Kai pradėjau dirbti nuotoliniu būdu, maniau, kad svarbiausia yra gera kamera ir greitas internetas. Koks buvo mano nusivylimas, kai kolegos susirinkimo metu paklausė, ar aš sėdžiu rūsyje. O juk turėjau visai neblogą kompiuterį su integruota kamera! Problema buvo visai kitur – apšvietimas buvo siaubingas.

Šviesa yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vaizdo kokybę. Net pati brangiausia kamera negali sukurti gero vaizdo, jei aplinkoje per tamsu arba šviesa krenta iš netinkamos pusės. Kita vertus, net vidutinė kamera gali duoti puikų rezultatą, kai apšvietimas sutvarkytas kaip reikiant. Tai veikia taip: kamera fiksuoja šviesą, kuri atsispindi nuo objektų. Jei šviesos per mažai, kamera bando kompensuoti tai didindama jautrumą (ISO), o tai sukelia triukšmą vaizde – tas nemalonias grūdėtas ar spalvotus taškus.

Natūrali šviesa – jūsų geriausias draugas (bet ne visada)

Langai yra puikus šviesos šaltinis, bet tik tada, kai žinote, kaip juos naudoti. Didžiausia klaida, kurią daro žmonės – sėdi nugara į langą arba šonu prie didelio lango. Pirmasis variantas sukuria silueto efektą, kai jūsų veidas tampa tamsia mase prieš šviesų foną. Kamera mato tą ryškią šviesą už jūsų ir nusprendžia, kad reikia sumažinti bendrą šviesumą, todėl jūs tampate beveik nematomi.

Geriausias būdas naudoti natūralią šviesą – sėdėti veidu į langą. Bet ne tiesiai priešais saulę, kuri šviečia tiesiogiai į jus – tai sukurs per daug kontrastą ir nemalonius šešėlius. Idealus variantas yra difuzinė šviesa: apsiniaukęs oras, užuolaidos, kurios išsklaido šviesą, arba langas, į kurį tiesiogiai nekrenta saulės spinduliai. Jei turite galimybę, pastatykite stalą maždaug metro atstumu nuo lango, veidu į jį pasukti 30-45 laipsnių kampu. Taip gaunate malonią, natūralią šviesą, kuri puikiai apšviečia veidą.

Tačiau natūrali šviesa turi trūkumų. Ji keičiasi per dieną – rytą gali būti puiku, o vakare jau reikia papildomo apšvietimo. Debesuotumas, metų laikas, net medžiai už lango – visa tai įtakoja rezultatą. Todėl daugelis žmonių renkasi dirbtinį apšvietimą, kurį galima kontroliuoti.

Žiedinės lempos: kodėl jos tapo tokios populiarios

Žiedinė lempa (ring light) tapo beveik sinonimas video skambučių apšvietimui. Matote jas visur – pas grožio tinklaraštininkus, profesionalius fotografus, o dabar ir daugelio namų biuruose. Bet ar jos tikrai tokios geros?

Žiedinės lempos veikimo principas paprastas: apvalus LED juostos žiedas sukuria tolygų, švelnų apšvietimą be ryškių šešėlių. Kai kamera ar telefonas dedamas į vidurinę skylę, šviesa krenta tiesiai į objektą iš visų pusių vienodai. Tai sukuria charakteringą apvalų atspindį akyse – tas mažas šviesus žiedelis, kurį matote daugelio žmonių nuotraukose.

Privalumai akivaizdūs: paprasta naudoti, nebrangu, užima nedaug vietos. Žiedinė lempa efektyviai pašalina šešėlius po nosimi ir smakru, kurie dažnai atsiranda naudojant viršutinį kambario apšvietimą. Daugelis modelių leidžia reguliuoti šviesumą ir spalvų temperatūrą – nuo šiltesnės gelsvo atspalvio šviesos iki vėsesnės baltai mėlynos.

Tačiau žiedinės lempos nėra tobulos. Jos sukuria gana plokščią apšvietimą, kuris kartais gali atrodyti pernelyg dirbtinai. Profesionalūs operatoriai dažnai vengia jų, nes trūksta šešėlių, kurie suteikia veidui gylį ir erdvę. Be to, jei lempa per arti, ji gali sukelti per stiprų atspindį akinių lęšiuose.

Trijų taškų apšvietimo sistema – profesionalų pasirinkimas

Jei norite tikrai kokybiškai atrodančio vaizdo, verta išmokti klasikinę trijų taškų apšvietimo sistemą. Tai skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų principas gana paprastas ir galite jį pritaikyti net su paprastomis lempomis.

Pagrindinė šviesa (key light) yra jūsų svarbiausias šviesos šaltinis. Jis turėtų būti stipriausias ir dedamas maždaug 45 laipsnių kampu nuo kameros, šiek tiek aukščiau akių lygio. Ši šviesa apšviečia didžiąją veido dalį ir sukuria pagrindinį apšvietimą. Jei turėtumėte tik vieną šviesos šaltinį, tai turėtų būti būtent šis.

Užpildanti šviesa (fill light) dedama priešingoje pusėje nei pagrindinė, paprastai arčiau kameros ir žemiau. Jos tikslas – sušvelninti šešėlius, kuriuos sukuria pagrindinė šviesa. Užpildanti šviesa turėtų būti apie pusę ar trečdalį silpnesnė už pagrindinę – jūs nenorite visiškai pašalinti šešėlių, tik juos suminkštinti. Būtent šis šešėlių ir šviesos balansas sukuria veido erdvę ir gylį.

Fono šviesa (back light arba hair light) dedama už jūsų, nukreipta į galvos ir pečių sritį. Ji atskiria jus nuo fono, sukuria šviesų kontūrą aplink galvą. Tai tas mažas niuansas, kuris daro didžiulį skirtumą – be šios šviesos žmonės atrodo lyg „priklijuoti” prie fono.

Namų sąlygomis galite pritaikyti šią sistemą naudodami įvairius šviesos šaltinius. Pagrindinė šviesa gali būti stalo lempa su stipria lemputė, užpildanti – silpnesnė lempa ar net atspindėta šviesa nuo baltos sienos, o fono šviesai užtenka nedidelės LED lempos.

Praktiniai sprendimai su tuo, ką jau turite

Nebūtina iš karto pirkti specialią įrangą. Pažvelkite į savo namus – ten tikrai yra daiktų, kurie gali pagerinti jūsų apšvietimą.

Stalo lempos su reguliuojamais laikikliais yra puikus pradžios taškas. Jei turite tokią lempą, pamėginkite ją pastatyti šalia monitoriaus, šiek tiek aukščiau akių lygio. Įsukite šviesią, bet ne per karštą LED lemputę – apie 60-100 vatų ekvivalentą. Jei šviesa per aštriai krenta, galite ją suminkštinti uždėdami ant lempos balto popieriaus lapą ar plonos baltos medžiagos gabalą (tik būkite atsargūs su karštomis lempomis!).

Balti paviršiai gali tapti puikiais šviesos atspindėtojais. Baltas kartono lakštas, putplasčio plokštė ar net tiesiog balta marškinių pakaba, pastatyta šalia jūsų, gali atspindėti šviesą ir užpildyti šešėlius. Fotografai naudoja specialius atspindėtojus, bet namų sąlygomis bet kas balto ir šviesos atspindinčio veikia puikiai.

Jei turite kelias stalo lempas, pamėginkite jas išdėstyti skirtingose vietose ir pažiūrėkite rezultatą per kameros peržiūrą. Viena lempa priekyje, kita šone, galbūt trečia už jūsų, nukreipta į sieną – eksperimentuokite. Kartais netikėti sprendimai duoda geriausią rezultatą.

LED panelės ir softbox’ai – kai norite daugiau kontrolės

Jei rimtai dirbate nuotoliniu būdu arba dažnai dalyvaujate video skambučiuose, verta investuoti į specialią apšvietimo įrangą. LED panelės tapo labai prieinamos pastaraisiais metais – už 30-100 eurų galite gauti gana kokybišką šviesos šaltinį.

LED panelės turi kelis didelius privalumus. Pirma, jos nešyla – galite jas laikyti įjungtas valandų valandas nesijaudindami dėl temperatūros. Antra, dauguma leidžia reguliuoti ne tik šviesumą, bet ir spalvų temperatūrą. Tai labai svarbu, nes skirtingos šviesos spalvos sukuria skirtingą nuotaiką ir turi derėti su kitu aplinkiniu apšvietimu.

Spalvų temperatūra matuojama Kelvinais (K). Apie 3000K yra šilta, gelsva šviesa, panaši į tradicines kaitrines lemputes – ji sukuria jaukią atmosferą. 5500-6000K yra dienos šviesa, neutrali balta – tai universaliausias pasirinkimas video skambučiams. 7000K ir daugiau yra vėsi, šiek tiek mėlsva šviesa, kuri gali atrodyti šalta ir kliniška.

Softbox’ai yra dėžės su difuzine medžiaga priekyje, kurios viduje yra lempa ar LED panelė. Jie sukuria labai švelnią, tolygią šviesą be aštrių šešėlių. Tai būtent ta šviesa, kurią matote profesionaliuose fotosesijose. Softbox’as gali būti bet kokio dydžio – nuo mažų 30×30 cm iki didžiulių studijinių. Video skambučiams puikiai tinka vidutinio dydžio, apie 40×40 ar 60×60 cm.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per daug metų stebėdamas video skambučius, pastebėjau tas pačias klaidas vėl ir vėl. Gera žinia – jas visas lengva ištaisyti.

Viršutinis apšvietimas – tai klasika. Daugelis žmonių sėdi po lubų lempa ir stebiasi, kodėl atrodo blogai. Viršutinė šviesa sukuria tamsias šešėlius po akimis, nosimi ir smaknu, dėl ko atrodote pavargę ar net bauginančiai. Sprendimas: išjunkite lubų lempą ir naudokite šviesos šaltinius akių lygyje ar šiek tiek aukščiau.

Mišri spalvų temperatūra – kai kambaryje yra ir šilta, ir vėsi šviesa vienu metu. Pavyzdžiui, langas su dienos šviesa (vėsi) ir stalo lempa su kaitrąja lempute (šilta). Kamera negali tinkamai subalansuoti baltosios spalvos, todėl jūsų veidas atrodo keistų spalvų. Sprendimas: stenkitės, kad visi šviesos šaltiniai būtų panašios spalvų temperatūros.

Per stipri šviesa tiesiai į veidą – taip, per daug šviesos irgi gali būti problema. Jei šviesos šaltinis per stiprus ir per arti, jūsų veidas atrodo „išpaustas”, be detalių, o gali atsirasti nemalonių atspindžių. Sprendimas: atitolinkite šviesą, sumažinkite jos intensyvumą arba difuzuokite ją.

Ignoruojamas fonas – daugelis žmonių sutelkia dėmesį tik į savo veidą, bet fonas irgi svarbus. Jei fonas per tamsus, atrodote lyg plaukiojate tamsoje. Jei per šviesus – gaunate silueto efektą. Idealus fonas turėtų būti šiek tiek tamsesnis už jūsų veidą, bet ne visiškai juodas.

Kai visa tai susideda į vieną paveikslą

Geras apšvietimas video skambučiams nėra raketų mokslas, bet reikalauja šiek tiek eksperimentavimo ir kantrybės. Pradėkite nuo pagrindų: pasirinkite vietą su geru natūraliu apšvietimu arba pridėkite bent vieną stiprų šviesos šaltinį priekyje. Pažiūrėkite į save per kameros peržiūrą ir pakoreguokite – ar matote aiškiai savo veido bruožus? Ar nėra keistų šešėlių? Ar spalvos atrodo natūralios?

Pamažu galite tobulinti sistemą: pridėti antrą šviesos šaltinį šešėliams suminkštinti, apšviesti foną, eksperimentuoti su skirtingomis pozicijomis. Svarbu suprasti, kad nėra vieno teisingo sprendimo – tai priklauso nuo jūsų kambario, veido formos, asmeninių preferencijų. Kas vieniems atrodo puikiai, kitiems gali netikti.

Investicija į gerą apšvietimą atsipirks greitai. Kolegos ir klientai pastebės skirtumą, net jei nesupras, kas pasikeitė. Jūs tiesiog atrodote profesionaliau, prieinamiau, patikimiau. O tai, ypač nuotolinio darbo eroje, gali būti tikras privalumas. Nebijokite eksperimentuoti, klauskite grįžtamojo ryšio iš žmonių, su kuriais bendraujate, ir raskite savo idealų apšvietimo sprendimą.

The post Kaip pagerinti apšvietimą video skambučiams appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nemalonų jausmą, kai įjungi kompiuterį, o jis tiesiog sustoja ties įkrovos ekranu. Galbūt matai besisukantį ratą, gamintojo logotipą arba tiesiog juodą ekraną su mirksėjančiu kursoriumi. Laikas eina, bet nieko nevyksta. Tokia situacija gali kilti dėl daugybės priežasčių, ir dažnai tai nėra viena konkreti problema, o kelių veiksnių kombinacija.

Kai kompiuteris įsijungia, vyksta sudėtingas procesų grandinė. Pirmiausia paleisties BIOS arba UEFI firmware, kuris patikrina aparatinę įrangą, tada perduoda valdymą operacinei sistemai. Šiame etape gali įvykti įvairių sutrikimų – nuo paprasčiausių programinių klaidų iki rimtų aparatinės įrangos gedimų. Supratimas, kas vyksta kompiuterio viduje tuo metu, kai jis „užstringa”, padeda greičiau identifikuoti problemą ir rasti sprendimą.

Aparatinės įrangos problemos – kai geležis nepaklūsta

Viena dažniausių priežasčių, kodėl kompiuteris negali normaliai užsikrauti, yra aparatinės įrangos sutrikimai. Kietasis diskas gali būti sugadintas arba turėti blogų sektorių, kurie trukdo normaliai nuskaityti sistemos failus. Modernūs SSD diskai, nors ir greitesni, taip pat nėra nepriklausomi – jų kontroleriai gali sugesti, o atmintinės celės susidėvėti.

Operatyvioji atmintis (RAM) yra kitas dažnas kaltininkas. Jei RAM modulis turi fizinių defektų arba netinkamai įstatytas į lizdą, kompiuteris gali užstrigti bet kuriame įkrovos etape. Kartais tai pasireiškia kaip atsitiktinis užstrigimas, kartais kompiuteris visai neužsikrauna. Įdomu tai, kad RAM problemos gali atsirasti net ir naujiems kompiuteriams – statinė elektra transportavimo metu, netinkamas įdiegimas ar gamykliniai defektai nėra tokie reti, kaip galėtume manyti.

Maitinimo blokas taip pat vaidina kritinį vaidmenį. Jei jis nesuteikia pakankamai stabilios įtampos, kompiuterio komponentai gali veikti netinkamai. Tai ypač aktualu senesniems kompiuteriams, kurių maitinimo blokai jau susidėvėję, arba situacijose, kai buvo įdiegta nauja, galingesnė aparatinė įranga, bet maitinimo blokas nebuvo atnaujintas.

Operacinės sistemos failų sutrikimai

Net jei visa aparatinė įranga veikia puikiai, operacinė sistema pati gali būti problemos šaltinis. Windows, Linux ar macOS – visos šios sistemos priklauso nuo tūkstančių failų, kurie turi būti teisingai įkelti įkrovos metu. Jei bent vienas kritinis sistemos failas yra pažeistas, trūksta ar netinkamai sukonfigūruotas, įkrovos procesas gali sustoti.

Dažna situacija – netikėtas elektros energijos išjungimas arba priverstinis kompiuterio išjungimas, kai sistema dar vykdo svarbius procesus. Tokiu atveju failų sistema gali būti pažeista, ir kitas įkrovos bandymas baigiasi nesėkmingai. Windows sistemoje tai dažnai pasireiškia kaip užstrigimas ties logotipu su besisukančiu ratu, o Linux sistemose galite pamatyti klaidos pranešimus teksto režimu.

Tvarkyklės – tai programinės įrangos dalys, kurios leidžia operacinei sistemai bendrauti su aparatine įranga. Netinkama ar sugadinta tvarkyklė, ypač vaizdo plokštės ar pagrindinės plokštės tvarkyklė, gali visiškai sustabdyti įkrovos procesą. Kartais problema atsiranda po sistemos atnaujinimo, kai nauja tvarkyklės versija nesuderinama su jūsų aparatine įranga.

BIOS ir UEFI nustatymų chaosas

Prieš operacinei sistemai net pradedant krautis, kompiuteris naudoja BIOS arba naujesnę UEFI firmware sistemą. Tai tarsi kompiuterio „žadintuvas”, kuris pažadina visus komponentus ir paruošia juos darbui. Jei šie nustatymai yra neteisingi arba sugadinti, kompiuteris gali niekada nepasiekti operacinės sistemos įkrovos etapo.

Vienas iš dažniausių BIOS susijusių nesklandumų – neteisingai nustatyta įkrovos tvarka. Jei kompiuteris bando krautis iš netinkamo disko arba įrenginio, kuriame nėra operacinės sistemos, jis tiesiog lauks begalybę. Tai ypač aktualu, kai prijungiate naujus USB įrenginius, išorinius diskus ar keičiate vidinę aparatinę įrangą.

CMOS baterija, kuri palaiko BIOS nustatymus, kai kompiuteris išjungtas, taip pat gali būti išsekusi. Tai dažniau pasitaiko senesniems kompiuteriams, kuriems daugiau nei 3-5 metai. Kai ši baterija išsenka, BIOS nustatymai gali būti prarandami arba grįžti į gamyklinius nustatymus, o tai kartais sukelia įkrovos problemas.

Virusai ir kenkėjiškos programos

Nors šiuolaikinės operacinės sistemos turi įmontuotą apsaugą, kenkėjiškos programos vis dar gali prasiskverbti ir sukelti rimtų problemų. Kai kurie virusai specialiai sukurti taip, kad pažeistų įkrovos sektorių arba svarbius sistemos failus, dėl to kompiuteris negali normaliai užsikrauti.

Ypač pavojingi yra taip vadinami „bootkit” arba „rootkit” tipo virusai, kurie įsiterpia į patį įkrovos procesą. Jie gali veikti dar prieš operacinei sistemai pradedant krautis, todėl juos aptikti ir pašalinti yra ypač sudėtinga. Tokios infekcijos dažnai pasireiškia kaip užstrigimas įkrovos ekrane arba nuolatiniai perkrovimai.

Ransomware tipo virusai, kurie užšifruoja failus, taip pat gali paveikti sisteminius failus ir padaryti sistemą neįkraunamą. Nors dažniausiai šie virusai siekia tik užšifruoti asmeninius duomenis, kartais jie gali pažeisti ir pačią operacinę sistemą.

Programinės įrangos konfliktai ir atnaujinimai

Kartais problema slypi ne aparatinėje įrangoje ar operacinėje sistemoje, o papildomoje programinėje įrangoje, kuri įsijungia kartu su sistema. Antivirusinės programos, sistemos optimizavimo įrankiai, virtualios mašinos – visa tai gali sukelti konfliktų, kurie pasireiškia kaip užstrigimas įkrovos metu.

Windows atnaujinimai yra dar viena dažna problema. Microsoft reguliariai išleidžia atnaujinimus, bet kartais jie gali būti nesuderinami su konkrečia aparatine įranga ar kitomis programomis. Ypač problematiški būna dideli funkcijų atnaujinimai, kurie iš esmės pakeičia sistemos veikimą. Jei atnaujinimas buvo nutrauktas viduryje arba įdiegtas netinkamai, sistema gali tapti neįkraunama.

Tvarkyklių atnaujinimai taip pat gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, nauja vaizdo plokštės tvarkyklė gali būti nesuderinama su jūsų konkrečiu modeliu, nors teoriškai turėtų veikti. Kartais gamintojų išleistos „beta” versijos tvarkyklės turi klaidų, kurios pasireiškia tik tam tikromis sąlygomis.

Kaip diagnozuoti ir spręsti problemą

Kai susiduriate su užstrigusiu įkrovos ekranu, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kuriame etape tiksliai sustoja procesas. Ar matote gamintojo logotipą? Ar pasirodo Windows logotipas? Ar ekranas lieka visiškai juodas? Kiekvienas iš šių atvejų nurodo skirtingą problemos pobūdį.

Pabandykite paleisti kompiuterį saugiuoju režimu (Safe Mode). Tai galima padaryti paspaudus F8 arba Shift+F8 klavišus įkrovos metu (Windows sistemose). Saugus režimas įkelia tik būtiniausius sistemos komponentus, todėl jei kompiuteris sėkmingai užsikrauna šiuo režimu, problema greičiausiai slypi kažkokioje papildomoje programinėje įrangoje ar tvarkyklėje.

Jei turite prieigą prie BIOS/UEFI nustatymų (paprastai paspaudus Del, F2 ar F12 klavišą įkrovos pradžioje), patikrinkite, ar sistema mato visus diskus ir ar įkrovos tvarka nustatyta teisingai. Taip pat galite pabandyti atkurti gamyklinius BIOS nustatymus – tai dažnai išsprendžia problemas, atsiradusias po aparatinės įrangos pakeitimų.

Aparatinės įrangos testavimui galite naudoti specialias diagnostikos priemones. Daugelis kompiuterių turi įmontuotą aparatinės įrangos diagnostiką, kurią galima pasiekti per BIOS meniu. Taip pat galite sukurti įkraunamą USB diską su diagnostikos programomis, tokiomis kaip MemTest86 (RAM testavimui) ar įvairiais kietųjų diskų tikrinimo įrankiais.

Praktiniai patarimai ir prevencija

Geriausia strategija – išvis nepatekti į situaciją, kai kompiuteris užstringa. Reguliariai darykite sistemos atsargines kopijas. Tai atrodo akivaizdu, bet daugelis žmonių apie tai prisimena tik tada, kai jau per vėlu. Šiuolaikinės operacinės sistemos turi įmontuotas atsarginių kopijų kūrimo priemones – naudokite jas.

Atnaujinimus įdiekite atidžiai. Nors svarbu palaikyti sistemą atnaujintą saugumo sumetimais, nebūtinai reikia skubėti įdiegti kiekvieną atnaujinimą iš karto. Palaukite kelias dienas, kol kiti vartotojai išbando naujausias versijas ir praneša apie galimas problemas. Ypač tai aktualu dideliems Windows funkcijų atnaujinimams.

Fizinė priežiūra taip pat svarbi. Dulkės kompiuterio viduje gali sukelti perkaitimą, o tai savo ruožtu gali lemti komponentų gedimus. Bent kartą per metus išvalykite kompiuterio vidų nuo dulkių, patikrinkite, ar visi ventiliatoriai sukasi laisvai, ar kabeliai gerai prijungti.

Jei naudojate stacionarų kompiuterį, apsvarstykite nenutrūkstamo maitinimo šaltinio (UPS) įsigijimą. Tai apsaugos jūsų sistemą nuo staigių elektros tinklo svyravimų ir suteiks laiko tinkamai išjungti kompiuterį elektros energijos nutrūkimo atveju. Netikėti išjungimai yra viena dažniausių failų sistemos pažeidimų priežasčių.

Kai viskas kita neveikia – galutiniai sprendimai

Kartais, nepaisant visų pastangų, problema lieka neišspręsta. Tokiu atveju gali tekti imtis radikalesnių priemonių. Operacinės sistemos perkrovimas (clean install) dažnai išsprendžia net ir sudėtingiausias programinės įrangos problemas. Žinoma, tai reiškia, kad prarasite visus duomenis, todėl atsarginė kopija čia ypač svarbi.

Jei įtariate aparatinės įrangos gedimą, bet negalite tiksliai nustatyti, kuris komponentas kaltas, galite bandyti paeiliui atjungti neesminius komponentus. Išimkite papildomus RAM modulius, palikdami tik vieną. Atjunkite visus USB įrenginius. Išimkite diskretinę vaizdo plokštę, jei turite integruotą grafiką. Taip galite susiaurinti galimų kaltininkų ratą.

Profesionali pagalba kartais būna vienintelis sprendimas, ypač jei problema susijusi su sudėtingais aparatinės įrangos gedimais. Nešiojamųjų kompiuterių atveju tai dažnai būna būtina, nes jų komponentai yra sunkiau prieinami ir reikalauja specialių įrankių. Tačiau prieš kreipdamiesi į servisą, įsitikinkite, kad išbandėte visus paprastesnius sprendimus – tai gali sutaupyti ir laiko, ir pinigų.

Svarbiausia suprasti, kad užstrigęs įkrovos ekranas nėra mirties nuosprendis jūsų kompiuteriui. Dažniausiai tai problema, kurią galima išspręsti turint šiek tiek kantrybės ir sisteminės diagnostikos. Net jei tenka kreiptis į specialistus, žinojimas apie galimas priežastis padeda geriau suprasti situaciją ir priimti informuotus sprendimus dėl remonto ar naujo kompiuterio įsigijimo.

The post Kodėl kompiuteris užstringa įkrovos ekrane appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Tikrai nemalonus jausmas, kai įsigijate naują SSD diską, atidžiai jį įmontuojate į kompiuterį, paspaudžiate maitinimo mygtuką ir… nieko. BIOS sistema tiesiog ignoruoja jūsų naująjį įrenginį, tarsi jo ten visai nebūtų. Ši problema gali kilti dėl įvairiausių priežasčių – nuo paprasčiausių fizinių prijungimo klaidų iki sudėtingesnių suderinamumo niuansų.

Prieš pradedant kaltinti gamintoją ar parduotuvę, verta suprasti, kad SSD neatpažinimas BIOS’e nebūtinai reiškia, jog diskas sugedęs. Dažniausiai tai būna konfigūracijos, nustatymų ar prijungimo problema, kurią galima išspręsti per kelias minutes. Kartais net patyręs kompiuterių meistras gali praleisti kokią smulkmeną, todėl verta metodiškai patikrinti visus galimus scenarijus.

Fizinio prijungimo problemos

Pirmiausia reikia įsitikinti, kad SSD diskas fiziškai teisingai prijungtas prie pagrindinės plokštės. Skamba paprastai, bet būtent čia slypi dauguma problemų. SATA tipo diskams reikalingi du kabeliai – duomenų perdavimo SATA kabelis ir maitinimo kabelis. Jei naudojate M.2 formato SSD, jis tiesiogiai įkišamas į specialų lizdą pagrindinėje plokštėje.

SATA kabeliai turi savybę blogai įsikišti į lizdus. Gali atrodyti, kad kabelis įstatytas iki galo, bet iš tikrųjų kontaktas yra nepakankamas. Patarimas – kai kišate SATA kabelį, turėtumėte išgirsti aiškų spragtelėjimą. Tiek diskų pusėje, tiek pagrindinės plokštės pusėje. Jei tokio garso negirdėjote, greičiausiai kabelis įstatytas nepakankamai.

Maitinimo kabelis taip pat gali sukelti problemų. Modulinėse maitinimo blokuose kartais žmonės pamiršta prijungti kabelį prie paties bloko arba naudoja netinkamą kabelį nuo kito gamintojo. Niekada nemaišykite maitinimo blokų kabelių tarpusavyje – net jei fiziškai telpa, kontaktų išdėstymas gali skirtis ir sugadinti įrangą.

M.2 formato specifika

M.2 SSD diskai atrodo kaip maža plokštelė su kontaktais, kuri įkišama tiesiai į pagrindinę plokštę. Čia slypi keli pavojai. Pirma, M.2 lizdų gali būti keletas, ir ne visi jie vienodi. Kai kurie palaiko tik SATA protokolą, kiti – tik NVMe, o dar kiti – abu variantus. Jei įkišote NVMe diską į SATA M.2 lizdą arba atvirkščiai, diskas tiesiog neveiks.

Pagrindinės plokštės instrukcijoje paprastai nurodoma, kuris M.2 lizdas ką palaiko. Dažnai ant pačios plokštės šalia lizdo būna užrašas – „M.2_1 (PCIe 4.0 x4)” arba „M.2_2 (SATA/PCIe 3.0 x2)”. Jei nėra instrukcijos, galima pasižiūrėti gamintojo svetainėje specifikacijose.

Antra problema – M.2 diskas turi būti tvirtai įspaustas ir pritvirtintas varžteliu. Jei diskas tik laisvai guli lizde, kontaktas gali būti nepakankamas. Kai įkišate M.2 diską, jis turėtų įeiti kampuoju, o tada jūs jį nuspaudžiate žemyn ir pritvirtinate varžteliu. Kai kurios pagrindinės plokštės turi specialius tvirtinimo mechanizmus be varžtų – tiesiog įkišate ir užfiksavate.

BIOS nustatymų labirintai

Net jei viskas fiziškai prijungta teisingai, BIOS nustatymai gali užkirsti kelią diskui pasirodyti. Modernios UEFI BIOS sistemos turi daugybę parametrų, kurie gali paveikti SSD atpažinimą.

Vienas dažniausių nusikaltėlių – SATA Controller nustatymas. Jei jis išjungtas arba nustatytas netinkamam režimui, diskai nebus matomi. Ieškokite BIOS nustatymuose skyriaus „Integrated Peripherals”, „Advanced”, arba panašaus. Ten turėtų būti SATA Configuration arba SATA Controller. Įsitikinkite, kad jis nustatytas į „Enabled” arba „AHCI” režimą.

M.2 diskams gali būti atskiri nustatymai. Kai kurios pagrindinės plokštės leidžia išjungti konkrečius M.2 lizdus arba perjungti juos tarp SATA ir PCIe režimų. Jei jūsų M.2 lizdas nustatytas į SATA režimą, o diskas yra NVMe tipo, jis nebus matomas. Ir atvirkščiai.

Dar vienas niuansas – kai kurios pagrindinės plokštės turi PCIe linijų pasidalijimo sistemą. Pavyzdžiui, jei užpildote visus PCIe lizdus vaizdo kortomis ar kitais plėtros įrenginiais, tam tikriems M.2 lizdams gali nebelikti laisvų linijų. Tokiu atveju BIOS automatiškai išjungia vieną iš M.2 lizdų. Instrukcijoje paprastai būna lentelė, kuri parodo, kaip įvairūs lizdai dalinasi resursais.

Suderinamumo klausimai

Ne visos pagrindinės plokštės palaiko visus SSD tipus. Ypač tai aktualu senesnėms sistemoms. Jei jūsų pagrindinė plokštė pagaminta prieš 2015 metus, ji gali nepalaikyti NVMe protokolo. Tokiu atveju NVMe SSD diskas tiesiog nebus atpažįstamas, kad ir ką darytumėte.

Taip pat yra PCIe generacijų klausimas. Naujausi SSD diskai naudoja PCIe 4.0 arba net 5.0 sąsają. Senesnės pagrindinės plokštės palaiko tik PCIe 3.0 ar 2.0. Gera žinia ta, kad PCIe yra atgalinio suderinamumo – PCIe 4.0 diskas turėtų veikti PCIe 3.0 lizde, tik lėčiau. Tačiau kartais BIOS atnaujinimas būtinas, kad ši suderinamumas veiktų sklandžiai.

Kalbant apie BIOS atnaujinimus – tai dažnai pamirštamas, bet svarbus žingsnis. Gamintojai nuolat išleidžia BIOS atnaujinimus, kurie pagerina suderinamumą su naujais įrenginiais. Jei jūsų pagrindinė plokštė kelių metų senumo, o BIOS niekada neatnaujintas, tikrai verta tai padaryti. Tik būkite atsargūs – neteisingas BIOS atnaujinimas gali sugadinti pagrindinę plokštę.

Kai problema glūdi diske

Nors retai, bet pasitaiko, kad pats SSD diskas turi problemų. Nauji diskai iš gamyklos kartais ateina su firmware, kuris turi klaidų. Gamintojai paprastai siūlo specialias programas firmware atnaujinimui, bet čia kyla problema – kaip atnaujinti firmware, jei diskas net nematomas BIOS’e?

Vienas būdas – pabandyti prijungti diską prie kito kompiuterio. Jei ten jis matomas, galite atnaujinti firmware ir tada grąžinti į pradinį kompiuterį. Jei diskas nematomas ir kitame kompiuteryje, tikėtina, kad jis tikrai sugedęs arba defektinis.

Statinė elektra gali būti kita problema. Jei nesilaikėte antistatinių atsargumo priemonių montuojant diską, galėjo įvykti elektrostatinis išlydis, pažeidęs jautrią elektroniką. Todėl visada lieskite metalinį kompiuterio korpuso paviršių prieš liesdami kompiuterio komponentus – tai padės išlydyti sukauptą statinę elektros krūvį.

Diagnostikos metodika

Kai susidūrėte su neveikiančiu SSD, verta laikytis sisteminės diagnostikos. Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų ir judėkite link sudėtingesnių.

Pirmas žingsnis – patikrinkite kabelius. Atjunkite ir vėl prijunkite SATA kabelius (jei naudojate SATA SSD). Pabandykite kitus SATA kabelius – jie gali būti sugedę. Pabandykite kitus SATA lizdus pagrindinėje plokštėje. Jei naudojate M.2, išimkite ir vėl įkiškite diską, įsitikindami, kad jis tvirtai įstatytas.

Antras žingsnis – BIOS nustatymai. Įeikite į BIOS ir kruopščiai peržiūrėkite visus susijusius nustatymus. Ieškokite bet ko, kas susiję su SATA, M.2, NVMe ar PCIe. Jei nesate tikri, galite pabandyti atstatyti BIOS nustatymus į gamyklinius (Load Optimized Defaults).

Trečias žingsnis – pabandykite diską kitame kompiuteryje arba naudodami išorinį USB adapterį. USB į SATA arba USB į M.2 adapteriai nėra brangūs ir gali būti labai naudingi diagnostikai. Jei diskas matomas per tokį adapterį, problema tikrai jūsų kompiuteryje, o ne diske.

Specialūs atvejai ir netikėtumai

Kartais problema būna visai netikėta. Pavyzdžiui, kai kurie nešiojamieji kompiuteriai turi BIOS užraktą, kuris neleidžia keisti įdiegtų diskų. Tai saugumo funkcija, skirta apsaugoti duomenis. Tokiu atveju reikia ieškoti BIOS nustatymuose „HDD Password” ar „Storage Security” ir išjungti šią funkciją.

Kitas keistas atvejis – kai naudojate RAID konfigūraciją. Jei jūsų pagrindinė plokštė nustatyta į RAID režimą, o jūs norite naudoti atskirą SSD diską, gali kilti problemų. Reikia perjungti iš RAID į AHCI režimą, bet dėmesio – jei jau turite įdiegtą Windows su RAID režimu, po perjungimo sistema gali nebeužsikrauti.

Dar vienas niuansas – kai kurios pagrindinės plokštės turi „Hot Plug” funkciją SATA portams. Jei ši funkcija išjungta, diskas gali būti nematomas, kol nepaleisite kompiuterio iš naujo po jo prijungimo. Nors paprastai tai neturėtų trukdyti BIOS atpažinti diską, kai kurios BIOS versijos turi keistų elgsenos modelių.

Kai viskas veikia, bet vis tiek neveikia

Jei išbandėte viską, o diskas vis dar nematomas BIOS’e, laikas pagalvoti apie techninę pagalbą. Bet prieš tai dar keletas dalykų, kuriuos verta patikrinti.

Maitinimo blokas gali būti per silpnas arba sugedęs. Jei jūsų kompiuteryje daug įrenginių ir maitinimo blokas dirba ant ribos, naujas SSD gali tiesiog negauti pakankamai energijos. Pabandykite laikinai atjungti kitus neesminius įrenginius (pvz., papildomus diskus, DVD įrenginius) ir pažiūrėkite, ar SSD pasirodys.

Pagrindinės plokštės gedimas taip pat galimas, nors retas. Jei konkretus SATA portas ar M.2 lizdas neveikia, o kiti veikia, tai gali būti lokalizuotas plokštės gedimas. Tokiu atveju galite naudoti kitus lizdus arba, jei tai neįmanoma, reikės keisti pagrindinę plokštę arba naudoti PCIe plėtros kortelę su papildomais SATA portais ar M.2 lizdu.

Galiausiai, jei perkate labai naują, ką tik išleistą SSD modelį, o jūsų pagrindinė plokštė kelių metų senumo, gali būti, kad tiesiog reikia palaukti BIOS atnaujinimo iš gamintojo. Kartais nauji diskai naudoja funkcijas, kurių senesnės BIOS versijos dar nepalaiko.

Tikrai apsimoka prisiminti, kad šiuolaikinė kompiuterių technika, nors ir labai pažengusi, vis dar turi savo keistenybių ir suderinamumo problemų. SSD diskas, nematomas BIOS’e, dažniausiai yra išsprendžiama problema, reikalaujanti kantybės ir metodiško požiūrio. Fizinis prijungimas, BIOS nustatymai ir suderinamumas – tai trys pagrindinės sritys, kuriose slypi dauguma atsakymų. O jei viskas kita nepavyksta, profesionali techninė pagalba arba gamintojo garantinis aptarnavimas visada yra galimybė.

The post Kodėl SSD diskas neatpažįstamas BIOS sistemoje appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nervus erzinantį momentą – žiūri filmą, dalyvauja vaizdo skambučiuose arba tiesiog naršai internete, ir staiga… ryšys nutrūksta. Po kelių minučių vėl atsijungia. Ir taip kartojasi be perstojo. Tai ne koks technologijų kerštas už nepakeistą slaptažodį, o visai konkretūs fiziniai ir techniniai reiškiniai, kuriuos galima suprasti ir, svarbiausia, išspręsti.

Wi-Fi ryšys veikia panašiai kaip radijas – jūsų maršrutizatorius transliuoja signalą ore, o jūsų įrenginys jį priima. Tačiau skirtingai nuo radijo stočių, kurios turi galingas antenas ir didelius siųstuvus, namų Wi-Fi veikia gana ribotoje erdvėje ir su santykinai silpnu signalu. Todėl bet koks trukdis gali sukelti problemų.

Dažniausia kaltininkė – maršrutizatoriaus vieta

Jei jūsų maršrutizatorius stovi už spintų, po stalu arba kažkur kambario kampe, tai jau pusė problemos. Wi-Fi signalai sklinda visomis kryptimis, bet jie nepramušia sienų kaip rentgeno spinduliai. Ypač blogai signalai pereina per betoną, metalą ir net vandenį (taip, akvariumas ar didelis gėlių vazonas gali būti problema).

Vienas įdomiausių dalykų – tai kad Wi-Fi signalai atspindi nuo paviršių. Jei maršrutizatorius stovi šalia didelės metalinės spintos, signalai atsimuša atgal ir sukuria trukdžius patys sau. Tai vadinama daugiakrypčiu sklaidimu, ir dėl to jūsų telefonas gauna tą patį signalą kelis kartus skirtingu laiku, kas sukelia painiavą.

Optimali vieta maršrutizatoriui – kuo arčiau namų centro, pakeltas nuo grindų (idealu ant lentynos ar spintelės viršaus), atokiau nuo sienų ir metalinių objektų. Jei turite dviejų aukštų namą, geriausia vieta būtų pirmame aukšte, kuo arčiau lubų.

Dažnių perpildymas – nematoma problema

Įsivaizduokite, kad visi jūsų kaimynai bando kalbėti vienu metu tame pačiame kambaryje. Maždaug taip ir jaučiasi jūsų Wi-Fi, kai gyvename daugiabučiuose. Dauguma maršrutizatorių dirba 2.4 GHz dažnyje, kuris turi tik 11 kanalų, o iš jų tik 3 nesikerta tarpusavyje (1, 6 ir 11 kanalai).

Kai kaimynų maršrutizatoriai naudoja tuos pačius kanalus, jie tiesiog triukšmauja vienas kitam. Jūsų įrenginys bando prisijungti, bet gauna tiek daug trukdžių, kad tiesiog „pasiduoda” ir atsijungia. Po kelių minučių bando vėl – ir taip ratu.

Modernesni maršrutizatoriai palaiko ir 5 GHz dažnį, kuris turi daug daugiau kanalų ir paprastai yra mažiau užkimštas. Tačiau šis dažnis turi savo trūkumą – jis blogiau pereina per sienas ir turi mažesnį veikimo spindulį. Tai kompromisas tarp greičio ir nuotolio.

Senų įrenginių keliamos problemos

Jei jūsų maršrutizatorius yra senesnis nei penkerių metų, jis tikriausiai palaiko senus Wi-Fi standartus kaip 802.11g ar 802.11n. Problema ta, kad šie standartai turi įmontuotus apribojimus – jie gali aptarnauti tik ribotą skaičių įrenginių vienu metu ir naudoja ne itin efektyvius duomenų perdavimo būdus.

Dar įdomesnis dalykas – kai prie naujo maršrutizatoriaus prijungiate labai seną įrenginį (pavyzdžiui, senovinį nešiojamąjį kompiuterį), visas tinklas gali sulėtėti. Tai dėl to, kad maršrutizatorius turi „nusileisti” iki senojo standarto, kad galėtų su juo bendrauti. Tarsi visi klasėje turėtų kalbėti lėčiau, nes vienas mokinys dar tik mokosi kalbos.

Maršrutizatoriaus atmintis ir procesorius taip pat svarbūs. Taip, jūsų Wi-Fi routeris turi procesorių ir RAM atmintį, kaip ir kompiuteris. Kai jis aptarnauja daug įrenginių vienu metu, šie resursai išnaudojami. Pigūs maršrutizatoriai dažnai turi silpnus procesorius, kurie tiesiog „užstringa”, kai prie jų prisijungia daugiau nei 5-10 įrenginių.

Elektromagnetiniai trukdžiai iš netikėtų šaltinių

Ar žinojote, kad jūsų mikrobangų krosnelė yra Wi-Fi priešas numeris vienas? Ji dirba tiksliai tame pačiame 2.4 GHz dažnyje ir, kai įjungiama, tiesiog užlieja visą dažnių spektrą galingais trukdžiais. Kol šildote vakarienę, jūsų Wi-Fi praktiškai neveikia.

Bet tai ne vienintelis kaltininkas. Belaidžiai telefonai (ypač senesni DECT standarto), kūdikių stebėjimo prietaisai, Bluetooth įrenginiai, net kai kurios LED lemputės gali skleis elektromagnetinius trukdžius. Kartais net kaimyno belaidis skambutis gali būti problema, jei siena tarp jūsų plona.

Įdomu tai, kad kai kurie trukdžiai yra periodiški. Pavyzdžiui, jei kas vakarą tuo pačiu metu jūsų Wi-Fi pradeda „šokinėti”, galbūt kaimynas kasdien tuo metu įjungia kažkokį prietaisą. Kartais net oro sąlygos gali turėti įtakos – drėgnas oras labiau sugeria radijo bangas nei sausas.

Programinės įrangos ir nustatymų klaidos

Ne visada problema slypi aparatūroje. Dažnai kalti neteisingi nustatymai ar pasenusi programinė įranga. Maršrutizatorių gamintojai reguliariai išleidžia atnaujinimus, kurie taiso klaidas ir pagerina stabilumą, bet dauguma žmonių niekada jų neįdiegia.

Vienas dažniausių nustatymų klaidų – automatinis kanalo pasirinkimas. Nors teoriškai maršrutizatorius turėtų pats rasti geriausią kanalą, praktikoje ši funkcija dažnai dirba prastai. Geriau rankiniu būdu nustatyti konkretų kanalą, išbandžius, kuris veikia geriausiai jūsų aplinkoje.

Dar viena problema – energijos taupymo režimai. Kai kurie nešiojamieji kompiuteriai ir išmanieji telefonai, veikdami nuo baterijos, automatiškai sumažina Wi-Fi adapterio galią, kad tausotų energiją. Tai gali sukelti nestabilų ryšį, ypač jei signalo stiprumas ir taip nėra puikus.

DHCP nuomos laikas – dar vienas techninis aspektas, apie kurį nedaug kas galvoja. Kai jūsų įrenginys prisijungia prie Wi-Fi, jis gauna IP adresą tam tikram laikui. Jei šis laikas per trumpas, įrenginys turi nuolat atnaujinti savo adresą, o tai gali sukelti trumpus ryšio nutrūkimus.

Perkrovos ir per daug prisijungusių įrenginių

Vidutinėse šiuolaikinėse namuose prie Wi-Fi gali būti prijungta 15-30 įrenginių: telefonai, planšetės, kompiuteriai, televizoriai, žaidimų konsolės, išmanieji šaldytuvai, dulkių siurbliai robotai, lemputės… Sąrašas ilgas. Kiekvienas iš šių įrenginių nori dalies maršrutizatoriaus dėmesio.

Problema ta, kad Wi-Fi nėra tikrai vienu metu veikiantis – tai labiau panaši į labai greitą eilę. Maršrutizatorius aptarnauja vieną įrenginį, paskui kitą, paskui dar kitą, ir grįžta prie pirmojo. Kai įrenginių daug, ši eilė tampa ilga, ir kiekvienas įrenginys gauna mažiau dėmesio. Jei dar keli įrenginiai intensyviai naudoja tinklą (pavyzdžiui, transliuoja video), kiti gali tiesiog „iškristi”.

Kai kurie įrenginiai yra ypač „godūs” – pavyzdžiui, 4K vaizdo transliacija gali užimti didžiąją dalį jūsų tinklo pralaidumo. Jei tuo pačiu metu bandysite prisijungti su kitu įrenginiu, jis gali tiesiog negauti pakankamai resursų ir atsijungti.

Kaip išspręsti problemas ir stabilizuoti ryšį

Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų. Perkraukite maršrutizatorių – išjunkite jį iš elektros tinklo 30 sekundžių ir vėl įjunkite. Tai išvalo laikinąją atmintį ir nutraukia visus „įstrigusius” procesus. Jei tai padeda, bet problema grįžta po kelių dienų, tikėtina, kad maršrutizatorius perkraunamas arba turi programinės įrangos problemų.

Atnaujinkite maršrutizatoriaus programinę įrangą. Prisijunkite prie jo administravimo sąsajos (paprastai per naršyklę įvedus 192.168.1.1 arba 192.168.0.1) ir patikrinkite, ar yra naujų atnaujinimų. Tai gali išspręsti daugybę stabilumo problemų.

Pakeiskite Wi-Fi kanalą. Atsisiųskite programėlę kaip „WiFi Analyzer” (Android) arba „NetSpot” (Windows/Mac) ir pažiūrėkite, kurie kanalai mažiausiai užimti jūsų aplinkoje. Tada rankiniu būdu nustatykite maršrutizatorių naudoti mažiausiai užkimštą kanalą.

Jei turite dviejų diapazonų maršrutizatorių, sukurkite atskirus tinklus 2.4 GHz ir 5 GHz dažniams su skirtingais pavadinimais. Tada galėsite rankiniu būdu pasirinkti, kurį naudoti su kiekvienu įrenginiu. Tolimus įrenginius junkite prie 2.4 GHz (geresnis veikimo spindulys), o arčiau esančius ir greitesnio ryšio reikalaujančius – prie 5 GHz.

Apsvarstykite papildomos įrangos įsigijimą. Jei turite didelį būstą, vieno maršrutizatoriaus gali tiesiog nepakakti. Mesh Wi-Fi sistemos (kaip Google Wifi, TP-Link Deco ar ASUS ZenWiFi) sukuria vientisą tinklą su keliais prieigos taškais ir automatiškai persijungia įrenginius prie stipriausio signalo.

Jei problema išlieka su konkrečiu įrenginiu, patikrinkite jo Wi-Fi adapterio tvarkykles. Kompiuteriuose dažnai padeda tvarkyklių atnaujinimas arba energijos taupymo režimo išjungimas Wi-Fi adapteriui.

Kada laikas keisti įrangą ir į ką atkreipti dėmesį

Jei jūsų maršrutizatorius senesnis nei 5 metai, greičiausiai atėjo laikas jį keisti. Naujesni Wi-Fi 6 (802.11ax) standarto maršrutizatoriai ne tik greitesni, bet ir daug efektyvesni tvarkydami kelis įrenginius vienu metu. Jie turi technologijas kaip OFDMA ir MU-MIMO, kurios leidžia aptarnauti daug įrenginių neaukojant stabilumo.

Rinkdamiesi naują maršrutizatorių, nežiūrėkite tik į maksimalų greitį. Svarbesni parametrai – procesoriaus galia (ieškokite bent dviejų branduolių), RAM kiekis (bent 256 MB, geriau 512 MB ar daugiau) ir palaikomų vienu metu įrenginių skaičius. Geri gamintojai nurodo, kiek įrenginių maršrutizatorius gali efektyviai aptarnauti.

Jei gyvename daugiaaukščiame name ar turite daug kaimynų, ieškokite maršrutizatorių su geru kanalo valdymu ir trukdžių filtravimo galimybėmis. Kai kurie modeliai turi „Smart Connect” funkciją, kuri automatiškai paskirsto įrenginius tarp 2.4 GHz ir 5 GHz dažnių optimaliam našumui.

Mesh sistemos yra puikus pasirinkimas, jei turite didelį plotą dengti arba daug sienų. Jos kainuoja daugiau nei vienas maršrutizatorius, bet stabilumas ir patogumas dažnai būna verti papildomų išlaidų. Svarbiausia – jos veikia kaip vienas tinklas, todėl jūsų įrenginiai automatiškai persijungia prie artimiausio prieigos taško be ryšio nutrūkimų.

Kai viskas veikia, bet vis tiek neveikia

Kartais problema slypi ne jūsų įrangoje, o interneto paslaugų teikėjo pusėje. Jei ryšys nutrūksta visame tinkle (ir laidiniam, ir belaidžiam), problema gali būti su pačiu interneto ryšiu, o ne Wi-Fi. Patikrinkite, ar mirksi teisingi indikatoriai ant modemo.

Kai kurie ISP teikiami maršrutizatoriai-modemai yra žemos kokybės ir linkę į problemas. Jei įmanoma, verčiau naudoti atskirą modemą ir savo maršrutizatorių – taip turėsite daugiau kontrolės ir dažnai geresnę kokybę.

Retais atvejais problema gali būti ir fizinė – pažeisti kabeliai, blogai prisukti jungtys ar net drėgmė jungtyse. Patikrinkite visus kabelius ir jungtis, įsitikinkite, kad viskas tvirtai prijungta.

Ir štai ko daugelis nepastebi – kartais problema yra ne techninė, o tiesiog per didelės lūkesčiai. Jei jūsų interneto greitis yra 100 Mbps, bet per Wi-Fi gaunate 60-70 Mbps, tai normalu, ne gedimas. Wi-Fi visada bus lėtesnis nei laidinis ryšys dėl signalo nuostolių ore ir protokolo ypatybių. Jei reikia maksimalaus greičio ir stabilumo kritinėms užduotims, naudokite laidinį ryšį.

Galiausiai, nepamirškite, kad technologijos nėra tobulos. Net su geriausia įranga kartais būna trumpų sutrikimų. Jei ryšys nutrūksta kartą per savaitę kelioms sekundėms, tai greičiausiai normalu. Bet jei tai vyksta kas kelias minutes – tai jau problema, kurią galima ir reikia spręsti naudojant šiame straipsnyje aprašytus būdus.

The post Kodėl Wi-Fi ryšys nutrūksta kas kelias minutes appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt kiekvienas Windows vartotojas bent kartą yra matęs tą nemalonų mėlyną ekraną su klaidos pranešimu. Kai sistema užstringa ir nebegali normaliai funkcionuoti, Windows automatiškai sukuria specialų failą – dump’ą. Tai tarsi kompiuterio atminties nuotrauka tą kritinę akimirką, kai viskas nuėjo ne taip.

Dump failai yra neįkainojami, kai reikia suprasti, kas gi iš tikrųjų nutiko jūsų kompiuteriui. Juose saugoma informacija apie tai, kokios programos veikė, kokie tvarkyklių procesai buvo aktyvūs, kokia buvo sistemos būsena. Tai lyg juodoji dėžė lėktuve – po katastrofos ji padeda atskleisti įvykių eigą.

Paprastai šie failai atsiranda C:\Windows\Minidump arba C:\Windows\MEMORY.DMP kataloge. Minidump failai yra mažesni (paprastai 256-512 KB), o pilni atminties dump’ai gali užimti kelis gigabaitus – priklausomai nuo jūsų kompiuterio RAM kiekio.

Pasiruošimas analizei – reikalingi įrankiai

Norėdami analizuoti dump failus, jums reikės specialių įrankių. Pats populiariausias ir galingiausias yra WinDbg (Windows Debugger) – nemokama Microsoft programa, skirta būtent tokiai analizei. Taip, iš pradžių ji gali atrodyti bauginanti su savo tekstiniu interfeisu ir komandomis, bet nebijokite – pamažu viskas paaiškės.

Alternatyva pradedantiesiems yra BlueScreenView – daug paprastesnė programa su grafiniu interfeisu. Ji automatiškai nuskaito visus dump failus jūsų sistemoje ir pateikia informaciją suprantamesniu pavidalu. Tačiau jos galimybės ribotos – sudėtingesniais atvejais vis tiek reikės WinDbg.

Dar vienas naudingas įrankis – WhoCrashed. Ši programa automatiškai analizuoja dump failus ir pateikia išvadas žmogiškai suprantama kalba. Puikiai tinka tiems, kas nenori gilintis į technines detales, bet nori greitai suprasti problemos priežastį.

Prieš pradedant, įsitikinkite, kad turite administratoriaus teises. Dump failų analizė reikalauja prieigos prie sisteminių failų ir registrų, todėl be šių teisių toli nenueisit.

Pirmieji žingsniai su WinDbg

Kai įdiegsite WinDbg (dabar jis vadinamas WinDbg Preview ir prieinamas Microsoft Store), pirmiausia reikia sukonfigūruoti simbolių kelią. Simboliai – tai papildoma informacija, padedanti suprasti, kas vyksta dump faile. Be jų matysite tik sausas atminties adresus, o su jais – tikrus funkcijų pavadinimus ir tvarkyklių informaciją.

Simbolių kelią nustatykite taip: eikite į File → Symbol File Path ir įveskite:

SRV*c:\symbols*https://msdl.microsoft.com/download/symbols

Tai nurodys programai atsisiųsti reikalingus simbolius iš Microsoft serverio į jūsų kompiuterį. Pirmą kartą tai gali užtrukti, bet vėliau viskas veiks greičiau.

Dabar atidarykite dump failą per File → Open Crash Dump. Programa pradės automatinę analizę. Pamatysite daug teksto, bet nesijaudinkite – dauguma informacijos jums tikriausiai nereikalinga. Svarbiausias dalykas – paskutinės eilutės, kuriose bus nurodyta tikėtina klaidos priežastis.

Kaip skaityti analizės rezultatus

Kai WinDbg baigia pradinę analizę, jis automatiškai paleidžia komandą !analyze -v. Rezultate pamatysite daug informacijos, bet svarbiausi punktai yra šie:

BugCheck kодas – tai heksadecimalinis skaičius, identifikuojantis klaidos tipą. Pavyzdžiui, 0x0000007E reiškia SYSTEM_THREAD_EXCEPTION_NOT_HANDLED. Šį kodą galite ieškoti internete ir sužinoti, kokio tipo problema tai yra.

Probably caused by – čia programa nurodo, kas greičiausiai sukėlė problemą. Dažniausiai tai būna tvarkyklė (driver failas su .sys plėtiniu). Jei matote konkrečios tvarkyklės pavadinimą, tai puikus atspirties taškas.

Stack trace – tai funkcijų iškvietimų sąrašas, vedantis iki klaidos momento. Čia galite pamatyti, kokia funkcijų seka vedė prie problemos. Kartais tai atskleidžia, kad problema ne pačioje tvarkyklėje, o kaip ji sąveikauja su kitais sistemos komponentais.

Praktinis pavyzdys: jei matote, kad problema susijusi su nvlddmkm.sys, tai NVIDIA vaizdo plokštės tvarkyklė. Sprendimas paprastas – atnaujinkite arba perkraukite tvarkyklę.

Dažniausios problemos ir jų atpažinimas

Per daugelį metų dirbant su Windows sistemomis, tam tikri klaidos šablonai kartojasi vėl ir vėl. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių situacijų:

Tvarkyklių konfliktai – tai absoliučiai dažniausia BSOD priežastis. Senos, nesuderinamos arba blogai parašytos tvarkyklės gali destabilizuoti visą sistemą. Ypač dažnai kaltos vaizdo plokščių, tinklo adapterių ir USB įrenginių tvarkyklės. Jei dump analizė nurodo konkrečią .sys failą, pirmiausia bandykite atnaujinti arba pašalinti tą tvarkyklę.

Aparatūros problemos – gedimas RAM atmintyje, perkaitęs procesorius arba miršta standžiojo disko dalis gali sukelti atsitiktinius užstrigimus. Tokiais atvejais dump failai dažnai rodo skirtingas klaidas, nes problema ne programinėje įrangoje, o fiziniame komponente. Jei matote įvairius BugCheck kodus skirtinguose dump’uose, verta patikrinti aparatūrą.

Atminties problemos – klaidos kodai kaip 0x0000001A (MEMORY_MANAGEMENT) arba 0x0000007F (UNEXPECTED_KERNEL_MODE_TRAP) dažnai rodo RAM problemas. Paleiskite Windows Memory Diagnostic įrankį arba Memtest86, kad patikrintumėte atmintį.

Virusai ir kenkėjiškos programos – nors rečiau, bet kenkėjiška programinė įranga gali modifikuoti sisteminius failus ir sukelti nestabilumą. Jei dump’e matote keistų pavadinimų tvarkykles arba procesus, verta patikrinti sistemą antivirusiniu skeneriu.

Praktiniai patarimai gilesnei analizei

Kai jau supratote pagrindus, galite naudoti papildomas WinDbg komandas, kurios atskleis daugiau informacijos:

!process 0 0 – parodo visus procesus, kurie veikė klaidos metu. Naudinga, kai įtariate, kad problema susijusi su konkrečia programa.

!vm – rodo virtualios atminties statistiką. Gali padėti nustatyti, ar sistema neturėjo pakankamai atminties.

!irql – parodo IRQL (Interrupt Request Level) informaciją. Tai svarbu analizuojant tvarkyklių problemas, nes daugelis BSOD įvyksta dėl neteisingų IRQL operacijų.

lm – išvardija visus įkeltus modulius (tvarkykles ir bibliotekas). Galite patikrinti, ar visos tvarkyklės yra tinkamų versijų.

Dar vienas naudingas triukas – palyginti kelis dump failus. Jei turite keletą užstrigimų, atidarykite kelis dump’us ir ieškokite bendrų vardiklių. Galbūt ta pati tvarkyklė minima visuose? Ar klaidos įvyksta panašiu laiku? Tokie šablonai padeda susiaurinti galimų priežasčių ratą.

Automatizuota analizė paprastesniems atvejams

Ne visi turi laiko ar noro mokytis WinDbg subtilybes. Todėl automatizuoti įrankiai gali būti tikras išgelbėjimas. BlueScreenView programa automatiškai nuskaito visus minidump failus ir pateikia lentelę su svarbiausiais duomenimis: klaidos kodu, tvarkyklėmis, kurios buvo atmintyje, ir tikėtina problemos priežastimi.

Programa spalvomis pažymi tvarkykles, kurios greičiausiai sukėlė problemą – raudonai pažymėtos yra įtariausios. Galite dukart spustelėti ant bet kurios tvarkyklės ir pamatyti išsamią informaciją apie ją: kelią, versiją, gamintoją.

WhoCrashed eina dar toliau – ji ne tik analizuoja dump failus, bet ir pateikia rekomendacijas. Pavyzdžiui, jei problema susijusi su konkrečia tvarkykle, programa pasiūlys ją atnaujinti ir net gali pateikti nuorodą į gamintojo svetainę.

Šie įrankiai puikiai tinka namų vartotojams, kurie nori greitai išspręsti problemą be gilaus techninio supratimo. Tačiau profesionalams ir sudėtingesniais atvejais WinDbg lieka nepakeičiamas.

Kada kreiptis į specialistus ir kaip pasiruošti

Kartais problema būna per sudėtinga išspręsti savarankiškai. Jei po kelių bandymų vis dar negalite nustatyti priežasties, arba problema kartojasi nepaisant visų jūsų pastangų, galbūt laikas kreiptis pagalbos.

Prieš kreipdamiesi į techninės pagalbos specialistus ar forumus, pasiruoškite:

– Surinkite kelis dump failus (jei turite)
– Užrašykite, kada problemos prasidėjo ir ar pastebėjote kokį nors šabloną
– Pažymėkite, kokius pakeitimus darėte sistemoje prieš prasidedant problemoms (naujų programų diegimas, Windows atnaujinimai, aparatūros keitimas)
– Padarykite pradinės analizės ekrano nuotrauką iš WinDbg arba BlueScreenView

Forumuose kaip TenForums, Reddit r/techsupport ar net Microsoft Community dažnai galite rasti pagalbos nemokamai. Tačiau būkite pasiruošę pateikti išsamią informaciją – niekas negali padėti, jei vienintelis jūsų aprašymas yra „kompiuteris užstrigo”.

Jei problema susijusi su aparatūra, gali prireikti profesionalios diagnostikos. Gedimas RAM, maitinimo bloke ar pagrindinėje plokštėje dažnai reikalauja fizinio komponentų testavimo, ko negalima padaryti tik programine analize.

Kai dump failai tampa jūsų sąjungininkais kovoje už stabilumą

Dump failų analizė iš pradžių gali atrodyti kaip raketų mokslas, bet iš tikrųjų tai tiesiog metodiškas požiūris į problemų sprendimą. Kiekvienas dump failas pasakoja istoriją apie tai, kas nutiko jūsų sistemai, ir su tinkamais įrankiais bei šiek tiek kantrybės galite tą istoriją perskaityti.

Pradėkite nuo paprastų įrankių kaip BlueScreenView – jie dažnai pakanka identifikuoti akivaizdžias problemas. Jei norite giliau suprasti sistemą arba susiduriate su sudėtingesnėmis problemomis, investuokite laiko į WinDbg mokymąsi. Tai įgūdis, kuris atsipirks ne kartą, ypač jei dirbate IT srityje.

Nepamirškite, kad dump failai – tai tik diagnostikos įrankis. Jie parodo, kas nutiko, bet ne visada kodėl. Kartais reikia derinti dump analizę su kitais metodais: aparatūros testavimu, sistemos žurnalų peržiūra, programinės įrangos konfliktų tikrinimu.

Ir paskutinis patarimas – reguliariai darykite sistemos atsargines kopijas. Net jei puikiai mokate analizuoti dump failus ir spręsti problemas, kartais paprasčiau ir greičiau atkurti sistemą iš atsarginės kopijos nei valandų valandas ieškoti retai pasitaikančios klaidos priežasties. Dump failų analizė – tai galingas įrankis, bet ne visada būtinas, jei turite gerą atsarginę kopiją.

The post Kaip analizuoti Windows dump failus appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Prisimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį perkėlimas 10 GB filmų į išorinį diską užtrukdavo tiek laiko, kad spėdavau nueiti arbatos pasigaminti ir dar porą el. laiškų atsakyti. Dabar tą patį darbą atlieku per minutę. Technologijos šuolis tarp USB 3.0 ir Thunderbolt 4 yra ne tik skaičių žaidimas specifikacijose – tai fundamentaliai skirtingi požiūriai į tai, kaip duomenys keliauja tarp įrenginių.

Thunderbolt 4 gali pasiekti iki 40 Gb/s greitį, kai tuo tarpu USB 3.0 (tas originalusis, kurį daugelis dar naudoja) sustoja ties 5 Gb/s. Tai aštuonių kartų skirtumas. Bet greitis – tik viena medalio pusė. Tikrasis skirtumas slypi giliau, technologijos architektūroje ir filosofijoje.

Kaip duomenys keliauja skirtingais keliais

USB 3.0 veikia pagal gana paprastą principą – tai dvikryptis duomenų kelias, kur informacija gali tekėti abiem kryptimis, bet ne vienu metu visu pajėgumu. Įsivaizduokite siaurą kelią su eismo šviesoforu – mašinos gali važiuoti į abi puses, bet kai viena kryptis aktyviai naudojama, kita šiek tiek laukia.

Thunderbolt 4 pastatytas ant visiškai kitos technologijos – PCI Express ir DisplayPort protokolų kombinacijos. Čia jau ne kelias, o greitkelis su keliomis juostomis kiekvienai krypčiai. Duomenys keliauja per keturis atskirus kanalus (lanes), kiekvienas gali dirbti nepriklausomai. Tai reiškia, kad galite vienu metu siųsti vaizdo signalą į monitorių, kopijuoti failus į išorinį SSD ir krauti nešiojamąjį – visa tai maksimaliu greičiu, be jokių kompromisų.

Fizinis lygmuo taip pat skiriasi. USB 3.0 naudoja elektrines jungtis, kur signalas keliauja kaip įtampos svyravimai. Thunderbolt nuo trečios versijos pereina prie optinių technologijų principų, nors ir naudoja vario laidus – signalas moduliuojamas taip, kad būtų mažiau trikdžių ir galėtų keliauti didesniu greičiu per ilgesnius atstumus.

Kodėl vienas laidas kainuoja kaip pietūs, o kitas kaip vakarienė restorane

Pirmą kartą pirkdamas Thunderbolt laidą beveik užspringau – 40 eurų už metrą laido? USB 3.0 laidą galiu nusipirkti už penkinę. Bet čia ne apie godumą, o apie sudėtingumą.

Thunderbolt laidas iš tikrųjų yra mažytis kompiuteris. Jame yra aktyvūs komponentai – mikroschemos, kurios valdo signalą, užtikrina, kad duomenys keliautų teisingai, palaiko dvikryptę komunikaciją visu pajėgumu. Ilgesniuose laiduose (virš 0,5 metro) šie komponentai dar sudėtingesni, nes turi kompensuoti signalo silpnėjimą.

USB 3.0 laidas – tai tiesiog variniai laidininkai su jungtimis. Jokios elektronikos, jokio aktyvaus signalo valdymo. Todėl ir pigiau, bet todėl ir lėčiau, ir mažiau universalu.

Dar vienas dalykas – sertifikavimas. Kiekvienas Thunderbolt laidas turi praeiti griežtus Intel testus. Gamintojas negali tiesiog suklijuoti laidą ir parašyti „Thunderbolt” – reikia licencijos, reikia atitikti standartus. USB ekosistema laisvesnė, bet tai kartais reiškia ir kokybės svyravimus.

Maitinimo galios žaidimai

Štai kur Thunderbolt 4 tikrai blizga – maitinimas. Standartas reikalauja, kad kiekvienas prievadas galėtų tiekti bent 100W galios. Tai reiškia, kad vienu laidu galite krauti galingą nešiojamąjį kompiuterį ir tuo pačiu metu perkelti duomenis bei transliuoti vaizdą į išorinį monitorių.

USB 3.0? Originaliai jis apskritai nebuvo skirtas rimtam maitinimui – tik 4,5W. Vėlesnės versijos (USB 3.1, 3.2) pradėjo palaikyti USB Power Delivery, kuris gali pasiekti tuos pačius 100W, bet tai jau kita istorija ir ne visi USB 3.0 prievadai tai palaiko.

Praktiškai tai reiškia, kad su Thunderbolt 4 galite turėti vieną doką ant stalo, prie kurio prijungiate nešiojamąjį vienu laidu – ir turite maitinimą, du 4K monitorius, internetą, išorinius diskus. Atjunkite laidą – ir einate su nešiojamuoju. Su USB 3.0 tokia elegancija neįmanoma.

Kai reikia prijungti daugiau nei pelę

Thunderbolt 4 palaiko „daisy chaining” – grandinės principą. Galite prijungti iki šešių įrenginių vieną prie kito, ir visi jie veiks per vieną kompiuterio prievadą. Pavyzdžiui: kompiuteris → išorinis SSD → dokas → monitorius → dar vienas monitorius. Visi gauna maksimalų pralaidumą (žinoma, dalijantis tą 40 Gb/s).

USB 3.0 tokio dalyko nemoka. Reikia USB šakotuvų (hub’ų), kurie prideda vėlavimą, dalija pralaidumą ne visada efektyviai, ir dažnai atsiranda problemų su maitinimu. Bandėte kada nors prijungti per daug įrenginių prie USB šakotuvo? Kai kurie tiesiog nustoja veikti arba atsijunginėja.

Dar vienas dalykas – Thunderbolt 4 gali perduoti PCIe signalą. Tai reiškia, kad galite prijungti išorinę vaizdo plokštę (eGPU) ir žaisti žaidimus arba renderinti video su diskretine grafika, nors jūsų nešiojamasis turi tik integruotą. Su USB 3.0 tai neįmanoma – per mažas pralaidumas, netinkama architektūra.

Saugumo klausimas, apie kurį niekas nekalba

Thunderbolt turėjo reputacijos problemų su saugumu. Ankstesnės versijos buvo pažeidžiamos „DMA atakų” – kenkėjiška programa išoriniame įrenginyje galėjo tiesiogiai pasiekti kompiuterio atmintį, aplenkdama operacinę sistemą. Skamba bauginančiai, ir taip buvo.

Thunderbolt 4 įvedė privalomą VT-d (Intel Virtualization Technology for Directed I/O) palaikymą. Paprastai tariant, dabar operacinė sistema kontroliuoja, ką išoriniai įrenginiai gali pasiekti. Yra autorizacijos mechanizmai – kompiuteris klausia jūsų, ar tikrai norite leisti tam įrenginiui prisijungti.

USB 3.0 šių problemų neturi, nes… jis tiesiog negali tiek daug. Mažesnis pralaidumas ir paprastesnė architektūra reiškia, kad nėra tiesioginio prieigos prie sistemos atminties. Tai saugumo pranašumas per apribojimus, bet vis tiek pranašumas.

Realaus pasaulio scenarijai

Dirbu su video montažu, ir skirtumas tarp šių technologijų man kasdienybė. Kai redaguoju 4K medžiagą tiesiai iš išorinio SSD per Thunderbolt 4, viskas veikia sklandžiai – timeline’as slenka be trūkčiojimų, preview’ai generuojasi akimirksniu. Tas pats diskas per USB 3.0? Nuolatiniai bufferinimo momentai, lėtas failų naršymas.

Fotografams, kurie dirba su RAW failais, skirtumas taip pat akivaizdus. Importuoti 500 nuotraukų sesiją į Lightroom per Thunderbolt užtrunka minutes, per USB 3.0 – dešimtis minučių. Kai dirbate su klientais ir laikas – pinigai, tai svarbu.

Bet jei jūs tiesiog perkėlinėjate dokumentus, naršote internetą ar spausdinate – USB 3.0 daugiau nei pakanka. Net kopijavimas 50 GB failų per USB 3.0 užtrunka apie 2-3 minutes, kas daugeliui žmonių yra visiškai priimtina.

Žaidimų entuziastams su nešiojamaisiais Thunderbolt 4 atveria duris į eGPU pasaulį. Galite turėti ploną ultrabook’ą darbui, o namuose prijungti jį prie doko su RTX 4080 ir žaisti naujausius žaidimus aukščiausiose nustatymuose. Su USB 3.0 maksimumas – prijungti papildomą monitorių per DisplayLink, bet tai ne tas pats.

Ateities perspektyvos ir ką rinktis šiandien

Technologijos nebesibaigė. USB 4 jau čia ir iš esmės yra Thunderbolt 3 standartas, atvertas plačiajai visuomenei. Jis palaiko tuos pačius 40 Gb/s, bet ne visi USB 4 prievadai bus vienodi – specifikacija leidžia gamintojams rinktis, ką palaikyti. Thunderbolt 4 griežtesnis – arba atitinki visus reikalavimus, arba tai ne Thunderbolt 4.

Jau kalbama apie Thunderbolt 5, kuris turėtų pasiekti 80 Gb/s, o kai kuriose konfigūracijose net 120 Gb/s viena kryptimi. Tai būtų pakankama net nekompressuotam 8K video 60 fps.

Bet grįžkime į šiandieną. Ką rinktis? Jei perkate naują kompiuterį ir biudžetas leidžia, Thunderbolt 4 yra investicija į ateitį. Jūsų įrenginiai tarnaus ilgiau, nes technologija nepasenusi dar bent penkerius metus. Jei jau turite įrangą su USB 3.0 ir ji tenkina poreikius – neskubėkite keisti. Technologijos vertė matuojama ne specifikacijose, o tame, kaip ji pagerina jūsų kasdienybę.

Vienas praktiškos patarimas: jei perkate Thunderbolt įrangą, žiūrėkite į sertifikuotus gaminius. Pigūs „Thunderbolt compatible” laidai dažnai veikia tik 20 Gb/s arba apskritai yra USB 3.1 su klaidinančia etikete. Intel turi oficialų sertifikuotų produktų sąrašą – verta patikrinti prieš perkant.

Ir paskutinis dalykas – jungtys. Thunderbolt 4 naudoja USB-C formą, bet ne kiekvienas USB-C yra Thunderbolt. Ieškokite žaibo simbolio šalia prievado. Tai išvengs painiavos ir nusivylimo, kai perkate brangų laidą ir jis „neveikia” – tiesiog jūsų prievadas nepalaiko Thunderbolt.

Greičio skirtumas tarp šių technologijų yra akivaizdus skaičiais, bet tikroji vertė atsiskleidžia naudojime. Thunderbolt 4 – tai universalus sprendimas profesionalams ir entuziastams, kuriems vienas laidas turi daryti viską. USB 3.0 – patikimas darbo arklys, kuris vis dar puikiai atlieka savo darbą daugeliui kasdienių užduočių. Pasirinkimas priklauso nuo to, ką jūs darote su savo technologija, o ne nuo to, kas atrodo įspūdingiau specifikacijose.

The post Kodėl Thunderbolt 4 greičiau už USB 3.0 appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esate matę ar net patys turėję elektronikos, kuri staiga nustojo veikti po kritimo ar smūgio. Dažnai problema slypi ne sudegusiame mikroschemoje ar kondensatoriuje, o paprasčiausiame mechaniniame pažeidime – sulūžusiame plokštės takelyje. Tai tarsi nutrauktas elektros laidas viduje pačios plokštės, tik daug mažesnis ir sunkiau pastebimas.

Spausdintinės plokštės takeliai – tai ploni vario sluoksniai, pritvirtinti prie dielektrinio pagrindo (dažniausiai stiklo pluošto su epoksidine derva). Jie jungia visus komponentus tarpusavyje, perduodami elektros signalus ir maitinimą. Kai plokštė sulūžta arba įtrūksta, šie takeliai nutrūksta, ir grandinė tampa neužbaigta. Rezultatas? Įrenginys neveikia arba veikia netinkamai.

Įdomu tai, kad kartais takelis gali būti pažeistas net vizualiai nepastebimam. Mikroskopiniai įtrūkimai, atsiradę dėl temperatūros svyravimų ar mechaninio streso, gali sukelti intermituojančias problemas – įrenginys veikia šiltai, bet neveikia šaltai, arba atvirkščiai.

Detektyvo darbas – kaip rasti pažeidimą

Prieš pradedant bet kokius remonto darbus, reikia tiksliai nustatyti, kur yra problema. Tai ne visada paprasta užduotis, ypač daugiasluoksnėse plokštėse, kur takeliai gali būti paslėpti vidinuose sluoksniuose.

Pirmasis žingsnis – vizualinė apžiūra. Paimkite gerą apšvietimą ir, jei įmanoma, padidinimo stiklą ar mikroskopą. Ieškokite matomų įtrūkimų, atskilusių takelių, nudegintų vietų ar mechaninių deformacijų. Dažnai sulūžę takeliai būna netoli komponentų kojyčių, montavimo skylių ar plokštės kraštų – ten, kur mechaninis stresas yra didžiausias.

Jei vizualiai nieko nerandu, ateina multimetro eilė. Nustatykite jį į varžos matavimo režimą ir tikrinkite tęstinumą tarp taškų, kurie turėtų būti sujungti. Nulinė arba labai maža varža reiškia gerą jungtį, begalinė varža – nutrūkusį takelį. Čia praverčia plokštės schema, jei ją turite.

Profesionalai naudoja ir sudėtingesnius metodus: termografinę analizę (šiluminės kameros parodo, kur srautas nepraeina), rentgeno spindulių tikrinimą daugiasluoksnėms plokštėms ar net specialius takelių detektorius, kurie gali sekti takelio kelią be schemos.

Pasiruošimas chirurginei operacijai

Kai pažeidimas rastas, laikas ruoštis remontui. Čia svarbu turėti tinkamus įrankius ir medžiagas. Nereikia profesionalios laboratorijos, bet tam tikras minimalus arsenalas būtinas.

Pirma, jums reikės kokybaus lituoklio su reguliuojama temperatūra. Optimalus režimas – apie 320-350°C. Per karštas lituoklis gali pakenkti plokštei ir komponentams, per šaltas – nesukurs patikimos jungties. Gerai, jei turite ir termofėną – jis pravers dirbant su daugiasluoksnėmis plokštėmis ar dideliais komponentais.

Medžiagos: kokybiškas lydmetalis (geriausia su fliusu), papildomas fliusas (skystas ar gelio pavidalo), plonos vardinės vielos (0,1-0,3 mm), izoliacinis lakas ar UV kietėjanti derva, alkoholis paviršiams valyti. Jei planuojate rimtesnį remontą, pravers ir specialūs laidininkai – ploni variniai laidai su izoliacine danga.

Neužmirškite apsaugos priemonių: dirbkite gerai vėdinamoje patalpoje, naudokite padidinamąjį stiklą ar mikroskopą (ypač smulkiems darbams), turėkite antistatinį riešo dirželį, jei dirbate su jautria elektronika.

Tiesioginės rekonstrukcijos metodas

Paprasčiausias atvejis – kai takelis aiškiai matomas ant plokštės paviršiaus ir pažeidimas nedidelis. Tokį takelį galima atkurti tiesiogiai ant plokštės.

Pirmiausia kruopščiai nuvalykite pažeistą vietą. Pašalinkite visus oksidacijos pėdsakus, purvo likučius ir seną lydmetalį. Galite naudoti smulkų šlifavimo popierių (600-1000 gradacijos) ar specialų stiklo pluošto šepetėlį. Tikslas – gauti švarų, blizgantį vario paviršių abiejose nutrūkusio takelio pusėse.

Dabar ateina pats svarbiausias momentas. Užtepkite šiek tiek fliuso ant pažeistos vietos. Paimkite ploną varinę vielą – jos storis turėtų būti panašus į takelio storį arba šiek tiek plonesnis. Uždėkite vielą ant takelio taip, kad ji perdengtų nutrūkusią vietą su maža atsarga abiejose pusėse.

Įkaitintą lituoklį su nedideliu kiekiu lydmetalio ant galo prigluskite prie vielos galo, kur ji liečia sveiką takelio dalį. Lydmetalis turėtų nutekėti ir sukurti tvirtą jungtį tarp vielos ir takelio. Pakartokite kitoje pusėje. Jei takelis platus, gali tekti padaryti kelias lygiagrečias jungtis arba naudoti plokščią varinę juostelę vietoj vielos.

Kai jungtis atvėso, nuvalykite fliuso likučius alkoholiu ir apžiūrėkite darbą. Jungties vieta turėtų būti blizganti, be plyšių ar pūslelių. Patikrinkite multimetru – varža turėtų būti artima nuliui.

Kai reikia giliau kasti – daugiasluoksnių plokščių ypatumai

Sudėtingesnė situacija, kai pažeistas takelis yra vidinėje plokštės sluoksnyje. Tokios plokštės naudojamos šiuolaikinėje elektronikoje – kompiuterių pagrindinėse plokštėse, išmaniųjų telefonų PCB, pramoninėje įrangoje. Čia takeliai gali būti 4, 6, 8 ar net daugiau sluoksnių.

Tiesioginis prieiga prie vidinio takelio neįmanoma be plokštės sugriovimo. Todėl taikomas apėjimo metodas – sukuriamas naujas kelias signalui nuo vieno taško iki kito, apeinant pažeistą vietą. Tai tarsi kelio nukreipimas per aplinkkelį, kai pagrindinis kelias užblokuotas.

Pirmiausia reikia identifikuoti, kurie komponentų kontaktai ar testavimo taškai yra sujungti pažeistu takeliu. Čia be schemos bus labai sunku. Kai taškai žinomi, galite naudoti plonesnę vielos perėmyklę (angl. jumper wire) – izoliuotą varinį laidą, kuris bus prilituotas tarp šių taškų.

Praktinis patarimas: naudokite kuo plonesnius laidus (30 AWG ar plonesnius) ir stenkitės juos vedžioti plokštės pakraščiais ar po komponentais, kad jie netrukdytų ir būtų apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų. Jei plokštė bus dėta į korpusą, įsitikinkite, kad laidai nebus prispausti ar sulenkti.

Kai kuriose situacijose galima panaudoti specialias laidines jungtis – tai iš anksto paruošti laidai su kontaktais abiejuose galuose, skirti būtent tokiems remontams. Jie atrodo tvarkingiau ir yra patikimesni už rankiniu būdu padarytus.

Chemijos ir fizikos simbiozė – laidžiosios medžiagos

Modernusis metodas, kuris tampa vis populiaresnis tarp rimtesnių meistrų – laidžiųjų klijų ar dažų naudojimas. Tai specialios medžiagos, kuriose yra smulkių sidabro, vario ar anglies dalelių, leidžiančių praleisti elektros srovę.

Laidžieji klijai puikiai tinka ploniems takeliams atkurti, ypač kai mechaninis stiprumas nėra kritinis. Jie parduodami švirkštų ar tūbelių pavidalu ir naudojami kaip paprastas klijai – užtepami ant pažeistos vietos ir palieka džiūti. Kai kurie tipai džiūsta kambario temperatūroje, kiti reikalauja terminio apdorojimo.

Privalumai akivaizdūs: nereikia lituoti (mažesnė rizika pakenkti jautriems komponentams), galima dirbti su labai smulkiais takeliais, proceso paprastumas. Tačiau yra ir trūkumų – laidumas paprastai mažesnis nei tikro vario takelio, ilgalaikis patikimumas gali būti žemesnis, o kaina gana aukšta.

Praktiškai naudojant laidžiuosius klijus: paviršius turi būti idealiai švarus ir nuriebintas, užtepkite ploną, bet tolygų sluoksnį, stenkitės neperlipti ant gretimų takelių (naudokite mikroskopą!), leiskite gerai išdžiūti pagal gamintojo instrukcijas. Po džiūvimo patikrinkite varžą – ji turėtų būti mažesnė nei keletas omų trumpiems takeliams.

Yra ir specialūs laidūs dažai, kurie tepami šepetėliu ar plunksna. Jie labiau tinka dideliems plotams ar platiems takeliams atkurti. Sidabro pagrindu pagaminti dažai turi geriausią laidumą, bet yra brangiausi.

Prevencija geriau nei gydymas

Kai jau esate atlikę sėkmingą remontą, verta pagalvoti, kaip apsaugoti plokštę nuo būsimų pažeidimų. Ypač tai aktualu, jei įrenginys bus naudojamas sudėtingomis sąlygomis – su vibracijomis, temperatūros svyravimais ar mechaniniais smūgiais.

Atnaujintą takelį galima apsaugoti keliais būdais. Paprasčiausias – užtepti izoliacinį laką ar specialų PCB apsauginį dangą (conformal coating). Tai skaidrus sluoksnis, kuris apsaugo nuo drėgmės, dulkių ir lengvų mechaninių poveikių. Užtepkite šepetėliu arba purškite iš balionėlio, leiskite gerai išdžiūti.

Jei remontuota vieta yra ypač jautri mechaniniam stresui (pvz., netoli tvirtinimo skylių ar lanksčios plokštės lenkimo zonoje), galite ją sustiprinti epoksidine derva. Sumaišykite dviejų komponentų epoksidą ir atsargiai užlašinkite ant remontuotos vietos. Derva sukurs tvirtą, standų sluoksnį, kuris paskirsto mechaninę įtampą.

UV kietėjanti derva – dar viena puiki opcija. Ji lieka skysta, kol neapšviečiate jos UV lempa, todėl turite laiko tiksliai ją pozicionuoti. Po apšvietimo ji sukietėja per kelias sekundes. Labai patogu smulkiems darbams.

Bendri patarimai plokštėms saugoti: venkite staigių temperatūros pokyčių (terminis stresas gali sukelti mikroįtrūkimus), montuodami plokštę į korpusą, įsitikinkite, kad tvirtinimo varžtai nepersukti (tai gali deformuoti plokštę), jei plokštė bus veikiama vibracijų, naudokite vibracijas slopinančias tarpines ar guminius tvirtinimus.

Kai rankos virpa, o takeliai ploni kaip plaukas

Šiuolaikinė elektronika tampa vis smulkesnė. BGA komponentai, 0201 dydžio rezistoriai, takeliai, kurių plotis matuojamas šimtųjų milimetro dalimis – visa tai kelia didžiulius iššūkius norint atlikti remontą namuose ar mažoje dirbtuvėje.

Tokiais atvejais be mikroskopo tikrai neišsiversite. Nebūtinai pirkti brangų profesionalų – šiais laikais galima gauti neblogų USB mikroskopų už prieinamą kainą. Jie prijungiami prie kompiuterio ir leidžia matyti plokštę labai padidintą ekrane. Tai ne tik pagerina matomumą, bet ir sumažina akių nuovargį.

Lituoklio antgalis turi būti labai plonas ir gerai prižiūrėtas. Oksidavęs ar apgadintas antgalis nesuteiks reikiamo tikslumo. Naudokite specialius mikro lituoklio antgalius – jie būna kūgio ar pjautuvo formos, su labai smailiu galu.

Jei reikia dirbti su itin smulkiais takeliais (mažesniais nei 0,2 mm), vietoj vielos galite naudoti specialią varinę foliją ar juostelę. Ji klijuojama ant plokštės ir prilituojama tik galuose. Taip išvengiama per didelio šilumos poveikio jautriems komponentams.

Dar viena technika – naudoti laidžiąją pastą kartu su viela. Pirmiausia užtepkite plonytį laidžiosios pastos sluoksnį, tada ant jo uždėkite vielą ir prilituokite. Pasta užpildo mikroskopines ertmes ir pagerina kontaktą.

Svarbus momentas: dirbdami su smulkia elektronika, visada naudokite fliusą. Jis pagerina lydmetalio tekėjimą ir padeda išvengti šaltųjų litavimo vietų. Tačiau po darbo būtinai nuvalykite fliuso likučius – jie gali būti koroziški ir ilgainiui sugadinti jūsų darbą.

Kai takeliai vėl šviečia – patikrinimas ir testavimas

Atlikę remontą, neskubėkite iš karto įjungti įrenginio į elektros tinklą. Pirmiausia atlikite kruopščią patikrą, kad įsitikintumėte, jog viskas padaryta teisingai ir saugiai.

Pradėkite nuo vizualinės apžiūros su padidinimu. Įsitikinkite, kad nėra lydmetalio tiltelių tarp gretimų takelių, kad visos jungtys atrodo tvirtai ir švarios, kad nėra atskilusių vielų galų ar kitų mechaninių defektų. Ypač atidžiai patikrinkite, ar neužtepėte laidžiųjų klijų ar lydmetalio ant vietų, kur jų neturėtų būti.

Multimetru išmatuokite varžą tarp remontuoto takelio galų. Ji turėtų būti artima nuliui – paprastai mažiau nei 1 omas trumpiems takeliams. Jei varža didesnė, tai gali reikšti blogą kontaktą arba per ploną laidžiųjų klijų sluoksnį. Taip pat patikrinkite, ar nėra trumpojo jungimo su gretimais takeliais.

Jei plokštė turi maitinimo ir žemės takelius, būtinai patikrinkite, ar tarp jų nėra trumpojo jungimo. Tai kritiškai svarbu – trumpasis jungimas maitinime gali sugadinti ne tik plokštę, bet ir maitinimo šaltinį.

Prieš įjungdami visą galią, jei įmanoma, pradėkite nuo mažesnės įtampos. Daugelis įrenginių gali būti testuojami su sumažinta maitinimo įtampa – tai leidžia aptikti problemas be didelės rizikos. Stebėkite, ar remontuota vieta nekaista – tai būtų blogas ženklas, rodantis per didelę varžą ar dalinį trumpąjį jungimą.

Kai esate tikri, kad viskas gerai, galite įjungti normalų maitinimą ir testuoti įrenginio funkcionalumą. Jei viskas veikia – sveikiname, sėkmingai atlikote remontą! Jei ne – atjunkite maitinimą ir grįžkite prie diagnostikos.

Kai takeliai vėl atgauna gyvenimą

Sulūžusių plokštės takelių remontas nėra raketo mokslas, bet reikalauja kantrybės, tikslumo ir tinkamų įrankių. Pradedantiesiems geriausia pradėti nuo paprastų, viensluoksnių plokščių su stambiais komponentais – senosios radijo aparatūros, paprastos buitinės elektronikos. Tai leis įgyti patirties be didelės rizikos sugadinti brangią įrangą.

Svarbiausia – nepulti į paniką pamatę sulūžusį takelį. Dažniausiai tai visiškai pataisoma, o kartais net paprasčiau nei keisti sudegusį komponentą. Modernioji rinka siūlo daugybę sprendimų – nuo tradicinio litavimo iki pažangių laidžiųjų medžiagų, tad kiekvienas gali rasti sau tinkantį metodą.

Atminkite, kad prevencija visada geriau nei remontas. Apsaugokite savo plokštes nuo mechaninių pažeidimų, naudokite tinkamus tvirtinimus, venkite stataus temperatūros pokyčių. Bet jei nelaimė jau įvyko – dabar žinote, kad yra išeitis. Su tinkamais įrankiais, medžiagomis ir šiek tiek praktikos galite sugrąžinti gyvenimą net ir labiausiai pažeistoms plokštėms. O tas jausmas, kai įrenginys, kuris atrodė beviltiškai sugadintas, vėl suveikia – tikrai vertas pastangų.

The post Kaip atkuriami sulūžę plokštės takeliai appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Turbūt daugelis esame patyrę tą frustruojantį momentą, kai reikia patekti į BIOS nustatymus, spaudai tą prakeiktą F2, Delete ar kitą mygtuką, o kompiuteris tiesiog kraunasi toliau, tarsi nieko nebūtų. Gali atrodyti, kad technologija tyčia tavęs neklauso, bet iš tikrųjų už šio reiškinio slypi keletas visai suprantamų priežasčių.

BIOS (Basic Input/Output System) yra ta pirmoji programinė įranga, kuri pabudinėja kompiuterį ir patikrina, ar viskas veikia kaip reikia, prieš perduodant valdymą operacinei sistemai. Patekti į šią sistemą paprastai reikia paspaudus konkretų klavišą per labai trumpą laiko tarpą – dažniausiai vos kelias sekundes po kompiuterio įjungimo. Ir štai čia prasideda problemos.

Greitis – tavo priešas ir draugas

Šiuolaikiniai kompiuteriai kraunasi taip greitai, kad kartais net nespėji suprasti, jog jau praleidai tą kritinį momentą. Ypač tai aktualu, jei naudoji SSD diską ir tuščią operacinę sistemą be daugybės programų, kurios kraunasi kartu su sistema. Kai kurie kompiuteriai nuo mygtuko paspaudimo iki Windows prisijungimo ekrano pasiekia per 5-7 sekundes.

Problema ta, kad BIOS laukia tavo komandos maždaug 1-3 sekundes. Jei per tą laiką nespėjai paspausti reikiamo mygtuko, sistema tiesiog eina toliau ir kraunasi įprastai. O kai kurie naujesni kompiuteriai turi dar greitesnį „Fast Boot” režimą, kuris tą langą sutrumpina iki beveik neįmanomo – maždaug pusės sekundės.

Praktiškas patarimas: jei tavo kompiuteris kraunasi per greitai, pradėk spaudinėti reikiamą klavišą iš karto po įjungimo mygtuko paspaudimo. Taip, gali atrodyti keistai, bet kai kurie BIOS variantai priima komandas net prieš pasirodant logotipui ekrane.

Klaviatūros ir jų išdaigos

Ne visada problema slypi kompiuteryje – kartais kalta būna pati klaviatūra. Belaidės klaviatūros yra ypač problemiškos šiuo atveju. Kodėl? Nes BIOS lygmenyje kompiuteris dar neturi visų tvarkyklių, kurios reikalingos sudėtingesniam įrangos valdymui.

Belaidė klaviatūra gali tiesiog neveikti tuo momentu, kai BIOS laukia tavo komandos. Ji gali pradėti veikti tik tada, kai jau pakraunama operacinė sistema su visomis reikiamomis tvarkyklėmis. Tai ypač aktualu Bluetooth klaviatūroms – jos beveik garantuotai neveiks BIOS lygyje.

USB klaviatūros paprastai veikia geriau, bet ir čia yra niuansų. Jei klaviatūra prijungta per USB 3.0 (mėlyną) jungtį, o tavo BIOS neturi USB 3.0 palaikymo (senesnėse pagrindinėse plokštėse), ji tiesiog nebus atpažinta. Sprendimas paprastas – perkišk klaviatūrą į seną gerą USB 2.0 jungtį (paprastai juodos spalvos).

Kada kompiuteris per daug pamiršo

Kartais BIOS nustatymai būna taip sukonfigūruoti, kad ta įėjimo galimybė tiesiog išjungta arba labai apsunkinta. Pavyzdžiui, kai kurie gamintojai, ypač nešiojamųjų kompiuterių, nustato „Quiet Boot” ar „Fast Boot” režimus, kurie visiškai praleidžia POST (Power-On Self-Test) ekraną – tą, kuriame paprastai matai logotipą ir užrašą, kokį klavišą spausti.

Dar viena įdomi situacija – jei BIOS baterija (ta maža apvali baterija pagrindinėje plokštėje) jau sensta, BIOS gali elgtis keistai. Nors paprastai išsikrovusi baterija sukelia laiko ir datos nustatymo problemas, kartais ji gali paveikti ir kitus parametrus, įskaitant įėjimo į BIOS galimybę.

Alternatyvūs keliai į BIOS karalystę

Jei tradicinis metodas neveikia, yra keletas kitų būdų patekti į BIOS, ypač Windows 10 ir 11 sistemose. Vienas patikimiausių – per pačią Windows sistemą.

Eik į Settings (Nustatymai) → Update & Security (Atnaujinimas ir sauga) → Recovery (Atkūrimas) → Advanced startup (Išplėstinis paleidimas) ir spausk „Restart now”. Kai kompiuteris perkraus, pamatysi mėlyną ekraną su pasirinkimais. Pasirink Troubleshoot → Advanced options → UEFI Firmware Settings. Tai tave nukreips tiesiai į BIOS be jokio klavišų spaudinėjimo.

Kitas būdas – laikyti Shift klavišą, kai Windows spaudžiami „Restart”. Tai taip pat gali atvesti į išplėstinio paleidimo meniu, iš kurio galima pasiekti BIOS.

Kai niekas nepadeda – fiziniai sprendimai

Jei jau išbandei viską, o BIOS vis dar nepasiekiamas, gali tekti imtis radikalesnių priemonių. Viena iš jų – CMOS baterijos išėmimas. Tai iš esmės atstatys BIOS nustatymus į gamyklinius, kas gali išspręsti problemą, jei kažkas buvo netinkamai sukonfigūruota.

Prieš tai būtinai išjunk kompiuterį iš elektros tinklo ir palaukk kelias minutes. Tada atsargiai išimk tą apvalią bateriją iš pagrindinės plokštės (ji atrodo kaip laikrodžio baterija), palaukk apie 5-10 minučių ir įdėk atgal. Kai vėl įjungsi kompiuterį, BIOS turėtų būti atstatytas į pradinę būseną.

Kai kuriose pagrindinėse plokštėse yra specialus jumperis CMOS nustatymams atstatyti – tai du ar trys metaliniai kontaktai su plastikine jungtimi. Perkišus tą jungtį į kitą poziciją ir palaukus kelias sekundes, pasiekiamas tas pats efektas.

Specifiniai gamintojai ir jų užgaidos

Skirtingi kompiuterių gamintojai naudoja skirtingus klavišus BIOS pasiekimui, ir tai gali būti tikra galvosūkis. Dell paprastai naudoja F2, bet kai kuriuose modeliuose tai gali būti F12 ar net Delete. HP dažniausiai naudoja Esc, paskui F10. Lenovo mėgsta F1 ar F2, bet kai kuriuose ThinkPad modeliuose tai gali būti specialus mygtukas šone.

Asus ir MSI dažniausiai naudoja Delete, bet kartais ir F2. Acer mėgsta F2, bet senesnėse sistemose gali būti Ctrl+Alt+Esc kombinacija. Matote tendenciją? Nėra vieno standarto.

Jei nežinai, kuris klavišas tavo kompiuteryje, pirmiausia pažiūrėk į ekraną iš karto po įjungimo – dažniausiai apačioje bus užrašas tipo „Press F2 to enter Setup” ar panašiai. Jei ekranas per greitai dingsta, gali bandyti fotografuoti telefonų ar filmuoti – tada galėsi sustabdyti kadrą ir ramiai perskaityti.

Kai UEFI pakeitė žaidimo taisykles

Moderniose sistemose BIOS iš tikrųjų jau nebėra tikras BIOS – tai UEFI (Unified Extensible Firmware Interface). Nors daugelis žmonių vis dar vadina jį BIOS vardu, tai iš esmės naujos kartos sistema su daug daugiau galimybių ir… naujų būdų apsunkinti gyvenimą.

UEFI sistemose gali būti įjungtas „Secure Boot”, kuris kartais trukdo patekti į nustatymus įprastais būdais. Taip pat UEFI palaiko greitesnį paleidimą, kas reiškia dar trumpesnį laiko langą įėjimui. Kai kurios UEFI sistemos turi net pelės palaikymą ir grafines sąsajas, bet tai nereiškia, kad į jas lengviau patekti.

Įdomus faktas: kai kurios naujos sistemos turi specialią „Boot Menu” funkciją (dažniausiai pasiekiama per F12 ar F11), kuri skiriasi nuo BIOS. Tai leidžia pasirinkti, iš kurio įrenginio krauti sistemą, bet nesuteikia prieigos prie visų BIOS nustatymų. Jei atsidūrei Boot Menu vietoj BIOS, tiesiog perkrauk ir bandyk kitą klavišą.

Ką daryti, kai tikrai nieko neveikia

Yra keletas kraštutinių atvejų, kai BIOS gali būti tikrai nepasiekiamas. Vienas iš jų – sugadinta BIOS programinė įranga (firmware). Tai gali nutikti po nesėkmingo BIOS atnaujinimo arba dėl kompiuterio virusų (nors tai labai reta).

Jei įtari, kad problema rimtesnė, verta patikrinti, ar kompiuteris apskritai tinkamai veikia. Ar girdi POST pyptelėjimą (jei tavo pagrindinė plokštė tokį turi)? Ar matyti gamintojo logotipas? Ar ventiliatoriai sukasi? Jei atsakymas „ne” į bet kurį iš šių klausimų, problema gali būti aparatinė, o ne susijusi su BIOS pasiekimu.

Kai kuriose verslo klasės sistemose (ypač nešiojamuosiuose) BIOS gali būti apsaugotas slaptažodžiu, kurio net savininkas nežino – jį nustatė IT administratorius ankstesnėje organizacijoje. Tokiu atveju be specialių įrankių ar gamintojo pagalbos į BIOS nepateksi.

Kelias į priekį be panikavimo

Jei susidūrei su problema, kai BIOS tiesiog neatsidaro, nepulk iš karto skambinti į servisą ar galvoti, kad kompiuteris sugedo. Dažniausiai tai paprasta techninė smulkmena, kuri išsprendžiama per kelias minutes.

Pradėk nuo paprasčiausių dalykų: įsitikink, kad naudoji laidinę USB klaviatūrą, prijungtą į tinkamą jungtį. Bandyk skirtingus klavišus – ne tik tą, kurį rašo internetas, bet ir kitus populiarius variantus. Spaudinėk klavišą ne vieną kartą, o kelis kartus iš eilės, pradedant nuo pat įjungimo momento.

Jei tai nepadeda, išbandyk Windows metodus – jie veikia beveik visada, jei operacinė sistema bent jau kraunasi. O jei jau visiškai nevyksta, CMOS atstatymas paprastai išsprendžia net sudėtingesnius atvejus.

Svarbiausia – būk kantrus ir metodiškas. BIOS nepasiekiamumas retai būna rimta problema, dažniausiai tai tik techninė užduotėlė, reikalaujanti šiek tiek eksperimentavimo ir kantrybės. Ir kai pagaliau pateksi į tuos nustatymus, pajusi tikrą pergalės skonį – nes įveikei ne tik techniką, bet ir savo paties frustraciją.

The post Kodėl BIOS neatsidaro paspaudus mygtuką appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Pirmą kartą išgirdus apie pelės DPI, gali pasirodyti, kad tai dar vienas techninis terminas, kurį sugalvojo marketingo specialistai, kad parduotų brangesnes peles. Tačiau realybė kiek kitokia. DPI (Dots Per Inch arba taškai colyje) rodo, kiek pikselių jūsų pelės žymeklis pajuda ekrane, kai pačią pelę pastumiate vienu coliu ant paviršiaus. Paprasčiau tariant – tai pelės jautrumas.

Įsivaizduokite situaciją: turite 800 DPI nustatymą. Tai reiškia, kad pastūmę pelę vienu coliu ant kilimėlio, žymeklis ekrane pajudės 800 pikselių. O jei turite 3200 DPI? Tas pats vieno colio judesys pavers 3200 pikselių kelione ekrane. Skirtumas akivaizdus, tiesa?

Daugelis žmonių naudoja pelę su gamykliniais nustatymais ir niekada nepagalvoja, kad galėtų būti kitaip. Bet kai pradedi žaisti dinamiškus šaudykles arba dirbti su grafikos programomis, kur reikia tiksliai valdyti žymeklį, staiga supranti – DPI nustatymai gali visiškai pakeisti darbo ar žaidimo patirtį.

Kodėl verta kalibruoti, o ne palikti kaip yra

Gamykliniai nustatymai paprastai yra universalūs – nei per lėti, nei per greiti. Bet žmonės skirtingi. Kas vienam patogu, kitam gali būti visiškai netinkama. Žaidėjai, kurie žaidžia CS:GO ar Valorant, dažniausiai naudoja žemesnį DPI (400-800), nes tai leidžia tiksliau taikyti. Tuo tarpu tie, kas dirba su keliais monitoriais ar didelės raiškos ekranais, renkasi aukštesnį DPI (1600-3200), kad nereikėtų rankos tempti per visą stalą.

Dar vienas dalykas – ne visos pelės DPI nustatymai yra tikslūs. Pigesnės pelės kartais meluoja apie savo specifikacijas, o brangesnės gali turėti akceleracijos problemų. Todėl kalibravimas padeda ne tik surasti patogų jautrumą, bet ir įsitikinti, kad pelė elgiasi taip, kaip tikitės.

Pats pastebėjau, kad perjungus iš senos biuro pelės į žaidimų pelę su reguliuojamu DPI, pirmas savaitės buvo chaosas. Žymeklis šokinėjo kaip pasiutęs, o tikslumas buvo apverktinas. Bet kai tinkamai sukalibruoji ir pripranti – grįžti atgal nebesinori.

Kaip sužinoti dabartinį savo pelės DPI

Prieš pradedant kažką keisti, verta suprasti, ką turite dabar. Deja, Windows ar macOS neturi įmontuotos funkcijos, kuri tiesiog parodytų jūsų pelės DPI. Bet yra keletas būdų tai išsiaiškinti.

Pirmas ir paprasčiausias – pažiūrėti pelės specifikacijas. Jei turite gamintojo dėžutę ar dokumentaciją, ten turėtų būti nurodytas DPI. Daugelis šiuolaikinių pelių turi specialų programinę įrangą (Logitech G Hub, Razer Synapse, SteelSeries Engine ir pan.), kur galite ne tik pamatyti dabartinį DPI, bet ir jį keisti.

Jei tokios programos neturite arba pelė paprasta, galite išbandyti internetinius DPI analizatorius. Vienas populiariausių – mouse-sensitivity.com DPI analizatorius. Principas paprastas: nubrėžiate liniją pelės žymekliu ekrane, programa pasako, kiek pikselių nuvažiavote, tada fiziškai išmatuojate, kiek centimetrų pajudino pelę, ir programa apskaičiuoja DPI.

Dar vienas būdas – rankinis skaičiavimas. Nustatykite pelės greitį Windows’uose į 6/11 (vidurinė padėtis, be pagreitinimo), tada pastumkite pelę tiksliai 2,54 cm (vienas colis) ir suskaičiuokite, kiek pikselių pajudėjo žymeklis. Tai ir bus jūsų DPI. Tiesa, reikia tikslios liniuotės ir kantrybės.

DPI keitimas per gamintojo programinę įrangą

Jei turite žaidimų pelę ar bent kiek pažangesnę biuro pelę, greičiausiai ji turi savo programinę įrangą. Tai pats patogiausias būdas kalibruoti DPI, nes čia gausite visas galimybes ir tikslumą.

Logitech pelėms reikia atsisiųsti Logitech G Hub arba senesnę Logitech Gaming Software. Programoje pasirenkate savo pelę, einate į nustatymus ir matote DPI slankiklį. Dauguma Logitech pelių leidžia nustatyti kelis DPI profilius, tarp kurių galite perjunginėti mygtuku ant pelės. Pavyzdžiui, galite turėti 400 DPI žaidimams, 1600 DPI įprastam darbui ir 3200 DPI, kai reikia greitai pervažiuoti per kelis monitorius.

Razer pelės naudoja Razer Synapse programą. Čia principas panašus, bet Razer mėgsta detales. Galite nustatyti ne tik DPI, bet ir „polling rate” (kaip dažnai pelė praneša kompiuteriui apie savo poziciją), paviršiaus kalibravimą ir net apšvietimą, jei pelė RGB.

SteelSeries, Corsair, HyperX ir kiti gamintojai turi savo programas su panašiomis funkcijomis. Visos jos veikia pagal tą patį principą: atsisiunčiate programą, ji aptinka pelę, ir galite keisti nustatymus. Kai kurios pelės net leidžia išsaugoti profilius pačioje pelėje, todėl prijungus ją prie kito kompiuterio, nustatymai išlieka.

Patarimas: pradėkite nuo vidutinių reikšmių (apie 800-1200 DPI) ir keiskite po 200-400 DPI aukštyn ar žemyn, kol rasite patogų jautrumą. Neskubėkite – reikia laiko priprasti prie naujų nustatymų.

Kalibravimas be specialios programinės įrangos

O ką daryti, jei turite paprastą pelę be jokios programinės įrangos? Windows ir macOS turi įmontuotus pelės jautrumo nustatymus, nors jie nekeičia tikrojo DPI, o tik koreguoja, kaip operacinė sistema interpretuoja pelės judesius.

Windows sistemoje: eikite į Settings → Devices → Mouse → Additional mouse options. Atsidariusiame lange rasite skirtuką „Pointer Options”, kur yra slankiklis „Select a pointer speed”. Vidurinis nustatymas (6/11) yra neutralus – čia Windows nemodifikuoja pelės signalo. Bet kokia kita pozicija prideda programinį greitinimą ar lėtinimą, kas gali gadinti tikslumą.

Labai svarbu: išjunkite „Enhance pointer precision”. Šis nustatymas prideda pelės akceleraciją – tai reiškia, kad pelės jautrumas keičiasi priklausomai nuo to, kaip greitai judinate pelę. Žaidimams ir tiksliam darbui tai yra katastrofa, nes negalite išvystyti raumeninės atminties.

macOS sistemoje: eikite į System Preferences → Mouse. Čia rasite „Tracking speed” slankiklį. Skirtingai nei Windows, macOS visada naudoja tam tikrą akceleraciją, ir jos visiškai išjungti negalima be trečiųjų šalių programų. Bet galite sureguliuoti bendrą jautrumą.

Jei norite tikslesnės kontrolės macOS, pažiūrėkite į programas kaip „SteerMouse” ar „BetterTouchTool”. Jos leidžia detaliau konfigūruoti pelės elgesį ir net išjungti akceleraciją.

Testavimas ir pritaikymas skirtingoms užduotims

Radus pradinį DPI nustatymą, reikia jį išbandyti realiose situacijose. Štai kur dauguma žmonių klysta – nustato DPI ir tikisi, kad iš karto bus idealu. Realybėje reikia laiko prisitaikyti ir galbūt dar keliskart pakoreguoti.

Žaidimams: Atidarykite savo mėgstamą žaidimą ir išbandykite taikymą. Jei žaidžiate šaudykles, geras testas – bandyti sekti judantį taikinį. Jei žymeklis šokinėja ir sunku tiksliai pataikyti, DPI per aukštas. Jei reikia keliskart perkelti pelę, kad apsisukti 180 laipsnių, DPI per žemas. Profesionalūs žaidėjai dažnai naudoja tokį matą: vienas pilnas pelės kilimėlio pervažiavimas turėtų būti maždaug 360 laipsnių apsisukimas žaidime.

Grafikos darbui: Atidarykite Photoshop, Illustrator ar bet kokią kitą grafinę programą. Bandykite piešti tiesias linijas, apskritimus, tiksliai pažymėti objektus. Čia dažnai praverčia vidutinis ar net aukštas DPI (1600-2400), nes reikia tikslaus žymeklio valdymo, bet kartu ir galimybės greitai pervažiuoti didelį plotą.

Įprastam darbui: Jei daugiausia naršote internetą, dirbate su dokumentais ir el. paštu, DPI pasirinkimas labiau subjektyvus. Daugelis žmonių jaučiasi patogiai su 1000-1600 DPI. Išbandykite atlikti įprastas užduotis – spustelėti smulkius mygtukus, pažymėti tekstą, naršyti tarp langų.

Svarbu suprasti, kad DPI ir žaidimo jautrumas yra du skirtingi dalykai. Galite turėti žemą DPI, bet aukštą jautrumą žaidime, arba atvirkščiai. Bendras jautrumas yra DPI padaugintas iš žaidimo jautrumo. Profesionalūs žaidėjai dažnai renkasi žemą DPI su vidutiniu žaidimo jautrumu, nes tai suteikia didžiausią tikslumą ir stabilumą.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per daugelį metų matau, kaip žmonės daro tas pačias klaidas kalibruodami peles. Pirmoji ir dažniausia – manyti, kad didesnis DPI automatiškai geriau. Marketingas mėgsta reklamuoti „20000 DPI!” kaip kažką neįtikėtino, bet realybėje beveik niekas nenaudoja tokių nustatymų. Net profesionalūs e-sporto žaidėjai retai viršija 1600 DPI.

Antra klaida – keisti nustatymus per dažnai. Rasite naują DPI, pažaidžiate valandą, atrodo ne taip, keičiate vėl. Ir taip be galo. Problema ta, kad jūsų raumens atmintis reikalauja laiko prisitaikyti. Bent savaitę naudokite vieną nustatymą prieš spręsdami, kad jis netinka.

Trečia – ignoruoti pelės kilimėlį. Skirtingi paviršiai veikia pelės sensorių skirtingai. Jei kalibruojate ant medinio stalo, o paskui perkate pelės kilimėlį, jautrumas gali jaustis kitaip. Kai kurios pažangios pelės turi paviršiaus kalibravimo funkciją – naudokite ją, jei turite.

Ketvirta – pamiršti apie „polling rate”. Tai nėra DPI, bet taip pat svarbu. Polling rate rodo, kaip dažnai pelė praneša kompiuteriui apie savo poziciją (matuojama Hz). Standartinis yra 125 Hz, bet žaidimų pelės dažnai siūlo 500 Hz ar net 1000 Hz. Aukštesnis polling rate suteikia sklandesnį žymeklio judėjimą, bet gali šiek tiek padidinti CPU apkrovą (nors šiuolaikiuose kompiuteriuose tai nežymu).

Penkta – naudoti per daug skirtingų profilių. Kai kurios pelės leidžia išsaugoti 5-6 skirtingus DPI profilius. Gundantis sukurti po profilį kiekvienam žaidimui ar programai, bet praktikoje tai tik sukelia painiavą. Geriau turėti 2-3 profilius: vieną pagrindinį, vieną žaidimams ir galbūt vieną specialioms užduotims.

Kai pelė elgiasi keistai – diagnostika ir sprendimai

Kartais net tinkamai sukalibruota pelė gali elgtis keistai. Žymeklis šokinėja, kartais nejuda, o kartais lekia kaip pasiutęs. Prieš kaltinant DPI nustatymus, verta patikrinti keletą dalykų.

Nešvarus sensorius: Apverskite pelę ir pažiūrėkite į optinį sensorių (tą šviesą apačioje). Jei ten matote dulkių, plaukų ar kitų nešvarumų, nuvalykite švelniai vatos pagaliuku ar suslėgtu oru. Net mažas plaukelis gali gadinti tikslumą.

Netinkamas paviršius: Optinės pelės blogai veikia ant stiklinių paviršių, labai blizgių stalų ar netolygiausių medžiagų. Jei pelė elgiasi keistai, išbandykite ant balto popieriaus lapo – jei ten veikia gerai, problema paviršiuje.

USB jungtis: Belaidės pelės kartais patiria interferencijos, ypač jei imtuvas per toli arba šalia yra daug kitų belaidžių įrenginių. Pabandykite perkelti USB imtuvą arčiau pelės arba į kitą USB prievadą. Laidinėms pelėms – patikrinkite, ar kabelis nepažeistas ir gerai įkištas.

Seni tvarkyklės: Windows paprastai automatiškai įdiegia pelės tvarkykles, bet kartais verta patikrinti, ar nėra atnaujinimų. Ypač jei turite žaidimų pelę su specialia programine įranga.

Programinė įranga konfliktuoja: Jei turite kelias pelės konfigūravimo programas (pavyzdžiui, ir Logitech, ir Razer programas), jos gali konfliktuoti. Palikite tik tą, kuri reikalinga jūsų pelei.

Dar viena neakivaizdi problema – USB prievado energijos tiekimas. Kai kurie kompiuteriai, ypač nešiojamieji, mažina USB prievadų energiją taupymo režime. Eikite į Device Manager, raskite USB Root Hub, Properties → Power Management ir išjunkite „Allow the computer to turn off this device to save power”.

Rasti savo idealų nustatymą ir juo mėgautis

Kalibravimas nėra vienkartinis dalykas, kurį padarai ir pamiršti. Tai procesas, kuris kartais trunka savaites, kol randi tikrai patogų nustatymą. Ir tai normalu. Profesionalūs žaidėjai kartais mėnesius eksperimentuoja su skirtingais DPI ir jautrumo deriniais, kol randa savo „sweet spot”.

Geras būdas pradėti – naudoti populiarias reikšmes kaip atskaitos tašką. Daugelis CS:GO profesionalų naudoja 400-800 DPI su 1.5-2.5 žaidimo jautrumu. Grafikos dizaineriai dažnai renkasi 1600-2400 DPI. Įprasto darbo vartotojai jaučiasi gerai su 1000-1600 DPI. Bet tai tik atspirties taškai – jūsų idealus nustatymas gali būti visiškai kitoks.

Kai rasite tinkamą DPI, užsirašykite jį. Skamba juokingai, bet jei kada nors reikės iš naujo įdiegti programinę įrangą ar pereiti prie naujos pelės, žinosite nuo ko pradėti. Kai kurios programos net leidžia eksportuoti profilius į failą – pasinaudokite šia funkcija.

Ir nepamirškite, kad DPI – tai tik įrankis. Svarbiausia yra jūsų patogumas ir produktyvumas. Jei su 600 DPI jaučiatės puikiai ir pasiekiate gerų rezultatų, nesvarbu, kad kažkas internete sako, jog tai „per žema”. Jūsų pelė, jūsų taisyklės. Kalibravimas egzistuoja tam, kad technologija prisitaikytų prie jūsų, o ne atvirkščiai.

The post Kaip kalibruoti pelės DPI nustatymus appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Girdite tą garsą? Jūsų nešiojamasis kompiuteris staiga pradeda ūžti kaip pasiutęs, o klaviatūra tampa tokia karšta, kad galėtumėte ant jos kepti kiaušinienę. Tai klasikiniai požymiai, kad aušinimo sistema užsikimšusi ir reikalauja jūsų dėmesio. Per metus ar dvejus naudojimo, ypač jei dirbate dulkėtoje aplinkoje arba laikote kompiuterį ant lovos ar sofos, ventiliatorius ir radiatorius pamažu užsikemša dulkėmis, gyvūnų plaukais ir kitomis nešvaromis.

Problema ta, kad daugelis žmonių net neįsivaizduoja, jog nešiojamąjį kompiuterį reikia valyti iš vidaus. Jie mano, kad technologija turėtų veikti amžinai be jokios priežiūros. Realybė kitokia – aušinimo sistema yra mechaninė dalis, kuri aktyviai traukia orą, o kartu su juo ir viską, kas ore skraido. Laikui bėgant, dulkės kaupiasi ant radiatorių grotelių, ventiliatoriaus menčių ir net procesoriaus aušintuvo paviršiuje. Rezultatas? Kompiuteris pradeda lėtėti, nes procesorius automatiškai mažina savo greitį, kad neperkaistų (tai vadinama „thermal throttling”).

Ką tiksliai reikia valyti ir kodėl tai svarbu

Nešiojamojo kompiuterio aušinimo sistema paprastai susideda iš kelių pagrindinių komponentų. Pirma, yra ventiliatorius – dažniausiai vienas arba du, priklausomai nuo kompiuterio galingumo. Šis ventiliatorius traukia šaltą orą iš vienos pusės ir stumia jį per radiatorių, kuris atrodo kaip mažytė automobilinio radiatoriaus versija – daug plonų metalinių plokštelių, tarp kurių teka oras. Šis radiatorius sujungtas su procesoriumi (ir kartais su vaizdo plokšte) per varinę šilumą laidžią vamzdelį arba tiesiogiai per metalinę plokštę.

Kai dulkės kaupiasi, jos pirmiausiai nusėda ant radiatoriaus grotelių, suformuodamos tikrą „kiliminį” sluoksnį, kuris blokuoja oro srautą. Ventiliatorius vis dar sukasi, bet oras tiesiog negali prasiskverbti per tą dulkių barjerą. Tai tarsi bandymas kvėpuoti per storą pagalvę – techniškai įmanoma, bet labai neefektyvu. Antra problema – dulkės kaupiasi ant paties ventiliatoriaus menčių, darydamos jas sunkesnes ir nesubalansuotas, todėl ventiliatorius pradeda triukšmauti ir vibruoti.

Trečia, mažiau akivaizdi problema – termopastos išdžiūvimas. Termopasta yra speciali medžiaga, užtepama tarp procesoriaus ir aušintuvo, kuri užpildo mikroskopines oro kišenes ir užtikrina gerą šilumos perdavimą. Per kelerius metus ši pasta išdžiūsta, sukietėja ir praranda savo savybes. Tai reiškia, kad net jei ventiliatorius ir radiatorius švarus, šiluma vis tiek neefektyviai perduodama nuo procesoriaus.

Pasiruošimas darbui – įrankiai ir atsargumo priemonės

Prieš pradedant ardyti nešiojamąjį kompiuterį, reikia tinkamai pasiruošti. Pirmiausia – išjunkite kompiuterį ir ištraukite maitinimo laidą. Tai skamba akivaizdžiai, bet būtumėte nustebę, kiek žmonių bando valyti įjungtą įrenginį. Taip pat išimkite bateriją, jei ji yra išimama. Moderniuose nešiojamuosiuose baterijos dažnai integruotos, bet vis tiek jas reikia atjungti nuo pagrindinės plokštės prieš pradedant valyti.

Jums reikės kelių įrankių. Svarbiausia – tinkamo dydžio atsuktuvas. Dauguma nešiojamųjų kompiuterių naudoja Phillips galvutės varžtus (kryželiniai), bet kai kurie gamintojai, ypač Apple, naudoja specialius Torx arba Pentalobe varžtus. Pasitikrinkite, kokių varžtų naudoja jūsų modelis. Taip pat pravers plastikinis atidarymo įrankis (spudger) – tai plokščia plastikinė lazdelė, kuri padeda atsegti plastikinius fiksatorius nepažeidžiant jų. Galite naudoti ir seną plastikine kortelę, bet būkite atsargūs.

Valymui reikės suspausto oro balionėlio – tokio, kokį naudoja fotografai fotoaparatų valymui. Nekurie žmonės naudoja dulkių siurblį, bet tai rizikinga, nes siurblys gali sukurti statinį elektros krūvį ir sugadinti jautrius komponentus. Jei nuspręsite naudoti siurblį, niekada nelieskite komponentų tiesiogiai – laikykite antgalį bent kelių centimetrų atstumu. Taip pat pravers minkštas šepetėlis (idealiai antistatinis), alkoholis (izopropilinis, ne valgomasis!), kosmetiniai pagaliukai ir, jei keičiate termopastą, nauja termopasta bei švarūs popieriniai rankšluosčiai.

Kaip patekti į nešiojamojo kompiuterio vidų

Čia prasideda sudėtingiausia dalis, nes kiekvienas nešiojamasis kompiuteris yra kitoks. Kai kurie modeliai, ypač verslo klasės nešiojamieji kaip Lenovo ThinkPad ar Dell Latitude, suprojektuoti taip, kad juos būtų lengva ardyti – nuimat kelis varžtus, ir apatinė dangtis tiesiog nukeliama. Kiti, ypač ultraplonieji modeliai, yra tikros galvosūkio dėlionės, kuriose dangtis prilipintas, fiksatoriai paslėpti, o varžtai skirtingo ilgio ir tipo.

Prieš pradėdami ardyti, būtinai paieškokite savo modelio ardymo vadovo YouTube platformoje. Įveskite savo kompiuterio modelį ir žodžius „disassembly guide” arba „teardown”. Yra didelė tikimybė, kad kažkas jau yra nufilmavęs visą procesą. Žiūrėkite visą vaizdo įrašą bent kartą prieš pradėdami, kad suprastumėte, ko tikėtis.

Kai pradėsite išsukti varžtus, labai svarbu juos organizuoti. Aš paprastai naudoju magnetinį padėklą arba tiesiog lipnią juostelę, ant kurios išdėlioju varžtus ta tvarka, kokia juos išsukau. Kai kurie varžtai gali būti skirtingo ilgio, ir jei įsuksite per ilgą varžtą ne į tą vietą, galite pramušti pagrindinę plokštę ir viską sugadinti. Taip pat būkite atsargūs su paslėptais varžtais – jie gali būti po guminėmis kojytėmis arba po lipdukais.

Kai visi varžtai išsukti, dangtis vis tiek gali neatsidaryti. Tai normalu – paprastai yra plastikiniai fiksatoriai, kuriuos reikia atsegti. Švelniai įkiškite plastikinį įrankį tarp dangtį ir korpuso ir atsargiai judinkite aplink perimetrą, klausydamiesi spragtelėjimų, kurie rodo, kad fiksatoriai atsisega. Neskubėkite ir nenaudokite jėgos – jei kažkas neatsidaro, greičiausiai praleidote varžtą arba yra dar vienas fiksatorius.

Ventiliatoriaus ir radiatoriaus valymas – pagrindinis etapas

Kai pagaliau patekote vidun, pamatysite aušinimo sistemą. Ventiliatorius paprastai yra ryškiai matomas – dažniausiai juodas ar sidabrinis, su menčių ratu viduryje. Radiatorius yra šalia, atrodantis kaip metalinių plokštelių rinkinys. Greičiausiai pamatysite, kad tarp tų plokštelių yra tikra dulkių siena – kartais ji tokia stora, kad atrodo kaip pilkas kiliminys.

Pirmiausia nufotografuokite viską. Rimtai, padarykite kelis aiškius nuotraukas iš skirtingų kampų. Tai padės vėliau viską surinkti atgal teisingai. Dabar galite pradėti valyti. Paimkite suspausto oro balionėlį ir trumpais spūstelėjimais pūskite į radiatorių. Nesilaikykite mygtuko nuspaudę ilgai – tai gali sukelti kondensaciją, nes suspaustas oras išsiplėsdamas atvėsta. Pūskite iš abiejų pusių, jei įmanoma – tiek iš vidinės, tiek iš išorinės pusės.

Dulkės pradės skraidyti visur, todėl geriau tai daryti lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Jei naudojate šepetėlį, švelniai valykite ventiliatoriaus mentes, bet būtinai prilaikykite ventiliatorių, kad jis nesisktų. Jei ventiliatorius laisvai sukinėsis nuo oro srauto ar šepetėlio, tai gali sugadinti jo guolius. Kai kurie entuziastai net išsuka ventiliatorių visiškai (paprastai tai 3-4 maži varžtai), kad galėtų jį nuvalyti atskirai ir patikrinti guolius, bet tai nebūtina, nebent ventiliatorius jau triukšmauja net po valymo.

Dėmesio – kai kuriuose nešiojamuosiuose ventiliatorius prijungtas prie pagrindinės plokštės plonu laideliu. Jei išsukate ventiliatorių, būkite atsargūs su šiuo jungtimi. Jis paprastai turi mažą plastikinį fiksatorių, kurį reikia švelniai pakelti prieš traukiant laidą. Niekada netraukite už pačių laidų – visada laikykite už plastikinio jungties korpuso.

Termopastos keitimas – ar tai būtina

Jei jūsų kompiuteris senesnis nei 3-4 metai, arba jei jau atidarėte viską ir matote aušintuvą, verta pakeisti termopastą. Tai nėra būtina kiekvieną kartą valant, bet tai gali drastiškai pagerinti temperatūras. Termopastos keitimas reikalauja nuimti visą aušintuvą nuo procesoriaus (ir vaizdo plokštės, jei ji turi atskirą aušintuvą).

Aušintuvas paprastai pritvirtintas keliais varžtais aplink procesorių. Svarbus niuansas – šiuos varžtus reikia atlaisvinti palaipsniui ir kryžmine tvarka, ne po vieną iki galo. Pavyzdžiui, jei yra keturi varžtai, atlaisvinkite vieną pusę apsisukimą, tada priešingą kampą pusę apsisukimo, tada trečią, tada ketvirtą, ir taip toliau, kol visi bus atlaisvinti. Tai užtikrina, kad spaudimas pasiskirsto tolygiai ir procesorius nebus pažeistas.

Kai nuimsite aušintuvą, pamatysite seną termopastą – ji greičiausiai bus išdžiūvusi ir atrodys kaip pilka ar balta sukietėjusi masė. Ją reikia visiškai pašalinti. Naudokite izopropilinį alkoholį (70% ar geriau 90%+) ir kosmetinius pagaliukus arba minkštą šluostę. Nuvalykite visą seną pastą tiek nuo procesoriaus paviršiaus, tiek nuo aušintuvo pagrindo. Paviršiai turi būti visiškai švarūs ir blizgūs – jokių pastos likučių.

Dabar ateina momentas, dėl kurio internete vyksta begalinės diskusijos – kiek termopastos tepti? Atsakymas: labai nedaug. Klasikinis metodas – „ryžio grūdo” dydžio lašelis procesoriaus centre. Kai pritvirtinsite aušintuvą, spaudimas paskleis pastą tolygiai. Kai kurie žmonės naudoja „X” metodą arba tepa ploną sluoksnį plastikine kortele, bet paprastam vartotojui ryžio grūdo metodas veikia puikiai. Pagrindinė klaida – per daug pastos. Per daug pastos iš tikrųjų blogina šilumos perdavimą ir gali ištekėti ant šoninių komponentų.

Profilaktika ir priežiūra – kaip išvengti problemų ateityje

Kai jau išvalėte kompiuterį ir viską surinkote atgal (tikėkimės, neliko laisvų varžtų!), verta pagalvoti, kaip išvengti greitų pakartotinių užsikimšimų. Pirmiausia – kur naudojate kompiuterį? Jei dažnai dirbate lovoje ar sofoje, tekstilė blokuoja oro įsiurbimo angas ir greitina dulkių kaupimąsi. Naudokite kietą paviršių arba specialią nešiojamojo kompiuterio padėkliuką su ventiliacija.

Jei turite naminių gyvūnų, jų plaukai yra vienas didžiausių aušinimo sistemų priešų. Stenkitės laikyti kompiuterį toliau nuo vietų, kur gyvūnai praleidžia laiko, ir dažniau valykite patalpą. Taip pat galite įsigyti nešiojamojo kompiuterio aušinimo padėkliuką – tai tokia platforma su integruotais ventiliatoriais, kuri padeda papildomai atvėsinti kompiuterį ir sumažina vidinių ventiliatorių apkrovą.

Programinė priežiūra taip pat svarbi. Kartais kompiuteris kaista ne dėl dulkių, o dėl to, kad fone veikia daug nereikalingų programų. Patikrinkite užduočių tvarkytuvą (Task Manager Windows arba Activity Monitor Mac) ir pažiūrėkite, kas naudoja daug procesoriaus resursų. Kartais paprastas antiviruso atnaujinimas ar Windows atnaujinimas gali bėgti fone ir versti procesorių dirbti visu pajėgumu.

Dar vienas patarimas – reguliariai valykite išorines oro įsiurbimo ir išmetimo angas. Jums net nereikia ardyti kompiuterio – tiesiog kartą per mėnesį paimkite suspausto oro balionėlį ir pūstelėkite į ventiliacijos angas iš išorės. Tai užtrunka 30 sekundžių, bet gali žymiai pratęsti laiką iki kito rimto valymo.

Kai geriau kreiptis į profesionalus

Nors aušinimo sistemos valymas nėra raketos mokslas, yra situacijų, kai geriau patikėti darbą profesionalams. Jei jūsų kompiuteris vis dar garantijoje, ardymas greičiausiai ją panaikins – patikrinkite garantijos sąlygas. Kai kurie gamintojai, kaip Dell ar HP, leidžia atidaryti apatinę dangtį be garantijos praradimo, bet kiti, ypač Apple, yra griežtesni.

Jei jūsų kompiuteris turi labai sudėtingą konstrukciją su daug prilipintų dalių, klijuotomis baterijomis ar kitais komplikuotais elementais, ir jūs neturite patirties, geriau nesirūpinti. Ultraploniai modeliai kaip MacBook Air, Dell XPS ar Microsoft Surface yra garsūs savo sudėtingu ardomumu. Kai kurių modelių tiesiog neįmanoma atidaryti nesugadinus, nebent turite specialių įrankių ir patirties.

Taip pat, jei po valymo kompiuteris vis tiek kaista arba triukšmauja, problema gali būti rimtesnė – sugadęs ventiliatorius, pažeisti šiluminiai vamzdeliai arba net problemos su pagrindinės plokštės maitinimo reguliavimu. Tokiais atvejais diagnostika ir remontas tikrai reikalauja profesionalios įrangos ir žinių.

Kai kompiuteris vėl kvėpuoja laisvai

Po sėkmingo valymo skirtumas paprastai būna dramatiškas. Kompiuteris, kuris anksčiau ūžė kaip reaktyvinis lėktuvas net naršant internete, staiga tampa tylus. Temperatūros nukrenta 10-20 laipsnių, o kartais ir daugiau. Procesoriaus našumas grįžta į normalų lygį, nes nebereikia lėtinti dėl perkaitimo. Baterija gali veikti ilgiau, nes ventiliatoriui nereikia suktis maksimaliu greičiu.

Reguliari priežiūra – tai ne prabanga, o būtinybė, jei norite, kad jūsų nešiojamasis kompiuteris tarnautų ilgus metus. Daugelis žmonių keičia kompiuterius kas 3-4 metus ne todėl, kad jie pasenę, o todėl, kad jie tampa lėti ir triukšmingi dėl užsikimšusios aušinimo sistemos. Paprastas valymas gali pratęsti kompiuterio gyvenimą dar keliems metams.

Jei tai jūsų pirmasis kartas ardant nešiojamąjį kompiuterį, nesijaudinkite – pirmą kartą visada baisu. Bet kai pamatysite rezultatus ir suprasite, kaip viskas veikia, kitą kartą bus daug lengviau. Ir kas žino, galbūt tapsite tuo žmogumi, pas kurį draugai atneša savo triukšmingus kompiuterius su prašymu „gal galėtum pažiūrėti?”. Svarbiausia – būti kantriems, atsargiems ir nepulti panikos, jei kažkas neina taip, kaip tikėjotės. Technologija atrodo sudėtinga, kol ją išardai ir pamatai, kad viduje tik kelios paprastos dalys, kurios tiesiog reikia šiek tiek dėmesio.

The post Kaip išvalyti nešiojamo kompiuterio aušinimo sistemą appeared first on Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.