi pakankamai galios, kompiuteris gali išsijunginėti netikėčiausiu metu.

Kaip atpažinti maitinimo bloko problemas? Dažnai išsijungimai įvyksta apkrovus sistemą – žaidžiant, renderinant video ar paleidus kelias reiklesnes programas vienu metu. Tai reiškia, kad maitinimo blokas tiesiog nebeįstengia patiekti reikiamos galios. Kartais girdėsite keistus garsus – cypimą, zvimbimą ar traškėjimą iš PSU pusės. Tai aiškus ženklas, kad kažkas negerai.

Pirmiausia patikrinkite, ar jūsų maitinimo blokas apskritai turi pakankamai galios. Jei turite galingą vaizdo plokštę (pavyzdžiui, RTX 4070 ar panašią), o maitinimo blokas tik 450W – problema akivaizdi. Naudokite internetinius PSU skaičiuoklius, kad įvertintumėte, kiek galios tikrai reikia jūsų sistemai. Visada geriau turėti 20-30% atsargą.

Jei maitinimo blokas pakankamai galingas, bet problema išlieka, gali būti, kad jis tiesiog sensta ar genda. PSU kondensatoriai laikui bėgant blogėja, ypač pigesnėse modeliuose. Jei jūsų maitinimo blokas tarnauja 5+ metus – galbūt laikas jį pakeisti. Tai nėra komponentas, kuriuo verta taupyti – prastos kokybės PSU gali sugadinti visą sistemą.

Operacinė sistema ir tvarkyklės kaip kaltininkai

Ne visada problema slypi aparatinėje įrangoje. Kartais Windows ar kitos operacinės sistemos klaidos, blogai veikiančios tvarkyklės ar kenkėjiškos programos gali sukelti spontaniškus išsijungimus. Tokiu atveju kompiuteris dažnai pirmiau parodo mėlynąjį mirties ekraną (BSOD) arba tiesiog perkraunasi be jokio įspėjimo.

Patikrinkite Windows įvykių žurnalą (Event Viewer). Paspauskite Win+R, įrašykite „eventvwr.msc” ir paspauskite Enter. Žiūrėkite į „Windows Logs” -> „System” skiltį ir ieškokite raudonų klaidos pranešimų apie laiką, kai kompiuteris išsijungė. Tai gali suteikti vertingų užuominų apie problemą.

Tvarkyklės, ypač vaizdo plokštės, gali būti problemos šaltinis. Pabandykite visiškai pašalinti esamas tvarkykles naudodami „Display Driver Uninstaller” (DDU) saugiuoju režimu, tada įdiekite naujausią versiją iš gamintojo svetainės. Kartais paradoksalu, bet naujausia versija nėra geriausia – jei problemos prasidėjo po tvarkyklių atnaujinimo, grįžkite prie ankstesnės stabilios versijos.

Kenkėjiškos programos ir virusai taip pat gali sukelti sistemos nestabilumą. Atlikite išsamų skenavimą su patikimu antivirusu. „Malwarebytes” nemokama versija puikiai tinka tokiam tikslui. Taip pat patikrinkite, ar neturite per daug programų, kurios paleidžiamos kartu su sistema – jos gali konfliktuoti tarpusavyje.

Atmintis ir kiti komponentai po įtarimu

Gedinga RAM atmintis gali sukelti visokiausių keistenybių, įskaitant spontaniškus išsijungimus. Atmintis yra vienas iš tų komponentų, kurie gali veikti „beveik gerai” – tai reiškia, kad daugumą laiko viskas atrodo normaliai, bet kartais įvyksta klaidos, kurios gali užlūžti visą sistemą.

Windows turi integruotą atminties diagnostikos įrankį. Paspauskite Win+R, įrašykite „mdsched.exe” ir paleiskite testą. Kompiuteris persikraus ir atliks atminties patikrinimą. Tačiau išsamesniems testams rekomenduoju naudoti „MemTest86″ – sukurkite įkraunamą USB ir leiskite programai tikrinti atmintį bent kelias valandas. Jei randa klaidų – turite keisti RAM.

Motininė plokštė taip pat gali būti problema, nors tai rečiau pasitaikanti situacija. Patinę kondensatoriai (jie atrodo išsipūtę viršuje), degėsių kvapas ar matomos žalos žymės ant plokštės rodo rimtas problemas. Kartais problema gali būti tiesiog prastame kontakte – pabandykite išimti ir vėl įdėti RAM plokšteles, vaizdo plokštę ir kitus komponentus, įsitikindami, kad jie tvirtai įstatyti.

Standieji diskai, ypač senesni HDD, gali sukelti išsijungimus, jei jie turi rimtų klaidų. Naudokite „CrystalDiskInfo” programą, kad patikrintumėte disko būklę. Jei matote įspėjimus ar kritinę būklę – nedelsiant darykite atsargines kopijas ir keiskite diską.

Elektros tinklo ir aplinkos faktoriai

Kartais problema visai ne kompiuteryje, o išorėje. Nestabilus elektros tiekimas namuose gali sukelti spontaniškus išsijungimus. Jei pastebite, kad šviesos mirga arba kiti elektros prietaisai kartais „krūpteli” – problema gali būti jūsų elektros instaliacijos.

Perkrovos apsauga arba UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinis) gali išspręsti daugelį su elektra susijusių problemų. Jei jūsų kompiuteris išsijungia tuo pačiu metu, kai įjungiamas galingas prietaisas (pavyzdžiui, oro kondicionierius ar elektrinis šildytuvas), tai aiškus ženklas, kad reikia geresnės elektros linijos ar bent jau kokybės perkrovos apsaugos.

Aplinkos temperatūra taip pat svarbi. Jei jūsų kompiuteris stovi ankštoje erdvėje, prie šildytuvo ar tiesiog labai šiltame kambaryje – tai gali prisidėti prie perkaitimo problemų. Įsitikinkite, kad aplink kompiuterį yra pakankamai vietos oro cirkuliacijai, o kambario temperatūra neviršija 25°C.

Drėgmė ir dulkėtumas taip pat turi įtakos. Labai sausa aplinka didina statinės elektros riziką, o per drėgna gali sukelti koroziją. Idealios sąlygos kompiuteriui – 40-60% santykinė drėgmė ir švarus, vėdinamas kambarys.

Sisteminis problemų sprendimas žingsnis po žingsnio

Kai susiduriate su spontaniškais išsijungimais, svarbu metodiškai tikrinti kiekvieną galimą priežastį. Štai praktinė strategija, kaip rasti problemą:

Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų. Išvalykite dulkes, patikrinkite temperatūras, įsitikinkite, kad visi kabeliai tvirtai prijungti. Nuostabiai dažnai problema išsisprendžia būtent šiame etape. Atjunkite visus nereikalingus USB įrenginius ir išorinius prietaisus – kartais gedęs išorinis kietasis diskas ar kitas įrenginys gali sukelti problemų.

Jei paprasti sprendimai nepadeda, pereikite prie programinės įrangos. Įdiekite šviežią Windows kopiją ant atskirо disko ar skirsniо ir stebėkite, ar problema išlieka. Jei išsijungimai nutrūksta su švaria sistema – problema buvo programinėje įrangoje. Jei tęsiasi – ieškokite aparatinės įrangos problemų.

Komponentų izoliavimo metodas veikia puikiai. Išimkite viską, kas nėra būtina paleisti kompiuteriui – papildomą RAM, vaizdo plokštę (jei turite integruotą grafiką), papildomus diskus. Palikite tik minimumą: motininę plokštę, procesorių, vieną RAM plokštelę, maitinimo bloką. Jei kompiuteris veikia stabiliai – pradėkite grąžinti komponentus po vieną, kol rasite kaltininką.

Temperatūrų stebėjimas realiu laiku gali atskleisti daug. Paleiskite stebėjimo programą antrame monitoriuje ar telefone (kai kurios programos leidžia stebėti per tinklą) ir žiūrėkite, kas vyksta prieš pat išsijungimą. Jei matote staigų temperatūros šuolį – žinote, kur ieškoti.

Kada kreiptis į specialistus ir ko tikėtis

Ne visada problemą galima išspręsti patiems. Jei išbandėte visus metodus, o kompiuteris vis tiek išsijunginėja, galbūt laikas kreiptis į profesionalus. Ypač jei įtariate motininės plokštės gedimą ar sudėtingesnes aparatinės įrangos problemas, kurioms reikia specialios įrangos diagnozuoti.

Prieš nešdami kompiuterį į servisą, padarykite atsargines visų svarbių duomenų kopijas. Taip pat užsirašykite visą informaciją apie problemą: kada prasidėjo, kaip dažnai vyksta, kokiomis aplinkybėmis, ką jau bandėte daryti. Tai padės technikui greičiau identifikuoti problemą.

Serviso paslaugų kainos gali labai skirtis. Paprasta diagnostika paprastai kainuoja 20-40 eurų, tačiau jei reikia keisti komponentus, kaina gali išaugti. Visada prašykite išsamios sąmatos prieš sutikdami su remonto darbais. Kartais ekonomiškiau pakeisti seną kompiuterį nauju, nei investuoti į brangų senų komponentų remontą.

Garantija gali padengti remontą, jei kompiuteris dar naujas. Tačiau atminkite, kad savadarbis kompiuterio atvėrimas dažnai panaikina garantiją. Prieš atidaryдami korpusą, patikrinkite garantijos sąlygas. Jei kompiuteris dar garantinis – geriau kreipkitės į pardavėją ar gamintoją.

Ką daryti, kad problema nepasikartotų

Prevencija visada geresnė už gydymą. Reguliarus kompiuterio priežiūra gali užkirsti kelią daugeliui problemų. Kas 3-6 mėnesius išvalykite dulkes iš korpuso. Tai užtrunka vos 15-20 minučių, bet gali pratęsti jūsų komponentų gyvavimą metais.

Stebėkite temperatūras bent kartą per mėnesį. Įsidiekite programą, kuri rodo temperatūras sistemos dėkle – taip visada matysite, ar viskas tvarkoje. Jei pastebite, kad temperatūros pamažu kyla, nors nieko nesikeičia – tai signalas, kad reikia valyti ar keisti termopastą.

Investuokite į kokybišką maitinimo bloką ir perkrovos apsaugą. Tai nėra vieta taupyti. Geras 80+ Gold ar Platinum sertifikuotą PSU ne tik efektyvesnis, bet ir patikimesnis. UPS apsaugos ne tik nuo staigių išsijungimų elektrai dingus, bet ir nuo įtampos svyravimų.

Atnaujinkite programinę įrangą protingai. Neskubėkite įdiegti naujausių tvarkyklių ar Windows atnaujinimų pirmąją dieną – palaukite savaitę ar dvi, kol kiti išbando ir praneša apie problemas. Tačiau ir visiškai ignoruoti atnaujinimų negalima – seni tvarkyklės gali turėti saugumo spragų ar suderinamumo problemų.

Duomenų atsarginės kopijos turėtų būti automatinės ir reguliarios. Naudokite debesų saugyklą svarbiems dokumentams ir išorinį diską pilnoms sistemos kopijoms. Kai kompiuteris spontaniškai išsijungia, visada yra duomenų praradimo rizika, ypač jei tuo metu vyko rašymas į diską.

Taigi, spontaniški kompiuterio išsijungimai nėra problema, su kuria reikia tiesiog susitaikyti. Dažniausiai tai perkaitimas, maitinimo problemos ar programinės įrangos konfliktai – visos šios problemos sprendžiamos. Metodiškas požiūris, kantrybė ir pagrindinių diagnostikos įrankių žinojimas leis jums išspręsti daugumą problemų patiems. O kai problema per sudėtinga – žinosite, kada kreiptis pagalbos ir ką pasakyti specialistui. Svarbiausia – neignoruokite problemos, nes tai, kas prasideda kaip mažas nepatogumas, gali virsti rimtu gedimų ir prarastų duomenų.

The post Kompiuteris pats išsijunginėja: diagnostika ir remontas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Spausdintuvo kasetės – tai viena iš tų dalykų, kurie gali rimtai apkarpyti biudžetą, ypač jei spausdinate daug. Originalios HP kasetės kainuoja nemažai, o kai kuriose situacijose naujos kasetės kaina net artėja prie paties spausdintuvo vertės. Absurdas, tiesa? Todėl vis daugiau žmonių renkasi kasetės užpildymą – procesą, kuris leidžia sutaupyti iki 70% pinigų, palyginti su naujos kasetės pirkimu.

Bet čia ne tik apie pinigus. Kasetės užpildymas – tai ir ekologiškas sprendimas. Pagalvokite, kiek plastiko išmetama kasmet, kai milijonai žmonių tiesiog išmeta tuščias kasetes ir perka naujas. Viena kasetė gali būti užpildyta nuo 3 iki 7 kartų, priklausomai nuo modelio ir naudojimo intensyvumo. Tai reiškia, kad viena kasetė gali tarnauti metus ar net ilgiau, užuot keliaujusi į sąvartyną po kelių mėnesių.

Žinoma, yra ir skeptikų, kurie sako, kad užpildytos kasetės blogesnės kokybės ar gali sugadinti spausdintuvą. Iš dalies tai mitai, iš dalies – tiesa, priklausanti nuo to, kaip kokybiškai atliekamas užpildymas. Jei visa daroma teisingai, naudojant kokybišką dažą ir laikantis technologijos, problemos neturėtų kilti.

Ką reikia žinoti prieš pradedant

Pirmas dalykas – ne visos HP kasetės vienodos. Yra integruotos kasetės, kuriose dažų talpykla ir spausdinimo galvutė yra viename korpuse (pvz., HP 650, 652, 664 serijos). Tokias užpildyti paprasčiau, nes galvutė atsinaujina kartu su kasete. Kita vertus, yra kasetės, kuriose dažai atskirti nuo spausdinimo mechanizmo – tokios dažniau naudojamos profesionalesniuose spausdintuvuose.

Dar svarbu suprasti, kad HP naudoja mikroschemų sistemą, kuri seka dažų lygį. Kai kurie naujesni modeliai net atsisako spausdinti, kai mikroschemą rodo, kad kasetė tuščia, nors fiziškai dažų dar gali būti. Tokiais atvejais reikia arba pakeisti mikroschemą, arba ją atstatyti specialiu įrenginiu. Tai ne raketos mokslas, bet apie tai reikia žinoti iš anksto.

Prieš pradedant užpildymo procesą, įsitikinkite, kad turite tinkamą dažą. HP kasetėms naudojami specialūs rašalai, kurie skiriasi priklausomai nuo kasetės tipo. Pigmentiniai dažai naudojami juodai spalvai ir yra atsparesni vandeniui, o spalvotiems dažnai naudojami dažai ant vandens pagrindo. Negalima maišyti skirtingų tipų dažų – tai garantuotas būdas sugadinti kasetę.

Required tools and materials

Nebijokite – jums nereikės laboratorijos ar brangių įrankių. Štai ką tikrai reikės turėti:

Pirmiausia – pats dažas. Geriausia pirkti specialius užpildymo rinkinius, kurie jau turi švirkštus ir adatas. Vienas toks rinkinys kainuoja apie 10-15 eurų ir jo užtenka keliems užpildymams. Svarbu pirkti dažą, skirtą būtent jūsų kasetės modeliui.

Švirkštai su adata – dažniausiai jie eina komplekte su dažais, bet jei ne, reikės įsigyti atskirai. Geriausia turėti kelis skirtingų dydžių, nes skirtingos kasetės turi skirtingo dydžio užpildymo angas.

Popieriniai rankšluosčiai arba servetėlės – dažai tikrai išsilies, tai neišvengiama. Geriau pasiruošti iš anksto, nei vėliau valyti stalą ar grindis.

Vienkartinės pirštinės – nebūtinos, bet labai rekomenduojamos. Rašalai, ypač juodi, sunkiai nusiplaunami nuo odos ir gali likti kelias dienas.

Lipni juosta arba specialūs kamšteliai – kai kurioms kasetėms po užpildymo reikia užklijuoti užpildymo angas.

Drėgnas skudurėlis – nuvalyti kasetės kontaktus ir išorinę dalį po užpildymo.

Kasetės paruošimas užpildymui

Gerai, turite viską, kas reikia. Dabar pradėkime. Pirmiausia išimkite kasetę iš spausdintuvo. Skamba akivaizdžiai, bet būtinai palaukite kelias minutes po paskutinio spausdinimo – kasetė gali būti karšta.

Padėkite kasetę ant popierinių rankšluosčių. Apžiūrėkite ją atidžiai. Ieškokite užpildymo angų – paprastai jos būna viršuje, uždengtos mažomis lipdukomis arba kamšteliais. Kai kuriose kasetėse šių angų iš gamyklos nėra – jas reikia išgręžti patiems, bet tai jau sudėtingesnis variantas, apie kurį pakalbėsime vėliau.

Jei matote lipduką su užrašu „warranty void if removed” arba panašiai – nesijaudinkite, garantija vis tiek nebegalioja, kai kasetė ištuštėja. Atsargiai nuimkite lipduką. Jei planuojate kasetę užpildyti ne vieną kartą, šį lipduką galite išsaugoti ir vėl užklijuoti.

Dabar svarbus momentas – patikrinkite, ar kasetė tikrai verta užpildymo. Pažiūrėkite į spausdinimo galvutę (apatinę kasetės dalį). Jei matote, kad kontaktai labai nešvarūs, apanglėję ar pažeisti, užpildymas gali nepadėti. Taip pat jei kasetė jau buvo užpildyta 5-6 kartus, galbūt laikas jai atsisveikinti.

Pats užpildymo procesas

Štai patys svarbiausias etapas. Paimkite švirkštą ir pripildykite jį dažais. Nebūtina pilti iki kraštų – geriau užpildyti keliais etapais, nei perpildyti. Perpildyta kasetė – tai tikra katastrofa, nes dažai pradės tekėti iš visų galimų vietų.

Įkiškite adatą į užpildymo angą. Daryti tai reikia lėtai ir atsargiai – per greitai įpylus dažus, kasetėje gali susidaryti oro burbulai, kurie vėliau trukdys normaliam spausdinimui. Spaudžiant švirkšto stūmoklį, turėtumėte jausti nedidelį pasipriešinimą – tai normalu.

Kiek dažų pilti? Čia priklauso nuo kasetės dydžio. Standartinėms HP kasetėms paprastai užtenka 8-12 ml juodos spalvos dažų ir po 4-6 ml kiekvienos spalvos. Bet geriau vadovautis konkrečia informacija jūsų kasetės modeliui. Perpildymas yra blogiau nei nepilnas užpildymas.

Kai pilate, stebėkite kasetę. Kai kuriose kasetėse galima matyti, kaip kyla dažų lygis. Kai dažai pasiekia viršų arba pradeda rodytis užpildymo angoje – sustokite. Lėtai ištraukite adatą ir iš karto užkimškite angą kamšteliu arba užklijuokite lipnia juosta.

Jei užpildote spalvotą kasetę su trimis skyriais (cianas, magenta, geltonas) – būkite ypač atsargūs nepilti ne į tą skyrių. Sumaišius spalvas, kasetę galima išmesti. Paprastai skyreliai aiškiai pažymėti spalvomis arba raidėmis C, M, Y.

Mikroschemų problema ir jos sprendimas

Štai čia prasideda sudėtingesni dalykai. Daugelis šiuolaikinių HP kasetų turi mikroschemą, kuri seka dažų kiekį. Problema ta, kad ši mikroschemą neseka faktinį dažų kiekį – ji tiesiog skaičiuoja atspausdintus puslapius. Kai pasiekiamas nustatytas limitas, mikroschemą skelbia, kad kasetė tuščia, net jei ką tik ją užpildėte.

Yra keli būdai tai išspręsti. Pirmas – pirkti naują mikroschemą. Jos parduodamos internete, kainuoja apie 2-5 eurus ir paprastai priklijuojamos ant kasetės. Senąją mikroschemą reikia atsargiai atplėšti (kartais ji laikoma ant lipnios juostos, kartais įspausta), o naująją priklijuoti toje pačioje vietoje.

Antras būdas – naudoti mikroschemų atstatymo įrenginį. Tai mažas elektroninis prietaisas, kuris „perkrauna” mikroschemą, grąžindamas ją į pradinę būseną. Tokie įrenginiai kainuoja nuo 20 iki 100 eurų, priklausomai nuo funkcionalumo. Jei planuojate reguliariai užpildyti kasetes, tai gali būti verta investicija.

Trečias variantas – kai kurie spausdintuvai leidžia ignoruoti mikroschemą ir tęsti spausdinimą net su „tuščia” kasete. Tai priklauso nuo spausdintuvo modelio ir programinės įrangos versijos. Kartais reikia tiesiog paspausti „tęsti” mygtuką, kai spausdintuvas įspėja apie mažai dažų.

Kasetės testavimas ir galimi nesklandumai

Užpildę kasetę, neįdėkite jos iš karto į spausdintuvą. Pirma nuvalykite visus išsiliejusius dažus. Ypač atidžiai nuvalykite kontaktus – ant jų neturi būti nė lašelio dažų. Naudokite drėgną (ne šlapią!) skudurėlį.

Dabar įdėkite kasetę į spausdintuvą. Dauguma HP spausdintuvų automatiškai atpažins kasetę ir gali pasiūlyti paleisti valymo ciklą. Sutikite – tai padės pašalinti oro burbulus ir užtikrinti tolygų dažų srautą.

Atspausdinkite testinį puslapį. Beveik visi spausdintuvai turi tokią funkciją nustatymuose. Žiūrėkite, ar visos spalvos spausdinamos tolygiai, ar nėra baltų linijų ar dėmių. Jei viskas gerai – sveikinu, sėkmingai užpildėte kasetę!

Bet kas, jei kažkas ne taip? Dažniausios problemos:

Baltų linijų spausdinant – tai reiškia, kad spausdinimo galvutė užsikimšusi arba yra oro burbulų. Paleiskite dar kartą valymo ciklą. Jei nepadeda, gali tekti rankiniu būdu valyti galvutę.

Išsiliejantys dažai – greičiausiai perpildėte kasetę arba neuždarėte tinkamai užpildymo angos. Išimkite kasetę, nuvalykite ir patikrinkite sandarumą.

Spausdintuvas nerodo kasetės – gali būti mikroschemų problema arba blogai įdėta kasetė. Išimkite ir įdėkite dar kartą, įsitikindami, kad kontaktai švarus.

Blankus spausdinimas – galbūt nepakanka dažų arba jie per tiršti. Patikrinkite, ar naudojote tinkamą dažų tipą.

Kaip išlaikyti užpildytą kasetę veikiančią ilgiau

Sėkmingai užpildėte kasetę – puiku! Bet kaip užtikrinti, kad ji tarnautų kuo ilgiau ir nereikėtų greitai vėl užpildyti?

Svarbiausia taisyklė – reguliariai spausdinkite. Skamba keistai, bet tai tiesa. Jei spausdintuvas stovi nenaudojamas savaites ar mėnesius, dažai džiūsta spausdinimo galvutėje ir užsikemša. Jei nespausdinate dažnai, bent kartą per savaitę atspausdinkite bent vieną spalvotą puslapį – tai išlaikys galvutę švaria.

Naudokite kokybišką popierių. Pigus, dulkėtas popierius gali greičiau užkimšti galvutę. Tai nereiškia, kad reikia pirkti brangiausią, bet visiškai pigaus taip pat venkite.

Jei žinote, kad ilgą laiką nespausdinsit, išimkite kasetę ir laikykite ją sandariai uždarytoje plastikinėje maišelyje. Tai sulėtins dažų džiūvimą. Kai vėl reikės spausdinti, prieš įdėdami kasetę, leiskite jai prisitaikyti prie kambario temperatūros.

Nepalikite spausdintuvo tiesioginėje saulės šviesoje ar šalia šildymo prietaisų. Aukšta temperatūra paspartina dažų džiūvimą ir gali sugadinti kasetę.

Kai spausdintuvas siūlo paleisti valymo ciklą – nesigailėkite. Taip, tai sunaudoja šiek tiek dažų, bet tai daug pigiau nei keisti užsikimšusią kasetę. Valymo ciklą galima paleisti ir rankiniu būdu kartą per mėnesį, jei retai spausdinate.

Kada užpildymas nebeverta ir kiti protingi sprendimai

Būkime sąžiningi – ne visada kasetės užpildymas yra geriausias sprendimas. Jei kasetė jau buvo užpildyta 5-7 kartus, spausdinimo kokybė pradeda blogėti, galvutė nusidėvi. Tokiu atveju geriau investuoti į naują kasetę, net jei tai originalas.

Taip pat jei pastebite, kad po užpildymo kasetė tarnauja vis trumpiau – tai ženklas, kad ji pasiekė savo limitus. Galbūt galvutė jau taip nusidėvėjusi, kad dažai tiesiog prateka per greitai, arba viduje susidarė nuosėdos, kurios trukdo normaliam dažų srautui.

Dar vienas svarbus momentas – jei naudojate spausdintuvą verslui ir jums reikia absoliučios kokybės garantijos, galbūt verta rinktis originalias kasetes arba bent jau profesionaliai užpildytas. Savarankiškas užpildymas namuose puikiai tinka kasdieniam spausdinimui, bet svarbiems dokumentams ar nuotraukoms geriau nesirinkti.

Beje, jei užpildymas atrodo per sudėtingas arba tiesiog neturite laiko, daugelyje miestų yra servisai, kurie užpildo kasetes už 5-10 eurų. Tai vis tiek pigiau nei nauja kasetė, o jums nereikia nieko daryti patiems.

Ir paskutinis patarimas – jei spausdinate tikrai daug, galbūt verta pagalvoti apie spausdintuvą su išorinėmis dažų talpyklomis (CISS sistema) arba net lazerinį spausdintuvą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali būti ekonomiškiau nei nuolatinis kasetės užpildymas. Bet jei jau turite rašalinį HP spausdintuvą ir spausdinate vidutiniškai – kasetės užpildymas tikrai verta išbandyti. Sutaupysite pinigų, prisidėsite prie aplinkos apsaugos ir įgysite naujos patirties. O kai pirmą kartą sėkmingai užpildysite kasetę ir pamatysite, kaip ji puikiai spausdina – pajusite tikrą pasitenkinimą.

The post HP kasetės užpildymas: žingsnis po žingsnio appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Paspaudėte „Delete”, patvirtinote veiksmą, o failas dingo. Tačiau realybė yra daug įdomesnė nei galėtumėte pagalvoti. Kai ištrinate failą iš kompiuterio, operacinė sistema iš tikrųjų nedaro to, ko tikitės – ji neišvalo tų duomenų nuo kietojo disko ar SSD. Vietoj to, ji tiesiog pažymi tą vietos plotą kaip „laisvą” ir pasako sau: „Gerai, čia galima rašyti naujus duomenis, kai prireiks.”

Įsivaizduokite bibliotekos katalogą. Kai knyga pašalinama iš katalogo, pati knyga vis dar stovi lentynoje – tiesiog nebėra įrašo, kuris padėtų ją rasti. Panašiai veikia ir failų sistema jūsų kompiuteryje. Failų lentelėje (tai savotiškas turinys) ištrinama nuoroda į failą, bet patys duomenys lieka ten, kur buvo, kol kažkas naujo neužrašo ant jų.

Štai kodėl atkurti neseniai ištrintus failus dažnai būna gana paprasta. Kuo greičiau bandysite atkurti, tuo didesnė tikimybė, kad duomenys dar nebus perrašyti. Jei po ištrynimo aktyviai naudojate kompiuterį, įdiegiate programas ar atsisiunčiate didelius failus, rizikuojate, kad operacinė sistema užrašys naujus duomenis būtent ten, kur buvo jūsų svarbūs failai.

Šiukšlinė – pirmoji gynybos linija

Windows sistemoje tai vadinama „Recycle Bin”, o Mac OS – „Trash”. Tai paprasčiausia ir akivaizdžiausia vieta, kur reikėtų pradėti paieškas. Daugelis žmonių užmiršta, kad ištrinti failai pirmiausia keliauja būtent čia, nebent naudojote Shift+Delete kombinaciją Windows sistemoje arba Option+Command+Delete Mac’e.

Atidarykite šiukšlinę ir pažvelkite į sąrašą. Failai čia gali būti rūšiuojami pagal ištrynimo datą, pavadinimą ar dydį. Radę tai, ko ieškote, tiesiog dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ir pasirinkite „Restore” arba „Put Back”. Failas grįš būtent ten, kur buvo prieš ištrynimą.

Tačiau atminkite – šiukšlinė nėra begalinė. Windows sistemoje ji paprastai užima apie 5-10% viso disko talpos. Kai šiukšlinė užsipildo, seniausi failai automatiškai ištrinami visam laikui, kad atlaisvintų vietos naujiems. Be to, jei rankiniu būdu išvalėte šiukšlinę arba naudojate programas, kurios tai daro automatiškai, šis metodas nepadės.

Atsarginės kopijos ir sisteminiai įrankiai

Prieš šokant prie specializuotų atkūrimo programų, verta patikrinti, ar jūsų operacinė sistema nepadėjo jums automatiškai. Windows 10 ir 11 versijose yra „File History” funkcija, kuri, jei įjungta, reguliariai kuria svarbių aplankų kopijas. Norėdami tai patikrinti, eikite į Settings > Update & Security > Backup.

Mac OS naudotojai turi dar galingesnį įrankį – Time Machine. Jei jį buvote suaktyvine ir prijungę išorinį diską, galite keliauti laiku atgal ir atkurti failus tokius, kokie jie buvo prieš valandą, dieną ar net mėnesį. Tiesiog atidarykite aplanką, kuriame buvo failas, paleiskite Time Machine ir naršykite per ankstesnes versijas.

Dar viena dažnai pamirštama galimybė – „Previous Versions” funkcija Windows sistemoje. Dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ant aplanko, kuriame buvo failas, pasirinkite „Properties” ir pereikite į „Previous Versions” kortelę. Jei sistemoje buvo sukurti atkūrimo taškai arba veikė atsarginių kopijų kūrimas, galite pamatyti senesnę aplanko versiją su jūsų failais.

Specializuotos atkūrimo programos

Kai standartiniai metodai nepadeda, laikas kreiptis į specialias programas. Rinkoje jų yra daugybė – nuo nemokamų iki labai brangių profesionalių sprendimų. Populiariausios yra Recuva, EaseUS Data Recovery Wizard, Disk Drill, PhotoRec ir TestDisk.

Recuva yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems. Ši nemokama programa (yra ir mokama versija su papildomomis funkcijomis) turi intuityvią sąsają ir vedlį, kuris nuves jus per visą procesą. Tiesiog atsisiųskite, įdiekite (SVARBU: ne į tą diską, iš kurio norite atkurti duomenis!) ir paleiskite.

Programa pasiūlys pasirinkti, kokio tipo failus ieškote – nuotraukos, dokumentai, vaizdo įrašai ar viskas iš karto. Tada nurodykite vietą, kur failas buvo prieš ištrynimą. Jei neprisimenate, galite pasirinkti pilną disko skenavimą, bet tai užtruks ilgiau. Po skenavimo pamatysite sąrašą rastų failų su spalvomis pažymėtomis atkūrimo galimybėmis: žalia – puikios šansai, oranžinė – galbūt pažeisti, raudona – labai mažai vilčių.

EaseUS Data Recovery Wizard veikia panašiai, bet turi šiek tiek galingesnį skenavimo variklį. Nemokama versija leidžia atkurti iki 2 GB duomenų, ko dažnai pakanka svarbiems dokumentams ar nuotraukoms. PhotoRec ir TestDisk yra nemokamos open-source programos, bet jos neturi grafinės sąsajos ir veikia per komandų eilutę – tinka labiau pažengusiems vartotojams.

Kaip maksimaliai padidinti atkūrimo šansus

Svarbiausias patarimas – nustokite naudoti kompiuterį, kai tik supratote, kad praradote svarbų failą. Kiekvienas veiksmas – naršymas internete, programų atidarymas, net operacinės sistemos foniniai procesai – gali perrašyti tą vietą diske, kur buvo jūsų duomenys.

Idealiu atveju reikėtų visiškai išjungti kompiuterį ir paleisti jį naudojant išorinį diską ar USB laikmeną su atkūrimo programa. Taip užtikrinsite, kad į problemini diską nieko nerašoma. Profesionalai būtent taip ir daro – jie išima kietąjį diską ir prijungia jį prie kito kompiuterio kaip antrinį įrenginį.

Jei tai per sudėtinga, bent jau įdiekite atkūrimo programą į kitą diską, ne tą, iš kurio bandote atkurti duomenis. Turite du diskus kompiuteryje (pavyzdžiui, C: ir D:)? Puiku – jei failas buvo C: diske, įdiekite programą į D:. Jei turite tik vieną diską, naudokite išorinį USB diską arba net USB laikmeną.

Dar vienas niuansas – SSD diskai. Jie veikia kitaip nei tradiciniai HDD. SSD naudoja TRIM komandą, kuri iš tikrųjų ištrina duomenis, o ne tik pažymi vietą kaip laisvą. Tai reiškia, kad atkurti duomenis iš SSD yra daug sunkiau, o kartais ir neįmanoma. Jei naudojate SSD, veikti reikia itin greitai.

Kai failai buvo ištrinti seniai

Situacija komplikuojasi, kai nuo ištrynimo praėjo daug laiko. Galbūt ištrynėte failą prieš savaitę ar net mėnesį ir tik dabar supratote, kad jis reikalingas. Šansai atkurti tokius failus mažesni, bet ne nulinis.

Pirmiausia patikrinkite debesų saugyklas. Jei naudojate OneDrive, Google Drive, Dropbox ar iCloud, yra tikimybė, kad failas vis dar ten. Šios paslaugos paprastai turi savo šiukšlines, kuriose failai saugomi 30-60 dienų po ištrynimo. OneDrive net leidžia atkurti visą paskyrą į ankstesnę būseną, jei, pavyzdžiui, užklupo virusas.

El. paštas taip pat gali būti išgelbėjimas. Jei kada nors siuntėte tą failą kam nors arba sau, jis vis dar gali būti prisegtuke. Patikrinkite „Sent” aplanką ir paieškos funkciją.

Profesionalios duomenų atkūrimo paslaugos – tai paskutinė instancija, kai failai itin svarbūs (pavyzdžiui, verslo dokumentai ar nepakeičiamos šeimos nuotraukos). Tokios kompanijos turi specializuotą įrangą ir gali dirbti su fiziškai pažeistais diskais. Tačiau pasiruoškite – paslaugos kaina gali siekti nuo šimto iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo sudėtingumo.

Skirtingų failų sistemų ypatumai

Windows kompiuteriuose dažniausiai naudojama NTFS failų sistema, Mac’uose – APFS arba HFS+, o Linux – ext4. Kiekviena iš jų šiek tiek skirtingai tvarko failų ištrynimą ir saugojimą.

NTFS yra gana draugiška duomenų atkūrimui. Ji saugo daug metaduomenų ir failų struktūros informacijos, kas palengvina atkūrimo procesą. Be to, NTFS palaiko „Shadow Copies” – tai tos pačios „Previous Versions”, apie kurias minėjau anksčiau.

APFS, naujoji Apple failų sistema, optimizuota SSD diskams ir naudoja pažangius šifravimo metodus. Tai puiku saugumui, bet ne taip gerai duomenų atkūrimui. HFS+ buvo šiek tiek lengviau atkurti duomenis, bet Apple vis labiau pereina prie APFS.

Linux ext4 failų sistema taip pat palaiko atkūrimą, nors tai gali būti sudėtingiau nei Windows. Yra specialių įrankių kaip extundelete ar ext4magic, bet jie reikalauja tam tikrų techninių žinių.

Prevencija – geriausia strategija

Žinoma, geriausias būdas „atkurti” failus – niekada jų neprarasti. Skamba akivaizdžiai, bet daugelis žmonių vis dar nesukuria jokių atsarginių kopijų.

3-2-1 taisyklė yra aukso standartas: turėkite 3 duomenų kopijas, 2 skirtingose laikmenose ir 1 už namų ribų. Praktiškai tai gali atrodyti taip: originalūs failai kompiuteryje, kopija išoriniame diske ir kopija debesų saugykloje. Taip apsisaugosite nuo disko gedimo, vagystės, gaisro ar kitų nelaimių.

Automatizuokite procesą. Rankiniu būdu kuriamos atsarginės kopijos paprastai… nekuriamos. Nustatykite, kad Windows File History arba Mac Time Machine dirbtų automatiškai. Debesų saugyklos kaip Backblaze ar CrashPlan gali automatiškai kurti visų svarbių failų kopijas fone.

Versijų kontrolė taip pat svarbi. Programos kaip Microsoft Office 365 automatiškai saugo dokumentų versijas. Google Docs leidžia matyti visą keitimų istoriją. Jei dirbate su svarbiais projektais, apsvarstykite Git ar panašias versijų kontrolės sistemas.

Kai duomenys tikrai svarbūs ir nieko nepadėjo

Išbandėte viską – šiukšlinė tuščia, atsarginių kopijų nėra, atkūrimo programos neranda nieko arba randa tik sugadintus failus. Kas dabar?

Jei duomenys tikrai kritiškai svarbūs, nevenkite profesionalų. Specializuotos duomenų atkūrimo laboratorijos gali atlikti stebuklus. Jos dirba švarių patalpų sąlygomis, gali atidaryti kietojo disko korpusą, pakeisti pažeistus komponentus ir nuskaityti duomenis tiesiogiai iš plokštelių.

Tačiau prieš tai įsitikinkite, kad išties išnaudojote visas kitas galimybes. Profesionalus atkūrimas brangus ne be priežasties – tam reikia specialios įrangos ir ekspertizės. Paprastai tai verta tik tada, kai failai turi didelę finansinę ar emocinę vertę.

Dar vienas aspektas – teisinis. Jei failai buvo ištrinti tyčia (pavyzdžiui, darbuotojo, kuris išėjo iš darbo), gali būti teisinių pasekmių. Tokiais atvejais geriau kreiptis į specialistus, kurie gali tinkamai dokumentuoti procesą ir pateikti įrodymus, jei reikia.

Taip pat atminkite, kad kai kurie failai gali būti užšifruoti. Jei naudojote BitLocker, FileVault ar kitus šifravimo įrankius, atkūrimo procesas komplikuojasi. Be šifravimo raktų ar slaptažodžių, net profesionalai nieko negalės padaryti. Tai dar viena priežastis saugiai laikyti šifravimo raktus ir slaptažodžius.

Galiausiai, kartais tenka priimti realybę – ne viskas atkuriama. Jei duomenys buvo perrašyti kelis kartus, jei diskas buvo formatuotas specialia programa, kuri perrašo duomenis, arba jei praėjo daug laiko ir SSD TRIM funkcija atliko savo darbą, failai gali būti prarasti visiems laikams. Tokiais atvejais lieka tik pamokos ateičiai – pradėti kurti atsargines kopijas ir būti atsargesniems.

The post Kaip atkurti ištrintus failus iš kompiuterio appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekvienas Windows naudotojas bent kartą gyvenime yra matęs tą baisųjį mėlyną ekraną su klaidos pranešimais. Vieni jį vadina „mirtimi”, kiti tiesiog keikiasi ir perkrauna kompiuterį. Bet iš tikrųjų šis ekranas – tai Windows operacinės sistemos apsaugos mechanizmas, kuris sustabdo viską, kad apsaugotų jūsų duomenis nuo dar didesnių problemų.

Oficialiai šis reiškinys vadinamas BSOD (Blue Screen of Death), o Microsoft’as jį vadina „Stop Error” arba kritine sistemos klaida. Kai Windows susiduria su tokia rimta problema, kad nebegali saugiai tęsti darbo, ji tiesiog sustoja. Geriau sustoti visiškai, nei leisti sugadinti failus ar aparatūrą – tokia filosofija.

Pirmasis mėlynas ekranas pasirodė dar Windows 3.0 laikais, 1990-aisiais. Tuomet jis buvo gana primityvus – tiesiog mėlynas fonas su baltu tekstu. Šiuolaikinėse Windows versijose ekranas tapo šiek tiek „draugiškesnis” – su liūdnu šypsniuku ir QR kodu, kuris nukreipia į pagalbos puslapį. Bet esmė ta pati – sistema sustojo ir reikia ieškoti problemos.

Kodėl kompiuteris nusprendžia taip drastiškai reaguoti

Mėlynas ekranas nėra atsitiktinumas ar programuotojų klaida. Tai sąmoningas sprendimas. Kai Windows branduolys (kernel) aptinka kritiką problemą – pavyzdžiui, tvarkyklė bando pasiekti atmintį, kurios neturėtų liesti, arba aparatūra grąžina netikėtą atsakymą – sistema turi pasirinkimą: arba bandyti tęsti darbą su sugadintais duomenimis, arba sustoti.

Dažniausios priežastys, kodėl atsiranda BSOD:

Tvarkyklių problemos – tai lyderė tarp visų priežasčių. Blogai parašyta vaizdo plokštės, garso ar kitos įrangos tvarkyklė gali sukelti chaosą sistemoje. Ypač pavojingos senos tvarkyklės naujose Windows versijose arba tvarkyklės iš nepatikimų šaltinių.

Aparatūros gedimai – sugedusi operatyvioji atmintis (RAM), perkaitęs procesorius, miršta kietasis diskas – visa tai gali sukelti mėlyną ekraną. Kartais tai būna pirmas ženklas, kad kompiuterio komponentas artėja prie pabaigos.

Virusai ir kenkėjiškos programos – kai kurios virusų rūšys tyčia sukelia BSOD, kad apsunkintų jų pašalinimą arba tiesiog pakenkti sistemai.

Sisteminių failų pažeidimai – jei Windows sisteminiai failai sugenda dėl netikėto išjungimo, disko klaidų ar kitų priežasčių, sistema gali tapti nestabili.

Kaip perskaityti tą klaidos kodą

Kai pamatote mėlyną ekraną, svarbiausias dalykas – užsirašyti arba nufotografuoti klaidos kodą. Jis paprastai atrodo kaip „STOP: 0x0000007B” arba naujesnėse sistemose tiesiog tekstinis pranešimas tipo „DRIVER_IRQL_NOT_LESS_OR_EQUAL”.

Šie kodai nėra atsitiktiniai skaičiai – kiekvienas reiškia konkrečią problemos rūšį. Pavyzdžiui:

0x0000007B (INACCESSIBLE_BOOT_DEVICE) – sistema negali pasiekti disko, iš kurio bando paleisti. Dažnai atsiranda pakeitus kietąjį diską ar pažeidus įkrovos sektorių.

0x0000000A (IRQL_NOT_LESS_OR_EQUAL) – paprastai reiškia tvarkyklės problemą, kai ji bando pasiekti atmintį netinkamu būdu.

0x00000050 (PAGE_FAULT_IN_NONPAGED_AREA) – dažniausiai susijęs su RAM problemomis arba blogomis tvarkyklėmis.

Windows 10 ir 11 versijose dar rodomas QR kodas, kurį nuskenavus telefonu, galima iškart patekti į Microsoft pagalbos puslapį su informacija apie konkrečią klaidą. Tai tikrai patogu, nors vargu ar kas naudojasi šia funkcija panikuojant dėl sugadinto kompiuterio.

Pirmieji žingsniai po mėlyno ekrano pasirodymo

Kai pirmą kartą pamatote BSOD, pirmas impulsas – paspausti reset mygtuką ir tikėtis, kad problema išnyks. Kartais tai net veikia – jei tai buvo vienkartinis sutrikimas. Bet jei ekranas kartojasi, reikia veikti sistemiškai.

Pirmiausiai paleiskite kompiuterį saugiuoju režimu (Safe Mode). Tai daroma perkrovus kompiuterį ir spaudžiant F8 klavišą (senesnėse Windows) arba per Recovery meniu (naujesnėse). Saugiajame režime Windows kraunasi su minimaliomis tvarkyklėmis ir paslaugomis – jei problema dingo, vadinasi, kaltas kažkas iš papildomų programų ar tvarkyklių.

Patikrinkite, ar neįdiegėte naujos įrangos ar programinės įrangos prieš pat atsirandant problemai. Naujas spausdintuvas, vaizdo plokštė ar net antivirusinė programa gali būti kaltininkas. Pabandykite atjungti visą neseniai prijungtą įrangą ir pašalinti naujas programas.

Labai naudingas įrankis – Windows Event Viewer. Jame galima rasti detalią informaciją apie tai, kas vyko sistemoje prieš pat klaidos atsiradimą. Eikite į Control Panel > Administrative Tools > Event Viewer ir peržiūrėkite „System” bei „Application” logus. Ieškokite įrašų su raudonomis varnelėmis (klaidos) apie laiką, kai įvyko BSOD.

Tvarkyklių medžioklė ir atnaujinimas

Kadangi tvarkyklės yra dažniausia BSOD priežastis, pradėkite nuo jų. Bet čia yra gudrybė – ne visada naujausios tvarkyklės yra geriausios. Kartais Microsoft’as išleidžia Windows atnaujinimą, kuris konfliktuoja su naujausia vaizdo plokštės tvarkykle, ir tenka grįžti prie senesnės versijos.

Patikrinkite Device Manager (Įrenginių tvarkytuvą) – ar nėra geltonų šauktukinių ženklų šalia įrenginių. Tai reiškia, kad tvarkyklė neveikia tinkamai arba jos iš viso nėra. Dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant problemiško įrenginio ir pasirinkite „Update Driver”.

Vaizdo plokštės tvarkyklės yra ypač jautrios. Jei naudojate NVIDIA ar AMD, geriausia atsisiųsti tvarkykles tiesiogiai iš gamintojo svetainės, o ne pasikliauti Windows automatiniu atnaujinimu. Ir dar vienas patarimas – prieš diegiant naują tvarkyklę, pašalinkite seną naudodami tokias programas kaip DDU (Display Driver Uninstaller). Tai išvalo visus senus failus, kurie gali konfliktuoti.

Jei įtariate, kad problema tvarkyklėje, bet nežinote kurioje, galite naudoti programą „BlueScreenView” – nemokamą įrankį, kuris analizuoja BSOD atminties išklotines (dump failus) ir parodo, kuris tvarkyklės failas buvo aktyvus klaidos metu.

Aparatūros diagnostika – kai problema giliau

Jei tvarkyklių tvarkymas nepadėjo, laikas tikrinti aparatūrą. Pradėkite nuo operatyviosios atminties – ji dažnai būna kaltininkė, o patikrinti nesudėtinga.

Windows turi integruotą atminties diagnostikos įrankį. Įveskite „Windows Memory Diagnostic” paieškoje ir paleiskite. Kompiuteris persikraus ir atliks testą – tai užtrunka 15-20 minučių. Jei programa randa klaidų, vienas ar keli RAM moduliai greičiausiai sugedę ir juos reikia keisti.

Kietojo disko patikrinimas taip pat svarbus. Naudokite komandą „chkdsk /f /r” Command Prompt (paleistame kaip administratorius). Ši komanda patikrina diską ir bando ištaisyti rastas klaidas. Tai gali užtrukti kelias valandas, priklausomai nuo disko dydžio.

Temperatūros stebėjimas – perkaitimas gali sukelti nestabilumą. Naudokite programas kaip HWMonitor ar Core Temp, kad pamatytumėte, ar procesorius ar vaizdo plokštė neperkais. Jei temperatūros viršija 80-90°C normalaus naudojimo metu, reikia valyti dulkes, keisti terminę pastą ar patikrinti aušinimo sistemą.

Maitinimo blokas (PSU) retai įtariamas, bet gali būti problema. Jei jūsų PSU per silpnas naujam vaizdo plokštei arba sensta ir nebegali duoti stabilios įtampos, tai gali sukelti įvairiausias problemas, įskaitant BSOD. Deja, PSU patikrinti sunku be specialios įrangos – paprasčiausia pabandyti kitą, jei turite.

Sisteminių failų taisymas ir Windows atstatymas

Kai Windows sisteminiai failai sugenda, operacinė sistema tampa nenuspėjama. Laimei, yra įrankiai, kurie gali tai pataisyti.

SFC (System File Checker) – tai pirmasis įrankis, kurį reikia naudoti. Atidarykite Command Prompt kaip administratorius ir įveskite „sfc /scannow”. Programa nuskanavo visus sisteminius failus ir palygina juos su originaliomis versijomis. Jei randa pažeidimų, bando juos ištaisyti. Procesas užtrunka 20-30 minučių.

DISM (Deployment Image Servicing and Management) – galingesnis įrankis, kuris taiso pačią Windows komponentų saugyklą. Naudokite komandą „DISM /Online /Cleanup-Image /RestoreHealth”. Šį įrankį geriau paleisti prieš SFC, nes jis taiso gilesnius sistemos sluoksnius.

Jei šie įrankiai nepadeda, galite pabandyti System Restore (Sistemos atkūrimą). Tai grąžina Windows į ankstesnę būseną, kai viskas dar veikė. Bet tam reikia, kad būtų sukurti atkūrimo taškai – Windows juos kuria automatiškai prieš didelius atnaujinimus, bet ne visi turi šią funkciją įjungtą.

Kraštutinis variantas – Windows atstatymas (Reset). Windows 10 ir 11 leidžia atstatyti sistemą išsaugant asmeninius failus. Tai tarsi švarus įdiegimas, bet jūsų dokumentai, nuotraukos ir kiti failai išlieka. Tiesa, visos programos bus pašalintos, tad teks diegti iš naujo.

Kai viskas kitas nepadeda – gilesnė analizė

Jei išbandėte viską, o mėlynas ekranas vis tiek kartojasi, laikas gilesnei analizei. Windows kuria dump failus (atminties išklotines) kiekvieno BSOD metu – juose yra detali informacija apie tai, kas vyko klaidos akimirką.

Šie failai saugomi C:\Windows\Minidump kataloge. Jų negalite tiesiog atidaryti – reikia specialių programų. Jau minėta BlueScreenView yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems. Ji parodo klaidos kodą, laiką, ir svarbiausia – kurie tvarkyklių failai buvo aktyvūs.

Pažangesni naudotojai gali naudoti WinDbg – Microsoft’o kūrėjų įrankį. Jis sudėtingesnis, bet duoda daug daugiau informacijos. Galite net rasti instrukcijas internete, kaip analizuoti dump failus su WinDbg – tai nėra taip baisu, kaip atrodo.

Kartais pravartu pasidalinti dump failais specialiuose forumuose, kur patyrusieji naudotojai gali padėti juos išanalizuoti. Forumas bleepingcomputer.com turi skyrių, skirtą BSOD problemoms spręsti – ten žmonės tikrai padeda.

Dar vienas patarimas – jei BSOD atsiranda tik naudojant konkrečią programą ar žaidimą, problema greičiausiai toje programoje ar jos sąveikoje su sistema. Pabandykite programą atnaujinti, perkonfigūruoti ar net pašalinti ir įdiegti iš naujo.

Kaip apsisaugoti nuo mėlynų ekranų ateityje

Geriau užkirsti kelią nei gydyti – ši patarlė tinka ir kompiuteriams. Yra keletas paprastų dalykų, kurie gali žymiai sumažinti BSOD tikimybę.

Reguliariai atnaujinkite Windows, bet ne aklinai. Kai Microsoft išleidžia naują atnaujinimą, palaukite savaitę ar dvi – jei yra problemų, apie jas greitai sužinosite iš kitų naudotojų. Tada jau galite ramiai atnaujinti arba palaukti, kol Microsoft išleis pataisymą.

Tvarkykles diekite tik iš patikimų šaltinių – gamintojo svetainės ar Microsoft katalogo. Niekada nenaudokite abejotinų „driver update” programų, kurios žada atnaujinti visas tvarkykles vienu mygtuko paspaudimu. Dažnai jos pridaro daugiau problemų nei naudos.

Fizinė kompiuterio priežiūra svarbi. Valykite dulkes bent kartą per pusmetį – užsikimšę ventiliatoriai lemia perkaitimą, o tai – nestabilumą. Jei kompiuteris stovi ant grindų, dulkių kaupiasi dar greičiau.

Naudokite kokybišką maitinimo bloką ir UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį), jei įmanoma. Staigūs įtampos svyravimai ar elektros išsijungimai gali sugadinti ne tik duomenis, bet ir aparatūrą.

Sukurkite reguliarų atsarginių kopijų grafiką. Net jei BSOD ir atsiras, jūsų svarbūs duomenys bus saugūs. Windows turi integruotą Backup funkciją, bet galite naudoti ir kitas programas – Macrium Reflect, Acronis True Image ar net nemokamą AOMEI Backupper.

Kai mėlynas ekranas tampa draugu, o ne priešu

Galbūt skamba keistai, bet BSOD iš tikrųjų yra naudingas. Jis apsaugo jūsų duomenis ir aparatūrą nuo didesnių bėdų. Įsivaizduokite, kas būtų, jei sistema tęstų darbą su sugadinta atmintimi – galėtumėte prarasti svarbius dokumentus, sugadinti duomenų bazę ar net fiziškai pažeisti kietąjį diską.

Per metus sprendžiant kompiuterių problemas, pastebėjau, kad žmonės, kurie bent kartą susidūrė su BSOD ir išmoko jį spręsti, tampa daug atsargesni ir labiau prižiūri savo sistemas. Tai tarsi perspėjimo signalas – kažkas negerai, reikia atkreipti dėmesį.

Šiuolaikinės Windows versijos tapo daug stabilesnės nei anksčiau. Windows XP laikais mėlynas ekranas buvo kasdienybė daugeliui naudotojų. Dabar, jei jūsų kompiuteris veikia gerai, galite naudoti mėnesius ar net metus niekada nepamatę BSOD. Tai rodo, kad Microsoft tikrai dirba prie stabilumo.

Bet kai jis vis dėlto pasirodo, nebijokite. Užsirašykite klaidos kodą, ramiai perkraukite kompiuterį ir pradėkite sistemiškai ieškoti problemos. Dažniausiai sprendimas paprastesnis, nei atrodo – atnaujinta tvarkyklė, išvalytos dulkės ar pataisyti sisteminiai failai, ir viskas vėl veikia kaip naujas. O jei ne – visada yra forumai, kur patyrusieji entuziastai mielai padės. Kompiuterių bendruomenė yra nuostabi – žmonės tikrai nori padėti, nes patys yra buvę panašiose situacijose.

The post Mėlynas mirties ekranas Windows: priežastys ir taisymas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.