Sėdi prie kompiuterio, dirbi ar žiūri filmą, ir staiga ekranas pradeda mirgėti lyg diskotekoje. Kartais tai vos pastebimas virpėjimas, kartais – erzinantis blyksėjimas, kuris verčia užsimerkti. Ši problema gali ištikti bet kada ir bet ką – nuo seno stacionaraus kompiuterio iki naujausio nešiojamojo.

Pirmiausia reikia suprasti, kad mirgėjimas nėra viena konkreti problema, o simptomas, kuris gali reikšti labai skirtingus dalykus. Tai tarsi automobilio variklio lemputė – ji užsidega dėl šimto priežasčių. Ekrano mirgėjimas gali būti susijęs su programine įranga, aparatūra, laidais ar net elektros tinklu jūsų namuose.

Įdomu tai, kad daugelis žmonių iš karto galvoja apie sugadintą ekraną ir ruošiasi išleisti krūvą pinigų naujo pirkimui. Tačiau praktika rodo, kad daugiau nei pusė atvejų išsprendžiama paprastais būdais, nereikalaujančiais nei specialių įrankių, nei gilių techninių žinių.

Atnaujinimai ir tvarkyklės – neregima problema

Viena dažniausių priežasčių, kodėl ekranas pradeda mirgėti, yra vaizdo plokštės tvarkyklės. Tai programinė įranga, kuri veikia kaip vertėjas tarp jūsų operacinės sistemos ir vaizdo plokštės. Kai šis vertėjas pradeda kalbėti nesusipratimais, ekranas reaguoja mirgėjimu.

Windows operacinėje sistemoje ypač dažnai pasitaiko situacija, kai sistema automatiškai atnaujina tvarkykles į naujesnes versijas, kurios ne visada gerai sutaria su konkrečia aparatūra. Kartais naujesnė nereiškia geresnė. Esu matęs atvejų, kai žmonės savaitėmis kentė mirgantį ekraną, o problema išsisprendė grįžus prie ankstesnės tvarkyklės versijos.

Kaip tai patikrinti? Eikite į įrenginių tvarkytuvą (Device Manager), raskite savo vaizdo plokštę, dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ir pasirinkite „Properties”. Skirtuke „Driver” rasite galimybę grįžti prie ankstesnės versijos arba visiškai pašalinti ir iš naujo įdiegti tvarkyklę. Prieš tai verta atsisiųsti naujausią tvarkyklę tiesiogiai iš gamintojo svetainės – NVIDIA, AMD ar Intel.

Atnaujinimo dažnis – paslėpta ekrano nuostata

Daugelis žmonių net nežino, kad jų ekranas turi parametrą, vadinamą atnaujinimo dažniu (refresh rate). Tai rodo, kiek kartų per sekundę ekranas atnaujina vaizdą. Matuojama hercais (Hz). Standartinis dažnis paprastai yra 60 Hz, bet modernūs ekranai gali palaikyti 75 Hz, 120 Hz, 144 Hz ar net 240 Hz.

Problema atsiranda tada, kai šis nustatymas kažkodėl pasikeičia. Pavyzdžiui, jūsų ekranas veikė 60 Hz, bet po sistemos atnaujinimo persijungė į 59 Hz arba kitą nestandartinį dažnį. Žmogaus akis gali to net nesuvokti sąmoningai, bet jaučiate diskomfortą – ekranas tarsi virpa, nors aiškaus mirgėjimo nematote.

Tai patikrinti Windows sistemoje paprasta: dešiniuoju pelės mygtuku spustelkite ant darbalaukio, pasirinkite „Display settings”, tada slinkite žemyn iki „Advanced display settings”. Ten rasite atnaujinimo dažnį. Pabandykite pakeisti į kitą reikšmę ir pažiūrėkite, ar problema išnyksta. Kartais net grįžimas prie to paties dažnio (perjungus į kitą ir vėl atgal) gali viską sutvarkyti.

Laidai ir jungtys – fizinė realybė

Skaitmeninėje eroje mes dažnai pamirštame, kad kompiuteriai vis dar sujungti fiziniais laidais. Ir šie laidai gali būti problemos šaltinis. HDMI, DisplayPort, DVI ar VGA kabelis – bet kuris iš jų gali sukelti mirgėjimą, jei yra pažeistas, blogai prijungtas ar tiesiog prastos kokybės.

Esu matęs situacijų, kai žmonės pirko pigius HDMI kabelius iš neaiškių gamintojų, ir ekranas mirgėjo tik tam tikrose situacijose – pavyzdžiui, žiūrint 4K vaizdo įrašą ar žaidžiant žaidimus. Tai nutinka todėl, kad prastas kabelis nesugebėja perduoti didelio duomenų srauto be klaidų.

Paprastas testas: pabandykite kitą kabelį. Jei turite atsarginį – puiku. Jei ne, pabandykite pasiskolinti iš draugo ar naudokite kitą jungtį (pavyzdžiui, vietoj HDMI – DisplayPort). Taip pat patikrinkite, ar kabelis tvirtai įkištas abiejuose galuose. Skamba banaliai, bet kartais kabelis būna įkištas 90 procentų, ir to užtenka vaizdui rodyti, bet ne stabilumui užtikrinti.

Dar vienas niuansas – kabelio ilgis. Ilgesni nei 3 metrų kabeliai gali pradėti prarasti signalą, ypač jei tai aukštos raiškos vaizdas. Jei naudojate ilgą kabelį, apsvarstykite galimybę įsigyti aktyvųjį kabelį su signalo stiprintuvu arba tiesiog trumpesnį.

Elektromagnetiniai trukdžiai ir maitinimas

Tai sritis, apie kurią mažai kas galvoja, bet ji gali būti labai reikšminga. Jūsų ekranas ir kompiuteris yra jautrūs elektromagnetiniams trukdžiams. Jei šalia ekrano stovi galingas garsiakalbis, mobilusis telefonas, mikrobangų krosnelė ar kitas elektros prietaisas, jie gali sukelti trukdžius.

Ypač tai aktualu seniems ekranams su katodine vamzde (CRT), nors tokių šiais laikais beveik nebeliko. Tačiau net LCD ir LED ekranai gali reaguoti į stiprius elektromagnetinius laukus. Pabandykite perkelti visus elektronikos prietaisus toliau nuo ekrano ir pažiūrėkite, ar situacija pasikeis.

Maitinimo problemos – tai atskira istorija. Jei jūsų namuose nestabilus elektros įtampa (ypač senuose namuose ar kaime), ekranas gali mirgėti dėl įtampos svyravimų. Tai pastebėsite, jei mirgėjimas sutampa su kitų prietaisų įjungimu – pavyzdžiui, šaldytuvo ar oro kondicionieriaus.

Sprendimas – kokybiškas UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinis) arba bent jau įtampos stabilizatorius. Tai ne tik apsaugos jūsų įrangą nuo mirgėjimo, bet ir pratęs jos tarnavimo laiką.

Programinės įrangos konfliktai ir Windows ypatumai

Windows 10 ir 11 versijose yra žinoma problema, susijusi su užduočių valdykle (Task Manager). Kai ją atidarote, ekranas gali pradėti mirgėti. Tai nutinka dėl konflikto tarp tam tikrų tvarkyklių ir Windows funkcijų.

Taip pat mirgėjimą gali sukelti antivirusinės programos, ypač tos, kurios turi ekrano apsaugos funkcijas ar stebėjimo įrankius. Norton, McAfee ir kitos panašios programos kartais per daug įsiterpia į vaizdo atvaizdavimo procesus.

Norėdami patikrinti, ar problema programinė, paleiskite kompiuterį saugiuoju režimu (Safe Mode). Jei ekranas nebemerga – problema tikrai programinėje įrangoje. Tada galite pradėti sistemingai ieškoti kaltininko, išjungdami įvairias programas ir paslaugas.

Vienas efektyvus būdas – sukurti naują vartotojo paskyrą Windows sistemoje ir prisijungti prie jos. Jei ten viskas veikia gerai, vadinasi, problema slypi jūsų pagrindinės paskyros nustatymuose ar įdiegtose programose.

Aparatūros gedimas – kai problema rimtesnė

Kartais mirgėjimas reiškia, kad kažkas fiziškai genda. Dažniausiai tai būna vaizdo plokštė arba pats ekranas. Kaip atskirti?

Jei naudojate nešiojamąjį kompiuterį, prijunkite išorinį monitorių. Jei išorinis ekranas veikia puikiai – problema jūsų nešiojamojo ekrane ar jo jungtyje su pagrindinės plokštės. Jei merga abu – greičiausiai kalta vaizdo plokštė.

Stacionariame kompiuteryje galite išbandyti savo ekraną su kitu kompiuteriu. Jei ekranas merga ir su kitu kompiuteriu – problema jame. Jei ne – žiūrėkite į savo kompiuterio vaizdo plokštę.

Vaizdo plokštės gedimas dažnai pasireiškia ne tik mirgėjimu, bet ir kitais simptomais: keistais artefaktais ekrane, spalvų iškraipymais, ekrano užšalimu. Jei vaizdo plokštė yra išimama (diskretinė), galite pabandyti ją ištraukti ir įdėti atgal – kartais kontaktai tiesiog apsidulkina ar oksidavosi.

Perkaitimas taip pat gali būti problema. Jei vaizdo plokštės aušintuvas užsikimšęs dulkėmis, ji perkaista ir pradeda „glitchinti”. Atidarykite kompiuterio korpusą ir patikrinkite, ar ventiliatoriai sukasi, ar nėra dulkių sluoksnių. Suspaustos oro balionėlis iš kompiuterių parduotuvės padės viską išvalyti.

Kai problema išspręsta – ką daryti toliau

Tarkime, radote problemą ir ją išsprendėte. Ekranas vėl veikia stabiliai, ir gyvenimas gražus. Bet verta imtis kelių prevencinių priemonių, kad problema nesugrįžtų.

Pirma, jei problema buvo tvarkyklėse – užsirašykite, kuri versija veikia gerai. Windows turi įprotį automatiškai atnaujinti tvarkykles, todėl galite išjungti automatinius vaizdo plokštės tvarkyklių atnaujinimus. Tai daroma per sistemos nustatymus arba specialias programas kaip „Wushowhide”.

Antra, jei problema buvo laiduose – investuokite į kokybiškus kabelius. Taip, jie brangesni, bet skirtumas tarp 5 eurų ir 20 eurų kabelio gali būti diena ir naktis. Ieškokite sertifikuotų kabelių su gerais atsiliepimais.

Trečia, reguliariai valykite kompiuterį nuo dulkių. Bent kartą per pusmetį atidarykite korpusą ir išpūskite dulkes. Tai padės išvengti ne tik ekrano mirgėjimo, bet ir daugelio kitų problemų.

Ketvirta, jei naudojate daug programų, kurios veikia fone, periodiškai peržiūrėkite jas ir pašalinkite nereikalingas. Kuo mažiau programų kišasi į sistemos procesus, tuo stabiliau viskas veikia.

Ir galiausiai – būkite budrūs. Jei ekranas pradeda mirgėti po konkretaus įvykio (programos įdiegimo, sistemos atnaujinimo, naujo įrenginio prijungimo), žinosite, kur ieškoti problemos. Kompiuteriai retai genda tiesiog taip sau – paprastai tam yra konkreti priežastis, ir ją galima rasti, jei žinote, kur žiūrėti.

Mirgantis ekranas nėra bauginanti problema, nors iš pradžių taip atrodo. Dauguma atvejų išsprendžiami paprastais veiksmais, o net sudėtingesnės situacijos retai reikalauja brangių remontų. Svarbiausia – sistemingai tikrinti galimas priežastis, pradedant nuo paprasčiausių, ir nepanikuoti. Jūsų ekranas greičiausiai dar ilgai tarnaus, reikia tik rasti, kas jam nepatinka šiuo metu.

The post Kompiuterio ekrano mirgėjimų priežastys ir sprendimai appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kietasis diskas – tai viena iš tų kompiuterio dalių, kurią pastebime tik tada, kai ji pradeda kelti problemų. Galite turėti galingiausią procesorių ir tobulą vaizdo plokštę, bet jei kietasis diskas pradeda gesti, visas kompiuteris virsta nepatikima mašina. Problema ta, kad diskai retai sugenda akimirksniu – dažniausiai jie pirmiau pradeda siųsti įvairius signalus, kuriuos reikia mokėti atpažinti.

Daugelis žmonių klausia manęs: „Kaip suprasti, kad diskas genda?” Atsakymas nėra paprastas, nes simptomai gali būti labai įvairūs. Kartais tai būna akivaizdūs ženklai, kaip keisti garsai ar nuolatiniai klaidos pranešimai, o kartais – subtilūs sistemos lėtėjimai, kuriuos lengva priskirti kitoms problemoms. Pabandykime išsiaiškinti, į ką verta atkreipti dėmesį.

Garsai, kurių neturėtų būti

Pirmasis ir labiausiai akivaizdus ženklas – neįprasti garsai. Tradiciniai HDD (Hard Disk Drive) diskai turi judančias dalis – plokšteles ir galvutes, kurios juda virš jų mikroskopiniais atstumais. Kai viskas veikia gerai, girdite tik tylų dūzgimą ir retkarčiais lengvą pykštelėjimą, kai galvutės juda iš vienos vietos į kitą.

Bet kai diskas pradeda gesti, garsai tampa visai kitokį. Gali pasigirsti:

Kliksinėjimas – tai vienas blogiausių garsų, kurį galite išgirsti. Dažnai vadinamas „mirties kliksinėjimu” (click of death), jis reiškia, kad skaitymo galvutės negali rasti tinkamos pozicijos arba diskas bando perskaityti duomenis iš sugadinto sektoriaus. Jei girdite pakartotinį klik-klik-klik, tai rimtas signalas, kad reikia skubiai daryti atsarginę kopiją.

Cypimas ar švilpimas – aukšto tono garsai gali reikšti, kad diskas turi problemų su sukimosi varikliu arba guoliais. Tai dažnai būna mechaninio susidėvėjimo požymis.

Garsus trinksėjimas – jei diskas skamba tarsi kažkas viduje trankosi, tai greičiausiai galvutės fiziškai liečia plokšteles, o to tikrai neturėtų būti. Tokiu atveju diskas gali sugesti bet kurią akimirką.

Svarbu paminėti, kad SSD (Solid State Drive) diskai, kurie neturi judančių dalių, veikia visiškai tyliai. Jei jūsų SSD „skleidžia garsus”, tai tikrai ne diskas – ieškokite problemos kitur, pavyzdžiui, aušinimo ventiliatoriuose.

Kai failai pradeda dingti ar gesti

Vienas subtilesnių, bet labai rimtų ženklų – failų sistemos problemos. Jei pastebite, kad failai staiga tampa neprieinami, programos nebesikrauna arba gaute klaidos pranešimus bandant atidaryti dokumentus, kurie anksčiau veikė puikiai, tai gali būti disko gedimo požymis.

Ypač įtartina, kai:

Failai savaime „sugenda” – atidarote dokumentą, kurį vakar redagavote, ir jis yra tuščias arba pilnas nesąmonių simbolių. Tai gali reikšti, kad diskas neteisingai įrašė arba perskaitė duomenis.

Programos prašo „reinstaliacijos” – jei programa, kuri veikė be problemų, staiga sako, kad trūksta failų arba reikia ją įdiegti iš naujo, galbūt diskas nebegali perskaityti tam tikrų sektorių, kur buvo išsaugoti programos failai.

Operacinė sistema praneša apie „sugadintus sektorius” – Windows ar kitos OS kartais parodo pranešimus apie problemas su disku. Nepamirškite jų – tai ne tik įspėjimas, bet ir aiškus signalas veikti.

Lėtėjimas, kuris neturi logiško paaiškinimo

Kompiuteriai laikui bėgant natūraliai lėtėja dėl programinės įrangos, bet jei pastebite staigų ir dramatišką našumo kritimą, kietasis diskas gali būti kaltas. Kai diskas pradeda gesti, jam reikia daug daugiau laiko duomenims perskaityti – jis bando kelis kartus, praleidžia sugadintus sektorius, ieško alternatyvių būdų pasiekti informaciją.

Štai ką pastebėsite:

Sistema kraunasi amžinai – jei Windows ar macOS anksčiau užsikraudavo per minutę, o dabar tam reikia penkių ar dešimties minučių, diskas gali turėti rimtų problemų. Krovimosi metu sistema skaito daug failų iš disko, todėl bet kokie skaitymo sutrikimai tampa labai pastebimi.

Programos „užšąla” atsitiktinai – dirba programa, viskas gerai, ir staiga ji sustingsta 30 sekundžių ar ilgiau. Po to vėl veikia normaliai. Tai gali būti disko bandymas perskaityti duomenis iš probleminės vietos.

Failų kopijavimas trunka neįtikėtinai ilgai – jei kopijuojate 1GB failą ir tai užtrunka 20 minučių, kai anksčiau užtrukdavo vieną, diskas aiškiai kenčia.

Diagnostikos įrankiai – kaip patikrinti objektyviai

Jausmai ir įtarimai – tai gerai, bet geriau pasitikrinti objektyviai. Laimei, yra nemokamų programų, kurios gali išanalizuoti jūsų disko būklę ir pasakyti, ar tikrai laikas jaudintis.

S.M.A.R.T. technologija – tai įmontuota į beveik visus šiuolaikinius diskus sistema, kuri stebi įvairius parametrus: temperatūrą, perskaitytų/įrašytų duomenų kiekį, klaidų skaičių, sugadintų sektorių statistiką. Programa kaip CrystalDiskInfo (Windows) ar DriveDx (macOS) gali nuskaityti šią informaciją ir parodyti jums aiškų disko „sveikatos” įvertinimą.

Kai paleidžiate tokią programą, ieškokite:

– Bendro sveikatos statuso – jei rašoma „Good” ar „Healthy”, viskas gerai. „Caution” ar „Warning” reiškia, kad diskas turi problemų. „Bad” ar „Failing” – skubiai darykite atsarginę kopiją.
– Reallocated Sectors Count – tai sektorių, kuriuos diskas pripažino sugadintais ir pakeitė atsarginiais, skaičius. Jei šis skaičius auga, diskas genda.
– Current Pending Sector Count – sektoriai, kuriuos diskas įtaria esant sugadintus. Didelis skaičius čia – blogas ženklas.
– Temperature – diskai neturėtų veikti virš 50-55°C. Jei temperatūra nuolat aukšta, tai gali pagreitinti gedimą.

Įmontuoti sistemos įrankiai – Windows turi „Check Disk” (chkdsk) komandą, kuri gali nuskaityti diską ir bandyti pataisyti klaidas. macOS turi „Disk Utility” su panašiomis funkcijomis. Nors šie įrankiai ne tokie išsamūs kaip specializuotos programos, jie gali padėti nustatyti akivaizdžias problemas.

SSD vs HDD – skirtingi gedimai

Nors abu šie diskai atlieka tą pačią funkciją, jų gedimo būdai skiriasi gana stipriai. HDD diskai dažniausiai genda mechaniškai – susidėvi guoliai, galvutės, varikliai. Jie tarnauja vidutiniškai 3-5 metus, nors kai kurie gali veikti ir 10 metų.

SSD diskai neturi judančių dalių, todėl mechaninis gedimas jiems negresia. Tačiau jie turi kitą problemą – ribotas įrašymo ciklų skaičius. Kiekviena atmintinės ląstelė gali būti perrašyta tik tam tikrą skaičių kartų (nuo kelių tūkstančių iki šimtų tūkstančių, priklausomai nuo tipo). Kai šis limitas pasiekiamas, ląstelė nebegali saugoti duomenų.

SSD gedimo požymiai šiek tiek skiriasi:

– Failai tampa „tik skaitomi” – SSD gali pereiti į apsauginį režimą, kai leidžia tik skaityti duomenis, bet nebeleisti įrašyti naujų.
– Programos negali būti įdiegtos – sistema praneša, kad nepakanka vietos, nors matote, kad diske yra laisvos erdvės.
– Dažni „mėlyni ekranai” ar sistemos užšalimai – ypač jei klaidos pranešimuose minimas „DRIVER_IRQL_NOT_LESS_OR_EQUAL” ar panašūs.

Kas pagreitina disko gedimą

Diskai nėra amžini, bet tam tikri dalykai gali žymiai sutrumpinti jų gyvenimą. Žinant šiuos faktorius, galite bent jau pabandyti pratęsti disko tarnybos laiką.

Temperatūra – tai vienas didžiausių priešų. Diskai, veikiantys karštyje, genda daug greičiau. Įsitikinkite, kad jūsų kompiuterio korpusas turi tinkamą vėdinimą. Jei nešiojamas kompiuteris, stenkitės jo nenaudoti ant lovos ar kitų minkštų paviršių, kurie blokuoja vėdinimo angas.

Fiziniai smūgiai – ypač pavojingi HDD diskams. Jei diskas veikia ir jį sudaužote ar numečiate, galvutės gali atsitrenkti į plokšteles ir jas sugadinti. Net jei diskas išjungtas, stiprus smūgis gali sukelti mechaninių pažeidimų.

Staigūs elektros nutrūkimai – kai kompiuteris staiga išsijungia rašant duomenis į diską, gali susidaryti failų sistemos klaidos arba net fiziškai sugesti diskas. Naudokite UPS (nepertraukiamo maitinimo šaltinį), jei gyvenate vietoje su nestabiliu elektros tiekimu.

Nuolatinis 100% apkrovimas – jei jūsų diskas nuolat dirba maksimaliu pajėgumu (galite tai pamatyti Windows Task Manager), jis susidėvės greičiau. Tai dažna problema kompiuteriuose su per mažai RAM atminties – sistema nuolat naudoja diską kaip virtualią atmintį.

Ką daryti, kai įtariate gedimą

Pirmiausia – ramus protas. Jei įtariate, kad diskas genda, bet jis dar veikia, turite laiko veikti protingai. Štai kas turėtų būti jūsų prioritetai:

Atsarginė kopija – dabar, ne rytoj – tai absoliutus prioritetas. Nukopijuokite visus svarbius failus į kitą diską, debesį ar išorinį kietąjį diską. Nepraleiskite šio žingsnio tikėdamiesi, kad „dar truputį palauksiu”. Diskai gali sugesti staiga ir netikėtai.

Sumažinkite disko naudojimą – kuo mažiau rašote į gedantį diską, tuo ilgiau jis išliks gyvas. Išjunkite nereikalingas programas, sustabdykite automatines atsargines kopijas į tą patį diską, nemėginkite defragmentuoti (tai tik pagreitins galutinį gedimą).

Neskubėkite formatuoti ar „taisyti” – kai kurie žmonės, pamatę klaidas, iš karto bando formatuoti diską ar paleisti agresyvias taisymo programas. Jei diskas mechaniškai genda, tai gali tik pabloginti situaciją. Pirmiausia išsaugokite duomenis.

Įvertinkite profesionalios pagalbos poreikį – jei diske yra kritiškai svarbių duomenų, kurių neturite kitur, ir diskas jau nebepasiekiamas įprastais būdais, galbūt verta kreiptis į duomenų atkūrimo specialistus. Tai brangu (gali kainuoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų), bet kartais tai vienintelis būdas atgauti nepakeičiamus duomenis.

Kada keisti diską ir kaip išsirinkti naują

Net jei jūsų diskas dar veikia, bet rodo gedimo ženklus, geriausia jo nekeisti. Klausimas – į ką keisti?

Šiais laikais atsakymas dažniausiai yra SSD. Jie yra žymiai greitesni, patikimesni (mechanine prasme), suvartoja mažiau energijos ir neskleidžia triukšmo. Taip, jie brangesni už HDD, bet kainų skirtumas mažėja, o našumo skirtumas yra milžiniškas.

Jei jums reikia daug vietos (pavyzdžiui, vaizdo archyvui ar didelei žaidimų bibliotekai) ir biudžetas ribotas, galite naudoti kombinaciją: SSD operacinei sistemai ir programoms, HDD duomenims. Tai populiarus kompromisas, suteikiantis ir greitį, ir erdvę.

Renkantis naują diską, atkreipkite dėmesį į:

– Talpą – paimkite bent 20-30% daugiau nei manote, kad jums reikia. Diskai veikia geriau, kai nėra visiškai pilni.
– Garantiją – geresni gamintojai siūlo 3-5 metų garantijas. Tai rodo pasitikėjimą savo produktu.
– TBW (Total Bytes Written) SSD atveju – tai kiek duomenų galite įrašyti per viso disko gyvavimą. Didesnis skaičius = ilgesnis tarnavimas.
– Atsiliepimus – paskaitykite, ką sako kiti vartotojai. Kai kurie diskai turi žinomus patikimumo trūkumus.

Kai diskas tampa prisiminimų dėžute

Kietieji diskai – keista technologija, kai pagalvoji. Jie saugo mūsų gyvenimus: nuotraukas, kurias niekada neatsispausdinsime, muzikos kolekcijas, kurias rinkome metus, darbo projektus, šeimos video. Ir viskas guli ant plonų metalinių plokštelių, besisukančių tūkstančius kartų per minutę, arba elektroninėse ląstelėse, kurios pamažu nusidėvi.

Galbūt didžiausia pamoka, kurią galime išmokti iš gedančių diskų, nėra techninė. Tai priminimai, kad niekas nėra amžina ir kad svarbius dalykus reikia dublikuoti. Jei turite nuotraukų, kurių netektis jus sukrėstų, jos turėtų būti bent trijose vietose: originaliame diske, išoriniame diske ir debesyje. Tai vadinama „3-2-1 taisykle” – trys kopijos, dviejose skirtingose laikmenose, viena ne namuose.

Taigi, kai kitą kartą išgirsite keistą kliksinėjimą iš kompiuterio ar pastebėsite, kad failai kraunasi neįtikėtinai ilgai, neignoruokite. Jūsų kompiuteris bando jums kažką pasakyti. Ir geriau išgirsti tą pranešimą anksčiau nei vėliau, kai jau bus per vėlu. Diskai genda – tai neišvengiama. Bet praradimas duomenų nėra neišvengiamas, jei būsite budrūs ir pasiruošę.

The post Kaip atpažinti sugedusį kietąjį diską appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Tikrai nėra nieko baisesnio žaidėjui, nei laukti savaitgalio, susiplanuoti maratoną su naujausiu žaidimu, o PlayStation tiesiog atsisako įsijungti. Mygtukas spaudomas, bet nieko nevyksta – nei šviesos, nei garso, nei mėlyno ekrano. Arba dar blogiau – konsole pradeda keistai pypsėti, mirksi spalvotais šviesų signalais ir vėl nutyla. Tokiais atvejais daugelis iškart galvoja apie brangų remontą ar net naują konsolę, bet dažnai problema išsprendžiama daug paprasčiau.

PlayStation konsolės, nesvarbu ar tai PS4, PS5, ar net senesnė PS3, yra gana patikimi įrenginiai, tačiau kaip ir bet kuri elektronika, jos turi silpnąsias vietas. Dažniausiai problemos kyla dėl maitinimo, perkaitimo ar programinės įrangos sutrikimų. Geroji žinia – daugelį šių problemų galima diagnozuoti ir išspręsti namuose, be specialių įrankių ar gilių technologinių žinių.

Pirmieji žingsniai: ką patikrinti prieš pradedant panikuoti

Prieš pradedant ardyti konsolę ar skambinti į servisą, verta atlikti kelis paprastus patikrinimus. Kartais problema slypi visai ne ten, kur tikimės.

Pirmiausia – maitinimo laidas. Skamba banaliai, bet būtent tai dažnai būna kaltininkas. Patikrinkite, ar laidas tvirtai įkištas tiek į konsolę, tiek į elektros lizdą. Pabandykite jį ištraukti ir vėl įkišti – kartais kontaktas tiesiog būna pašlijęs. Jei turite galimybę, išbandykite kitą maitinimo laidą arba įkiškite esamą į kitą lizdą. Elektros lizdai namuose gali būti netikėtai kaprizingi – kartais tiesiog neveikia arba teikia nepastovų įtampą.

Antra svarbi detalė – pats maitinimo mygtukas. PS4 ir PS5 konsolėse jis būna jutiklinis, ir kartais tiesiog „nejaučia” prisilietimo. Pabandykite laikyti ilgiau – ne tik trumpai paliesti, bet palaikyti 10-15 sekundžių. Kai kurios konsoles turi ir fizinį mygtuką priekyje, kurį lengva praleisti – jis būna mažas ir ne itin išsiskiriantis.

Trečias dalykas – HDMI kabelis ir televizorius. Kartais problema ne tame, kad konsole neįsijungia, o tame, kad ji įsijungia, bet nieko nematome ekrane. Patikrinkite, ar televizorius nustatytas į teisingą HDMI įvestį. Pabandykite perjungti į kitą HDMI lizdą televizoriuje arba išbandyti kitą HDMI kabelį. Taip pat verta pabandyti prijungti konsolę prie kito televizoriaus ar monitoriaus – taip išsiaiškinsime, ar problema tikrai konsolėje.

Pypsėjimai ir mirksintys šviesų signalai: ką jie reiškia

PlayStation konsoles turi savotišką komunikacijos sistemą – jos „kalba” su mumis naudodamos spalvotus LED signalus ir pypsėjimus. Tai ne atsitiktiniai garsai – kiekvienas pypsėjimas ir kiekviena šviesos spalva turi savo reikšmę.

PS4 konsolėje mėlyna šviesa reiškia, kad sistema įsijungia arba jau veikia. Jei ji mirksi mėlynai, bet niekada nepereina į baltą (veikiančios sistemos spalvą), tai vadinama „mėlynos mirties” problema. Dažniausiai tai reiškia HDMI ar vaizdo išvesties problemą, bet gali būti ir rimtesnis aparatinės įrangos gedimas.

Raudona arba oranžinė šviesa paprastai reiškia, kad konsole yra budėjimo režime arba perkaitusi. Jei ji mirksi raudonai ir pypsėja tris kartus, tai beveik tikrai perkaitimo problema. Konsole automatiškai išsijungia, kad apsisaugotų nuo gedimo.

PS5 atveju šviesų sistema šiek tiek kitokia, bet principas panašus. Jei matote oranžinę šviesą – konsole budėjimo režime. Mirksinčios baltos šviesos gali reikšti, kad sistema bando įsijungti, bet kažkas jai trukdo. Jokių šviesų – tikrai maitinimo ar aparatinės įrangos problema.

Maitinimo bloko problemos ir jų sprendimas

Viena dažniausių priežasčių, kodėl PlayStation neįsijungia, yra maitinimo bloko gedimas. PS4 atveju maitinimo blokas yra integruotas į konsolę, o PS5 taip pat turi vidinį maitinimo šaltinį, todėl diagnostika gali būti sudėtingesnė nei su PS3, kur maitinimo blokas buvo išorinis.

Jei įtariate maitinimo problemas, pirmiausia atjunkite konsolę nuo elektros tinklo visam 20-30 minučių. Tai vadinama „energijos išleidimo” procedūra. Kol konsole atjungta, paspauskite ir palaikykite maitinimo mygtuką apie 30 sekundžių – taip išleidžiama likutinė energija iš kondensatorių. Po to vėl prijunkite ir pabandykite įjungti.

Dar vienas triukas, kuris kartais veikia – perkrovimas per saugų režimą. Norėdami tai padaryti, visiškai išjunkite konsolę, tada paspauskite ir laikykite maitinimo mygtuką, kol išgirsite du pypsėjimus (paprastai tai užtrunka apie 7-10 sekundžių). Konsole turėtų paleistis saugiame režime, kur galėsite pasirinkti „Restart PS4” arba „Restart PS5” parinktį.

Jei nė vienas iš šių metodų nepadeda, problema gali būti maitinimo bloko viduje. Tai jau rimtesnė situacija, reikalaujanti arba profesionalaus remonto, arba, jei turite patirties su elektronika, galite pabandyti patys patikrinti kondensatorius ir saugiklius. Tačiau atsiminkite – atidarius konsolę prarandate garantiją.

Perkaitimas: tylus žudikas

Perkaitimas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl PlayStation konsoles genda ar atsisako veikti. Šiuolaikinės konsoles yra itin galingos, o tai reiškia, kad jos generuoja daug šilumos. Jei ta šiluma negali efektyviai išeiti, komponentai pradeda kentėti.

Pirmasis perkaitimo požymis – garsiai ūžiantys ventiliatoriai. Jei jūsų PS4 ar PS5 skamba kaip kilimų siurblys, tai aiškus signalas, kad viduje per karšta. Antrasis požymis – netikėti išsijungimai žaidžiant, ypač grafiškai reiklus žaidimus. Trečiasis – jau minėtas raudonas mirksintis LED ir trys pypsėjimai.

Perkaitimo problema dažniausiai kyla dėl užsikimšusių ventiliacijos angų. Dulkės – tai konsolės priešas numeris vienas. Per mėnesius ir metus jos kaupiasi ventiliatoriaus mentėse, radiatorių grotose ir visame viduje, blokuodamos oro srautą. Sprendimas – reguliarus valymas.

Konsolę galima valyti neardant. Naudokite suspausto oro balionėlį (tokius parduoda elektronikos parduotuvėse) ir išpūskite dulkes iš ventiliacijos angų. Darykite tai lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje, nes dulkių bus daug. Pūskite trumpais spūstelėjimais, ne ilgu srautu – per stiprus oro spaudimas gali pažeisti ventiliatorių.

Jei paviršinis valymas nepadeda, reikės atidaryti konsolę ir išvalyti ją iš vidaus. Čia jau reikia atsargumo ir bent minimalių įgūdžių. YouTube pilnas instrukcijų, kaip atidaryti konkrečius PlayStation modelius. Svarbiausios vietos, kurias reikia išvalyti – ventiliatorius, radiatorius (metalinė grotelių konstrukcija) ir oro kanalai.

Dar viena perkaitimo priežastis – išdžiūvusi terminė pasta. Tai speciali medžiaga tarp procesoriaus ir radiatoriaus, kuri padeda perduoti šilumą. Laikui bėgant ji išdžiūsta ir praranda savybes. Termopastos keitimas gali dramatiškai sumažinti temperatūrą, bet tai jau reikalauja konsolės išardymo ir tam tikrų įgūdžių. Jei nesijaučiate pasitikintys, geriau patikėkite profesionalams.

Programinės įrangos sutrikimai ir sistemos atstatymas

Ne visada problema būna aparatinėje įrangoje. Kartais PlayStation neįsijungia arba neveikia tinkamai dėl programinės įrangos sutrikimų. Tai gali atsitikti po nesėkmingo atnaujinimo, netikėto elektros nutraukimo arba tiesiog dėl sugadintų sisteminių failų.

Jei konsole vis dėlto įsijungia, bet veikia keistai arba užstringa paleidimo metu, pirmasis bandymas turėtų būti paleisti saugų režimą. Kaip tai padaryti, jau minėjau anksčiau – laikykite maitinimo mygtuką, kol išgirsite du pypsėjimus.

Saugiame režime turite keletą parinkčių. Pirmiausia pabandykite „Restart” – paprastas perkrovimas kartais išsprendžia problemą. Jei tai nepadeda, bandykite „Rebuild Database”. Ši funkcija pertvarko duomenų bazę ir pašalina sugadintus įrašus. Procesas gali užtrukti nuo kelių minučių iki kelių valandų, priklausomai nuo kiek daug duomenų turite. Nesijaudinkite – jūsų žaidimai ir išsaugoti duomenys nebus ištrinti.

Jei ir tai nepadeda, yra drastiškesnė priemonė – „Initialize PS4/PS5” arba „Restore Default Settings”. Pirmoji parinktis ištrina viską ir grąžina konsolę į gamyklines nuostatas. Antroji atkuria tik sistemos nuostatas, palikdama žaidimus ir duomenis. Prieš tai būtinai pasirūpinkite atsarginėmis kopijomis – išsaugokite žaidimų progresą į debesį (jei turite PlayStation Plus) arba į išorinį diską.

Kartais problema būna dar gilesnė – sugadinta sisteminė programinė įranga. Tokiu atveju reikia rankiniu būdu įdiegti naują sistemos versiją. Tam reikalingas USB atmintinės, į kurią reikia atsisiųsti pilną sistemos įdiegimo failą iš oficialios PlayStation svetainės. Procesas aprašytas Sony palaikymo puslapyje, ir nors skamba bauginančiai, iš tikrųjų yra gana paprastas.

Mechaniniai gedimai ir komponentų keitimas

Jei visos programinės ir paprastos aparatinės diagnostikos nepasiteisino, problema gali būti konkrečiame komponente. PlayStation konsolės, nors ir gerai suprojektuotos, turi kelias silpnas vietas.

Kietasis diskas – vienas dažniausiai gendančių komponentų. Jei girdite keistus kliksinėjimus, traškėjimus arba konsole įsijungia, bet užstringa paleidimo ekrane, problema gali būti būtent jame. Geroji žinia – kietąjį diską pakeisti gana paprasta, ir tai viena iš nedaugelio dalių, kurias Sony leidžia keisti neprarandant garantijos (bent jau PS4 atveju). Galite įdėti didesnį SSD ir ne tik išspręsti problemą, bet ir paspartinti konsolės veikimą.

HDMI lizdas – dar viena dažna gedimo vieta, ypač jei dažnai kišate ir traukiate kabelį arba jei kartais netyčia pastumiate įkištą kabelį. Pažeistas HDMI lizdas gali sukelti „mėlynos mirties” efektą – konsole įsijungia, bet nieko nematome ekrane. HDMI lizdo keitimas reikalauja litavimo įgūdžių ir tikrai nėra pradedantiesiems.

Maitinimo blokas ir maitinimo lizdas konsolėje taip pat gali sugesti. Jei įtariate šią problemą, galite patikrinti multimetru (jei turite ir mokate juo naudotis), ar į konsolę patenka reikiama įtampa. PS4 maitinimo blokas turėtų duoti apie 12V ir 5V įtampas, priklausomai nuo modelio.

Procesorius ir vaizdo lustai – tai jau rimčiausios problemos. Jei šie komponentai sugenda (dažniausiai dėl perkaitimo), reikalingas profesionalus remontas su specialia įranga. Kartais problema būna ne pačiame luste, o jo litavime – tai vadinama „BGA reballing” problema. Luste atsiranda mikroskopiškų plyšių litavimo taškuose, ir reikia specialios įrangos juos atnaujinti.

Kada kreiptis į profesionalus ir ko tikėtis

Yra taškas, kai savarankiški bandymai turėtų baigtis ir reikia kreiptis į specialistus. Jei išbandėte visus anksčiau aprašytus metodus ir konsole vis tiek neveikia, arba jei problema akivaizdžiai reikalauja specialių įrankių (pavyzdžiui, litavimo), laikas ieškoti profesionalios pagalbos.

Jei jūsų konsole dar garantinė, sprendimas paprastas – kreipkitės į Sony arba parduotuvę, kurioje pirkote. Garantinis remontas turėtų būti nemokamas, nors gali užtrukti kelias savaites. Svarbu: jei atidarysite konsolę patys, garantija bus panaikinta, todėl prieš tai gerai pagalvokite.

Jei garantija baigėsi, turite keletą variantų. Oficialus Sony servisas paprastai brangiausias, bet patikimiausias. Nepriklausomi remonto servisai gali būti pigesnė alternatyva, bet kokybė labai skiriasi. Ieškokite servisų su gerais atsiliepimais, klauskite draugų rekomendacijų. Geras ženklas – jei servisas suteikia garantiją savo darbui.

Prieš nešdami konsolę į remontą, padarykite atsargines kopijas. Nors dauguma servisų stengiasi išsaugoti duomenis, garantijų nėra. Išsaugokite žaidimų progresą į debesį arba išorinį diską. Taip pat užrašykite konsolės serijos numerį ir būklę – padarykite nuotraukų iš visų pusių. Tai gali praversti, jei kiltų ginčų.

Kaina labai priklauso nuo problemos. Paprastas valymas gali kainuoti 20-40 eurų, termopastos keitimas – 30-50 eurų, HDMI lizdo keitimas – 50-100 eurų, o rimtesni remontai (maitinimo blokas, procesorius) gali siekti 100-200 eurų ar net daugiau. Kartais ekonomiškai prasmingiau įsigyti naudotą konsolę ar net naują, ypač jei turite senesnį modelį.

Kaip išvengti problemų ateityje: prevencija geriau nei gydymas

Geriausia strategija – išvis nesusidurti su problemomis. Keletas paprastų įpročių gali žymiai pratęsti jūsų PlayStation gyvavimą ir išvengti daugelio gedimų.

Pirma ir svarbiausia – ventiliacija. Konsolė turi stovėti vietoje, kur yra geras oro srautas. Nedėkite jos į uždarą spintelę, nestatykite ant kilimo ar kito minkšto paviršiaus, kuris gali blokuoti ventiliacijos angas. Idealus variantas – atvira lentyna su bent 10-15 cm laisvos vietos iš visų pusių. Jei turite PS5, kuri gali stovėti vertikaliai arba horizontaliai, pasirinkite poziciją, kuri užtikrina geriausią ventiliaciją jūsų aplinkoje.

Reguliarus valymas – bent kartą per kelis mėnesius išpūskite dulkes iš ventiliacijos angų. Jei gyvename dulkėtoje aplinkoje arba turite naminius gyvūnus, darykite tai dažniau. Kartą per metus verta atidaryti konsolę ir išvalyti iš vidaus, arba paprašyti tai padaryti servise.

Elektros tinklo apsauga – naudokite kokybišką ilgintuvą su įtampos apsauga arba net UPS (nenutrūkstamo maitinimo šaltinį). Staigūs įtampos šuoliai ar elektros nutraukimai gali pakenkti konsolės elektronikai. UPS ypač naudingas, jei jūsų rajone dažni elektros nutraukimai – jis duos laiko tinkamai išjungti konsolę.

Programinės įrangos atnaujinimai – nors kartais atnaujinimai sukelia problemų, dažniausiai jie jas sprendžia ir pagerina stabilumą. Leiskite konsolei automatiškai atsinaujinti arba bent patikrinkite naujinimus reguliariai. Tik vienas patarimas – jei matote pranešimus apie problemas su naujausiu atnaujinimu, galite palaukti kelias dienas, kol Sony išleis pataisymą.

Atsarginis duomenų kopijavimas – nors tai tiesiogiai nesusijusi su konsolės veikimu, reguliarus žaidimų progreso kopijavimas į debesį ar išorinį diską užtikrins, kad net jei konsole sugestų, neprarasite valandų ar net šimtų valandų žaidimo progreso.

Švelnumas su komponentais – HDMI kabelį kišdami ir traukdami būkite atsargūs, nespauskite per stipriai maitinimo mygtuko, nekelkite ir neneškite konsolės, kol ji veikia. Kietasis diskas (jei ne SSD) turi judančias dalis, kurios gali sugesti nuo smūgių ar vibracijos veikimo metu.

Temperatūros kontrolė – stebėkite, kaip karšta tampa jūsų konsole. Jei ji tampa labai karšta liesti arba ventiliatoriai ūžia kaip reaktyviniai varikliai, tai signalas, kad kažkas ne taip. Galbūt reikia valymo, galbūt patalpa per karšta. Vasarą, kai temperatūra kyla, būkite ypač budrūs.

Šie paprasti įpročiai gali atrodyti kaip smulkmenos, bet būtent jie dažniausiai lemia, ar jūsų PlayStation tarnaus patikimai daugelį metų, ar pradės kelti problemas po metų ar dviejų. Technologija mėgsta priežiūrą ir pagarbą – duokite jai tai, ir ji atsilygis ilgu bei stabiliu veikimu, leisdama mėgautis šimtais valandų žaidimų be rūpesčių.

The post PlayStation neįsijungia: diagnostika ir remontas appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nemalonų jausmą, kai dar vakar sklandžiai veikęs kompiuteris šiandien kraunasi amžinybę, programos atsidaro lyg per košę, o pelės žymeklis juda tarsi vėžlys. Pirmiausia – ramu, jūsų kompiuteris greičiausiai nesugedo ir nereikia skubėti į parduotuvę naujo. Dažniausiai lėtėjimas yra natūralus procesas arba lengvai pašalinamos problemos pasekmė.

Kompiuteriai lėtėja dėl kelių pagrindinių priežasčių. Pirmoji ir dažniausia – per daug programų veikia fone. Įsivaizduokite, kad jūsų kompiuteris yra virtuvė: jei ant visų keturių kaitlenčių vienu metu verdate puodus, kepate keptuvėje ir dar orkaitėje kepate pyragą, virtuvė greitai įkaista ir darosi sunku dirbti. Panašiai ir kompiuteris – kuo daugiau programų veikia vienu metu, tuo lėčiau jis reaguoja į jūsų komandas.

Antroji dažna priežastis – kietasis diskas užpildytas iki kraštų. Operacinė sistema nuolat naudoja laisvą vietą kaip laikinąją atmintį, todėl kai jos trūksta, viskas sulėtėja. Įsivaizduokite, kad bandote rasti vieną dokumentą ant stalo, kuris nukrautas iki lubų – tai užtruks kur kas ilgiau nei ant tvarko stalo.

Kas vyksta užkulisiuose – procesai ir resursai

Kai paspaudžiate kompiuterio mygtuką, įvyksta tikras technologinis stebuklas. Procesorius pradeda vykdyti šimtus procesų, operatyvioji atmintis (RAM) užsipildo duomenimis, kietasis diskas sukasi ar blyksčioja (jei tai SSD), o vaizdo plokštė formuoja vaizdą ekrane. Visa tai vyksta akimirksniu, bet tik tada, kai sistema veikia sklandžiai.

Windows operacinėje sistemoje galite paspausti Ctrl+Shift+Esc ir atidaryti užduočių tvarkytuvą (Task Manager). Čia pamatysite, kas tiksliai vyksta jūsų kompiuteryje dabar. Skirtuke „Performance” arba „Našumas” matysite keturis pagrindinius rodiklius: procesoriaus (CPU) apkrovimą, operatyviosios atminties (Memory) užimtumą, disko (Disk) aktyvumą ir tinklo (Network) naudojimą.

Jei kuris nors iš šių rodiklių nuolat rodo 90-100%, turite problemą. Pavyzdžiui, jei procesorius nuolat apkrautas 100%, reiškia, kad kažkokia programa ar procesas naudoja visus jo resursus. Tai gali būti virusas, blogai parašyta programa arba tiesiog per daug programų veikia vienu metu.

Pirmieji žingsniai greitinant sistemą

Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų, kuriuos gali padaryti bet kas, net ir nesuprasdamas technologijų. Pirmas ir efektyviausias būdas – perkrauti kompiuterį. Skamba banaliai, bet veikia. Daugelis žmonių kompiuterių tiesiog neišjungia savaitėmis, tik užveria dangtį. Per tą laiką atmintyje kaupiasi procesai, laikini failai ir įvairūs „šiukšlynai”.

Antrasis žingsnis – pažiūrėkite, kokios programos paleidžiamos kartu su kompiuteriu. Windows sistemoje vėl atidarykite užduočių tvarkytuvą ir eikite į „Startup” arba „Paleistis” skiltį. Čia pamatysite visas programas, kurios automatiškai įsijungia kartu su kompiuteriu. Spotify, Skype, Steam, įvairūs debesų saugyklos klientai – visi jie nori būti pasirengę naudoti iš karto, bet tai reiškia, kad jie naudoja jūsų resursus.

Išjunkite tas programas, kurių nereikia iš karto po kompiuterio įjungimo. Tai nereiškia, kad programos bus ištrintos – jos tiesiog nebepaleis automatiškai. Galėsite jas atidaryti rankiniu būdu, kai tikrai prireiks. Šis paprastas veiksmas gali sutrumpinti kompiuterio įsikrovimo laiką nuo kelių minučių iki keliolikos sekundžių.

Kietojo disko problema ir kaip ją spręsti

Viena didžiausių lėtumo priežasčių yra perpildytas kietasis diskas. Jei naudojate tradicinį HDD (Hard Disk Drive) – tą, kuris viduje turi besisukančius diskus – jis ir taip yra lėtesnis už modernųjį SSD. O kai jis dar ir užpildytas virš 80-90%, greitis krenta dramatiškai.

Pirmiausia išvalykite nereikalingus failus. Windows sistemoje galite naudoti įmontuotą „Disk Cleanup” arba „Disko valymas” įrankį. Jis ras ir pasiūlys ištrinti laikinus failus, šiukšlinės turinį, senus sistemos atnaujinimus ir kitus nereikalingus duomenis. Kartais taip galima atlaisvinti keliolika gigabaitų vietos.

Peržiūrėkite savo „Downloads” arba „Atsisiuntimai” aplanką – dažnai ten kaupiasi gigabaitai senų failų, kuriuos atsisiuntėte kartą ir daugiau niekada nenaudojote. Pašalinkite senas programas, kuriomis nebesinaudojate. Eikite į „Control Panel” > „Programs and Features” ir peržiūrėkite sąrašą. Greičiausiai rasite programų, apie kurių egzistavimą jau seniai pamiršote.

Jei naudojate senąjį HDD, rimtai apsvarstykite galimybę pereiti prie SSD. Tai vienas efektyviausių būdų atgaivinti seną kompiuterį. SSD (Solid State Drive) neturi judančių dalių, todėl duomenys skaitomi ir rašomi daug greičiau. Kompiuteris, kuriam įkrauti reikėjo 2-3 minučių, su SSD gali įsikrauti per 15-20 sekundžių. Tai nėra brangus atnaujinimas – 240-500 GB SSD kainuoja gana prieinamai.

Atmintis ir jos svarba

Operatyvioji atmintis (RAM) yra tarsi kompiuterio trumpalaikė atmintis. Čia laikomi visi duomenys, su kuriais dabar dirbama. Jei atminties trūksta, sistema pradeda naudoti kietąjį diską kaip virtualią atmintį, o tai labai sulėtina darbą – net ir su SSD.

Kaip sužinoti, ar jums trūksta RAM? Atidarykite užduočių tvarkytuvą ir pažiūrėkite į atminties naudojimą. Jei nuolat matote 80-90% ar daugiau, jums tikrai reikia daugiau RAM. Šiuolaikinėms operacinėms sistemoms ir programoms rekomenduojama turėti bent 8 GB RAM, o jei naudojate daug programų vienu metu, dirbate su vaizdo ar video redagavimu – geriau 16 GB ar daugiau.

Laimei, RAM atnaujinimas dažniausiai yra gana paprastas ir nebrangus. Nešiojamuosiuose kompiuteriuose tai gali būti sudėtingiau, bet daugelyje stacionarių kompiuterių RAM modulius galima įdėti patiems. Tiesiog įsitikinkite, kad perkate tinkamą tipo atmintį (DDR3, DDR4 ar DDR5) ir kad jūsų motininė plokštė palaiko didesnį kiekį.

Virusai, kenkėjiškos programos ir kaip jų išvengti

Kartais kompiuterio lėtumas nėra atsitiktinumas – tai kenkėjiškų programų darbas. Virusai, šnipinėjimo programos, reklaminės programos ir kitos bjaurybės gali veikti fone, naudodamos jūsų kompiuterio resursus savo tikslams. Kai kurios iš jų naudoja jūsų procesorių kriptovaliutų kasybai, kitos renka jūsų duomenis, trečios tiesiog rodo reklamas.

Pirmiausia įsitikinkite, kad turite veikiančią antivirusinę programą. Windows 10 ir 11 versijose įmontuotas „Windows Defender” yra visai neblogas ir daugumai vartotojų pakankamas. Jei jau turite kitą antivirusinę programą, įsitikinkite, kad ji atnaujinta ir reguliariai skanuoja sistemą.

Atlikite pilną sistemos skenavimą. Taip, tai gali užtrukti valandą ar daugiau, bet verta. Jei antivirusinė programa nieko neranda, bet vis tiek įtariate kenkėjiškas programas, galite naudoti papildomas priemones kaip „Malwarebytes” – ši programa specializuojasi būtent kenkėjiškų programų, kurių nepagauna įprastos antivirusinės programos, paieškai.

Būkite atsargūs, ką atsisiunčiate ir įdiegiate. Nemokamos programos dažnai ateina su „dovanomis” – papildomomis programomis, kurios įdiegiamos kartu. Visada skaitykite, ką spaudžiate diegimo metu, ir atsisakykite papildomų programų, kurių nereikia.

Sistemos atnaujinimai – draugas ar priešas?

Windows atnaujinimai yra dviprasmiškas dalykas. Viena vertus, jie būtini saugumui ir stabilumui. Kita vertus, kartais jie gali sukelti problemų arba veikti fone būtent tada, kai jums reikia dirbti, ir labai sulėtinti kompiuterį.

Jei pastebite, kad kompiuteris lėtai veikia ir disko aktyvumas yra labai aukštas, patikrinkite, ar neinstaliuojami atnaujinimai. Windows dažnai atnaujinimus atsisiunčia ir diegia fone. Galite eiti į „Settings” > „Update & Security” > „Windows Update” ir pamatyti, kas vyksta.

Niekada neišjunkite atnaujinimų visiškai – tai keltų saugumo riziką. Tačiau galite juos suplanuoti taip, kad jie diegtųsi tuo metu, kai kompiuteriu nesinaudojate. Nustatykite „Active hours” arba „Aktyvias valandas”, kad sistema žinotų, kada jūs paprastai dirbate, ir tuo metu netrukdytų.

Kartais senas atnaujinimas gali sukelti problemų. Jei pastebėjote, kad kompiuteris sulėtėjo po konkretaus atnaujinimo, galite pabandyti jį pašalinti. Eikite į „Settings” > „Update & Security” > „Windows Update” > „View update history” > „Uninstall updates”. Čia pamatysite neseniai įdiegtus atnaujinimus ir galėsite juos pašalinti.

Kai nieko nebepadeda – radikalūs sprendimai

Jei išbandėte viską, bet kompiuteris vis tiek veikia kaip senas šaldytuvas, liko keli radikalesni variantai. Pirmasis – sistemos atstatymas į ankstesnį tašką. Windows sukuria vadinamuosius „restore points” arba „atkūrimo taškus” prieš diegiant svarbius atnaujinimus ar programas. Galite grįžti į tą momentą, kai viskas dar veikė gerai.

Norėdami tai padaryti, ieškokite „Create a restore point” arba „Kurti atkūrimo tašką” Windows paieškoje. Atsidariusiame lange spauskite „System Restore” ir pasirinkite atkūrimo tašką iš praeities. Sistema grįš į tą būseną, bet jūsų asmeniniai failai nebus paliesti – tik sistemos nustatymai ir programos.

Jei ir tai nepadeda, lieka paskutinis variantas – švari operacinės sistemos įdiegtis. Tai reiškia, kad viskas bus ištrinta ir sistema įdiegta iš naujo. Skamba bauginančiai, bet kartais tai vienintelis būdas išspręsti giliai įsišaknijusias problemas. Prieš tai būtinai pasidarykit visų svarbių failų atsargines kopijas.

Windows 10 ir 11 turi „Reset this PC” funkciją, kuri leidžia atstatyti sistemą į gamyklines nuostatas, bet palikti asmeninius failus. Tai geras kompromisas tarp pilno formatavimo ir paprastų valymų. Rasite šią funkciją „Settings” > „Update & Security” > „Recovery”.

Kaip išlaikyti kompiuterį greitą ateityje

Geriau užkirsti kelią problemai nei vėliau ją spręsti. Štai keletas įpročių, kurie padės jūsų kompiuteriui veikti sklandžiai ilgus metus.

Pirmiausia – reguliariai išjunkite kompiuterį. Bent kartą per savaitę leiskite jam visiškai išsijungti ir pailsėti. Tai išvalo operatyviąją atmintį ir nutraukia procesus, kurie gali būti „įstrigę”.

Antra – stebėkite, ką diegiate. Kiekviena programa, kurią įdiegiate, užima vietą ir galbūt prideda procesų, veikiančių fone. Diekite tik tai, ko tikrai reikia, ir reguliariai peržiūrėkite įdiegtų programų sąrašą, šalindami nenaudojamas.

Trečia – laikykite sistemą atnaujintą, bet nebūkite pirmieji, kas išbando naujausius atnaujinimus. Leiskite jiems būti išleistiems savaitę ar dvi, kad būtų aptikti ir ištaisyti galimi trukdžiai.

Ketvirta – naudokite debesų saugyklas dideliems failams. Vietoj to, kad laikytumėte šimtus gigabaitų nuotraukų ir vaizdo įrašų kompiuteryje, naudokite Google Drive, OneDrive ar panašias paslaugas. Tai ne tik atlaisvins vietą, bet ir apsaugos jūsų duomenis.

Penkta – fiziškai prižiūrėkite kompiuterį. Dulkės yra kompiuterių priešas. Jos kaupiasi ventiliatoriuose ir aušinimo sistemose, dėl ko kompiuteris perkaista ir automatiškai sulėtina darbą, kad apsisaugotų. Kartą per kelis mėnesius atidarykite kompiuterio korpusą (jei tai stacionarus) ir išpūskite dulkes suslėgtu oru. Nešiojamuosiuose tai sudėtingiau, bet bent ventiliacijos angas galite švelniai išvalyti.

Šeštai – naudokite SSD sistemos diskui. Jei dar neturite, tai turėtų būti jūsų pirmasis aparatūros atnaujinimas. Skirtumas yra diena ir naktis.

Kompiuterio priežiūra nėra sudėtinga, bet reikalauja šiek tiek dėmesio ir reguliarumo. Geriau skirti 15 minučių kas mėnesį profilaktikai, nei vieną dieną stebėtis į lėtai kraunantį ekraną ir galvoti, kodėl taip atsitiko. Jūsų kompiuteris – tai įrankis, ir kaip bet kuris įrankis, jis veiks geriau, jei juo tinkamai rūpinsitės. Nebūtina būti IT specialistu – pakanka elementaraus sveiko proto ir šiame straipsnyje aprašytų žingsnių, kad jūsų kompiuteris tarnautų greitai ir patikimai daugelį metų.

The post Ką daryti jei kompiuteris lėtai veikia? appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kai pirmą kartą pradedi naudoti Docker, viskas atrodo paprasta ir greita. Bet po kurio laiko pastebėji, kad konteineriai paleidžiami lėčiau, build procesas užtrunka amžinybę, o programos veikia ne taip sklandžiai kaip tikėjaisi. Tai normalu – Docker, kaip ir bet kuri technologija, reikalauja tam tikro optimizavimo, kad dirbtų efektyviai.

Problema dažniausiai slypi ne pačiame Docker, o kaip mes jį naudojame. Didelis Dockerfile’as su daugybe sluoksnių, netinkamai sukonfigūruotas tinklas, per daug resursų vienam konteineriui – visa tai kaupiasi ir galiausiai jaučiame, kad sistema nebeveikia taip greitai kaip norėtume.

Šiame straipsnyje pasigilinsime į konkrečius būdus, kaip priversti Docker veikti greičiau ir efektyviau. Kalbėsime apie realias problemas ir jų sprendimus, kuriuos galite pritaikyti jau šiandien.

Image’ų optimizavimas – mažiau reiškia daugiau

Viena didžiausių klaidų, kurią daro pradedantieji (ir ne tik), yra per didelių Docker image’ų kūrimas. Matau projektus, kur vienas image’as sveria 2-3 GB, nors galėtų būti 200 MB ar net mažesnis. Kuo didesnis image’as, tuo ilgiau jis atsisiunčiamas, tuo daugiau vietos užima diske, tuo lėčiau paleidžiamas konteineris.

Pirmiausia, naudokite Alpine Linux arba kitus minimalius base image’us. Vietoj `node:latest` (apie 900 MB) galite naudoti `node:alpine` (apie 170 MB). Skirtumas milžiniškas. Taip, kartais Alpine kelia problemų dėl musl libc vietoj glibc, bet dažniausiai tai išsprendžiama per kelias minutes.

Antra svarbi detalė – multi-stage builds. Tai viena galingiausių Docker funkcijų, kurią per mažai kas naudoja. Idėja paprasta: viename stage’e kompiliuojate kodą su visais reikalingais įrankiais, o kitame – tiesiog nukopijuojate gatavą rezultatą į minimalų image’ą.

Pavyzdžiui, Go programai:

„`dockerfile
# Build stage
FROM golang:1.21 AS builder
WORKDIR /app
COPY . .
RUN go build -o myapp

# Final stage
FROM alpine:latest
COPY –from=builder /app/myapp /myapp
CMD [„/myapp”]
„`

Taip galutinis image’as neturi nei Go kompiliatoriaus, nei source kodo – tik sukompiliuotą programą. Rezultatas: vietoj 800 MB gauname 15 MB image’ą.

Layer’ių tvarka ir cache’avimas

Docker naudoja sluoksniuotą sistemą – kiekviena Dockerfile instrukcija sukuria naują sluoksnį. Kai kuriate image’ą, Docker cache’ina kiekvieną sluoksnį. Jei sluoksnis nepasikeitė, jis nenaudojamas iš cache’o, o ne kuriamas iš naujo. Čia ir slypi optimizavimo galimybė.

Problema ta, kad kai tik vienas sluoksnis pasikeičia, visi po jo esantys sluoksniai persikuria iš naujo. Todėl instrukcijų tvarka Dockerfile’e yra kritiškai svarbi.

Blogas pavyzdys:

„`dockerfile
FROM node:alpine
WORKDIR /app
COPY . .
RUN npm install
CMD [„npm”, „start”]
„`

Čia kiekvieną kartą, kai pakeičiate bet kurį failą projekte, `COPY . .` nukopijuoja viską iš naujo, ir `npm install` vykdomas iš naujo, net jei package.json nepasikeitė.

Geras pavyzdys:

„`dockerfile
FROM node:alpine
WORKDIR /app
COPY package*.json ./
RUN npm install
COPY . .
CMD [„npm”, „start”]
„`

Dabar npm priklausomybės įdiegiamos tik tada, kai pasikeičia package.json. Visi kiti kodo pakeitimai neįtakoja šio sluoksnio. Build laikas gali sutrumpėti nuo 5 minučių iki 10 sekundžių.

Dar vienas patarimas: .dockerignore failas yra jūsų draugas. Jame nurodykite viską, ko nereikia kopijuoti į image’ą – node_modules, .git, test failus, dokumentaciją. Mažiau failų = greitesnis build procesas.

Resursų valdymas ir limitai

Pagal nutylėjimą Docker konteineris gali naudoti visus host sistemos resursus. Skamba gerai, bet praktikoje tai gali sukelti problemų. Vienas „išprotėjęs” konteineris gali paralyžiuoti visą sistemą.

Nustatykite CPU ir RAM limitus kiekvienam konteineriui. Docker Compose faile tai atrodo taip:

„`yaml
services:
myapp:
image: myapp:latest
deploy:
resources:
limits:
cpus: ‘0.5’
memory: 512M
reservations:
cpus: ‘0.25’
memory: 256M
„`

Čia sakome, kad konteineris gali naudoti maksimaliai pusę CPU branduolio ir 512 MB RAM, bet garantuojame jam bent ketvirtadalį branduolio ir 256 MB.

Taip pat svarbu suprasti, kaip veikia storage driver’iai. Overlay2 yra greičiausias ir rekomenduojamas daugumai sistemų. Patikrinti, kurį naudojate, galite komanda:

„`bash
docker info | grep „Storage Driver”
„`

Jei matote ką nors kita nei overlay2 (pvz., devicemapper), verta pakeisti konfigūraciją. Overlay2 yra ženkliai greitesnis skaitant ir rašant failus.

Tinklo optimizavimas ir konteinerių komunikacija

Docker tinklas – tai sritis, kur dažnai prarandama daug performance. Pagal nutylėjimą Docker naudoja bridge tinklą, kuris veikia per NAT. Tai prideda papildomo overhead, ypač kai konteineriai intensyviai komunikuoja tarpusavyje.

Jei turite kelis konteinerius, kurie daug bendrauja, naudokite user-defined bridge network arba dar geriau – host network mode (jei saugumas leidžia). Host režimu konteineris naudoja host sistemos tinklą tiesiogiai, be jokio NAT ar bridge overhead.

„`bash
docker run –network host myapp
„`

Tačiau atminkite: host režimu prarandate tinklo izoliaciją ir port mapping galimybes. Tai tinka ne visais atvejais.

Kitas svarbus dalykas – DNS resolution. Docker turi integruotą DNS serverį, bet jei turite daug konteinerių, DNS užklausos gali tapti bottleneck. Galite optimizuoti tai naudodami:

„`yaml
services:
myapp:
dns:
– 8.8.8.8
– 8.8.4.4
dns_opt:
– ndots:1
„`

Parametras `ndots:1` sumažina DNS užklausų skaičių, kai ieškoma host vardų.

Volume’ų tipai ir jų įtaka greičiui

Failų sistemos operacijos Docker konteineriuose gali būti lėtos, ypač macOS ir Windows sistemose. Tai susiję su tuo, kaip Docker Desktop veikia šiose platformose – jis faktiškai sukuria virtualią mašiną su Linux.

Yra trys pagrindiniai volume tipai: bind mounts, named volumes ir tmpfs. Kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų.

Bind mounts – tai kai tiesiogiai prijungiate host sistemos direktoriją prie konteinerio. Patogu development metu, bet macOS ir Windows sistemose gali būti labai lėta. Jei turite projektą su tūkstančiais mažų failų (pvz., node_modules), operacijos su jais gali užtrukti.

Named volumes – tai Docker valdomos saugyklos vietos. Jos yra greitesnės nei bind mounts ne-Linux sistemose, nes duomenys saugomi VM viduje, ne sinchronizuojami su host sistema.

Tmpfs mounts – tai RAM’e esanti failų sistema. Supergreita, bet duomenys prarandami išjungus konteinerį. Puikiai tinka laikiniems failams, cache’ui, session duomenims.

Praktinis patarimas development aplinkoje su Node.js:

„`yaml
services:
app:
volumes:
– .:/app
– /app/node_modules # Išimtis – nenaudoti bind mount
„`

Taip source kodas sinchronizuojamas, bet node_modules lieka konteinerio viduje, kas gerokai pagreitina darbą.

Logging ir monitoring – kas vyksta po gaubtu

Logging gali būti netikėtas performance killer. Pagal nutylėjimą Docker naudoja json-file logging driver’į, kuris saugo visus logus diske. Jei programa generuoja daug logų, failai greitai išauga iki gigabaitų ir sulėtina sistemą.

Pirmas žingsnis – nustatykite log rotation:

„`yaml
services:
myapp:
logging:
driver: „json-file”
options:
max-size: „10m”
max-file: „3”
„`

Taip kiekvienas log failas neviršys 10 MB, ir bus saugomi tik 3 naujausi failai.

Dar geriau – naudokite efektyvesnį logging driver’į, pvz., `local`, kuris optimizuotas greitaveikai:

„`yaml
logging:
driver: „local”
options:
max-size: „10m”
„`

Jei naudojate centralizuotą logging sistemą (ELK, Splunk, Loki), galite siųsti logus tiesiogiai ten ir išvis nenaudoti Docker logging:

„`yaml
logging:
driver: „syslog”
options:
syslog-address: „tcp://192.168.0.42:514”
„`

Monitoring yra ne mažiau svarbus. Naudokite `docker stats` komandą arba įrankius kaip cAdvisor, Prometheus su node_exporter. Tai padės identifikuoti, kurie konteineriai naudoja daugiausiai resursų ir kur yra bottleneck’ai.

Build proceso pagreitinimas su BuildKit

BuildKit – tai naujos kartos Docker build engine, kuris yra daug greitesnis ir funkcionalus už senąjį. Jis įjungtas pagal nutylėjimą Docker 23.0+ versijose, bet jei turite senesnę versiją, galite jį aktyvuoti:

„`bash
export DOCKER_BUILDKIT=1
docker build .
„`

BuildKit privalumai:
– Lygiagretusis build’ų vykdymas
– Geresnis cache’avimas
– Galimybė praleisti nenaudojamus stage’us
– SSH ir secret mounting build metu

Praktinis pavyzdys su cache mount, kuris labai pagreitina priklausomybių diegimą:

„`dockerfile
FROM node:alpine
WORKDIR /app
COPY package*.json ./
RUN –mount=type=cache,target=/root/.npm \
npm install
COPY . .
„`

Čia npm cache išsaugomas tarp build’ų, todėl pakartotinai diegiant priklausomybes, daugelis paketų tiesiog paimami iš cache’o.

Dar viena galinga BuildKit funkcija – build secrets. Vietoj to, kad įterptumėte slaptažodžius ar API raktus į image’ą, galite juos mount’inti tik build metu:

„`dockerfile
RUN –mount=type=secret,id=npmrc,target=/root/.npmrc \
npm install
„`

„`bash
docker build –secret id=npmrc,src=$HOME/.npmrc .
„`

Taip slaptažodžiai niekada nepateks į finalinį image’ą ar build cache’ą.

Kai viskas veikia, bet vis tiek per lėtai

Kartais padarote viską teisingai, bet Docker vis tiek veikia lėčiau nei norėtumėte. Čia keletas pažangesnių optimizavimo būdų.

Kernel parametrų tuning. Linux sistemose galite optimizuoti network stack’ą:

„`bash
# /etc/sysctl.conf
net.core.somaxconn = 1024
net.ipv4.tcp_max_syn_backlog = 2048
net.ipv4.ip_local_port_range = 1024 65535
„`

Storage optimizavimas. Jei naudojate SSD, įsitikinkite, kad įjungtas TRIM:

„`bash
sudo fstrim -v /var/lib/docker
„`

Arba nustatykite automatinį TRIM cron job’ą.

Swap išjungimas. Docker aplinkoje swap dažnai daro daugiau žalos nei naudos. Jei turite pakankamai RAM, geriau jį išjungti:

„`bash
sudo swapoff -a
„`

Konteinerių skaičiaus mažinimas. Kartais geriau turėti vieną konteinerį su keliais procesais nei dešimt atskirų konteinerių. Taip, tai prieštarauja „vienas procesas per konteinerį” principui, bet realybėje kartais tai yra efektyvesnis sprendimas.

Pavyzdžiui, vietoj atskirų konteinerių nginx, PHP-FPM ir cron, galite naudoti supervisord ir valdyti visus procesus viename konteineryje. Taip sumažinate network overhead ir paprastinate deployment’ą.

Kaip išspausti maksimumą iš Docker be galvos skausmo

Docker optimizavimas nėra vienkartinis veiksmas – tai nuolatinis procesas. Pradėkite nuo paprastų dalykų: mažinkite image’ų dydį, tvarkingai rašykite Dockerfile’us, nustatykite resursų limitus. Tai duos didžiausią efektą mažiausiomis pastangomis.

Vėliau, kai sistema auga, pradėkite gilintis į tinklo optimizavimą, storage driver’ius, logging konfigūraciją. Naudokite monitoring įrankius – negalite optimizuoti to, ko nematote. Reguliariai tikrinkite `docker system df`, valykite nenaudojamus image’us ir konteinerius su `docker system prune`.

Atminkite, kad optimizavimas turi prasmę tik tada, kai yra reali problema. Jei jūsų aplikacija veikia pakankamai greitai, nešvaistykit laiko mikrooptimizacijoms. Bet kai pajuntate, kad Docker lėtina darbą, turite arsenalą įrankių ir metodų, kaip tai išspręsti.

Svarbiausia – eksperimentuokite. Išbandykite skirtingus base image’us, storage driver’ius, network režimus. Matuokite rezultatus. Tai, kas veikia vienam projektui, nebūtinai tiks kitam. Docker lankstumas leidžia pritaikyti beveik viską, tereikia žinoti, ką ir kaip keisti.

The post Kaip optimizuoti Docker performance appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Mechaninė klaviatūra – tai investicija, kurią daugelis žmonių vertina dešimtmečiais. Tačiau net ir patys kokybiškiausi Cherry MX, Gateron ar Kailh jungikliai su laiku surenka dulkes, plaukus, odos dalelių likučius ir kitus nešvarumus. Jei dar turite įprotį valgyti prie kompiuterio (o kas neturi?), tai trupiniai ir riebalai tampa papildoma problema.

Kai jungikliai užsiteršia, pirmiausia pastebėsite, kad klavišai pradeda „kabinėti” – jų paspaudimas tampa nelygus, kartais jie grįžta lėčiau nei įprasta. Kai kurie klavišai gali pradėti skleisti keistus garsus arba netgi dvigubai registruoti paspaudimus. Tai ypač aktualu žaidimų mėgėjams, kur kiekvienas milisekundės delsimas gali lemti pergalę ar pralaimėjimą.

Dulkės ir nešvarumai kaupiasi ne tik po klavišų dangteliais, bet ir pačiuose jungikliuose. Ten, kur metalinis kontaktas susitinka su kitu kontaktu, net mažiausias purvo sluoksnelis gali sutrikdyti elektrinį signalą. O jei naudojate linearinius jungiklius, net nedidelė trinties padidėjimas bus jaučiamas kiekviename paspaudime.

Ką reikia pasiruošti prieš pradedant

Prieš pradėdami ardyti klaviatūrą, turėtumėte susirinkti reikiamus įrankius ir medžiagas. Pirmiausia jums reikalingas klavišų traukiklis – tai nedidelis plastikinis ar metalinis įrankis, kuris leidžia saugiai nuimti klavišų dangtelius nepažeidžiant jų ar jungiklių. Jei neturite specialaus traukiklio, galite improvizuoti su dviem plonais plokščiagaliais atsuktuvu, bet rizikuojate subraižyti plastiką.

Taip pat prireiks:

• Šepetėlio su minkštais šereliais (puikiai tinka dantų šepetėlis)
• Suspausto oro balionėlio arba elektrinės oro pūstuvo
• Izopropilo alkoholio (90% ar aukštesnės koncentracijos)
• Vatinių pagaliukų
• Mikropluošto šluostės
• Nedidelio indo, kuriame galėsite išmirkyti klavišų dangtelius

Jei planuojate atidaryti pačius jungiklius (o tai rekomenduojama tik pažengusiems), dar prireiks jungiklių atidarytuvo ir lubrikanto – dažniausiai naudojamas Krytox 205g0 ar panašus. Bet apie tai kalbėsime vėliau.

Svarbu: prieš pradėdami, nufotografuokite klaviatūrą! Taip turėsite nuorodą, kur koks klavišas buvo, ypač jei turite nestandartinį išdėstymą ar specialius makro klavišus.

Paviršinis valymas – greitas ir paprastas būdas

Jei jūsų klaviatūra nėra labai užteršta ir tiesiog norite atlikti profilaktinį valymą, paviršinis valymas gali būti visiškai pakankamas. Šį procesą rekomenduojama atlikti kas 2-3 mėnesius, priklausomai nuo naudojimo intensyvumo.

Pirmiausia išjunkite klaviatūrą iš kompiuterio. Apverskite ją aukštyn kojomis ir keliskart švelniai pakratykite – nustebsite, kiek daug šiukšlių iškris. Tada naudokite suspausto oro balionėlį, pūsdami tarp klavišų trumpais, pasvirusiais purškimais. Nelaikykite balionėlio aukštyn kojomis, nes gali išsiveržti skystis.

Šepetėliu švelniai nuvalykite viršutines klavišų dalis ir tarpus tarp jų. Čia puikiai veikia minkštas dantų šepetėlis – jis pakankamai standus, kad pašalintų užsikibusias dulkes, bet nesubraižys plastiko. Vatinį pagaliuką suvilgykite izopropilo alkoholiu ir nuvalykite riebesnius nešvarumus nuo klavišų paviršių.

Šis metodas užtrunka apie 10-15 minučių ir leidžia išlaikyti klaviatūrą pakankamai švarią kasdieniame naudojime. Tačiau jei pastebite, kad klavišai vis tiek veikia neoptimaliai, laikas pereiti prie giluminio valymo.

Klavišų dangtelių nuėmimas ir valymas

Dabar prasideda tikrasis darbas. Nuimti klavišų dangtelius iš mechaninės klaviatūros yra gana paprasta, bet reikia žinoti keletą niuansų. Standartiniai klavišai tiesiog užsispaudžia ant jungiklio strypelių, todėl juos galima nuimti traukiant tiesiai į viršų.

Klavišų traukiklį užmaukite ant klavišo iš abiejų pusių (arba iš visų keturių kampų, priklausomai nuo traukiklio tipo) ir traukite tolygiai į viršų. Nejudinkite į šonus – taip galite sulenkti jungiklio strypelį. Pradėkite nuo mažesnių klavišų – jie lengviausi. Didesni klavišai, tokie kaip tarpas, Shift ar Enter, dažnai turi stabilizatorius, todėl juos reikia nuimti atsargiau.

Stabilizatoriai – tai metaliniai ar plastikiniai mechanizmai, kurie padeda ilgiems klavišams judėti tolygiai. Nuimant tokius klavišus, šiek tiek pakelkite vieną pusę, tada kitą, lyg „išsukdami” klavišą. Jei jaučiate didelį pasipriešinimą, nesiveržkite – geriau pažiūrėkite YouTube vaizdo įrašą apie jūsų konkrečios klaviatūros modelį.

Kai visi klavišai nuimti, įmeskite juos į indą su šiltu vandeniu ir lašu indų ploviklio. Leiskite jiems pamirkti 20-30 minučių. Po to kiekvieną klavišą nuvalykite šepetėliu, ypač kreipiant dėmesį į strypelių vidų – ten dažniausiai kaupiasi lipnūs nešvarumai. Nuskalaukite švariu vandeniu ir išdėliokite džiūti ant rankšluosčio. Svarbu, kad jie būtų visiškai sausi prieš grąžinant atgal.

Jungiklių valymas be ardymo

Kai klavišai nuimti, pamatysite tikrąjį klaviatūros vaizdą – ir greičiausiai tai bus šiek tiek šiurpu. Plaukai, dulkės, galbūt net vabzdžių likučiai (taip, tai nutinka). Bet nebijokite – dabar viskas lengvai pasiekiama.

Pirmiausia vėl panaudokite suspausto oro balionėlį. Pūskite į kiekvieną jungiklį iš įvairių kampų, stengdamiesi išstumti visas dulkes. Geriausia tai daryti lauke arba prie atidaryto lango, nes dulkių bus daug.

Tada imkite sausą šepetėlį ir švelniai nuvalykite kiekvieno jungiklio viršų ir aplink esančią plokštės dalį. Jei matote užsikibusių nešvarumų, vatinį pagaliuką suvilgykite izopropilo alkoholiu (ne vandeniu!) ir atsargiai nuvalykite. Alkoholis greitai išgaruoja ir nepažeidžia elektronikos.

Dabar ateina svarbi dalis – jungiklio vidaus valymas be jo ardymo. Suvilgykite vatinį pagaliuką alkoholiu, bet išgręžkite jį, kad nebūtų per daug drėgnas. Atsargiai įkiškite jį į jungiklio viršų (ten, kur paprastai būna klavišas) ir švelniai pasukiokite. Tai padės nuvalyti kontaktus ir vidines dalis. Pakartokite kelis kartus su švariu pagaliuku, kol jis išliks švarus.

Kai kurie žmonės rekomenduoja purškti specialius kontaktų valiklių tiesiai į jungiklius, bet būkite atsargūs – per daug skysčio gali patekti į plokštę ir sukelti problemų. Jei naudojate tokius valiklių, purškite labai nedaug ir leiskite visiškai išdžiūti bent kelias valandas prieš vėl naudodami klaviatūrą.

Jungiklių ardymas ir giluminis valymas

Jei esate pasiryžę eiti iki galo ir jūsų klaviatūra turi išimamus jungiklius (hot-swap), galite juos ištraukti ir išardyti. Tai rekomenduojama tik tiems, kurie jaučiasi patogiai dirbdami su smulkiomis detalėmis ir turi kantrybės.

Pirmiausia jums reikės jungiklių traukiklio – tai įrankis, panašus į žnyples, specialiai sukurtas jungikliams ištraukti iš plokštės. Įkiškite jį iš abiejų jungiklio pusių ir traukite tiesiai į viršų. Jei jūsų klaviatūra neturi hot-swap funkcijos, jungikliai yra prilituoti, ir jų išėmimas reikalauja litavimo įgūdžių – tai jau visai kitas sudėtingumo lygis.

Ištraukę jungiklį, panaudokite jungiklio atidarytuvą arba atsargiai įkiškite ploną plokščiagalį atsuktuvo į šonines užsklendas. Jungiklis atsidaro į dvi dalis: viršutinę ir apatinę. Viduje pamatysite spyruoklę, strypelį ir metalinį kontaktą.

Visas dalis galite išmirkyti izopropilo alkoholyje. Įmeskite jas į nedidelį indą ir palikite 10-15 minučių. Po to kiekvieną dalį nuvalykite šepetėliu ir leiskite išdžiūti. Spyruoklės dažnai būna labiausiai užterštos, todėl joms skirkite daugiau dėmesio.

Kai visos dalys švarios ir sausios, galite jas surinkti atgal. Čia taip pat galite pasinaudoti proga ir patepti jungiklį. Nedidelį kiekį Krytox 205g0 užtepkite ant strypelių šonų ir spyruoklės galų. Nesitepkite metalinio kontakto – tai gali sutrikdyti elektrinį signalą. Tepimas sumažina triūtį ir garsą, o jungikliai veiks lyg nauji.

Stabilizatorių priežiūra

Stabilizatoriai dažnai būna didžiausias triukšmo ir nelygumo šaltinis mechaninėje klaviatūroje. Jei jūsų tarpas ar Shift skamba kaip senas vežimas, greičiausiai kalti būtent jie.

Yra du pagrindiniai stabilizatorių tipai: įsrieginami (screw-in) ir užsispaudžiantys (clip-in). Pirmieji yra kokybiškesni ir stabilesni, bet abu reikalauja panašios priežiūros. Norint prieiti prie stabilizatorių, dažniausiai reikia nuimti visą plokštę iš korpuso, o tai gali reikalauti išsukti kelis varžtus.

Kai prieisite prie stabilizatorių, atidžiai apžiūrėkite juos. Dažnai pamatysite, kad tepalo likučiai yra susimaišę su dulkėmis ir pavirto lipnia mase. Nuimkite stabilizatorius (įsrieginamus reikia išsukti, užsispaudžiančius – atsargiai išspausti) ir kruopščiai nuvalykite visas dalis alkoholiu.

Kai visos dalys švarios ir sausios, atėjo laikas jas patepti. Čia naudojamas kiek kitoks metodas nei jungikliams. Ant plastiko dalių (ten, kur jos trina viena į kitą) užtepkite storesnio tepalo, tokio kaip Permatex Dielectric Grease. Ant metalinių vielų galite naudoti Krytox 205g0. Nesitaupykite – gerai patepti stabilizatoriai yra skirtumas tarp profesionalios ir pigios klaviatūros pojūčio.

Surinkite stabilizatorius atgal ir išbandykite juos prieš grąžindami visą klaviatūrą į korpusą. Jie turėtų judėti lygiai, be jokių kabinėjimų ar keistų garsų.

Kada valyti verta, o kada geriau pakeisti

Kartais jungikliai būna taip nusidėvėję, kad jokia valymas nebepadės. Kaip suprasti, ar dar verta valyti, ar jau laikas keisti?

Jei po kruopštaus valymo klavišas vis dar dvigubai registruoja paspaudimus arba visai neveikia, greičiausiai pažeistas metalinis kontaktas. Tai gali nutikti po daugelio milijonų paspaudimų (ypač žaidimų klavišams kaip WASD) arba dėl skysčio išsiliejimo. Tokiu atveju vienintelis sprendimas – pakeisti jungiklį.

Jei jungiklis mechaniškai veikia, bet jaučiate, kad jis tapo daug šiurkštesnis nei kiti, net po valymo ir tepimo, greičiausiai nusidėvėjo plastiko dalys. Ypač tai būdinga pigesnių gamintojų jungikliams. Cherry MX jungikliai paprastai išlaiko gerą būklę ilgiau, bet ir jie nėra amžini.

Gera žinia ta, kad pavienių jungiklių keitimas nėra brangus. Galite nusipirkti tiksliai tokių pat jungiklių ir pakeisti tik tuos, kurie nebeveikia. Jei turite hot-swap klaviatūrą, tai užtrunka vos kelias minutes. Jei reikia litavimo – šiek tiek ilgiau, bet vis tiek įmanoma.

Dar vienas aspektas – jei jūsų klaviatūra jau turi 5-7 metus ir niekada nebuvo valyta, galbūt verta apsvarstyti naują klaviatūrą. Per tą laiką technologijos pažengė į priekį, ir nauji jungikliai dažnai būna geresni, tyliau, lygiau. Bet jei jums patinka jūsų dabartinė klaviatūra, kruopštus valymas gali jai suteikti antrą gyvenimą.

Kaip išlaikyti švara ilgiau ir kam tai svarbu

Geriausia strategija – tai prevencija. Reguliarus paviršinis valymas gali išvengti poreikio giluminiam valymui. Kas savaitę ar dvi praleiskite kelias minutes su suspausto oro balionėliu ir šepetėliu – tai užkirs kelią dulkių kaupimui.

Apsvarstykite galimybę įsigyti klaviatūros dangčio. Tai paprasta silikoninė ar audinė danga, kuri uždedama ant klaviatūros, kai jos nenaudojate. Ypač naudinga, jei turite naminių gyvūnų – kačių ir šunų plaukai yra vienas didžiausių mechaninių klaviatūrų priešų.

Valgykite toliau nuo klaviatūros. Žinau, kad tai sunku, ypač kai žiūrite serialą ar dirbate iki vėlumos, bet trupiniai ir riebalai yra pagrindinė priežastis, kodėl jungikliai tampa lipnūs ir nelyguūs. Jei jau valgote prie kompiuterio, bent vengkite trupančių užkandžių ir po to nusiplaunkite rankas.

Reguliarus valymas ne tik pratęsia klaviatūros gyvavimo laiką, bet ir pagerina higieną. Tyrimai rodo, kad vidutinė klaviatūra turi daugiau bakterijų nei tualeto sėdynė. Jei tai jus neišgąsdino, nieko jau nebeišgąsdins, bet vis tiek – reguliarus valymas su alkoholiu padeda išlaikyti sveikesnę darbo aplinką.

Mechaninė klaviatūra, už kurią sumokėjote nemažai pinigų, nusipelno tinkamos priežiūros. Švarūs, gerai veikiantys jungikliai ne tik jaučiasi geriau, bet ir skamba geriau. O jei esate entuziastas, kuris vertina kiekvieną detalę, švari ir gerai prižiūrėta klaviatūra tiesiog teikia daugiau pasitenkinimo kiekvieną kartą, kai ją naudojate.

Taigi nepraleiskite šio paprasto, bet svarbaus priežiūros aspekto. Jūsų pirštai ir jūsų piniginė jums dėkos.

The post Kaip išvalyti mechaninės klaviatūros jungiklius appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas žaidėjas yra patyręs tą keistą momentą, kai staiga žaidime tavo pelės žymeklis pradeda šokinėti kaip išprotėjęs, arba dar blogiau – visiškai sustoja judėti, nors ranką judi įprastu tempu. Tai ypač nemalonus jausmas, kai būtent tą akimirką reikia tiksliai nutaikyti priešą ar atlikti svarbų manevrą. Šis reiškinys vadinamas tracking’o praradimu, ir jis gali išvesti iš kantrybės net patį ramiausiį žmogų.

Gaming pelės tracking’o problemos nėra kažkas, kas atsiranda tiesiog dėl blogos nuotaikos. Už šio reiškinio slypi gana konkrečios techninės priežastys, kurias galima suprasti ir, svarbiausia, išspręsti. Kartais tai paprasti dalykai, o kartais tenka gilintis į sudėtingesnius technologijos aspektus.

Kaip iš tikrųjų veikia optinis jutiklis

Moderniose gaming pelėse naudojami optiniai arba lazeriniai jutikliai, kurie veikia panašiai kaip labai greitai veikianti kamera. Jutiklis šviečia ant paviršiaus (dažniausiai naudojamas infraraudonasis šviesą), o tada fotografuoja tą patį paviršių tūkstančius kartų per sekundę. Specialus procesorius pelės viduje palygina šias nuotraukas ir apskaičiuoja, kiek ir kokia kryptimi pelė pajudėjo.

Čia ir slypi pirmoji galima problema – jei paviršius per daug lygus, blizgus ar pernelyg chaotiškas, jutiklis tiesiog negali rasti stabilių orientyrų, pagal kuriuos galėtų sekti judėjimą. Įsivaizduokite, kad bandote nustatyti savo poziciją žemėlapyje, kuriame viskas vienodos spalvos ir nėra jokių orientyrų – maždaug taip jaučiasi pelės jutiklis ant netinkamo paviršiaus.

Šiuolaikinės gaming pelės gali turėti jutiklius su skiriamąja geba nuo 3200 iki net 30000 DPI (dots per inch). Aukštesnis DPI reiškia, kad jutiklis gali užfiksuoti smulkesnius paviršiaus pokyčius, bet kartu jis tampa ir jautresnis bet kokioms problemoms.

Paviršiaus reikalai – kodėl pelės kilimėlis nėra tik aksesuaras

Daugelis žmonių mano, kad pelės kilimėlis yra tiesiog estetinis priedas ar būdas apsaugoti stalą. Iš tikrųjų tai vienas svarbiausių elementų, užtikrinančių stabilų tracking’ą. Profesionalūs žaidėjai niekada nenaudoja pelės tiesiog ant stalo paviršiaus, ir tam yra rimtų priežasčių.

Stikliniai stalai yra tikra katastrofa optinėms pelėms. Šviesai praeinant pro skaidrų paviršių, jutiklis gauna chaotišką informaciją ir tiesiog nebesupranta, kas vyksta. Blizgūs mediniai ar plastikiniai paviršiai atspindi šviesą netolygiai, todėl pelė gauna iškraipytus duomenis.

Net ir su pelės kilimėliu gali kilti problemų. Jei kilimėlis nusidėvėjęs, ant jo yra dulkių ar riebalų dėmių, tracking’as pablogės. Ypač problemiški būna audinio kilimėliai, kurie ilgainiui susivelia ar ant kurių susirenka nešvarumai. Kietieji plastikiniai kilimėliai šiuo atžvilgiu patvaresni, bet ir jie gali subraižyti ar tapti per daug blizgūs.

Kai dulkės tampa priešu

Viena dažniausių ir kartu paprasčiausiai išsprendžiamų tracking’o problemų yra paprasčiausias nešvarumas. Pelės apačioje, aplink jutiklį, laikui bėgant kaupiasi dulkės, plaukai, odos dalelės ir kiti smulkūs šiukšlynai. Tai veikia kaip mažytė užuolaida tarp jutiklio ir paviršiaus.

Ypač problemiški būna plaukai ar gyvūnų kailis, kurie gali įstrigti tiesiai virš jutiklio lęšio. Net ir labai plona plauko gija, esanti tarp jutiklio ir paviršiaus, gali sukelti pastebimą tracking’o pablogėjimą ar netgi visišką jo praradimą tam tikrose vietose.

Tefloninės slidžiosios kojelės, ant kurių stovi pelė, taip pat kaupia nešvarumus. Jei ant jų prisilipę kažkokie dalykai, pelė gali judėti netolygiai – kartais slidžiai, kartais su pasipriešinimu. Tai sukelia mikroskopinius šuoliukus ir stabtelėjimus, kuriuos jutiklis bando kompensuoti, bet dažnai nesėkmingai.

USB prievado ir laidų paslaptys

Daugelis žmonių nė neįtaria, kad tracking’o problemos gali kilti ne dėl pačios pelės, o dėl jos ryšio su kompiuteriu. Laidinės pelės atveju USB laidas ir prievadas gali būti netikėti kaltininkai.

USB prievadai kompiuteryje nėra visi vienodi. Kai kurie prijungti prie USB šakotuvų (hub’ų), kurie dalijasi pralaidumu tarp kelių įrenginių. Jei tuo pačiu metu per tą patį hub’ą perduodami dideli duomenų kiekiai (pavyzdžiui, kopijuojate failus į išorinį diską), pelės duomenų perdavimas gali sulėtėti ar net trumpam nutrūkti.

Pažeisti ar prastos kokybės USB laidai taip pat sukelia problemų. Jei laidas sulenkstas ar pažeistas viduje, elektros signalas gali trūkinėti. Tai ypač aktualu ilgiems laidams ar laidams, kurie dažnai sulankstomi. Kartais problema slypi pačiame USB kištuke – jei jis atsilaisvinęs ar kontaktai oksidavęsi, ryšys tampa nestabilus.

Bevielių pelių atveju situacija dar sudėtingesnė. Radijo dažnių trukdžiai, kiti belaidžiai įrenginiai, net Wi-Fi maršrutizatoriai gali trukdyti pelės signalui. Jei USB imtuvas (dongle) įkištas į galinį kompiuterio prievadą, o korpusas metalinis, signalas gali būti gerokai susilpnintas.

Programinės įrangos keblumas

Ne visos tracking’o problemos yra fizinės prigimties. Kartais kalti yra tvarkyklės ar pelės nustatymai. Šiuolaikinės gaming pelės turi sudėtingą programinę įrangą, kuri valdo jutiklio parametrus, DPI nustatymus, apklausos dažnį (polling rate) ir kitus dalykus.

Pasenusios tvarkyklės gali netinkamai komunikuoti su operacine sistema, ypač po Windows ar kitos OS atnaujinimų. Kartais kelios pelės valdymo programos gali konfliktuoti tarpusavyje – pavyzdžiui, jei turite Razer pelę, bet sistemoje įdiegta ir Logitech programa iš ankstesnės pelės.

Per aukštas DPI nustatymas taip pat gali sukelti problemų. Jei nustatėte 16000 DPI, bet jūsų rankos judesiai nėra idealiai stabilūs, pelė užfiksuos net mažiausius virpesius. Tai gali atrodyti kaip tracking’o praradimas, nors iš tikrųjų pelė tiesiog per jautriai reaguoja į viską.

Apklausos dažnis (polling rate) – tai kiek kartų per sekundę pelė praneša kompiuteriui apie savo poziciją. Standartinis yra 125Hz, gaming pelės gali turėti 500Hz ar net 1000Hz. Jei jūsų kompiuteris nėra pakankamai galingas arba USB kontroleris senas, per aukštas polling rate gali sukelti duomenų praradimą.

Kada kalta pati pelė

Kartais problema slypi pačioje pelės konstrukcijoje ar jos gedime. Optinis jutiklis, nors ir patikimas, nėra amžinas. Laikui bėgant jutiklio lęšis gali subraižyti, LED ar lazeris gali susilpnėti, o procesorius viduje – pradėti veikti nestabiliai.

Pigesnėse pelėse dažnai naudojami žemesnės kokybės jutikliai, kurie iš pradžių gali veikti neblogai, bet greitai praranda savo charakteristikas. Ypač tai aktualu pelėms, kurios kainuoja mažiau nei 20-30 eurų – jose paprasčiausiai naudojami pigesni komponentai.

Vidiniai laidai pelėje taip pat gali atsitraukti ar nutrūkti, ypač jei pelė buvo numesta ar stipriai trenkta. Tai gali sukelti intermituojančias problemas – kartais veikia gerai, kartais tracking’as dingsta.

Baterijos bevielėse pelėse yra dar viena galima problema. Net jei baterijos indikatorius rodo, kad dar yra įkrovos, silpnėjanti baterija gali nebesugebėti tiekti pakankamai energijos intensyviam jutiklio darbui, ypač esant aukštiems DPI nustatymams.

Kaip išspręsti ir ką daryti toliau

Pirmas žingsnis sprendžiant tracking’o problemas – elementari priežiūra. Išjunkite pelę, apverskite ją ir kruopščiai nuvalykite apačią. Naudokite izopropilo alkoholį ir vatinį pagaliuką jutiklio lęšiui valyti. Patikrinkite, ar nėra įstrigusių plaukų ar kitų šiukšlių aplink jutiklį ir slidžiąsias kojeles.

Pelės kilimėlį taip pat reikia reguliariai valyti. Audinius kilimėlius galima net skalbti (patikrinkite gamintojo rekomendacijas), kietuosius – nuvalyti drėgna šluoste. Jei kilimėlis labai nusidėvėjęs, geriau jį pakeisti – geras kilimėlis kainuoja 15-30 eurų ir gali išspręsti daugybę problemų.

Išbandykite pelę kitame USB prievade, geriausia tiesiogiai prijungtame prie pagrindinės plokštės (ne per hub’ą ar priekinius korpuso prievadus). Bevielių pelių atveju pabandykite USB imtuvą prijungti per USB pratęsimo laidą, kad jis būtų arčiau pelės ir toliau nuo trukdžių šaltinių.

Programinės įrangos pusėje: atnaujinkite pelės tvarkykles, pašalinkite nereikalingas pelės valdymo programas, sumažinkite DPI iki protingo lygio (daugumai žaidėjų pakanka 800-3200 DPI). Pabandykite sumažinti polling rate iki 500Hz, jei naudojote 1000Hz – skirtumas praktiškai nepastebimas, bet stabilumas gali pagerėti.

Jei nieko nepadeda, išbandykite pelę kitame kompiuteryje. Jei ten veikia gerai – problema jūsų kompiuteryje (USB kontroleris, tvarkyklės, programinė įranga). Jei ir ten tracking’as prastas – laikas galvoti apie naujos pelės įsigijimą.

Renkantis naują pelę, verta investuoti į patikimą gamintoją. Logitech, Razer, SteelSeries, Zowie – šie gamintojai naudoja kokybiškus jutiklius (dažniausiai PixArt ar savo sukurtus) ir turi gerą palaikymą. Skaitykite apžvalgas, ypač kreipkite dėmesį į tracking’o kokybės vertinimus.

Pelės tracking’o problemos retai būna neišsprendžiamos. Dažniausiai tai paprasti dalykai – nešvarumas, netinkamas paviršius ar programiniai nustatymai. Net jei pelė jau senoka, tinkama priežiūra gali pratęsti jos gyvenimą dar ilgam. O jei vis dėlto reikia naujos – bent jau dabar žinote, ko ieškoti ir kaip prižiūrėti, kad problema nepasikartotų.

The post Kodėl gaming pelė praranda tracking’ą appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kompiuteris nebesiįjungia, ventiliatoriai nesukas, o ekranas lieka juodas kaip naktis – pažįstama situacija? Dažnai kaltas būna maitinimo blokas, bet niekas nenori bėgti į servisą ar pirkti naujo, jei galbūt problema visai kitur. Multimetras čia tampa tikru gelbėtoju. Šis paprastas prietaisas leidžia per kelias minutes išsiaiškinti, ar maitinimo blokas dar gyvas, ar jau laikas jam atsisveikinti.

Maitinimo bloko testavimas nėra raketų mokslas, nors iš pradžių gali atrodyti bauginančiai. Tiesą sakant, tai vienas paprasčiausių diagnostikos būdų, kurį gali atlikti bet kas, turintis multimetrą ir bent minimalų supratimą apie elektros pagrindinių dalykų veikimą. Aš pats pirmą kartą tai dariau prieš daugybę metų, kai studentiškas biudžetas neleido švaistytis naujiems komponentams, ir nuo to laiko šis įgūdis išgelbėjo ne vieną situaciją.

Kas tas maitinimo blokas ir kaip jis veikia

Maitinimo blokas (arba PSU – Power Supply Unit) yra tas pilkas ar juodas dėžutė kompiuterio gale, į kurią kišate maitinimo laidą. Jo pagrindinė funkcija – paversti kintamąją srovę iš elektros tinklo (220V Europoje) į nuolatinę srovę, kurią naudoja kompiuterio komponentai. Bet ne bet kokią nuolatinę srovę – reikia kelių skirtingų įtampų: +3.3V, +5V, +12V ir dar kelių specialesnių linijų.

Viduje vyksta gana sudėtingi procesai. Pirmiausia įeinančioji įtampa nukrečiama, paskui transformuojama į žemesnes vertes, tada lyginima ir filtruojama. Modernūs maitinimo blokai turi apsaugos grandines nuo perkrovos, trumpojo jungimo, perįtampio. Kai kurie net reguliuoja ventiliatoriaus greitį priklausomai nuo temperatūros. Bet mums dabar svarbiausia – ar tie išėjimai duoda teisingą įtampą.

Maitinimo blokas turi vieną didelį jungtį (24-pininį arba senesnėse sistemose 20-pininį) pagrindinei plokštei, kelis 4 ar 8 pininių jungtis procesoriui, SATA jungtis diskams ir kitiems įrenginiams, o kartais ir specialius jungtis vaizdo plokštėms. Kiekviename iš šių jungtių yra skirtingų įtampų laidai, ir mes būtent jas ir tikrinsime.

Kokio multimetro reikia ir kaip jį paruošti

Nebūtina pirkti brangaus profesionalaus multimetro – net paprasčiausias 10-15 eurų kainuojantis kiniškas modelis puikiai tiks. Svarbu, kad jis galėtų matuoti nuolatinę įtampą (DC voltage) bent iki 20V diapazono. Dauguma multimetrų turi ir daugiau funkcijų – varžos matavimą, kintamosios srovės matavimą, kartais net dažnį ar talpą, bet mums reikės tik įtampos matavimo.

Prieš pradedant, įsitikinkite, kad žinote, kaip jūsų multimetras veikia. Paprastai reikia pasukti rankenėlę į DC voltage režimą (dažniausiai žymima V su tiesia linija ir punktyrine linija po ja, arba tiesiog DCV). Juodą laidą įkiškite į COM (common) lizdą, o raudoną – į V/Ω lizdą. Kai kurie multimetrai turi automatinį diapazonų parinkimą, kiti reikalauja rankiniu būdu pasirinkti – pasirinkite 20V diapazoną, jei jūsų multimetras neautomatinis.

Prieš testuodami maitinimo bloką, galite patikrinti multimetrą su baterija. Paimkite paprastą AA bateriją ir palieskite juodu zondu minusą, raudonu – pliusą. Turėtumėte pamatyti apie 1.5V. Jei matote minusinę vertę, tiesiog apversite zondus – tai normalu ir netrukdys testavimui.

Pasiruošimas testavimui ir saugos taisyklės

Pirmas ir svarbiausias dalykas – atjunkite kompiuterį nuo elektros tinklo. Ne tik išjunkite, bet būtent ištraukite kištuką iš lizdo. Palaukite bent kelias minutes, kad kondensatoriai viduje išsikrautų. Aš paprastai laukiu apie 5 minutes, nors techniškai užtenka ir poros.

Jei maitinimo blokas vis dar kompiuteryje, atjunkite visas jungtis nuo komponentų. Užrašykite arba nufotografuokite, kas kur buvo prijungta, jei bijote vėliau nesusigaudyti. Nors iš tiesų dauguma jungtčių yra sukonstruotos taip, kad netinkamoje vietoje tiesiog nesikemša, bet geriau būti atsargiems.

Kai kurie žmonės testuoja maitinimo bloką visiškai išėmę jį iš korpuso, bet tai nebūtina. Galite testuoti ir viduje, tik įsitikinkite, kad turite pakankamai vietos judėti ir kad multimetro zondai neprisiglaus prie korpuso ar kitų metalinių dalių. Dirbantiems su elektra visada rekomenduojama viena ranka laikyti už nugaros ar kišenėje – taip sumažinate riziką, kad srovė pratekėtų per širdį, jei kas nors nutiktų.

Kaip įjungti maitinimo bloką be kompiuterio

Štai čia prasideda įdomybės. Maitinimo blokas paprastai neįsijungia, jei jis neprijungtas prie motininės plokštės, kuri jam siunčia signalą įsijungti. Bet yra paprastas triukas – galime apgauti maitinimo bloką ir priversti jį veikti atskirai.

Paimkite pagrindinį 24-pininį jungtį (arba 20-pininį, jei turite senesnį modelį). Pažiūrėkite į jį atidžiai – vienas galas turi plastmasinį fiksatorių. Laidai paprastai būna įvairių spalvų: juodi (žemė/ground), geltoni (+12V), raudoni (+5V), oranžiniai (+3.3V), žalias (Power On) ir keli kiti.

Mums reikia surasti žalią laidą – tai PS_ON (Power Supply On) signalas. Senesnėse sistemose jis gali būti pilkas. Šį laidą reikia sujungti su bet kuriuo juodu laidu tame pačiame jungyje. Paprasčiausias būdas – paimti biuro sąvaržėlę, ištiesinti ją ir įkišti vieną galą į žalio laido kontaktą, kitą – į gretimo juodo laido kontaktą.

Kai tai padarysite ir įjungsite maitinimo bloką į elektros tinklą (ir paspausite jungiklį ant paties maitinimo bloko, jei toks yra), ventiliatorius turėtų suktis. Jei nesisuka – arba maitinimo blokas sugedęs, arba modernus modelis su pusiau pasyviu aušinimu, kuris įsijungia tik esant apkrovai. Bet įtampos išėjimuose turėtų atsirasti, net jei ventiliatorius nesisuka.

Įtampų testavimas ir ką turėtumėte matyti

Dabar prasideda tikrasis testavimas. Multimetro juodą zondą laikykite prispaustą prie bet kurio juodo laido kontakto 24-pininėje jungtyje. Tai jūsų žemė, atskaitos taškas. Raudonuoju zondu lieskite kitus kontaktus ir žiūrėkite, ką rodo multimetras.

Štai ką turėtumėte matyti:
– Oranžiniai laidai: +3.3V (priimtina 3.14V – 3.47V)
– Raudoni laidai: +5V (priimtina 4.75V – 5.25V)
– Geltoni laidai: +12V (priimtina 11.4V – 12.6V)
– Mėlynas laidas: -12V (priimtina -10.8V iki -13.2V)
– Baltas arba rudas laidas: -5V (senesnėse sistemose, priimtina -4.5V iki -5.5V)
– Violetinis laidas: +5VSB (standby, turėtų rodyti apie 5V net kai maitinimo blokas „išjungtas”)

Tolerancijos yra gana didelės – paprastai leidžiama ±5% nukrypimas nuo nominalios vertės, o 12V linijai net iki ±10%. Bet jei matote didesnius nukrypimus, tai blogas ženklas. Jei įtampa visiškai nulinė kurioje nors linijoje – tikrai problema.

Svarbu testuoti ne tik pagrindinę jungtį. Patikrinkite ir SATA jungtis (ten turėtų būti +12V geltoni, +5V raudoni ir +3.3V oranžiniai laidai), 4-pininę arba 8-pininę procesoriaus jungtį (paprastai tik +12V geltoni ir juodi žemės laidai), ir kitas jungtis, kurias naudojate.

Apkrovos testavimas ir kodėl tai svarbu

Štai ko daugelis nemoka – testuoti be apkrovos yra tik pusė istorijos. Maitinimo blokas gali rodyti teisingas įtampas tuščioje eigoje, bet sugriūti, kai pradeda tiekti realią srovę. Tai kaip automobilis, kuris gražiai veikia tuščiąja eiga, bet užgęsta, kai paspaudžiate akceleratorių.

Idealiu atveju reikėtų prijungti bent keletą komponentų. Paprasčiausias būdas – prijungti seną kietąjį diską arba optinį įrenginį prie SATA maitinimo jungties. Jei turite seną vaizdo plokštę, kurią nesigailėtumėte, galite ir ją prijungti. Bet būkite atsargūs – jei maitinimo blokas rimtai sugedęs, jis gali sugadinti ir prijungtus įrenginius.

Profesionalai naudoja specialius apkrovos testerius – tai iš esmės galingos varžos, kurios ištraukia tam tikrą srovę iš maitinimo bloko. Galite nusipirkti tokį už 20-30 eurų, jei planuojate dažnai testuoti. Bet daugumai žmonių tai perteklius.

Kai prijungiate apkrovą, stebėkite įtampas vėl. Jos gali šiek tiek nukristi – tai normalu. Bet jei +12V linija nukrenta žemiau 11.4V arba +5V žemiau 4.75V, tai rodo, kad maitinimo blokas silpnas. Taip pat atkreipkite dėmesį į pulsacijas – jei skaičiai ekrane šokinėja labai smarkiai (daugiau nei 0.1-0.2V), tai gali reikšti problemas su filtravimo kondensatoriais.

Dažniausios problemos ir kaip jas atpažinti

Per metus teko matyti įvairiausių maitinimo blokų gedimų. Vienas dažniausių – ištinę kondensatoriai. Jei atidarysite maitinimo bloką (DĖMESIO: tai pavojinga ir nerekomenduojama, jei nežinote, ką darote, nes viduje gali būti aukštos įtampos net atjungtam), galite pamatyti išsipūtusius kondensatorius su iškilimu viršuje arba net ištekėjusią medžiagą. Tokie maitinimo blokai dažnai rodo per žemas įtampas arba didelę pulsaciją.

Kita dažna problema – ventiliatoriaus gedimas. Maitinimo blokas perkais, ir apsaugos grandinės jį išjungia. Tokiu atveju jis gali veikti kelias sekundes, paskui išsijungti, paskui vėl bandyti įsijungti. Multimetru tai sunku diagnozuoti, bet jei ventiliatorius nesisuka arba skleidžia keistus garsus, tai aiškus signalas.

Kartais problema būna ne pačiame maitinimo bloke, o laiduose ir jungtyse. Pabandykite pajudinti laikus testuodami – jei įtampa šokinėja, gali būti prastas kontaktas. Tai ypač dažna su pigiais maitinimo blokais, kur jungtys prastos kokybės.

Jei viskas atrodo gerai, bet kompiuteris vis tiek neveikia, problema greičiausiai ne maitinimo bloke. Gali būti motininė plokštė, procesorius, RAM arba kitas komponentas. Bet bent jau išbraukėte vieną galimybę iš sąrašo.

Ką daryti su rezultatais ir keli praktiniai patarimai

Tarkime, radote, kad maitinimo blokas sugedęs. Ar verta taisyti? Dažniausiai – ne. Nebent turite labai brangų, aukštos kokybės modelį ir žinote gerą elektronikos meistą. Naujas pagrindinio lygio maitinimo blokas kainuoja 30-50 eurų, ir tai paprastai geriau nei rizikuoti su taisytu.

Bet jei įtampos šiek tiek nukrypusios, bet dar tolerancijos ribose, maitinimo blokas gali dar patarnauti. Tiesiog žinokite, kad jis sensta. Galbūt laikas pradėti taupyti naujam. Maitinimo blokai paprastai tarnauja 5-10 metų, priklausomai nuo kokybės ir apkrovos.

Keletas patarimų, kuriuos išmokau sunkiu būdu: visada pirkite šiek tiek galingesnį maitinimo bloką, nei jums reikia. Jei jūsų sistema sunaudoja 400W, pirkite 550-650W bloką. Jis veiks efektyviau ir ilgiau. Taip pat žiūrėkite į 80 Plus sertifikatus – net paprastas 80 Plus Bronze yra daug geresnis už nesertifikuotą.

Ir dar vienas dalykas – niekada nenaudokite maitinimo bloko, kuris skleidžia degėsių kvapą, rūksta arba darė garsų sprogimą. Tai akivaizdūs ženklai, kad kažkas viduje sudegė, ir tolesnis naudojimas gali būti pavojingas. Kartą mačiau, kaip prastos kokybės maitinimo blokas užsidegė – tai nebuvo gražus reginys.

Testuodami reguliariai, pavyzdžiui, kartą per metus, galite pastebėti degradaciją anksčiau. Jei prieš metus +12V linija rodė 12.1V, o dabar rodo 11.7V, tai tendencija žemyn. Laikas būti budriems.

Multimetras – tai įrankis, kurį verta turėti kiekvienam, kas bent šiek tiek domisi kompiuteriais ar elektronika. Jis kainuoja mažai, užima mažai vietos, bet gali sutaupyti daug laiko ir pinigų. Mokėjimas testuoti maitinimo bloką yra vienas bazinių įgūdžių, kuris tikrai pravers. Nebijokite eksperimentuoti, tik laikykitės saugos taisyklių, ir greitai tai taps antra prigimtimi.

The post Kaip testuoti maitinimo bloką multimetru appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kiekviename kompiuteryje, nesvarbu ar tai būtų galingas žaidimų monstras, ar senas biuro kompiuteris, yra nedidelė atmintis, vadinama CMOS (Complementary Metal-Oxide-Semiconductor). Šioje atmintyje saugomi pagrindiniai sistemos nustatymai – laikrodžio laikas, įkrovos tvarka, procesoriaus dažniai ir daugybė kitų parametrų, kurie reikalingi kompiuteriui tinkamai paleisti dar prieš įsijungiant operacinei sistemai.

CMOS atmintis veikia net tada, kai kompiuteris išjungtas, nes ją maitina nedidelė baterija ant pagrindinės plokštės. Dažniausiai tai yra CR2032 tipo baterija – tokia pati, kokią rasite daugelyje svarstyklių ar nuotolinio valdymo pultų. Kai ši baterija sensta arba kai sistema susiduria su rimtomis klaidomis, CMOS nustatymų atstatymas tampa būtinybe.

Žmonės dažnai susiduria su keistais kompiuterio veikimo sutrikimais – kompiuteris nebeįsijungia, rodo neteisingą laiką, neprisimena įkrovos įrenginio arba tiesiog „užstringa” BIOS ekrane. Kartais problema būna daug rimtesnė – po nesėkmingo „overclocking’o” ar BIOS atnaujinimo sistema gali visiškai atsisakyti bendradarbiauti. Būtent tokiais atvejais CMOS nustatymų atstatymas tampa pirmąja pagalbos priemone.

Trys pagrindiniai būdai grąžinti nustatymus į gamyklinius

Yra keletas būdų, kaip galite atstatyti CMOS nustatymus, ir kiekvienas iš jų tinka skirtingoms situacijoms. Pirmasis ir paprasčiausias būdas – tai padaryti tiesiog per BIOS/UEFI meniu. Jei jūsų kompiuteris dar įsijungia ir galite patekti į BIOS, tai yra greičiausias kelias.

Įjunkite kompiuterį ir iš karto pradėkite spaudinėti Del, F2, F10 arba kitą klavišą (priklauso nuo gamintojo – paprastai ekrane trumpam parodoma, kurį klavišą reikia spausti). Patekę į BIOS meniu, ieškokite parinkties, kuri gali būti pavadinta „Load Optimized Defaults”, „Load Setup Defaults”, „Reset to Default” ar panašiai. Patvirtinkite pasirinkimą, išsaugokite pakeitimus (dažniausiai F10 klavišu) ir paleiskite kompiuterį iš naujo.

Antrasis būdas – baterijos išėmimas. Tai veikia beveik visada, net kai kompiuteris visiškai „užsispyręs”. Tačiau tam reikės atidaryti kompiuterio korpusą ir fiziškai pasiekti pagrindinę plokštę. Trečiasis būdas – jumperio naudojimas arba specialių kontaktų užtrumpinimas ant plokštės. Šis metodas yra greičiausias, bet reikalauja šiek tiek daugiau žinių apie plokštės išdėstymą.

Baterijos išėmimo metodas žingsnis po žingsnio

Prieš pradėdami bet kokius darbus su kompiuterio vidumi, būtinai išjunkite kompiuterį ir atjunkite maitinimo laidą nuo lizdo. Jei turite stacionarų kompiuterį su maitinimo bloku, kuris turi atskirą jungiklį, išjunkite ir jį. Nešiojamųjų kompiuterių atveju, jei įmanoma, išimkite bateriją.

Dabar atsargiai atidarykite kompiuterio korpusą. Stacionariems kompiuteriams paprastai reikia atsukti kelis varžtus šoniniame dangtyje. Kai kurie modernūs korpusai turi greitojo atidarymo mechanizmus. Atidarius korpusą, raskite pagrindinę plokštę – tai didžiausia plokštė, prie kurios prijungta visa kita įranga.

Ant plokštės ieškokite sidabrinės, apvalios baterijos. Ji paprastai yra gana lengvai pastebima, nors kai kuriose plokštėse gali būti paslėpta po vaizdo plokšte ar kitais komponentais. Baterija dažniausiai laikoma specialiame lizde su metaliniu fiksatoriumi iš šono. Švelniai paspauskite fiksatorių į šalį arba truputį į apačią (priklauso nuo lizdo tipo), ir baterija turėtų šiek tiek pakilti. Tada galite ją išimti pirštais.

Čia svarbus momentas – palaukite bent 5-10 minučių, kol baterija išimta. Kai kurie žmonės rekomenduoja laukti net 15-30 minučių, ypač jei plokštė turi didelių kondensatorių, kurie gali išlaikyti įkrovą ilgiau. Šis laukimas užtikrina, kad visa likutinė energija išsisems ir CMOS atmintis bus visiškai išvalyta. Jei skubate, galite paspartinti procesą – išėmę bateriją, paspauskite ir 10-15 sekundžių palaikykite kompiuterio įjungimo mygtuką. Tai padės ištuštinti kondensatorius.

Po laukimo įdėkite bateriją atgal į lizdą. Įsitikinkite, kad ji įdėta teisingai – pliuso (+) ženklas paprastai turi būti nukreiptas į viršų. Baterija turėtų įsistumti į vietą su lengvu spragtelėjimu. Jei baterija atrodė sena (kompiuteriui daugiau nei 3-5 metai), tai geras metas ją pakeisti nauja CR2032 baterija, kurią galite nusipirkti bet kurioje elektronikos parduotuvėje už porą eurų.

Jumperio metodas – greitesnis, bet reikalaujantis tikslumo

Daugelyje pagrindinių plokščių yra specialus jumperis arba kontaktų pora, skirta CMOS nustatymams atstatyti. Šis metodas yra greitesnis nei baterijos išėmimas, nes nereikia laukti keliolikos minučių. Tačiau reikia tiksliai žinoti, kur tas jumperis yra.

Pirmiausia pažvelkite į savo pagrindinę plokštę ir pabandykite rasti trijų kontaktų grupę, kuri gali būti pažymėta užrašais „CLR_CMOS”, „CLEAR CMOS”, „RESET CMOS”, „CLRTC” ar panašiai. Paprastai šalia šių kontaktų būna trumpas jumperis (mažas plastikinis dangtelis su metaliniu vidiniu sluoksniu), kuris jungia du iš trijų kontaktų.

Jei nerandate šių kontaktų vizualiai, būtinai pažiūrėkite į savo plokštės instrukciją arba ieškokite informacijos internete pagal plokštės modelį. Skirtingų gamintojų plokštėse šie kontaktai gali būti labai skirtingose vietose – šalia baterijos, prie PCI lizdų, netgi prie procesoriaus lizdo.

Radę teisingus kontaktus, pirmiausia atkreipkite dėmesį, kuriuos du kontaktus jumperis jungia dabar. Paprastai jumperis jungia 1-2 kontaktus (normalus veikimas), o jums reikia jį perkelti į 2-3 poziciją (CMOS valymo režimas). Atsargiai nuimkite jumperį ir uždėkite ant kitos kontaktų poros. Palaukite apie 10-15 sekundžių, tada grąžinkite jumperį į pradinę poziciją.

Kai kuriose šiuolaikinėse plokštėse jumperio gali nebūti – vietoj jo rasite tik du kontaktus. Tokiu atveju jums reikės trumpam užtrumpinti šiuos kontaktus metaliniu daiktu – pavyzdžiui, atsuktuvų galu ar specialiu jumperiu. Užtrumpinkite kontaktus 5-10 sekundžių, tada pašalinkite metalinį daiktą.

Kai metodai neveikia arba situacija sudėtingesnė

Kartais, nors ir atliekate visus veiksmus teisingai, CMOS nustatymai neatsistato arba problemos išlieka. Tokiais atvejais verta patikrinti keletą dalykų. Pirma, įsitikinkite, kad baterija tikrai veikia. Galite ją patikrinti multimetru – įtampa turėtų būti apie 3 voltus. Jei baterija silpna (mažiau nei 2.7V), ji nesugebės tinkamai palaikyti CMOS nustatymų.

Antra, kai kurie kompiuteriai, ypač nešiojamieji ir modernūs stacionarūs su UEFI, turi papildomą NVRAM (energijos nereikalaujančią atmintį), kuri saugo kai kuriuos nustatymus net ir po CMOS atstatymo. Tokiais atvejais gali tekti atlikti gilesnį nustatymų atstatymą per BIOS/UEFI meniu arba net atnaujinti BIOS programinę įrangą.

Nešiojamųjų kompiuterių atveju situacija gali būti sudėtingesnė. Daugelyje šiuolaikinių nešiojamųjų CMOS baterija yra sunkiai pasiekiama arba net prilituota prie plokštės. Be to, kai kurie gamintojai naudoja specialius metodus CMOS atsstatymui – pavyzdžiui, reikia laikyti įjungimo mygtuką tam tikrą laiką, kai išjungtas maitinimas, arba naudoti specialų klavišų derinį.

Jei jūsų kompiuteris vis dar neveikia po CMOS atstatymo, problema gali būti ne nustatymuose. Gali būti, kad pati plokštė turi aparatinių problemų, sugedo BIOS mikroschema arba yra kitų komponentų gedimų. Tokiais atvejais verta kreiptis į profesionalus arba bent jau atlikti išsamesnius diagnostikos testus.

Ką daryti po sėkmingo CMOS atstatymo

Kai sėkmingai atstatote CMOS nustatymus ir kompiuteris vėl įsijungia, darbas dar nesibaigė. Dabar jums reikės iš naujo sukonfigūruoti kai kuriuos svarbius parametrus. Pirmiausia, įjunkite kompiuterį ir patekite į BIOS/UEFI meniu – dažniausiai sistema pati jus paragins tai padaryti po CMOS atstatymo.

Pirmasis dalykas, kurį reikia patikrinti ir nustatyti – tai sistemos laikas ir data. CMOS atstatymas visada nustatys laiką į numatytąją vertę, kuri gali būti 2000 metų sausio 1 diena arba kažkas panašaus. Nors operacinė sistema paprastai automatiškai sinchronizuoja laiką per internetą, teisingas BIOS laikas yra svarbus kai kurioms funkcijoms ir saugumui.

Antra, patikrinkite įkrovos tvarką (boot order). Po atstatymo sistema gali bandyti įsikrauti iš neteisingų įrenginių. Įsitikinkite, kad pirmoje vietoje yra jūsų pagrindinis kietasis diskas arba SSD, kuriame įdiegta operacinė sistema. Jei turite kelis diskus, teisingas įkrovos tvarkos nustatymas yra kritiškai svarbus.

Jei prieš CMOS atstatymą turėjote kokių nors specialių nustatymų – pavyzdžiui, išjungtas integruotas garso plokštė, įjungtas XMP profilis operatyviajai atminčiai, nustatyti ventiliatorių greičiai ar kiti parametrai – dabar turėsite juos nustatyti iš naujo. Jei nesate tikri, kokie nustatymai buvo anksčiau, geriausia pradėti nuo numatytųjų ir keisti tik tuos, kuriuos tikrai suprantate.

Saugumo priemonės ir dažniausios klaidos

Dirbant su kompiuterio vidumi, visada yra tam tikra rizika. Statinė elektra yra vienas didžiausių priešų elektroniniu komponentams. Prieš liesdami bet ką kompiuterio viduje, atsikratykite statinės elektros – palieskite metalinį nepadengtą paviršių (pavyzdžiui, kompiuterio korpuso metalinę dalį) arba naudokite antistatinę apyrankę.

Viena dažniausių klaidų – per daug jėgos naudojimas išimant bateriją. CMOS baterijos lizdai gali būti trapūs, ypač senesnėse plokštėse. Jei fiksatorius nesijudina lengvai, nepriverčkite – geriau pažiūrėkite atidžiau, kaip tiksliai veikia fiksavimo mechanizmas. Sudaužius lizdą, teks keisti visą pagrindinę plokštę arba litavimo pagalba taisyti lizdą.

Kita dažna klaida – baterijos įdėjimas neteisinga puse. Nors tai atrodo akivaizdu, žmonės kartais įdeda bateriją atvirkščiai. Patikrinkite, kad pliuso ženklas ant baterijos atitinka pliuso ženklo poziciją lizdė arba plokštėje. Neteisingai įdėta baterija gali sugadinti plokštę.

Jumperio metodo atveju didžiausia klaida – neteisingų kontaktų užtrumpinimas. Jei neesate tikri, kurie kontaktai skirti CMOS valymui, geriau nesiimkite šio metodo. Užtrumpinus neteisingus kontaktus, galite sugadinti plokštę. Visada patikrinkite plokštės instrukciją arba ieškokite informacijos internete.

Kada CMOS atstatymas tikrai praverčia

Yra keletas tipinių situacijų, kai CMOS atstatymas yra ne tik naudingas, bet ir būtinas. Pirmoji ir dažniausia – kompiuteris nebeįsijungia po nesėkmingo BIOS nustatymų keitimo. Pavyzdžiui, bandėte „overclockinti” procesorių ar operatyviąją atmintį, nustatėte per aukštus dažnius, ir dabar sistema net neužsikrauna. CMOS atstatymas grąžina visus dažnius į saugias gamyklines vertes.

Antra situacija – pamiršote BIOS slaptažodį. Jei kas nors (galbūt net jūs patys seniai) nustatė slaptažodį BIOS ir dabar jo niekas neprisimena, CMOS atstatymas paprastai pašalina šį slaptažodį. Tai gali būti gelbėjimas, kai įsigyjate naudotą kompiuterį su užrakinta BIOS.

Trečia situacija – keisti laikrodžio laiko ar datos problemos. Jei kompiuteris nuolat „pamiršta” laiką, rodo neteisingą datą arba laikas nuolat atsimuša atgal, tai paprastai reiškia, kad CMOS baterija sensta. Tokiu atveju CMOS atstatymas kartu su baterijos keitimu išsprendžia problemą.

Ketvirta situacija – po aparatinės įrangos keitimo. Kai keičiate procesorių, operatyviąją atmintį ar kitus svarbiuos komponentus, kartais sistema negali tinkamai juos atpažinti dėl senų CMOS nustatymų. Atstatymas leidžia BIOS iš naujo aptikti ir sukonfigūruoti naują aparatinę įrangą.

Kas lieka atmintyje po visko

CMOS atstatymas yra viena iš tų procedūrų, kurios atrodo bauginančios pradžioje, bet iš tikrųjų yra gana paprastos. Svarbiausias dalykas – suprasti, ką darote, ir neskubėti. Nesvarbu, ar pasirinksite baterijos išėmimo metodą, jumperio naudojimą, ar atstatymą per BIOS meniu – rezultatas bus tas pats: visi nustatymai grįš į gamyklines vertes.

Atminkite, kad CMOS atstatymas nėra universalus sprendimas visoms kompiuterio problemoms. Jis neištaisys sugadintų komponentų, neišvalys virusų ir nepadidins kompiuterio greičio. Tačiau kai problema susijusi su BIOS nustatymais ar sistema nebeįsijungia dėl neteisingos konfigūracijos, tai tikrai pirmasis dalykas, kurį verta išbandyti.

Jei niekada anksčiau nesate atlikę šios procedūros, nebijokite – milijonai žmonių visame pasaulyje tai daro reguliariai. Tiesiog būkite atsargūs, sekite instrukcijas ir nepanikuokite, jei kažkas neveikia iš pirmo karto. Kompiuteriai yra gana atsparios mašinos, ir CMOS atstatymas yra viena iš saugiausių procedūrų, kurią galite atlikti. O jei vis tik abejojate savo gebėjimais, visada galite paprašyti pagalbos patyrusiojo draugo ar profesionalo – geriau būti saugiam nei vėliau gailėtis skubotų sprendimų.

The post Kaip atstatyti CMOS nustatymus plokštėje appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas, kas naudojasi spausdintuvu, yra susidūręs su ta nemalonią situacija – spausdini svarbų dokumentą ar nuotrauką, o ant popieriaus atsiranda keistos horizontalios ar vertikalios juostelės. Kartais jos baltos, kartais išblukusios, o kartais tiesiog netolygios. Pirmoji reakcija dažniausiai būna viena: „Na va, vėl reikės pirkti naują kasetę!” Tačiau ne visada problema slypi būtent kasetėje, ir dar rečiau ji reiškia, kad reikia bėgti į parduotuvę.

Dryžiai ant spausdinto popieriaus gali atsirasti dėl įvairiausių priežasčių – nuo paprasčiausio dulkių susikaupimo iki rimtesnių mechaninių gedimų. Įdomiausia tai, kad dažnai šią problemą galima išspręsti patiems, net ir neturint jokių specialių įgūdžių ar įrankių. Reikia tik suprasti, kaip spausdintuvas veikia ir kas gali trukdyti jam tinkamai atlikti savo darbą.

Kaip spausdintuvas iš tiesų perneša dažus ant popieriaus

Prieš kalbant apie problemas, verta suprasti patį spausdinimo procesą. Rašalinis spausdintuvas veikia gana paprastai – mažytės purkštukų angutės išpurškia mikroskopines dažų lašelius ant popieriaus. Šios angutės tokios mažos, kad jas galima pamatyti tik per mikroskopą – kiekviena jų skersmuo maždaug 50-70 mikrometrų. Tai maždaug tiek, kiek žmogaus plauko storis!

Spausdinimo galvutė juda pirmyn ir atgal per popieriaus plotį, o popierius pamažu stumiamas į priekį. Taip eilutė po eilutės formuojamas vaizdas. Kai kurie spausdintuvai turi nejudančią spausdinimo galvutę, kuri tęsiasi per visą popieriaus plotį – tokie vadinami puslapio pločio spausdintuvais. Bet principas tas pats – tūkstančiai mažyčių angučių turi tiksliai išpurkšti dažus reikiamoje vietoje.

Lazeriniuose spausdinintuvuose procesas kitoks. Ten naudojamas būgnas, kuris elektriškai įkraunamas pagal spausdinamą vaizdą, tada prie įkrautų vietų prilimpa tonerio milteliai, o galiausiai jie pernešami ant popieriaus ir įkaitinami, kad susilydytų. Bet ir čia bet koks netolygumas ar nešvarumas gali sukelti dryžius.

Užsikišusios purkštukų angutės – dažniausia bėda

Pati populiariausia priežastis, kodėl atsiranda dryžiai, yra užsikišusios purkštukų angutės. Įsivaizduokite – turite šimtus mažyčių skylučių, pro kurias turi tekėti skystis. Jei bent kelios iš jų užsikemša, tose vietose dažai nebepateks ant popieriaus. Rezultatas? Baltos juostelės ten, kur turėtų būti spalva.

Dažai užsikemša dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – džiūvimas. Jei ilgai nenaudojate spausdintuvo, dažai purkštukuose pradeda džiūti. Tai ypač aktualu pigių kasetių atveju, kur dažų kokybė ne visada aukščiausia. Kartais užtenka savaitės ar dviejų nenaudojimo, kad purkštukai pradėtų kliūti.

Antra problema – oro burbuliukai. Kartais į dažų sistemą patenka oro, kuris blokuoja normalų tekėjimą. Tai gali nutikti keičiant kasetę, jei ne visai teisingai ją įstato, arba dėl temperatūros svyravimų, kai spausdintuvas stovi šaltoje patalpoje, o paskui staiga patenka į šiltą.

Trečia – tiesiog prastos kokybės dažai. Ypač tai aktualu, kai naudojate perpildytas kasetes ar pigius analogus. Dažai gali būti per tiršti, turėti priemaišų ar netolygios konsistencijos. Tada net naujos kasetės gali spausdinti su dryžiais.

Mechaninės problemos ir jų atpažinimas

Ne visada kalti dažai. Kartais problema slypi pačiame spausdintuvo mechanizme. Spausdinimo galvutė juda ant tikslaus bėgelio, ir jei ten susikaupė nešvarumų, dulkių ar popieriaus skaidulų, judėjimas tampa netolygus. Tuomet dažai išpurškiami ne visai ten, kur reikia, ir atsiranda dryžiai.

Ypač dažnai dulkės kaupiasi ant vadinamojo enkoderio juostos – tai tokia skaidri plastikinė juostelė su smulkiais brūkšneliais, kuri padeda spausdintuvui tiksliai žinoti, kur yra spausdinimo galvutė. Jei ši juosta nešvari, spausdintuvas „paklaidžioja” ir spausdina netolygiai.

Popieriaus tiekimo problemos taip pat gali sukelti dryžius. Jei popierius stumiamas netolygiai – tai sustoja, tai šoka į priekį – spausdinimas tampa dryžuotas. Tai gali nutikti dėl susidėvėjusių guminių volelių, kurie stumia popierių, arba dėl to, kad naudojate netinkamo tipo popierių.

Lazeriniuose spausdinintuvuose dažna problema – subraižytas ar nešvarus fotojautrus būgnas. Bet kokia įbrėžimų ar nešvarumų ant būgno paviršiaus atsikartoja kas tam tikrą atstumą spausdintame puslapyje. Jei matote vienodus dryžius, pasikartojančius tiksliai tokiu pačiu intervalu – greičiausiai problema būgne.

Kaip patiems išspręsti dažniausias problemas

Gera žinia ta, kad daugumą šių problemų galite išspręsti patys, net ir neišardydami spausdintuvo. Pirmasis ir paprasčiausias žingsnis – paleisti automatinį galvutės valymą. Beveik visi šiuolaikiniai spausdintuvai turi tokią funkciją savo nustatymuose ar meniu. Valymo metu spausdintuvas per purkštukus praleidžia daugiau dažų nei įprastai, bandydamas prastumt užsikišimus.

Vienas valymas dažniausiai nepadeda. Geriau paleisti 2-3 kartus, padarant pertraukas po 15-20 minučių. Tarp valymų galite atspausdinti testinį puslapį ir palyginti, ar situacija gerėja. Tik žinokite, kad valymas sunaudoja nemažai dažų, todėl per daug neperdirbkite.

Jei automatinis valymas nepadeda, galima pabandyti rankinį būdą. Išimkite kasetę ir atsargiai nuvalykite purkštukų sritį drėgna bekraščiu šluoste. Naudokite distiliuotą vandenį arba specialų spausdintuvo valiklį – ne vandenį iš čiaupo! Vandenyje esantys mineralai gali dar labiau užkimšti purkštukus.

Kai kurie žmonės rekomenduoja „mirkymo” metodą – padėti kasetę purkštukais žemyn ant drėgnos servetėlės ir palikti kelioms valandoms ar net nakčiai. Tai gali padėti, jei dažai tikrai sukietėję, bet būkite atsargūs – per ilgas mirkymas gali sugadinti kasetę.

Valymas ir priežiūra, kurios niekas nedaro

Daugelis spausdintuvo problemų atsiranda ne dėl gedimų, o tiesiog dėl to, kad niekas jų nepriižūri. Spausdintuvas stovi ant stalo, renka dulkes, ir niekas nė nepagriebia jo nuvalyti. O juk tai technika, kuri dirba su tikslumu iki mikrometrų!

Reguliariai turėtumėte nuvalyti spausdintuvo vidų. Atidarykite dangčius, pažiūrėkite, ar nėra popieriaus skaidulų, dulkių kaupimosi. Ypač svarbu nuvalyti tą enkoderio juostą, apie kurią minėjau anksčiau. Ją galima atsargiai nuvalyti minkšta šluoste, suvilgyta distiliuotu vandeniu. Tik netrinkite per stipriai – ant juostos yra smulkūs brūkšneliai, kurių negalima nutrinti.

Guminius voliukus, kurie stumia popierių, taip pat verta kartais nuvalyti. Jie laiko bėgyje tampa slidūs nuo popieriaus dulkių ir prarandą savo kibumą. Galite juos nuvalyti drėgna šluoste, o jei labai slidūs – yra specialių guminių paviršių atnaujinimo priemonių.

Jei turite lazerinį spausdintuvą, būtinai kartais išimkite tonerio kasetę ir atsargiai papurtykite ją iš šono į šoną. Tai padeda tolygiai paskirstyti tonerio miltelius viduje. Tik nepamirškit, kad toneris yra milteliai, kurie gali išbirėti, todėl darykite tai ant laikraščio ar kažko panašaus.

Kada problema tikrai kasetėje

Žinoma, kartais kasetė tikrai būna kalta. Kaip suprasti, kad laikas ją keisti? Pirmas požymis – jei po visų valymų ir priežiūros procedūrų dryžiai išlieka tiksliai tose pačiose vietose. Tai reiškia, kad konkrečios purkštukų angutės nebepagydomai užsikišusios arba pažeistos.

Antras požymis – bendras spausdinimo kokybės pablogėjimas. Spalvos tampa blankios, netolygios, net ir ten, kur nėra akivaizdžių dryžių. Tai rodo, kad dažai baigiasi arba kasetės vidiniai komponentai susidėvėję.

Trečias – spausdintuvas praneša, kad dažų lygis žemas. Nors kai kurie spausdintuvai šį pranešimą rodo per anksti (ypač originalių kasetių atveju – gamintojai nori, kad pirktumėte naujas), bet jei pranešimas atsiranda kartu su kokybės problemomis, greičiausiai tikrai laikas keisti.

Perpildytos kasetės – atskiras pokalbis. Teoriškai tai ekonomiška, bet praktiškai dažnai būna problemų. Dažai gali būti prastos kokybės, oro burbuliukai lengviau patenka į sistemą, o kartais perpildymo metu pažeidžiami vidiniai kasetės komponentai. Jei nusprendėte perpildyti, rinkitės patikimus servisus, kurie naudoja kokybiškas medžiagas.

Specifinės situacijos ir jų sprendimai

Kartais dryžiai atsiranda tik spausdinant tam tikro tipo dokumentus ar nuotraukas. Pavyzdžiui, spausdinant tekstą viskas gerai, o spausdinant nuotrauką – dryžiai. Tai dažniausiai rodo, kad kai kurios spalvos kasetės turi problemų. Rašaliniuose spausdinintuvuose tekstui dažniausiai naudojama tik juoda, o nuotraukoms – visos spalvos.

Jei dryžiai atsiranda tik spausdinant ant specialaus popieriaus (pvz., foto popieriaus), problema gali būti spausdintuvo nustatymuose. Įsitikinkite, kad spausdintuvo tvarkyklėje pasirinktas teisingas popieriaus tipas. Skirtingi popieriai reikalauja skirtingo dažų kiekio ir džiovinimo laiko.

Vertikalūs dryžiai dažniausiai rodo purkštukų problemas, nes spausdinimo galvutė juda horizontaliai. Horizontalūs dryžiai dažniau susiję su popieriaus tiekimo problemomis – popierius sustoja ar šoka netolygiai. Jei matote horizontalius dryžius, patikrinkite, ar popieriaus dėkle nėra per daug popieriaus, ar jis teisingai įdėtas, ar nėra susiglamžiusių lapų.

Lazeriniuose spausdinintuvuose pasikartojantys dryžiai tiksliai tokiu pačiu atstumu – tai beveik visada būgno problema. Būgno apimtis yra fiksuota, todėl bet koks defektas ant jo paviršiaus kartojasi kas tam tikrą atstumą. Galite net išmatuoti atstumą tarp dryžių ir palyginti su būgno apimtimi – jei sutampa, žinote, kur problema.

Ką daryti, kad problema nepasikartotų

Geriausia strategija – prevencija. Jei norite, kad spausdintuvas tarnautų ilgai ir be problemų, svarbiausia – jį reguliariai naudoti. Taip, skamba keistai, bet spausdintuvai nemėgsta ilgai stovėti be darbo. Jei spausdinate bent kartą per savaitę, dažai neturi laiko džiūti purkštukuose.

Jei žinote, kad kurį laiką nenaudosite spausdintuvo, geriau išjunkite jį iš maitinimo tik po to, kai jis baigs savo išsijungimo procedūrą. Šiuolaikiniai spausdintuvai išsijungdami atlieka galvutės „parkavimą” – uždengia purkštukus specialiu dangteliu, kad dažai nežiūtų. Jei tiesiog ištrauksite kištuką iš lizdo, ši procedūra neįvyks.

Naudokite tinkamą popierių. Pigus, prastos kokybės popierius palieka daugiau dulkių ir skaidulų spausdintuve. Tai ne tik blogina spausdinimo kokybę, bet ir greičiau užteršia mechanizmą. Nebūtina pirkti brangiausio, bet visiškai pigaus taip pat vengti verta.

Laikykite kasetes teisingai. Jei turite atsarginių kasetų, jos turėtų būti laikomos horizontalioje padėtyje, kambario temperatūroje, ne per drėgnoje vietoje. Originalios kasetės dažniausiai pakuotos hermetiškai, todėl su jomis mažiau problemų, bet perpildytos ar analoginės gali džiūti net nenaudojamos.

Kai spausdintuvas vėl spausdina kaip naujas

Dryžiai ant spausdinto popieriaus nėra bausmė iki gyvos galvos. Dauguma šių problemų sprendžiamos paprastais metodais – nuo automatinio valymo iki elementarios priežiūros. Svarbiausia nepanikuoti ir nebėgti iš karto pirkti naujos kasetės ar, dar blogiau, naujo spausdintuvo.

Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų – paleiskite valymą, patikrinkite nustatymus, nuvalykite spausdintuvo vidų. Dažniausiai problema išsisprendžia jau šiame etape. Jei ne – tada galima pereiti prie sudėtingesnių sprendimų, kaip rankinis kasetės valymas ar mechaninių dalių tikrinimas.

Atminkite, kad spausdintuvas – tai tiksli technika, kuri reikalauja bent minimalios priežiūros. Reguliarus naudojimas, švarumas ir tinkamas popierius – tai trys pagrindiniai dalykai, kurie užtikrins sklandų darbą. O jei problemos vis tik atsiranda, dabar žinote, kaip jas spręsti ir kada tikrai reikia kreiptis į specialistus ar keisti kasetes.

Galiausiai, kartais apsimoka investuoti į šiek tiek brangesnes originalias kasetes ar patikimus analogus, nei taupyti ir vėliau aiškintis su nuolatinėmis problemomis. Kaip ir su daugeliu dalykų gyvenime – kokybė ilgalaikėje perspektyvoje atsipirks.

The post Kodėl spausdintuvo kasetė spausdina dryžiais appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.